Byla T-212/03

MyTravel Group plc

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Bendrijos deliktinė atsakomybė — Konkurencija — Sprendimas, pripažįstantis koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka — Sprendimo panaikinimas Pirmosios instancijos teismo sprendimu — Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teises asmenims, pažeidimas“

2008 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji išplėstinė kolegija) sprendimas   II ‐ 1973

Sprendimo santrauka

1. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas – Sąvoka

   (EB 288 straipsnio antroji pastraipa)

2. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teises asmenims, pažeidimas – Koncentracija

   (EB 288 straipsnio antroji pastraipa; Tarybos reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 1, 2, ir 3 dalys bei 8 straipsnio 2 ir 3 dalys)

3. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas

   (EB 288 straipsnio antroji pastraipa)

4. Konkurencija – Koncentracija – Komisijos tyrimas – Suinteresuotųjų įmonių įsipareigojimai, galintys padaryti koncentraciją, apie kurią buvo pranešta, suderinamą su bendrąja rinka – Atsižvelgimas į praėjus terminui pasiūlytus prisiimti įsipareigojimus – Sąlygos

   (Tarybos reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 2 dalis, 6 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnio 2 dalis ir 18 straipsnio 3 dalis; Komisijos komunikato dėl konkurencijos gynimo priemonių, priimtinų pagal Reglamentą Nr. 4064/89 ir Reglamentą Nr. 447/9843, 43 punktas)

5. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Sprendimas nurodyti laimėjusiai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas

   (Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 ir 3 dalys)

1.  Pakankamai akivaizdaus Bendrijos teisės pažeidimo – būtinos sąlygos Bendrijos deliktinei atsakomybei atsirasti – sąvoka neapima klaidų arba pažeidimų, kurie, nors ir yra pakankamai rimti, nėra nebūdingi įprastiems konkurencijos taisyklių, kurios yra sudėtingos, keblios ir taikomos naudojantis didele diskrecija, taikymą užtikrinti įgaliotos institucijos veiksmams.

   Aplinkybė, jog Pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos sprendimą, paskelbusį koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka, negali, be jokios kitos analizės, būti prilyginta pakankamai akivaizdaus pažeidimo konstatavimui ir todėl jos savaime nepakanka Bendrijos deliktinei atsakomybei atsirasti. Visų pirma, paprastos vertinimo klaidos ir svarbių įrodymų nepateikimas, kurie patvirtinti nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, savaime nėra pakankamas pagrindas nustatyti, kad Komisija akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė savo diskrecijos ribas koncentracijų kontrolės srityje, ypač esant kompleksinei oligopolijos situacijai.

   Pripažinus priešingą nuomonę, gali kilti pavojus Komisijos gebėjimui visapusiškai įgyvendinti EB sutartimi jai pavestą konkurencijos reguliatoriaus funkciją, nes rizika, jog gali tekti atlyginti koncentracijoje dalyvaujančių įmonių nurodomus nuostolius, gali turėti atgrasantį poveikį vykdyti koncentracijų kontrolę.

   Atsižvelgiant į tokį bendrajam Bendrijos interesui prieštaraujantį poveikį, teisinės pareigos pažeidimas, kuris, nors ir apgailestautinas, tačiau gali būti paaiškintas objektyviais institucijai ir jos tarnautojams kylančiais suvaržymais koncentracijų kontrolės srityje, negali būti laikomas pakankamai akivaizdžiu Bendrijos teisės pažeidimu, kad atsirastų Bendrijos deliktinė atsakomybė. Tačiau teisė į žalos dėl institucijos veiksmų atlyginimą atsiranda, kai tokie veiksmai aiškiai prieštarauja teisės normai bei šiurkščiai pažeidžia trečiųjų asmenų interesus ir jų negalima nei pateisinti, nei paaiškinti ypatingais suvaržymais, objektyviai kylančiais įprastoje tarnybos veikloje.

   (žr. 40–43, 85 punktus)

2.  Reglamento Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 2 straipsnio 2 dalis, susijusi su sprendimu leisti koncentraciją, bei šio reglamento 2 straipsnio 3 dalis, susijusi su sprendimu uždrausti koncentraciją, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, į kokius elementus Komisija turi atsižvelgti vertindama Bendrijos masto koncentracijos suderinamumą su bendrąja rinka.

