Keywords
Summary

Keywords

1. Laisvė teikti paslaugas — Sutarties nuostatos — Taikymo sritis — Mokestinės priemonės — Taikymas — Ribos

(EB sutarties 59 straipsnis (po pakeitimo – EB 49 straipsnis)

2. Laisvė teikti paslaugas — Apribojimai — Telekomunikacijų sritis — Mokestis už judriojo telefono ir asmeninio ryšio infrastruktūras — Leistinumas — Sąlygos

(EB sutarties 59 straipsnis (po pakeitimo – EB 49 straipsnis)

3. Konkurencija — Valstybės įmonės bei įmonės, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises — Telekomunikacijų sritis — Direktyva 90/388 — Draudimas nustatyti apribojimus, susijusius su infrastruktūra — „Apribojimo” sąvoka — Mokestis už judriojo telefono ir asmeninio ryšio infrastruktūras — Netaikymas — Sąlygos

(Komisijos direktyvos 90/388 3c straipsnis)

Summary

1. Sutarties 59 straipsnis (po pakeitimo – EB 49 straipsnis) reikalauja ne tik panaikinti bet kokią paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje Bendrijos valstybėje narėje, diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir panaikinti bet kokį apribojimą, net jeigu jis vienodai taikomas tiek nacionaliniams paslaugų teikėjams, tiek teikėjams, kurie įsisteigę kitose valstybėse narėse, jeigu šis apribojimas draudžia arba labiau riboja teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia savo analogiškas paslaugas, veiklą. Minėtas 59 straipsnis taip pat draudžia taikyti bet kokius nacionalinius teisės aktus, dėl kurių paslaugas tarp valstybių narių teikti tampa sudėtingiau, nei jas teikti tik vienoje valstybėje narėje.

Šiuo požiūriu nacionalinis mokestis, sudarantis kliūtis laisvei teikti paslaugas, gali būti draudžiamas, nesvarbu, ar jį nustato pati valstybė, ar vietinės valdžios institucija. Tačiau Sutarties 59 straipsnis netaikomas priemonėms, dėl kurių teikiant aptariamas paslaugas tik atsiranda papildomų sąnaudų.

(žr. 28–31 punktus)

2. Sutarties 59 straipsnis (po pakeitimo – EB 49 straipsnis) turi būti aiškinamas taip, kaip nedraudžiantis nacionalinėms arba vietinės valdžios institucijoms nustatyti mokestį už judriojo telefono ir asmeninio ryšio infrastruktūrą, naudojamą teikti paslaugas, kurioms reikalingos licencijos arba leidimai, taikomą vienodai tiek nacionaliniams paslaugų teikėjams, tiek kitų valstybių narių teikėjams bei darantį vienodą poveikį paslaugų teikimui valstybės narės viduje bei tarp valstybių narių, jei nėra įrodyta, jog vietos mokesčių kaupiamasis poveikis trukdo laisvai teikti judriojo telefono ryšio paslaugas.

(žr. 34–35 ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3. Direktyvos 90/388 dėl konkurencijos telekomunikacijų paslaugų rinkose su daliniais pakeitimais, susijusiais su laisvosios konkurencijos telekomunikacijų rinkose įgyvendinimu, padarytais Direktyva 96/19/EB, 3c straipsnyje numatyta, jog turi būti panaikinti visi judriojo ir asmeninio ryšio sistemų operatoriams nustatyti apribojimai, susiję su infrastruktūra.

Mokesčių už judriojo telefono ryšio infrastruktūrą ši nuostata neapima, išskyrus atvejus, kai jie – tiesiogiai ar netiesiogiai – naujų operatorių nenaudai sudaro palankesnes sąlygas operatoriams, turintiems arba turėjusiems specialias arba išimtines teises, ir daro didelį poveikį konkurencijai.

(žr. 38, 50 ir rezoliucinės dalies 2 punktus)