Byla T‑133/07

Mitsubishi Electric Corp.

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Rinkos pasidalijimas – Teisė į gynybą – Pažeidimo įrodymas – Pažeidimo trukmė – Baudos – Pradinė bauda – Referenciniai metai – Vienodas požiūris“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas – Galimybė susipažinti su byla – Apimtis – Dokumento nepateikimas – Pasekmės

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis)

2.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas – Atsakymų į pranešimą apie kaltinimus pateikimas – Sąlygos – Ribos

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis)

3.      Konkurencija – Karteliai – Įmonių susitarimai – Pažeidimo įrodymas – Darant pažeidimą dalyvavusios įmonės darbuotojų rašytiniai parodymai – Įrodomoji galia – Vertinimas

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

4.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Laikinasis pobūdis – Būtinas turinys – Ribos

(EB 81 straipsnis)

5.      Bendrijos teisė – Principai – Pagrindinės teisės – Nekaltumo prezumpcija – Procedūra konkurencijos srityje

(ES 6 straipsnio 2 dalis; EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis)

6.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Įrodinėjimo priemonė – Rėmimasis įrodymų visetu

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

7.      Konkurencija – Karteliai – Įmonių susitarimai – Pažeidimo įrodymas – Įvairių įrodymų įrodomosios galios vertinimas – Kriterijai

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis)

8.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę

(EB 81 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)

9.      Konkurencija – Karteliai – Įmonių susitarimai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai – Antikonkurencinis tikslas – Pakankamas konstatavimas

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis)

10.    Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę – Įrodinėjimo naštos apimtis

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis)

11.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Komisijos diskrecija

(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalys)

12.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Vienodo požiūrio ir proporcingumo principų paisymas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)

1.      Iš teisės į gynybą užtikrinimo principo kylanti teisė susipažinti su bylos dokumentais reiškia, kad per administracinę procedūrą, susijusią su konkurencijos taisyklių taikymu, Komisija turi sudaryti suinteresuotajai įmonei galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Šie dokumentai apima tiek kaltę patvirtinančius, tiek kaltę paneigiančius dokumentus, išskyrus kitų įmonių komercines paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją.

Dokumento, kuriuo rėmėsi Komisija apkaltindama įmonę, nepateikimas yra teisės į gynybą pažeidimas tik jei atitinkama įmonė įrodo, kad Komisijos sprendimas būtų buvęs kitoks, jei nepateiktas dokumentas būtų pašalintas iš kaltę patvirtinančių įrodymų sąrašo.

Kalbant apie kaltę paneigiančio dokumento nepateikimą, atitinkama įmonė turi įrodyti tik tai, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui jos nenaudai. Įmonei pakanka įrodyti, kad būtų galėjusi panaudoti tokį kaltę paneigiantį dokumentą gynybai taip, kad jeigu būtų galėjusi juo remtis per administracinę procedūrą, būtų nurodžiusi aplinkybes, kurios nesutampa su Komisijos tuo etapu padarytomis išvadomis, todėl bent jau dėl elgesio, kuriuo ji kaltinama, trukmės ir sunkumo ji būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir galiausiai baudos dydžiui.

(žr. 40, 45 ir 46 punktus)

2.      Per procedūrą dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo tik administracinio ginčo stadijos pradžioje pranešimu apie kaltinimus atitinkama įmonė informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl kitų kartelyje dalyvavusių įmonių atsakymas į pranešimą apie kaltinimus iš principo nėra bylos medžiagos dokumentas, su kuriuo šalys galėtų susipažinti.

Tačiau jei norėdama įrodyti pažeidimą Komisija taiko EB 81 straipsnio 1 dalies procedūrą ir ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl tokio įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis minėta atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie šio atsakymo pridėtas dokumentas yra dalyvavusių darant pažeidimą įmonių kaltę patvirtinantis įrodymas.

Pagal analogiją, jei atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtas dokumentas gali būti naudingas įmonės gynybai, nes leidžia jai pateikti įrodymus, kurie nepatvirtina šioje stadijoje Komisijos padarytų išvadų, tai yra kaltę paneigiantis įrodymas. Tokiu atveju atitinkamai įmonei turi būti sudaryta galimybė išnagrinėti minėtą ištrauką ar dokumentą ir pateikti dėl jų savo nuomonę.

(žr. 41–43 punktus)

3.      Bendrovės darbuotojų rašytiniai parodymai, parengti kontroliuojant šiai bendrovei ir jos pačios pateikti per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, ginantis nuo kaltinimų iš principo negali būti laikomi skirtingais ir nepriklausomais nuo šios bendrovės pareiškimų. Iš tikrųjų paprastai bendrovės pozicija dėl Komisijos jai inkriminuojamų faktinių aplinkybių visų pirma yra pagrįsta jos darbuotojų ir vadovų žiniomis ir nuomonėmis.

(žr. 59 punktą)

4.      Per administracinę procedūrą konkurencijos srityje pranešime apie kaltinimus turi būti aiškiai nurodytos visos pagrindinės aplinkybės, kuriomis Komisija remiasi toje procedūros stadijoje. Tačiau tai gali būti padaryta apibendrintai ir sprendimas nebūtinai turi būti Komisijos pranešimo apie kaltinimus kopija, nes pranešimas apie kaltinimus – tai parengiamasis dokumentas, kuriame pateikiami faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimai yra tik preliminaraus pobūdžio. Todėl nors Komisija negali teigti, kad atitinkami asmenys padarė kitų pažeidimų nei nurodytieji pranešime apie kaltinimus ir gali atsižvelgti tik į tas faktines aplinkybes, dėl kurių atitinkami asmenys turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, vis dėlto ji turi atsižvelgti į veiksnius, paaiškėjusius per administracinę procedūrą, kad atmestų nepasitvirtinusius kaltinimus arba papildytų ir performuluotų savo fakto ir teisės argumentus, skirtus jos palaikomiems kaltinimams pagrįsti.

(žr. 66 punktą)

5.      Teismui suabejojus, abejonės turėtų būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas, naudai. Todėl teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamai teisinių pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių, ypač nagrinėdamas ieškinį dėl sprendimo, kuriuo skirta bauda, panaikinimo.

Iš tikrųjų esant tokiai situacijai būtina atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, visų pirma įtvirtintą Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, kuris priskiriamas prie pagrindinių teisių, sudarančių bendruosius Bendrijos teisės principus. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos skirtų sankcijų pobūdį bei griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos.

(žr. 73 ir 74 punktus)

6.      Konkurencijos srityje būtina, kad Komisija pateiktų tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Vis dėlto kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visetas, vertinamas bendrai.

Be to, atsižvelgiant į akivaizdų antikonkurencinių susitarimų draudimo pobūdį, negalima reikalauti iš Komisijos pateikti dokumentų, aiškiai patvirtinančių atitinkamų ūkio subjektų tarpusavio ryšius. Bet kuriuo atveju Komisijos turimus neišsamius ir atskirus įrodymus galima papildyti išvadomis, iš kurių būtų galima atkurti reikšmingas faktines aplinkybes. Todėl egzistuojantys antikonkurenciniai veiksmai arba susitarimas gali būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir įrodymų, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo.

Be to, jei Komisija, spręsdama, kad padarytas EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas, remiasi tik nagrinėjamų įmonių elgesiu rinkoje, šioms pakanka įrodyti, kad yra aplinkybių, leidžiančių kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytus faktus, ir pateikti kitokį tikėtiną aplinkybių paaiškinimą nei tas, kuriuo Komisija grindė konkurencijos taisyklių pažeidimą.

Ši taisyklė nėra taikoma visais atvejais, kai pažeidimas nustatytas remiantis tik nerašytiniais įrodymais. Iš tikrųjų, kalbant apie įrodinėjimo priemones, kuriomis galima remtis įrodant EB 81 straipsnio pažeidimą, pagal Bendrijos teisę visų pirma reikia remtis laisvo įrodymų pateikimo principu.

Todėl net jei rašytinių įrodymų nebuvimas gali būti reikšmingas bendrai vertinant visus Komisijos pateiktus įrodymus, vien jo nepakanka, kad atitinkama įmonė, pateikusi alternatyvų faktinių aplinkybių paaiškinimą, paneigtų Komisijos tvirtinimus. Taip yra tik tuomet, kai Komisijos pateikti įrodymai neleidžia be jokių abejonių ir be papildomo aiškinimo patvirtinti pažeidimo.

(žr. 75 ir 76, 79–82 punktus)

7.      Per procedūrą dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo vienintelis įvairių įrodymų įrodomajai galiai vertinti svarbus kriterijus yra jų patikimumas. Remiantis bendromis taisyklėmis įrodinėjimo srityje, dokumento patikimumas, taigi ir jo įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio.

Kalbant apie įmonių pareiškimus, ypač didelė įrodomoji galia gali būti suteikta tiems pareiškimams, kurie, pirma, yra patikimi, antra, padaryti įmonės vardu, trečia, pateikti asmens, kuris saistomas profesinės pareigos veikti šios įmonės vardu, ketvirta, prieštarauja pareiškėjo interesams, penkta, padaryti tiesioginio aplinkybių, apie kurias pranešama, liudininko ir, šešta, buvo pateikti raštu, apgalvotai ir po ilgų svarstymų.

Vis dėlto dalyvavimu kartelyje, kurio buvimas ginčijamas daugelio kitų kaltinamų įmonių, kaltinamos įmonės pareiškimai negali būti laikomi pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jie nėra pagrįsti kitais įrodymais; žinoma, reikalaujamas patvirtinimo kitais įrodymais lygis gali būti nedidelis atsižvelgiant į atitinkamų pareiškimų patikimumą.

(žr. 84–87 punktus)

8.      Nors iš esmės gali būti tam tikras nepasitikėjimas pagrindinių neteisėto kartelio dalyvių savanoriškais pareiškimais, atsižvelgiant į tai, kad šie dalyviai gali stengtis pateikti daugiau jų konkurentų kaltę patvirtinančių įrodymų, susijusių su jų veikla, prašymas taikyti pranešimą dėl atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo kartelių atvejais, siekiant atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo, nebūtinai skatina pateikti iškreiptus įrodymus apie kitus inkriminuojamo kartelio dalyvius. Iš tikrųjų bet koks mėginimas suklaidinti Komisiją gali turėti įtakos vertinant bendrovės nuoširdumą ir bendradarbiavimo besąlygiškumą, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos bendrovės galimybei visiškai pasinaudoti pranešimo dėl bendradarbiavimo nuolaidomis.

Kalbant apie individualius liudininkų motyvus, akivaizdu, kad įmonės, kuri prašo atleisti nuo baudos, darbuotojai, turintys paisyti jos interesų, gali norėti pateikti daugiau kaltę patvirtinančių įrodymų, nes jų bendradarbiavimas vykstant procedūrai gali turėti teigiamos reikšmės jų profesinei ateičiai. Tačiau tokiu atveju šie darbuotojai taip pat supranta ir galimas neigiamas klaidingų įrodymų pateikimo pasekmes, kurios dar skaudesnės atsižvelgiant į reikalavimą patvirtinti kitais įrodymais.

(žr. 88,107 punktus)

9.      Susitarimas, kaip jis suprantamas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) 53 straipsnio 1 dalį, laikomas sudarytu jau tuomet, kai atitinkamos įmonės išreiškė savo bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu. Atsižvelgimas į konkretų susitarimo poveikį yra nereikalingas, jei paaiškėja, kad susitarimo tikslas buvo konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas. Šiuo klausimu abipusio įsipareigojimo buvimas neišvengiamai reiškia, kad buvo bendra valia, net ir nesant įrodymų, leidžiančių tiksliai nustatyti, kada ši valia buvo išreikšta, ar apibrėžiančių minėtos valios išraišką.

(žr. 230 ir 231 punktus)

10.    Teisinio saugumo reikalavimas, kuriuo turi galėti pasinaudoti ūkio subjektai, reiškia, kad kilus ginčui dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo Komisija, turinti įrodyti konstatuotus pažeidimus, privalo pateikti įrodymų, kuriais ji teisės požiūriu pakankamai gali patvirtinti pažeidimą pagrindžiančias faktines aplinkybes. Konstatuotos pažeidimo trukmės klausimu pagal tą patį teisinio saugumo principą reikalaujama, kad, nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi nuo vienos konkrečios datos iki kitos.

Be to, tai, kad tęstinio pažeidimo įrodymų nebuvo pateikta dėl tam tikrų laikotarpių, netrukdo pripažinti, jog pažeidimas šiuos laikotarpius apėmė ir truko ilgiau, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis. Kai pažeidimas trunka kelerius metus, tai, kad kartelio veiksmai vyksta skirtingu metu ir juos gali skirti trumpesnis ar ilgesnis laikas, nedaro įtakos šio kartelio egzistavimui, jei įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir jie yra vieno tęstinio pažeidimo epizodai.

(žr. 241 ir 242 punktus)

11.    Per procedūrą dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo nustatydama baudų dydį Komisija turi diskreciją, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių.

Komisija nustato baudos dydį pagal pažeidimo sunkumą ir, jei taikytina, jo trukmę. Pažeidimo sunkumas nustatomas remiantis kriterijais, kaip antai konkrečios bylos aplinkybės, jos kontekstas ir baudų atgrasomasis poveikis. Būtina atsižvelgti į objektyvius veiksnius, kaip antai antikonkurencinio elgesio turinį ir trukmę, incidentų skaičių ir intensyvumą, paveiktos rinkos dydį ir žalą ekonominei viešajai tvarkai. Be to, atliekant analizę būtina atsižvelgti į atsakingų įmonių santykinę svarbą ir rinkos dalį, taip pat į galimą recidyvą.

(žr. 264 ir 265 punktus)

12.    Kiekvieną kartą nusprendusi skirti baudas pagal konkurencijos teisę Komisija privalo laikytis bendrųjų teisės principų, įskaitant vienodo požiūrio principą, kaip juos aiškina Bendrijos teismai.

Vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašūs atvejai nebūtų vertinami skirtingai, o skirtingi atvejai – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas.

Tiek, kiek nustatant skirtinų baudų tarpusavio santykį reikia remtis darant tą patį pažeidimą dalyvavusių įmonių apyvarta, laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti, būtina nustatyti taip, kad gauti apyvartos duomenys būtų kuo labiau palyginami.

Savo ruožtu pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti; jei galima pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, reikia imtis mažiau suvaržančios, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams.

Todėl kai nustatydama tam tikrų įmonių pasaulinių pardavimų vertę Komisija remiasi skirtingais metais ir kai apskaičiuodama minėtoms įmonėms skirtinų baudų pradinius dydžius už jų, kaip individualių įmonių dalyvavimo kartelyje laikotarpį, remiasi jų skirtingų metų apyvartomis, ji šių įmonių nevertina vienodai. Nors Komisijos nurodytas tikslas, leidžiantis palyginti bendrosios įmonės akcininkų galimybę pakenkti konkurencijai per laikotarpį iki bendrosios įmonės įkūrimo, yra teisėtas, negalima pateisinti tokio nevienodo požiūrio, kai akivaizdu, kad Komisija galėjo taikyti kitus metodus savo tikslui pasiekti, ir nevertinti įmonių skirtingai pasirinkdama referencinius metus.

(žr. 266–269, 271, 272, 275, ir 276 punktus)

BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 12 d.(*)

„Konkurencija – Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Rinkos pasidalijimas – Teisė į gynybą – Pažeidimo įrodymas – Pažeidimo trukmė – Baudos – Pradinė bauda – Referenciniai metai – Vienodas požiūris“

Byloje T‑133/07

Mitsubishi Electric Corp., įsteigta Tokijuje (Japonija), atstovaujama solisitoriaus R. Denton ir advokato K. Haegeman,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Arbault ir J. Samnadda, vėliau X. Lewis, paskui – P. Van Nuffel ir J. Bourke, galiausiai P. Van Nuffel ir N. Khan,

atsakovę,

dėl prašymo pirmiausia panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija), kiek jis yra susijęs su ieškove ir TM T & D, nepatenkinus pirmojo reikalavimo – panaikinti minėto sprendimo 2 straipsnio g ir h punktus, kiek jie yra susiję su ieškove, o nepatenkinus ir šio reikalavimo – iš dalies pakeisti minėto sprendimo 2 straipsnį, kad būtų panaikinta arba sumažinta ieškovei skirta bauda,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir S. Soldevila Fragoso,

posėdžio sekretorė C. Kantza, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. gruodžio 11 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1.     Ieškovė

1        Ieškovė Mitsubishi Electric Corp. yra Japonijos įmonė, veikianti įvairiuose sektoriuose, visų pirma skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija (toliau – SĮDI) sektoriuje. Nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2005 m. balandžio mėn. Mitsubishi Electric Corp. skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija veikla buvo vykdoma per bendrąją įmonę TM T & D Corp., kuri lygiomis dalimis priklausė Mitsubishi Electric Corp. ir Toshiba Corp. ir kuri 2005 m. buvo likviduota.

2.     Prekės

2        SĮDI skirti energijos srautui elektros energijos tinkluose reguliuoti. Tai sunki elektros įranga, naudojama kaip visiškai įrengtų elektros pastočių pagrindinė dalis. SĮDI parduodami visame pasaulyje kaip visiškai įrengtų elektros pastočių sudedamosios dalys arba kaip į tokias pastotes integruotinos atskiros dalys.

3.     Administracinė procedūra

3        2004 m. kovo 3 d. ABB Ltd Europos Bendrijų Komisiją (dabar – Europos Komisija) informavo apie antikonkurencinius veiksmus SĮDI sektoriuje ir žodžiu pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).

4        ABB pateiktą prašymą atleisti nuo baudų papildė žodinėmis pastabomis ir rašytiniais įrodymais. 2004 m. balandžio 25 d. Komisija ABB pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudų.

5        Remdamasi ABB pareiškimais Komisija pradėjo tyrimą ir 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. atliko patikrinimus kelių įmonių, veikiančių SĮDI sektoriuje, patalpose.

6        2006 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, kurį išsiuntė 20 įmonių, tarp jų – ir ieškovei. 2006 m. liepos 18–19 d. Komisija surengė posėdį kartu su bendrovėmis, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus.

4.     Ginčijamas sprendimas

7        2007 m. sausio 24 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) (toliau – ginčijamas sprendimas).

