Byla C‑325/05

Ismail Derin

prieš

Landkreis Darmstadt-Dieburg

(Verwaltungsgericht Darmstadt prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„EBB ir Turkijos asociacija – Papildomo protokolo 59 straipsnis – Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 6, 7 ir 14 straipsniai – Teisė laisvai įsidarbinti pagal 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką – Su ja susijusi teisė apsigyventi – Vyresnis kaip 21 metų Turkijos pilietis, kuris nebėra išlaikomas savo tėvų − Nuteisimai baudžiamąja tvarka − Įgytų teisių praradimo sąlygos − Atitiktis taisyklei, pagal kurią Turkijos Respublikai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės sudaro viena kitai“

Sprendimo santrauka

Tarptautiniai susitarimai – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Asociacijos taryba, įsteigta EEB ir Turkijos asociacijos susitarimu – Sprendimas Nr. 1/80 – Šeimos susijungimas – Turkų kilmės darbuotojo vaikas, įgijęs teisę laisvai dirbti samdomą darbą

(EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 59 straipsnis; EEB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoji pastraipa ir 14 straipsnio 1 dalis)

Iš Sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros, priimto Asociacijos tarybos, įsteigtos susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, sistemos bei tikslo matyti, jog Turkijos pilietis, kuriam dar vaikui buvo leista dėl šeimos susijungimo atvykti į valstybės narės teritoriją ir kuris pagal šio sprendimo 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką įgijo teisę laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą, nepraranda iš šios teisės laisvai įsidarbinti kildinamos teisės gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje, išskyrus du atvejus:

–      kai šio migranto buvimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje dėl jo asmeninio elgesio kelia realią ir rimtą grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai to paties sprendimo 14 straipsnio 1 dalies prasme, arba

–      jeigu jis be pagrįstų priežasčių išvyksta iš atitinkamos valstybės narės teritorijos reikšmingam laikotarpiui,

nors jis yra vyresnis kaip 21 metų, nebėra išlaikomas savo tėvų, šioje valstybėje narėje gyvena savarankiškai ir kelerius metus negalėjo įsidarbinti dėl jam skirtos tą laiką trukusios laisvės atėmimo bausmės, neatidėjus jos vykdymo.

Toks aiškinimas atitinka Asociacijos susitarimo papildomo protokolo 59 straipsnio, pagal kurį Turkijai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės sudaro viena kitai, reikalavimus.

(žr. 54, 57, 75 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. liepos 18 d.(*)

„EBB ir Turkijos asociacija – Papildomo protokolo 59 straipsnis – Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 6, 7 ir 14 straipsniai – Teisė laisvai įsidarbinti pagal 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką – Su ja susijusi teisė apsigyventi – Vyresnis kaip 21 metų Turkijos pilietis, kuris nebėra išlaikomas savo tėvų − Nuteisimai baudžiamąja tvarka − Įgytų teisių praradimo sąlygos − Atitiktis taisyklei, pagal kurią Turkijos Respublikai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės sudaro viena kitai“

Byloje C‑325/05

dėl Verwaltungsgericht Darmstadt (Vokietija) 2005 m. rugpjūčio 17 d. ir rugsėjo 21 d. Sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2005 m. rugpjūčio 26 d. ir rugsėjo 29 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ismail Derin

prieš

Landkreis Darmstadt-Dieburg,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai R. Schintgen (pranešėjas), A. Tizzano, M. Ilešič ir E. Levits,

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorius H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. lapkričio 16 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir C. Schulze-Bahr,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello StatoW. Ferrante,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Nwaokolo, padedamos barrister T. Ward,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Rozet ir I. Kaufmann‑Bühler,

susipažinęs su 2007 m. sausio 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas dėl 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje pasirašyto bei 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto ir patvirtinto papildomo protokolo (OL L 293, p. 1, toliau – papildomas protokolas) 59 straipsnio bei 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros (toliau – Sprendimas Nr. 1/80) 6, 7 ir 14 straipsnių išaiškinimo. Asociacijos taryba buvo įsteigta susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, kurį 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašė Turkijos Respublika bei Europos ekonominės bendrijos valstybės narės ir Bendrija ir kuris pastarosios vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964, p. 3685, toliau – Asociacijos susitarimas).

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Turkijos piliečio I. Derin ir Landkreis Darmstadt‑Dieburg dėl išsiuntimo iš Vokietijos teritorijos procedūros.

 Teisinis pagrindas

 EEB ir Turkijos asociacija

3        Pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį šiuo susitarimu siekiama skatinti Susitariančiųjų Šalių ilgalaikių ir harmoningų prekybos ir ekonominių santykių, įskaitant ir darbo sektoriuje, plėtrą, laipsniškai užtikrinant laisvą darbuotojų judėjimą (12 straipsnis), siekiant pakelti Turkijos gyventojų pragyvenimo lygį ir palengvinti vėlesnį Turkijos stojimą į Europos Bendriją (šio susitarimo ketvirta konstatuojamoji dalis ir 28 straipsnis).

4        Dėl to Asociacijos susitarimas numato pasirengimo laikotarpį, per kurį padedant Bendrijai bus keliama Turkijos ekonomika (šio susitarimo 3 straipsnis), pereinamąjį laikotarpį laipsniškai įkurti muitų sąjungą ir suderinti ekonomikos politiką (šio susitarimo 4 straipsnis) bei baigiamąjį laikotarpį, grindžiamą muitų sąjunga ir Susitariančiųjų Šalių glaudesniu ekonominiu bendradarbiavimu (šio susitarimo 5 straipsnis).

