52007DC0359

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 27.6.2007

KOM(2007) 359 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Siekiant bendrų lankstumo ir užimtumo garantijų principų:

Derinant lankstumo ir užimtumo garantijas kurti daugiau ir geresnių darbo vietų

{SEK(2007) 861}{SEK(2007) 862}

TURINYS

1. Integruotas požiūris į lankstumo ir užimtumo garantijas 4

2. Lankstumo ir užimtumo garantijų politika: valstybių narių patirtis 8

3. Lankstumo ir užimtumo garantijos ir socialinis dialogas 8

4. Bendrųjų lankstumo ir užimtumo garantijų principų nustatymas 9

5. Lankstumo ir užimtumo garantijų įgyvendinimo planai 11

6. Finansinis lankstumo ir užimtumo garantijų aspektas 11

7. Tolesni žingsniai: Lankstumo ir užimtumo garantijos ir Lisabonos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategija 13

I PRIEDAS LANKSTUMO IR UŽIMTUMO GARANTIJŲ ĮGYVENDINIMO PLANAI 15

II PRIEDAS LANKSTUMO IR UŽIMTUMO GARANTIJŲ TAIKYMO PAVYZDŽIAI 21

III PRIEDAS PAGRINDINIAI SU LANKSTUMO IR UŽIMTUMO GARANTIJOMIS SUSIJĘ RODIKLIAI 24

1. GLOBALIZACIJOS IR POKYčIų KELIAMOS PROBLEMOS IR ATVERIAMOS GALIMYBėS

Europos piliečių gyvenimo ir darbo būdas sparčiai kinta[1]. Galima išskirti keturias pagrindines priežastis: Europos ir tarptautinės ekonomikos integracija; naujų, ypač informacijos ir komunikacijos srities, technologijų kūrimas; demografinis Europos visuomenių senėjimas ir vis dar santykinai mažas vidutinis užimtumo lygis bei didelis ilgalaikio nedarbo lygis, dėl to padidėja rizika socialinės apsaugos sistemų tvarumui; susiskaidžiusių darbo rinkų atsiradimas daugelyje šalių[2], kuriose yra ir santykinai socialiai apsaugotų ir neapsaugotų darbuotojų („saviškių“ ir „pašaliečių“).

Apskritai, dėl globalizacijos ekonomikos augimas ir užimtumas didėja, bet įmonėms ir darbuotojams reikia greitai reaguoti į pokyčius, atsirandančius dėl globalizacijos. Europos Sąjungoje užimtumo lygis nuolat didėja, o nedarbo lygis – mažėja. Tai optimistiškai nuteikiantys faktai, nors Europos Sąjungoje vis dar yra 17 milijonų bedarbių (2007 m. duomenys), o Europos valstybių ekonomiką tebereikia restruktūrizuoti. Siekiant prisitaikyti reikalinga lankstesnė darbo rinka ir tokios užimtumo garantijos, kurios leistų atsižvelgti ir į darbuotojų, ir į darbdavių poreikius. Europoje reikia sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų, siekiant prisitaikyti prie pokyčių ir spręsti naujų socialinės rizikos veiksnių problemą. Reikia sumažinti darbo rinkos susiskaidymą bei pavojingų darbų skaičių, skatinti tvarią integraciją ir kaupti įgūdžius. Jau dabar daugumą darbo rinkos „pašaliečių“ sudaro moterys, jaunimas ir migrantai, o vyresnio amžiaus darbuotojai susiduria su įvairiais sunkumais siekdami išlaikyti savo darbo vietą arba susirasti naują darbą[3]. Net ir pagal neterminuotas darbo sutartis dirbantys asmenys gali jaustis nesaugūs, nes netekę darbo ir siekdami rasti geros kokybės darbą jie susidurtų su tais pačiais sunkumais.

Kad būtų pasiekti Lisabonos tikslai sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų, atskiriems asmenims, bendrovėms, valstybėms narėms ir Europos Sąjungai reikia naujų lankstumo ir užimtumo garantijų formų. Asmenims vis labiau reikia užimtumo garantijų, o ne darbo vietos išlaikymo garantijų, nes vis mažiau asmenų dirba tą patį darbą visą gyvenimą. Įmonės, ypač mažos ir vidutinės, turi turėti galimybę pritaikyti savo darbuotojų skaičių prie kintančių ekonominių sąlygų. Jos turėtų turėti galimybę įdarbinti asmenis, turinčius geresnį įgūdžių derinį, kurie dirbs produktyviau ir lanksčiau, o dėl to bus įdiegta daugiau naujovių ir padidės konkurencingumas. Tačiau Europa nėra taip gerai prisitaikiusi prie jos ekonomikoje iškylančių krizių, kaip galėtų. Tai gali padidinti susirūpinimą dėl naudojimosi užsakomosiomis paslaugomis ir darbo vietų perkėlimu[4], padidinti pajamų skirtumus ir atotrūkį tarp kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų[5]. ES ir jos valstybės narės turėtų daryti didesnę pažangą siekdamos sukurti dinamišką, sėkmingai veikiančią žinių ekonomiką ir tolygiau paskirstyti gerovės teikiamą naudą visuomenėje. Daugiau asmenų turėtų gauti naudos iš vykstančių pokyčių ir pasinaudoti galimybe siekti aukštesnių pareigų. Daugiau vargingai gyvenančių asmenų turėtų pradėti gyventi geriau.

Europos piliečiai pripažįsta, kad būtina prisitaikyti ir keistis. 76 % europiečių sutinka, kad darbas pas tą patį darbdavį visą darbingą gyvenimą jau yra atgyvena. 76 % asmenų mano, kad siekiant šiais laikais surasti darbą yra naudinga sugebėti lengvai kaitalioti darbus. 72 % teigia, kad darbo sutartys turėtų tapti lankstesnės, kad būtų skatinama kurti darbo vietas. Galiausiai, 88 % piliečių teigia, kad nuolatinis mokymas padidina asmenų galimybes susirasti darbą[6].

