Byla T-613/97

Union française de l'express (UFEX) ir kt.

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba — Pašto sektorius — Valstybės įmonė, įgaliota teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą — Rezervuotame sektoriuje neveikiančiai dukterinei bendrovei suteikta logistinė ir komercinė pagalba — Apeliacinis skundas — Teisingumo Teismo grąžinta byla“

2006 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji išplėstinė kolegija) sprendimas   II-1537

Sprendimo santrauka

1. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis

   (EB sutarties 92 straipsnis (po pakeitimo — EB 87 straipsnis) ir 93 bei 190 straipsniai (po pakeitimo — EB 88 bei 253 straipsniai))

2. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis

   (EB sutarties 190 straipsnis (po pakeitimo — EB 253 straipsnis))

3. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis

   (EB sutarties 173 straipsnis (po pakeitimo — EB 230 straipsnis) ir 190 straipsnis (po pakeitimo — EB 253 straipsnis))

4. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis

   (EB sutarties 92 straipsnis (po pakeitimo — EB 87 straipsnis) ir 93 bei 190 straipsniai (po pakeitimo — EB 88 bei 253 straipsniai))

5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka

   (EB sutarties 92 straipsnio 1 dalis (po pakeitimo — EB 87 straipsnio 1 dalis))

6. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka

   (EB sutarties 92 straipsnio 1 dalis (po pakeitimo — EB 87 straipsnio 1 dalis))

1.  EB sutarties 190 straipsnyje (po pakeitimo — EB 253 straipsnis) įtvirtintas reikalavimas motyvuoti turi būti pritaikytas prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir turi būti pateikiami aiškūs bei nedviprasmiški aktą priėmusios institucijos argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrindimu, o kompetentingas teismas — vykdyti savo priežiūrą. Motyvavimo pareiga turi būti vertinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, būtent į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei į interesą gauti paaiškinimus, kurį gali turėti asmenys, kuriems šis aktas skirtas, arba kiti su šiuo aktu tiesiogiai ir konkrečiai susiję asmenys. Nurodant motyvus, nėra reikalaujama tiksliai atskleisti visas susijusias faktines ir teisines aplinkybes, nes tai, ar akto motyvacija tenkina EB sutarties 190 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei į nagrinėjamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą.

   Kalbant konkrečiai apie Komisijos sprendimą, kuriame daroma išvada, jog tariama valstybės pagalba, apie kurią pranešė skundą padavęs asmuo, nebuvo suteikta, Komisija bet kuriuo atveju turi skundą padavusiam asmeniui aiškiai nurodyti priežastis, dėl kurių skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių nepakako siekiant įrodyti, kad buvo suteikta valstybės pagalba. Tačiau Komisija neturi pareikšti nuomonės dėl aki nesusijusių aplinkybių, kurios nėra svarbios arba aiškiai turi tik papildomą reikšmę.

   (žr. 63, 64 punktus)

2.  Tais atvejais, kai Komisija vykdydama savo funkcijas turi diskreciją, Bendrijos teisės sistemos administracinėse procedūrose suteiktų garantijų užtikrinimas turi dar didesnę svarbą. Šios garantijos visų pirma yra pareiga kompetentingai institucijai kruopščiai ir nešališkai ištirti visas nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias svarbias aplinkybes bei pakankamai motyvuoti savo sprendimus.

   (žr. 65 punktą)

3.  Net jei motyvuodama savo sprendimus, kuriuos ji priima siekdama užtikrinti konkurencijos taisyklių taikymą, Komisija nėra įpareigota aptarti visų fakto ir teisės klausimų bei argumentų, dėl kurių ji priėmė tokį sprendimą, vis dėlto pagal Sutarties 190 straipsnį (po pakeitimo -EB 253 straipsnis) ji privalo bent nurodyti faktus ir argumentus, turinčius esminę reikšmę jos sprendimo turiniui, kurie leistų Bendrijos teismams ir suinteresuotosioms šalims susipažinti su sąlygomis, kuriomis ji taikė Sutartį.

