Keywords
Summary

Keywords

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį

(EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)

2. Ieškinys dėl panaikinimo – Proceso Pirmosios instancijos teisme sustabdymas laukiant, kol bus išspręsta Teisingumo Teisme nagrinėjama byla, susijusi su to paties akto galiojimu

(Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio trečioji pastraipa)

3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

4. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo pagalbos schema pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka

(EB 88 straipsnio 2 dalis)

5. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo pagalbos schema pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Vykdymo sunkumai

6. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Administracinė procedūra – Komisijos pareiga oficialiai pranešti suinteresuotiesiems asmenims apie jų teisę pateikti pastabas

(EB 88 straipsnio 2 dalis)

Summary

1. Ieškinys dėl panaikinimo, pateiktas fizinio ar juridinio asmens, yra priimtinas, tik jei ieškovas yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu. Tam, kad ieškovas galėtų pareikšti ieškinį dėl sprendimo panaikinimo, jis turi tebelikti asmeniškai suinteresuotas, jog būtų panaikintas ginčijamas aktas.

Taip nėra tuo atveju, kai įmonė siekia, kad būtų panaikintas Komisijos sprendimas, kuriuo jai suteikta valstybės pagalba buvo pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodyta sugrąžinti išmokėtas sumas, nes atsižvelgiant į susitarimą tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės, kurį jos pasiekė bendradarbiaudamos – siekdamos išspręsti su šio sprendimo vykdymu susijusius sunkumus, šiai įmonei nebekyla pareiga grąžinti pagalbą.

(žr. 33–35 punktus)

2. Kai į Teisingumo Teismą ir Pirmosios instancijos teismą buvo kreiptasi dėl to paties sprendimo galiojimo ir kai Pirmosios instancijos teismas nusprendė sustabdyti procesą, kol bus paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas, Teisingumo Teismo jau atmesti ieškinio pagrindai ir argumentai Pirmosios instancijos teismo negali būti automatiškai atmesti kaip nepriimtini ir tam yra du pagrindai. Pirma, proceso Pirmosios instancijos teisme sustabdymas pagal Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio trečiąją pastraipą, laukiant, kol bus išspręsta Teisingumo Teisme nagrinėjama byla, susijusi su to paties akto galiojimu, neatima iš Pirmosios instancijos teismo teisės spręsti jo sustabdytą bylą, ir jis išlieka visiškai ir išimtinai kompetentingas ją iš naujo spręsti tuomet, kai įvyksta sustabdymą nutraukiantis įvykis. Antra, teisė į gynybą būtų pažeista, jei teismui tinkamai pateiktame ieškinyje nurodytus ieškinio pagrindus ir argumentus atmestų kitas teismas, kuriame ieškinį pareiškęs asmuo negalėjo nei dalyvauti, nei pateikti argumentų.

Nors teisingumo gero administravimo principas, prie kurio įgyvendinimo šalys prisideda savo elgesiu, gali jas paskatinti savo ieškinį ir savo gynybą apriboti klausimais, kurie yra iš tiesų skirtingi, palyginti su Teisingumo Teismo išspręstaisiais, Pirmosios instancijos teismui nepriklauso vietoje šalių savo iniciatyva taikyti tokius apribojimus ir kaip nepriimtinus atmesti tam tikrus Teisingumo Teisme jau pateiktus ieškinio pagrindus. Tačiau nekonstruktyvus šalies požiūris gali lemti ginčui išspręsti nebūtinas išlaidas ir į tai gali būti atsižvelgta skirstant teismo išlaidas.

Tačiau, nors Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad sustabdymas buvo būtinas atsižvelgiant į tai, jog ir Teisingumo Teisme, ir Pirmosios instancijos teisme buvo ginčijamas to paties akto galiojimas, ir nors yra aišku, kad turi būti laikomasi šioje situacijoje Teisingumo Teismo pateikto atsakymo, vis dėlto Pirmosios instancijos teismas, kaip šią bylą nagrinėjantis teismas, turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į galimus faktų ir teisės skirtumus, Teisingumo Teismo pateiktas sprendimas yra taikytinas nagrinėjamu atveju. Esant skirtumų, jis turi spręsti klausimą, ar dėl jų reikia priimti kitokį sprendimą, nei priėmė Teisingumo Teismas. Jei tokių skirtumų nėra ir šalis grįsdama savo ieškinį atkakliai naudoja ieškinio pagrindus, kuriuos Teisingumo Teismas jau yra atmetęs, Pirmosios instancijos teismas gali motyvuota nutartimi šiuos ieškinio pagrindus atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstus.

