Keywords
Summary

Keywords

1. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Teisinis pobūdis – Aiškinimas remiantis objektyviais kriterijais – Teisminė kontrolė – Apimtis

(EB 87 str. 1 dalis)

2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Viešosios institucijos lengvatinėmis sąlygomis parduodamas žemės sklypas – Įtraukimas – Vertinimo kriterijus – Rinkos kaina – Nustatymo metodas

(EB 87 str. 1 dalis)

3. Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Nacionalinės priemonės, įgyvendintos nepranešus – Komisijos teisė įpareigoti atitinkamą valstybė narę pateikti jai reikalingą informaciją – Komisijai neįpareigojus, jos nuomone, nepilnos informacijos pagrindu priimtas sprendimas – Nepriimtinumas

(Tarybos reglamentas Nr. 659/1999)

4. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Komisijos teisė pasitelkti ekspertus iš išorės – Pareigos ištirti pagalbos egzistavimą perdavimas ekspertams – Nepriimtinumas

(EB 87 str. 1 dalis)

5. Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinio pagrindai – Ieškinio pagrindai, kuriais galima remtis ginčijant Komisijos sprendimą valstybės pagalbos srityje – Ieškinio pagrindai, kuriais nebuvo remtasi nagrinėjamos pagalbos tyrimo procedūros metu – Skirtumas tarp priimtinų teisinių pagrindų ir nepriimtinų faktinių pagrindų

(EB 88 str. 2 dalis ir EB 230 str.)

6. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės, kompensuojančios įmonės prisiimtų viešųjų paslaugų pareigų sąnaudas – Netaikymas – Sąlygos – Aiškiai apibrėžtos viešųjų paslaugų teikimo pareigos – Objektyvus ir skaidrus kompensacijos skaičiavimo metodo nustatymas – Kompensacijos apribojimas sąnaudomis – Kompensacijos nustatymas vidutinės atitinkamo sektoriaus įmonės sąnaudų analizės būdu, kai įmonė nėra parenkama pagal viešųjų pirkimų procedūrą

(EB 87 str. 1 dalis)

Summary

1. Kadangi valstybės pagalbos sąvoka yra teisinė sąvoka, kurią reikia aiškinti vadovaujantis objektyviais kriterijais, Bendrijos teismas paprastai turi nuodugniai patikrinti, ar priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sferą, atsižvelgdamas tiek į konkrečias jo nagrinėjamo ginčo aplinkybes, tiek į techninį ir kompleksinį Komisijos atlikto vertinimo pobūdį. Tačiau šio principo nesilaikoma sudėtingo ekonominio vertinimo atveju, kai teismo kontrolė yra ribota.

(žr. 37 punktą)

2. Lengvatomis EB 87 straipsnio 1 dalies prasme laikomos įvairių formų priemonės, sumažinančios įmonės biudžetui paprastai tenkančią naštą, ir kurios dėl šių priežasčių prilyginamos subsidijoms, pavyzdžiui, turto ar paslaugų suteikimas palankiomis sąlygomis. Taikant šį principą viešosios institucijos žemės sklypo pardavimo įmonei atveju, reikia nustatyti, ar įgijėjas nebūtų sumokėjęs tokios pat kainos normaliomis rinkos sąlygomis. Komisijai dėl to tikrinant eksperto išvadą, parengtą po nagrinėjamo sandorio, ji privalo palyginti faktiškai sumokėtą kainą su kainomis, pateiktomis įvairiose išvadose, kad nustatytų, ar pardavimo kaina nesiskiria nuo išvadose pateiktų kainų tiek, kad būtų galima konstatuoti, jog buvo suteikta lengvata. Šis metodas leidžia atsižvelgti į atsitiktinį pobūdį, kurį gali turėti iš esmės retrospektyvus tokių rinkos kainų vertinimas.

(žr. 44–45 punktus)

3. Reglamentas Nr. 659/1999, iš principo taikomas visoms jo įsigaliojimo momentu Komisijoje vykstančioms administracinėms procedūroms, patvirtino, kad, nagrinėdama nacionalines priemones, apie kurias nebuvo pranešta ir kurias galima laikyti neteisėta valstybės pagalba, Komisija, manydama, jog nedisponuoja visa reikalinga informacija, siekdama priimti sprendimą, gali kreiptis į atitinkamą valstybę narę, taip pat ir įpareigodama ją pateikti.