Atnaujinta Lisabonos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategija – tai ES politinis atsakas į globalizacijos keliamas problemas ir atveriamas galimybes. Europos Vadovų Taryba paragino valstybes nares „nacionalinėse reformų programose sistemingiau plėtoti išsamias politikos strategijas, kuriomis siekiama pagerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti“. Komisijos kartu su valstybėmis narėmis ir socialiniais partneriais buvo paprašyta „išnagrinėti galimybes parengti lankstumo ir užimtumo garantijų bendruosius principus“, nes šie principai galėtų būti naudingas pagrindas siekiant atviresnių ir lengviau prisitaikančių darbo rinkų bei produktyvesnių darboviečių[7].

1. INTEGRUOTAS POžIūRIS į LANKSTUMO IR UžIMTUMO GARANTIJAS

Integruotas požiūris į lankstumo ir užimtumo garantijas grindžiamas būtinybe pasiekti atnaujintos Lisabonos strategijos[8] tikslų, visų pirma sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų, ir atnaujinti europietiškus socialinės gerovės modelius. Tam reikia politikos, kuri leistų vienu metu išspręsti darbo rinkų lankstumo, darbo organizavimo, darbo santykių, užimtumo garantijų ir socialinės apsaugos klausimus.

Lankstumo ir užimtumo garantijomis siekiama užtikrinti dideles ES piliečių užimtumo garantijas, t. y. galimybę bet kuriuo darbingo gyvenimo etapu lengvai rasti darbą ir turėti palankias sąlygas siekti karjeros sparčiai kintančioje ekonominėje aplinkoje. Taip pat siekiama padėti ir darbuotojams, ir darbdaviams pasinaudoti visomis globalizacijos teikiamomis galimybėmis. Taip sudaromos sąlygos, kad užimtumo ir lankstumo garantijos galėtų vienos kitas papildyti.

Valstybės narės turėtų dėti daugiau pastangų, kad jų darbo rinkos teiktų daugiau įdarbinimo galimybių. Dažnai politikos priemonės rengiamos ir įgyvendinamos nenuosekliai, o tai neleidžia spręsti didelių darbo rinkos problemų. Labai dažnai politikos priemonėmis siekiama arba suteikti daugiau lankstumo garantijų įmonėms, arba daugiau užimtumo garantijų darbuotojams, todėl tokios priemonės panaikina vienos kitų poveikį arba nedera tarpusavyje. Gerėjant ekonominei padėčiai – šiuo metu ekonomika auga sparčiausiai per pastaruosius 6 metus, o nuo 2005 iki 2008 m. bus sukurta 7 milijonai naujų darbo vietų – Europos Sąjungai ir valstybėms narėms suteikiama galimybė dėti daugiau pastangų ir imtis reformų, kad būtų įgyvendinti Europos Sąjungos įsipareigojimai siekti ekonomikos augimo ir kurti naujas darbo vietas bei užtikrinti ekonominę ir socialinę sanglaudą.

Kas yra lankstumo ir užimtumo garantijos?

Lankstumo ir užimtumo garantijas galima apibrėžti kaip integruotą strategiją ir lankstumui, ir užimtumui didinti darbo rinkoje.

Lankstumo garantijos susijusios su sėkmingu perėjimu iš vieno gyvenimo etapo į kitą: iš mokyklos į darbą, iš vieno darbo į kitą, iš nedarbo laikotarpio į darbą ir iš darbo į pensiją. Jos nėra susijusios vien tik su didesne bendrovių laisve įdarbinti ir atleisti asmenis ir jos nereiškia, kad neterminuotos darbo sutartys jau yra tapusios atgyvena. Jos susijusios su geresnio darbo siekimu, galimybėmis siekti aukštesnių pareigų ir tinkamiausia talento sklaida. Lankstumo garantijos susijusios ir su lanksčiu darbo organizavimu, kai sugebama greitai ir veiksmingai prisitaikyti prie naujų gamybos poreikių ir įgyti naujų įgūdžių, jos taip pat susijusios su lengvesniu profesinių ir asmeninių pareigų derinimu. Užimtumo garantijos nėra vien tik darbo vietos išlaikymo garantijos, jos susijusios su naujų įgūdžių, kurie padėtų asmenims siekti geresnio darbo, įgijimu ir pagalbos ieškantiesiems darbo teikimu. Užimtumo garantijos apima ir tinkamas bedarbio išmokas, palengvinančias pereinamąjį laikotarpį, kai asmuo ieško darbo. Galiausiai, užimtumo garantijos apima visų darbuotojų, ypač žemos kvalifikacijos ir vyresnio amžiaus darbuotojų galimybes mokytis.

Taigi, ir lankstumo, ir užimtumo garantijos gali būti naudingos tiek įmonėms, tiek darbuotojams dėl, pavyzdžiui, geresnio darbo organizavimo[9], galimybių siekti aukštesnių pareigų, kurios atsiranda įgijus naujų įgūdžių, dėl mokymui skirtų investicijų, kurios įmonėms atsiperka, nes taip padedama darbuotojams prisitaikyti prie pokyčių ir teigiamai į juos reaguoti.

Lankstumo ir užimtumo garantijų komponentai

Komisija ir valstybės narės, remdamosi patirtimi ir analitiniais duomenimis, pasiekė susitarimą, kad bus galima plėtoti ir įgyvendinti šiuos keturis lankstumo ir užimtumo garantijų politikos komponentus:

- Lanksčios ir patikimos sutarčių sąlygos (darbdavių ir darbuotojų, „pašaliečių“ ir „saviškių“ atžvilgiu), užtikrinamos rengiant modernius darbo teisės įstatymus, kolektyvines sutartis ir šiuolaikiškai organizuojant darbą;

- Visapusiškos mokymosi visą gyvenimą strategijos , skirtos užtikrinti, kad darbuotojai, ypač mažiausiai garantijų turintys darbuotojai, galėtų nuolatos prisitaikyti ir rasti darbą;

- Veiksminga aktyvi darbo rinkos politika , padedanti žmonėms prisitaikyti prie sparčių pokyčių, sutrumpinti nedarbo laikotarpius ir palengvinti pereinamąjį laikotarpį, kai jie ieško darbo;

- Šiuolaikiškos socialinės apsaugos sistemos , suteikiančios tinkamą finansinę paramą, skatinančios užimtumą ir palengvinančios judumą darbo rinkoje. Jos apima plačios apimties socialinės apsaugos nuostatas (bedarbio išmokos, pensijos ir sveikatos apsauga), kurios padeda asmenims suderinti darbą su asmeninėmis ir šeimyninėmis pareigomis, pvz., vaikų priežiūra.

