Keywords
Summary

Keywords

1. Procesas – Sprendimas, kuriuo vykstant procesui pakeičiamas ginčijamas sprendimas

2. Ieškinys dėl panaikinimo – Bendrijos teismo kompetencija – Ieškinys, pareikštas dėl bendrosios pozicijos, priimtos remiantis Europos Sąjungos sutarties V ir VI antraštinėmis dalimis

(EB 230 straipsnis; ES 15, 34, 35 ir 46 straipsniai)

3. Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Sprendimas įšaldyti lėšas, priimtas tam tikrų teroristine veikla įtariamų asmenų ir subjektų atžvilgiu

(EB 249 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis; Tarybos sprendimas 2005/930)

4. Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija, įpareigojanti imtis ribojančių priemonių prieš konkrečiai nenurodytus teroristine veikla įtariamus asmenis ir subjektus – Bendrijos įgyvendinimas vykdant savo įgaliojimus

(EB 60 straipsnis, EB 301 ir 308 straipsniai; Tarybos reglamentas Nr. 2580/2001)

5. Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Sprendimas įšaldyti lėšas, priimtas tam tikrų teroristine veikla įtariamų asmenų ir subjektų atžvilgiu

(Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalis; Tarybos reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis)

6. Europos Sąjunga – Bendra užsienio ir saugumo politika – Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Valstybių narių ir Bendrijos institucijų pareiga lojaliai bendradarbiauti

(EB 10 straipsnis; Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalis; Tarybos reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis)

7. Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Sprendimas įšaldyti lėšas, priimtas tam tikrų teroristine veikla įtariamų asmenų ir subjektų atžvilgiu

(Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 ir 6 dalys)

8. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis

(EB 253 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 2580/2001)

9. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis

(EB 253 straipsnis; Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 ir 6 dalys; Tarybos reglamentas Nr. 2580/2001)

10. Europos Bendrijos – Teisminė institucijų aktų teisėtumo kontrolė

(EB 230 straipsnio antroji pastraipa; Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 ir 6 dalys; Tarybos reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis)

Summary

1. Jeigu vykstant procesui sprendimas pakeičiamas kitu sprendimu, kurio dalykas tas pats, jis turėtų būti laikomas nauju faktu, leidžiančiu ieškovui priderinti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus. Iš tiesų, jeigu iš ieškovo būtų reikalaujama pareikšti naują ieškinį, būtų pažeistas geras teisingumo vykdymas ir proceso ekonomijos reikalavimas. Be to, būtų neteisinga, jeigu nagrinėjama institucija, atsikirsdama į kaltinimus, pareikštus Bendrijos teisme pateiktame ieškinyje, galėtų iš dalies pakeisti ginčijamą sprendimą ar jį pakeisti kitu sprendimu ir remtis šiuo pakeitimu per procesą taip, kad kitai šaliai būtų užkirstas kelias išplėsti savo pradinius reikalavimus ir ieškinio pagrindus paskesniam sprendimui arba pateikti dėl jo papildomus reikalavimus ar ieškinio pagrindus. Ši išvada galioja ir tuo atveju, kai reglamentas, kuris tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeniu, vykstant procesui buvo pakeistas turinčiu tokį patį dalyką reglamentu.

(žr. 28 ir 29 punktus)

2. Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nagrinėti ieškinį dėl pagal ES 15 straipsnį, patenkantį į V antraštinę dalį, susijusią su bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP), ir ES 34 straipsnį, patenkantį į VI antraštinę dalį, susijusią su policijos ir teisminiu bendradarbiavimu (TVR), priimtos bendrosios pozicijos panaikinimo tik tiek, kiek šiam ieškiniui pagrįsti buvo remiamasi Bendrijos kompetencijos pažeidimu.

Iš tikrųjų joks ieškinys Bendrijos teisme dėl bendrosios pozicijos panaikinimo nėra numatytas nei pagal ES sutarties V antraštinę dalį, susijusią su BUSP, nei pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, susijusią su TVR.

Pagal ES sutarties redakciją po Amsterdamo sutarties visa Teisingumo Teismo kompetencija yra nustatyta ES 46 straipsnyje. Tačiau jame visiškai nenumatoma Teisingumo Teismo kompetencija, susijusi su ES sutarties V antraštinės dalies nuostatomis, o iš ES 35 ir 46 straipsnių matyti, kad ES sutarties VI antraštinės dalies taikymo srityje vienintelės galimos teisių gynimo priemonės dėl pagrindų sprendimų, sprendimų ir konvencijas įgyvendinančių priemonių teisėtumo vertinimo ar panaikinimo yra numatytos ES 34 straipsnio 2 dalies b, c ir d punktuose, išskyrus bendrąsias pozicijas, numatytas ES 34 straipsnio 2 dalies a punkte.

