Keywords
Summary

Keywords

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos

(EB 234 straipsnis)

2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

3. Valstybių teikiama pagalba – Ketinimai suteikti pagalbą – Draudimas įgyvendinti iki galutinio Komisijos sprendimo – Tiesioginis veikimas

(EB 87 straipsnis ir 88 straipsnio 3 dalis)

4. Laisvas prekių judėjimas – Muitai – Lygiaverčio poveikio mokėjimai – Sutarties normos

5. Laisvas prekių judėjimas – Muitai – Lygiaverčio poveikio mokėjimai – Sąvoka

(EB 25 straipsnis)

6. Mokesčių nuostatos – Vidaus mokesčiai – Draudimas diskriminuoti importuotus ar eksportuotus gaminius ir panašius vietos gaminius

(EB 90 straipsnis)

Summary

1. Vykstant EB 234 straipsnyje įtvirtintai bendradarbiavimo tarp nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo procedūrai pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris šiam leistų išspręsti jam pateiktą bylą.

Nagrinėjantys bylą nacionaliniai teismai privalo įvertinti, ar jų sprendimui būtinas prejudicinis sprendimas, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Vis dėlto Teisingumo Teismas gali atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą klausimą, būtent, kai akivaizdu, jog jo prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku.

(žr. 23–24 punktus)

2. EB 87 straipsnio tikslas – išvengti, kad valstybių narių tarpusavio prekybai darytų įtaką valdžios institucijų suteikta nauda, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, įvairiomis formomis iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti.

Aplinkybės, nuo kurių priklauso, ar nacionalinė priemonė pagal EB 87 straipsnio 1 dalį laikoma valstybės pagalba, yra šios: pirma, šios priemonės finansavimas vykdomas valstybės lėšomis arba jos išteklių sąskaita, antra, egzistuoja nauda įmonei, trečia, ši priemonė yra atrankinio pobūdžio ir, ketvirta, ji turi poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir dėl jos iškraipoma konkurencija.

Kalbant apie pirmą ir antrą sąlygas, pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pati subsidija, bet ir valstybės priemones, įvairiais būdais mažinančias įmonei paprastai tenkančias mokestines ir kitas finansines prievoles, kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį. Iš to išplaukia, kad priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, nors ir nėra valstybės išteklių perdavimas, bet dėl jos gavėjai atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl trečios sąlygos, susijusios su nagrinėjamų priemonių atrankiniu pobūdžiu, akivaizdu, kad atitinkama mokestinė nauda, kuri taikoma ne visiems ūkio subjektams, bet yra teikiama tik įmonėms, vykdančioms tam tikros rūšies veiklą, negali būti laikoma bendromis mokesčių ar ūkio politikos priemonėmis.

Galiausiai kalbant apie ketvirtą sąlygą, reikalaujančią, kad nagrinėjama priemonė darytų įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipytų konkurenciją arba galėtų ją iškraipyti, neprivaloma nustatyti, kad suteikta pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad ji realiai iškraipė konkurenciją, o tik išsiaiškinti, ar ši pagalba gali daryti poveikį tokiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją. Ypač kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad ši pagalba turėjo pastarosioms įtakos. Be to, nėra būtina, kad pagalbą gavusi įmonė pati dalyvautų minėtoje prekyboje. Galiausiai sąlyginai mažas pagalbos dydis arba sąlyginai mažas ją gavusios įmonės dydis a priori nepanaikina galimybės, kad valstybių narių tarpusavio prekybai daroma įtaka.

Jei šios keturios sąlygos yra tenkinamos, tik gamtinių dujų talpyklose naudojamų variklių atleidimas nuo komunos arba provincijos mokesčio už varomąją jėgą, kuris netaikomas varikliams, naudojamiems kitoms pramoninėms dujoms, gali būti laikomas valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme.

(žr. 27–36, 38 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3. Pagal EB 88 straipsnio 3 dalies trečią sakinį valstybė narė savo pasiūlytų pagalbos priemonių neįgyvendina tol, kol jos bus pripažintos esančios suderinamos su bendrąja rinka.

Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas valstybės pagalbos kontrolės sistemoje gali dalyvauti, tik jei tai išplaukia iš teismų praktikoje pripažinto draudimo įgyvendinti valstybės pagalbą pagal EB 88 straipsnio 3 dalies trečią sakinį tiesioginio veikimo. Pirmiausia valstybių narių teismai turi apsaugoti teisės subjektų teises, nacionalinės valdžios institucijoms galbūt pažeidus draudimą įgyvendinti pagalbą.

Kalbant apie priemones, kurių galima arba privaloma imtis siekiant užtikrinti šią teisminę apsaugą, vadovaudamasis nacionalinėmis procedūrinėmis priemonėmis nacionalinis teismas privalo imtis visų veiksmų dėl pažeidimo, kuriuo remiasi teisės subjektai, kiek tai susiję tiek su pagalbos priemones įgyvendinančių aktų galiojimu, tiek su pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį suteiktos finansinės paramos grąžinimu.

Tačiau siekdami išvengti mokesčio mokėjimo arba jį susigrąžinti mokesčio mokėtojai negali remtis tuo, jog kitų įmonių atleidimas nuo minėto mokesčio yra valstybės pagalba, nes net darant prielaidą, jog nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme, galimas šios pagalbos neteisėtumas negali daryti įtakos paties mokesčio teisėtumui. Iš tiesų EB 88 straipsnio 3 dalies paskutinis sakinys apibrėžia pareigą, kurios tikslas – užtikrinti, kad pagalba nebūtų suteikta tol, kol Komisija ją pripažins esant suderinamą su bendrąja rinka. Šiomis aplinkybėmis nacionalinių teismų įgaliojimai iš esmės yra prevencinio pobūdžio ir neturi viršyti Komisijai suteiktų įgaliojimų, kai ši, išsamiai išnagrinėjusi, priima sprendimą dėl valstybės pagalbos teisėtumo. Galiausiai, be to, kad kitoms įmonėms tapus galimais gavėjais nepašalinami pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį suteiktos pagalbos padariniai, bet atvirkščiai – dėl to šios pagalbos padariniai yra didesni, neegzistuoja jokio privalomo ryšio tarp mokesčio ir vienai įmonių kategorijai taikomo atleidimo nuo jo, nes atleidimo nuo mokesčio taikymas ir jo taikymo sritis nepriklauso nuo pajamų iš mokesčio.

(žr. 40–46, 48 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4. Kadangi su lygiaverčio poveikio mokėjimais ir su diskriminaciniais vidaus mokesčiais susijusios Sutarties nuostatos netaikomos kumuliatyviai, Sutarties sistemoje ta pati priemonė negali tuo pačiu metu priklausyti abiem šioms kategorijoms.

(žr. 50 punktą)

5. Bet kokia vienašališkai taikoma piniginė prievolė, kad ir kokia maža ji būtų, nepaisant jos pavadinimo ir taikymo būdo, kuria apmokestinamos prekės dėl to, kad jos kerta sieną, ir kuri nėra muitas tiesiogine žodžio prasme, pagal EB 25 straipsnį laikoma lygiaverčio poveikio mokėjimu.

Pramoninių dujų tiekimui labai aukšto slėgio vamzdynais taikomas mokestis už varomąją jėgą nėra lygiaverčio poveikio mokėjimas EB 25 straipsnio prasme, kai mokesčio taikymo priežastis yra ne sienos kirtimas, bet šių variklių veikimas ir jų suvartojama energija, neatsižvelgiant į tai, kokia medžiaga arba energijos šaltiniu jie varomi, todėl minėtas mokestis nesusijęs su prekių importu arba eksportu.

(žr. 51, 53–54 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

6. Sutarties sistemoje EB 90 straipsnis papildo su muitų ir lygiaverčio poveikio mokėjimų panaikinimu susijusias nuostatas. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių įprastomis konkurencijos sąlygomis, panaikinant bet kokią apsaugos formą, galinčią atsirasti iš kitų valstybių narių kilusioms prekėms pritaikius diskriminacinius vidaus mokesčius.

Iš bendros vidaus mokesčių sistemos atsiradusioms piniginėms prievolėms, kurios remiantis tais pačiais objektyviais kriterijais sistemingai taikomos prekių kategorijoms, neatsižvelgiant į jų kilmę arba paskirtį, taikomas EB 90 straipsnis.

Mokestis už varomąją jėgą, taikomas būtent varikliams, naudojamiems pramoninėms dujoms tiekti labai aukšto slėgio vamzdynais, nėra diskriminacinis vidaus mokestis EB 90 straipsnio prasme, nes jis konkrečiai arba išskirtinai netaikomas eksportuotoms arba importuotoms prekėms, atsižvelgiant į tai, kad jis susijęs su pramonės, prekybos, finansų arba žemės ūkio įmonių ekonomine veikla, o ne su pačiomis prekėmis, ir, be to, suteiktas atleidimas nuo mokesčio susijęs su varikliais, naudojamais gamtinėms dujoms tiekti, ko nepakanka įrodyti, kad minėtas mokestis yra diskriminuojamojo pobūdžio, kadangi šios dujos nėra pramoninėms dujoms analogiška prekė arba su pastarosiomis konkuruojanti prekė.

(žr. 55–59 punktus, rezoliucinės dalies 4 punktą)