   Šiomis kartu skaitomomis nuostatomis siekiama suteikti asmenims teises, todėl Komisija, nagrinėdama koncentraciją pagal Reglamentą Nr. 4064/89, iš principo privalo pasirinkti arba leisti koncentraciją, arba ją uždrausti, remdamasi savo vertinimu dėl labiausiai tikėtinos nagrinėjamai koncentracijai priskirtinos tolesnės ekonominės situacijos raidos. Taigi, jeigu minėto reglamento 2 straipsnio 2 dalyje išvardytos sąlygos yra įvykdomos, įmonė, pranešusi apie Bendrijos masto koncentraciją, turi teisę į tai, kad ši koncentracija būtų paskelbta suderinama su bendrąja rinka. Tačiau ši įmonė negali įgyvendinti tokios teisės neturėdama Komisijos leidimo, o koncentraciją draudžiantis sprendimas turi rimtų padarinių. Toks Bendrijos įsikišimas į verslo sritį reikalaujant, kad įmonė, prieš vykdydama planuojamą koncentraciją, gautų leidimą, o Komisiją įpareigojant uždrausti šios koncentracijos vykdymą paaiškėjus, kad ji nesuderinama su bendrąja rinka, neišvengiamai reiškia, kad įmonės, kurioms atsisakyta suteikti leidimą, turi galėti reikalauti atlyginimo už tokio sprendimo žalingas pasekmes, jeigu paaiškėja, kad sprendimas priimtas pakankamai akivaizdžiai pažeidžiant materialines normas, kurias Komisija taikė vertindama nagrinėjamos koncentracijos suderinamumą su bendrąja rinka.

   Be to, pažeidimo, kurio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nepadarytų įprastai apdairi ir rūpestinga administracija, konstatavimas leidžia daryti išvadą, kad institucijos veiksmai yra pažeidimas, galintis sukelti Bendrijos atsakomybę pagal EB 288 straipsnį.

   Taigi Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalis, skaitoma kartu su šio straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis, bei rūpestingumo pareiga įtvirtina normas, suteikiančias teises su sprendimu, draudžiančiu koncentraciją, susijusioms įmonėms.

   (žr. 47–50 punktus)

3.  Deliktinės atsakomybės srityje iš principo negalima atmesti tikimybės, kad akivaizdūs ir dideli ekonominės analizės, – kuria paremtas Reglamento Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 8 straipsnio 3 dalies pagrindu priimtas sprendimas, skelbiantis, kad pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 ir 3 dalis koncentracija yra nesuderinama su bendrąja rinka, – trūkumai gali būti pakankamai akivaizdūs pažeidimai, kad kiltų Bendrijos deliktinė atsakomybė.

   Vis dėlto, kad būtų galima padaryti tokią išvadą, būtina atsižvelgti į tai, kad konkurencijos teisėje situacijai ar operacijai kvalifikuoti būtiną ekonominę analizę tiek faktinių aplinkybių, tiek remiantis jų aprašymu suformuluotų argumentų požiūriu, paprastai sudaro kompleksiškas ir sudėtingas mąstymo procesas, kuriame gali įsivelti netikslumų, pvz., apytikslių skaičiavimų, neatitikimų ar netgi tam tikrų praleidimų. Tai juo labiau pasakytina apie koncentracijų kontrolę, visų pirma atsižvelgiant į institucijai taikomus laiko apribojimus.

   Tokie ekonominės analizės netikslumai juo labiau tikėtini kai, kaip yra, pvz., koncentracijų kontrolės srityje, analizei būdingas ateities perspektyvos aspektas. Tokiomis aplinkybėmis dokumentinio ar loginio netikslumo rimtumas ne visada gali būti pakankama aplinkybė Bendrijos atsakomybei atsirasti.

   Kad galėtų kontroliuoti Bendrijos konkurencijos politiką, Komisija turi diskreciją, o tai reiškia, kad iš jos negalima tikėtis griežtai pastovios ir nekintamos susijusių normų įgyvendinimo praktikos ir kad ji atitinkamai turi tam tikrą laisvę pasirinkti prieinamas ekonometrijos priemones bei reikiamą požiūrį reiškiniui ištirti, su sąlyga, kad šie pasirinkimai akivaizdžiai neprieštarautų pripažintiems ekonomikos dėsniams ir būtų nuosekliai įgyvendinami.