(žr. 46–49, 52, 56 punktus)

3. Garantija, susijusi su teisės į gynybą paisymu, priimant sprendimą dėl lėšų įšaldymo pagal Reglamentą Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, iš suinteresuotųjų asmenų negali būti atimta remiantis vieninteliu pagrindu, kad nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei bendrieji Bendrijos teisės principai nesuteikia asmenims jokios teisės būti išklausytiems, prieš priimant norminį teisės aktą.

Jei tiesa, kad Sprendimas 2005/930, įgyvendinantis Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį, yra taip pat visuotinai taikomas kaip ir pats reglamentas ir, kaip pastarasis, tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse bei, nepaisant pavadinimo, jis, kaip ir šis reglamentas, pasižymi norminiu pobūdžiu EB 249 straipsnio prasme, vis dėlto šis sprendimas nėra išimtinai norminis. Nors ir galioja erga omnes , jis taip pat yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmenimis, kuriuos įvardija kaip įtrauktinus į asmenų, grupių ir organizacijų, kurių lėšos turi būti įšaldytos taikant šį reglamentą, sąrašą.

(žr. 95, 97–98 punktus)

4. Pagal Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373 (2001) Jungtinių tautų organizacijos valstybės narės ir nagrinėjamu atveju – Bendrija, kuriai tarpininkaujant nusprendė veikti jos valstybės narės, pagal savo teisinių sistemų normas privalo konkrečiai nustatyti tuos asmenis, grupes ir organizacijas, kurių lėšos turi būti įšaldytos pagal šią rezoliuciją.

Viena vertus, šioje rezoliucijoje nėra individualiai apibrėžiami asmenys, grupės ir organizacijos, kuriems turi būti taikomos šios priemonės, ir joje neįtvirtintos nei konkrečios teisės normos, susijusios su lėšų įšaldymo procedūra, nei teisminės garantijos ar teisių gynimo teisme priemonės, užtikrinančios susijusių su tokia procedūra asmenų ir organizacijų galimybę veiksmingai ginčyti valstybių jų atžvilgiu priimtas priemones.

Kita vertus, kai Taryba EB 60, 301 ir 308 straipsnių pagrindu priima ekonominių sankcijų priemones, Bendrija veikia ne pagal nuo Sąjungos ar valstybių narių valios priklausančią kompetenciją.

Kadangi Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1373 (2001) numatytų asmenų, grupių ir organizacijų nustatymas ir su tuo susijęs lėšų įšaldymo priemonės priėmimas patenka į Bendrijos įgaliojimus, kurie lemia ir jos diskreciją vertinti, atitinkamos Bendrijos institucijos, nagrinėjamu atveju – Taryba, privalo paisyti suinteresuotųjų asmenų teisės į gynybą, kai jos veikia, siekdamos įgyvendinti šią rezoliuciją. Darytina išvada, kad teisės į gynybą garantija iš principo yra visiškai taikytina priimant sprendimą dėl lėšų įšaldymo pagal Reglamentą Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu.

(žr. 101, 102, 106–108 punktus)

5. Priimant sprendimą dėl lėšų įšaldymo pagal Reglamento Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį, teisė į gynybą turi būti įgyvendinama tik tų faktinių ir teisinių aplinkybių atžvilgiu, kurios gali lemti nagrinėjamos priemonės taikymą suinteresuotajam asmeniui pagal šiuos teisės aktus.

Todėl teisės į gynybą paisymo klausimas priimant lėšų įšaldymo priemonę gali iškilti dviejuose lygiuose:

Pirmiausia suinteresuotojo asmens teisė į gynybą turi būti veiksmingai garantuojama nacionalinėje procedūroje, kurios pabaigoje kompetentinga nacionalinė valdžios institucija priima sprendimą, numatytą Bendrosios pozicijos 2001/931 dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 1 straipsnio 4 dalyje. Iš esmės šioje nacionalinėje procedūroje suinteresuotajam asmeniui turi būti leista tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl jo atžvilgiu turimų įrodymų, kuriais grindžiamas aptariamas sprendimas, nepažeidžiant galimų teisės į gynybą apribojimų, pagal nacionalinę teisę pateisinamų būtent viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar tarptautinių santykių išsaugojimo pagrindais.

Be to, suinteresuotojo asmens teisė į gynybą turi būti veiksmingai užtikrinta Bendrijos procedūroje, kurios pabaigoje Taryba turi priimti sprendimą jį įtraukti arba išsaugoti jo duomenis ginčijamame sąraše pagal Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį. Iš principo šioje procedūroje suinteresuotajam asmeniui tik turi būti suteikta galimybė tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl teisinių aptariamos Bendrijos priemonės taikymo sąlygų, t. y. kalbant apie pradinį sprendimą įšaldyti lėšas – dėl tikslios informacijos ar bylos medžiagos, kurios parodo, kad jo atžvilgiu kompetentinga nacionalinė valdžios institucija priėmė sprendimą, atitinkantį Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą, buvimo, o kalbant apie vėlesnius sprendimus palikti lėšas įšaldytas – dėl argumentų, pateisinančių suinteresuotojo asmens duomenų išsaugojimą ginčijamame sąraše.