5        Asociacijos susitarimo 6 straipsnis suformuluotas taip:

„Siekdamos užtikrinti asociacijos tvarkos taikymą ir laipsnišką vystymąsi, Susitariančiosios Šalys renkasi Asociacijos Taryboje, kuri veikia neviršydama susitarime jai suteiktų galių.“

6        Asociacijos susitarimo II antraštinės dalies „Pereinamojo laikotarpio priemonių įgyvendinimas“ 3 skyriaus „Kitos ekonominio pobūdžio nuostatos“ 12 straipsnyje numatyta:

„Susitariančiosios Šalys laikosi EB (39), (40) ir (41) straipsnių, siekdamos laipsniškai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą tarp jų.“

7        Pagal Asociacijos susitarimo 22 straipsnio 1 dalį:

„Siekiant įgyvendinti susitarime išvardytus tikslus, numatytais joje atvejais Asociacijos taryba turi teisę priimti sprendimus. Kiekviena šalis turi imtis būtinų priemonių priimtiems sprendimams įgyvendinti. <...>“

8        Papildomo protokolo, kuris pagal 62 straipsnį yra Asociacijos susitarimo dalis, 1 straipsnyje nustatytos šio susitarimo 4 straipsnyje numatytos asociacijos pereinamojo laikotarpio sąlygos, būdai ir grafikas.

9        Papildomo protokolo II antraštinės dalies „Asmenų ir paslaugų judėjimas“ I skyrius taikomas „darbuotojams“.

10      Papildomo protokolo I skyriaus 36 straipsnyje numatyta, kad laisvas darbuotojų judėjimas tarp Bendrijos valstybių narių ir Turkijos bus laipsniškai įgyvendintas remiantis Asociacijos susitarimo 12 straipsnyje išdėstytais principais, per laikotarpį nuo 12-ųjų metų pabaigos ir 22-ųjų metų pabaigos po susitarimo įsigaliojimo, Asociacijos tarybai nusprendus dėl įgyvendinimo būdų.

11      Papildomo protokolo IV antraštinėje dalyje „Bendrosios ir baigiamosios nuostatos“ esantis 59 straipsnis suformuluotas taip:

„Srityse, kuriose taikomas šis Protokolas, Turkijai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal Bendrijos steigimo sutartį sudaro viena kitai.“

12      Remiantis Sprendimo Nr. 1/80 trečia konstatuojamąja dalimi, jis skirtas socialinėje srityje pagerinti 1976 m. gruodžio 20 d. Asociacijos tarybos sprendime Nr. 2/76 numatytą režimą, taikomą darbuotojams ir jų šeimos nariams.

13      Sprendimo Nr. 1/80 6, 7 ir 14 straipsniai įtvirtinti II skyriaus „Socialinės nuostatos“ 1 skirsnyje „Klausimai, susiję su įdarbinimu ir laisvu darbuotojų judėjimu“.

14      Pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalį:

„Išskyrus 7 straipsnyje, susijusiame su darbuotojo šeimos narių teise laisvai įsidarbinti, numatytus atvejus, turkų kilmės darbuotojas, teisėtai dirbantis valstybėje narėje, turi teisę:

–        teisėtai išdirbęs vienerius metus prašyti šioje valstybėje narėje atnaujinti jo leidimą dirbti pas tą patį darbdavį, jei pastarasis turi laisvą darbo vietą,

–        teisėtai išdirbęs trejus metus ir, išskyrus atvejus, kai Bendrijos valstybių narių darbuotojams teikiama pirmenybė, šioje valstybėje narėje priimti kitą tos pačios profesijos jo pasirinkto darbdavio pasiūlymą įsidarbinti, pateiktą įprastomis sąlygoms ir įregistruotą šios valstybės narės įdarbinimo įstaigose,

–        teisėtai išdirbęs ketverius metus, laisvai dirbti šioje valstybėje narėje bet kurį pasirinktą samdomą darbą.

15      Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnis numato:

„Teisėtai dirbančio turkų kilmės darbuotojo šeimos nariai, kuriems buvo suteikta teisė atvykti pas jį, turi teisę:

–        išskyrus atvejus, kai pirmenybė teikiama Bendrijos valstybių narių darbuotojams, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, jei jie bent trejus metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje,

–        laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą, jei jie bent penkerius metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje.

Turkų kilmės darbuotojų vaikai, įgiję profesinį išsilavinimą priimančiojoje valstybėje, gali, neatsižvelgiant į jų gyvenimo šioje valstybėje narėje trukmę, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti šioje valstybėje narėje su sąlyga, kad vienas iš jų tėvų bent trejus metus joje teisėtai dirbo.“ (Neoficialus vertimas)

16      Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalis nustato:

„Šio skyriaus nuostatos taikomos atsižvelgiant į apribojimus, pateisinamus viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimais.“ (Neoficialus vertimas)

 Kitos Bendrijos teisės nuostatos

17      1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, 1968, p. 2), iš dalies pakeisto 1992 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2434/92 (OL L 245, 1992, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1612/68), 10 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato:

„1.      Asmenys, neatsižvelgiant į jų pilietybę, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra:

a)      jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų arba jo išlaikytiniai;

b)      jo išlaikomi giminaičiai pagal kylančią tokio darbuotojo ir jo sutuoktinio genealogijos liniją.

2.      Valstybės narės turi stengtis priimti ir kitus 1 dalyje nenurodytus tokios šeimos narius, jeigu jie yra išlaikomi to darbuotojo arba gyvena jo namuose, esančiuose šalyje, iš kurios jis atvyko.“

18      Pagal Reglamento Nr. 1612/68 11 straipsnį:

„Jeigu valstybės narės pilietis užsiima veikla kaip pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantis asmuo kitos valstybės narės teritorijoje, jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų amžiaus arba jo išlaikytiniai, net ir nebūdami jokios valstybės narės piliečiai, turi teisę imtis bet kokios veiklos kaip pagal darbo sutartį dirbantys asmenys tos pačios valstybės narės teritorijoje.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

19      Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad I. Derin, gimusiam 1973 m. rugsėjo 30 d., pagal šeimos susijungimo teisę buvo leista nuo 1982 m. liepos 1 d. apsigyventi kartu su tėvais Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje.

