1.

Šiuo ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440/EEB ( 2 ) su pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/12/EB ( 3 ) (toliau – Direktyva 91/440), 6 straipsnio 3 dalį ir II priedą bei pagal Direktyvos 2001/14/EB ( 4 ) su pakeitimais, padarytais Direktyva 2004/49/EB ( 5 ) (toliau – Direktyva 2001/14), 4 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, 7 straipsnio 3 dalį, 8 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnį. Vengrija prašo atmesti Komisijos pareikštą ieškinį.

2.

Šioje byloje nagrinėjamas vienas iš kelių ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 6 ), kuriuos Komisija pareiškė 2010 ir 2011 m. dėl valstybių narių įgyvendinamų direktyvų 91/440 ir 2011/14, pirmiausia kiek tai susiję su tinkamu ir nediskriminaciniu geležinkelio įmonių naudojimusi infrastruktūra, kitaip tariant – geležinkelių tinklu. Tokie ieškiniai pareikšti pirmą kartą, todėl Teisingumo Teismui suteikiama pirma galimybė išreikšti nuomonę dėl geležinkelių liberalizacijos Europos Sąjungoje ir visų pirma išaiškinti tai, ką įprasta vadinti „pirmuoju geležinkelių paketu“.

3.

Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad II priede išvardytos funkcijos, garantuojančios tinkamą ir nediskriminuojančią prieigą prie infrastruktūros, būtų pavestos įstaigoms ar firmoms, kurios pačios neteikia jokių geležinkelių transporto paslaugų. Nepriklausomai nuo organizacinių struktūrų, turi būti įrodyta, kad šis tikslas buvo pasiektas.

Tačiau rinkti mokesčius ir pareigą valdyti geležinkelių infrastruktūrą, t. y. tvarkyti reikalus, susijusius su investicijomis, technine priežiūra ir finansavimu, valstybės narės gali pavesti geležinkelio įmonėms ar bet kuriai kitai įstaigai.“

4.

Direktyvos 91/440 II priede pateiktas minėtoje 6 straipsnio 3 dalyje nurodytų esminių funkcijų sąrašas išdėstytas taip:

5.

Remiantis Direktyvos 2001/14 2 straipsnyje pateiktomis apibrėžtimis:

<…>

<…>

6.

Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 ir 2 dalys išdėstytos taip:

„1.   <…> Mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra nustato ir juos surenka infrastruktūros valdytojas.

2.   Jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, šiame skyriuje aprašytas funkcijas, išskyrus mokesčių surinkimo, vykdo savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausoma mokesčių surinkimo įstaiga.“

7.

Direktyvos 2001/14 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Geležinkelio įmonės turi teisę be jokios diskriminacijos gauti II priede aprašytą minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų. II priedo 2 punkte nurodytos paslaugos teikiamos nediskriminuojant, o geležinkelio įmonių prašymai gali būti atmesti tik tuo atveju, jeigu rinkos sąlygomis egzistuoja perspektyvios alternatyvos. Jeigu vienas infrastruktūros valdytojas tų paslaugų neteikia, „pagrindinės infrastruktūros“ tiekėjas deda visas pagrįstas pastangas, kad sudarytų sąlygas šioms paslaugoms teikti.“

8.

Direktyvos 2001/14 6 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės nustato sąlygas, įskaitant tam tikrais atvejais išankstinius mokėjimus, siekdamos užtikrinti, kad esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį infrastruktūros valdytojo iš infrastruktūros mokesčių gautos pajamos, papildomos pajamos iš kitos komercinės veiklos ir valstybės skirtos lėšos būtų bent jau ne mažesnės už infrastruktūros išlaidas.

<…>

2.   Tinkamai atsižvelgiant į saugą bei infrastruktūros paslaugų teikimo kokybės išlaikymą ir gerinimą, infrastruktūros valdytojai skatinami mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyta nuostata būtų įgyvendinta arba kompetentingos institucijos ir infrastruktūros valdytojo sutartimi, sudaryta ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui, kurioje būtų numatytas valstybės finansavimas, arba nustatant tinkamas reikiamų galių reguliavimo priemones.“

9.

Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant šio straipsnio 4 ar 5 dalies arba 8 straipsnio nuostatų už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomi mokesčiai turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai turėtoms dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“.

10.

Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Siekdama visiškai kompensuoti infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas, valstybė narė, remdamasi veiksmingais, skaidriais ir nediskriminuojančiais principais, garantuodama optimalų konkurencingumą, ypač tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais, gali, jei rinka pajėgi tai pakelti, taikyti antkainius. Mokesčių ėmimo sistemoje turi būti atsižvelgta į geležinkelio įmonių pasiektą produktyvumo padidėjimą.

Tačiau neleistina, kad dėl mokesčių dydžio infrastruktūra negalėtų naudotis tie rinkos segmentai, kurie gali apmokėti bent jau tiesiogines suteiktos vežimo geležinkeliais paslaugos išlaidas ir dar tokį grąžos koeficientą, kokį gali pakelti rinka.“

11.

Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Teisė naudotis konkrečiais infrastruktūros pajėgumais kaip traukinio linija pareiškėjams gali būti suteikta ne ilgesniam kaip vieno tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui.“

12.

Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„<…> Pajėgumus paskirsto infrastruktūros valdytojas. <…>

Jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas ir šiame skyriuje aprašytas funkcijas vykdo savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausoma pajėgumų paskirstymo įstaiga.“

13.

Direktyvos 2001/14 29 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu dėl techninių gedimų ar avarijos sutrinka traukinių eismas, infrastruktūros valdytojas privalo imtis visų būtinų priemonių, kad atkurtų įprastą padėtį. Šiuo tikslu jis parengia nenumatytų atvejų planą, išvardydamas jame visas valstybines įstaigas, kurios turi būti informuotos įvykus pavojingam eismo įvykiui ar sutrikus traukinių eismui.

2.   Susidarius avarinei situacijai ir tada, kai tai besąlygiškai būtina dėl gedimo, dėl kurio laikinai nebegalima naudotis infrastruktūra, paskirtos traukinių linijos gali būti be perspėjimo panaikintos tokiam laikotarpiui, koks yra reikalingas sistemai sutaisyti.

Infrastruktūros valdytojas gali, jei mano, kad tai yra būtina, pareikalauti, kad geležinkelio įmonės suteiktų jam išteklius, kurių, jo manymu, labiausiai reikia norint kuo greičiau atkurti įprastą padėtį.

3.   Valstybės narės gali pareikalauti, kad geležinkelio įmonės stebėtų ir kontroliuotų kaip jos pačios atitinka saugos normas ir taisykles.“

14.

Direktyvos 2001/14 II priedo 1 punkte numatyta:

15.

