Keywords
Summary

Keywords

1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ieškinys – Kaltinimų ir pagrindų nurodymas – Formos reikalavimai

(EB 226 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punktas)

2. Laisvas asmenų judėjimas – Laisvas paslaugų teikimas – Apribojimai

(EB 49 straipsnis)

3. Laisvas asmenų judėjimas – Laisvas paslaugų teikimas – Apribojimai

(EB 49 straipsnis)

Summary

1. Remiantis Teisingumo Teismo statuto 21 straipsniu ir Procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punktu pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio reikalavimuose Komisija turi nurodyti tikslius kaltinimus, dėl kurių Teisingumo Teismo prašoma pareikšti nuomonę. Šie reikalavimai turi būti suformuluoti nedviprasmiškai, kad Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba iš viso nepriimtų sprendimo dėl kurio nors kaltinimo.

(žr. 24 punktą)

2. Nustačiusi, jog artistų agentams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, licencija išduodama atsižvelgiant į artistų įdarbinimo poreikius ir nepateikusi jokių šią kliūtį pateisinančių priežasčių, valstybė narė neįvykdo įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

(žr. 29, 55 punktus ir rezoliucinę dalį)

3. Įtvirtinusi artistų, kurie yra paslaugų teikėjai, įsisteigę savo kilmės valstybėje narėje, kurioje paprastai teikia analogiškas paslaugas, samdomo darbo prezumpciją, reiškiančią pagal darbo sutartį dirbančių asmenų socialinės apsaugos bei mokamų atostogų sistemos taikymą, valstybė narė neįvykdo įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

Paslaugų teikėjų socialinė apsauga iš esmės gali būti laisvo paslaugų teikimo apribojimą pateisinantis privalomas bendrojo intereso pagrindas. Vis dėlto socialinės apsaugos srityje šiems teikėjams taikytinus teisės aktus koordinuoja Bendrijos priemonės, pagal kurias nagrinėjami artistai naudojasi savo kilmės valstybės narės socialine sistema, todėl nagrinėjama valstybė narė neturi teisės jiems taikyti savo socialinės apsaugos sistemos. Kalbant apie paslaugų teikėjų teisę į mokamas atostogas, ją sudėtinga suderinti su savarankiškai vykdomos veiklos sąvoka.

Be to, nagrinėjamos priemonės negalima pateisinti tikslu kovoti su slepiamu darbu, nes vien aplinkybė, jog artistus paprastai įdarbina laikinai bei trumpiems laikotarpiams skirtingi renginių organizatoriai, negali pagrįsti bendro įtarimo, jog darbas yra slepiamas. Tai yra ypač aišku šiuo atveju, nes nagrinėjami artistai yra pripažinti kaip paslaugų teikėjai, įsisteigę savo kilmės valstybėje narėje, kurioje jie paprastai teikia analogiškas paslaugas.

(žr. 45, 47–49, 51–52, 55 punktus ir rezoliucinę dalį)