20      I. Derin tėvas ir motina atitinkamai 6 ir 24 metus šioje valstybėje narėje teisėtai dirbo samdomą darbą.

21      Atvykęs į Vokietiją, I. Derin nuo 1982 m. rugpjūčio mėn. iki 1988 m. liepos mėn. lankė pradinę mokyklą, o nuo 1988 m. rugpjūčio mėn. iki 1990 m. liepos mėn. – profesinę mokyklą. Savo mokslus jis baigė 1991 metais, gavęs žemesnio vidutiniojo lygio („mittlere Reife“) viduriniojo mokslo baigimo diplomą.

22      Pabaigęs mokslą, suinteresuotasis asmuo teisėtai dirbo keliems asmenims iš eilės, tačiau visada šie darbai pas bet kurį darbdavį trukdavo mažiau nei metus laiko.

23      Nuo 1992 m. iki 1996 m. I. Derin teisėtai užsiėmė savarankiška veikla.

24      2001 m. rugsėjo 3 d., siekdamas persikvalifikuoti į profesionalų vairuotoją, pradėjo mokytis, tačiau turėjo mokslus nutraukti, nes buvo įkalintas. Vis dėlto nuo 2005 m. sausio 17 d. jis ir vėl buvo įdarbintas.

25      Nuo 1990 m. gruodžio 10 d. I. Derin turi leidimą nuolat gyventi Vokietijoje.

26      1994 m. rudenį I. Derin atsiskyrė nuo šeimos ir sukūrė savo šeimą. Jo žmonai, Turkijos pilietei, pas jį į Vokietiją buvo leista atvykti 2002 m. vasario 24 dieną.

27      Nuo 1994 m. rugpjūčio mėn. I. Derin kelis kartus buvo baustas už įvairius pažeidimus, o 2002 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu nuteistas kalėti daugiau nei dvejus su puse metų už neteisėtą užsieniečių gabenimą į Vokietiją.

28      2003 m. lapkričio 24 d. priimtas sprendimas neribotam laikui išsiųsti jį iš Vokietijos teritorijos. Jis turėjo būti palydėtas prie sienos iškart, kai tik išeis iš kalėjimo.

29      Kompetentinga nacionalinė valdžios institucija mano, kad I. Derin atitinka pagrindines išsiuntimo sąlygas pagal Įstatymo dėl užsieniečių (Ausländergesetz, toliau – Įstatymas dėl užsieniečių) 47 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį paprastai užsienietis yra išsiunčiamas, jei galutiniu nuosprendžiu nuteisiamas už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimo bausme, neatidedant jos vykdymo. Vis dėlto, kadangi ieškovas pagrindinėje byloje turi neterminuotą leidimą gyventi Vokietijoje ir kadangi į šią valstybę narę pateko būdamas nepilnametis, pagal Įstatymo dėl užsieniečių 48 straipsnio 1 dalies 2 punktą jam suteikiama padidinta apsauga nuo išsiuntimo ir todėl jis gali būti išsiųstas tik remiantis rimtais saugumo ir viešosios tvarkos sumetimais. Nagrinėjamu atveju ši valdžios institucija, pasinaudodama jai suteikta diskrecija, nusprendė priimti sprendimą dėl išsiuntimo pagal Įstatymo dėl užsieniečių 47 straipsnio 3 dalies antrąjį sakinį.

30      Šiuo klausimu kompetentinga nacionalinė valdžios institucija konstatavo, kad nors aišku, jog I. Derin nuo vaikystės gyvena Vokietijos teritorijoje, jam vis dėlto nepavyko integruotis į Vokietijos visuomenę. 1994 metais jis buvo nuteistas pirmą kartą, o vėliau dar kelis kartus. Nepanašu, kad jis gailėjosi padaręs nusikaltimus, nes paskirtos bausmės neprivertė jo pakeisti elgesio. Todėl reikia manyti, kad pirmasis nuteisimas laisvės atėmimo bausme taip pat nepagerins jo elgesio. I. Derin išsiuntimas taip pat galėtų turėti atgrasomąjį poveikį kitiems užsienio piliečiams, kurie suvoktų rimtas pasekmes, kylančias dėl neteisėto užsieniečių gabenimo į valstybę narę. Iš tikrųjų svarbu imtis griežtų priemonių prieš pervežėjus, atsižvelgiant į problemą, kad Vokietijoje yra didelis skaičius neteisėtai esančių užsieniečių. Be to, ieškovas pagrindinėje byloje neturi jokios teisės pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalį ar 7 straipsnį, nes, viena vertus, jis niekada ilgiau kaip metus nepertraukiamai nedirbo pas tą patį darbdavį ir, antra vertus, jis nebegyveno kartu su savo tėvais ir nebebuvo jų išlaikomas.

31      Kadangi I. Derin skundas dėl šio sprendimo, susijusio su išsiuntimu, buvo atmestas 2004 m. rugsėjo 15 d., 2004 m. spalio 5 d. I. Derin pareiškė ieškinį Verwaltungsgericht Darmstadt, nurodydamas, kad jis patenka į Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio ginamų asmenų ratą. Todėl jam taikomas šio sprendimo 14 straipsnis, kuris išsiuntimą sąlygoja konkrečia naujų rimtų viešosios tvarkos sutrikdymų grėsme, t. y. sąlyga, kuri nagrinėjamu atveju nėra tenkinama.

