Keywords
Summary

Keywords

1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos pareigos

(Tarybos reglamentas Nr. 17)

2. Apeliacinis skundas — Pagrindai — Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas — Nepriimtinumas — Teisingumo Teismo vykdoma įrodymų vertinimo kontrolė — Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoji pastraipa)

3. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankami ir prieštaringi motyvai

4. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Pažeidimai – Įrodymai

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

5. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Pažeidimai – Susitarimai ir suderintieji veiksmai, kuriuos galima vertinti kaip vieną pažeidimą

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

6. Apeliacinis skundas – Teisingumo Teismo kompetencija

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis)

Summary

1. Protingo termino laikymasis, vykdant administracines procedūras konkurencijos politikos srityje, yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kurį užtikrina Bendrijos teismai.

Tačiau nustatymas, kad procedūra truko pernelyg ilgai ir už tai suinteresuotosios įmonės nėra atsakingos, gali būti pažeidimą nustatančio sprendimo panaikinimo pagrindas tik tuomet, jei ši trukmė, dėl kurios galėjo būti pažeista šių įmonių teisė į gynybą, galėjo turėti įtakos šios procedūros rezultatams.

Atlikdamas savo analizę Bendrijos teismas turi atsižvelgti į visą procedūros trukmę nuo Komisijos tyrimo pradžios iki galutinio sprendimo priėmimo.

Iš tiesų labai svarbu išvengti nepataisomo teisės į gynybą pažeidimo dėl pernelyg ilgos tyrimo stadijos, prieš pateikiant kaltinimus, trukmės ir to, kad ši ilga trukmė nesudarytų kliūčių surinkti įrodymus, paneigiančius atsakomybę užtraukiantį suinteresuotųjų įmonių elgesį. Dėl šios priežasties tyrimus, ar dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės nėra galimos kliūties pasinaudoti teise į gynybą, reikia atlikti ne tik dėl antrosios jos stadijos, bet ir dėl prieš pranešimą apie kaltinimus buvusios stadijos, ypač reikia atkreipti dėmesį, ar jos pernelyg ilga trukmė negalėjo turėti įtakos suinteresuotųjų įmonių galimybei gintis ateityje.

(žr. 35, 42–43, 49–51 punktus)

2. Iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, kad tik Pirmosios instancijos teismas turi kompetenciją, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės yra netikslios dėl jam pateiktų bylos dokumentų, ir, antra, vertinti šias faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui nustačius ar įvertinus faktines aplinkybes, pagal EB 225 straipsnį Teisingumo Teismas yra kompetentingas patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir teisines išvadas, kurias jomis remdamasis padarė Pirmosios instancijos teismas.

Todėl Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nei patvirtinti faktinių aplinkybių, nei iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas grindė šias faktines aplinkybes. Iš tikrųjų, jeigu šie įrodymai buvo gauti teisėtai, buvo laikytasi bendrųjų teisės principų ir proceso taisyklių, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymų administravimo srityje, tik Pirmosios instancijos teismas sprendžia dėl jam pateiktų įrodymų vertės. Šis vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejį, pats savaime nėra teisės klausimas, kurį turi peržiūrėti Teisingumo Teismas.

(žr. 69–70 punktus)

3. Klausimas, ar Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimas yra prieštaringas, ar nepakankamas, yra teisės klausimas ir gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą.

Šiuo požiūriu motyvavimo pareiga neįpareigoja Pirmosios instancijos teismo parengti detalaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą. Motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad iš jo suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti sprendimo priežastis, o Teisingumo Teismas turėtų pakankamai informacijos vykdyti jam pavestą kontrolę.

(žr. 71–72 punktus)

4. Dažniausiai konkurenciją pažeidžiančių veiksmų arba susitarimo egzistavimas turi būti numanomas iš tam tikrų sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu ir nesant kito nuoseklaus paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas.

Iš tokių požymių ir sutapimų galima nustatyti ne tik konkurenciją pažeidžiančių veiksmų ir susitarimų buvimą, bet ir konkurenciją pažeidžiančių veiksmų trukmę bei pažeidžiant konkurencijos taisykles sudaryto susitarimo galiojimo trukmę.

Taigi Pirmosios instancijos teismas, nepadarydamas teisės klaidos, savo vertinimą dėl konkurenciją pažeidžiančių veiksmų ar susitarimo egzistavimo ir jų taikymo trukmės gali pagrįsti bendru visų susijusių įrodymų ir požymių įvertinimu. Klausimas, kokią įrodomąją vertę kiekvienam iš šių Komisijos nurodytų aplinkybių ir požymių priskyrė Pirmosios instancijos teismas, yra faktinių aplinkybių vertinimo klausimas, kuris nepatenka i Teisingumo Teismo kompetenciją šiam nagrinėjant apeliacinį skundą.

Tai, kad nebuvo pateikta įrodymų dėl konkrečiais laikotarpiais vykusio tęstinio pažeidimo, netrukdo pripažinti, jog pažeidimas truko šiuos laikotarpius apimantį ilgesnį laikotarpį, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis. Tokio kelerius metus trunkančio pažeidimo atveju tai, kad kartelio veiksmai vyksta skirtingu metu ir juos gali skirti trumpesnis ar ilgesnis laikas, nedaro įtakos šio kartelio egzistavimui, jei įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir jie yra vieno ir besitęsiančio pažeidimo epizodai.

(žr. 94–96, 98, 135 punktus)

5. EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir keliais veiksmais arba tęstiniu elgesiu. Šio aiškinimo negalima ginčyti remiantis tuo, kad vienas ar keli iš šių veiksmų ar atskiras elgesys, paimti atskirai, gali būti savarankiškas šios nuostatos pažeidimas. Kai atskirais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo – trukdyti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę numatyti atsakomybę už šiuos pažeidimus juos įvertindama kartu.

Nereikia nagrinėti konkrečių tokių veiksmų pasekmių, jeigu pasirodo, kad tai yra susitarimai ar suderinti veiksmai, kuriais siekiama trikdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Iš tiesų iš paties EB 81 straipsnio 1 dalies teksto aišku, kad suderintieji veiksmai, kaip ir įmonių susitarimai bei įmonių asociacijų sprendimai, kuriais siekiama pažeisti konkurenciją, yra draudžiami, neatsižvelgiant į jų sukeltas pasekmes. Be to, nors iš pačios suderintųjų veiksmų sąvokos aišku, kad dalyvaujančios įmonės veikia rinkoje, ji nebūtinai reiškia, kad dėl šių veiksmų atsiranda konkrečios konkurenciją trukdančios, ribojančios arba iškraipančios pasekmės.

(žr. 110, 125, 136–139, 160–161, 179 punktus)

6. Tik Pirmosios instancijos teismas turi kompetenciją nustatyti, kaip kiekvienu konkrečiu atveju Komisija įvertino neteisėtos veiklos sunkumą pagal Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles. Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, patikrina, ar Pirmosios instancijos teismas teisiškai teisingai atsižvelgė į visus faktorius, kurie yra esminiai nustatant konkrečios veiklos sunkumą pagal EB 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnį, ir, kita vertus, įvertina, ar teisiškai atsakyta į visus nurodytus argumentus, dėl kurių reikia sumažinti arba panaikinti baudą

(žr. 217 punktą)