(žr. 114, 115, 118–120 punktus)

6. Pagal EB 10 straipsnį santykiams tarp valstybių narių ir institucijų nustatomos abipusės pareigos lojaliai bendradarbiauti. Šis principas yra taikomas visuotinai ir taikytinas taip pat ES sutarties VI antraštinės dalies reguliuojamai policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sričiai, kuri, beje, visiškai pagrįsta valstybių narių ir institucijų bendradarbiavimu.

Bendrosios pozicijos 2001/931 dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios bendroje kovoje su terorizmu įtvirtina specialią bendradarbiavimo tarp Tarybos ir valstybių narių formą, taikymo atveju šis principas nustato Tarybai pareigą kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos, bent jau teisminės institucijos, vertinimu, kiek jis susijęs su „rimtais ir patikimais įrodymais ir įkalčiais“, kuriais pagrįstas jos sprendimas, ir kiek jis susijęs su galimų teisės susipažinti su šiais įrodymais ar įkalčiais apribojimų, pagal nacionalinę teisę pateisinamų privalomais viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir tarptautinių santykių išsaugojimo pagrindais, pripažinimu.

Vis dėlto šie argumentai tinka, tik jei nagrinėjami įrodymai ar įkalčiai buvo pateikti kompetentingai nacionalinei institucijai įvertinti. Atvirkščiai, jei per joje vykstančią procedūrą Taryba savo pradinį ar vėlesnius sprendimus įšaldyti lėšas pagrindžia informacija ar įrodymais, kurie jai valstybės narės atstovų buvo pateikti prieš tai jų nepateikus minėtai kompetentingai nacionalinei institucijai įvertinti, ši informacija ar įrodymai turi būti laikomi naujais įkalčiais, kurie iš principo turi būti pateikti ir išklausyti Bendrijos lygiu, nes tai nebuvo padaryta nacionaliniu lygiu.

(žr. 123–125 punktus)

7. Bendras teisės į gynybą paisymo principas reikalauja, kad įkalčiai, jei įmanoma, būtų pateikti suinteresuotajam asmeniui kiek galima greičiau po pradinio sprendimo įšaldyti lėšas priėmimo arba kartu su juo, jei privalomi su Bendrijos arba jos valstybių narių saugumu arba su jų tarptautinių santykių palaikymu susiję pagrindai tam neprieštarauja. Nepažeidžiant tų pačių pagrindų, iš esmės prieš priimant kiekvieną vėlesnį sprendimą dėl lėšų įšaldymo turi būti pateikiami nauji įkalčiai ir apklausiama iš naujo. Atvirkščiai, teisės į gynybą paisymas nereikalauja, kad įkalčiai būtų pateikti suinteresuotajam asmeniui iki pradinio sprendimo įšaldyti lėšas priėmimo arba kad jis būtų išklausytas institucijos iniciatyva a posteriori .

Pradinio sprendimo įšaldyti lėšas atveju įkalčių pateikimas iš principo reikalauja, kad, viena vertus, Taryba praneštų suinteresuotajam asmeniui tikslią informaciją ar supažindintų jį su bylos medžiaga, kurios parodo, kad kompetentinga valstybės narės institucija jo atžvilgiu priėmė sprendimą, atitinkantį Bendrosios pozicijos 2001/931 dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą, bei prireikus pateiktų naujų įrodymų, pagrįstų informacija ar įrodymais, kuriuos Tarybai pateikė valstybės narės atstovai, prieš tai jų nepateikus minėtai kompetentingai nacionalinei institucijai įvertinti, ir kad, kita vertus, šiam suinteresuotajam asmeniui būtų suteikta galimybė tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl šios informacijos ar bylos medžiagos.

Vėlesnio sprendimo palikti lėšas įšaldytas atveju teisės į gynybą paisymas panašiai reikalauja, viena vertus, kad suinteresuotajam asmeniui būtų pateikta informacija ar bylos medžiaga, kuri, Tarybos nuomone, pateisina jo duomenų išsaugojimą ginčijamuose sąrašuose, bei prireikus anksčiau nurodyti nauji įrodymai, ir, kita vertus, kad jam būtų suteikta galimybė tinkamai pareikšti savo nuomonę šiais klausimais.

(žr. 125–126 ir 137 punktus)

8. Garantija, susijusi su EB 253 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti, yra visiškai taikytina priimant sprendimą dėl lėšų įšaldymo pagal Reglamentą Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu.