1993 m. Įstatymu XCV. dėl geležinkelių 2004 m. buvo įsteigta nepriklausoma geležinkelių įmonių įstaiga Vasúti Pályakapacitás-elosztó Szervezet (toliau – VPE).

16.

Remiantis 2005 m. Įstatymo CLXXXIII. dėl geležinkelių transporto (2005 évi CLXXXIII. törvény a vasúti közlekedésről ( 7 ), toliau – Įstatymas dėl geležinkelių) 62 straipsniu, traukinių linijų suteikimo ir mokesčių nustatymo funkcijos priskirtos VPE.

17.

Minėto Įstatymo dėl geležinkelių 28 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Valstybės vardu ministras sutartimi įsipareigoja, pritarus už biudžetą atsakingam ministrui, finansuoti pagrįstomis pripažintas išlaidas, kurių dėl tinklo valdymo patiria geležinkelio įmonė, atsakinga už nacionalinio geležinkelių tinklo ir jo priklausinių bei už regioninių geležinkelių ir jų priklausinių, kuriems netaikomas mokestis už prieigą prie tinklo ar kitos tos įmonės operacijos, valdymą. Tos sutarties nuostatos turi būti išdėstytos taip, kad tinklo valdytojas būtų skatinamas mažinti valdymo išlaidas ir prieigos prie tinklo mokesčius, tačiau taip, kad nebūtų pakenkta nei transporto saugai, nei paslaugos kokybei“.

18.

To paties įstatymo 31 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, kad, „siekiant geležinkelių eismo saugumo <…>, infrastruktūros valdytojas, kol bus pašalinta pavojų kelianti situacija, turi teisę uždaryti geležinkelius arba geležinkelių atkarpas, kurioms gresia tas pavojus, ir panaikinti atitinkamose atkarpose suteiktas traukinio linijas, ir, kai uždarymas susijęs su pervaža, informuoti tą kelią prižiūrinčią įstaigą <…>“.

19.

Įstatymo dėl geležinkelių 55 straipsnio 8 dalyje nustatyta:

„Jei pagal visas prognozes prieigos prie tinklo mokestis nepadengia visų laisvai prieinamos infrastruktūros valdytojo pagrįstų sąnaudų ir išlaidų, mokestis už 54 straipsnio 1 ir 3–5 dalyse nurodytas paslaugas gali būti bendrai padidintas, tačiau negali būti didesnis, nei reikia visoms pagrįstoms išlaidoms ir sąnaudoms padengti, o nustatant padidinimą atsižvelgiama į geležinkelio įmonių pasiektą produktyvumo padidėjimą, į reikalavimą veiksmingai naudoti infrastruktūrą, į tarptautinio geležinkelių tranzito konkurencingumą, į skaidrumo ir vienodo požiūrio principą.“

20.

Reglamentas Nr. 83/2007 (X.6) GKM-PM susijęs su prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčiu ir pagrindinėmis prieigos prie infrastruktūros mokesčio nustatymo taisyklėmis ( 8 ).

21.

Reglamento Nr. 101/2007 (XII.22) GKM dėl laisvos prieigos prie geležinkelių infrastruktūros ( 9 ) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu infrastruktūros valdytojas panaikino traukinio liniją pagal Įstatymo dėl geležinkelių 31 straipsnio 2 dalies b punktą, už pajėgumų suteikimą atsakinga įstaiga suinteresuotojo asmens prašymu siūlo kitą traukinio liniją iš turimų laisvų pajėgumų.“

22.

Kiekvienais metais VPE paskelbia Tinklo eksploatacijos reglamentą (Hálózati Üzletszabályzat). 2009–2010 m. tinklo eksploatacijos reglamento 4.3 punkto 9 dalyje nustatyta:

„[VPE] informuoja apie savo sprendimus dėl pajėgumų paskirstymo suinteresuotuosius gavėjus, infrastruktūros valdytojus ir geležinkelių valdymo įstaigą.“

23.

To paties reglamento 4.8.1 punkte „Pagrindiniai įprasto eismo atkūrimo principai“ nustatyta:

24.

2008 m. sausio 26 d. raštu Komisija pateikė Vengrijai oficialų pranešimą, kad ši jai pateiktų pastabas dėl įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį ir II priedą bei pagal Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį, taip pat pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnį, 6 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 2–5 dalis, 7 straipsnio 3 dalį, 8 straipsnį, 11 straipsnį ir 30 straipsnio 3 dalį neįvykdymo. 2008 m. rugpjūčio 22 d. raštu Vengrija atsakė į šį oficialų pranešimą. Tas raštas buvo papildytas kitais laiškais, visų pirma, 2009 m. birželio 10 d. laišku.

25.

2009 m. spalio 8 d. raštu Komisija išsiuntė pagrįstą nuomonę, kurioje konstatavo, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį ir II priedą bei pagal Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį, taip pat pagal tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 3 dalį, 8 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnį. Komisija ją paragino imtis reikiamų priemonių pagrįstoje nuomonėje nurodytiems trūkumams pašalinti per du mėnesius nuo jos gavimo. 2009 m. gruodžio 16 d. raštu Vengrija atsakė į pagrįstą nuomonę ir paneigė, jog neįvykdė Komisijos nurodytų įsipareigojimų.

26.

Kadangi Vengrijos atsakymas Komisijos netenkino, ji nusprendė pareikšti ieškinį; šį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. rugsėjo 29 d.

27.

2011 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Čekijos Respublikai, Latvijos Respublikai ir Lenkijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Vengrijos reikalavimų. Remiantis Procedūros reglamento 93 straipsnio 7 dalimi, 2011 m. balandžio 4 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Italijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Vengrijos reikalavimų.

28.

2012 m. birželio 6 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu Komisija pranešė, kad atsisako ieškinio šeštojo kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 11 straipsnio 1 dalimi dėl geležinkelių tinklo veiklos rezultatų gerinimo sistemos taikymo.

29.

Komisijos, Vengrijos, Italijos Respublikos ir Lenkijos Respublikos atstovai dalyvavo 2012 m. gegužės 23 d. teismo posėdyje.

30.

Komisija teigia, kad remiantis Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalimi geležinkelio įmonė negali priimti sprendimo dėl traukinio linijų suteikimo, nes traukinio linijų paskirstymas yra esminė funkcija siekiant užtikrinti nešališką ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros, kuri nurodyta Direktyvos 91/440 II priede ir kuriai taikomas nepriklausomumo reikalavimas. Todėl infrastruktūros pajėgumų paskirstymas turi būti priskirtas nepriklausomai skirstymo įstaigai.

31.

Tačiau eismo valdymas susijęs su traukinio linijos suteikimu ir Vengrijoje tai turėtų atlikti VPE, kuri yra nuo geležinkelio įmonių nepriklausoma įstaiga, o ne MÁV Zrt. ir GySEV Zrt., kurios yra infrastruktūros valdytojos ir taip pat geležinkelio įmonės.