32      Atvirkščiai, atsakovės pagrindinėje byloje nuomone, Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnis saugo tik darbuotojų iš Turkijos vaikus iki 21 metų amžiaus, kurie tebėra tėvų išlaikomi.

33      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš tikrųjų I. Derin tenkina sąlygas, kad įgytų Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antroje įtraukoje numatytas teises, nes jis ilgiau nei penkerius metus teisėtai gyveno kartu su savo tėvais, turkų kilmės darbuotojais priimančiojoje valstybėje narėje.

34      Vis dėlto šiam teismui kyla klausimų dėl sąlygų, kuriomis Turkijos pilietis, esantis tokioje situacijoje, kokioje yra I. Derin, gali netekti teisių, įgytų pagal minėto 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką.

35      Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą į 2005 m. liepos 7 d. Sprendimą Aydinli (C‑373/03, Rink. p. I‑6181) konstatuodamas, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog šia nuostata suteiktos teisės gali būti ribojamos tik dėl dviejų motyvų: pirma, migranto iš Turkijos buvimas priimančios valstybės narės teritorijoje dėl jo asmeninio elgesio kelia realią ir rimtą grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai pagal Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalį ir, antra, suinteresuotasis asmuo be pateisinamų priežasčių išvyko iš šios valstybės narės teritorijos reikšmingam laikotarpiui.

36      Nagrinėjamu I. Derin atveju nėra nė vieno iš šių dviejų motyvų, dėl kurių gali būti prarandamos Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antra įtrauka suteikiamos teisės.

37      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal papildomo protokolo 59 straipsnį svarbu patikrinti, ar šis motyvų, dėl kurių gali būti prarandamos pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką įgytos teisės, apribojimas negali suteikti pranašumo Turkijos piliečiams, palyginti su valstybės narės piliečio darbuotojo šeimos nariais, kurie pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį turi teisę gyventi kartu su darbuotoju, jeigu jie jaunesni kaip 21 metų arba yra jo išlaikytiniai. Nors I. Derin nebegyvena kartu su savo tėvais nuo 1994 m. rudens, yra vyresnis kaip 30 metų ir nebėra išlaikomas savo šeimos, nagrinėjamu atveju, nesant kitų galimybių apriboti jo teisių pagal Sprendimą Nr. 1/80, jis patenka į palankesnę nei Bendrijos darbuotojo migranto vaikai padėtį.

38      Antra, darant prielaidą, kad I. Derin iš tiesų prarado Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antra įtrauka suteikiamas teises dėl to, kad yra vyresnis kaip 21 metų, nebegyvena kartu su savo tėvais ir nėra jų išlaikomas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra tikras, ar suinteresuotasis asmuo negalėtų remtis kita šio sprendimo nuostata, siekdamas būti apsaugotas nuo išsiuntimo priemonės, priimtos pagal šio sprendimo 14 straipsnio 1 dalį, ir konkrečiai klausia, kaip I. Derin galėtų būti prilygintas asmenims, įgijusiems teisių pagal šio sprendimo 6 straipsnio 1 dalį.

39      Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Darmstadt nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar suderinama su papildomo protokolo <...> 59 straipsniu tai, kad Turkijos pilietis, kuris būdamas vaikas dėl šeimos susijungimo atvyko pas savo Vokietijos Federacinėje Respublikoje dirbančius tėvus, nepraranda iš Sprendimo Nr. 1/80 <...> 7 straipsnio (pirmosios pastraipos) antroje įtraukoje numatytos teisės laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą kildinamos teisės gyventi – išskyrus (šio) sprendimo <...> 14 straipsnyje numatytus atvejus ir jei jis be pagrįstų priežasčių išvyksta iš priimančiosios valstybės narės reikšmingam laikotarpiui – net ir tuomet, kai jis, sulaukęs 21 metų, nebegyvena kartu su savo tėvais ir nėra jų išlaikomas?

2.      Ar šiam Turkijos piliečiui, nepaisant teisių, įgytų pagal <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio (pirmosios pastraipos) antrą įtrauką, praradimo, pagal (šio) <...> sprendimo 14 straipsnį tebetaikoma speciali apsauga nuo išsiuntimo, jeigu jis, nustojęs gyventi kartu su tėvais, dirbo su pertraukomis samdomą darbą, tačiau kaip samdomas darbuotojas neįgijo teisių pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalį, ir kelerius metus užsiėmė tik savarankiška veikla?

 Dėl pirmojo klausimo

40      Pirmiausia svarbu pažymėti, kad pirmajame klausime kalbama apie Turkijos piliečio, atitinkančio sąlygas, būtinas pasinaudoti Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antra įtrauka suteikiama teise laisvai dirbti bet kokį savo pasirinktą samdomą darbą bei su ja susijusia teise gyventi, padėtį.

41      Nors aišku, kad ieškovas pagrindinėje byloje iš tikrųjų įgijo šias teises pagal minėtą Sprendimo Nr. 1/80 nuostatą, Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės vis dėlto iškėlė klausimą, ar ši suinteresuotojo asmens padėtis nėra labiau susijusi su to paties sprendimo 7 straipsnio antrąja pastraipa.

42      Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, išdėstytas sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, iš tikrųjų gali būti, kad I. Derin, kaip priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai atitinkamai 6 ir 24 metus užsiėmusių profesine veikla turkų vaikas, įgijęs šioje teritorijoje profesinį išsilavinimą, gali pasinaudoti teise įsidarbinti ir apsigyventi šioje valstybėje narėje, remdamasis šio 7 straipsnio antrąja pastraipa, kuri yra palankesnė nuostata, palyginti su to paties straipsnio pirmąja pastraipa (žr. 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Akman, C‑210/97, Rink. p. I‑7519, 35 ir 38 punktus ir 2006 m. vasario 16 d. Sprendimo Torun, C‑502/04, Rink. p. I‑1563, 22–24 punktus).