Iš esmės priemonės dėl lėšų įšaldymo pagal Reglamentą Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, motyvuose turi būti nurodomos ne tik teisinės šio reglamento taikymo sąlygos, bet ir priežastys, dėl kurių Taryba, pasinaudodama savo diskrecija vertinti, mano, kad suinteresuotajam asmeniui turi būti taikoma tokia priemonė.

Vis dėlto privalomi su Bendrijos ir jos valstybių narių saugumu arba su jų tarptautinių santykių palaikymu susiję pagrindai gali prieštarauti tam, kad tikslūs ir išsamūs pradinio ar vėlesnių sprendimų dėl lėšų įšaldymo motyvai būtų atskleisti suinteresuotiesiems asmenims, taip pat jie gali prieštarauti tam, kad per administracinę procedūrą suinteresuotiesiems asmenims būtų pateikti įkalčiai.

(žr. 109, 146, ir 148 punktus)

9. Išskyrus atvejus, kai tam prieštarauja privalomi su Bendrijos ir jos valstybių narių saugumu arba su jų tarptautinių santykių palaikymu susiję pagrindai bei atsižvelgiant į tai, kad Oficialiajame leidinyje paskelbtoje sprendimo dėl lėšų įšaldymo versijoje gali būti nurodyta tik rezoliucinė jo dalis bei bendri argumentai, Bendrosios pozicijos 2001/931 dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 1 straipsnio 4 dalyje numatyto pradinio sprendimo įšaldyti lėšas motyvuose bent jau turi būti specialiai ir konkrečiai nurodyta tiksli informacija ar bylos duomenys, kurie parodo, kad sprendimą suinteresuotojo asmens atžvilgiu priėmė valstybės narės kompetentinga institucija. Be to, šio sprendimo motyvuose turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių, pasinaudodama savo diskrecija vertinti, Taryba mano, kad suinteresuotajam asmeniui turi būti taikoma ši priemonė. Dar daugiau, šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 6 dalyje numatyto vėlesnio sprendimo palikti lėšas įšaldytas motyvuose turi būti nurodytos specialios ir konkrečios priežastys, dėl kurių Taryba, atlikusi pakartotinį tyrimą, prireikus remdamasi nauja informacija ar įrodymais, mano, kad suinteresuotojo asmens lėšos lieka įšaldytos pagrįstai.

(žr. 116, 125–126, 147 ir 151 punktus)

10. Sprendimo dėl lėšų įšaldymo, priimto pagal Reglamento Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį, teisėtumo teisminė kontrolė yra numatyta EB 230 straipsnio antrojoje pastraipoje, pagal kurią Bendrijos teismas turi kompetenciją nagrinėti ieškinius dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūros reikalavimo pažeidimo, EB sutarties ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais.

Siekdamas atlikti šią kontrolę ir atsižvelgdamas į suinteresuotojo asmens ar savo iniciatyva nurodytus panaikinimo pagrindus, Pirmosios instancijos teismas privalo būtent patikrinti, ar yra tenkinamos teisinės Reglamento Nr. 2580/2001 taikymo nagrinėjamam atvejui sąlygos, nurodytos šio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje, ir, atsižvelgiant į tai, ar kalbama apie pradinį sprendimą, ar apie vėlesnį sprendimą palikti lėšas įšaldytas, Bendrosios pozicijos 2001/931 dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 1 straipsnio 4 dalyje arba 1 straipsnio 6 dalyje, į kurias daro nuorodą minėta reglamento 2 straipsnio 3 dalis, nurodytos sąlygos. Tai reiškia, kad nagrinėjamo sprendimo teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų bei aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų bei informacijos, kuriais pagrįstas šis įvertinimas, patikrinimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat turi įsitikinti, kad buvo paisyta teisės į gynybą ir reikalavimo motyvuoti, bei prireikus, kad privalomi pagrindai, kuriais išimtinai rėmėsi Taryba, norėdama šios pareigos išvengti, buvo pagrįsti.

Ši kontrolė būtina dar ir dėl to, kad ji yra vienintelė procesinė garantija, leidžianti užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp kovos su tarptautiniu terorizmu reikalavimų ir pagrindinių teisių apsaugos. Kadangi Tarybos nustatytus suinteresuotųjų asmenų teisės į gynybą apribojimus turi atsverti griežta nepriklausomo ir nešališko teismo kontrolė, Bendrijos teismui turi būti suteikta galimybė kontroliuoti priemonių dėl lėšų įšaldymo teisėtumą ir pagrįstumą, nesant galimybės jame remtis tuo, kad Tarybos naudojami įrodymai bei informacija yra slapti ar konfidencialūs.

(žr. 153–155 punktus)