   Išskyrus ypatingas aplinkybes, pačiame sprendime turi būti nurodyti motyvai, kuriais jis grindžiamas, ir jie teisme negali būti nurodyti pirmą kartą ir a posteriori. Iš tikrųjų pažymėtina, kad motyvai suinteresuotajam asmeniui iš esmės turi būti nurodyti tuo pat metu, kaip ir jam neigiamą poveikį darantis sprendimas. Motyvavimo stoka negali būti pateisinta tuo, kad suinteresuotasis asmuo sužino apie sprendimo motyvus Bendrijos teismuose vykstančio proceso metu. Taigi, kai Komisijos sprendimas pagal Sutarties 92 straipsnį (po pakeitimo — EB 87 straipsnis) turi didelių trūkumų, Komisija negali jų ištaisyti, pirmą kartą nurodydama Pirmosios instancijos teisme informaciją ir kitus tyrimo duomenis, leidžiančius konstatuoti, kad ji Sutarties 92 straipsnį taikė teisingai, nebent būtų kalbama apie tyrimo duomenis, kurių jokia šalis neginčijo per išankstinę administracinę procedūrą.

   Iš to matyti, kad Komisijos atstovų pateikti argumentai Pirmosios instancijos teisme negali ištaisyti ginčijamojo sprendimo motyvavimo stokos. Iš tikrųjų sprendimo, kuris turi būti motyvuotas pagal Sutarties 190 straipsnį, rezoliucinė dalis ir motyvai sudaro nedalomą visumą ir tik komisijos narių kolegija turi teisę pagal kolegialumo principą priimti tiek vieną, tiek kitą, o bet kokie motyvų pataisymai, išskyrus rašybos ar gramatinių klaidų ištaisymą, priklauso išimtinei kolegijos kompetencijai.

   Šiuo klausimu pažymėtina, kad Bendrijos teismai, nagrinėdami pagal Sutarties 173 straipsnį (po pakeitimo -EB 230 straipsnis) pareikštą ieškinį dėl panaikinimo, privalo tik patikrinti ginčijamo akto teisėtumą. Vadinasi, Pirmosios instancijos teismas neturi teisės panaikinti galimos motyvavimo stokos arba papildyti minėto Komisijos motyvavimo neišplaukiančiais iš paties ginčijamo sprendimo elementais arba juos pakeisti.

   (žr. 66-70 punktus)

4.  Sprendimo motyvavimo pareigos apimtis turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, kurios prireikus gali pateisinti išsamesnį motyvavimą.

   Išsamesnį motyvavimą pateisina aplinkybės, susijusios su tuo, kad sprendimas yra vienas iš pirmųjų sprendimų, kuriame, taikant nuostatas valstybės pagalbos srityje, nagrinėjamas sudėtingas klausimas apie rezervuotame įprasto pašto paslaugų sektoriuje veikiančios patronuojančios bendrovės, teikiančios logistinę ir komercinę pagalbą savo dukterinei bendrovei, kuri neveikia rezervuotame sektoriuje, sąnaudų apskaičiavimą. Be to, tai, kad per administracinę procedūrą ieškovės šiuo klausimu pateikė kelis ekonominius tyrimus, turėtų paskatinti Komisiją, atsakant į šiais ekonominiais tyrimais grindžiamus esminius minėtų ieškovių argumentus, kruopščiai nurodyti motyvus.

   Šiomis aplinkybėmis tokio sprendimo motyvavimas, kuriame tik labai bendrai paaiškinamas Komisijos naudotas sąnaudų vertinimo metodas ir gautas galutinis rezultatas, tiksliai, kaip to reikalaujama, neįtraukiant skirtingų patronuojančios bendrovės logistinės ir komercinės pagalbos teikimo dukterinei bendrovei sąnaudų ir pašto tinklo naudojimo fiksuotųjų sąnaudų bei nenurodant palūkanų už nuosavo kapitalo naudojimą, neatitinka Sutarties 190 straipsnio (po pakeitimo — EB 253 straipsnis) reikalavimų.

   (žr. 96-98 punktus)

5.  Komisijos vertinimas, kaip yra apskaičiuotos patronuojančios bendrovės, veikiančios rezervuotame sektoriuje, logistinės ir komercinės pagalbos teikimo savo dukterinei bendrovei, kuri neveikia rezervuotame sektoriuje, sąnaudos, nesant analitinės apskaitos, apima sudėtingą ekonominį vertinimą. Taigi Komisija, priimdama sprendimą, susijusį su sudėtingu ekonominiu vertinimu, turi didelę diskreciją, o minėto akto teisminė kontrolė, net jeigu iš principo ji yra „neribota“, kiek tai susiję su tuo, ar priemonei taikoma Sutarties 92 straipsnio 1 dalis (po pakeitimo — EB 87 straipsnio 1 dalis), apsiriboja tik procedūros taisyklių laikymosi ir motyvavimo, faktinių aplinkybių, kuriomis buvo pagrįstas ginčijamas sprendimas, tikslumo, akivaizdžios klaidos, vertinant šias faktines aplinkybes, arba piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu. Konkrečiai kalbant, Pirmosios instancijos teismas savo ekonominiu vertinimu neturi pakeisti sprendimo autoriaus vertinimo.

   Šiuo klausimu, kadangi patronuojanti bendrovė veikia įprasto pašto sektoriuje, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos pasirinkdama linijinį ekstrapoliacijos metodą. Iš tikrųjų argumentai, kad naudojant šį metodą neatsižvelgiama į didėjančias pajamas didėjant paslaugų teikimo apimčiai, nes greitojo pašto veiklos bendrosios veiklos vieneto darbo sąnaudos turėtų mažėti didėjant paslaugų teikimo apimčiai, remiasi pradedančios veiklą privačios įmonės situacija ir, konkrečiai kalbant, prielaida, kad ji steigia savo pašto korespondencijos ir siuntų paskirstymo tinklą ex novo. Jie nėra taikomi tuo atveju, kai pradedama nauja veikla, kuri tesudaro mažą jau vykdomos veiklos dalį, dėl kurios jau buvo patirta didžioji dalis fiksuotųjų sąnaudų. Kadangi tokiame sektoriuje, kaip įprastas paštas, patiriamos fiksuotosios sąnaudos yra labai didelės ir jos susijusios su paties patronuojančios bendrovės, veikiančios rezervuotame sektoriuje, tinklo įsteigimu ir nepriklauso nuo dukterinės bendrovės veiklos, tokie argumentai negali būti priimti.

   (žr. 128, 130, 131 punktus)

6.  Pagal Sutarties 92 straipsnį (po pakeitimo — EB 87 straipsnis) valstybės pagalbos sąvokos taikymo sritis yra labai plati. Iš tikrųjų šios nuostatos tikslas yra vengti, kad viešosios valdžios institucijų suteikta nauda, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipytų konkurenciją arba galėtų ją iškraipyti, darytų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Valstybės pagalbos sąvoka apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidijos, bet ir įvairias įsikišimo priemones, kuriomis įvairiais būdais sumažinami paprastai įmonei tenkantys mokestiniai ir kiti finansiniai įsipareigojimai ir kurios, nors ir nebūdamos subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį. Viena iš netiesioginės naudos, kuri sukelia tokias pačias pasekmes kaip ir subsidijos, formų, yra prekių arba paslaugų teikimas preferencinėmis sąlygomis.

   Sutarties 92 straipsnio 1 dalis (po pakeitimo — EB 87 straipsnio 1 dalis) nedaro skirtumo tarp valstybės įsikišimų pagal jų priežastis ar tikslus, o juos apibrėžia pagal poveikį.

   Taigi tuomet, kai patronuojanti bendrovė, veikianti rezervuotame sektoriuje ir turėdama teisėto monopolio išteklius, nemokamai perduoda savo sukurtos paslaugos klientus privačiai dukterinei bendrovei, kuri neveikia rezervuotame sektoriuje, tai yra valstybės pagalba. Iš tiesų šiuo atveju kalbama apie atskirą nuo logistinės ir komercinės pagalbos priemonę, kurią patronuojanti įmonė teikia dukterinei bendrovei. Be to, šie klientai yra nematerialus turtas, kuris turi ekonominę vertę. Šios išvados nepaneigia teiginys, kad šie klientai neturėjo atitikmens apskaitoje. Net jei kalbama apie elementą, kurį sunku išreikšti kiekybine prasme, tai nereiškia, kad jis neturi vertės. Šiuo klausimu svarbu priminti, kad sąrašų su adresais pardavimas ir tam tikros veiklos rinkodara yra ekonominė veikla.

   (žr. 158-160, 163-169 punktus)