43      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti faktus, dėl kurių kilo jo nagrinėjamas ginčas, ir įvertinti, kuri iš šių dviejų ankstesniame punkte minėtų nuostatų turi būti taikoma pagrindinėje byloje.

44      Pažymėtina, kad pateiktu klausimu iš esmės siekiama apibrėžti priežastis, dėl kurių Turkijos pilietis, pavyzdžiui, I. Derin, gali prarasti jam Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antra įtrauka priimančioje valstybėje narėje suteiktas teises, susijusias su galimybe laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą, ir iš jos kylančią teisę apsigyventi.

45      Vadinasi, kaip visiškai teisingai pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 35 ir 78 punktuose, teisės, įgytos pagal šio sprendimo 7 straipsnį, prarandamos maždaug tokiomis pačiomis sąlygomis, neatsižvelgiant į tai, ar konkreti padėtis, dėl kurios kilo ginčas, yra susijusi su šio straipsnio pirmąja ar antrąja pastraipomis (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Torun 21–25 punktus).

46      Šiomis aplinkybėmis tai, kad Turkijos pilietis, šiuo atveju ieškovas pagrindinėje byloje, patenka į Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios ar antrosios pastraipos taikymo sritį, nėra svarbu analizuojant pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.

47      Siekiant naudingai atsakyti į šį klausimą, visų pirma būtina konstatuoti, jog, viena vertus, nėra ginčijama, kad kaip ir Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalis bei 7 straipsnio antroji pastraipa, to paties 7 straipsnio pirmoji pastraipa tiesiogiai veikia valstybėse narėse, todėl Turkijos piliečiai, atitinkantys joje nustatytas sąlygas, gali tiesiogiai pasinaudoti joje suteikiamomis teisėmis (žr. minėto sprendimo Torun 19 punktą); antra vertus, pastarosios nuostatos darbuotojo iš Turkijos vaikui atitinkamoje valstybėje narėje suteikiamos su įsidarbinimu susijusios teisės būtinai apima iš jų kildinamą šio asmens teisę apsigyventi, antraip teisė įsidarbinti ir teisė dirbti samdomą darbą taptų neveiksmingos (žr. 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Cetinkaya, C‑467/02, Rink. p. I‑10895 31 punktą).

48      Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoji pastraipa taikytina Turkijos piliečio, kuriam, kaip teisėtai dirbančio arba dirbusio priimančioje valstybėje narėje darbuotojo iš Turkijos šeimos nariui, buvo leista joje apsigyventi dėl šeimos susijungimo priežasčių arba kuris yra gimęs ir visada gyveno šioje valstybėje, situacijai (žr. minėto sprendimo Aydinli 22 punktą).

49      Šiuo aspektu primintina, pirma, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog ši nuostata taikoma tokioms situacijoms neatsižvelgiant į aplinkybę, kad ginčijamu metu suinteresuotasis asmuo yra pilnametis ir nebegyvena kartu su šeima, o gyvena šioje valstybėje kaip savarankiškai dirbantis asmuo (žr. minėto sprendimo Aydinli 22 punktą bei pagal analogiją sprendimo Torun 27 ir 28 punktus).

50      Toks Turkijos pilietis neturėtų netekti remiantis Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmąja pastraipa įgytos teisės atsiradus ankstesniame punkte minėtoms aplinkybėms. Iš esmės darbuotojo iš Turkijos šeimos narių teise po tam tikro laiko įsidarbinti priimančioje valstybėje narėje būtent siekiama sustiprinti jų poziciją šioje valstybėje narėje, suteikiant galimybę tapti savarankiškais (žr. minėto sprendimo Aydinli 23 punktą).

51      Be to, nors Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos pirmoje įtraukoje iš principo reikalaujama, kad tuo atveju, jei pats darbuotojo iš Turkijos šeimos narys neatitinka sąlygų, pagal kurias galėtų įsidarbinti priimančioje valstybėje narėje, šis suinteresuotasis asmuo trejus metus faktiškai gyventų su šiuo darbuotoju (žr. 1997 m. balandžio 17 d. Sprendimo Kadiman, C‑351/95, Rink. p. I-2133, 33, 37, 40, 41 ir 44 punktus; 2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Eyüp, C‑65/98, Rink. p. I‑4747, 28 ir 29 punktus bei minėto sprendimo Cetinkaya 30 punktą), vis dėlto pasibaigus šiam trejų metų laikotarpiui valstybės narės nebeturi teisės kelti reikalavimų dėl darbuotojo iš Turkijos šeimos nario gyvenimo jų teritorijoje ir tai a fortiori taikoma migrantui iš Turkijos, atitinkančiam Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antroje įtraukoje nustatytas sąlygas (žr. minėto sprendimo Ergat 37–39 punktus; minėtų sprendimų Cetinkaya 30 punktą bei Aydinli 24 punktą).

52      Kaip pastebėjo generalinis advokatas savo išvados 30–31 bei 120–123 punktuose, šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas konkrečiai dėl darbuotojo iš Turkijos šeimos narių, kuriems taikoma Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoji pastraipa ir kurie, kaip I. Derin, po penkerių metų teisėto gyvenimo turi teisę laisvai įsidarbinti priimančioje valstybėje narėje pagal šios nuostatos antrą įtrauką, nusprendė, kad ne tik šios nuostatos tiesioginis veikimas lemia suinteresuotojo asmens savarankišką teisę įsidarbinti tiesiogiai pagal Sprendimą Nr. 1/80, bet ir dėl šios teisės veiksmingumo ji būtinai apima susijusią teisę gyventi, nepriklausomą nuo to, ar tebeegzistuoja šių teisių įgijimo sąlygos (be kita ko, žr. minėtų sprendimų Ergat 40 punktą; Cetinkaya 31 punktą ir Aydinli 25 punktą).

