Keywords
Summary

Keywords

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Aktai, sukeliantys privalomas teisines pasekmes – Neturinti kompetencijos priimti prašomą aktą institucija – Netaikymas – Prašymo pakeisti reglamento nuostatą atmetimas – Teisės pareikšti ieškinį neturėjimas

(EB sutarties 173 str. (po pakeitimo – EB 230 str.); Komisijos reglamentas Nr. 2499/82)

2. Procedūra – Ieškinys – Formos reikalavimai – Ginčo dalyko nustatymas

(Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 str. 1 dalies c punktas)

3. Ieškinys dėl neveikimo – Fiziniai arba juridiniai asmenys – Neveikimas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį – Komisijai pateikto prašymo išmokėti tariamai pagal Reglamentą Nr. 2499/82 priklausančią pagalbą nepatenkinimas – Nepriimtinumas

(EB sutarties 175 str. trečioji pastraipa (po pakeitimo – EB 232 str. trečioji pastraipa); Komisijos reglamentas Nr. 2499/82)

4. Ieškinys dėl neveikimo – Fiziniai arba juridiniai asmenys – Prašomas priimti aktas – Reglamentas – Nepriimtinumas

(EB sutarties 175 str. (po pakeitimo – EB 232 str.)

5. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Dalykas – Prašymas atlyginti žalą, kuriuo tvirtinama, jog taikant Bendrijos teisės aktą valstybės narės priimtas sprendimas yra neteisėtas – Reglamentas Nr. 2499/82 – Bendrijos pagalba pirminiam stalo vynų distiliavimui – Valstybės narės pasirinkimas šios pagalbos išmokėjimui taikyti minėto reglamento 9 straipsnyje numatytą procedūrą – Mechanizmo, užtikrinančio šios pagalbos išmokėjimą gamintojui distiliuotojo nemokumo atveju, nebuvimas – Paties Reglamento Nr. 2499/82 neteisėtumas – Tvirtinamo neteisėtumo priskyrimas Bendrijos institucijai

(EB sutarties 215 straipsnio antroji pastraipa (po pakeitimo – EB 288 str. antroji pastraipa); Komisijos reglamento Nr. 2499/82 8 ir 9 str.)

6. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Autonominis pobūdis – Išankstinis vidaus teisinės gynybos priemonių išnaudojimas – Išimtis – Nacionalinio teismo negalėjimas priimti sprendimo dėl ieškinio dėl išmokėjimo nesant Bendrijos nuostatos, leidžiančios nacionalinėms valdžios institucijoms išmokėti reikalaujamas sumas – Ieškinio, pareikšto neišnaudojus vidaus teisių gynimo priemonių, priimtinumas

(EB sutarties 178 st. ir 215 str. antroji pastraipa (po pakeitimo – EB 235 ir 288 str. antroji pastraipa))

7. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Autonomiškumas ieškinio dėl panaikinimo ir ieškinio dėl neveikimo atžvilgiu – Ribos – Ieškinys dėl žalos atlyginimo, dėl kurio gali atsirasti panašus rezultatas į kitų teisių gynimo priemonių rezultatą – Priimtinumas

(EB sutarties 178 str. (po pakeitimo – EB 235 str.))

8. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Senaties terminas – Atskaitos taškas – Atsakomybė dėl norminio akto – Teisės akto žalą sukeliančių padarinių atsiradimo data

(EB sutarties 178 str. ir 215 str. antroji pastraipa (po pakeitimo – EB 235 str. ir 288 str. antroji pastraipa); Teisingumo Teismo statuto 46 str.)

9. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas – Reglamento Nr. 2499/82 9 straipsnis – Bendrijos pagalba pirminiam stalo vynų distiliavimui – Mechanizmo, užtikrinančio šios pagalbos išmokėjimą gamintojui distiliuotojo nemokumo atveju, nebuvimas – Nepagrįstą praturtėjimą draudžiančio principo pažeidimas – Nediskriminavimo principo pažeidimas

(EB sutarties 178 str. ir 215 str. antroji pastraipa (po pakeitimo – EB 235 str. ir 288 str. antroji pastraipa); Komisijos reglamentas Nr. 2499/92)

Summary

1. Aktai, dėl kurių gali būti pareiškiamas ieškinys dėl panaikinimo, yra tik tokios priemonės, kurios sukuria privalomas teisines pasekmes, galinčias daryti poveikį ieškovo interesams reikšmingai pakeisdamos jo teisinę padėtį.

Taip nėra aktų, kuriais atmetamas prašymas, kai institucija neturi kompetencijos priimti prašomą aktą, atveju ir kai aktas dėl atsisakymo nėra sprendžiamojo pobūdžio.