8        Ginčijamo sprendimo 113–123 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės pasauliniu mastu, išskyrus tam tikras rinkas, koordinavo SĮDI projektų skyrimą pagal sutartas taisykles būtent tam, kad išlaikytų kvotas, kurios aiškiai parodo istoriškai nusistovėjusias jų rinkos dalis. Komisija patikslino, kad SĮDI projektai buvo skiriami remiantis bendra „Japonijos“ kvota ir bendra „Europos“ kvota, kurias paskui turėjo pasidalyti atitinkamai Japonijos gamintojai ir Europos gamintojai. 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje pasirašytame susitarime (toliau – GQ susitarimas) buvo įtvirtintos taisyklės, pagal kurias SĮDI projektus leidžiama skirti arba Japonijos, arba Europos gamintojams ir jų vertę įskaičiuoti į atitinkamą kvotą. Be to, ginčijamo sprendimo 124–132 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės sudarė žodinį susitarimą (toliau – bendrasis susitarimas), pagal kurį SĮDI projektai, pirma, Japonijoje ir, antra, Europos valstybėse narėse, dalyvaujančiose kartelyje (šios šalys kartu vadinamos SĮDI projektų „šalimis gamintojomis“), buvo iš anksto paskirti atitinkamai kartelio nariams Japonijoje ir Europoje. Informacija dėl SĮDI projektų „Šalyse gamintojose“ tarp šių dviejų šalių grupių nebuvo keičiamasi ir šie projektai nebuvo įtraukiami į atitinkamas kvotas.

9        GQ susitarime taip pat buvo taisyklių, susijusių su keitimusi informacija, reikalinga, kad dviejų gamintojų grupių kartelis galėtų veikti, o šį keitimąsi užtikrino abiejų grupių sekretorės, ir kad būtų galima manipuliuoti atitinkamais konkursais ir nustatyti SĮDI projektų, kurie negalėjo būti skiriami, kainas. Pagal GQ susitarimo 2 priedą šis susitarimas taikomas visame pasaulyje, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Japoniją ir 17 Vakarų Europos šalių. Be to, pagal bendrąjį susitarimą SĮDI projektai kitose Europos šalyse nei „šalyse gamintojose“ taip pat iš anksto buvo priskirti Europos šalių grupei, o Japonijos gamintojai įsipareigojo neteikti pasiūlymų dėl SĮDI projektų Europoje.

10      Komisijos teigimu, SĮDI projektų pasidalijimą tarp Europos gamintojų reguliavo susitarimas, kuris irgi pasirašytas 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje, – „E-Group Operation Agreement for GQ-Agreement“ („E grupės susitarimas dėl GQ susitarimo įgyvendinimo“, toliau – EQ susitarimas). Komisija pažymėjo, kad SĮDI projektams paskirstyti Europoje taikytos tos pačios taisyklės bei procedūros kaip ir tos, kurios taikomos SĮDI projektams paskirstyti kitose šalyse. Būtent apie SĮDI projektus Europoje irgi turėjo būti pranešta, jie turėjo būti įtraukiami į sąrašą, paskiriami, valdomi arba jiems pasiūlyta minimali kaina.

11      Remdamasi ginčijamame sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktu teisiniu vertinimu, Komisija konstatavo, kad atitinkamos įmonės pažeidė EB 81 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnį, ir skyrė joms baudas, kurių dydį apskaičiavo taikydama metodus, nustatytus Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. ; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) ir 1996 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo.

12      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija konstatavo, kad ieškovė dalyvavo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.

13      Už ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą ieškovei ginčijamo sprendimo 2 straipsniu paskirta 118 575 000 EUR bauda, iš jų 4 650 000 EUR, atitinkantys TM T & D padarytą pažeidimą, turėjo būti sumokėti solidariai su Toshiba.

 Procesas ir šalių reikalavimai

14      Ši byla buvo pradėta 2007 m. balandžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijoje pateiktu ieškovės ieškiniu. 2007 m. birželio 6 d. ieškovė paprašė taikyti proceso organizavimo priemones, susijusias su įvairių ginčijamo sprendimo adresatų apyvartos duomenų atskleidimu.

15      Atsiliepimas į ieškinį pateiktas 2007 m. rugpjūčio 21 d.

16      2007 m. lapkričio 1 d. Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė paprašė, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnį sprendimas būtų priimtas už akių jos naudai. 2007 m. lapkričio 5 d. ji pateikė dubliką.

17      2008 m. sausio 29 d. Teismo antrosios kolegijos sprendimu prašymas priimti sprendimą už akių buvo atmestas.

18      Rašytinė proceso dalis buvo baigta 2008 m. kovo 18 d. pateikus tripliką.

19      Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Teismas (antroji kolegija) 2009 m. rugsėjo 22 d. nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 64 straipsnį, jis paprašė Komisijos pateikti tam tikrus dokumentus, o šalių – pareikšti savo nuomonę dėl šių dokumentų reikšmės, kalbant apie argumentus, susijusius su teisės susipažinti su byla pažeidimu. Teismas taip pat raštu pateikė šalims klausimus ir paprašė į juos atsakyti per posėdį.

20      Atsiliepdama į Teismo prašymą Komisija 2009 m. spalio 26 d. pateikė atitinkamus dokumentus. 2009 m. lapkričio 19 d. ieškovė pateikė dėl jų pastabas. 2009 m. gruodžio 2 d. Komisija pateikė dar vieną dokumentą, o 2009 m. gruodžio 3 d. atsakė į ieškovės pastabas.

21      Šalių atsiliepimai ir jų atsakymai į Teismo žodžiu ir raštu pateiktus klausimus buvo išklausyti 2009 m. gruodžio 11 d. posėdyje.

22      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        pirmiausia – panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis yra taikomas ieškovei ir TM T & D, 

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio g ir h punktus, kiek jie taikomi ieškovei,

–        nepatenkinus ir antrojo reikalavimo, pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kiek jis yra taikomas ieškovei, kad būtų panaikinta arba sumažinta ieškovei skirta bauda,

–        bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

23      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

24      Pirmiausia ieškovė ginčija atsiliepimo į ieškinį priimtinumą ir teigia, kad jis yra nenuoseklus ir neatitinka ieškinyje pateiktų pagrindų.

25      Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas pažymi, kad pagal Procedūros reglamento 46 straipsnio 1 dalies b punktą atsiliepime į ieškinį privalo būti pateikti fakto ir teisės argumentai, kuriais remiasi atsakovas.

26      Šioje byloje pateiktas atsiliepimas į ieškinį minėtą reikalavimą atitinka, nepaisant atskiro klausimo dėl to, ar argumentai, kuriais remiasi Komisija, yra reikšmingi ir pagrįsti. Todėl ieškovės argumentą dėl atsiliepimo į ieškinį nepriimtinumo reikia atmesti.

27      Kalbant apie bylos esmę, pažymėtina, kad ieškovė pateikia penkiolika ieškinio pagrindų. Pateikdama pirmąjį ieškinio pagrindą ji teigia, jog Komisija neįrodė, kad ieškovė pažeidė EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį dalyvaudama kartelyje, kurio tikslas ar poveikis buvo riboti konkurenciją Europos ekonominėje erdvėje (toliau – EEE). Antrajame ieškinio pagrinde ieškovė tvirtina, kad Komisija neįrodė susitarimo, kuriuo pažeidžiami EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis ir kurio šalis buvo ieškovė, buvimo. Trečiajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad Komisija padarė klaidą, nes neatsižvelgė į įrodymus, paaiškinančius, kodėl ieškovės nebuvo Europos rinkoje, ir patvirtinančius, kad jai buvo sunku į šią rinką patekti. Ketvirtajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes perkėlė įrodinėjimo pareigą ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Penktajame ieškinio pagrinde ieškovė tvirtina, kad apskaičiuodama pradinę ieškovei skirtiną baudą pagal jos 2001 m. apyvartą Komisija pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Pateikdama šeštąjį ieškinio pagrindą ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė savo pareigą nurodyti motyvus, dėl kurių nusprendė apskaičiuoti baudą pagal ieškovės 2001 m. apyvartą. Septintajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad Komisija klaidingai apibrėžė pasaulinę SĮDI rinką ir ieškovei priklausančią jos dalį ir taip pažeidė vienodo požiūrio bei proporcingumo principus. Aštuntajame ieškinio pagrinde ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė jai tenkančią motyvavimo pareigą, kai konstatavo, kad ieškovė kontroliavo 15–20 % pasaulio rinkos. Devintajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad nustatinėdama pasaulio rinkos vertę Komisija pažeidė gero administravimo principą. Dešimtajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad apskaičiuodama ieškovei taikytiną atgrasymo daugiklį Komisija pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Pateikdama vienuoliktąjį ieškinio pagrindą ieškovė tvirtina, kad jos baudą apskaičiavusi taip pat kaip ir Europos gamintojams Komisija pažeidė proporcingumo principą. Dvyliktajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad apskaičiuodama ieškovės baudą Komisija neatsižvelgė į reikšmingus ekonominius ir techninius įrodymus. Tryliktajame ieškinio pagrinde ieškovė nurodo, kad Komisija klaidingai nustatė kartelio trukmę. Keturioliktajame ieškinio pagrinde ieškovė nurodo, kad Komisija pažeidė jos teisę į gynybą ir į teisingą bylos nagrinėjimą, nes nesuteikė jai teisės susipažinti su kaltinimus patvirtinančiais ir paneigiančiais įrodymais. Penkioliktajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad nepateikusi ieškovei savo išvadų dėl kompensavimo teorijos, neatsiejamos nuo bendrojo susitarimo, Komisija pažeidė jos teisę į gynybą.

28      Komisija ginčija ieškovių nurodytų pagrindų pagrįstumą.

29      Visų pirma reikia pažymėti, kad ieškovė tiksliai nenurodė, kuriais pagrindais ji grindžia atskirus savo reikalavimus. Todėl pirmiausia reikia manyti, kad pirmuoju, antruoju, trečiuoju ir ketvirtuoju bei tryliktuoju, keturioliktuoju ir penkioliktuoju pagrindais ieškovė grindžia savo pagrindinį reikalavimą. Jei bent vienas iš šių pagrindų būtų pripažintas pagrįstu, reikėtų bent iš dalies panaikinti ir 1, ir 2 ginčijamo sprendimo straipsnius, kiek jie susiję su ieškove. Be to, reikia manyti, kad penktasis, šeštasis, septintasis, aštuntasis, devintasis, dešimtasis, vienuoliktasis ir dvyliktasis ieškinio pagrindai susiję su ieškovei skirtos baudos apskaičiavimu, todėl ieškovės pateikti subsidiariam jos reikalavimui pagrįsti, siekiant panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio g ir h punktus, kiek jie yra susiję su ieškove. Galiausiai reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikė savarankiško pagrindo trečiam subsidiariam reikalavimui pagrįsti.

1.     Dėl pagrindinio reikalavimo, kuriuo siekiama ginčijamo sprendimo panaikinimo, kiek jis taikomas ieškovei ir TM T & D

30      Kadangi panaikinus ginčijamą sprendimą dėl ieškovės teisės į gynybą pažeidimo sprendimo esmės nagrinėjimas netektų prasmės, pirmiausia bus išnagrinėti keturioliktasis ir penkioliktasis ieškinio pagrindai. Paskui bus kartu išnagrinėti pirmasis, trečiasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai, nes visi jie susiję su bendrojo susitarimo įrodymu. Tada bus nagrinėjamas antrasis ieškinio pagrindas, susijęs su minėto susitarimo kaip EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo kvalifikavimu. Tada bus išnagrinėtas tryliktasis ieškinio pagrindas, susijęs su aptariamo kartelio trukme.

 Dėl keturioliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad nesuteikusi ieškovei galimybės susipažinti su kaltinimus patvirtinančiais ir paneigiančiais įrodymais Komisija pažeidė jos teisę į gynybą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą

 Šalių argumentai

31      Ieškovė mano, kad neturėjo galimybės susipažinti su Komisijos byloje esančiais kai kuriais kaltinimus patvirtinančiais ir paneigiančiais įrodymais, todėl buvo pažeistas teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą užtikrinimo principas.

32      Kalbant apie kaltinimus patvirtinančius įrodymus, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime atskleidžiami įrodymai, apie kuriuos ji nieko nežinojo, todėl negalėjo pareikšti dėl jų savo nuomonės. Pirma, ieškovė negalėjo susipažinti su Fuji 2006 m. lapkričio 21 d. pateiktais įrodymais, kuriais remiantis GQ susitarimas negalėjo veikti nesant bendrojo susitarimo.

33      Antra, ieškovė teigia, kad 2006 m. lapkričio mėn. pateikti įrodymai, iš kurių aišku, kad Alstom ir Areva neginčijo bendrojo susitarimo buvimo fakto, irgi nebuvo atskleisti.

34      Kalbant apie kaltinimus paneigiančius įrodymus, ieškovė teigia, pirma, kad 2006 m. lapkričio 8 d. pateikė Komisijai kaltinimus paneigiančius liudytojų parodymus dėl kelių kitų įmonių, tačiau jie nebuvo atskleisti kitoms šalims.

35      Antra, nebuvo atskleistas papildomas Hitachi atsakymas į pranešimą apie kaltinimus, kuriame Hitachi ginčijo Komisijos pateiktą kai kurių pradiniame atsakyme esančių teiginių, susijusių su pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmu, aiškinimą.

36      Trečia, ieškovė priekaištauja, kad neturėjo galimybės susipažinti su įrodymais, kuriais siekiama sukelti abejonių dėl bendrojo susitarimo buvimo ir patvirtinti, kad buvo kliūčių patekti į EEE SĮDI rinką, ir kuriuos pateikė įmonės Siemens (priklausanti grupei, į kurią įėjo VA TECH Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG (toliau – VA TECH), Hitachi ir Toshiba, visų pirma su pastarųjų dviejų įmonių pateiktais pareiškimais ir ekonominėmis arba techninėmis ataskaitomis, Siemens ir Hitachi darbuotojų parodymais ir VA TECH atsakymu į pranešimą apie kaltinimus. Jos teigimu, ginčijamo sprendimo 130 konstatuojamojoje dalyje padariusi išvadą, kad VA TECH atvirai neginčijo bendrojo susitarimo buvimo, Komisija iškraipė VA TECH poziciją.

37      Ketvirta, ieškovė teigia neturėjusi galimybės susipažinti su S. parodymais, duotais Alstom vardu ir susijusiais su kartelio pabaiga 1999 m.

38      Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

39      Teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad atitinkamam asmeniui per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo, taip pat dėl Komisijos pateiktų dokumentų savo teiginiui dėl Sutarties pažeidimo buvimo pagrįsti (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I-123, 66 punktas).

40      Iš teisės į gynybą užtikrinimo principo kylanti teisė susipažinti su bylos dokumentais reiškia, kad Komisija turi sudaryti atitinkamai įmonei galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Šie dokumentai apima ir kaltinimus patvirtinančius, ir kaltinimus paneigiančius įrodymus, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (šio sprendimo 39 punkte nurodyto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 68 punktas).

41      Šiuo klausimu primintina, kad tik administracinio ginčo stadijos pradžioje pranešimu apie kaltinimus informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl kitų kartelyje tariamai dalyvavusių įmonių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus iš principo nėra bylos medžiagos dokumentas, su kuriuo šalys galėtų susipažinti (2009 m. rugsėjo 30 d. Bendrojo Teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑161/05, Rink. p. II‑0000, 163 punktas).

42      Tačiau jei norėdama įrodyti pažeidimą vykstant procedūrai pagal EB 81 straipsnio 1 dalį Komisija ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl tokio įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis minėta atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie šio atsakymo pridėtas dokumentas yra įvairias dalyvavusias darant pažeidimą įmones apkaltinantis įrodymas (žr. šio sprendimo 41 punkte nurodyto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 164 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Minėta teismo praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

43      Pagal analogiją, jei atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtas dokumentas gali būti naudingas įmonės gynybai, nes jis leidžia jai pateikti įrodymus, kurie nepatvirtina šioje stadijoje Komisijos padarytų išvadų, tai yra kaltinimus paneigiantis įrodymas. Tokiu atveju atitinkamai įmonei turi būti sudaryta galimybė išnagrinėti minėtą ištrauką ar dokumentą ir pateikti dėl jų savo nuomonę.

44      Vis dėlto vien to, kad kitos įmonės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atitinkama įmonė ir kad jos savo gynybai panaudojo daugiau šaltinių, nepakanka, kad šiuos argumentus būtų galima laikyti kaltinimus paneigiančiais įrodymais (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 353 ir 355 punktus).

45      Kalbant apie galimybės susipažinti su byla suteikimo nesilaikant šių taisyklių pasekmes, pažymėtina, kad dokumento, kuriuo rėmėsi Komisija apkaltindama įmonę, nepateikimas yra teisės į gynybą pažeidimas tik jei atitinkama įmonė įrodo, kad Komisijos sprendimas būtų buvęs kitoks, jei nepateiktas dokumentas būtų pašalintas iš kaltinimus patvirtinančių įrodymų sąrašo (šio sprendimo 39 punkte nurodyto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 71 ir 73 punktai).

46      Jeigu kaltinimus paneigiantis dokumentas nebuvo pateiktas, atitinkama įmonė turi įrodyti tik tai, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui šios įmonės nenaudai. Įmonei pakanka įrodyti, kad ji būtų galėjusi panaudoti tokį kaltinimus paneigiantį dokumentą gynybai taip, kad jeigu būtų galėjusi juo remtis per administracinę procedūrą, būtų nurodžiusi aplinkybes, kurios nesutampa su Komisijos tuo etapu padarytomis išvadomis, todėl bent jau dėl elgesio, kuriuo ji kaltinama, trukmės ir sunkumo ji būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir galiausiai baudos dydžiui (šio sprendimo 39 punkte nurodyto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 74 ir 75 punktai).

47      Galimybė, kad neatskleistas dokumentas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, gali būti įrodyta tik atlikus pirminį kai kurių įrodinėjimo priemonių vertinimą, kuris parodytų, kad neatskleisti dokumentai šių įrodymų atžvilgiu galėjo turėti reikšmės, į kurią buvo būtina atsižvelgti (šio sprendimo 39 punkte nurodyto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 76 punktas).