32.

Komisija nurodo, pirma, kad eismo valdytojas turi būti informuotas apie pajėgumų paskirstymo sprendimus, kad galėtų valdyti. Jei Vengrijoje infrastruktūros valdytojos MÁV Zrt. ir GySEV Zrt. būtų informuojamos, laikantis Eksploatacijos reglamento, apie visus sprendimus skirti pajėgumus jų konkurentams, jos taptų iš esmės suinteresuotosiomis šalimis pajėgumų paskirstymo procedūroje.

33.

Kita vertus, pasak Komisijos, eismo valdymas reiškia, kad paslaugos sutrikimo ar pavojaus atveju eismo valdytojas privalo imtis reikiamų priemonių įprastoms eismo sąlygoms atkurti. Tokiu atveju eismo valdytojas neturi kito pasirinkimo, tik nesilaikyti anksčiau patvirtinto tvarkaraščio, kad galėtų iš naujo suteikti laisvas traukinio linijas ir tinklo pajėgumus. Vengrijoje dvi infrastruktūros valdytojos turėtų imtis priemonių, skirtų sutrikimams pašalinti, atsižvelgdamos į geležinkelio įmonių poreikius.

34.

Komisija neginčija aplinkybės, kad įprastomis sąlygomis eismo valdytojas tik vykdo VPE priimtus sprendimus, sudaro sąlygas sąstatams judėti pagal tvarkaraščius ir neturi įtakos sprendimams dėl pajėgumų paskirstymo ir suteikimo. Tačiau aplinkybė, kad tas valdytojas tam tikrais atvejais imasi iniciatyvos, kad būtų atkurtas eismas pavojaus ar sutrikimų atvejais, reiškia, pasak Komisijos, kad jis priima sprendimus dėl traukinio linijų suteikimo ir kad jis turi diskreciją šiuo klausimu. Traukinio linijos panaikinimas taip pat yra iniciatyva, kuri laikoma esmine funkcija, susijusia su traukinio linijų suteikimu pagal Direktyvos 91/440 II priedą.

35.

Komisija mano, kad geležinkelio įmonė, kuri užsiima eismo valdymu, įgyja konkurencinį pranašumą, nes tam, kad galėtų įvykdyti su tuo valdymu susijusias užduotis, ta įmonė privalo būtinai turėti išsamią informaciją apie geležinkelio įmonių siūlomas paslaugas, paslaugų apimtis ir tvarkaraščius. Tačiau tuo atveju, jei bet kokia geležinkelio įmonė, vykdydama eismo valdymo veiklą, gali žinoti, kaip jos konkurentai naudojasi infrastruktūra, arba jei (tam tikromis aplinkybėmis) ji gali, turėdama tokią informaciją, priimti sprendimus dėl traukinio linijų suteikimo arba infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, tai prieštarauja Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 daliai ir Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 daliai. Komisija priduria, kad sudarydamas tvarkaraščius eismo valdytojas visada daro faktinę įtaką eismui ir kad konkurentai žino tik apie paskelbtus tvarkaraščius, tačiau neturi informacijos apie realius veiksmus geležinkelyje.

36.

Dėl eismo valdymo ir infrastruktūros valdymo ryšio Komisija primena, kad nepriklausomumo reikalavimas, kuris taikomas traukinio linijų suteikimui, taip pat taikomas ir tais atvejais, kai tas suteikimas vykdomas valdant eismą. Eismo valdymas apima daug užduočių, kurios akivaizdžiai nesusijusios su traukinio linijų suteikimu, kaip antai priežiūrą, kelių statybą ir kitas investicijas, kurias gali vykdyti geležinkelio įmonės.

37.

Vengrijos vyriausybė teigia, kad, remiantis Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalimi, esminėmis funkcijomis laikoma veikla, kuri aiškiai nurodyta tos direktyvos II priede. Šios dalies antroje pastraipoje pateiktas nebaigtinis funkcijų, kurias gali vykdyti ir geležinkelio įmonės, sąrašas, nors tos funkcijos gali būti laikomos veikla, kaip ji suprantama pagal II priedą, arba gali būti su ja susijusios.

38.

Pagal Vengrijos teisės aktus eismo valdytojui neleidžiama perskirstyti traukinio linijų net pavojaus ar sutrikimo atvejais. Suteikti traukinio linijas ir skirstyti infrastruktūros pajėgumus gali tik VPE kaip nepriklausoma įstaiga.

39.

Iš tiesų, pirma, esminė eismo valdytojo funkcija yra vykdyti VPE priimtus sprendimus dėl pajėgumų paskirstymo ir traukinio linijų suteikimo. Eismo valdytojas neturi sprendimo galios šioje srityje ir negali kontroliuoti nei skirtų traukinio linijų, nei pajėgumų. Kadangi VPE ištisą parą teikia budėjimo paslaugas, ji gali priimti ir tvarkyti prašymus skirti traukinio linijas bet kuriuo paros laiku.

40.

Kita vertus, pavojaus arba paslaugos sutrikimo atveju eismo valdytojas taip pat neturi įgaliojimų perskirstyti pajėgumų. Šiuo atveju, siekiant atkurti įprastą eismą, šis valdytojas gali veikti nedelsdamas ir priimti priemones, kuriomis kuo greičiau būtų užtikrinta galimybė naudoti kuo daugiau VPE skirtų traukinio linijų ir pajėgumų.

41.

Tačiau tuo atveju, kai tam tikros traukinio linijos negali būti toliau naudojamos, nepaisant to, kad buvo imtasi priemonių, infrastruktūros valdytojas gali panaikinti traukinio liniją, nes Reglamento Nr. 913/2010 14 straipsnio 8 dalyje tokia teisė jam taip pat numatyta tam tikrais atvejais. Vengrijos vyriausybė teigia, kad galimybė panaikinti traukinio linijas eismo valdytojui suteikiama tik tuo atveju, kai atkarpa tapo laikinai nenaudotina ir kai eismas bet kuriuo atveju neįmanomas. Taigi kalbama ne apie diskreciją priimti sprendimą uždrausti naudoti kelią, o apie laikiną geležinkelio atkarpos uždarymą dėl saugumo sumetimų, kol VPE suras ir suteiks suinteresuotajai geležinkelio įmonei kitą traukinio liniją.

42.

Pasak Vengrijos vyriausybės, pirma, įprasto eismo atkūrimas, kuris susijęs su techninėmis priemonėmis bei geležinkelių saugumu, ir, antra, traukinio linijų perskirstymas, kurį turi atlikti VPE, yra dvi skirtingos veiklos rūšys.

43.

