Keywords
Summary

Keywords

Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Reglamentas dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo – Įmonių, gaminančių „Feta“ sūrį ne šio sūrio kilmės valstybėje narėje, ieškinys – Pirmosios valstybės teisės aktai dėl pavadinimo naudojimo – Didelę dalį „Feta“ sūrio Europos Sąjungoje gaminančios įmonės – Poveikio nebuvimas – Ieškinio nepriimtinumas

(EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa; Tarybos reglamentas Nr. 2081/1992; Komisijos reglamentas Nr. 1829/2002)

Summary

Danijos fetos gamintojų ieškinys dėl Reglamento Nr. 1829/2002, iš dalies keičiančio Reglamento Nr. 1107/96 dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo vadovaujantis Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnyje nustatyta tvarka priedą, kuriame pavadinimas ,,feta“ užregistruotas kaip saugoma kilmės vietos nuoroda po antrašte ,,Sūriai“ ir antrašte ,,Graikija“, panaikinimo yra nepriimtinas.

Iš tiesų ginčijamas reglamentas yra priemonė, kuri taikoma visuotinai, kaip apibrėžta EB 249 straipsnio antrojoje pastraipoje. Jis taikomas objektyviai apibrėžtais atvejais ir sukelia teisinių pasekmių bendrąja prasme konkrečiai nenustatytų asmenų kategorijoms.

Be to, su ieškovėmis šis reglamentas yra susijęs tik kaip su ūkio subjektais, gaminančiais arba prekiaujančiais sūriu, o pirmiausia su tais, kurie taip pat prekiauja „feta“ ar „dansk Feta“ pavadintais produktais, neatitinkančiais saugomos kilmės vietos nuorodos ,,feta“ naudojimo reikalavimų, ir todėl jis jas paveikia tiek pat, kiek ir visas kitas įmones, kurių produktai taip pat neatitinka nagrinėjamų Bendrijos nuostatų reikalavimų.

Šiuo atžvilgiu ieškovės negali remtis Danijos teisės aktais, reikalaujančiais, kad šioje valstybėje pagaminta feta būtų paženklinta etiketėmis, aiškiai nurodančiomis „daniška feta“, ir teigti, jog jų situacija yra specifinė, pagrindžianti tai, kad joms būtų pripažinta teisė pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento, kitaip nei visiems kitiems fetos gamintojams Bendrijoje. Iš tiesų, viena vertus, šie tiesės aktai nesuteikia ieškovėms jokios specialios teisės. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad ieškovės turi pagal nacionalinę teisę joms priklausančią teisę, jos nėra konkrečiai susijusios, nes pavadinimas „dansk Feta“ nėra kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografinė nuoroda pagal Reglamentą Nr. 2081/92. Tačiau, kitaip nei prekių ženklų srityje susidariusioje situacijoje, kur kartu egzistuoja nacionaliniu ir Bendrijos lygiu organizuotos apsaugos sistemos, šioms kilmės vietos ar geografinės nuorodoms apsauga bet kurioje valstybėje narėje gali būti taikoma, tik jei jos įregistruotos Bendrijos lygiu pagal pagrindinį reglamentą.

Be to, net ir darant prielaidą, kad šie nacionalinės teisės aktai gali būti laikomi įtvirtinančiais kokybės ženklą, vien šios aplinkybės nepakaktų ieškovėms konkretinti visų fetos, atitinkančios Danijos teisės aktais nustatytus reikalavimus, gamintojų atžvilgiu.

Galiausiai ieškovių padėties nekonkretina tai, kad Europos Sąjungoje jos gamina didelę dalį fetos sūrio, nes vien fakto, jog įmonė užima didelę dalį rinkos, nepakanka norint ją išskirti iš kitų ūkio subjektų, su kuriais susijęs ginčijamas reglamentas. Taip pat to, kad reglamento dėl kilmės vietos nuorodos įregistravimo priėmimo metu ieškovė atsiduria tokioje padėtyje, jog turi keisti savo gamybos struktūrą, norėdama įvykdyti jame numatytas sąlygas, neužtenka, kad ji būtų traktuojama kaip konkrečiai susijusi, t. y. analogiškai kaip būtų asmenų, kuriems skirtas aktas, atveju.

(žr. 53, 55–56, 61, 63, 67, 69, 71, 76 punktus)