Keywords
Summary

Keywords

1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos pareigos

(Tarybos reglamentas Nr. 17)

2. Konkurencija – Karteliai – Pranešimas

3. Bendrijos teisė – Principai – Nekaltumo prezumpcija

4. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Teisingumo Teismo vykdoma įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(EB 225 straipsnio 1 dalis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoji pastraipa)

5. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Per apeliacinį procesą pirmą kartą pateiktas pagrindas – Nepriimtinumas

6. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Sprendimo motyvai, pažeidžiantys Bendrijos teisę – Rezoliucinė dalis, pagrįsta kitais teisiniais motyvais – Atmetimas

7. Institucijų aktai – Baudų už konkurencijos taisyklių pažeidimus nustatymo metodo gairės

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

Summary

1. Dėl protingo termino principo pažeidimo, padaryto priimant Komisijos sprendimą konkurencijos srityje, šis sprendimas yra neteisėtas tik tuomet, jei juo buvo pažeistos ir suinteresuotosios bendrovės teisės į gynybą.

(žr. 64, 72 punktus)

2. A/B formuliaro naudojimas yra privalomas pranešant apie susitarimus konkurencijos srityje – tai yra išankstinė ir būtina pranešimo galiojimo sąlyga.

(žr. 86, 135 punktus)

3. Nekaltumo prezumpcijos principas yra sudėtinė Bendrijos teisės sistemos dalis ir taikomas procedūrose, susijusiose su įmonėms taikytinų konkurencijos taisyklių pažeidimais, dėl kurių gali būti skiriamos vienkartinės arba periodinės baudos. Šiuo klausimu tai, jog Komisija išsiuntė pranešimą apie kaltinimus, niekaip negali būti laikoma suinteresuotosios įmonės kaltumo prezumpcijos įrodymu. Priešingu atveju pradėti bet kokią procedūrą šioje srityje gali būti potencialus nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas.

(žr. 90, 99 punktus)

4. Iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, kad tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, ir, antra, vertinti šias faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui nustačius ar įvertinus faktines aplinkybes, remiantis EB 225 straipsniu Teisingumo Teismas turi kompetenciją patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir teisines išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė jomis remdamasis.

Tačiau Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nei nustatyti faktinių aplinkybių, nei iš principo nagrinėti įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas grindė šias faktines aplinkybes. Iš tikrųjų, jeigu šie įrodymai buvo gauti teisėtai, buvo laikytasi bendrųjų teisės principų ir proceso taisyklių, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymų administravimo srityje, tik Pirmosios instancijos teismas sprendžia dėl jam pateiktų įrodymų vertės. Šis vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejį, pats savaime nėra teisės klausimas, kurį turi nagrinėti Teisingumo Teismas. Toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo.

(žr. 106–108 punktus)

5. Leisti šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą ir argumentus, kurie nebuvo nurodyti Pirmosios instancijos teisme, reikštų leisti jai pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi kompetenciją tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų ir argumentų teisinius vertinimus.

(žr. 114 punktą)

6. Jei Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Bendrijos teisė, o šio sprendimo rezoliucinė dalis grindžiama kitais teisiniais motyvais, apeliacinis skundas turi būti atmestas.

(žr. 186 punktą)

7. Nors Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės negali būti kvalifikuojamos kaip teisės norma, kurios administracija turi laikytis bet kuriuo atveju, vis dėlto jos nustato su administracijos veiksmais susijusią elgesio taisyklę, nuo kurios tam tikru atveju ji negali nukrypti nenurodydama priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą.

8. Priimdama tokias elgesio taisykles ir jas viešai paskelbiant pranešdama, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kurioms jos skirtos, Komisija apriboja savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių, pažeidimą.

9. Be to, gairės bendrai ir abstrakčiai nustato metodiką, kurios Komisija privalo laikytis siekdama nustatyti baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnį, dydžius. Šios gairės, kurias rengdama Komisija visų pirma vadovavosi Teisingumo Teismo praktikoje nustatytais kriterijais, užtikrina įmonių teisinį saugumą.

(žr. 207–209 punktus)