Pasak Vengrijos valdžios institucijų, galima daryti išvadą, kad eismo valdytojas neturi jokios įtakos paskirstant traukinio linijas, nes tas paskirstymas atliekamas prieš eksploatacijos pradžią. Infrastruktūros valdytojas privalo sudaryti sutartį su teisę į prieigą turinčiu subjektu dėl suteiktos traukinio linijos ir leisti važiuoti tam subjektui priklausančiam traukiniui laikantis suteiktos traukinio linijos; jei infrastruktūros valdytojas nesilaiko sutarties sąlygų, jam gali būti taikomos sutartyje numatytos teisinės priemonės. Todėl aplinkybė, kad sužinoma apie sprendimus dėl pajėgumų paskirstymo po to, kai jie buvo priimti, negali būti prilyginta sprendimui dėl traukinio linijų suteikimo.

44.

Vengrijos vyriausybė mano, kad eismo valdymas labiau susijęs su infrastruktūros valdymu, todėl atskirti šias dvi veiklos rūšis nerealu ir tai prieštarautų praktiniam įgyvendinimui. Eismo valdymo ir infrastruktūros valdymo glaudus ryšys, be kita ko, paminėtas Direktyvoje 91/440, kurios 3 straipsnyje nustatyta, kad tarp infrastruktūros valdytojo užduočių gali būti kontrolės ir saugos sistemų valdymas.

45.

Vengrijos vyriausybė neigia, kad dėl eismo valdymo veiklos infrastruktūros valdytojas įgyja konkurencinį pranašumą, nes jis visiškai nesuteikia traukinio linijų net sutrikimų ar pavojaus atvejais ir Komisijos nurodytą informaciją gali sužinoti tik po to, kai VPE jau yra priėmusi sprendimus dėl traukinio linijų paskirstymo. Vengrijos vyriausybė sutinka su Komisija, kad eismo valdytojas būtinai turi turėti išsamią informaciją apie geležinkelio įmonių teikiamas paslaugas, apie paslaugų apimtis ir tvarkaraščius.

46.

Lenkijos vyriausybė pritaria Vengrijos vyriausybės argumentams, kad galimas eismo valdytojo kišimasis eismo sutrikimo ar pavojaus atveju nereiškia, kad iš naujo perskirstomos traukinio linijos. Tuo atveju reikia reaguoti ad hoc, o veiksmų pasirengusi imtis tik įstaiga, kuri užsiima kasdieniu geležinkelių eismo valdymu.

47.

Lenkijos vyriausybė taip pat primena, kad Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalyje reikalaujama tik pasiekti tinkamos ir nediskriminacinės prieigos prie infrastruktūros tikslą. Direktyvos 2001/14 vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje kalbama apie šį tikslą. Pasak Lenkijos vyriausybės, Komisija nepateikė jokio faktinio ar teisinio argumento, kuriuo būtų įrodyta, kad Vengrija nepasiekė šio tikslo.

48.

Pastabose dėl Lenkijos įstojimo į bylą paaiškinimo Komisija konstatuoja, kad dėl to, jog Vengrijos teisės aktuose nesilaikoma traukinio linijas suteikiančios įstaigos nepriklausomumo reikalavimo, neverta vardyti konkrečių infrastruktūros valdytojų piktnaudžiavimo atvejų, nes šiuo reikalavimu siekiama būtent užtikrinti, kad, sukūrus tinkamas sistemas, nustatytas tikslas apskritai galėtų būti pasiektas.

49.

Pirma Direktyvos 91/440 redakcija buvo pradėtas geležinkelių transporto liberalizavimas transporto įmonėms suteikiant teisę naudotis geležinkelių infrastruktūra. Ši teisė naudotis buvo papildyta infrastruktūros valdymo atskyrimo nuo transporto paslaugų veiklos principu. Tačiau šis atskyrimo principas buvo taikomas ne struktūrai, o funkcijoms, tiksliau – sąskaitybos funkcijai. Yra tik galimybė vykdyti atskyrimą vienoje įmonėje įkuriant atskirus padalinius arba patikint infrastruktūrą valdyti atskiram subjektui. Taigi integruotas nacionalinis modelis nebuvo užginčytas.

50.

Direktyvomis 95/18/EB ir 91/19/EB ( 10 ), vėliau – pirmojo geležinkelių paketo direktyvomis vis dėlto buvo siekiama įgyvendinti prieigos teisę numatant įvesti transporto įmonių licencijavimą ir sukurti pajėgumų paskirstymo bei mokesčių dydžio nustatymo taisykles. Siekiant užtikrinti nediskriminacinę prieigą, Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas už esmines funkcijas, kurios išvardytos tos direktyvos II priede, atsakingos įstaigos nepriklausomumo principas.

51.

Kalbama apie geležinkelio įmonių licencijavimą, pajėgumų paskirstymą, konkrečių linijų paskyrimą, transporto įmonių mokamų mokesčių nustatymą ir viešosios paslaugos įsipareigojimo laikymosi kontrolę. Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalyje ir Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalyje bei 14 straipsnio 2 dalyje atitinkamai daroma nuoroda į prieigos prie tinklo „įstaigos ar firmos“ nepriklausomumą, į „mokesčių surinkimo įstaigą“ ir į pajėgumų „paskirstymo įstaigą“.

52.

Minėtos esminės funkcijos atitinka funkcijas, kurių jokiu atveju negali vykdyti geležinkelio transporto įmonė. Tačiau tas funkcijas gali vykdyti arba valdytojas, jei jis nepriklauso nuo jokios geležinkelio įmonės, būtent istorinio operatoriaus, arba (priešingu atveju) „įstaiga“. Visi pagrindines funkcijas vykdančių įstaigų sprendimai gali būti skundžiami nepriklausomai reguliavimo institucijai, įsteigtai remiantis Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 1 dalimi.

53.

Esminę funkciją skirstyti ir paskirti traukinio linijas Vengrijoje vykdo VPE, kuri yra nuo geležinkelio įmonių nepriklausoma įstaiga. Priešingai, MÁV Zrt. ir GySEV Zrt., kurios yra infrastruktūros valdytojos, taip pat yra geležinkelio įmonės. Pirmajame Komisijos kaltinime iškeltas klausimas, ar eismo valdymui taikoma infrastruktūros valdymo sąvoka, o jei atsakymas būtų teigiamas, ar į tą sąvoką patenka traukinio linijų paskirstymas bei paskyrimas ir ar dėl to eismo valdymas turi būti patikėtas nuo geležinkelio įmonių nepriklausomai įstaigai. Kad būtų galima atsakyti į šiuos klausimus, reikia išaiškinti tikslią „esminės funkcijos“ ir „traukinio linijos“ sąvokų reikšmę.

54.