Jei manydama, kad nėra pakankamai informuota, ši institucija nepasinaudojo savo teise įpareigoti atitinkamą valstybę narę, ji negali remtis tuo, kad turima informacija buvo nepilna, pateisindama tik ja grindžiamą sprendimą.

(žr. 55–60 punktus)

4. Nors Komisija, nebūdama įpareigota, tirdama pagalbos buvimą gali pasitelkti ekspertus iš išorės, tai neatleidžia jos nuo pareigos vertinti ekspertų parengtą ataskaitą, kuri bet kuriuo atveju svarbi tik dėl savo objektyvaus turinio, o ne dėl nepagrįstų teiginių, kurių joje gali pasitaikyti. Būtent Komisijos, o ne šių ekspertų pagrindinė ir išimtinė užduotis yra, kontroliuojant Bendrijos teismams, užtikrinti EB 87 straipsnio laikymąsi ir EB 88 straipsnio įgyvendinimą

(žr. 71–72 punktus)

5. Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje teisėtumas turi būti tikrinamas remiantis informacija, kuria Komisija galėjo disponuoti priimdama sprendimą. Iš šio principo išplaukia, kad nors ieškovė turi teisę ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo grįsti teisiniu pagrindu, kurio ji, kaip suinteresuotasis asmuo, nebuvo pateikusi formalaus tikrinimo procedūros metu, kita vertus, neleidžiama remtis faktinėmis aplinkybėmis, kurios Komisijai nebuvo žinomos ir kurios jai nebuvo pateiktos per šią procedūrą.

(žr. 38 ir 102 punktus)

6. Valstybės priemonė nepatenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį tiek, kiek ji laikytina kompensacija už naudą gaunančių įmonių suteiktas viešąsias paslaugas, ir dėl to šios įmonės faktiškai negauna finansinės naudos, ir todėl ši priemonė joms nesukuria palankesnių konkurencinių sąlygų įmonių konkurenčių atžvilgiu.

Konkrečiu atveju tokia kompensacija gali nebūti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba tik tuomet, kai tenkinamos kelios sąlygos. Pirma, įmonei naudos gavėjai turi būti iš tikrųjų pavesta vykdyti viešųjų paslaugų pareigas ir šias pareigas reikia aiškiai apibrėžti. Antra, metodas, kuriuo remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatytas iš anksto, užkertant kelią tam, kad kompensacija duotų ekonominę naudą, kuri kompensaciją gaunančiai įmonei suteiktų pranašumą įmonių konkurenčių atžvilgiu. Trečia, kompensacija negali būti didesnė negu būtina tam, kad visiškai ar iš dalies būtų padengtos su viešųjų paslaugų pareigų vykdymu susijusios sąnaudos, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas bei į protingą pelną iš šių pareigų vykdymo. Ketvirta, tais atvejais, kai įmonė, kuriai pavedama vykdyti viešųjų paslaugų pareigas, nebuvo parinkta pagal viešųjų pirkimų procedūrą, būtinos kompensacijos dydis turi būti nustatytas vadovaujantis išlaidomis, kurių būtų patyrusi vidutinė, gerai valdoma ir viešųjų paslaugų pareigoms vykdyti pakankamai aprūpinta įmonė, kad galėtų vykdyti šias pareigas, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas bei į protingą pelną iš šių pareigų vykdymo.

Iš to išplaukia, kad jei įmonė, ir visuomenės, ir trečiųjų įmonių interesų labui pagal su savivaldybe sudarytą susitarimą trečiosioms įmonėms leisdama įvairiais būdais nuolat neatlygintinai naudotis savo stovėjimo aikštele, patiria tam tikrą naštą ir dalis stovėjimo aikštelės statybai savivaldybės skirtų lėšų realiai teikia šiai įmonei naudos, Komisija negali automatiškai daryti prielaidos, kad ši lėšų dalis būtinai suteikia pranašumą šiai įmonei, o remdamasi savo turima informacija iš pradžių turi nustatyti, ar ši piniginių lėšų dalis gali būti laikoma realiu atlyginimu už įmonei tenkančią naštą.

(žr. 129–133 punktus)