   Svarstant Bendrijos deliktinės atsakomybės koncentracijų kontrolės srityje klausimą Komisijai pripažintina diskrecija galioja tiek atskirai nagrinėjant klaidas, kurios galėjo būti padarytos analizuojant koncentracijos poveikį konkurencijai, tiek bendrai vertinant tokias klaidas.

   (žr. 80–83, 95 punktus)

4.  Pagal koncentracijų kontrolės sistemą koncentracijoje dalyvaujančios įmonės, norėdamos, kad būtų priimtas sprendimas, skelbiantis koncentraciją suderinama su bendrąja rinka, gali pasiūlyti įsipareigojimus Komisijai. Atsižvelgiant į administracinės procedūros etapą, siūlomi įsipareigojimai turi arba leisti Komisijai preliminaraus tyrimo etape nuspręsti, kad koncentracija, apie kurią pranešta, nebekelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, arba atsakyti į išsamaus tyrimo metu pareikštus prieštaravimus. Taigi pirminiame etape šie įsipareigojimai leidžia išvengti išsamaus tyrimo pradėjimo arba, vėlesniame etape, išvengti sprendimo, skelbiančio koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka, priėmimo. Reglamento Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 8 straipsnio 2 dalis leidžia Komisijai susieti sprendimą, skelbiantį koncentraciją suderinama su bendrąja rinka pagal šio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą kriterijų, su sąlygomis ir įpareigojimais, užtikrinančiais koncentracijoje dalyvaujančių įmonių Komisijos atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų padaryti koncentraciją suderinamą su bendrąja rinka įvykdymą.

   Atsižvelgiant tiek į tokio tipo koncentracijų finansinių interesų ir padarinių pramonei bei prekybai mastą, tiek į Komisijos šioje srityje turimus įgaliojimus, galima tikėtis, kad koncentracijoje dalyvaujančios įmonės darys viską, kad palengvintų administracijos darbą. Dėl tų pačių priežasčių įgyvendindama savo koncentracijų kontrolės funkcijas Komisija privalo veikti itin rūpestingai.

   Kalbant apie pavėluotai pasiūlytus prisiimti įsipareigojimus, pasakytina, kad iš Komisijos komunikato dėl konkurencijos gynimo priemonių, priimtinų pagal Reglamentą Nr. 4064/89 ir Reglamentą Nr. 447/98, matyti, kad koncentracijos, apie kurią pranešta, šalys gali tikėtis, jog į tokius jų įsipareigojimus bus atsižvelgta esant dviem kumuliacinėms sąlygoms: pirma, šie įsipareigojimai turi aiškiai ir nesant reikalo atlikti papildomų tyrimų išspręsti anksčiau nustatytas konkurencijos problemas ir, antra, turi būti pakankamai laiko dėl šių įsipareigojimų konsultuotis su valstybėmis narėmis.

   (žr. 116–119, 127 punktus)

5.  Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 ir 3 dalis Pirmosios instancijos teismas gali nurodyti šaliai, kurios nė vienas reikalavimas neatmestas, padengti savo bylinėjimosi išlaidas, jeigu ji tik per posėdį ir vykdydama Pirmosios instancijos teismo pagal Procedūros reglamento 65 straipsnio b punktą ir 67 straipsnio 3 dalies trečiąją pastraipą priimtą nutartį pateikė ieškovės prašytus dokumentus, kurie buvo svarbūs, kad ieškovė galėtų pateikti savo argumentus, o Pirmosios instancijos teismas – įvertinti ieškinį, ir turėjo juos pateikti iškart pateikus atsiliepimą į ieškinį, net jei a priori galima daryti prielaidą, jog pagal Reglamentą Nr. 4064/89 arba Reglamentą Nr. 1049/2001 su tokiais dokumentais susipažinti nebuvo galima, ir net jei tai neturėjo įtakos šiam procesui, nes minėti dokumentai galiausiai buvo pateikti vykstant teisminiam nagrinėjimui.

   (žr. 135–139 punktus)