Keywords
Summary

Keywords

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai

(EB 230 straipsnis)

2. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai

(EB 230 straipsnis)

3. Valstybių teikiama pagalba – Esama pagalba

(EB 87 ir 88 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 pirmo straipsnio b ir v punktai)

4. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas

(EB 87 straipsnis)

5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

6. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

7. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis

(EB 253 straipsnis)

8. Bendrijos teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos

9. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo nurodyta nutraukti leidimu nustatytos apmokestinimo tvarkos taikymą

Summary

1. Pagal EB 230 straipsnį fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

Dėl šios antros sąlygos, aplinkybė, kad ginčijama nuostata dėl savo prigimties ir taikymo srities yra bendrojo pobūdžio, nes taikoma suinteresuotų ūkio subjektų visumai, nepaneigia to, kad su kai kuriais iš jų ji gali būti konkrečiai susijusi.

Fizinis arba juridinis asmuo gali tvirtinti, kad ginčijama nuostata yra su juo konkrečiai susijusi, tik jei ši nuostata daro jam poveikį dėl tam tikrų jo ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria jį iš kitų asmenų.

Šiuo aspektu jei ginčijamas teisės aktas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl grupės nariams būdingų kriterijų, šis aktas galėtų būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų grupę. Taip yra įmonių, kurių atžvilgiu Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje draudžia leisti naudotis išimtinėmis nacionalinėmis apmokestinimo priemonėmis iki nacionalinės teisės aktais numatyto termino arba pratęsti naudojimosi šiomis priemonėmis terminą, dėl kurio pratęsimo jos kreipėsi ir turėjo teisę į jį, atveju.

(žr. 55, 58–64 punktus)

2. Asociacija, įpareigota ginti įmonių kolektyvinius interesus, iš esmės turi teisę pareikšti ieškinį dėl galutinio Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo, tik jei jos įmonės arba kai kurios iš jų pačios turi teisę pareikšti individualų ieškinį arba jei ji gali įrodyti, kad pati yra suinteresuota.

(žr. 56 punktą)

3. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles, kuris kodifikuoja EB 88 straipsnyje numatytų Komisijos įgaliojimų vykdymą, neapibrėžia „bendrosios rinkos vystymosi“ sąvokos, esančios 1 straipsnio b punkto v papunktyje, kuris nurodo, kad priemonė, kuri jos patvirtinimo metu nebuvo pagalba, turi būti laikoma esama pagalba, jei „tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi“. Ši sąvoka, kurią galima suprasti kaip su nagrinėjama priemone susijusio sektoriaus ekonominių ir teisinių sąlygų pasikeitimą, netaikoma tuomet, kai Komisija pakeičia savo įvertinimą, vien tiktai siekdama griežčiau taikyti Sutarties taisykles valstybės pagalbos srityje.

Vis dėlto pažymėtina, kad reglamentas yra antrinės teisės aktas, priimtas EB 87 ir 88 straipsniams taikyti, kuris negali susiaurinti šių straipsnių taikymo srities, nes šie straipsniai tiesiogiai Komisijai suteikia įgaliojimus. Iš tiesų, EB 88 straipsnio 1 dalis patiki Komisijai nuolat kontroliuoti valstybėse esamas pagalbos sistemas ir pasiūlyti valstybėms narėms atitinkamas priemones, kurių reikia bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti. Šio straipsnio 2 dalis leidžia Komisijai, jei reikia, pareikalauti, kad atitinkama valstybė narė per nustatytą terminą pagalbą panaikintų ar pakeistų.

Todėl nuspręsdama atlikti naują valstybėje narėje tam tikroms įmonėms taikytos apmokestinimo tvarkos, ankstesniais sprendimais nelaikytos valstybės pagalba, kurią Tarybos darbo grupė pripažino žalingą bendrajai rinkai, tyrimą ir šiai tvarkai taikydama esamos pagalbos kontrolės procedūrą, leidusią padaryti išvadą, kad nuo šiol ši tvarka yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, Komisija atliko EB 88 straipsniu jai patikėtą vaidmenį. Todėl šio sprendimo teisinis pagrindas yra EB 87 ir 88 straipsniai.

Teisėtumo principo buvo laikomasi ir šis sprendimas yra aiškus aktas, kurio taikymą subjektai galėjo numatyti. Todėl šis sprendimas nepažeidžia teisinio saugumo principo.