(žr. 36–39 punktus)

3. Komisija turi teisę pripažinti, kad valstybė narė, suteikdama degalinių eksploatuotojams pagalbą, skirtą kompensuoti pajamų praradimą, kurį lėmė akcizo lengviesiems naftos produktams padidinimas, faktiškai prisiima dalį ar visus šioms degalinėms tiekiančios naftos bendrovės įsipareigojimus, prisiimtus pagal išimtinio tiekimo sutartį, turinčią „kainų reguliavimo sąlygą“, šią bendrovę įpareigojančią prisiimti dalį šių eksploatuotojų nustatytų mažmeninės kainos sumažinimo išlaidų, kai dėl vidaus ir (arba) tarptautinės rinkos sąlygų yra pageidautina ar būtina šiuos sumažinimus taikyti laikinai ar nuolat. Vadinasi, pagalba turi būti išieškota iš šios naftos bendrovės, nes ji yra nesuderinama su bendrąja rinka.

Šios pagalbos išieškojimas iš naftos bendrovės yra teisingas net ir tada, kai ta kainų reguliavimo sąlyga nėra privalomojo ir (arba) automatinio pobūdžio, nes ši bendrovė pasilieka teisę neįgyvendinti tos sąlygos, kadangi ji yra skirta taikyti ir bendrovė ją realiai taikė Komisijos nurodytomis aplinkybėmis.

(žr. 53-55, 60-62 punktus)

4. Nepritarimo pagalbos schemai atveju Komisija paprastai nei gali, nei privalo tiksliai nustatyti kiekvieno pagalbos gavėjo gautos pagalbos dydžio.

(žr. 67 punktą)

5. Kuomet atitinkama valstybė narė nurodė sunkumus įgyvendinant Komisijos sprendimą dėl pagalbos ir šiuos sunkumus išsprendė sąžiningai bendradarbiaudama su Komisija, šios valstybės narės galiausiai priimtas vykdymo priemones turi vertinti nacionalinis teismas. Taip yra net ir tada, kai Komisija pritaria atitinkamos valstybės narės pasiūlytam vykdymui. Šis sutikimas tik išreiškia Komisijos nuomonę dėl šio vykdymo priimtinumo Bendrijos požiūriu, atsižvelgiant į vykdymo sunkumus, su kuriais ši valstybė narė susiduria, tačiau jis jokiu būdu nekeičia atitinkamos valstybės narės pareigos nustatyti šiuos sunkumus ir jų sprendimo būdą. Jei po šio pritarimo kiltų ginčas dėl pagalbos išieškojimo, būtent dėl ginčijamame sprendime nurodytų faktinių aplinkybių arba dėl tikslaus išieškotinos gautos naudos dydžio, šiuos likusius vykdymo sunkumus, remdamasis nacionalinėmis taisyklėmis, turi išspręsti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į ginčijamą sprendimą ir tiek, kiek reikia, į Komisijos sutikimą. Esant abejonių, remdamasis sąžiningo bendradarbiavimo principu nacionalinis teismas visuomet turi galimybę pasiteirauti Komisijos nuomonės arba pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.

(žr. 67, 69 punktus)

6. Administracinė procedūra valstybės pagalbos srityje vyksta tik prieš atitinkamą valstybę narę. Įmonės pagalbos gavėjos laikomos tik šios procedūros suinteresuotomis šalimis. Iš to išplaukia, kad įmonė pagalbos gavėja, negalinti naudotis teisei į gynybą prilyginamomis teisėmis, kurios pripažįstamos asmenims, kurių atžvilgiu pradėta procedūra, turi tik teisę dalyvauti administracinėje procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes.

Pagal EB 88 straipsnio 2 dalį Komisijos pareiga yra įpareigoti suinteresuotuosius asmenis pateikti savo pastabas formalaus tyrimo stadijoje. Kiek tai susiję su šia pareiga, pranešimo paskelbimas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje yra tinkama priemonė informuoti visus suinteresuotuosius asmenis apie procedūros pradžią ir šiuo pranešimu siekiama iš suinteresuotųjų asmenų tik gauti visą informaciją, reikalingą būsimiems Komisijos veiksmams. Todėl įmonė pagalbos gavėja negali remtis gero administravimo principo pažeidimu, kurį lėmė aplinkybė, kad Komisija asmeniškai nepaprašė jos pateikti pastabų apie pagalbos tyrimo procedūrą. Kita vertus, Komisija privalo suinteresuotiesiems asmenims suteikti realią galimybę pateikti savo pastabas per formalią tyrimo procedūrą. Nors ši pareiga neįpareigoja Komisijos, kuri pagrįstai abejoja nagrinėjamos finansinės priemonės suderinamumu su bendrąja rinka, savo pranešime apie šios procedūros pradėjimą pateikti galutinę nagrinėjamos pagalbos analizę, vis dėlto tam, kad suinteresuotųjų asmenų teisė pateikti pastabas neprarastų prasmės, būtina, jog Komisija pakankamai apibrėžtų savo tyrimo ribas.

(žr. 80–83, 85 punktus)