Be to, ieškinys dėl Komisijos sprendimo atsisakyti padaryti akto pataisymus atgaline data yra nepriimtinas, jeigu prašomas pataisymas turi būti daromas priimant visuotinai taikomą reglamentą, dėl to, kad ieškovas neturi teisės pareikšti ieškinio.

(žr. 64, 76 punktus)

2. Kadangi pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, reikalavimai, kuriais siekiama panaikinti kitus aktus nei ginčijamas aktas arba aktus, kurie jį pagrindžia arba su juo yra suderinti arba susiję, jų nenurodant, turi būti pripažinti nepriimtinais dėl to, kad nėra pakankamai tikslūs.

(žr. 79 punktą)

3. Kadangi Komisija nėra kompetentinga patenkinti vyno gamintojų prašymo jiems išmokėti tariamai pagal Reglamentą Nr. 2499/82, nustatantį nuostatas, susijusias su pirminiu distiliavimu 1982–1983 vyno gamybos metams, priklausančią pagalbą, ieškinys, kuriuo siekiama, kad už tokį neveikimą būtų nubausta, yra nepriimtinas. Iš tiesų Komisijos negalima kaltinti dėl kokio nors akto, išskyrus rekomendaciją ar nuomonę, nepriėmimo ieškovų atžvilgiu Sutarties 175 straipsnio trečiosios pastraipos prasme (dabar – EB 232 straipsnio trečioji pastraipa).

(žr. 70, 81 punktus)

4. Asmenys, kurie neturi teisės ginčyti teisės akto teisėtumo, taip pat negali, pateikę Bendrijos institucijai raginimą jį priimti, kreiptis į Teisingumo Teismą su ieškiniu dėl neveikimo, susijusio su to paties akto nepriėmimu.

(žr. 82 punktą)

5. Kadangi Reglamento Nr. 2499/82, nustatančio nuostatas, susijusias su pirminiu distiliavimu 1982–1983 vyno gamybos metams, 9 straipsnyje numatyta pagalbos išmokėjimo schema neužtikrina, ypač distiliuotojo bankroto atveju atitinkamiems gamintojams netiesioginio pagalbos, įskaičiuotos į šiam distiliuotojui pristatyto ir pagal šio reglamento nuostatas distiliuoto vyno minimalią supirkimo kainą, išmokėjimo, galimas neteisėtumas dėl to, kad gamintojai neturi garantijų, jog gaus šią pagalbą, atsiranda tiesiogiai dėl Reglamento Nr. 2499/82 spragos, o ne dėl atitinkamos valstybės narės minėtame 9 straipsnyje numatytos netiesioginio pagalbos išmokėjimo schemos pasirinkimo pagal minėto reglamento 8 straipsnį. Iš to išplaukia, kad šis neteisėtumas būdingas pačiam reglamentui, o ne atitinkamos valstybės narės, kuri tik teisingai taikė šį reglamentą, veiksmams. Todėl jis yra priskiriamas Komisijai, minėto reglamento autorei.

(žr. 109?112 punktus)

6. Nors ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą asmenų teisminės apsaugos sistemą ir nors jo priimtinumas gali tam tikrais atvejais priklausyti nuo to, ar buvo išnaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės, vis dėlto, kad taip būtų, reikia, jog šios nacionalinės teisinės gynybos priemonės veiksmingai užtikrintų suinteresuotų asmenų, manančių, kad Bendrijos institucijos veiksmai jiems padarė žalos, teisių apsaugą ir kad jomis būtų galima pasiekti tvirtinamos žalos atlyginimą.

Šiuo atžvilgiu ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumas nepriklauso nuo vidaus teisinės gynybos priemonių išnaudojimo kai, darant prielaidą, kad Teisingumo Teismas, į kurį buvo kreiptasi pagal EB sutarties 177 straipsnį (dabar – EB 234 straipsnis), prejudiciniu sprendimu pripažino ginčijamą Bendrijos teisės aktą negaliojančiu, nacionaliniai teismai be išankstinio Bendrijos teisės aktų leidėjo įsikišimo ir dėl to, kad nėra Bendrijos teisės nuostatos, leidžiančios nacionalinėms kompetentingoms valdžios institucijoms išmokėti reikalaujamas sumas, negali priimti sprendimo dėl ieškinio dėl išmokėjimo arba dėl kokio nors kito tinkamo ieškinio. Iš tiesų tokiu atveju suinteresuotųjų asmenų įpareigojimas prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo išnaudoti nacionalines teisinės gynybos priemones prieštarautų ne tik geram teisingumo vykdymui ir proceso ekonomiškumo reikalavimui, bet taip pat sąlygai, susijusiai su veiksmingų vidaus teisinės gynybos priemonių nebuvimu.