Remiantis Direktyvos 91/440 II priedo tekstu, 6 straipsnio 3 dalyje nurodytos esminės funkcijos yra „sprendimų“ dėl geležinkelio įmonių licencijavimo „rengimas ir priėmimas“, „sprendimų“, susijusių su traukinio linijų paskirstymu, įskaitant konkrečių linijų „paskyrimą“, „priėmimas“, „sprendimų“, susijusių su infrastruktūros mokesčių ėmimu, „priėmimas“ ir teikiant tam tikras paslaugas reikalingų įsipareigojimų teikti viešąsias paslaugas laikymosi „stebėjimas“. Darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktuose dėl geležinkelių esminė funkcija yra administracinė arba kvaziadministracinė veikla, kaip antai sprendimų rengimas ir priėmimas arba įsipareigojimų laikymosi kontrolė.

55.

Atvirkščiai, remiantis Direktyvos 2001/14 II priedo 1 punktu, minimalų prieigos paketą, kurį infrastruktūros valdytojas turi suteikti geležinkelio įmonėms, sudaro, be kita ko, kaip nurodyta d punkte, traukinių eismo valdymas, įskaitant signalizaciją, reguliavimą, traukinių eismo tvarkymą, bei informacijos apie traukinių judėjimą perdavimas ir teikimas, taip pat, kaip nurodyta e punkte, visa kita informacija, reikalinga norint pradėti teikti arba teikti tam tikrą paslaugą, kuriai buvo skirti infrastruktūros pajėgumai. Šiuo atveju kalbama apie paslaugos teikimą, kuris, mano nuomone, susijęs su geležinkelio eismo valdymo sąvoka.

56.

Direktyvos 2001/14 2 straipsnio l punkte nustatyta, kad „traukinio linija“ – infrastruktūros pajėgumai, reikalingi tam, kad tam tikru laiku traukinys galėtų važiuoti tarp dviejų vietovių. Traukinio linijos paskyrimas įtraukiant ją į tvarkaraštį ar priimant sprendimą ad hoc pagal Direktyvos 2001/14 23 straipsnį yra geležinkelio įmonės teisė naudotis konkrečiais infrastruktūros pajėgumais. Teisiškai tai atitinka licencijos suteikimą arba administracinį ar kvaziadministracinį leidimą. Šį aiškinimą galima patvirtinti 13 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta „teisė naudotis konkrečiais infrastruktūros pajėgumais kaip traukinio linija“.

57.

Kaip ir visomis teisėmis, teise naudotis kaip traukinio linija taip pat gali naudotis tos teisės turėtojas vykdydamas su tos teisės taikymo sritimi susijusią veiklą. Kalbant apie traukinio liniją pažymėtina, kad naudojimasis reiškia tam tikros atkarpos eksploataciją tuo laiku, kai skirta traukinio linija. Reikia pridurti, kad, remiantis Direktyvos 2001/14 27 straipsniu, dėl traukinio linijos nenaudojimo gali kilti pareiga jos atsisakyti.

58.

Remdamasis šiais apmąstymais manau, kad eismo valdymas yra paslauga, patenkanti į infrastruktūros valdymo sritį. Remiantis Direktyvos 2001/14 2 straipsnio h punktu, infrastruktūros valdymas „taip pat gali [apimti] infrastruktūros kontrolės ir saugos sistemų tvarkymo funkcijas“.

59.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad eismo valdymo veikla apima ne sprendimų dėl traukinio linijų skyrimo priėmimą, o tik tokių sprendimų įgyvendinimą patvirtinant tvarkaraščius arba skiriant traukinio linijas ad hoc. Geležinkelių eismo valdymas yra reali veikla, kuria siekiama užtikrinti, kad teise naudotis pajėgumais kaip traukinio linija būtų naudojamasi veiksmingai ir saugiai. Kitaip tariant, kai tinklo valdytojas traukiniui uždega žalią signalo šviesą, ši priemonė nėra teisė į traukinio liniją. Ir raudona signalo šviesa nereiškia, kad tinklo valdytojas panaikina teisę į traukinio liniją. Todėl reikia vengti bet kokios painiavos tarp teisių buvimo ir naudojimosi jomis, nes sukurtos įvairių formų eismo reglamentavimo sistemos suteikiant teises yra visiškai kito lygmens nei kasdienė kompetentingų institucijų vykdoma naudojimosi tokiomis teisėmis kontrolė, kaip antai geležinkelių eismo priežiūra, vadovavimas ar valdymas.

60.

Darytina išvada, kad eismo valdymas nereiškia sprendimų priėmimo, kaip tai suprantama pagal esminių funkcijų sąrašą. Kadangi Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės narės geležinkelio įmonėms ar bet kuriai kitai įstaigai gali patikėti atsakomybę už su esminėmis funkcijomis nesusijusį infrastruktūros valdymą, eismo valdymas gali būti patikėtas geležinkelio įmonėms, kaip antai MÁV Zrt. ir GySEV Zrt.

61.

Ši išvada grindžiama direktyvų 91/440 ir 2001/14 pažodiniu ir sisteminiu aiškinimu. Reikia pridurti, kad sunkiai suvokiama, jog teisės aktų leidėjas Direktyvos 91/440 II priede sąmoningai nepaminėjo tokio svarbaus klausimo kaip eismo valdymas, jei jo tikslas buvo jį priskirti prie esminių funkcijų. Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar Komisijos pateiktas teleologinis argumentavimas gali paneigti šią išvadą.

62.

Pasak Komisijos, eismo valdytojas turi žinoti apie sprendimus dėl pajėgumų paskirstymo, kad galėtų vykdyti valdymo funkciją, todėl kadangi MÁV Zrt. ir GySEV Zrt. pagal Eksploatacijos reglamentą yra informuojamos apie visus sprendimus dėl pajėgumų paskyrimo jų konkurentams, šie operatoriai iš esmės tampa dalyvaujančia dalimi pajėgumų paskirstymo procese.

63.

Šis argumentas nėra įtikinamas. Iš tikrųjų pajėgumų paskirstymas vyksta arba sudarant reguliarius tinklo tarnybinius tvarkaraščius, arba priimant individualius sprendimus suteikti traukinio linijas ad hoc. Ir vienu, ir kitu atveju Direktyvoje 2001/14 numatytos išsamios taisyklės, kuriomis infrastruktūrą valdančiai paskirstymo įstaigai nustatytos procesinės ir esminės pareigos. Aš nesuvokiu tariamai esančio ryšio tarp veiklos, kurią apima geležinkelių eismo valdymas, ir Direktyvos 2001/14 III skyriuje aprašytų paskirstymo įstaigos užduočių.

64.