53      Todėl ta aplinkybė, kad nagrinėjamos teisės atsiradimo sąlyga – nagrinėjamu atveju gyvenimas kartu su darbuotoju iš Turkijos tam tikrą laiką – išnyko po to, kai šio darbuotojo šeimos narys įgijo aptariamą teisę, nėra pagrindas ją ginčyti (žr. minėto sprendimo Aydinli 26 punktą). Priešingai aiškinti Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmąją pastraipą būtų nesuderinama su jo sistema ir tikslu skatinti vienoje iš šio sprendimo nuostatose numatytas sąlygas atitinkančių ir todėl galinčių pasinaudoti jame suteikiamomis teisėmis Turkijos piliečių laipsnišką integraciją į priimančiąją valstybę narę (be kita ko, žr.2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Wählergruppe Gemeinsam, C‑171/01, Rink. p. I‑4301, 79 punktą).

54      Antra, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antrojoje pastraipoje numatytų darbuotojų iš Turkijos šeimų narių, atitinkančių šioje pastraipoje įtvirtintas sąlygas, teisių apribojimai gali būti taikomi tik dviem atvejais: t. y. kai iš Turkijos imigravusio asmens buvimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje dėl jo asmeninio elgesio kelia realią ir rimtą grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai to paties sprendimo 14 straipsnio 1 dalies prasme arba kai suinteresuotasis asmuo išvyko iš šios valstybės teritorijos reikšmingam laikotarpiui be pateisinamų priežasčių (žr. minėtų sprendimų Ergat 45, 46 ir 48 punktus; Cetinkaya 36 ir 38 punktus; Aydinli 27 punktą ir Torun 21 punktą).

55      Turint omenyje, kad Sprendimas Nr. 1/80 numato dvi skirtingas situacijas – atitinkamoje valstybėje narėje tam tikrą laikotarpį teisėtai išdirbusių darbuotojų iš Turkijos (šio sprendimo 6 straipsnis) ir šių darbuotojų šeimos narių, teisėtai esančių priimančiosios valstybės narės teritorijoje (šio sprendimo 7 straipsnis)– ir kad šio sprendimo sistemoje pastarasis straipsnis yra lex specialis, palyginti su minėto 6 straipsnio 1 dalies trijose įtraukose išvardytomis atsižvelgiant į teisėtai išdirbtą laikotarpį laipsniškai didėjančiomis teisėmis (žr. 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo Abatay ir kt., C‑317/01 ir C‑369/01, Rink. p. I‑12301, 78 punktą; minėto sprendimo Aydinli 19 punktą ir minėto sprendimo Torun 17 punktą), Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsniu suteikiamos teisės gali būti apribotos tik tomis pačiomis sąlygomis kaip ir teisės, kurias suteikia šio sprendimo 6 straipsnis (žr. minėtų sprendimų Aydinli 31 punktą ir Torun 26 punktą).

56      Konkrečiai kalbant, Turkijos pilietis, kuriam šios teisės yra pripažintos pagal minėtą 7 straipsnį, negali jų netekti nei dėl to, kad dėl net kelerius metus trukusios laisvės atėmimo bausmės, neatidedant jos vykdymo, jis nedirbo, nei dėl to, kad jis niekada neįgijo teisės įsidarbinti ir teisės apsigyventi pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Aydinli 28 punktą ir Torun 26 punktą). Iš esmės, skirtingai nuo darbuotojų iš Turkijos, kuriems pastaroji nuostata taikoma, šio sprendimo 7 straipsnyje numatytų jų šeimų narių statusas nepriklauso nuo samdomo darbo.

57      Atsižvelgiant į viską, kas išdėstyta anksčiau, darytina išvada, kad iš Sprendimo Nr. 1/80 sistemos bei tikslo matyti, jog Turkijos pilietis, atsidūręs tokioje padėtyje, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, kuriam pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką suteikta teisė laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą, praranda su šia teise laisvai dirbti susijusią teisę gyventi tik dėl dviejų aplinkybių, t. y. to paties sprendimo 14 straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, arba kai suinteresuotasis asmuo išvyko iš priimančios valstybės narės teritorijos reikšmingam laikotarpiui be pateisinamų priežasčių. Atvirkščiai, toks Turkijos pilietis nepraranda šios teisės gyventi nei dėl ilgalaikio nedarbo dėl jo net kelerius metus trunkančio įkalinimo, kurio vykdymas nebuvo atidėtas, nei dėl aplinkybės, kad priimant sprendimą išsiųsti suinteresuotasis asmuo buvo vyresnis kaip 21 metų ir gyveno atskirai, o ne kartu su darbuotoju iš Turkijos, dėl kurio jis buvo įgijęs šią teisę, ir nebebuvo jo išlaikomas (žr. minėto sprendimo Aydinli 32 punktą ir pagal analogiją sprendimo Torun 29 punktą).

58      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto klausia, ar ankstesniame punkte išdėstytas aiškinimas yra suderinamas su papildomo protokolo 59 straipsniu.

59      Nebūdamas įsitikinęs iš tokio aiškinimo išplaukiančiu priežasčių, dėl kurių gali būti netenkama Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsniu suteikiamų teisių, baigtiniu pobūdžiu, šis teismas iš esmės siūlo, kad, be šio sprendimo 57 punkte nurodytoje Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotų priežasčių išsaugoti įgytas teises, darbuotojo iš Turkijos vaikas taip pat turėtų tenkinti Bendrijos antrinėje teisėje, o konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 1 dalyje bei 11 straipsnyje, kurie taikomi tik jaunesniems kaip 21 metų vaikams ar išlaikytiniams, numatytus kriterijus.