48      Šioje byloje, kalbant apie kaltinimus patvirtinančius įrodymus, Komisija pripažįsta, pirma, kad negalėjo remtis Fuji pastabomis, kurios nebuvo atskleistos ieškovei, kad pagrįstų ginčijamame sprendime jai pateiktus kaltinimus, tačiau neigia iš tikrųjų juos naudojusi kaip kaltinimus patvirtinančius įrodymus. Vis dėlto reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 125 ir 255 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė papildomas Fuji pastabas, visų pirma pateiktas 2006 m. lapkričio 21 d., kad patvirtintų bendrojo susitarimo buvimą.

49      Antra, Komisija tvirtina, kad darydama išvadą dėl bendrojo susitarimo buvimo nesirėmė tariamai neutralia Alstom ir Areva pozicija; ji šią poziciją paprasčiausia konstatavo. Nors šį vertinimą patvirtina ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamoji dalis, kurioje nepripažįstama Alstom, Areva ir VA TECH pozicijų patvirtinančioji reikšmė, priešingai Fuji pareiškimams, patvirtinantiems bendrojo susitarimo buvimą, jį paneigia minėto sprendimo 255 konstatuojamoji dalis, kurioje Komisija nurodo, kad tam tikri Europos gamintojai netiesiogiai pripažino, jog bendrasis susitarimas buvo.

50      Bet kuriuo atveju neutrali Alstom ir Areva pozicija negali būti vertinama kaip bendrojo susitarimo buvimo įrodymas. Atsižvelgiant į Komisijai tenkančią įrodinėjimo pareigą procedūroje dėl EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo tai, kad įmonė neužginčija faktinių aplinkybių, nereiškia, kad šios aplinkybės yra įrodytos. Todėl, nepaisant to, ar buvo užtikrinta teisė į gynybą, Komisija negalėjo Alstom ir Areva pozicija remtis kaip kaltinimus patvirtinančiu įrodymu.

51      Todėl ieškovės argumentų, susijusių su kaltinimus patvirtinančiais įrodymais, rezultatas priklauso nuo pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su bendrojo susitarimo buvimo įrodymu, nagrinėjimo rezultato. Jeigu tokio bendrojo susitarimo buvimas būtų pakankamai įrodytas net neatsižvelgus į Fuji pastabas ir tariamai neutralią Alstom ir Areva poziciją kaip į kaltinimus patvirtinančius įrodymus, šią ieškinio pagrindo dalį reikėtų atmesti. Tačiau jeigu būtų nustatyta, kad tie įrodymai yra būtini ginčijamame sprendime padarytoms išvadoms, susijusioms su bendrojo susitarimo buvimu, patvirtinti, ieškovės argumentą reikėtų pripažinti pagrįstu ir atitinkamai panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis yra su ja susijęs.

52      Kalbant apie kaltinimus paneigiančius įrodymus, pažymėtina, kad ieškovės argumentą, kuriuo ji teigia, kad kai kurie jos pateikti įrodymai nebuvo atskleisti kitiems pranešimo apie kaltinimus adresatams, iš karto reikia atmesti. Net darant prielaidą, kad tie įrodymai nebuvo atskleisti kitiems adresatams, tai galėjo turėti įtakos nebent tų adresatų, bet ne pačios ieškovės gynybai.

53      Be to, Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti visus dokumentus, kuriuos ieškovė nurodė labai netiksliai.

54      Pirma, reikėtų pažymėti, kad, priešingai ieškovės teiginiui, Hitachi papildomas atsakymas į pranešimą apie kaltinimus neleidžia suabejoti jos teiginių dėl pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo faktiniu turiniu. Tame papildomame atsakyme Hitachi tik ginčijo Komisijos pateikiamą tų teiginių aiškinimą, visų pirma susijusį su jų, kaip bendrojo susitarimo ir vieno pažeidimo, apėmusio ir bendrąjį susitarimą, ir GQ susitarimą, buvimo, įrodymų svarba. Hitachi tuos pačius argumentus jau pateikė savo pirmojo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištraukoje, kurią Komisija nusiuntė ieškovei. Todėl Hitachi papildomo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus negalima laikyti kaltinimus paneigiančiu įrodymu, kurio atskleidimas galėjo turėti reikšmės procedūros eigai ir ginčijamo sprendimo turiniui.

55      Antra, kaip teigia ieškovė, VA TECH savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus aiškiai ginčijo bendrojo susitarimo buvimą. Tačiau nors į šią aplinkybę reikia atsižvelgti nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su bendrojo susitarimo buvimo įrodymu, ji pati neįrodo, kad buvo pažeista ieškovės teisė į gynybą, kadangi ieškovė nenurodo, kiek klaidingas VA TECH pozicijos aiškinimas apsunkino jos gynybą.

56      Be to, savo pareiškimuose VA TECH, Hitachi, Toshiba ir Siemens ginčijo bendrojo susitarimo buvimą ir apibūdino patekimo į Europos rinką kliūčių buvimą. Hitachi ir Toshiba taip pat pateikė ekspertų ataskaitas savo pozicijoms šiuo atžvilgiu pagrįsti.

57      Per administracinę procedūrą pati ieškovė ginčijo bendrojo susitarimo ir su juo susijusių diskusijų buvimą, nurodė, kad buvo „didelės“ patekimo į Europos rinką kliūtys, ir dėl to pateikė ekspertų ataskaitas, panašias į tas, kurias pateikė Hitachi ir Toshiba. Todėl kitų pranešimo apie kaltinimus adresatų pareiškimų ir ataskaitų negalima laikyti kaltinimus paneigiančiais įrodymais.

58      Kalbant apie Hitachi ir Siemens darbuotojų parodymus, pažymėtina, jog šie darbuotojai nurodė, kad GQ susitarimas nebuvo taikomas SĮDI projektams Europoje, nesutiko su tuo, kad buvo bendrasis susitarimas ir kad vyko su juo susijusios diskusijos bei nurodė, kad buvo „didelės“ patekimo į EEE rinką kliūtys. Be to, Hitachi liudytojai išsamiai apibūdino Alstom 2002 m. liepos mėn. pateiktą pasiūlymą, susijusį su Europos ir Japonijos gamintojų susitarimu, ir nurodė, kad Hitachi šį pasiūlymą atmetė.

59      Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, pirma, kad rašytiniai įmonės darbuotojų parodymai, parengti šiai įmonei kontroliuojant ir pateikti jos gynybai per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą, iš esmės negali būti laikomi įrodymais, kurie skirtųsi ir būtų nepriklausomi nuo tos pačios įmonės padarytų pareiškimų. Paprastai įmonės pozicija dėl Komisijos jai inkriminuojamų faktinių aplinkybių tikrumo visų pirma yra pagrįsta jos darbuotojų ir vadovų žiniomis ir nuomonėmis.

60      Antra, kaip pažymėta šio sprendimo 57 punkte, per administracinę procedūrą pati ieškovė ginčijo bendrojo susitarimo ir su juo susijusių diskusijų buvimą ir nurodė buvus „didelių“ patekimo į Europos rinką kliūčių. Be to, ji tvirtino, kad GQ susitarimas nebuvo susijęs su EEE teritorija. Todėl aplinkybės, kad kitos įmonės pateikė tokių argumentų, negalima laikyti kaltinimus paneigiančiu įrodymu.

61      Be to, Alstom 2002 m. liepos mėn. pasiūlymo detalės buvo atskleistos pranešime apie kaltinimus. Todėl minėti įrodymai nėra kaltinimus paneigiantys įrodymai.

62      Trečia, susipažinusi su S. pareiškimais, ieškovė juose nerado jokių įrodymų, kurie būtų galėję praversti jos gynybai. Todėl bendrą teiginį, kad tie pareiškimai yra kaltinimus paneigiantys įrodymai, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

63      Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, ieškovės argumentus, susijusius su galimybe susipažinti su kaltinimus paneigiančiais įrodymais, reikia atmesti. Tačiau, kaip yra akivaizdu iš šio sprendimo 51 punkto, šio ieškinio pagrindo likimas priklauso nuo pirmojo ieškinio pagrindo nagrinėjimo rezultato.

 Dėl penkioliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pažeidė ieškovės teisę į gynybą, nes nepateikė jai savo išvadų dėl kompensavimo teorijos, neatsiejamos nuo bendrojo susitarimo

 Šalių argumentai

64      Ieškovės teigimu, Komisija pranešime apie kaltinimus nenurodė, kad Europos gamintojų Japonijos gamintojams pagal bendrąjį susitarimą suteikta kompensacija, taikant pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmą, buvo tokio susitarimo buvimo įrodymas. Jos nuomone, ši teorija pirmą kartą paminėta ginčijamame sprendime. Todėl Komisija pažeidė pareigą suteikti suinteresuotosioms šalims galimybę išreikšti savo nuomonę dėl įrodymų, kuriais ji grindė savo sprendimą.

65      Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

66      Pagal teismų praktiką pranešime apie kaltinimus turi būti aiškiai nurodytos visos pagrindinės aplinkybės, kuriomis Komisija remiasi toje procedūros stadijoje. Tačiau tai gali būti padaryta apibendrintai ir sprendimas nebūtinai turi būti Komisijos pranešimo apie kaltinimus kopija, nes pranešimas apie kaltinimus – tai parengiamasis dokumentas, kuriame pateikiami faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimai yra tik preliminaraus pobūdžio (šio sprendimo 39 punkte nurodyto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 67 punktas). Todėl nors Komisija negali teigti, kad atitinkami asmenys padarė kitų pažeidimų nei nurodytieji pranešime apie kaltinimus ir gali atsižvelgti tik į tas faktines aplinkybes, dėl kurių atitinkami asmenys turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, vis dėlto ji turi atsižvelgti į veiksnius, paaiškėjusius per administracinę procedūrą, kad atmestų nepasitvirtinusius kaltinimus arba papildytų ir performuluotų savo fakto ir teisės argumentus, skirtus jos palaikomiems kaltinimams pagrįsti (šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 92–94 punktus).

67      Šioje byloje reikia pripažinti, jog pranešime apie kaltinimus Komisija aiškiai nenurodė, kad pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmą Europos gamintojai Japonijos gamintojams, kurie buvo laikomi galimais realiais konkurentais, pasiūlė kaip kompensaciją mainais už bendrojo susitarimo laikymąsi.

68      Tačiau, pirma, pranešime apie kaltinimus aprašomos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiama minėta teorija. Bendrasis susitarimas ir projektų apskaitos mechanizmas apibendrinti pranešimo apie kaltinimus 100, 106 ir 110 punktuose, paskui jame išsamiai aprašyti. Be to, iš pranešimo apie kaltinimus 120 punkto aišku, kad, Komisijos nuomone, Japonijos gamintojai buvo galimi realūs konkurentai SĮDI projektų srityje EEE.

69      Antra, savo atsakymo į pranešimo apie kaltinimus 59 punkte ieškovė pažymėjo, kad Komisija pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmu rėmėsi kaip bendrojo susitarimo buvimo įrodymu. Todėl reikia manyti, kad ieškovė iš pranešimo apie kaltinimus suvokė svarbą, kurią Komisija teikė pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmui dėl įtariamo pažeidimo įrodymų. Be to, savo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 59–64 punktuose ieškovė išsamiai išdėstė savo nuomonę dėl tokio mechanizmo įrodymų ir jo reikšmės tariamam bendrajam susitarimui.

70      Todėl reikia pripažinti, kad remdamasi pranešimo apie kaltinimus turiniu ieškovė galėjo pareikšti savo nuomonę dėl faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindė tame pranešime ir ginčijamame sprendime pateiktą kaltinimą.

71      Todėl penkioliktąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl pirmojo, trečiojo ir ketvirtojo ieškinio pagrindų, susijusių su tuo, kad Komisija neįrodė, jog ieškovė dalyvavo aptariamame kartelyje, kad Komisija suklydo, kai atmetė įrodymus, kuriais paaiškinama, kodėl ieškovės nebuvo Europos rinkoje ir kodėl ji negalėjo į šią rinką patekti, ir kad Komisija pažeidė įrodinėjimo taisykles, kai perkėlė įrodinėjimo pareigą ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją

72      Remiantis teismų praktika, Komisija turi pagrįsti nustatytus pažeidimus ir pateikti pakankamai įrodymų, teisiškai patvirtinančių pažeidimą sudarančias aplinkybes (žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

73      Šiomis aplinkybėmis visos teismo abejonės turi būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Todėl teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamai teisinių pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių, ypač nagrinėjant ieškinį dėl sprendimo, kuriuo skirta bauda, panaikinimo (šio sprendimo 72 punkte nurodyto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 60 punktas).

74      Tokiu atveju būtina atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, visų pirma išplaukiantį iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, vieną pagrindinių teisių, kurios sudaro bendruosius Bendrijos teisės principus. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos paskirtų sankcijų pobūdį bei griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 72 punkte nurodyto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 61 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

75      Taigi būtina, kad Komisija pateiktų tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo aspekto atžvilgiu. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma, vertinama bendrai (žr. šio sprendimo 72 punkte nurodyto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 62 ir 63 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką).

76      Be to, atsižvelgiant į akivaizdų antikonkurencinių susitarimų draudimo pobūdį, negalima reikalauti iš Komisijos pateikti dokumentų, aiškiai patvirtinančių atitinkamų ūkio subjektų tarpusavio ryšius. Bet kuriuo atveju Komisijos turimus neišsamius ir atskirus įrodymus galima papildyti išvadomis, iš kurių būtų galima atkurti reikšmingas faktines aplinkybes. Todėl egzistuojanti antikonkurencinė praktika arba susitarimas gali būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir įrodymų, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo (žr. šio sprendimo 72 punkte nurodyto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 64 ir 65 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką).

77      Ieškovė šiuo atžvilgiu teigia, kad nebėra jokio pagrindo taikyti švelnesnių įrodinėjimo taisyklių, nes mėgindama įrodyti pažeidimą Komisija patyrė sunkumų. Jos nuomone, pirma, kartelių bylose skiriamos baudos pastaraisiais metais nuolat didėjo, o tai turi turėti įtakos Komisijos sprendimų kontrolės intensyvumui. Antra, kadangi yra Pranešimas dėl bendradarbiavimo ir atsižvelgiant į šalių bendradarbiavimą pagal jį, Komisijai nebereikia suteikti didelės įrodymų vertinimo diskrecijos. Trečia, šioje byloje Komisija siekia remtis dokumentu, patvirtinančiu kartelio buvimą už Europos Sąjungos ribų, t. y. GQ susitarimu, kad konstatuotų EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą.

78      Tačiau tokių ieškovės argumentų negalima laikyti pagrįstais. Pirma, didesnės baudos tikrai gali turėti sunkesnių padarinių šalims, kurioms jos yra skiriamos. Tačiau kadangi Komisijos iniciatyva šiuo atžvilgiu yra bendrai žinoma, jeigu įmonės pasiryžta daryti pažeidimą, jos dės kuo daugiau pastangų, kad būtų kuo mažiau įrodymais galinčių tapti dalykų, ir taip apsunkina Komisijos užduotį. Antra, kad Komisija galėtų pagrįstai remtis tam tikrais dalykais kaip pažeidimo įrodymais, iš suinteresuotųjų įmonių pagal baudų sumažinimo programą gauti įrodymai bet kuriuo atveju turi tenkinti teismų praktikoje taikomus kriterijus. Todėl vien pačios atleidimo nuo baudų programos buvimas nepadaro paprastesnės Komisijos užduoties. Trečia, tai, kad GQ susitarimas nebuvo susijęs su Europos Sąjungos teritorija, turi reikšmę vertinant šios aplinkybės įrodomąją galią. Kita vertus, ši aplinkybė negali turėti įtakos kitų Komisijos pateiktų įrodymų vertinimui.

79      Be to, jei Komisija spręsdama, kad padarytas pažeidimas, remiasi tik nagrinėjamų įmonių elgesiu rinkoje, šioms pakanka įrodyti, kad yra aplinkybių, leidžiančių kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytus faktus, ir pateikti kitokį tikėtiną aplinkybių paaiškinimą nei tas, kuriuo Komisija pagrindė Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 186 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

80      Priešingai, nei tvirtina ieškovė, ši taisyklė nėra taikoma visais atvejais, kai pažeidimas yra nustatytas remiantis tik nerašytiniais įrodymais.

81      Kalbant apie įrodinėjimo priemones, kuriomis galima remtis EB 81 straipsnio pažeidimui įrodyti, pagal Bendrijos teisę visų pirma reikia remtis laisvo įrodymų vertinimo principu (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 72 punktas). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikytina ir EEE susitarimo 53 straipsniui.

82      Todėl net jei rašytinių įrodymų nebuvimas gali būti reikšmingas bendrai vertinant visus Komisijos pateiktus įrodymus, vien jo nepakanka, kad atitinkama įmonė, pateikusi alternatyvų faktinių aplinkybių paaiškinimą, paneigtų Komisijos tvirtinimus. Taip bus tik tuomet, kai Komisijos pateikti įrodymai neleis neabejotinai ir be papildomo aiškinimo patvirtinti pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Coats Holdings ir Coats prieš Komisiją, T‑36/05, Rink. p. II‑0000, 74 punktą).

83      Be to, jokia Bendrijos teisės norma ar bendrasis principas nedraudžia Komisijai vienos įmonės atžvilgiu remtis kitų dalyvavimu kartelyje kaltinamų įmonių pareiškimais. Kitu atveju Komisijos pareiga pateikti EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimų įrodymus būtų neįvykdoma ir nesuderinama su EB sutartyje jai numatyta pareiga prižiūrėti tinkamą šių teisės normų taikymą (šio sprendimo 79 punkte nurodyto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 192 punktas). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikytina ir EEE susitarimo 53 straipsniui.

84      Vis dėlto dalyvavimu kartelyje, kurio buvimą ginčija daugelis kitų kaltinamų įmonių, kaltinamos įmonės pareiškimai negali būti laikomi pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jie nėra pagrįsti kitais įrodymais; žinoma, reikalaujamas patvirtinimo kitais įrodymais lygis gali būti nedidelis atsižvelgiant į atitinkamų pareiškimų patikimumą (šio sprendimo 79 punkte nurodyto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 219 ir 220 punktai).

85      Kalbant apie atskirų įrodymų įrodomąją galią, pažymėtina, kad vienintelis pateiktiems įrodymams vertinti svarbus kriterijus yra jų patikimumas (šio sprendimo 81 punkte nurodyto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 72 punktas).

86      Remiantis bendromis įrodinėjimo taisyklėmis, dokumento patikimumas, taigi ir jo įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 1053 ir 1838 punktai).

87      Kalbant apie pareiškimus, pažymėtina, kad ypač didėlė įrodomoji galia gali būti suteikta tiems pareiškimams, kurie, pirma, yra patikimi, antra, padaryti įmonės vardu, trečia, pateikti asmens, kuris saistomas profesinės pareigos veikti šios įmonės vardu, ketvirta, prieštarauja pareiškėjo interesams, penkta, padaryti tiesioginio aplinkybių, apie kurias pranešama, liudininko ir, šešta, buvo pateikti raštu, apgalvotai ir po ilgų svarstymų (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 79 punkte nurodyto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 205–210 punktus).

88      Nors iš esmės gali būti tam tikras nepasitikėjimas pagrindinių neteisėto kartelio dalyvių savanoriškais pareiškimais, atsižvelgiant į ieškovės nurodytą aplinkybę, kad šie dalyviai gali stengtis pateikti daugumą kaltinimus patvirtinančių įrodymų, susijusių su jų konkurentų veikla, nepaneigiama, kad prašymas taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo, siekiant, kad būtų sumažinta bauda ar nuo jos atleista, nebūtinai skatina pateikti iškreiptus įrodymus apie kitus inkriminuojamo kartelio dalyvius. Iš tikrųjų bet koks mėginimas suklaidinti Komisiją gali sukelti abejonių asmens, siekiančio pasinaudoti pranešimu dėl bendradarbiavimo, nuoširdumu ir bendradarbiavimo besąlygiškumu, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos šio asmens galimybei visiškai pasinaudoti pranešimo dėl bendradarbiavimo nuolaidomis (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 70 punktą).

89      Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad neteisingos informacijos pateikimo galimos pasekmės yra dar sunkesnės, todėl ginčijamas įmonės pareiškimas turi būti patvirtintas kitais įrodymais, kaip tai matyti iš šio sprendimo 84 punkto. Ši aplinkybė didina tikimybę, kad neteisingus pareiškimus nustatys ir Komisija, ir kitos atitinkamos įmonės.

90      Kalbant apie šių taisyklių taikymą šiai bylai, pirmiausia reikia pažymėti, kad, remiantis ginčijamame sprendime pateiktomis išvadomis, bendrasis susitarimas buvo žodinis susitarimas, apėmęs, pirma, Japonijos įmonių įsipareigojimą nesiskverbti į SĮDI projektų rinką EEE, antra, Europos įmonių įsipareigojimą nesiskverbti į SĮDI projektų rinką Japonijoje ir, trečia, Europos įmonių įsipareigojimą pranešti Japonijos įmonėms apie SĮDI projektus Europos valstybėse ne gamintojose ir įskaityti šiuos projektus į bendrą „Europos“ kvotą, numatytą GQ susitarime. Komisija mano, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmo tikslas buvo Europos įmonių kompensacijos Japonijos įmonėms, galimoms konkurentėms EEE rinkoje, išmokėjimas.

91      Iš visų šio sprendimo 90 punkte nurodytų bendrojo susitarimo sudėtinių dalių būtent tariamas Japonijos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į SĮDI projektų rinką EEE yra Komisijos ieškovei pateikto kaltinimo pagrindas. Todėl būtent šis įsipareigojimas turi būti pakankamai teisiškai įrodytas. Tačiau kitos bendrojo susitarimo sudėtinės dalys, jei būtų įrodytos, galėtų taip pat būti reikšmingi netiesioginiai įrodymai, leidžiantys spręsti apie atitinkamą Japonijos įmonių įsipareigojimą.

92      Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovė ginčija bendrojo susitarimo buvimą ir savo dalyvavimą jame. Ji kritikuoja įvairių įrodymų, kuriais ginčijamame sprendime rėmėsi Komisija, įrodomąją galią ir nurodo kitus įrodymus, kurie, ieškovės nuomone, leidžia manyti, kad bendrojo susitarimo nebuvo. Remdamasi tuo ieškovė daro išvadą, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija viršijo savo įgaliojimus. Atsižvelgdama į trečiojo ieškinio pagrindą ji priduria, kad tokiomis aplinkybėmis Komisija privalėjo sutikti su alternatyviu aiškinimu, kodėl Japonijos gamintojų nebuvo EEE SĮDI rinkoje, susijusiu su teisinių, techninių ir komercinių patekimo į šią rinką kliūčių buvimu. Ketvirtajame ieškinio pagrinde ieškovė nurodo, kad pakankamai teisiškai neįrodžiusi bendrojo susitarimo buvimo, Komisija perkėlė įrodinėjimo pareigą ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

93      Komisija tvirtina, kad bendrojo susitarimo buvimas ir, konkrečiai kalbant, Japonijos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į EEE rinką yra patvirtinti įrodymų visuma, apimančia rašytinius įrodymus, įmonių pareiškimus, liudytojų parodymus ir įrodymus, susijusius su realiu kartelio veikimu. Todėl Komisija mano, pirma, kad ieškovės pateiktas alternatyvus paaiškinimas neturi reikšmės, ir, antra, kad ji įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, todėl paisė nekaltumo prezumpcijos principo.

94      Taigi norint išsiaiškinti, ar, bendrai vertinant, Komisijos pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina bendrojo susitarimo buvimą, kurio negali paneigti ieškovės pateikti įrodymai, reikia įvertinti atitinkamų įrodymų patikimumą ir turinį.

95      Ieškovės kaltinimas, kad Komisija viršijo savo įgaliojimus, taip pat trečiasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai paremti prielaida, jog Komisija neįrodė, kad bendrasis susitarimas buvo ir kad ieškovė jame dalyvavo. Todėl jeigu ieškovės argumentus, susijusius su pažeidimo buvimo įrodymais ir ieškovės dalyvavimu jį darant reikia atmesti, tai neabejotinai reiškia, pirma, kad Komisija yra kompetentinga nubausti už nustatytą pažeidimą, antra, kad ieškovės pateiktas alternatyvus paaiškinimas neturi reikšmės, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 79–82 punktuose, ir galiausiai – kad Komisija įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą ir taip paisė nekaltumo prezumpcijos principo. Tačiau jeigu būtų padaryta išvada, kad ieškovės dalyvavimas darant aptariamą pažeidimą ginčijamame sprendime neįrodytas, pati ši išvada būtų pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ieškove.

 Dėl ABB pateiktų įrodymų

–       Šalių argumentai

96      Ieškovė teigia, kad ABB vardu duoti M. parodymai nepatikimi ir neleidžia padaryti išvados, kad egzistavo bendrasis susitarimas.

97      Pirma, kaip įmonė, kuriai taikomas sąlyginis atleidimas nuo baudos, ABB būtų turėjusi motyvą pateikti kaltinimus patvirtinančių įrodymų. Be to, M. žinojo, jog ABB buvo suinteresuota, kad jis neginčytų bendrojo susitarimo buvimo. Tačiau jis žinojo, kad dėl jo pareiškimų civilinė byla jam nebus iškelta, ir buvo tikras, kad jo parodymai nebus tikrinami kryžminėje apklausoje. Be to, buvo akivaizdu, kad M. pareiškimai neturės ABB papildomų neigiamų padarinių, nes šios įmonės atsakomybė buvo įrodyta kitais įrodymais.

98      ABB noras pateikti kaltinimus patvirtinančių įrodymų paaiškėjo per M. apklausą įsikišus ABB atstovui, kuris taisė ir tikslino M. teiginius, o vienu momentu netgi pats atsakė į Komisijos klausimus.

99      Antra, M. parodymai buvo duoti praėjus daugiau nei 18 mėnesių nuo to momento, kai ABB paprašė atleisti nuo baudų.

100    Trečia, M. parodymai tėra buvusio ABB darbuotojo parodymai, o ne ABB vardu padarytas pareiškimas. Ieškovės teigimu, tuo metu, kai buvo apklausiamas, M. jau buvo išėjęs į pensiją ir neprivalėjo veikti ABB interesais.

101    Ketvirta, M. žodiniai parodymai nebuvo duoti gerai juos apgalvojus. Be to, kadangi M. kelis pareiškimus padarė per administracinę procedūrą, pateiktus įrodymus reikėtų laikyti nuolat keičiamų pareiškimų serija, o ne vienu bendru pareiškimu, patikslintu po apmąstymų. Be to, tai, kad ieškovei nebuvo pranešta apie ankstesnius šio liudytojo pareiškimus, reiškia, kad juose nėra bendrojo susitarimo įrodymų, ir tai mažina šio liudytojo vėliau padarytų pareiškimų patikimumą.

102    Penkta, net jei M. buvo tiesioginis kai kurių kartelio aspektų liudininkas, jis nedalyvavo jokioje diskusijoje dėl bendrojo susitarimo, visų pirma nedalyvavo jį sudarant, o tai reiškia, kad šiuo atžvilgiu jis nebuvo tiesioginis liudininkas.

103    Šešta, M. parodymai yra neapibrėžti, kalbant apie bendrojo susitarimo rengimą, turinį ir įgyvendinimą, ir jis nemini jokio susitikimo ar diskusijos. Ieškovės nuomone, M. parodymai dėl minėto susitarimo yra veikiau išreikšti jausmai, o ne išsamus ir nuoseklus susitarimo faktinių aplinkybių atpasakojimas.

104    Septinta, M. parodymai nepatvirtinti to paties laikotarpio rašytiniais įrodymais, jo parodymus paneigia ir GQ, ir EQ susitarimai bei kitų liudytojų parodymai. Be to, M. parodymai nesutampa su kitais ABB pareiškimais ir prieštarauja kitų kartelio dalyvių pateiktiems įrodymams.

105    Visų pirma ieškovė teigia, kad ABB 2004 m. kovo 11 d. prašyme atleisti nuo baudų nebuvo jokio bendrojo susitarimo aprašymo, kaip pateikta ginčijamame sprendime, nes iš ABB pareiškimų nesusidarė įspūdis, kad ieškovė įsipareigojo nesiskverbti į Europos rinką. Be to, kitas ABB darbuotojas V.‑A. nurodė, jog M. jam pranešė, kad kartelis neapėmė Europos ir Šiaurės Amerikos.

106    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

107    Pirma, iš šio sprendimo 88 ir 89 punktų aišku, kad nebūtina iš karto įtariai vertinti įmonės, paprašiusios atleisti ją nuo baudų, parodymų. Kalbant apie konkretų liudytojų parodymų atvejį, pažymėtina, jog tikrai gali būti, kad tokios įmonės darbuotojai, kurie turi paisyti jos interesų, gali norėti pateikti kuo daugiau kaltinimus patvirtinančių įrodymų, nes jų bendradarbiavimas vykstant procedūrai gali turėti teigiamos reikšmės ir jų profesinei ateičiai. Tačiau tokiu atveju šie darbuotojai taip pat supranta ir galimas neigiamas klaidingų įrodymų pateikimo pasekmes, kurios dar skaudesnės atsižvelgiant į patvirtinimo reikalavimą.

108    Be to, negalima tvirtinti, kad ABB pateikti įrodymai negalėjo pakenkti šiai įmonei. Iš tikrųjų, kadangi šie įrodymai pateikti prieš išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus, nei ABB, nei jos dabartiniai darbuotojai ir buvęs darbuotojas negalėjo tiksliai žinoti būsimos ABB skirtų kaltinimų apimties ir turinio.

109    Kalbant apie M., ieškovė teisingai nurodo, kad buvęs darbuotojas iš principo nebeprivalo paisyti savo buvusio darbdavio interesų savanoriško bendradarbiavimo per administracinę procedūrą atveju. Tačiau ši aplinkybė reiškia ir tai, kad iš esmės jis nėra suinteresuotas duoti netikslių parodymų šiuo atžvilgiu, nepaisant civilinės bylos iškėlimo galimybės jam ir to, ar jis žinojo, kad jo parodymai nebus tikrinami per kryžminę apklausą.

110    Iš tikrųjų ABB samdytas advokatas tam tikru momentu įsiterpė į pokalbį su M., kad pasakytų, jog Japonijos gamintojams gali būti naudinga skverbtis į Europos rinką, tačiau tai, panašu, M. neįtikino. Todėl reikia konstatuoti, kad M. suabejojo tokio elgesio komercine nauda, ir atsižvelgti į šią aplinkybę vertinant jo parodymų turinį. Tačiau ieškovė nepaaiškina, kaip šis ABB samdyto advokato įsiterpimas paveikė M. parodymų patikimumą kitais klausimais.

111    Antra, aplinkybė, kad nuo ABB prašymo atleisti nuo baudų pateikimo ir pokalbio su M. momento praėjo tam tikras laiko tarpas, savaime neleidžia suabejoti šių parodymų įrodomąja galia. Komisija pagrįstai gali rinkti papildomus įrodymus atlikdama tyrimą, kad turėtų visus vertinti dėl pažeidimo buvimo reikšmingus įrodymus, ypač atitinkamų įmonių pastabas. Tačiau laiko tarpas tarp parodymų davimo ir juose minimų faktinių aplinkybių gali būti reikšmingas vertinant šių parodymų patikimumą, nes liudininkai paprastai duoda išsamesnius ir patikimesnius parodymus apie nesenus įvykius. Tačiau šioje byloje trejų metų ir trijų mėnesių laikotarpis, praėjęs nuo M. dalyvavimo kartelyje pabaigos iki jo parodymų davimo, nėra pakankamai ilgas, kad turėtų įtakos jų patikimumui.

112    Trečia, M. parodymus davė ne kaip oficialus ABB atstovas. Iš tikrųjų pirmiausia šį vaidmenį iš esmės prisiėmė ABB pasamdytas advokatas. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 109 punkte, duodamas parodymus, M. a priori nebeturėjo pareigos atstovauti savo buvusio darbdavio interesams, be to, nėra įrodymų, kurie leistų manyti, kad jis ar kitas liudininkas rengdamasis pokalbiams būtų nuolat konsultavęsis su kitais ABB darbuotojais ar tikrinęs šios įmonės dokumentus. Galiausiai Komisijos per pokalbius pateikti klausimai buvo susiję ne su oficialia ABB pozicija aptariamais klausimais, o su M. asmeninėmis žiniomis.

113    Ketvirta, ieškovė teisingai tvirtina, kad panašu, jog M. parodymai nebuvo iš anksto gerai apmąstyti ir kad jie po apmąstymų ir papildomo patikrinimo nebuvo peržiūrėti. Parodymai buvo duoti žodžiu ir nėra požymių, kad Komisija būtų prieš tai M. pateikusi klausimus raštu ar kad M. būtų vėliau tikrinęs ir keitęs pareiškimus apie bendrąjį susitarimą ir patekimo į EEE rinką kliūtis.

114    Tačiau tai, kad M. paeiliui padarė kelis pareiškimus, o Komisija pateikė ne visus iš jų, neleidžia suabejoti jo parodymų patikimumu. Pirma, normalu, kad liudytojas vėliau pateikia pastabas dėl įvairių klausimo aspektų ir detalių, ir, antra, kad kai kurie iš jo pareiškimų neturi reikšmės Komisijos tyrimui arba yra susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios įtikinamiau patvirtintos kitais įrodymais.

115    Penkta, ieškovės teiginį, kad M. nebuvo tiesioginis nagrinėjamų įvykių liudininkas, reikia atmesti. M. buvo vienas iš ABB atstovų kartelyje nuo 1988 m. iki 2002 m., t. y. beveik visą kartelio veikimo laiką, o pati ABB buvo viena iš pagrindinių kartelio dalyvių. Taigi M. buvo tiesioginis ir privilegijuotas jo nurodytų aplinkybių liudininkas.

116    Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad savo parodymuose M. pripažino nedalyvavęs sudarant bendrąjį susitarimą. Be to, klausiamas, ar bendrojo susitarimo tema buvo aptariama susitikimuose, kuriuose jis dalyvavo, M. atsakė, kad tai nebuvo būtina, nes bendrasis susitarimas veikė savo ruožtu. Tačiau ši aplinkybė nesumenkina M. parodymų įrodomosios galios. Pirma, liudininkas laisvai gali pateikti tęstinio reiškinio įrodymų, net jei nedalyvavo nuo pat pradžių. Antra, nors M. nurodė, kad bendrojo susitarimo klausimas nebuvo tiesiogiai aptariamas per susitikimus, kuriuose jis dalyvavo, iš parodymų matyti, kad, jo nuomone, taip buvo todėl, jog minėto susitarimo turinys kartelio dalyviams buvo žinomas, pripažintas ir jų įgyvendinamas nesant tiesioginių diskusijų poreikio.

117    Šešta, kalbant apie M. parodymų turinį, šis pareiškė, kad tarp Japonijos ir Europos gamintojų buvo susitarimas dėl vidaus rinkų savitarpio apsaugos, sudarytas dar prieš GQ susitarimą, kad minėtas pirmasis susitarimas buvo būtina sąlyga, norint sudaryti susitarimus dėl kitų regionų, ir kad pagal šio susitarimo taisykles Japonijos gamintojai įsipareigojo nesiskverbti į Europos gamintojų namų rinką, net jei techniniu požiūriu tai galėjo daryti. M. šiuo klausimu taip pat paaiškino pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmą ir tai, kad SĮDI projektai gamintojų valstybėse nebuvo aptariami tarp dviejų gamintojų grupių ir neįskaičiuojami į GQ susitarime numatytas kvotas.

118    Taigi M. pareiškimai patvirtina Komisijos nurodyto bendrojo susitarimo buvimą ir negali būti laikomi netiksliais, nes M. pateikė tikslios informacijos apie minėto susitarimo trukmę, turinį ir dalyvius. Tikslios informacijos apie šio susitarimo įgyvendinimą trūkumas nestebina, nes esminis šalių įsipareigojimas buvo nesiimti veiklos tam tikrose rinkose. Be to, M. apibūdino bendrojo susitarimo dalį, kuriai buvo reikalingos įgyvendinimo priemonės, t. y. pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmą.

119    Septinta, klausimas, ar M. parodymai yra patvirtinti pagal šio sprendimo 84 punkte nurodytą teismo praktiką ir ar jais leidžia suabejoti kitų įmonių pateikti įrodymai arba GQ ar EQ susitarimai, bus nagrinėjamas šio sprendimo 129–195 punktuose.

120    Kalbant apie tariamą M. parodymų ir kitų ABB pateiktų įrodymų nesuderinamumą, pažymėtina, kad savo 2004 m. kovo 11 d. pastabose ABB aiškiai paminėjo bendrojo susitarimo buvimą ir kad pagal jį dvi Japonijos įmonės neteikė pasiūlymų dėl Europos projektų, o Europos įmonės – dėl Japonijos projektų.

121    Šiuo atveju natūralu, kad ABB nurodė dvi Japonijos įmones Japan AE Power Systems Corp. ir TM T & D, nes pareiškimų pateikimo momentu būtent šiose bendrose įmonėse buvo sutelkta įmonių Fuji, Hitachi, ieškovės ir Toshiba SĮDI veikla. Vis dėlto Komisija šį pareiškimą galėjo aiškinti kaip rodantį, jog minėtos įmonės pačios dalyvavo bendrajame susitarime. Jau pirmame prašyme atleisti nuo baudų, pateiktame 2004 m. kovo 3 d., ABB nurodė, kad, jos žiniomis, kartelis veikia daugiau nei dešimt metų, o tai reiškia, kad jis pradėjo veikti gerokai anksčiau, nei buvo įkurtos Japan AE Power Systems ir TM T & D.

122    Kalbant apie ABB darbuotojų parodymus, Wi. nurodė, kad Japonijos įmonių atsitraukimas nuo Europos rinkos buvo Japonijos ir Europos rinkų apsaugos sistemos rezultatas, pagrįstas tuo, jog nė viena gamintojų grupė nenori, kad kita grupė veiktų jos namų rinkoje. Be to, P. nurodė bendrąjį susitarimą su Japonijos įmonėmis, pagal kurį šios įsipareigojo nedalyvauti Europos rinkoje, o Europos įmonės įsipareigojo nedalyvauti Japonijos rinkoje. Taigi Wi. ir P. parodymai patvirtina, kad egzistavo bendrasis susitarimas.

123    Ta pati išvada taikoma V.‑A. parodymams. Paklaustas, ar Japonijos ir Europos gamintojai buvo kaip nors susitarę, V.‑A. paminėjo Japonijos ir Europos gamintojų susitarimą, pagal kurį Europos įmonės sutiko „nepulti“ Japonijos įmonių Japonijos rinkoje, ir atvirkščiai. Be to, V.‑A. prisipažino dalyvavęs pokalbyje tarp Europos įmonių ir vienos Japonijos įmonės atstovo būtent dėl šio susitarimo laikymosi, inicijuotame dėl Japonijos įmonių mėginimų skverbtis į Europos rinką.

124    Kalbėdamas apie tariamą pasaulinio kartelinio susitarimo netaikymą tam tikrose teritorijose V.‑A. pirmiausia nurodė, kad susitarimas nebuvo taikomas Šiaurės Amerikai dėl konkrečios priežasties, t. y. dėl sankcijų, jei kartelis būtų atskleistas, grėsmės. Antra, jis paaiškino, kad kartelinio susitarimo netaikymas Vakarų Europos valstybėse reiškė, kad atitinkami SĮDI projektai nebuvo aptariami Europos gamintojų susitikimuose, kuriuose jis dalyvavo, t. y. pasaulinio kartelio, anksčiau reglamentuoto GQ ir EQ susitarimais, susitikimuose, tačiau jie buvo aptariami kitais atvejais. Šie parodymai visiškai sutampa su M. parodymais.

125    Vis dėlto reikia pripažinti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 110 punkte, M. nebuvo tikras dėl Japonijos įmonių komercinio intereso skverbtis į Europos rinką. Tačiau M. pozicija, kurios laikėsi ir P., neturi įtakos aplinkybei, kad, pasak keturių ABB liudininkų ir pačios ABB, Japonijos įmonės buvo įsipareigojusios nesiskverbti į EEE rinką, nors techniškai galėjo tai daryti.

126    Apibendrinant reikia konstatuoti, kad ABB pateikti įrodymai gali patvirtinti bendrojo susitarimo buvimą. Be to, šie įrodymai yra nuoseklūs, kalbant apie bendrojo susitarimo buvimą ir pagrindinį turinį.

127    Be to, ABB pareiškimai pateikti įmonės vardu, o iš jų turinio matyti, kad jie grindžiami vidiniais tyrimais ir pokalbiais su šios įmonės darbuotojais. Todėl jiems reikia suteikti tam tikrą įrodomąją galią.

128    Keturių atitinkamų liudytojų parodymai yra patikimi, nes juos pateikė tiesioginiai juose nurodytų aplinkybių liudininkai, ir iš šios bylos aplinkybių negalima daryti išvados, kad minėti liudininkai buvo suinteresuoti pateikti klaidinančius parodymus. Todėl juos reikia laikyti turinčiais didelę įrodomąją galią.

 Dėl ABB pateiktų įrodymų patvirtinimo

–       Šalių argumentai

129    Ieškovė nesutinka su tuo, kad ABB pateikti įrodymai šioje byloje yra pakankamai patvirtinti.

130    Pirma, Fuji atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateikti teiginiai tiesiogiai neprieštarauja jos interesams, todėl jų negalima laikyti patvirtinančiais bendrojo susitarimo buvimą. Be to, Fuji nurodė, kad Europos SĮDI rinkoje jos nebuvo dėl ekonominių ir techninių kliūčių. Ir kadangi Fuji nedalyvavo visuose susitikimuose dėl GQ susitarimo, jos nuomonė galėjo skirtis nuo kitų šalių, manančių, kad bendrojo susitarimo nebuvo, nuomonės.

131    Antra, tai, kad Hitachi atmetė Alstom 2002 m. liepos mėn. pateiktą pasiūlymą sudaryti susitarimą, susijusį su SĮDI projektais Europoje ir apimantį Vidurio bei Rytų Europą, nėra bendrojo susitarimo buvimo įrodymas. Ieškovės teigimu, Komisija neatsižvelgė į tai, kad Hitachi paminėjo komercines kliūtis, dėl kurių buvo ribojamas Japonijos gamintojų dalyvavimas Europos rinkoje. Be to, darant prielaidą, kad bendrasis susitarimas turėjo esminę reikšmę GQ susitarimo veikimui, dėl atsisakymo apsaugoti Europos rinką turėjo žlugti visas susitarimas. Tačiau tai neįvyko.

132    Trečia, tai, kad Areva ir Alstom neginčijo bendrojo susitarimo buvimo, šioje byloje neturi reikšmės.

133    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

134    Pirma, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Fuji nurodė žinojusi apie bendrąjį susitarimą, pagal kurį Japonijos gamintojai įsipareigojo nebandyti skverbtis į Europos rinką, ir patikslino, kad pagrindinė Fuji neveikimo EEE rinkoje priežastis buvo ta, kad ji nebuvo reikšminga ir patikima SĮDI tiekėja Europoje.

135    Kadangi Fuji bent jau netiesiogiai pripažino, kad Europos rinkoje neveikė iš dalies ir dėl bendrojo susitarimo, ji patvirtino faktą, kurį Komisija galėjo panaudoti prieš ją. Todėl, priešingai ieškovės teiginiams, Fuji pareiškimas neatitinka jos interesų, nes ji netiesiogiai pripažino dalyvavusi darant pažeidimą.

136    Reikia pripažinti, kad Fuji pareiškimas yra gan neapibrėžtas, nes Fuji tik nurodė Japonijos gamintojų įsipareigojimą nesiskverbti į Europos rinką. Tačiau taip Fuji patvirtino esminį iš ABB pateiktų įrodymų išplaukiantį faktą, kuriuo Komisija apkaltino Japonijos gamintojus. Taigi minėtas pareiškimas šioje byloje nėra bereikšmis.

137    Bendrasis Teismas taip pat pažymi, kad kartelyje Fuji atliko nepagrindinį vaidmenį, kaip iš esmės teigia ir ieškovė. Visų pirma, kaip yra aišku iš ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamosios dalies, Fuji buvo vienintelė Japonijos įmonė, nedalyvavusi Japonijos gamintojų grupės komitete, konkrečiai atsakingame už abiejų gamintojų grupių koordinavimą pagal GQ susitarimą. Tačiau iš esmės įmonė, kuri kartelyje atlieka nepagrindinį vaidmenį, žino pagrindinį šio kartelio apimamų susitarimų turinį, nors ir neturi išsamių duomenų apie kartelio veikimą ir visos informacijos, kuria jame keičiamasi.

138    Be to, Fuji savo pareiškime iš tikrųjų nurodė technines ir komercines skverbimosi į EEE kliūtis. Vis dėlto šios kliūtys buvo nurodytos ne kaip vienintelė priežastis, dėl kurios Fuji neveikė minėtoje rinkoje, o tik kaip pagrindinė priežastis. Be to, nurodydama atitinkamas kliūtis Fuji pažymėjo savo nedidelę pasaulinės rinkos dalį, dėl kurios jos padėtis buvo blogesnė padėtyje nei didesnių konkurentų iš Europos ir Japonijos. Todėl panašu, kad jos argumentų šiuo klausimu negalima prilyginti kitų Japonijos gamintojų argumentams.

139    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad Fuji pareiškimas atsakyme į pranešimą apie kaltinimus veikiau patvirtina ABB pateiktus įrodymus, nors jo įrodomoji galia yra ribota.

140    Iš ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamosios dalies matyti, kad 2002 m. liepos 10 d. susitikime, kuriame buvo aptariamas kartelio veikimo metodų keitimas po to, kai iš jo pasitraukė Siemens ir Hitachi, Alstom pateikė pasiūlymą, pagal kurį Europos gamintojai turėjo likti Europoje, o Japonijos gamintojai – Japonijoje ir nemėginti skverbtis į Europos rinką. Be to, minėtoje konstatuojamojoje dalyje nurodoma, jog vėlesniame 2002 m. liepos 15 d. susitikime Hitachi atstovas pareiškė, kad ši įmonė atmeta minėtą pasiūlymą, kad Europos gamintojai reagavo pažymėdami, jog Europa, įskaitant Vidurio ir Rytų Europą, yra jų rinka, ir kad jie ketina išlaikyti Vakarų Europoje taikomas kainas, be to, pabrėžė, kad šis klausimas dar bus aptartas vėliau, nors tai ir neįvyko.

141    Reikia pripažinti, kad iš pirmo žvilgsnio šis 2002 m. liepos 10 d. ir 15 d. susitikimų apibendrinimas, pagrįstas Hitachi pateiktais įrodymais, leidžia manyti, jog Alstom iš tikrųjų pateikė pasiūlymą sudaryti naują susitarimą, kurį Hitachi atmetė, ir šis pasiūlymas nebuvo vėliau aptartas, o tai reikštų, kad nuo 2002 m. liepos mėn. nebuvo jokio susitarimo dėl Japonijos gamintojų elgesio EEE rinkoje.

142    Vis dėlto 2002 m. liepos 15 d. susitikimo apibendrinimas rodo, pirma, kad Hitachi atmetė ne pačią rinkų pasidalijimo idėją, o konkretų Alstom pasiūlymą. Antra, šiame apibendrinime nurodyta, kad Hitachi pažymėjo, jog Europos gamintojų reikalavimai apima Vidurio ir Rytų Europą, o tai reiškia, kad jos prieštaravimas buvo susijęs būtent su šiuo aspektu, o ne su padėtimi Vakarų Europoje.

143    Be to, reikėtų pažymėti, kad nagrinėjamo Alstom pasiūlymo pateikimas leidžia suabejoti ieškovės ir Hitachi argumentais, susijusiais su konkurencija EEE rinkoje. Manant, kad Japonijos gamintojai, kaip tvirtina ieškovė ir Hitachi, nebuvo vertinami kaip realūs konkurentai EEE rinkoje dėl neįveikiamų patekimo į rinką kliūčių, susitarimas dėl šios rinkos iš tikrųjų būtų buvęs nereikalingas. Tokiu atveju žinodami apie šią privilegijuotą padėtį Europos rinkoje Europos gamintojai nebūtų turėję jokio intereso pasiūlyti tokį susitarimą. Tačiau iš Hitachi pateikto apibendrinimo matyti, kad Alstom pasiūlymas apėmė EEE rinką ir Vidurio bei Rytų Europos rinką.

144    Taigi reikia pripažinti pagrįstu aiškinimą, kad per 2002 m. liepos 10 d. susitikimą Alstom pasiūlė išplėsti Komisijos nurodomą bendrąjį susitarimą, apimant Vidurio ir Rytų Europos valstybes.

145    Pirma, toks aiškinimas reiškia, jog Alstom pasiūlymas įrodo, kad bendrasis susitarimas egzistavo pasiūlymo pateikimo momentu. Antra, tai, kad Hitachi šį pasiūlymą atmetė, nereiškia, kad ji atmetė patį bendrąjį susitarimą, ji tiesiog atsisakė jį išplėsti. Todėl ieškovės teiginys, kad GQ susitarimas po 2002 m. liepos 15 d. susitikimo turėjo „žlugti“, yra pagrįstas klaidinga prielaida.

146    Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, reikia konstatuoti, kad 2002 m. liepos 10 d. susitikime Alstom pateiktas pasiūlymas patvirtina ABB pateiktus įrodymus.

147    Trečia, kaip pažymėta šio sprendimo 50 punkte, tariamai neutralios Alstom ir Areva padėties negalima aiškinti kaip bendrojo susitarimo buvimo įrodymo. Todėl ši aplinkybė negali patvirtinti ABB pateiktų įrodymų.

 Dėl pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo

–       Šalių argumentai

148    Ieškovė teigia, kad pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo buvimas yra abejotinas ir nebuvo įrodytas.

149    Pirma, Japonijos gamintojai nebuvo laikomi konkurencijos grėsme Europos rinkoje, todėl nebuvo reikalo siūlyti jiems kompensacijos, taikant minėtą mechanizmą. Ieškovės nuomone, jeigu pranešimai būtų teikiami dėl projektų apskaitos tikslų, Europos gamintojai nebūtų turėję jokio motyvo juos teikti.

150    Antra, atsižvelgiant į tikslų GQ susitarimo pobūdį, neįtikėtina, kad pačiame susitarime ar paskesniuose dokumentuose nebūtų paminėtas pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmas.

151    Trečia, Komisijos tvirtinimas grindžiamas privalomais ir sistemingais pranešimais, nes tik bent nemažą atitinkamų SĮDI projektų dalį apimantis mechanizmas galėtų suteikti Japonijos gamintojams galimybę stebėti ir tikrinti apskaitos procesą. Šioje byloje Komisija pakankamai teisiškai neįrodė pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo buvimo nei šio mechanizmo sistemingumo.

152    Šiuo atžvilgiu duodami parodymus M. ir P. nurodė, kad Europos SĮDI projektų sąrašai ir jų paskirstymas nebuvo aptarti su Japonijos gamintojais. Be to, šie sąrašai negali įrodyti, kad buvo sistemingai pranešama.

153    Hitachi prašyme atleisti nuo baudų ir atsakyme į pranešimą apie kaltinimus padaryti pareiškimai tėra šios įmonės pateikiamas faktinių aplinkybių aiškinimas. Bet kuriuo atveju šie pareiškimai nebuvo susiję su laikotarpiu po Hitachi pasitraukimo iš kartelio 1999 m. Be to, Hitachi pateikė papildomą atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, kuris sumažina nagrinėjamų pareiškimų vertę. Ir, atsižvelgiant į Hitachi prašymo atleisti nuo baudų išsamumą, nagrinėjami pareiškimai, kurie buvo pateikti vėliau, yra visai nepatikimi.

154    Be to, pati Komisija ginčijamo sprendimo 148 ir 162 konstatuojamosiose dalyse pripažino, kad pranešimai negalėjo būti teikiami reguliariai. Fuji tai patvirtino savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, o Hitachi to neginčijo savo pareiškimuose dėl pranešimo ir apskaitos. Kalbant apie EQ susitarimo turinį, pažymėtina, kad ieškovė teigia, pirma, nežinojusi apie šio dokumento buvimą, todėl jos atžvilgiu jis neturi reikšmės. Antra, remiantis minėto susitarimo 2 priedu, pranešimas Japonijos gamintojams apie Europos SĮDI projektus buvo savanoriškas, o ne privalomas.

155    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

156    Pirma, reikia pažymėti, kad Komisijos teiginiai, susiję su pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmu, nėra grindžiami vien prielaida, kad Japonijos gamintojai buvo laikomi tikėtinais konkurentais EEE rinkoje. Komisija mano pririnkusi šio mechanizmo buvimą patvirtinančių įrodymų. Todėl reikia ištirti Komisijos pateiktų įrodymų įrodomąją galią, siekiant patikrinti, ar jais pakankamai teisiškai patvirtinamas pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo buvimas.

157    Šiuo atžvilgiu ieškovės argumentas, kad jeigu pranešimu buvo siekiama sudaryti projektų apskaitos galimybę, Europos gamintojai nebūtų turėję jokio motyvo pranešti, yra nepagrįstas. Šis argumentas grindžiamas tik pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo, kaip atskiro elemento, vertinimu. Tačiau toks požiūris neatitinka Komisijos pozicijos, kaip apibendrinta šio sprendimo 90 punkte, kad minėtas mechanizmas buvo bendrojo susitarimo dalis.

158    Antra, nors pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmui reikėjo tam tikrų įgyvendinimo priemonių, jos nebuvo labai sudėtingos, nes tai iš esmės buvo Europos grupės tam tikrų duomenų pranešimas Japonijos grupei, kuris, be to, vyko kartu su GQ susitarime numatytu pranešimu apie SĮDI projektus ne EEE. Todėl nėra akivaizdu, kad toms priemonėms ar pačiam pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmui būtinai reikėjo rašytinės išraiškos, taip pat turint omenyje kartelio šalių norą, kurį patvirtino ginčijamo sprendimo 170–176 konstatuojamosiose dalyse minėtos organizacinės ir techninės atsargumo priemonės, sumažinti šio susitarimo atskleidimo grėsmę.

159    Trečia, duodamas parodymus M. aiškiai patvirtino pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo buvimą. Jis taip pat nurodė, kad šis mechanizmas nebuvo taikomas SĮDI projektams šalyse gamintojose, t. y. Japonijoje ir tam tikrose Europos valstybėse.

160    Mechanizmo, pagal kurį SĮDI projektų EEE vertė buvo įskaičiuojama į GQ susitarime nustatytą pasaulinę kvotą, buvimas irgi patvirtintas ABB pareiškimais.

161    Tačiau, kaip teigia ieškovė, iš ABB pateiktų projektų sąrašų nėra akivaizdu, kad Japonijos gamintojams buvo reguliariai pranešama apie SĮDI projektus Europoje. Todėl šie sąrašai nėra pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo įrodymas.

162    Dėl Hitachi pateiktų įrodymų reikia pažymėti, jog pareiškimas, kad Siemens nuolat platindavo lenteles, rodančias dalies SĮDI projektų paskyrimą atskiriems kartelio nariams, skaitomas atsižvelgiant į prieš pat jį esančius sakinius, yra susijęs su SĮDI projektais ne EEE. Todėl šis pareiškimas irgi neturi reikšmės vertinant Komisijos nurodyto pranešimo ir apskaitos mechanizmo, susijusio SĮDI projektais EEE, buvimą.

163    Tačiau atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Hitachi pareiškė, kad prieš jai pasitraukiant 1999 m. iš kartelio Europos gamintojai teikdavo Japonijos gamintojams informaciją apie būsimus SĮDI projektus Europoje, kad į juos būtų atsižvelgta nustatant abiem gamintojų grupėms pagal GQ susitarimą skirtinų SĮDI projektų ne EEE kvotas.

164    Šis pareiškimas aiškiai patvirtina Komisijos nurodyto pranešimo ir apskaitos mechanizmo buvimą iki 1999 metų. Be to, jo įrodomoji galia yra didelė dėl dviejų priežasčių. Pirma, minėtas pareiškimas prieštarauja Hitachi interesams, nes jis patvirtina ryšį tarp slaptos veiklos EEE ir Japonijos gamintojų, todėl yra kaltinimus patvirtinantis įrodymas. Antra, iš atitinkamos atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištraukos matyti, kad Hitachi nesuprato, kokią išvadą galima buvo daryti iš minėto pareiškimo.

165    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 54 punkte, Hitachi papildomame atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nepakeitė savo pareiškimų, susijusių su pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmu, faktinio turinio.

166    Be to, aplinkybė, kad pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmas nebuvo paminėtas Hitachi prašyme atleisti nuo baudų, pateiktame anksčiau už atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, nesumažina šios įmonės pareiškimų, susijusių su šiuo mechanizmu, įrodomosios galios. Normalu, kad vykstant procedūrai įmonė patikslina savo poziciją dėl tam tikrų bylos aplinkybių, visų pirma po to, kai yra pateikiamas pranešimas apie kaltinimus, kuriame oficialiai pateikiami Komisijos kaltinimai ir įrodymai, kuriais ji remiasi.

167    Fuji atsakyme į pranešimą apie kaltinimus savo ruožtu nurodė, kad informacija apie SĮDI projektų pasidalijimą Europos valstybėse, kuriose nebuvo taikomas GQ susitarimas, Japonijos gamintojams nebuvo reguliariai teikiama, todėl Fuji nežinojo apie EQ susitarimo veikimą.

168    Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad Fuji pozicija neprieštarauja jos pačios interesams, nes ja siekiama užginčyti bet kokio EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo buvimą. Todėl jos įrodomoji galia yra mažesnė, nei ABB ir Hitachi pateiktų atitinkamų įrodymų. Be to, antraeilis Fuji vaidmuo kartelyje, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 137 punkte, gali paaiškinti, kodėl Fuji nebuvo teikiama visa informacija, kuria tarpusavyje dalijosi Europos gamintojų grupė. Ši aplinkybė taip pat sumenkina Fuji pareiškimų šiuo klausimu patikimumą, palyginti su ABB ir Hitachi, kurios buvo atitinkamų grupių komitetų narės, todėl glaudžiau susijusios su aptariamo kartelio detaliu veikimu, pateiktais įrodymais.

169    Kalbant apie EQ susitarimą, pažymėtina, kad pagal jo 2 priedo „E (E‑Members)“ dalies 4 punktą Europos gamintojai „nusprendžia pranešti apie Europos projektus [Japonijos gamintojų grupei]“. Iš 2 priedo konteksto matyti, kad informacija turėjo būti pateikta prieš paskiriant atitinkamą SĮDI projektą.

170    Tačiau minėta nuostata nebuvo susijusi su jau paskirtų projektų stebėjimu. Todėl nors jos turinys leidžia manyti, kad Japonijos gamintojai buvo laikomi tikėtinais konkurentais tiekiant tam tikrus SĮDI projektus EEE (žr. šio sprendimo 184–191 punktus), joje numatytos priemonės nepriskirtinos Komisijos nurodytam pranešimo ir apskaitos mechanizmui. Todėl nei EQ susitarimo 2 priedas, nei ginčijamo sprendimo 148 ir 162 konstatuojamosiose dalyse pateiktos nuorodos į šio priedo turinį neturi jokios reikšmės minėto mechanizmo įrodymui.

171    Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo buvimas pakankamai teisiškai įrodytas ABB pateiktais įrodymais, kuriuos patvirtina Hitachi pareiškimai atsakant į pranešimą apie kaltinimus.

172    Priešingai, nei tvirtina ieškovė, iš šio sprendimo 171 punkte minėtų įrodymų negalima daryti išvados, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmas buvo įgyvendinamas nereguliariai ir savo nuožiūra. Nors ABB, Hitachi pareiškimuose ir M. parodymuose šis klausimas aiškiai neminimas, iš minėtuose dokumentuose vartojamų formuluočių aiškiai matyti, kad buvo pranešama reguliariai ir tai pasakytina apie visus dalyvius ir projektus. Kaip buvo paaiškinta šio sprendimo 168 punkte, Fuji pareiškimai šiuo klausimu yra mažiau patikimi, nei ABB ir Hitachi pateikti įrodymai. Be to, šio sprendimo 170 punkte pažymėta, kad EQ susitarimo 2 priedas šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

173    Kalbant apie pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo veikimo laikotarpį, pažymėtina, kad ABB pareiškimai nėra susiję su konkrečiu laikotarpiu, todėl a priori gali būti vertinami kaip apimantys visą pažeidimo laikotarpį. M. parodymai apima laikotarpį, per kurį jis dalyvavo kartelio veikloje, t. y. nuo 1988 m iki 2002 m. birželio mėn. Tačiau kadangi šio sprendimo 84 punkte nurodyta, kad ABB pateikti įrodymai turėjo būti patvirtinti kitais įrodymais, reikia pažymėti, kad Hitachi pareiškimai susiję su laikotarpiu iki jos dalyvavimo kartelyje nutraukimo 1999 m. Todėl reikia konstatuoti, kad pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo veikimas įrodytas iki tos datos.

174    Kalbant apie minėto mechanizmo reikšmę, reikia konstatuoti, kad jis yra svarbus rodiklis, jog Europos gamintojai Japonijos gamintojus laikė galimais tikėtinais konkurentais EEE rinkoje. Jei Europos rinka iš tikrųjų būtų buvusi uždaryta Japonijos gamintojams dėl patekimo į ją kliūčių, Europos gamintojai nebūtų turėję motyvo informuoti apie tam tikrų SĮDI projektų EEE paskyrimo rezultatus ir a fortiori įtraukti šiuos projektus į bendrą „Europos“ kvotą, numatytą GQ susitarime, nes dėl tokio apskaitymo jie būtų netekę dalies SĮDI projektų regionuose, kuriuose buvo taikomas GQ susitarimas. Taigi tokio pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo buvimas reiškia, kad Japonijos įmonės galėjo skverbtis į Europos rinką. Jos to nedarė todėl, kad buvo įsipareigojusios nesiskverbti ir už tai gauti didesnę SĮDI projektų ne EEE dalį. Todėl aptariamas mechanizmas reiškia ryšį tarp slaptos veiklos EEE ir Japonijos gamintojų, taigi tai yra netiesioginis bendrojo susitarimo įrodymas.

175    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad reguliarūs pranešimai Japonijos gamintojų grupei apie tam tikrus SĮDI projektus EEE po jų paskyrimo ir šių projektų apskaita bendroje „Europos“ kvotoje, numatytoje GQ susitarime, kalbant apie laikotarpį nuo 1988 m. iki įmonės Hitachi pasitraukimo iš kartelio 1999 m., įrodyti ABB pareiškimais, Hitachi pareiškimais ir M. parodymais. Be to, aptariamas mechanizmas yra netiesioginis Komisijos nurodyto bendrojo susitarimo buvimo įrodymas.

 Dėl įrodymų, tariamai paneigiančių bendrojo susitarimo buvimą

–       Šalių argumentai

176    Pirma, ieškovė teigia, kad faktinių aplinkybių susiklostymo metu parengtuose dokumentuose bendrasis susitarimas nenurodomas. Jos nuomone, nors GQ ir EQ susitarimuose nustatytos išsamios kartelio veikimo taisyklės, Europa į jų taikymo sritį neįeina. Neįtikėtina, kad atitinkamuose susitarimuose vienas iš svarbiausių kartelio elementų nebuvo net paminėtas. Ieškovė mano, kad jeigu SĮDI gamintojai būtų ketinę sukurti pasaulinį kartelį ir pasilikti savo šalių rinkas sau, jie būtų įtraukę apsaugines nuostatas į rašytinį susitarimą, užuot jo netaikę atitinkamoms teritorijoms ir pasikliovę žodiniu susitarimu.

177    Taigi ieškovė teigia, kad GQ ir EQ susitarimų negalima laikyti bendrojo susitarimo buvimo rašytiniais įrodymais. Juo labiau kad Japonijos gamintojai nedalyvavo EQ susitarime ir apie jį nežinojo.

178    Be to, EQ susitarimas patvirtina, kad Japonijos gamintojai nekėlė tikėtinos grėsmės Europos rinkoje, nes jame numatyta, kad Europos projektams patvirtinamąsias paraiškas teiks tik Europos gamintojai. Tai reiškia, kad Europos užsakovai nebūtų laikę Japonijos gamintojo pasiūlymo tikėtinu.

179    Antra, ieškovė priduria, kad jos darbuotojai nežinojo apie bendrąjį susitarimą ir kad nė vienas iš jų nedalyvavo vykdant su juo susijusią veiklą.

180    Be to, ieškovė nurodo, kad Komisija neatsižvelgė į ieškovės, Hitachi, Siemens, Toshiba ir VA TECH pateiktus įrodymus, įskaitant liudytojų parodymus, rodančius, kad bendrojo susitarimo niekada nebuvo.

181    Tokiomis aplinkybėmis Siemens ir VA TECH pareiškimų įrodomoji galia yra dar svarbesnė, nes šios dvi įmonės neturėjo motyvų neigti bendrojo susitarimo buvimo, kadangi jų dalyvavimas darant pažeidimą buvo įrodytas kitais įrodymais.

182    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

183    Pirma, šalys neginčija, kad GQ susitarime numatytas kartelio, susijusio su SĮDI projektais, organizavimas pasauliniu lygiu. Vis dėlto, pirma, kaip nurodo ieškovė, tame susitarime neminimas bendrasis susitarimas ir, antra, pagal to susitarimo 2 priedą jis netaikomas Japonijoje, dvylikoje tuo metu Europos bendrijai priklausiusių valstybių ir penkiose kitose Vakarų Europos valstybėse.

184    EQ susitarimas savo ruožtu yra GQ susitarimo įgyvendinimo susitarimas, susijęs su, be kita ko, bendros „Europos“ kvotos, numatytos GQ susitarime, paskirstymu. EQ susitarimas buvo sudarytas tik tarp Europos įmonių. Taigi ieškovė jame nedalyvavo. Be to, šiame susitarime aiškiai neminimas bendrasis susitarimas.

185    Tokiomis aplinkybėmis GQ ir EQ susitarimų negalima laikyti rašytiniais bendrojo susitarimo įrodymais.

186    Tačiau tai, kad GQ ir EQ susitarimuose bendrasis susitarimas aiškiai nepaminėtas, nereiškia, kad tokio susitarimo nebuvo. Gamintojų grupės įsipareigojimas nesiskverbti į kitai grupei priskirtą rinką, kuriuo Komisija kaltina Japonijos gamintojus, yra pagrįstas paprasta koncepcija, kurią įgyvendinti labai nesunku. Šiam įgyvendinimui iš principo nereikia atitinkamų įmonių abipusių veiksmų. Todėl toks įsipareigojimas gali egzistuoti kaip žodinis susitarimas, o tai, be kita ko, mažina jo atskleidimo riziką.

187    Be to, kadangi Japonijos gamintojai EQ susitarime nedalyvavo, jo 6 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga teikti patvirtinamuosius pasiūlymus negalėjo būti jiems taikoma. Todėl ta nuostata nereiškia, kad Japonijos gamintojai nebuvo laikomi galimais konkurentais EEE rinkoje.

188    Taip pat reikėtų pažymėti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 169 punkte, pagal EQ susitarimo 2 priedo „E (E‑Members)“ dalies 4 punktą Europos gamintojai galėjo nuspręsti apie tam tikrus SĮDI Europos projektus pranešti Japonijos gamintojų grupei prieš paskirstant atitinkamus SĮDI projektus.

189    Ši aplinkybė leidžia atmesti tam tikrą ieškovių argumentų dalį, nes ji padeda suprasti, jog Europos gamintojai manė, kad Japonijos gamintojams gali būti įdomu sužinoti bent jau apie tam tikrų SĮDI projektų paskirstymo procedūrą EEE ir kad todėl jie buvo potencialūs konkurentai dėl šių projektų.

190    Vis dėlto nei EQ susitarimas, nei kiti Komisijos pateikti įrodymai nepatvirtina, kad aptariamą mechanizmą įgyvendino Europos gamintojai ar kad Japonijos gamintojai žinojo apie šį mechanizmą.

191    Todėl EQ susitarimas tėra rodiklis, leidžiantis manyti, kad Japonijos gamintojai buvo laikomi realiais konkurentais dėl tam tikrų SĮDI projektų tiekimo EEE, kaip tvirtina Komisija.

192    Antra, Komisija nesuklydo nusprendusi, kad ABB pareiškimai ir parodymai, Fuji pareiškimai dėl bendrojo susitarimo buvimo ir Hitachi pareiškimai dėl pranešimo ir projektų apskaitos sistemos turi būti vertinami kaip turintys didesnę įrodomąją galią nei ieškovės, Hitachi, Siemens, Toshiba bei VA TECH teiginiai ir pateikti įrodymai, kuriais siekta paneigti bendrojo susitarimo buvimą.

193    Priešingai nei pirmoji įrodymų grupė, nagrinėjami teiginiai neprieštarauja atitinkamų įmonių interesams, nes jais siekiama paneigti bet kokio EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatyto pažeidimo buvimą. Ši išvada taikoma ir darbuotojų bei buvusių darbuotojų parodymams, nes, kaip nurodyta šio sprendimo 59 punkte, iš esmės tai nėra savarankiški įrodymai. Be to, kalbant apie bendrąjį susitarimą, pažymėtina, kad parodymuose nėra naujų įrodymų, kurių anksčiau nebūtų pateikę paranešimo apie kaltinimus adresatai.

194    Taip pat negalima tvirtinti, kad Europos įmonės, įskaitant Siemens ir VA TECH, nebuvo suinteresuotos ginčyti buvus bendrąjį susitarimą, nes šį susitarimą pranešime apie kaltinimus Komisija vertino kaip slaptą Europos ir Japonijos gamintojų susitarimą dėl EEE rinkos, todėl juo buvo pažeistas EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis. Taigi tokia išvada Europos gamintojams bent jau galėjo būti nenaudinga tuo atveju, jei Komisijai nebūtų pavykę pakankamai įrodyti kitų joms skirtų kaltinimų.

195    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad ieškovės pateikti įrodymai neleidžia suabejoti Komisijos įrodymų, pateiktų bendrajam susitarimui įrodyti, verte.

 Dėl SĮDI projektų paskirstymo EEE

–       Šalių argumentai

196    Ieškovė teigia, jog įrodymai, kuriais remiamasi, nepatvirtina, kad ji dalyvavo paskirstant SĮDI projektus EEE.

197    Ieškovė pripažįsta dalyvavusi susitikimuose su Europos gamintojais, tačiau tvirtina, kad šie susitikimai buvo susiję tik su GQ susitarimu, todėl nereiškė EB 81 straipsnio ar EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo.

198    Ieškovė taip pat nesutinka su teiginiu, kad Japonijos gamintojai planavo kartais reaguoti į europinius kvietimus teikti paraiškas dėl SĮDI projektų EEE. Ji nurodo, kad, išskyrus vieną atvejį, kartelio laikotarpiu ji niekada iš jokios Europos įmonės negavo jokio kvietimo teikti paraiškas.

199    Kalbant apie ginčijamame sprendime nurodytus įvairius įrodymus, pažymėtina, kad ieškovė teigia niekada nežinojusi apie ABB ir Fuji pateiktus projektų sąrašus. Ji aiškiai neigia ką nors žinojusi apie Ispanijos 1997 m. „MSP via GC“ projektą, kuriuo, remiantis vienu iš ABB pateiktų projektų sąrašų, ji pareiškė susidomėjimą.

200    Be to, ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamojoje dalyje paminėti VA TECH įrodymai neleidžia nustatyti jokio ryšio tarp SĮDI projektų EEE ir ieškovės ar kurios nors kitos Japonijos gamintojos.

201    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

202    Byloje nėra įrodymų, kurie leistų manyti, jog SĮDI projektai EEE buvo aptariami per susitikimus pagal GQ susitarimą, kuriuose dalyvaudavo kartelio nariai iš Japonijos.

203    Iš ABB ir Fuji pateiktų projektų sąrašų irgi negalima spręsti, kad SĮDI projektai EEE buvo aptariami su Japonijos gamintojais, išskyrus projektą „MSP via GC“ Ispanijoje, kuriuo tariamai buvo suinteresuota ieškovė. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad nurodytas ieškovės suinteresuotumas ABB pateiktu projektų sąrašu yra klaida, atsižvelgiant į atitinkamų projektų sąrašo ilgį ir į tai, kad Komisija nenustatė kitų atvejų, kai Japonijos gamintojas būtų išreiškęs savo suinteresuotumą SĮDI projektu EEE. Bet kuriuo atveju ABB pateikto projektų sąrašo turinys, visų pirma Fuji projektų sąrašas, kalbant apie „MSP via GC“ projektą, nėra patvirtintas kitų įrodymų, todėl į jį šiuo atveju negalima atsižvelgti.

204    Be to, ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje nurodžiusi, kad Japonijos gamintojai kartais planuodavo dalyvauti Europos pasiūlymuose teikti paraiškas, tačiau paprastai atsisakydavo tokių paraiškų ir pranešdavo apie atitinkamus projektus Europos gamintojams, Komisija rėmėsi tik ABB pareiškimais ir šios įmonės darbuotojų parodymais. Todėl į šį teiginį, nepagrįstą kitais įrodymais, negalima atsižvelgti.

205    Galiausiai ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamojoje dalyje nurodytuose VA TECH atstovo ranka rašytuose užrašuose paminėtas SĮDI projektas EEE ir priminimas aptarti SĮDI projektų paketą su Japonijos gamintojais. Tačiau dvi atitinkamos ištraukos atskirtos keliais puslapiais, kuriuose yra užrašai kitais klausimais. Be to, prieš pat nuorodą į Japonijos įmones yra užrašai, susiję su SĮDI projektu ne EEE. Todėl iš šių užrašų negalima padaryti išvadų dėl Japonijos įmonių suinteresuotumo SĮDI projektais Europoje.

206    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, jog nebuvo įrodyta, kad Japonijos įmonės dalyvavo SĮDI projektų EEE dalybose.

 Bendras vertinimas

–       Šalių argumentai

207    Ieškovė pirmiausia nurodo, kad, priešingai, nei teigia Komisija, abiejų gamintojų grupių vidaus rinkų nebuvo būtina apsaugoti. Jos nuomone, nebuvo jokios grėsmės ar pavojaus, kad Japonijos gamintojai taps konkurentais Europos rinkoje, ir atvirkščiai. Ieškovė taip pat priduria buvusi tik išimties tvarka tariamu kartelio laikotarpiu pakviesta pateikti pasiūlymą dėl SĮDI projekto EEE.

208    Ieškovės teigimu, neįrodyti bendrojo susitarimo tikslas ir turinys. Įrodymai, kuriais remiasi Komisija, neidentifikuoja bendrojo susitarimo dalyvių, jo sudarymo datos ar to, koks buvo susitarimo likimas, 1999 m. Hitachi ir Siemens pasitraukus iš kartelio. Todėl ABB pateikti įrodymai, užuot atskleidę slapto susitarimo buvimą, „pasąmoningai išreiškia“, kad Japonijos gamintojai negalėjo skverbtis į Europos rinką, ir atvirkščiai.

209    Komisija taip pat neatsižvelgė į Siemens ir Hitachi pasitraukimo iš kartelio padarinius. Ieškovės teigimu, net jeigu šalys kėlė realią konkurencinę grėsmę viena kitos vidaus rinkoms, bendrajam susitarimui būtų pakenkta pasitraukus dviem pagrindiniams GQ susitarimo dalyviams. Be to, per dvejus metus, kai Siemens ir Hitachi nedalyvavo susitarime, Hitachi fiksavo pardavimą Europoje, o Siemens – pardavimą Japonijoje.

210    Galiausiai ieškovė teigia, kad nereikėtų atsižvelgti į Komisijos teiginius, susijusius su „šalimis gamintojomis“ ir pranešimo bei projektų apskaitos mechanizmo reikšme. Jos nuomone, šie teiginiai, ypač teiginys, kad Japonijos įmonės žinojo apie „šalis gamintojas“, nepatvirtinti jokių kitų įrodymų, išskyrus M. parodymus. Be to, šio liudytojo pareiškimus, kad buvo tiksliai nustatyta šalių gamintojų tapatybė ir „priklausymas“, šių dalykų nereikėjo aptarinėti ir jie buvo nustatyti anksčiau, nei sudarytas GQ susitarimas, paneigia kiti Komisijos nurodyti įrodymai, pagal kuriuos šios aplinkybės ilgainiui keitėsi. Todėl šiuo atžvilgiu M. parodymai nėra patikimi.

211    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

212    Iš šio sprendimo 107–175 punktuose pateikto nagrinėjimo matyti, pirma, kad ABB pareiškimai ir jos esamų darbuotojų bei buvusio darbuotojo parodymai įrodo susitarimo, pagal kurį Europos gamintojai ir Japonijos gamintojai įsipareigojo nesiskverbti į vieni kitų namų rinkas, buvimą. Minėti įrodymai taip pat leidžia nustatyti susitarimo šalis, tarp jų ir ieškovę, ir konstatuoti, kad nors šis susitarimas tikriausiai buvo pasiektas prieš GQ susitarimą, jis buvo sudarytas vėliausiai pasirašant GQ susitarimą.

213    Antra, minėto abipusio susitarimo buvimą patvirtina Alstom per 2002 m. liepos 10 d. susitikimą pateiktas pasiūlymas. Be to, Japonijos įmonių įsipareigojimą nesiskverbti į Europos rinką patvirtina Fuji pareiškimai.

214    Trečia, iš ABB pareiškimų ir parodymų, patvirtintų Hitachi pareiškimų, matyti, kad Japonijos gamintojai bent jau nuo 1988 m. iki 1999 m. sutiko su reguliariu pranešimu apie tam tikrų SĮDI projektų EEE paskirstymo rezultatus ir jų įskaitymu į bendrą „Europos“ kvotą, numatytą GQ susitarime. Be to, pagal EQ susitarimo 2 priedo „E (E‑Members)“ dalies 4 punktą Europos gamintojai numatė galimybę pateikti Japonijos gamintojams detalią informaciją apie tam tikrus SĮDI projektus EEE dar prieš jų paskyrimą. Šios dvi aplinkybės leidžia manyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, Japonijos gamintojai buvo laikomi tikėtinais konkurentais tiekiant tam tikrus SĮDI projektus EEE, tačiau jie įsipareigojo nesiskverbti į Europos rinką ir už tai gauti didesnę SĮDI projektų dalį kituose regionuose. Taigi tai yra netiesioginiai abipusio Europos ir Japonijos gamintojų susitarimo buvimo įrodymai.

215    Todėl Komisijos pateikti įrodymai patvirtina jos teiginius dėl bendrojo susitarimo buvimo, apibendrintus šio sprendimo 90 punkte. O įrodymai, kuriais rėmėsi ieškovė ir kurie įvertinti šio sprendimo 183–195 punktuose, negali priversti suabejoti tais teiginiais.

216    Šiuo atžvilgiu neįrodyta, kad Japonijos gamintojai kartu su Europos gamintojais dalyvavo paskirstant SĮDI projektus EEE. Tačiau reikėtų pažymėti, kad, atsižvelgiant į jų tariamą įsipareigojimą pagal bendrąjį susitarimą, jiems nebuvo būtina dalyvauti atliekant tokius veiksmus. Japonijos gamintojai visiškai nebuvo suinteresuoti kištis į patį SĮDI projektų EEE, kurių jie įsipareigojo atsisakyti, paskirstymą. Jų vienintelis interesas buvo žinoti atitinkamų projektų vertę ir kam jie buvo paskirti, kad galėtų stebėti jų apskaitą bendroje „Europos“ kvotoje, numatytoje GQ susitarime. Bent jau nuo 1988 m. iki 1999 m. ši informacija Japonijos gamintojams buvo teikiama naudojantis pranešimo mechanizmu.

217    Kalbant apie Siemens ir Hitachi pasitraukimo iš kartelio padarinius, pirma, iš ginčijamo sprendimo 187 konstatuojamosios dalies ir M. parodymų aišku, kad šis įvykis labai pakenkė kartelio veiksmingumui, tačiau pats kartelis nežlugo. Antra, dviejų įmonių nedalyvavimo laikotarpio nepakanka, kad būtų galima konstatuoti reikšmingą patekimą į EEE rinką, atsižvelgiant į, pirma, tam tikrų techninių ir komercinių kliūčių buvimą, kurio Komisija neginčija, antra, tai, kad privilegijuota įvairių gamintojų padėtis jų vidaus rinkose buvo dirbtinai sustiprinta dėl kartelio 1998–1999 m., ir galiausiai į tai, kad kiti gamintojai norėjo taikyti atsakomąsias priemones Siemens ir Hitachi, kaip tai yra aišku iš M. parodymų.

218    Galiausiai, remiantis šio sprendimo 174 ir 214 punktuose pateiktu motyvavimu, nebūtina įrodyti, pirma, kad pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmas nebuvo susijęs su SĮDI projektais Europos valstybėse gamintojose, ir, antra, kad Japonija buvo valstybė gamintoja, tam, kad minėtas mechanizmas būtų laikomas reikšmingu bendrojo susitarimo įrodymu. Todėl galimas M. parodymų nepatvirtinimas šiuo klausimu neturi reikšmės.

219    Taip pat reikia pažymėti, kad tarp M. parodymų ir kitų Komisijos pateiktų įrodymų nėra jokių neatitikimų, kiek tai susiję su šalių gamintojų koncepcija. M. teigimu, pati bendrojo susitarimo, kaip savitarpio įsipareigojimo nesiskverbti į kitos grupės vidaus rinkas, koncepcija iš tikrųjų buvo nusistovėjusi, jos nereikėjo aptarinėti ir ji buvo nustatyta anksčiau už GQ susitarimą. Dėl to pats M. savo paskesniuose parodymuose pažymi, kad tam tikrais atvejais šalies gamintojos „priklausymas“ keitėsi dėl įvairių atitinkamų ūkio subjektų susijungimų.

220    Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, reikia konstatuoti, kad bendrojo susitarimo buvimas yra pakankamai įrodytas ir kad Komisija neviršijo savo įgaliojimų, nubaudusi ieškovę už dalyvavimą šiame susitarime.

221    Taigi pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

222    Be to, kaip paaiškinta šio sprendimo 95 punkte, kadangi Komisija, konstatuodama pažeidimą, kuriuo kaltino, rėmėsi ne tik atitinkamų įmonių elgesiu rinkoje, ieškovei nepakanka pateikti kitą tikėtiną faktinių aplinkybių paaiškinimą, kuris skirtųsi nuo Komisijos pateiktojo. Todėl trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

223    Be to, išvada, kad bendrojo susitarimo buvimas pakankamai įrodytas, reiškia, kad Komisija įvykdė įrodinėjimo pareigą ir taip laikėsi nekaltumo prezumpcijos principo. Todėl reikia atmesti ir ketvirtąjį ieškinio pagrindą.

224    Galiausiai iš to, kas nurodyta, aišku, jog Komisija galėjo padaryti išvadą, kad bendrasis susitarimas buvo, neatsižvelgusi į Fuji pastabas, kurios nebuvo atskleistos ieškovei, ir tariamai neutralią Alstom ir Areva poziciją kaip kaltinimus patvirtinančius įrodymus. Todėl atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 51 punkte, reikia galutinai atmesti keturioliktąjį ieškinio pagrindą, susijusį su teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimu.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija neįrodė susitarimo, kuriuo pažeidžiamas EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis, buvimo

–       Šalių argumentai

225    Ieškovė tvirtina, kad Komisija nenustatė jokio susitarimo, kuris suteiktų pagrindą taikyti EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį. Jos nuomone, Komisija nenurodė, kada šalys išreiškė bendrą ketinimą konkrečiai elgtis rinkoje, ir nepateikė jų tarpusavio ryšių, diskusijų ar susitarimų įrodymų. Tačiau, nesant jokių įrodymų, minėtos nuostatos negali būti pasitelkiamos siekiant uždrausti asmenims konkrečiu klausimu prieiti prie tos pačios išvados.

226    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

227    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija turi pateikti pakankamai tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių tvirtą įsitikinimą, kad nurodytą pažeidimą sudaro susitarimas ar suderinti veiksmai, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį (1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Riviera Auto Service ir kt. prieš Komisiją, T‑185/96, T‑189/96 ir T‑190/96, Rink. p. II‑93, 47 punktas). Minėta teismo praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

228    Ginčijamame sprendime Komisija aiškiai nenurodė, ar Japonijos įmonėms inkriminuojamas elgesys yra susitarimas arba suderinti veiksmai. Ginčijamo sprendimo 248 konstatuojamojoje dalyje ji tik nurodė, kad pažeidimą sudarė keletas veikų, kurios gali būti kvalifikuojamos kaip susitarimai ar suderinti veiksmai.

229    Todėl visų pirma reikia patikrinti, ar bendrasis susitarimas yra susitarimas tarp įmonių, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.

230    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad susitarimas, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas, laikomas sudarytu jau tuomet, kai atitinkamos įmonės išreiškė savo bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu (pagal analogiją žr. 86 punkte nurodyto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 958 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį nėra reikalo, jei paaiškėja, kad susitarimo tikslas buvo konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškreipimas (žr. 86 punkte nurodyto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 837 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

231    Šioje byloje iš įvairių Komisijos pateiktų įrodymų, visų pirma iš ABB bei Fuji pareiškimų ir M. bei V.‑A. parodymų aišku, kad vėliausiai GQ susitarimo sudarymo momentu Europos ir Japonijos gamintojai tarpusavyje įsipareigojo nesiskverbti vieni į kitų namų rinkas. Abipusio įsipareigojimo buvimas neišvengiamai reiškia, kad buvo bendra valia, net ir nesant įrodymų, leidžiančių tiksliai nustatyti, kada ši valia buvo išreikšta, ar formaliai apibrėžiančių minėtos valios išraišką. Be to, iš šio sprendimo 116 punkto matyti, kad M. manė, jog pokalbiuose, kuriuose jis dalyvavo, nereikėjo kalbėti apie bendrąjį susitarimą, nes šio susitarimo turinys buvo aiškus, jam pritarta ir visi kartelio dalyviai jo laikėsi tiesiogiai apie tai nediskutuodami. Be to, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 123 punkte, V.‑A. pripažino dalyvavęs tiesioginėse Europos įmonių ir Japonijos įmonės atstovo diskusijose dėl bendrojo susitarimo laikymosi.

232    Taip pat iš ABB pareiškimų ir parodymų bei Hitachi pareiškimų išplaukianti aplinkybė, kad Japonijos gamintojai daug metų neprieštaravo dėl tam tikrų SĮDI projektų EEE paskirstymo rezultatų pranešimo ir jų apskaitos bendroje „Europos“ kvotoje, numatytoje GQ susitarime, stebėjimo yra nesuderinama su paprasčiausiu lygiagrečiu konkurentų elgesiu be jokio valios sutapimo.

233    Be to, bendrojo susitarimo tikslas buvo nustatyti Japonijos įmonių elgesį EEE rinkoje, nes šios įmonės įsipareigojo į šią rinką nesiskverbti. Taigi iš tikrųjų pagal šį susitarimą EEE rinka buvo rezervuota tik Europos gamintojams.

234    Todėl Komisija teisingai konstatavo, kad bendrasis susitarimas yra įmonių susitarimas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.

235    Tokiomis aplinkybėmis nebereikia nagrinėti, ar pagal minėtas nuostatas bendrasis susitarimas buvo suderinti veiksmai.

236    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl tryliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija suklydo, kai nustatė kartelio trukmę

–       Šalių argumentai

237    Ieškovė teigia, pirma, kad 1999 m. rugsėjo mėn. iš kartelio pasitraukus Siemens maža iš kitų įmonių susidedanti grupė pavirto laisvu diskusijų forumu, neturinčiu jokio antikonkurencinio tikslo ar poveikio Europos Sąjungos atžvilgiu.

238    Antra, Siemens 2002 m. atnaujinus dalyvavimą kartelyje nebuvo sudaryta susitarimų, kurių tikslas ar poveikis būtų buvęs riboti konkurenciją Europoje, nes Hitachi atmetė Alstom pasiūlymą Europos ir Japonijos rinkas rezervuoti atitinkamai Europos ir Japonijos gamintojams.

239    Todėl ieškovė mano, kad buvo nepagrįstai nubausta už laikotarpį nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. arba bent jau nuo 2002 m. liepos 10 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.

240    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

241    Pagal teismų praktiką teisinio saugumo reikalavimas, kuriuo turi galėti pasinaudoti ūkio subjektai, reiškia, kad kilus ginčui dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo Komisija, turinti įrodyti savo konstatuotus pažeidimus, privalo pateikti įrodymų, kuriais ji teisės požiūriu pakankamai gali patvirtinti pažeidimą pagrindžiančias faktines aplinkybes. Konstatuotos pažeidimo trukmės klausimu pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad, stokojant įrodymų, kuriais galėtų būti tiesiogiai patvirtinama pažeidimo trukmė, Komisija turi bent jau pateikti įrodymų, paremtų taip glaudžiai laiko atžvilgiu susijusiais faktais, kad būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog pažeidimas nenutrūkstamai buvo tęsiamas nuo vienos datos iki kitos (1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktas; 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 188 punktas ir 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 114 ir 153 punktai).

242    Be to, tai, kad tęstinio pažeidimo įrodymų nebuvo pateikta dėl tam tikrų laikotarpių, netrukdo pripažinti, jog pažeidimas šiuos laikotarpius apėmė ir truko ilgiau, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis. Kai pažeidimas trunka kelerius metus, tai, kad kartelio veiksmai vyksta skirtingu metu ir juos gali skirti trumpesnis ar ilgesnis laikas, nedaro įtakos šio kartelio egzistavimui, jei įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir jie yra vieno tęstinio pažeidimo epizodai (2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 169 punktas).

243    Šioje byloje pirmiausia reikėtų pažymėti: kadangi Japonijos įmonių įsipareigojimas pagal bendrąjį susitarimą reiškė ne pozityvius veiksmus, o neveikimą, neabejotinai sunku įrodyti, kad šio susitarimo buvo nuolat laikomasi.

244    Vis dėlto, pirma, iš M. parodymų aišku, kad iki jo dalyvavimo kartelyje pabaigos 2002 m. birželio mėn. ir GQ susitarimas, ir bendrasis susitarimas buvo toliau įgyvendinami kartu su Japonijos įmonėmis, išskyrus Hitachi, nepaisant to, kad dėl Hitachi ir Siemens nedalyvavimo jie veikė nebe taip veiksmingai. Kiti ABB darbuotojų parodymai patvirtina, kad bendrasis susitarimas buvo toliau vykdomas nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2004 m. gegužės mėn. Atitinkamų liudytojų parodymų turinį taip pat atspindi ABB pareiškimai.

245    Antra, savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Fuji patvirtino, kad Japonijos įmonės darant pažeidimą, įskaitant bendrąjį susitarimą, dalyvavo iki 2000 m. rugsėjo mėn., t. y. momento, kai Fuji teigia, jog pasitraukė iš kartelio.

246    Trečia, šio sprendimo 144 punkte konstatuota, kad per 2002 m. liepos 10 d. susitikimą Alstom pasiūlė išplėsti bendrąjį susitarimą, apimant Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Tai reiškia, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, susitarimas egzistavo ir susitikimo dieną, ir kurį laiką iki jo ir po jo.

247    Ketvirta, aplinkybė, kad nagrinėjamu laikotarpiu Japonijos gamintojų nuolat nebuvo Europos SĮDI rinkoje, irgi leidžia manyti, kad bendrasis susitarimas buvo toliau įgyvendinamas.

248    Penkta, kadangi, pirma, ieškovė aiškiai neginčija Komisijos išvados, kad buvo padarytas vienas pažeidimas, apėmęs, be kita ko, bendrąjį susitarimą ir GQ susitarimą, ir, antra, išnagrinėjęs pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus, Bendrasis Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Komisija šiuo atžvilgiu suklydo, reikia pripažinti, jog GQ susitarimo nuolatinio veikimo įrodymai yra reikšmingas rodiklis, kad tuo laikotarpiu buvo įgyvendinamas ir bendrasis susitarimas. Atsižvelgiant į vientisą pažeidimo pobūdį, tikėtina, kad išnykus bendrajam susitarimui būtų pakenkta GQ susitarimo įgyvendinimui.

249    Iš tikrųjų ieškovė neginčija ginčijamo sprendimo 191–198 konstatuojamosiose dalyse padarytų išvadų, susijusių su susirašinėjimais faksu dėl projektų paskirstymo pagal GQ susitarimą 2000 m. gruodžio mėn. ir 2001 m. sausio mėn., susitikimais dėl GQ susitarimo, turėjusiais vykti 2000 ir 2001 m., ir 1998 bei 1999 m. sudarytais ir iki 2001 m. spalio mėn. galiojusiais susitarimais dėl tam tikrų SĮDI projektų.

250    Be to, ieškovė nepateikia jokių argumentų, kuriais būtų siekiama paneigti būtent ginčijamo sprendimo 199–216 konstatuojamosiose dalyse padarytas Komisijos išvadas, susijusias su Hitachi, Siemens ir VA TECH dalyvavimo kartelyje atnaujinimu ir kartelio tęsimu nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2004 m.

251    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovės argumento, kad atitinkamu laikotarpiu susitikimai dėl GQ susitarimo virto diskusijų forumu be jokio antikonkurencinio tikslo ar poveikio, negalima pripažinti pagrįstu. Juo labiau kad šis argumentas nepatvirtintas jokių įrodymų, išskyrus nepagrįstus Toshiba pareiškimus.

252    Todėl reikia konstatuoti, kad Komisijos pateikti įrodymai, susiję su bendrojo susitarimo ir GQ susitarimo įgyvendinimu nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. kovo mėn., susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurias skiria pakankamai nedaug laiko, o tai reiškia, kad buvo pateikti tęstinio pažeidimo įrodymai atitinkamo laikotarpio atžvilgiu.

253    Todėl tryliktąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

254    Kadangi visi ieškinio pagrindai, kuriais grindžiamas pagrindinis reikalavimas, buvo atmesti, reikia atmesti ir šį reikalavimą.

2.     Dėl subsidiaraus reikalavimo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio g ir h punktus, kiek jie susiję su ieškove

255    Pirmiausia reikia nagrinėti penktąjį ieškinio pagrindą, kuriuo Komisija kaltinama pažeidusi vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, nes ieškovei skirtą pradinę baudą apskaičiavo remdamasi jos 2001 m. apyvarta.

 Šalių argumentai

256    Ieškovės teigimu, Komisija pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, nes pradines baudas Japonijos gamintojams apskaičiavo pagal jų 2001 m. pasaulinius SĮDI pardavimo duomenis, o Europos gamintojams – remdamasi 2003 m. kaip referenciniais metais.

257    Pirma, Komisija nepateikė jokio objektyvaus pateisinimo, kodėl nevienodai vertino Japonijos gamintojus. Ieškovės teigimu, tai, kad įgyvendindama teisėtą komercinę strategiją ji nusprendė savo SĮDI veiklą tęsti per TM T & D, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, nes 2003 m. prasidėję rinkos svyravimai būtų paveikę jos padėtį, net jeigu ji būtų nusprendusi elgtis kitaip. Šioje byloje Komisija kaip pradiniu dydžiu turėjo remtis TM T & D apyvartos dalimi, prilygstančia ieškovei priklausančiai šios įmonės kapitalo daliai. Be to, tas pats metodas buvo taikomas Schneider dėl jos dalyvavimo bendroje įmonėje su VA TECH.

258    Antra, ieškovės teigimu, dėl tokio Komisijos požiūrio jai pritaikytas pradinis baudos dydis buvo apskaičiuotas pagal tuos metus, kai padėtis rinkoje iš esmės skyrėsi nuo padėties tais metais, kuriais remtasi Europos įmonių atžvilgiu, todėl pervertintas ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą mastas. Šiuo atžvilgiu ieškovė nurodo, kad 2001–2003 m. padėtis ir Europos, ir Japonijos SĮDI rinkose apskritai ir jos apyvarta šioje srityje labai suprastėjo.

259    Komisija pažymi turinti diskreciją pasirinkti veiksnius, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudas, o tai savo ruožtu turi įtakos teisminės kontrolės intensyvumui šioje srityje. Ji daro išvadą, kad bendraisiais teisės principais grindžiami argumentai gali apriboti šią diskreciją tik tuo atveju, jeigu ja naudotasi akivaizdžiai, nepaisant bylos faktinių aplinkybių.

260    Komisija priduria, kad jeigu, kaip šioje byloje, nustatomas labai sunkus pažeidimas, ji turi teisę taikyti skirtingą požiūrį, kad atspindėtų tikrąją atitinkamų įmonių galimybę padaryti didelę žalą konkurencijai ir užtikrintų pakankamą atgrasymo poveikį.

261    Šioje byloje ieškovei skirta pradinė bauda nustatyta remiantis minėtais veiksniais. 2001-ieji pasirinkti todėl, kad šie metai buvo paskutiniai prieš perkeliant ieškovės SĮDI veiklą į TM T & D. Komisijos teigimu, šis skirtingas požiūris pagrįstas tuo, kad beveik visą kartelio laikotarpį ieškovė jame dalyvavo kaip atskira įmonė, o tai reiškia, kad 2003 m. pardavimo duomenys tiksliai neatspindi tikrosios ieškovės galimybės padaryti žalą konkurencijai.

262    Be to, Komisijos nuomone, vien tos aplinkybės, kad 2001 m. ieškovei buvo geresni nei 2003 m., nepakanka siekiant pagrįsti teiginį, kad pradinė bauda yra neproporcinga.

263    Galiausiai Komisija pabrėžia, jog nenustatė atskiros pradinės baudos TM T & D, kad ieškovei netektų nepagrįsta našta.

 Bendrojo Teismo vertinimas

264    Iš pradžių reikia pažymėti, jog nustatydama baudų dydį Komisija turi diskreciją, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 216 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

265    Komisija nustato baudos dydį pagal pažeidimo sunkumą ir, jei taikytina, jo trukmę. Pažeidimo sunkumas nustatomas remiantis kriterijais, kaip antai konkrečios bylos aplinkybės, jos kontekstas ir baudų atgrasomasis poveikis. Būtina atsižvelgti į objektyvius veiksnius, kaip antai antikonkurencinio elgesio turinį ir trukmę, incidentų skaičių ir intensyvumą, paveiktos rinkos dydį ir žalą ekonominei viešajai tvarkai. Be to, atliekant analizę būtina atsižvelgti į atsakingų įmonių santykinę svarbą ir rinkos dalį, taip pat į pakartotinius pažeidimus, jei tokių yra (šio sprendimo 39 punkte nurodyto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 89–91 punktai).

266    Tačiau kiekvieną kartą nusprendusi skirti baudas pagal konkurencijos teisę Komisija privalo laikytis pagrindinių teisės principų, įskaitant vienodo požiūrio principą, kaip juos aiškina Bendrijos teismai (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑59/02, Rink. p. II‑3627, 315 punktas).

267    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašūs atvejai nebūtų vertinami skirtingai, o skirtingi atvejai – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas (žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

268    Tiek, kiek reikia remtis tame darant tą patį pažeidimą dalyvavusių įmonių apyvarta, siekiant nustatyti joms skirtinų baudų santykį, laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti, turi būti apibrėžtas taip, kad būtų galima kuo daugiau palyginti atitinkamas apyvartas (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 122 punktas).

269    Savo ruožtu pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti; jei galima pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, reikia imtis mažiau suvaržančios, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink. p. I‑4023, 13 punktas ir 1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 96 punktas).

270    Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo 480–490 konstatuojamųjų dalių aišku, kad apskaičiuodama pradinius baudų dydžius Komisija pagal Baudų nustatymo metodo gairių 1 punkto A dalį nusprendė skirtingai vertinti kartelio dalyvius pagal jų galimybę padaryti žalą konkurencijai. Dėl to ji įvairias įmones suskirstė į penkias grupes pagal jų SĮDI pardavimo pasaulinės apyvartos dydį. Šiuo atžvilgiu Komisija manė, kad vien su EEE rinka susijusi apyvarta nėra patikimas vertinimo kriterijus, nes bendruoju susitarimu siekta užtikrinti, kad Japonijos gamintojai nepatektų į šią rinką.

271    Kalbant apie referencinių metų pasirinkimą, iš ginčijamo sprendimo 481, 482 ir 484 konstatuojamųjų dalių aišku, kad nustatydama pasaulinių pardavimo sandorių vertę Komisija 2001 m. duomenis naudojo ieškovei, Fuji, Hitachi ir Toshiba, o 2003 m., t. y. paskutiniaisiais ištisais pažeidimo metais, rėmėsi kaip referenciniais Europos gamintojų atžvilgiu. Pradinis ieškovės, Fuji, Hitachi ir Toshiba baudų dydis už jų, kaip atskirų įmonių, dalyvavimo kartelyje laikotarpį buvo nustatytas remiantis jų 2001 m. apyvarta, o Europos gamintojams pradinės baudos apskaičiuotos remiantis jų 2003 m. apyvartos duomenimis.

272    Taigi pasirinkusi referencinius metus Komisija nevertino Japonijos gamintojų, tarp jų – ieškovės, ir Europos gamintojų vienodai. Todėl, remiantis šio sprendimo 267 punkte nurodyta teismų praktika, reikia patikrinti, ar toks skirtingas vertinimas buvo objektyviai pateisinamas.

273    Šiuo atžvilgiu ginčijamo sprendimo 482 punkte Komisija nurodė, kad 2001 m., kaip referencinių, naudojimas ieškovės atžvilgiu buvo pagrįstas tuo, kad beveik visą pažeidimo laikotarpį ieškovė kartelyje dalyvavo kaip atskira įmonė, o ne per bendrąją įmonę TM T & D, kuri ieškovės ir Toshiba SĮDI veiklą perėmė 2002 m.

274    Per posėdį Komisija nurodė siekusi atsižvelgti į nevienodą dviejų TM T & D akcininkių konkurencinę padėtį šios įmonės įkūrimo momentu, nes ieškovei priklausė daug didesnė pasaulinės SĮDI rinkos dalis nei Toshiba. Komisijos teigimu, remdamasi paskutiniais ištisais ieškovės ir Toshiba, kaip atskirų įmonių, dalyvavimo kartelyje metais, t. y. 2001 m., ji galėjo atsižvelgti į šį skirtumą, kai apskaičiavo baudas, o to nebūtų buvę įmanoma padaryti, jeigu TM T & D 2003 m. apyvarta būtų buvusi padalyta dviem akcininkėms pagal joms priklausančias atitinkamas bendros įmonės akcijų dalis.

275    Komisijos nurodytas tikslas yra teisėtas, nes pagal jį galima palyginti bendrosios įmonės akcininkų galimybę pakenkti konkurencijai per laikotarpį iki bendrosios įmonės įkūrimo. Be to, iš ginčijamo sprendimo 489 konstatuojamosios dalies aišku, kad to paties tikslo buvo siekiama Schneider atžvilgiu, tačiau dėl šios įmonės 2001 m. ar 2003 m. atitinkamų apyvartos duomenų stokos Komisija, nustatydama pradinę baudą, turėjo atsižvelgti į šiai įmonei priklausančių bendros įmonės akcijų dalį. Tačiau ieškovės atveju yra prieinami ir jos 2001 m., ir 2003 m. atitinkami apyvartos duomenys.

276    Vis dėlto akivaizdu, kad šioje byloje Komisija galėjo taikyti kitus metodus savo tikslui pasiekti ir pasirinkusi referencinius metus nevertinti Japonijos gamintojų ir Europos gamintojų nevienodai. Pavyzdžiui, nustatydama ieškovei ir Toshiba baudas už laikotarpį iki TM T & D įkūrimo, Komisija galėjo remtis TM T & D pradine bauda, apskaičiuota pagal jos 2003 m. apyvartą ir padalyta ieškovei ir Toshiba atsižvelgiant į jų SĮDI pardavimo dalį 2001 m., t. y. likus metams iki bendrosios įmonės įkūrimo.

277    Todėl reikia pripažinti, kad šioje byloje Komisijos noras apskaičiuojant baudas tiksliai parodyti santykinę ieškovės ir Toshiba padėtį nepateisina skirtingo ieškovės vertinimo.

278    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad pasirinkusi 2001 metus kaip referencinius pasaulinei Japonijos gamintojų pardavimo sandorių vertei nustatyti ir ieškovei už jos individualų dalyvavimą kartelyje paskirtai baudai apskaičiuoti, Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

279    Šis pažeidimas tiesiogiai lemia ginčijamo sprendimo 2 straipsnio g punkte ieškovei, kaip atskirai įmonei, už dalyvavimą kartelyje paskirtos baudos apskaičiavimo negaliojimą. Be to, šis pažeidimas dėl pasaulinių pardavimo sandorių vertės ir rinkos dalių nustatymo turi netiesioginę įtaką apskaičiuojant ginčijamo sprendimo 2 straipsnio h punkte ieškovei skirtą baudą, susijusią su įmonės TM T & D egzistavimo laikotarpiu.

280    Todėl penktąjį ieškinio pagrindą reikia pripažinti pagrįstu ir panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio g ir h punktus.

281    Be to, nėra reikalo nagrinėti šeštojo, septintojo, aštuntojo, devintojo, dešimtojo, vienuoliktojo ir dvyliktojo ieškinio pagrindų. Net pripažinus šiuos pagrindus pagrįstais, negalėtų būti panaikinta daugiau ginčijamo sprendimo, nei nurodyta pirmesniame punkte.

282    Galiausiai atsižvelgiant į tai, kad subsidiarus ieškovės reikalavimas pripažintas pagrįstu, nebereikia priimti sprendimo dėl kitų subsidiarių jos reikalavimų ar prašymo taikyti proceso organizavimo priemones.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

283    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

284    Kadangi prašymas panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį atmestas, daug ieškovės reikalavimų irgi atmesta, nors tam tikra jų dalis patenkinta.

285    Todėl ieškovė turi padengti tris ketvirtadalius Bendrajame Teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų, o Komisija – ketvirtadalį šių išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimo C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) 2 straipsnio g ir h punktus, kiek jie susiję su Mitsubishi Electric Corp.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Mitsubishi Electric padengia tris ketvirtadalius Bendrajame Teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų.

4.      Europos Komisija padengia ketvirtadalį Bendrajame Teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Pelikánová

Jürimäe

Soldevila Fragoso

Paskelbta 2011 m. liepos 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

1.  Ieškovė

2.  Prekės

3.  Administracinė procedūra

4.  Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl pagrindinio reikalavimo, kuriuo siekiama ginčijamo sprendimo panaikinimo, kiek jis taikomas ie�kovei ir TM T & D

Dėl keturioliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad nesuteikusi ieškovei galimybės susipažinti su kaltinimus patvirtinančiais ir paneigiančiais įrodymais Komisija pažeidė jos teisę į gynybą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl penkioliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pažeidė ieškovės teisę į gynybą, nes nepateikė jai savo išvadų dėl kompensavimo teorijos, neatsiejamos nuo bendrojo susitarimo

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl pirmojo, trečiojo ir ketvirtojo ieškinio pagrindų, susijusių su tuo, kad Komisija neįrodė, jog ieškovė dalyvavo aptariamame kartelyje, kad Komisija suklydo, kai atmetė įrodymus, kuriais paaiškinama, kodėl ieškovės nebuvo Europos rinkoje ir kodėl ji negalėjo į šią rinką patekti, ir kad Komisija pažeidė įrodinėjimo taisykles, kai perkėlė įrodinėjimo pareigą ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją

Dėl ABB pateiktų įrodymų

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ABB pateiktų įrodymų patvirtinimo

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl įrodymų, tariamai paneigiančių bendrojo susitarimo buvimą

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl SĮDI projektų paskirstymo EEE

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Bendras vertinimas

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija neįrodė susitarimo, kuriuo pažeidžiamas EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis, buvimo

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl tryliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija suklydo, kai nustatė kartelio trukmę

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

2.  Dėl subsidiaraus reikalavimo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio g ir h punktus, kiek jie susiję su ieškove

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

---

* Proceso kalba: anglų.