(žr. 70–76 punktus)

4. Pagalbos programos atveju Komisija gali apsiriboti nagrinėjamos programos charakteristikų tyrimu, kad įvertintų, ar programa užtikrina didelį pagalbos gavėjų pranašumą, lyginant su jų konkurentais. Ji neprivalo ištirti kiekvieno atskiro atvejo, kuriam taikoma sistema.

(žr. 82 punktą)

5. Pagalbos sąvoka gali apimti ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidijos, paskolos arba įmonių akcijų įgijimas, bet ir priemones, įvairiais būdais sumažinančias paprastai iš įmonės biudžeto apmokamas išlaidas, kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį pat poveikį.

Priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, yra valstybės pagalba, net jei ši priemonė nėra valstybės išteklių perdavimas, tačiau dėl jos šios įmonės atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys.

(žr. 86–87 punktus)

6. EB 87 straipsnio 1 dalis reikalauja nustatyti, ar nagrinėjamoje teisės sistemoje valstybės priemonė palaiko „tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, lyginant su kitomis, kurios, atsižvelgiant į šia tvarka siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje. Teigiamo atsakymo atveju ši priemonė atitiktų šioje nuostatoje numatytą valstybės pagalbos sąvokos esminę atrankos sąlygą.

(žr. 119 punktą)

7. Nors EB 253 straipsnyje numatytas reikalavimas motyvuoti Bendrijos teisės aktą privalo būti pritaikytas atsižvelgiant į tokio teisės akto pobūdį, aiškiai ir nedviprasmiškai turi būti nurodyti aktą priėmusios institucijos motyvai, kad suinteresuoti asmenys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis, o kompetentingi teismai galėtų vykdyti teisminę kontrolę, Komisija sprendime, kuriuo pripažįsta pagalbos sistemą nesuderinamą su bendrąja rinka, neprivalo nurodyti priežasčių, dėl kurių ji kitaip įvertino tą pačią pagalbos sistemą savo ankstesniuose sprendimuose. Iš tiesų valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai, kuri turi būti vertinama Komisijos sprendimo priėmimo dieną.

(žr. 137 punktą)

8. Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, jog Bendrijos institucija sukėlė jam pagristų vilčių. Tačiau niekas negali remtis šio principo pažeidimu, jei administracija nesuteikė tikslių garantijų. Jei atidus ir pakankamai informuotas ūkio subjektas galėjo numatyti, jog Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę.

Be to, net jei Bendrija pirmiausia sukūrė situaciją, kuri gali sukelti teisėtų lūkesčių, viršesnis viešasis interesas gali neleisti imtis pereinamojo pobūdžio priemonių, taikytinų situacijoms, susiklosčiusioms prieš priimant naujas taisykles, tačiau vis dar galinčioms keistis. Vis dėlto, nesant tokio pobūdžio intereso, pereinamojo pobūdžio priemonių, skirtų apsaugoti lūkesčius, kad bus paliktos galioti Bendrijos teisės normos, kurių teisėtai galėjo turėti ūkio subjektai, nenumatymą galima nagrinėti kaip viršesnės teisės normos pažeidimą.

(žr. 147–149 punktus)

9. Komisijos sprendimas, kuriuo, pakeičiant ankstesnį vertinimą, uždraudžiama taikyti specialią apmokestinimo tvarką, motyvuojant, jog ji yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, nenumačius pereinamojo pobūdžio priemonių ūkio subjektams, kurių nesunkiai atnaujinamas leidimas naudotis šia tvarka nustojo galioti pranešimo apie šį sprendimą dieną ar netrukus po pranešimo apie jį, ir visai neprieštaraujama, kad galiojantys leidimai toliau galiotų daug metų, vienu kartu pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir lygybės principą, nes minėti ūkio subjektai, kurie dėl trumpo termino negali prisitaikyti prie nagrinėjamos tvarkos pasikeitimo, bet kuriuo atveju turėjo teisę tikėtis, kad Komisija savo ankstesnį vertinimą pakeičiančiu sprendimu suteiks jiems laiko, būtino veiksmingai atsižvelgti į šį įvertinimo pakeitimą, ir joks viršesnis viešasis interesas nedraudė suteikti jiems būtino laiko.

(žr. 155–167, 172–174 punktus)