60      Todėl Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antra įtrauka, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, turi būti aiškinama taip, kad Turkijos pilietis, kuriam dėl šeimos susijungimo priežasčių buvo leista atvykti į priimančiosios valstybės narės teritoriją gyventi kartu su šioje valstybėje dirbančiais tėvais, jam neturint 21 metų, netenka teisės dirbti bei su ja susijusios teisės joje gyventi, kai jam sukanka 21 metai arba kai šeima jo nebeišlaiko.

61      Minėtą nuostatą aiškinti kitaip reikštų, kad teisėtai dirbančio valstybėje narėje darbuotojo iš Turkijos šeimos narys atsidurtų palankesnėje situacijoje nei Bendrijos darbuotojo migranto vaikas.

62      Šiuo atžvilgiu konstatuotina, pirma, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 1 dalį jaunesni kaip 21 metų valstybės narės piliečio, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai arba išlaikytiniai turi besąlyginę teisę apsigyventi kartu su šiuo Bendrijos darbuotoju migrantu.

63      Atvirkščiai, Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoji pastraipa šeimos susijungimui aiškiai numato sąlygą gauti leidimą atvykti pas iš Turkijos imigravusį darbuotoją, suteikiamą pagal priimančios valstybės narės teisės aktų reikalavimus (žr. 2004 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Ayaz, C‑275/02, Rink. p. I‑8765, 34–35 punktus).

64      Todėl EEB ir Turkijos asociacijoje (išskyrus konkretų atvejį, kai Turkijos pilietis gimė ir visada gyveno priimančioje valstybėje narėje) šeimos susijungimas nėra iš Turkijos imigravusio darbuotojo šeimos nario teisė, tačiau priklauso tik nuo nacionalinės valdžios institucijų pagal atitinkamos valstybės narės teisę ir nepažeidžiant 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio priimto sprendimo (pagal analogiją žr. 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Baumbastir R, C‑413/99, Rink. p. I‑7091, 72 punktą).

65      Be to, pagal Reglamento Nr. 1612/68 11 straipsnį vaikai, turintys teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, vien remdamiesi šia aplinkybe turi teisę imtis bet kokios veiklos kaip pagal darbo sutartį dirbantys asmenys priimančiosios valstybės narės teritorijoje, o iš Turkijos imigravusio darbuotojo vaikų teisė dirbti aiškiai reglamentuojama Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmojoje pastraipoje, t. y. nuostatoje, kuri šiuo aspektu numato įvairias sąlygas, atsižvelgiant į teisėto gyvenimo kartu su šiuo darbuotoju migrantu trukmę, nuo kurios priklauso jų turimos teisės. Pavyzdžiui, per pirmus trejus gyvenimo metus Turkijos piliečiams nėra suteikiama jokia tokio pobūdžio teisė, o teisėtai išgyvenę su savo šeima trejus metus, jie turi teisę priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, išskyrus atvejus, kai pirmenybė teikiama Bendrijos valstybių narių darbuotojams. Ir tik teisėtai išgyvenę bent penkerius metus, jie gali laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą.

66      Galiausiai Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad, skirtingai nuo valstybių narių darbuotojų, Turkijos piliečiai neturi teisės laisvai judėti Bendrijos viduje ir tam tikromis teisėmis gali pasinaudoti tik vienos priimančiosios valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1997 m. sausio 23 d. Sprendimo Tetik, C‑171/95, Rink. p. I‑329, 29 punktą; 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimo Savas, C‑37/98, Rink. p. I‑2927, 59 punktą ir minėto sprendimo Wählergruppe Gemeinsam 89 punktą).

67      Be to, Teisingumo Teismo praktika, susijusi su sąlygomis, kuriomis gali būti ribojamos Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsniu suteikiamos teisės, be išimties, susijusios su viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir visuomenės sveikata, kuri vienodai taikytina tiek Turkijos, tiek Bendrijos piliečiams (be kita ko, žr. 2000 m. vasario 10 d. Sprendimo Nazli, C‑340/97, Rink. I‑957, 55, 56 ir 63 punktus), nurodo antrą šių teisių netekimo priežastį, taikytiną tik migrantams iš Turkijos, t. y. faktą, kad jie išvyko iš priimančiosios valstybės narės teritorijos reikšmingam laikotarpiui ir be pateisinamų priežasčių (žr. šio sprendimo 54 ir 57 punktus). Tokiu atveju, jei suinteresuotasis asmuo pageidauja vėliau grįžti į šią valstybę, atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos turi teisę pareikalauti, jog jis joms pateiktų naują prašymą tam, kad jam būtų leista atvykti pas darbuotoją iš Turkijos, jei jis vis dar tebėra nuo jo priklausomas, arba kad jam būtų leista atvykti dirbti pagal to paties sprendimo 6 straipsnį (žr. minėto sprendimo Ergat 49 punktą).

68      Šiomis sąlygomis iš Turkijos imigravusio darbuotojo vaiko situacija negali būti naudingai palyginta su valstybės narės piliečio vaiko situacija, atsižvelgiant į esminius abiejų teisinių situacijų skirtumus, be to, palankesnis situacijos, į kurią patenka pastarasis, pobūdis išplaukia net iš taikytinų teisės aktų formuluotės.

69      Todėl, priešingai nei siūlo aiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negalima pagrįstai teigti, jog dėl iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukiančių teisės gyventi praradimo priežasčių apribojimų (žr. šio sprendimo 54 ir 57 punktus) iš Turkijos imigravusio darbuotojo šeimos nario, kuriam buvo leista atvykti į valstybę narę pas šį darbuotoją, situacija yra palankesnė nei valstybės narės piliečio šeimos nario situacija, dėl ko yra pažeidžiama papildomo protokolo 59 straipsnyje įtvirtinta norma.