Dėl aplinkybės, kad MÁV Zrt. ir GySEV Zrt. turi būtinai būti informuojamos apie visus su jų konkurentais susijusius sprendimus dėl pajėgumų paskirstymo, būtina konstatuoti, kad tokie sprendimai dėl pajėgumų paskirstymo paprastai būna įtraukti į reguliarius tarnybinius tvarkaraščius, kurie savaime yra prieinami tretiesiems asmenims. Dėl sprendimų ad hoc skirti traukinio linijas manau, kad infrastruktūros valdytojas, net jei jam nebūtų pavestas eismo valdymas, turėtų būti apie juos informuotas, nes gali būti vykdomi tam tikros atkarpos priežiūros darbai, be to, gali prireikti pasinaudoti paslaugomis, kaip antai pasinaudoti kelio iešmais ir atšakomis.

65.

Taigi pripažindamas, kad infrastruktūros valdymas, išskyrus esmines funkcijas, gali būti patikėtas geležinkelio įmonėms ar bet kuriai kitai įstaigai, Sąjungos teisės aktų leidėjas neišvengiamai pripažino, kad jei tinklo priežiūra patikėta geležinkelio įmonei, tai šiai įmonei reikia turėti informaciją apie pajėgumų paskirstymą.

66.

Dar lieka išnagrinėti Komisijos argumentą, kad eismo valdymas reiškia, jog paslaugos sutrikimo ar pavojaus atveju eismo valdytojas turi imtis reikiamų priemonių įprastoms eismo sąlygoms atkurti. Tokiu atveju eismo valdytojas neturi kitos išeities, tik nesilaikyti anksčiau sudaryto tvarkaraščio, kad perskirstytų laisvas traukinio linijas ir tinklo pajėgumus. Aplinkybė, kad tas valdytojas veikia lokaliai, kad būtų atkurtas eismas pavojaus ar sutrikimo atveju, reiškia, pasak Komisijos, kad jis priima sprendimus dėl traukinio linijų paskirstymo ir kad šiuo klausimu jis turi sprendimo laisvę. Traukinio linijos panaikinimas taip pat yra intervencija, kuri laikoma esmine funkcija, susijusia su traukinio linijų paskirstymu, kaip tai suprantama remiantis Direktyvos 91/440 II priedu.

67.

Šis argumentas man atrodo pagrįstas teisių nustatymo ir jų įgyvendinimo painiava. Teisės į konkrečius pajėgumus kaip į traukinio linijas suteikimas yra esminė funkcija, kuri Vengrijoje išimtinai priskirta VPE. Kaip įrodė Vengrijos vyriausybė, tai taikoma ir tuo atveju, jei dėl techninių gedimų ar avarijos sutrinka traukinių eismas, kaip nurodyta Direktyvos 2001/14 29 straipsnio 1 dalyje ( 11 ). Būtent infrastruktūros valdytojas turi imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų atkurta įprasta padėtis, o vykdant šią užduotį gali būti panaikintos traukinių linijos. Tačiau jas paskirstyti iš naujo privalo nepriklausoma skirstymo įstaiga, šiuo atveju VPE.

68.

Eismo valdymą sudaro priemonės, kurių imasi valdytojas, kad būtų galima pasinaudoti teisėmis į pajėgumus traukinio linijų forma. Ši sprendimų rūšis negali būti prilyginta traukinio linijų paskirstymui ar net suteikimui. Priešingu atveju geležinkelio įmonei, pavyzdžiui, turinčiai teisę į traukinio liniją tarp miesto A ir miesto B nuo 15 iki 16 valandos traukinio linija būtų suteikiama du kartus, pirmą kartą kai kompetentinga įstaiga priima tarnybinį tvarkaraštį, o antrą – kai eismo valdytojo iniciatyva miesto A stotyje 15 valandą uždegama žalia signalo šviesa. Toks aiškinimas yra neįtikinantis.

69.

Dėl šios priežasties eismo valdytojo sprendimai panaikinti traukinio linijas susidarius avarinei situacijai ir tada, kai tai be išlygų būtina, turi būti laikomi ne traukinio linijų perskirstymu, o veiksmais avarinės situacijos atveju, dėl kurio tomis linijomis negalima naudotis. Kadangi Direktyvos 2001/14 29 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos formuluotėje nenurodyta įstaiga, įgaliota priimti sprendimus dėl veiksmų avarinės situacijos atveju, priešingai nei 1 dalyje ar 2 dalies antroje pastraipoje nurodytais atvejais, negalima atmesti prielaidos, kad tai gali būti infrastruktūros valdytojas, net jei kalbama apie geležinkelio įmonę ar policijos arba civilinės saugos institucijas.

70.

Dėl šių priežasčių Teisingumo Teismui siūlau nepritarti Komisijos nurodytam pirmajam kaltinimui.

71.

Komisija teigia, kad, remiantis Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalimi ir Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalimi, geležinkelio transporto paslaugas teikiantis subjektas negali priimti sprendimų dėl mokesčių nustatymo, nes toks subjektas gali būti įpareigotas tik juos surinkti. Remiantis tomis pačiomis nuostatomis, mokesčių įvedimą ir nustatymą turi užtikrinti nepriklausoma mokesčių ėmimo įstaiga.

72.

Pasak Komisijos, Vengrijos teisės aktai prieštarauja šioms dviem nuostatoms, nes išsamias sąskaitas, kuriose nurodyti mokėtini mokesčiai už naudojimąsi infrastruktūra, parengia infrastruktūros valdytojos MÁV Zrt. ir GySEV Zrt., kurios taip pat yra geležinkelio įmonės.

73.

Komisija atkreipia dėmesį, kad Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodžių junginys „mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra nustato“ turi būti suprantamas, pirma, kaip bendras mokesčių nustatymas Eksploatacijos reglamente nurodant mokesčio už kilometrą dydį kiekvienai atkarpai ir, antra, kaip konkretus sumų, kurias turi mokėti įvairūs naudotojai, skaičiavimas atsižvelgiant į naudojamos atkarpos ilgį. Pagal tos direktyvos 4 straipsnio 2 dalį priklausomam infrastruktūros valdytojui suteikta galimybė surinkti mokesčius turi būti aiškinama siaurai, nes tai yra taisyklės išimtis.

74.

Komisija laikosi nuomonės, kad geležinkelio įmonė, kuri turi parengti išsamias mokesčių sąskaitas, įgyja konkurencinį pranašumą, nes tose sąskaitose nurodytos konkuruojančių geležinkelio įmonių naudojamos paslaugos, tų paslaugų apimtis ir jų naudojimo valandos. Tačiau Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalyje aiškiai kalbama apie tinkamos ir nediskriminacinės prieigos principą.

75.

Vengrijos vyriausybė neigia, kad infrastruktūros valdytojai priima sprendimus dėl mokesčių nustatymo, nes jiems pavesta tik išrašyti sąskaitas, susijusias su mokesčių surinkimu, o tai nėra esminė funkcija, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 91/440, kurią turi vykdyti nepriklausoma įstaiga. Sąskaitų rengimas yra tik techninė priemonė, reikalinga tiems mokesčiams surinkti.