(žr. 115?117 punktus)

7. Ieškinys dėl žalos atlyginimo yra autonomiška teisinės gynybos priemonė su savo ypatinga funkcija teisinės gynybos priemonių sistemoje, ir jam yra taikomos atsižvelgiant į jo specifinį tikslą sukurtos pareiškimo sąlygos. Juo siekiama atlyginti Bendrijos institucijos padarytą žalą. Todėl vertinimas, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo yra nepriimtinas dėl to, kad jo rezultatas bent jau ieškovų atžvilgiu galėtų būti panašus kaip ir ieškinio dėl panaikinimo ar ieškinio dėl neveikimo atveju, prieštarautų šio ieškinio autonomiškumui bei Sutartyje įtvirtintos teisinės gynybos priemonių sistemos veiksmingumui. Tik tuo atveju, jei ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš tiesų būtų siekiama ieškovams skirto ir galutiniu tapusio individualaus sprendimo panaikinimo, t. y. kai jis turėtų tą patį dalyką ir jo pasekmės būtų tokios pačios kaip ir ieškinio dėl panaikinimo, šis ieškinys dėl žalos atlyginimo galėtų būti laikomas piktnaudžiavimu procedūra.

(žr. 122 punktą)

8. Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytas ieškinių Bendrijoms deliktinės atsakomybės srityje pareiškimo senaties terminas nepradedamas skaičiuoti, jei nėra tenkinamos visos pareigai atlyginti žalą taikomos sąlygos, t. y. Bendrijos institucijų neteisėtų veiksmų buvimas, tvirtinamos žalos realumas ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos buvimas. Minėta su realios žalos buvimu susijusi sąlyga yra tenkinama, kai žala yra neišvengiama ir pakankamai numatoma, net jeigu jos dydis dar negali būti tiksliai apskaičiuotas.

Iš to darytina išvada, kad kalbant apie iš norminio akto kylančią Bendrijos atsakomybę ieškinio senaties terminas nepradedamas skaičiuoti iki šio akto žalingų pasekmių atsiradimo ir todėl iki momento, kai suinteresuotieji asmenys patiria realią žalą. Šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia yra momentas, kai ieškovas realiai gali suvokti, kad ši žala egzistuoja, nes ji yra neišvengiama ir numatoma.

(žr. 129?131, 145, 149, 154 punktus)

9. Nenumačiusi Reglamente Nr. 2499/82, nustatančiame nuostatas, susijusias su pirminiu distiliavimu 1982–1983 vyno gamybos metams, kartu su šio reglamento 9 straipsnyje numatyta Bendrijos pagalbos išmokėjimo schema mechanizmo, užtikrinančio jos išmokėjimą atitinkamiems gamintojams distiliuotojui esant nemokiam, Komisija akivaizdžiai ir sunkiai pažeidė jai nustatytas diskrecijos ribas.

Iš tiesų minėta schema akivaizdžiai prieštarauja bendram Bendrijos teisės principui, kuris draudžia nepagrįstą praturtėjimą, nes ji neturi jokio mechanizmo, galinčio užtikrinti šios pagalbos išmokėjimą gamintojams, įvykdžiusiems visas savo pareigas ir atlikusiems distiliavimą per reglamente nustatytus terminus.

Be to, distiliuotojo nemokumo atveju pasirinkimas tarp Reglamento Nr. 2499/82 9 ir 10 straipsniuose nurodytų Bendrijos pagalbos išmokėjimo procedūrų, atsižvelgiant į valstybę narę, kalbant apie minėtos pagalbos išmokėjimo atitinkamiems gamintojams garantiją, leido atsirasti nevienodam požiūriui, nors ši pagalba jiems iš esmės priklauso pagal taikytinus Bendrijos teisės aktus. Toks nevienodas požiūris nėra objektyviai pateisinamas nagrinėjamų situacijų skirtumais, jeigu jis susijęs ne su pagalbos pirminiam distiliavimui suteikimo sąlygomis, bet tik su jos suteikimu administracine tvarka, ir todėl jo negalima paaiškinti skirtumais, susijusiais su vyno gamintojų situacija arba apskritai su vyno gamintojų sektorių skirtingose valstybėse narėse situacija.

Iš to darytina išvada, kad Reglamentas Nr. 2499/82 pakankamai akivaizdžiai pažeidžia nediskriminavimo principą ir nepagrįstą praturtėjimą draudžiantį principą, dėl ko kyla Bendrijos deliktinė atsakomybė dėl institucijų padarytos žalos.

(žr. 157, 161, 172?174, 176 punktus)