Minimalusis darbo užmokestis ES

 

DOKUMENTAS, KURIO SANTRAUKA PATEIKIAMA:

Direktyva (ES) 2022/2041 dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio Europos Sąjungoje

KOKS ŠIOS DIREKTYVOS TIKSLAS?

Direktyva siekiama pagerinti darbo ir gyvenimo sąlygas Europos Sąjungoje (ES):

• siekiant deramo teisės aktais nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio*;
• skatinant kolektyvines derybas* dėl darbo užmokesčio nustatymo;
• suteikiant darbuotojams veiksmingesnes galimybes naudotis teisėmis į minimaliojo darbo užmokesčio* teikiamą apsaugą, kai tai numatyta nacionalinės teisės aktuose ir (arba) kolektyvinėse sutartyse.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Taikymo sritis

Direktyva taikoma ES darbuotojams, turintiems darbo sutartį arba darbo santykius, kaip apibrėžta kiekvienoje ES valstybėje narėje galiojančiuose įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse arba praktikoje, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką.

Siekdamos sustiprinti kolektyvines derybas dėl darbo užmokesčio nustatymo, valstybės narės, įtraukdamos socialinius partnerius, turi:

• skatinti socialinių partnerių gebėjimų dalyvauti kolektyvinėse derybose, visų pirma sektorių ar tarpšakiniu lygmeniu, stiprinimą ir tolesnį plėtojimą;
• skatinti konstruktyvias, prasmingas, informacija pagrįstas socialinių partnerių derybas dėl darbo užmokesčio;
• užtikrinti teisę į kolektyvines derybas dėl darbo užmokesčio ir užkirsti kelią bet kokiai darbuotojų ir profesinių sąjungų atstovų diskriminacijai užimtumo srityje;
• imtis priemonių apsaugoti darbuotojus ir profesinių sąjungų atstovus, taip pat profesines sąjungas ir darbdavių organizacijas nuo bet kokio tarpusavio kišimosi į jų steigimą, veiklą ar administravimą;
• jei kolektyvinių derybų aprėptis nesiekia 80 proc. ribos, įstatymais arba pasikonsultavus su socialiniais partneriais sudaryti palankias sąlygas ir parengti veiksmų planą aprėpčiai padidinti.

Valstybės narės, kuriose įstatymais nustatytas minimalusis darbo užmokestis, taiko tam tikras procedūras, kad užtikrintų, jog darbo užmokestis yra pakankamas, siekiant:

• užtikrinti deramą gyvenimo lygį;
• sumažinti dirbančiųjų skurdą;
• skatinti socialinę sanglaudą ir aukštynkryptę socialinę konvergenciją;
• mažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą.

Jos turi:

• naudoti kriterijus, kurie turi apimti bent šiuos dalykus:
  • teisės aktais nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio perkamąją galią, atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidas,
  • bendrą darbo užmokesčio lygį, jo augimo greitį ir pasiskirstymą,
  • ilgalaikius nacionalinius našumo lygius ir tendencijas;
• taikyti orientacines pamatines vertes siekiant įvertinti, ar teisės aktais nustatytas minimalusis darbo užmokestis yra pakankamas – valstybės narės gali taikyti automatinio indeksavimo koregavimus, jei dėl to nesumažėja teisės aktais nustatytas minimalusis darbo užmokestis;
• atnaujinti teisės aktais nustatytą minimalųjį darbo užmokestį ne rečiau kaip kas dvejus metus, o valstybėse narėse, kurios taiko automatinio indeksavimo mechanizmą – ne rečiau kaip kas ketverius metus;
• paskirti vieną ar daugiau patariamųjų įstaigų, kurios teiktų konsultacijas;
• įtraukti socialinius partnerius į teisės aktais nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio nustatymą ir atnaujinimą;
• dalyvaujant socialiniams partneriams, užtikrinti, kad darbuotojai galėtų veiksmingai naudotis teisės aktais nustatyta minimaliojo darbo užmokesčio taikoma apsauga, numatant:
  • veiksmingą, proporcingą ir nediskriminacinę kontrolę ir patikrinimus vietoje;
  • pakankamai išteklių, mokymų ir rekomendacijų vykdymo užtikrinimo institucijoms, kad jos galėtų nustatyti ir persekioti reikalavimų nesilaikančius darbdavius.

Papildomose taisyklėse reikalaujama, kad valstybės narės:

• rinktų tikslius duomenis, kad būtų galima stebėti minimaliojo darbo užmokesčio taikomą apsaugą;
• viešai skelbtų visą svarbią informaciją apie teisės aktais nustatytą minimalųjį darbo užmokestį ir informuotų darbuotojus bei darbdavius apie šias priemones;
• užtikrintų, kad darbuotojai galėtų veiksmingai, laiku ir nešališkai spręsti ginčus ir turėtų teisę į žalos atlyginimą;
• apsaugotų darbuotojus ir jų atstovus nuo bet kokio priešiško darbdavio elgesio;
• taikytų sankcijas už šioje direktyvoje numatytų įpareigojimų pažeidimus.

Šia direktyva:

• nepažeidžiama socialinių partnerių autonomija arba jų teisė derėtis dėl kolektyvinių sutarčių ir jas sudaryti;
• valstybės narės neįpareigojamos:
  • įvesti teisės aktais nustatytą minimalųjį darbo užmokestį,
  • paskelbti apie tam tikros kolektyvinės sutarties visuotinį taikymą;
• nedaroma įtaka valstybių narių teisei:
  • spręsti dėl teisės aktais nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo, jo dydžio ir galimybės naudotis šia apsauga,
  • nustatyti darbuotojams palankesnes priemones ar kolektyvines sutartis;
• nesuteikiamas pagrindas sumažinti arba panaikinti minimalųjį darbo užmokestį ir taip sumažinti bendrą darbuotojų apsaugos lygį.

NUO KADA TAIKOMOS ŠIOS TAISYKLĖS?

Direktyva turi būti perkelta į nacionalinę teisę ne vėliau kaip 2024 m. lapkričio 15 d. Šios taisyklės taikomos nuo 2024 m. lapkričio 15 d.

KONTEKSTAS

Minimalusis darbo užmokestis ES labai skiriasi, todėl daugeliui darbuotojų nesuteikiama apsauga. Tai nacionalinės jurisdikcijos sritis, kurioje ES atlieka pagalbinį ir papildomą vaidmenį. Direktyva nesiekiama suderinti minimaliojo darbo užmokesčio dydžio visoje ES ar taikyti vienodą jo nustatymo metodą.

Direktyva grindžiama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 153 straipsnio 1 dalies b punktu ir konkrečia nuoroda į darbo sąlygas.

Daugiau informacijos žr.:

• Deramas minimalusis darbo užmokestis ES (Europos Komisija)
• Deramas minimalusis darbo užmokestis ES (Europos Sąjungos Taryba).

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS

PAGRINDINIS DOKUMENTAS

2022 m. spalio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2022/2041 dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio Europos Sąjungoje (OL L 275, 2022 10 25, p. 33–47)

SUSIJĘ DOKUMENTAI

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija – Trečioji dalis – Sąjungos politikos sritys ir vidaus veiksmai – X antraštinė dalis – Socialinė politika – 153 straipsnis (EB sutarties ex 137 straipsnis) (OL C 202, 2016 6 7, p. 114–116)

paskutinis atnaujinimas 06.02.2023