76.

Vengrijos vyriausybė atskiria mokesčių įvedimą, jų dydžio nustatymą ir faktinį surinkimą. Pirmoji sąvoka reiškia įvairių mokesčių ėmimo taisyklių įvedimą, kurį nustato valstybė narė ar infrastruktūros valdytojas. Šių mokesčių nustatymas reiškia įvairių individualių mokesčių, kuriuos tam tikra geležinkelio įmonė turi sumokėti konkrečiu atveju už jos prašytas suteikti paslaugas, nustatymą. VPE, kaip Komisijos pripažinta nepriklausoma įstaiga, turi vykdyti užduotis, susijusias su mokesčių įvedimu ir nustatymu. Mokesčių surinkimas reiškia konkretų mokėjimo veiksmą, kai nustatyti mokesčiai sumokami infrastruktūros valdytojui. Sąskaitos išrašymas yra tik techninė VPE skaičiavimais pagrįstų mokesčių išraiška, todėl jis nesusijęs nei su mokesčių įvedimu, nei su konkrečiu jų nustatymu, o susijęs tik su mokesčių surinkimu.

77.

Vengrijos valdžios institucijos abejoja, kad dėl galimybės susipažinti su išsamiose sąskaitose nurodyta informacija gali būti iškraipyta konkurencija, nes infrastruktūros valdytojas nedaro įtakos mokesčių už prieigą prie tinklo nustatymui. Be to, infrastruktūros valdytojas šią informaciją gali sužinoti iš kitų šaltinių, kaip antai iš su geležinkelio įmone sudarytos sutarties. Net tuo atveju, kai infrastruktūros valdytojas susipažįsta su iki tol jam nežinoma informacija, jis niekaip negali jos atskleisti skyriams, atsakingiems už geležinkelių transportą.

78.

Lenkijos vyriausybė pritaria Vengrijos vyriausybei ir teigia, kad išrašant sąskaitą mokesčio dydis nenustatomas ir nepriimamas joks sprendimas dėl su jų surinkimu susijusių klausimų ir tai yra mokesčių ėmimas, kaip nustatyta Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalyje. Sąskaitų išrašymas yra antraeilė veikla, kuria, atliekant matematinius skaičiavimus, siekiama nustatyti rezultatą remiantis iš anksto nustatyta mokesčio norma, anksčiau skirtomis traukinio linijomis ir atsižvelgiant į naudojimąsi jomis.

79.

Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, kad antrasis kaltinimas susijęs su tomis pačiomis problemomis kaip ir pirmasis kaltinimas minėtoje byloje Komisija prieš Ispaniją, kuris susijęs su mokesčių ėmimo nepriklausomumu, tačiau kitu aspektu. Toje byloje Komisijos kaltinimas susijęs su sąvokos mokesčių „nustatymas“ aiškinimu atsižvelgiant į valstybės narės ir infrastruktūros valdytojo atitinkamų kompetencijų ribas ( 12 ). Šioje byloje aiškinimo klausimas susiję su „ėmimo“ arba „surinkimo“ sąvokos aiškinimu, o šią funkcija atlikti gali ir nuo geležinkelio bendrovių priklausomas infrastruktūros valdytojas, priešingai, nei „nustatyti mokesčius“, nes tai yra esminė funkcija. Kitaip tariant, Teisingumo Teismas turi apibrėžti, ką minimaliai reiškia esminė funkcija „nustatyti mokesčius“, kai kalbama apie priklausomus subjektus, o minėtoje byloje Komisija prieš Ispaniją reikia nustatyti, ką maksimaliai reiškia ta pati esminė funkcija, kai kalbama apie valstybę.

80.

Dėl šio klausimo reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi nustatyti mokesčių ėmimo „sistemą“ ir taip pat gali nustatyti konkrečias mokesčių ėmimo taisykles laikydamosi infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumo. Minėtas valdytojas privalo nustatyti mokestį už naudojimąsi infrastruktūra ir užsiimti jo surinkimu. Pastaroji užduotis nėra esminė funkcija, todėl gali būti patikėta priklausomiems operatoriams. Iš tiesų, remiantis Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalimi, valstybės narės gali geležinkelio įmonėms ar bet kuriai kitai įstaigai patikėti „rinkti“ mokesčius ( 13 ).

81.

Pasak Vengrijos vyriausybės, gali būti daromas skirtumas tarp mokesčių įvedimo, jų realaus nustatymo ir surinkimo. Pažymiu, kad minėtoje byloje Komisija prieš Ispaniją Komisija pabrėžia, jog termino „nustato“ reikšmė skiriasi nuo termino „sumokėti“ reikšmės, nes tai tik vienas rinkimo procedūros etapų ir jis turi būti suprantamas taip, kad jį apima „surinkimo“ sąvoka.

82.

Man atrodo, kad veiksmažodžiu „nustato“ Direktyvoje 2001/14 apibrėžta infrastruktūros valdytojui skirta sritis, kiek tai susiję su mokesčių ėmimu. Valstybės atžvilgiu tos srities viršutinė riba yra veiksmų laisvės reikalavimas imant mokesčius, kiek tai susiję su valstybės nustatytomis taisyklėmis. Jos apatinė riba, nuo kurios prasideda „surinkimo“ arba „rinkimo“ sritis, priklausomų operatorių atžvilgiu atitinka skirtumą tarp mechaninio skaičiavimo remiantis duomenimis bei objektyviais kriterijais ir sprendimų dėl veiksnių, patenkančių į šį skaičiavimą, pasirinkimo bei vertinimo. Būtent apatine riba grindžiama būtinybė turėti atskirą mokesčių ėmimo įstaigą, kai infrastruktūros valdytojas nėra nepriklausomas savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu.

83.

Pasak Vengrijos vyriausybės, sąskaitų išrašymas yra tik techninė VPE skaičiavimais grindžiamų mokesčių išraiška, todėl jis nesusijęs nei su mokesčių įvedimo, nei su konkretaus jų nustatymo funkcija, o susijęs tik su paprastu mokesčių surinkimu ( 14 ). Man atrodo, kad Komisija neneigia sąskaitų išrašymo mechaniškumo, tačiau mano, kad surinkimo sąvoka, kaip išimtis, privalo būti aiškinama siaurai, kad mokesčių nustatymas apimtų ir įvairių naudotojų mokėtinų sumų konkretų skaičiavimą pagal naudotos atkarpos ilgį.

84.

Todėl manau, kad esminis dalykas, Komisijos nuomone, yra tai, kad geležinkelio įmonė, kuri turi išrašyti išsamias mokesčių sąskaitas, įgyja konkurencinį pranašumą, nes gali susipažinti su informacija apie konkuruojančių geležinkelio įmonių naudojamas paslaugas, tų paslaugų apimtį ir jų naudojimo valandas.