Kaip taikomos lankstumo ir užimtumo garantijos?

Ekonominė analizė[10] patvirtina, kad šie keturi komponentai gali papildyti vienas kitą ir dėl jų gali padidėti užimtumas (bendras užimtumas ir moterų, jaunimo ir vyresnio amžiaus asmenų užimtumas), sumažėti skurdo rizikos lygis ir padidėti žmogiškasis kapitalas.

Kai kurie darbuotojai dirba didelio lankstumo sąlygomis, o jų užimtumo garantijos mažos. Kiti dirba pagal sutartis tokiomis sąlygomis , kuriomis neskatinama keisti darbo arba toks keitimas atidėliojamas. Tai ypač akivaizdu griežtų užimtumo apsaugos teisės aktų, apsaugančių nuo atleidimo iš darbo dėl ekonominių priežasčių, atveju. Remiantis analitiniais duomenimis[11], dėl griežtų užimtumo apsaugos teisės aktų[12] sumažėja atleidimo iš darbo atvejų, bet sumažėja ir bedarbių įsidarbinimo lygis. Įmonės, svarstydamos, ar įdarbinti naujus darbuotojus, atsižvelgs į didelių būsimų išlaidų, susijusių su darbuotojų atleidimu, tikimybę. Šis klausimas yra ypač aktualus mažoms įmonėms. Nors analizė[13] rodo, kad griežtų užimtumo apsaugos teisės aktų poveikis bendram nedarbo lygiui yra nežymus, toms asmenų grupėms, kurioms tikimybė susidurti su problemoms įsidarbinant yra didžiausia, pvz., jaunimui, moterims, vyresnio amžiaus darbuotojams ir ilgalaikiams bedarbiams, šis poveikis gali būti neigiamas. Labiau tikėtina, kad ne vyrai, o moterys kaitalios darbo ir nedarbo laikotarpius, visų pirma siekdamos suderinti darbą ir šeimyninį gyvenimą, todėl griežtų užimtumo apsaugos teisės aktų sukeltas mažesnis įdarbinimo lygis joms turės didesnio poveikio. Griežti užimtumo apsaugos teisės aktai dažnai skatina sudaryti įvairias laikinas sutartis, kurios dažnai sudaromos su moterimis ir jaunais asmenimis ir kurios neužtikrina didelių garantijų ir suteikia ribotas galimybes gauti nuolatinį darbą[14]. Dėl to darbo rinka susiskaido, o lankstumo ir užimtumo garantijomis ir siekiama spręsti šią problemą. Griežti užimtumo apsaugos teisės aktai turi ir teigiamo poveikio, pvz., jie skatina įmones investuoti į mokymą, taip pat skatina darbuotojų lojalumą ir didesnį našumą.

Būtina rengti visapusiškas mokymosi visą gyvenimą strategijas ir daugiau investuoti į žmogiškuosius išteklius siekiant prisitaikyti prie sparčių pokyčių ir naujovių. Šis veiksnys turi vis didesnės svarbos įmonių konkurencingumui ir ilgalaikio darbuotojų užimtumo galimybėms. Aukštos kokybės pirminis išsilavinimas, įgytos įvairios svarbiausios kvalifikacijos ir nuolat įgūdžių tobulinimui skiriamos investicijos suteikia įmonėms daugiau galimybių prisitaikyti prie ekonomikos pokyčių, o darbuotojams – išsaugoti darbo vietą arba susirasti naują. Aktyvus mokymasis visą gyvenimą turi teigiamos įtakos dideliam užimtumo lygiui ir mažam (ilgalaikio) nedarbo lygiui[15]. Tačiau labai dažnai šios investicijos suteikia naudos tik aukštos kvalifikacijos asmenims[16] , o dėl nepakankamų investicijų į mokymą labiausiai nukenčia asmenys, kuriems labiausiai reikia tobulinti įgūdžius, pvz., žemos kvalifikacijos darbuotojai, pagal laikinas sutartis dirbantys asmenys, savarankiškai dirbantys asmenys ir vyresnio amžiaus darbuotojai. Įmonės gali būti nesuinteresuotos skirti investicijų įgūdžių tobulinimui, nes apmokytus darbuotojus gali įdarbinti kiti darbdaviai. Šią problemą galima iš dalies išspręsti paskirstant išlaidas atskirų sektorių fondams. Reikia, kad rengiant visiems skirto mokymosi visą gyvenimą strategijas aktyviai dalyvautų vyriausybės, socialiniai partneriai, įmonės ir atskiri darbuotojai.

Šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos , kurios suteikia tinkamas bedarbio išmokas, ir aktyvi darbo rinkos politika yra svarbiausi komponentai, suteikiantys pajamų garantijas ir paramą darbo keitimo laikotarpiu. Geros bedarbio išmokų sistemos yra būtinos pajamų nuostoliams kompensuoti darbo keitimo laikotarpiu, bet jos gali neigiamai veikti darbo paieškos intensyvumą ir dėl jų gali sumažėti finansinė motyvacija priimti darbo pasiūlymą. Šį neigiamą poveikį galima smarkiai sumažinti skiriant veiksmingą pagalbą ieškantiesiems darbo ir suteikiant paskatas dirbti[17], kad būtų užtikrinta teisių ir prievolių pusiausvyra. Duomenys rodo, kad tiesioginė pagalba ieškantiesiems darbo, pvz., darbo paieškos kursai ir darbo klubai, yra vienos iš veiksmingiausių priemonių, padedančių bedarbiams susirasti darbą[18]. Išlaidos aktyviai darbo rinkos politikai siejamos su mažesniu bendru nedarbo lygiu[19]. Aktyvios darbo rinkos politikos veiksmingumui teigiamos įtakos turi ne tokie griežti užimtumo apsaugos teisės aktai[20].

Pagal sėkmingą lankstumo ir užimtumo garantijų strategiją reikia nuosekliai derinti bedarbio išmokų sistemos pajamų draudimo funkciją su atitinkama „aktyvavimo strategija“, skirta įsidarbinimo laikotarpiui palengvinti ir karjeros galimybėms pagerinti. Praktiškai įrodyta, kad darbuotojai jaučiasi geriau apsaugoti, kai yra teikiamos pakankamos bedarbio išmokos, o ne kai užtikrinama griežta apsauga nuo atleidimo iš darbo. Darbuotojų saugumo jausmas padidėja ir dėl aktyvios darbo rinkos politikos[21]. Paklausus respondentų apie jų galimybes rasti naują darbą, jeigu jie būtų atleisti, įvairiose Europos šalyse gauti labai skirtingi atsakymai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur veikia griežti užimtumo apsaugos teisės aktai, darbuotojai nurodė, jog jų galimybės yra labai mažos[22] , o Danijoje, kur užimtumo apsaugos teisės aktai yra švelnesni, darbuotojai sako turį daug galimybių. Tai parodo, kad geros bedarbio išmokos, veiksminga aktyvi darbo rinkos politika ir dinamiškos darbo rinkos didina žmonių saugumo jausmą.

2. LANKSTUMO IR UžIMTUMO GARANTIJų POLITIKA: VALSTYBIų NARIų PATIRTIS

EBPO atnaujintoje darbo strategijoje[23] pabrėžiama, kad pastarųjų metų diskusijos apie lankstumo ir užimtumo garantijas buvo pradėtos dėl kai kuriose valstybėse narėse didėjančio užimtumo bei gerų socialinės ir ekonominės veiklos rezultatų. EBPO nurodo šiuos lankstumo ir užimtumo garantijų taikymui būdingus bendrus požymius: švelnūs užimtumo apsaugos teisės aktai, aktyvus mokymasis visą gyvenimą, skiriama daug lėšų (tiek aktyviai, tiek ir pasyviai) darbo rinkos politikai, dosnios bedarbio išmokų sistemos, kuriomis užtikrinama teisių ir pareigų pusiausvyra, plačios aprėpties socialinės apsaugos sistemos ir didelis profesinių sąjungų narių skaičius. Socialinės ir ekonominės veiklos rezultatai yra tokie: didelis užimtumo lygis, mažas nedarbo lygis ir mažas santykinis skurdo lygis palyginti su ES vidurkiu. EBPO[24], Tarptautinės darbo organizacijos[25] ir Europos Komisijos[26] atliekamas darbas rodo, kad lankstumo ir užimtumo garantijų politika turėjo įtakos šiems palankiems rezultatams.

Pagal ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją lankstumo ir užimtumo garantijas reikia vertinti platesniu mastu. Patikima ir finansiškai tvari makroekonomikos politika, veiksminga mikroekonomikos politika, atviros ir konkurencingos produktų, paslaugų ir kapitalo rinkos sukuria palankią aplinką įmonėms pasinaudoti naujomis galimybėmis, finansuoti naujus komercinius sumanymus ir kurti naujas darbo vietas. Lankstumo ir užimtumo garantijas reikia papildyti socialine politika, kuri būtų orientuota į labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis ir į labiausiai nuo darbo rinkos nutolusius asmenis.

II priede pateikta keletas šalių pavyzdžių – tai šalys, kurios vykdo veiksmingą lankstumo ir užimtumo garantijų politiką arba sprendžia savo problemas visapusiškai atsižvelgdamos į lankstumo ir užimtumo garantijas.

Siekdamos stebėti, ar vykdoma lankstumo ir užimtumo garantijų politika yra veiksminga, valstybės narės ir Komisija svarsto su lankstumo ir užimtumo garantijomis susijusių rodiklių apibrėžtį ir paskirtį. Šio dar nebaigto darbo rezultatai pateikiami III priede.

3. LANKSTUMO IR UžIMTUMO GARANTIJOS IR SOCIALINIS DIALOGAS

Siekiant užtikrinti, kad lankstumo ir užimtumo garantijos suteiktų naudos visiems, šioje veikloje turi aktyviai dalyvauti socialiniai partneriai. Taip pat svarbu, kad visos suinteresuotosios šalys būtų pasirengusios pripažinti ir prisiimti su pokyčiais susijusią atsakomybę. Dažnai integruota lankstumo ir užimtumo garantijų politika būna vykdoma tose šalyse, kurioje svarbus vaidmuo tenka atskirų socialinių partnerių, taip pat socialinių partnerių ir valdžios institucijų dialogui, o labiausiai – savitarpio pasitikėjimui. Socialiniai partneriai turi daugiausia galimybių spręsti darbdavių ir darbuotojų poreikių klausimus bei nustatyti sritis, kuriose šie gali pasiekti gerų sąveikos rezultatų, pvz., organizuodami darbą arba rengdami ir įgyvendindami mokymosi visą gyvenimą strategijas. Socialinių partnerių parama siekti svarbiausių Lisabonos strategijos tikslų yra labai svarbi; vyriausybės ir socialiniai partneriai yra vienodai atsakingi už šios paramos naudojimą konkrečioms politinėms iniciatyvoms rengti. Akivaizdu, kad visapusiškas lankstumo ir užimtumo garantijų metodas, o ne atskiros politinės priemonės, yra geriausias būdas užtikrinti, kad socialiniai partneriai dalyvautų visapusiškose diskusijose apie prisitaikymo galimybes.

Patirtis rodo, kad partneryste grįstas metodas yra tinkamiausias lankstumo ir užimtumo garantijų politikai formuoti. Aišku, kad suinteresuotosios šalys, būdamos savarankiškos organizacijos, pačios turi nuspręsti, kaip jos dalyvaus socialiniame dialoge lankstumo ir užimtumo garantijų politikos klausimais.

Valstybių narių lygmeniu lankstumo ir užimtumo garantijos būtų proceso, skirto nustatyti su prisitaikymu ir pokyčiais susijusius nacionalinius tikslus užimtumo, našumo didinimo bei lankstumo ir užimto garantijų srityje, pagrindas. Kad vyktų šis procesas, reikia didinti informuotumą apie konkrečius poreikius siekti pokyčių ir gerinti vykdomą politiką. Šį procesą pradėtų valdžios institucijos, bet siektų, kad jame dalyvautų socialiniai partneriai ir kitos suinteresuotosios šalys. Galima būtų pradėti nacionalinį dialogą, kuriame dalyvautų darbdavių, darbuotojų, vyriausybės ir kitų šalių atstovai, kurių užduotis būtų parengti įvairius politikos metodus arba susitarti dėl priemonių rinkinio. Tai leistų priimti nacionalinę integruotą lankstumo ir užimtumo garantijų strategiją. Komisija ragina valstybes nares bendradarbiauti su socialiniais partneriais, kad į nacionalines reformų programas būtų įtraukti jų lankstumo ir užimtumo garantijų įgyvendinimo metodai.

4. BENDRųJų LANKSTUMO IR UžIMTUMO GARANTIJų PRINCIPų NUSTATYMAS

Nors lankstumo ir užimtumo garantijų politika ir priemonės turėtų atspindėti labai skirtingą valstybių narių padėtį, visos ES valstybės narės sprendžia tą patį modernizavimo klausimą ir susiduria su tomis pačiomis dėl globalizacijos ir pokyčių iškilusiomis problemomis. Todėl atrodo tikslinga pasiekti ES lygmens susitarimą dėl įvairių „bendrųjų lankstumo ir užimtumo garantijų principų“, kad būtų sudarytos palankios sąlygos nacionalinėms diskusijoms siekiant bendrų Augimo ir užimtumo strategijos tikslų.

Šie bendrieji principai galėtų būti naudingas pagrindas siekiant atviresnių ir lengviau prisitaikančių darbo rinkų bei produktyvesnių darboviečių. Jie turėtų padėti valstybėms narėms rengti ir įgyvendinti lankstumo ir užimtumo garantijų strategijas, kuriose visapusiškai atsižvelgiama į konkrečias jų problemas, galimybes ir aplinkybes, šioje veikloje aktyviai dalyvaujant socialiniams partneriams.

Bendrieji principai galėtų būti tokie:

1. Lankstumo ir užimtumo garantijos apima lanksčias ir patikimas sutarčių sąlygas (darbdavių ir darbuotojų, „saviškių“ ir „pašaliečių“ atžvilgiu), visapusiškas mokymosi visą gyvenimą strategijas, veiksmingą aktyvią darbo rinkos politiką ir šiuolaikiškas socialinės apsaugos sistemas. Jomis siekiama geriau įgyvendinti Augimo ir užimtumo strategiją, sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų bei pagerinti europietiškus socialinės gerovės modelius. Tuo tikslu siūloma naujų lankstumo ir užimtumo garantijų formų, kad būtų padidintos galimybės prisitaikyti, užimtumas ir socialinė sanglauda.

2. Lankstumo ir užimtumo garantijos reiškia darbdavių, darbuotojų, darbo ieškančių asmenų ir valdžios institucijų teisių ir pareigų pusiausvyrą.

3. Lankstumo ir užimtumo garantijas reikia pritaikyti prie konkrečių valstybių narių aplinkybių, darbo rinkų bei darbo santykių. Lankstumo ir užimtumo garantijos nėra orientuotos į vieną darbo rinkos modelį ar vieną politikos strategiją.

4. Lankstumo ir užimtumo garantijos turėtų padėti sumažinti darbo rinkos dalyvių pasiskirstymą į „saviškius“ ir „pašaliečius“. Dabartiniams dalyviams „saviškiams“ reikalinga parama, kad jie būtų pasirengę darbo ieškojimo laikotarpiui ir jiems būtų suteikiama apsauga šiuo laikotarpiu. Dabartiniams dalyviams „pašaliečiams“, įskaitant bedarbius, kurių daugumą sudaro moterys, jaunimas ir migrantai, reikia geresnių galimybių susirasti darbą ir siekti stabilių sutarties sąlygų.

5. Reikia skatinti, kad būtų teikiamos vidinės lankstumo ir užimtumo garantijos (bendrovėse) ir išorinės garantijos (pereinant iš vienos bendrovės į kitą). Suteikiant pakankamas lankstumo garantijas įdarbinant asmenis ir juos atleidžiant turėtų būti užtikrintas saugus perėjimo iš vieno darbą į kitą laikotarpis. Reikia padidinti galimybes siekti aukštesnių pareigų ir pereinamuoju nedarbo ar neveiklumo laikotarpiu. Vienas iš lankstumo ir užimtumo garantijų tikslų – siekti aukštos kokybės darboviečių, kuriose yra gabių vadovų, gerai organizuojamas darbas ir nuolat tobulinami įgūdžiai. Socialinė apsauga turėtų skatinti, o ne slopinti judumą.

6. Lankstumo ir užimtumo garantijomis turėtų būti remiama lyčių lygybė: skatinama, kad vyrams ir moterims būtų suteiktos vienodos galimybės gauti gerą darbą, sudaromos galimybės suderinti darbą ir šeimyninį gyvenimą ir suteikiamos vienodos galimybės migrantams, jaunimui, neįgaliesiems ir vyresnio amžiaus darbuotojams.

7. Kad būtų galima užtikrinti lankstumo ir užimtumo garantijas, reikia, kad socialiniai partneriai ir valdžios institucijos vieni kitais pasitikėtų, plėtotų dialogą, būtų pasirengę prisiimti su pokyčiais susijusią atsakomybę ir rengtų suderintus politinių priemonių rinkinius.

8. Lankstumo ir užimtumo garantijų politikai vykdyti reikia lėšų, ši politika turėtų būti plėtojama siekiant, kad ji prisidėtų prie patikimos ir finansiškai tvarios biudžeto politikos. Ja turi būti siekiama teisingai paskirstyti visų pirma įmonių, atskirų asmenų ir valstybės biudžeto išlaidas ir naudą, atkreipiant ypatingą dėmesį į specifinę mažų ir vidutinių įmonių padėtį. Veiksminga lankstumo ir užimtumo garantijų politika gali padėti siekti ir šio bendro tikslo.

5. LANKSTUMO IR UžIMTUMO GARANTIJų įGYVENDINIMO PLANAI

Siekiant įgyvendinti bendruosius lankstumo ir užimtumo garantijų principus valstybėse narėse, reikia parengti kruopščiai suplanuotus ir suderintus politikos plėtros planus ir priemonių rinkinius. Kadangi valstybių narių socialinės ir ekonominės sąlygos, kultūrinė aplinka ir institucinė sandara labai skirtinga, konkretūs planai ar rinkiniai taip pat skirsis.

Nors lankstumo ir užimtumo garantijos nėra orientuotos į vieną darbo rinkos modelį ar vieną politikos strategiją, įvairios Europos Sąjungos valstybės turi sukaupusios naudingos patirties. Todėl valstybės narės turi daug galimybių pasimokyti vienos iš kitų ir perimti tą patirtį, kuri geriausia tinka jų padėčiai.

Galima nustatyti keletą plataus masto tipiškų lankstumo ir užimtumo garantijų politikos komponentų grupių ir derinių, vadinamų lankstumo ir užimtumo garantijų įgyvendinimo planais, kurie padėtų spręsti tipiškas su lankstumo ir užimtumo garantijomis susijusias šalių problemas. I priede apibūdinti keturi tipiniai planai ir problemos, kurias siekiama spręsti pagal šiuos planus. Šie planai neatspindi ir jokiu būdu negali atspindėti kurios nors šalies konkrečios padėties. Tačiau kiekvienas planas, arba net keli planai iš karto, skirti konkrečioms keletui valstybių narių būdingoms problemoms spręsti.

Šie planai buvo parengti remiantis valstybių narių padėtimi ir Lankstumo ir užimtumo garantijų ekspertų grupės ataskaita[27].

Valstybės narės, atsižvelgdamos į konkrečią savo padėtį ir institucinę sandarą ir pasikonsultavusios su socialiniais partneriais ir kitomis suinteresuotomis šalimis, turėtų išnagrinėti konkrečias savo problemas ir tipinius planus, kurie gali padėti išspręsti šias problemas, kad valstybės narės galėtų pačios parengti išsamų planą, leisiantį nustatyti geresnį lankstumo ir užimtumo garantijų derinį.

Šie tipiniai planai taip pat turėtų būti abipusio mokymosi ir palyginimo priemone įgyvendinant atnaujintą Lisabonos strategiją.

6. FINANSINIS LANKSTUMO IR UžIMTUMO GARANTIJų ASPEKTAS

Dėl sparčių ekonomikos ir darbo rinkos pokyčių darbuotojai turi dažniau keisti darbus savo darbinės veiklos laikotarpiu. Dėl to gali prireikti pasinaudoti bedarbio išmokomis, tuo metu gaunant pagalbą intensyvioms darbo paieškoms ir įgūdžiams tobulinti.

Šalyse, kuriose jau nustatyta bedarbio išmokų sistema ir šios išmokos yra didelės, taikant teisių ir pareigų principą turėtų būti padedama siekti, kad ši sistema taptų ekonomiškai veiksmingesnė. Tų šalių, kuriose išmokų sistema mažiau išplėtota, valdžios institucijos gali svarstyti galimybę nukreipti valstybės lėšas į lankstumo ir užimtumo strategijų politikos gerinimą, o papildomas išlaidas padengti iš įvairių šaltinių, pvz., padidinti mokesčius arba socialinio draudimo įmokas.

Tačiau lankstumo ir užimtumo garantijų išlaidas reikia visada vertinti atsižvelgiant į ekonominę naudą, atsirandančią dėl padidėjusio darbo rinkos dinamiškumo, didesnio užimtumo ir našumo. Viename tyrime[28] apskaičiuota, kad 10 % padidinus vienam bedarbiui tenkančias išlaidas aktyviai darbo rinkos politikai nedarbo lygis sumažėja 0,4 %. Ankstyvos intervencinės priemonės leidžia sumažinti ilgalaikes išlaidas nedarbui, su juo susijusias išlaidas sveikatos apsaugai ir socialinei atskirčiai skirtas išlaidas[29].

Siekiant pagerinti mokymąsi visą gyvenimą reikės veiksmingiau naudoti valstybės ir privačias lėšas, o kartais šių lėšų reikės skirti daugiau, bet tai turėtų atsipirkti dėl sukurtų naujų darbo vietų ir didesnio darbo našumo. Apskaičiuota, kad asmenys, kurie dirbdami dalyvauja profesinio mokymosi veikloje, uždirba vidutiniškai 5 % daugiau negu asmenys, kurie to nedaro[30]. Šiuo metu didžiąją dalį su darbu susijusio mokymosi išlaidų padengia darbdaviai, tokia situacija išliks ir ateityje. Be to, valstybės politika irgi galima skatinti, kad atskiri asmenys finansuotų mokymąsi visą gyvenimą, pvz., suteikti mokesčių lengvatas. Daugumoje šalių darbuotojams gali tekti atsakomybė už investicijas į mokymąsi visą gyvenimą ir dalyvavimą siūlomoje mokymosi veikloje. Todėl tai gali pareikalauti sąnaudų ir iš darbuotojų, pvz., jie mokymuisi skirtų dalį savo laiko.

Gerinant aktyvią darbo rinkos politiką gali prireikti skirti naujų išteklių specializuotai ir prevencinei politikai. Tačiau ši politika netaps veiksmingesnė vien tik didinant bendras išlaidas. Jos veiksmingumas priklauso nuo jos kokybės, jos svarbos darbo rinkai, nuo to, ar ji yra pritaikyta konkrečiai situacijai, ir nuo to, ar užimtumo garantijos ir pasiruošimas pokyčiams yra veiksmingai suderinti su darbo rinkų dinamiškumu. Aktyvi darbo rinkos politika gali būti papildyta ir veiksminga kovos su diskriminacija politika.

Lankstumo ir užimtumo garantijų politikai vykdyti dažnai reikia biudžeto lėšų, todėl ji turi būti visiškai suderinta su patikima ir finansiškai tvaria biudžeto politika. Kai kuriose šalyse su lankstumo ir užimtumo garantijomis susijusios išlaidos ir taip yra pakankamai didelės, bet reikia didinti jų veiksmingumą, pvz., gerinti mokymosi visą gyvenimą struktūrą ir aktyvią darbo rinkos politiką. Kitoms šalims akivaizdžiai reikia papildomų išteklių, taigi reikia didinti valstybės ir privačias išlaidas bent trumpalaikiu laikotarpiu. Tačiau padidinus bendras valstybės išlaidas šių papildomų lėšų nebūtinai atsiras, jų taip pat gali atsirasti teisingai paskirsčius išlaidas įmonėms, atskiriems asmenims bei valstybiniam sektoriui ir naudojant kitoms politikos sritims skirtas lėšas.

Bendrijos indėlis finansuojant lankstumo ir užimtumo garantijų politiką

Bendrijos sanglaudos gairėse ir kaimo plėtros gairėse pabrėžiamas sanglaudos politikos ir kaimo plėtros indėlis siekiant strateginių Europos Sąjungos tikslų, ypač Lisabonos strategijos tikslų. Kalbant konkrečiau, visos užimtumo gairėse nurodytos priemonės (įskaitant lankstumo ir užimtumo garantijų politikos priemones) gali būti finansuojamos iš Europos socialinio fondo, iš kurio 2007–2013 m. programavimo laikotarpiui valstybėms narėms bus skirta apie 70 mlrd. EUR, o daugeliu atvejų finansinė parama gali būti skiriama ir iš Europos regioninės plėtros fondo. Bendrovių lygmeniu organizuojamas mokymas ir aktyvios darbo rinkos priemonės, įskaitant bedarbiams teikiamą pagalbą ieškant darbo, mokymąsi visą gyvenimą bei savarankiško darbo ir verslininkystės skatinimą, yra vieni iš veiksmų, kuriems gali būti skirtas finansavimas. Didelė Bendrijos paramos dalis gali būti suteikta ir iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo.

7. TOLESNI žINGSNIAI: LANKSTUMO IR UžIMTUMO GARANTIJOS IR LISABONOS EKONOMIKOS AUGIMO IR DARBO VIETų KūRIMO STRATEGIJA

Šiuo komunikatu siekiama palengvinti išsamias ES institucijų, valstybių narių, socialinių partnerių ir kitų suinteresuotųjų šalių diskusijas, kad Europos Vadovų Taryba galėtų iki 2007 m. pabaigos priimti bendrųjų lankstumo ir užimtumo garantijų principų rinkinį. Šie bendrieji principai turėtų paskatinti ir padėti įgyvendinti integruotas ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires, o ypač užimtumo gaires.

Kitos 2007–2008 m. bendrosios užimtumo ataskaitos analizėje turėtų būti daugiausia nagrinėjama valstybių narių pažanga rengiant visapusiškas politikos strategijas, apimančias keturis lankstumo ir užimtumo garantijų komponentus. Šių metų Lisabonos nacionalinių reformų analizėje Komisija pateiks pradinių pastabų apie tai, kaip valstybės narės galėtų pasinaudoti lankstumo ir užimtumo garantijų bendraisiais principais ir įgyvendinimo planais rengdamos savo specifinę politiką.

Per kitą integruotų gairių etapą valstybės narės bus raginamos teikti išsamias lankstumo ir užimtumo garantijų strategijų ataskaitas naudodamos savo nacionalines reformų programas. Komisija rengs metines pažangos ataskaitas, kuriose bus pateikiami šių strategijų stebėsenos rezultatai, o Lisabonos strategijos įgyvendinimo etapo pabaigoje parengs lankstumo ir užimtumo garantijų strategijų įgyvendinimo pažangos ataskaitą. Komisija pasiūlys patobulintą ir labiau specializuotą abipusio mokymosi programą siekdama užtikrinti, kad valstybės narės turėtų naudos iš vykdomos lankstumo ir užimtumo garantijų politikos.

Atsižvelgdama į socialinio dialogo svarbą rengiant ir įgyvendinant veiksmingas lankstumo ir užimtumo garantijų strategijas Komisija ragina, kad remdamiesi Europos Vadovų tarybos patvirtintais bendraisiais lankstumo ir užimtumo garantijų principais Europos socialiniai partneriai dalyvautų Bendrijos lygmens dialoge. Šios diskusijos papildytų ir sustiprintų svarbiausią socialinių partnerių vaidmenį atitinkamose valstybėse narėse. Todėl per 2008 m. vyksiantį trišalį aukščiausio lygio susitikimą socialiniais klausimais daugiausia dėmesio diskusijose galėtų būti skiriama lankstumo ir užimtumo garantijoms.

I PRIEDAS LANKSTUMO IR UŽIMTUMO GARANTIJŲ ĮGYVENDINIMO PLANAI

1 planas: siekti vienodų sutarčių sąlygų

Šis tipinis planas aktualus šalims, kuriose pagrindinė problema yra darbo rinkos, susiskaidžiusios į „saviškius“ ir „pašaliečius“. Šiuo planu būtų siekiama visai darbo jėgai užtikrinti vienodas lankstumo ir užimtumo garantijas. Naujai atvykusiems asmenims būtų suteikiama galimybė įsidarbinti ir jiems būtų lengviau sudaryti palankesnes sutartis.