70      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomame aiškinime neatsižvelgiama į aplinkybę, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnis ir Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnis yra suformuluoti skirtingai.

71      Be to, toks aiškinimas neišvengiamai padarytų iš Turkijos imigravusių darbuotojų vaikų teisinį statusą neaiškesnį, jiems laipsniškai integruojantis į priimančiąją valstybę narę, nors Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsniu siekiama priešingo tikslo: laipsniškai stiprinti šių darbuotojų šeimų narių padėtį atitinkamoje valstybėje narėje, leidžiant jiems po tam tikro laiko gyventi savarankiškai.

72      Be to, kaip matyti iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą motyvų, šio teismo aiškinimas, koks išdėstytas šio sprendimo 60 punkte, iš esmės yra pagrįstas generalinio advokato L. A. Geelhoed išvados byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Ayaz, 52 punkte nurodytais argumentais, nors šie argumentai nebuvo nurodyti šio spendimo motyvuojamojoje dalyje.

73      Kadangi paskelbus minėtą sprendimą Aydinli prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai performulavo savo pirmąjį klausimą tam, kad Teisingumo Teismas iš naujo išnagrinėtų, ar šis sprendimas yra tinkamas, reikia dar kartą pažymėti, kad, viena vertus, šiame sprendime pateiktas Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antros įtraukos apimties išaiškinimas tik patvirtina tai, kas jau buvo įtvirtinta kalbant apie tą pačią nuostatą ankstesnėje Teisingumo Teismo praktikoje (minėti sprendimai Ergat ir Cetinkaya). Kita vertus, remdamasis identiškais motyvais, šį aiškinimą Teisingumo Teismas išplėtė ir minėto sprendimo 7 straipsnio antrajai pastraipai (minėtas sprendimas Torun). Be to, nėra jokio įrodymo, kuris leistų iš esmės atskirti pagrindinėje byloje nagrinėjamą faktinę ir teisinę situaciją nuo bylose, kuriose buvo priimti minėti sprendimai Ergat, Cetinkaya, Aydinli ir Torun, nagrinėtų situacijų, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrįsto motyvo, pateisinančio tai, kad Teisingumo Teismas iš naujo svarstytų šį klausimą.

74      Galiausiai, kalbant apie situaciją, nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kurioje po to, kai Turkijos pilietis buvo nuteistas už įvairius nacionalinių įstatymų pažeidimus, priimančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos priėmė sprendimą jį išsiųsti, pažymėtina, kad Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas, leidžiantis valstybėms narėms imtis reikiamų priemonių; vis dėlto šios valdžios institucijos privalo įvertinti asmeninį pažeidėjo elgesį bei aktualų, realų ir pakankamai rimtą jo keliamo pavojaus viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui pobūdį ir, be kita ko, jos turi laikytis proporcingumo principo (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Nazli 57–61 punktus ir pagal analogiją 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Oteiza Olazabal, C‑100/01, Rink. p. I‑10981, 39, 43 ir 44 punktus). Konkrečiau kalbant, šio sprendimo 14 straipsnio 1 dalimi paremtos išsiuntimo priemonės gali būti imamasi, tik jei suinteresuotojo asmens elgesys suteikia pagrindą manyti, kad jis kels konkrečią naujų viešosios tvarkos pažeidimų grėsmę. Priėmus kaltinamąjį nuosprendį ši priemonė nenustatoma automatiškai bendros prevencijos tikslais (žr. 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Dogan, C‑383/03, Rink. p. I‑6237, 24 punktą).

75      Atsižvelgiant į visus anksčiau išdėstytus argumentus, į pateiktą pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Turkijos pilietis, kuriam dar vaikui buvo leista dėl šeimos susijungimo atvykti į valstybės narės teritoriją ir kuris pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką įgijo teisę laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą, nepraranda iš šios teisės laisvai įsidarbinti kildinamos teisės gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje, išskyrus du atvejus:

–        šio sprendimo 14 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, arba

–        jeigu jis be pagrįstų priežasčių išvyksta iš atitinkamos valstybės narės teritorijos reikšmingam laikotarpiui,

nors jis yra vyresnis kaip 21 metų, nebėra išlaikomas savo tėvų, šioje valstybėje narėje gyvena savarankiškai ir kelerius metus negalėjo įsidarbinti dėl jam skirtos tą laiką trukusios laisvės atėmimo bausmės, neatidėjus jos vykdymo.

Toks aiškinimas atitinka papildomo protokolo 59 straipsnio reikalavimus.

 Dėl antrojo klausimo

76      Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

77      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

Turkijos pilietis, kuriam dar vaikui buvo leista dėl šeimos susijungimo atvykti į valstybės narės teritoriją ir kuris pagal 1980 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros, priimto Asociacijos tarybos, įsteigtos susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką įgijo teisę laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą, nepraranda iš šios teisės laisvai įsidarbinti kildinamos teisės gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje, išskyrus du atvejus:

–       šio sprendimo 14 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, arba

–       jeigu jis be pagrįstų priežasčių išvyksta iš atitinkamos valstybės narės teritorijos reikšmingam laikotarpiui,

nors jis yra vyresnis kaip 21 metų, nebėra išlaikomas savo tėvų, šioje valstybėje narėje gyvena savarankiškai ir kelerius metus negalėjo įsidarbinti dėl jam skirtos tą laiką trukusios laisvės atėmimo bausmės, neatidėjus jos vykdymo.

Toks aiškinimas atitinka 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje pasirašyto bei 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto ir patvirtinto papildomo protokolo 59 straipsnio reikalavimus.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.