85.

Nemanau, kad Komisijos analize galima pagrįsti išvadą, prie kurios Komisija bando prieiti. Man sunku įsivaizduoti mokesčių „surinkimo“ ar „rinkimo“ sistemą, pagal kurią subjektas, kuris už ją atsakingas ir kuris, remiantis Sąjungos teisės aktais, gali būti geležinkelio įmonė, nesužinotų sąskaitose, už kurių apmokėjimo klausimus jis atsakingas, esančios informacijos. Taigi, kiek tai susiję su informacija, su kuria už mokesčių surinkimą atsakingas subjektas gali susipažinti, reikia pažymėti, kad nėra esminio skirtumo tarp sąskaitos išrašymo mechaniškai pritaikius skaičiavimo formulę tam subjektui pateiktiems duomenims ir trečiųjų asmenų parengtose sąskaitose nurodytų sumų rinkimo.

86.

Be to, kaip jau pažymėjau (žr. šios išvados 64 punktą), infrastruktūros valdytojas neišvengiamai žino, kaip paskirstyti pajėgumai. Remdamasis ta informacija, kita laisvai prieinama informacija apie geležinkelių paslaugas ir sumas, kurias reikia surinkti, jis gali lengvai padaryti aptariamas išvadas, apie konkurentų paslaugas ( 15 ).

87.

Dėl šių priežasčių manau, kad Komisija neįrodė, jog Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį, kiek tai susiję su mokesčių sąskaitų išrašymu.

88.

Tuo remdamasis darau išvadą, kad antrasis Komisijos kaltinimas turi būti atmestas.

89.

Komisija kaltina Vengriją, kad ši nenustatė sąlygų, užtikrinančių infrastruktūros valdytojų finansinę pusiausvyrą, priešingai, nei reikalaujama pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalį. Ji pažymi, kad Įstatymo dėl geležinkelių 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kompetentingas ministras sutartimi įsipareigoja finansuoti pagrįstomis pripažintas išlaidas, patirtas dėl tinklo valdymo, kurį vykdo už infrastruktūros valdymą atsakinga geležinkelio įmonė. Tačiau tokia sutartis dar nesudaryta.

90.

Komisija taip pat pabrėžia, kad Vengrijos teisės aktuose nenumatytos priemonės, skirtos skatinti, kad būtų mažinamos išlaidos ir mokesčiai, priešingai, nei reikalaujama pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalis. Ji remiasi minėta Įstatymo dėl geležinkelių 28 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad joje nurodyta sutartis turi skatinti infrastruktūros valdytojus mažinti valdymo išlaidas ir prieigos prie tinklo mokesčius.

91.

Vengrijos vyriausybė šiuo klausimu teigia, kad sutarties, kaip ji suprantama pagal Įstatymo dėl geležinkelių transporto 28 straipsnio 1 dalį, projektas šiuo metu rengiamas.

92.

Dublike Komisija nurodo, kad ji vis dar nėra gavusi šio sutarties projekto ir kad dėl to ji negali įvertinti, ar šios naujos nuostatos neprieštarauja Direktyvai 2001/14.

93.

Kalbant apie trečiąjį kaltinimą, susijusį su infrastruktūros valdytojo finansine pusiausvyra ir priemonėmis, skirtomis skatinti, kad būtų mažinamos išlaidos bei mokesčiai, pakanka konstatuoti, kad Vengrijos vyriausybė neneigia šio kaltinimo. Ji tik teigia, kad Įstatymo dėl geležinkelių 28 straipsnio 1 dalyje nurodytos sutarties, kuria kompetentingas ministras įsipareigoja finansuoti dėl infrastruktūros valdymo patirtas išlaidas ir kuria infrastruktūros valdytojai turi būti skatinami mažinti valdymo išlaidas bei prieigos mokesčius, projektas šiuo metu rengiamas.

94.

Tačiau pagal nusistovėjusią teismų praktiką įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį baigiantis pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui ( 16 ).

95.

Darau išvadą, kad trečiasis Komisijos kaltinimas yra pagrįstas.

96.

Ieškinyje Komisija teigia, kad Vengrijos teisės aktai prieštarauja Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 daliai, nes šiuo metu juose nėra jokios nuostatos, užtikrinančios tiesioginių išlaidų taikymo principą, priešingai, nei reikalaujama pagal šią nuostatą.

97.

Atsiliepime į ieškinį Vengrijos vyriausybė teigia, kad VPE parengė Reglamentą Nr. 83/2007 (X.6) GKM-PM, kuriame nustatytas mokesčių apskaičiavimo metodas; šis reglamentas įsigaliojo 2010 m. gruodžio 12 d. penkerių metų laikotarpiui skaičiuojant nuo 2010–2011 finansinių metų.

98.

Dublike Komisija nurodo, kad dokumentas, patvirtinantis mokesčių apskaičiavimo metodą, jai dar nebuvo atsiųstas, ir, remdamasi atsiliepimu į ieškinį, teigia, jog tas metodas, jos nuomone, neatitinka Direktyvos 2001/14 7 straipsnio reikalavimų.

99.

Lenkijos vyriausybė pažymi, kad Komisija pagrįstoje nuomonėje nurodė, jog Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalyje nurodytos tiesioginės išlaidos turi sudaryti 35 % visų infrastruktūros priežiūros išlaidų. Pasak Lenkijos vyriausybės, šis teiginys niekaip nepagrįstas Direktyva 2001/14, nes joje neapibrėžta geležinkelių paslaugos eksploatacijai tiesiogiai priskiriamų išlaidų sąvoka, o valstybės narės turi tam tikrą veiksmų laisvę nustatyti mokesčius už prieigą prie infrastruktūros.

100.

Kadangi ketvirtasis kaltinimas turi būti suprantamas kaip susijęs tik su Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalies pažeidimu, įsipareigojimų neįvykdymo įrodymas šiuo atveju nesukelia jokių ypatingų problemų, nes, pasibaigus 2009 m. spalio 8 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, Vengrijos teisės aktuose nebuvo nustatytas joks mokesčių apskaičiavimo pagal tiesiogines išlaidas metodas, kadangi jis įsigaliojo 2010 m. gruodžio 12 d.

101.

Darau išvadą, kad ketvirtas Komisijos kaltinimas turi būti pripažintas pagrįstu.

102.

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

103.

Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Vengrijos, šį prašymą reikės patenkinti, jei, kaip siūlau, bus tenkinama didžioji dalis ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

104.

Remiantis procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa, Čekijos Respublika, Latvijos Respublika ir Lenkijos Respublika, kurios prašė leisti įstoti į šią bylą, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

105.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: