Byla C-273/04

Lenkijos Respublika

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Ieškinys dėl panaikinimo — Tarybos sprendimas 2004/281/EB — Bendra žemės ūkio politika — Aktas dėl stojimo į Europos Sąjungą sąlygų — Pritaikymas — Nediskriminavimo principo pažeidimas“

Generalinio advokato M. Poiares Maduro išvada, pateikta 2007 m. birželio 21 d.   I - 8929

2007 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas   I - 8963

Sprendimo santrauka

1. Naujų valstybių narių įstojimas – 2003 m. Stojimo aktas – Būtinos akto nuostatų, susijusių su bendra žemės ūkio politika, adaptacijos – Sąvoka

   (2003 m. Stojimo akto 23 straipsnis)

2. Naujų valstybių narių įstojimas – 2003 m. Stojimo aktas – Būtinos akto nuostatų, susijusių su bendra žemės ūkio politika, adaptacijos – Sprendimas 2004/281

   (2003 m. Stojimo akto 23 straipsnis; Tarybos sprendimo 2004/281 1 straipsnis 5 punktas)

1.  Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų 23 straipsnio tikslas yra leisti Tarybai priimti nuostatas, kurios yra būtinos siekiant užtikrinti Stojimo akto suderinamumą su teisės aktų pakeitimais, kuriuos, vykdydamos savo norminamąją veiklą bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) srityje, priėmė institucijos nuo šio Stojimo akto pasirašymo iki realaus naujųjų valstybių narių priėmimo. Tačiau šis įgaliojimų suteikimas negali būti aiškinamas plačiai, antraip būtų iškraipyti derybų dėl šių valstybių stojimo sąlygų rezultatai.

2.  Taigi adaptacijos sąvoka turi apimti tik tas priemones, kurios jokiu atveju negali daryti įtakos nė vienos iš su BŽŪP susijusių Stojimo akto nuostatų taikymo sričiai ir iš esmės keisti jų turinio ir kuriomis tik daromi patikslinimai, užtikrinantys šio akto suderinamumą su naujomis nuostatomis, kurias Bendrijos institucijos priėmė nuo Stojimo akto pasirašymo iki paties stojimo.

   Dėl tokiai adaptacijos priemonei priimti keliamo būtinumo reikalavimo pakanka pastebėti, kad tokia būtinybė tiesiogiai išplaukia iš bet kokio Bendrijos taisyklių pasikeitimo, kuris įvyko Bendrijos institucijoms priėmus naujas su BŽŪP susijusias normas ir dėl kurio atsiranda nesuderinamumas tarp Stojimo akto ir šiuo pakeitimu nustatytos naujos tvarkos.

   (žr. 44, 45, 48, 49 punktus)

3.  Taryba priimdama Sprendimą 2004/281/EB, pritaikantį Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų pagal bendrą žemės ūkio politikos reformą, neviršijo jai Stojimo akto 23 straipsniu suteiktos kompetencijos imtis šio akto nuostatų, susijusių su bendra žemės ūkio politika (BŽŪP), adaptacijų, kurių gali prireikti pakeitus Bendrijos taisykles.

   Iš tiesų pagal Reglamentą (EB) Nr. 1259/1999, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles, tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema taikytina visoms tiesioginėms išmokoms, skiriamoms pagal šio reglamento 1 straipsnyje minėtas paramos schemas. Pagrindinis šio reglamento taikymo sritį apibrėžiantis kriterijus yra šio reglamento 1 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytos sąlygos, o ne konkrečios paramos įtraukimas į šio reglamento priedą, nes priedas tik konkretina šią nuostatą.

   Dėl tiesioginių išmokų naujosiose valstybėse narėse pažymėtina, kad principas, jog vadinamoji „phasing-in“ sistema bendrai taikoma visai tiesioginei paramai, buvo sutartas per stojimo derybas ir jis aiškiai numatytas Stojimo akte, kuriuo į šį reglamentą įtrauktas 1a straipsnis. Be to, Sprendimo 2004/281 1 straipsnio 5 punkte tiesiog numatoma tiesiogines išmokas naujosiose valstybėse narėse įdiegti laipsniškai pagal tokį patį kalendorių ir tokiais pačiais procentais, kokie jau prieš tai buvo nustatyti šio reglamento, iš dalies pakeisto Stojimo aktu, 1a straipsnyje. Todėl negalima manyti, kad Sprendimu 2004/281 buvo iš esmės pakeista vadinamosios „phasing-in“ sistemos taikymo sritis arba esminis iš jos išplaukiančių teisių ar pareigų turinys.

   Be to, žemės ūkio padėtis naujosiose valstybėse narėse gerokai skyrėsi nuo padėties senosiose valstybėse narėse ir tai pateisino laipsnišką Bendrijos paramos, ypač susijusios su tiesioginio rėmimo schemomis, taikymą, kad nebūtų sukliudyta atlikti naujųjų valstybių narių žemės ūkio sektoriuje vykstančio būtino restruktūrizavimo. Iš šių argumentų aišku, kad pastarosios valstybės yra kitokioje padėtyje nei senosios valstybės narės, kurios be apribojimų gali naudotis tiesioginėmis rėmimo schemomis, o tai neleidžia atlikti reikšmingo palyginimo.

   Galiausiai, kadangi Sprendimu 2004/281 pakartojami Stojimo akte nustatyti vadinamosios „phasing-in“ sistemos taikymo naujosiose valstybėse narėse mokamoms tiesioginėms išmokoms principas ir taisyklės, neišplečiant jų taikymo srities, jis negali būti laikomas stojimo derybose pasiekto kompromiso iškraipymu ir todėl nepažeidžia bona fide principo.

   (žr. 55, 66, 67, 76, 78–80, 87, 88, 92 punktus)