Tose šalyse neterminuotos darbo sutartys laikomos pagrindine priemone, reikalinga norint užtikrinti apsaugą darbo įstatymais ir kolektyvinėmis sutartimis. Galimybės mokytis ir socialinės apsaugos nuostatų taikymas taip pat vis dažniau priklauso nuo to, ar dirbama pagal neterminuotą darbo sutartį. Siekiant padidinti darbo rinkos lankstumą vis dažniau sudaromos terminuotos darbo sutartys, darbo pagal iškvietimą sutartys, sutartys per agentūrą ir kt. sutartys. Dažnai prieš įdarbinant darbuotojus pagal neterminuotą darbo sutartį jiems ilgą laiką nuolat atnaujinamos terminuotos darbo sutartys. Šios darbo sutartys darbuotojams greičiau gali tapti spąstais, o ne atspirties tašku. Tose šalyse saugumas dažniau yra pagrįstas darbo vietų apsauga, o ne socialinėmis išmokomis. Todėl bedarbio išmokos yra gana mažos, o socialinės pagalbos sistemos menkai išplėtotos. Kad bedarbiai galėtų pasinaudoti patikimu valdymu ir veiksmingai vykdoma aktyvia darbo rinkos politika, būtina institucijų lygmeniu stiprinti išmokų administravimo institucijas ir valstybines užimtumo tarnybas.

Sukūrus veiksmingą pagrindą, suteikiantį darbuotojams galimybę patekti į darbo rinką, tobulėti ir sėkmingai siekti aukštesnių pareigų, piliečiai ir visuomenė gautų dar didesnės naudos.

Sutarčių sąlygos: taikant šį planą būtų siekiama pagerinti darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, sutartis per agentūrą, darbo pagal iškvietimą ir pan. sutartis, padėtį. Šiems darbuotojams būtų užtikrinta tinkama apsauga, pvz., vienodas atlygis ir minimalus darbo valandų skaičius (dirbantiesiems pagal iškvietimą). Šiems darbuotojams taip būtų taikomos antros pagal svarbumą įdarbinimo sąlygos, pvz., dalyvavimas darbo pensijų fonduose ir teisė į mokymą. Teisės aktai ir kolektyvinės sutartys apribotų nestandartinių sutarčių sudarymą vieną po kitos ir laikui bėgant būtų sudaromos palankesnės sutartys.

Papildoma priemonė būtų pakeisti neterminuotą darbo sutartį. Pasirinkus šią galimybę nuo pat darbo santykių su darbdaviu pradžios darbuotojai būtų įdarbinti pagal neterminuotas darbo sutartis ir jiems nebetektų pradėti dirbti pagal viena po kitos sudaromas kelias terminuotas darbo sutartis arba sutartis, sudarytas per agentūrą (kaip dažnai būna dabar). Pakeitus neterminuotą darbo sutartį joje būtų numatyta galimybė laipsniškai stiprinti darbo vietos apsaugą. Iš pradžių būtų nustatytas pagrindinis darbo vietos apsaugos lygis, ir apsauga būtų gerinama laipsniškai su pareigų ėjimo laiku, kol būtų pasiekta visapusė apsauga. Taikant šį metodą, susijusį su pareigų ėjimo trukme, būtų savaime daroma pažanga siekiant geresnių sutarties sąlygų; taip sumažėtų pavojus įsipareigoti dirbti pagal sutartis, kuriose numatyta apsauga yra mažesnė.

Būtų numatyta galimybė pakeisti neterminuotų darbo sutarčių nuostatas dėl atleidimo iš darbo dėl ekonominių priežasčių – taip būtų mažinama biurokratija, trumpinama procedūrų trukmė, didinamas rezultatų skaidrumas, o pats procesas taptų patikimesnis.

Mokymosi visą gyvenimą klausimą darbdaviai ir valdžios institucijos turėtų spręsti kartu, siekdami pagerinti laikinųjų darbuotojų mokymosi galimybes. Šiuo metu laikinieji darbuotojai dažnai neturi galimybės mokytis, nes darbdavys nėra tikras, kiek ilgai laikys darbuotoją. Siekiant visiems užtikrinti galimybę mokytis, sektorių arba regioniniu lygiu būtų įsteigti mokymo fondai ir mokymo institucijos. Darbuotojų ir įmonių dalyvavimui skatinti būtų numatytos skatinimo priemonės, įskaitant finansinę paramą ir mokesčių lengvatas.

Aktyvi darbo rinkos politika būtų pradėta nuo valstybinių užimtumo tarnybų darbo gerinimo (personalo ir jo įgūdžių atžvilgiu). Būtų numatyta galimybė bendradarbiauti su rinkos partneriais, pvz., laikinojo įdarbinimo agentūromis. Vykdant aktyvią darbo rinkos politiką būtų remiami ne tik ilgalaikiai bedarbiai, bet ir tie, kurie dažnai neturi darbo.

Socialinės apsaugos sistemos užtikrintų laikiniesiems darbuotojams galimybę kaupti savo teises ir būtų lengviau jas perkelti pereinant dirbti į kitą bendrovę arba sektorių. Jos būtų pertvarkytos taip, kad trumpesniais nedarbo laikotarpiais būtų mokamos didesnės išmokos. Būtų nustatyta socialinės pagalbos sistema, kuria būtų siekiama didinti piliečių judumą ir mažinti jų priklausomybę nuo neoficialios šeimos narių pagalbos.

Socialiniams partneriams suteikus galimybę parodyti pokyčių teikiamą naudą vietos lygiu, būtų dar labiau sustiprintas jų tarpusavio pasitikėjimas.

Seka ir finansavimas: pirmiausia būtų siekiama panaikinti rinkos susiskaidymą, dėl to būtų patirta nedidelių tiesioginių išlaidų. Įgyvendinant mokymosi visą gyvenimą strategiją ir aktyvią darbo rinkos politiką numatytos priemonės yra itin svarbios, bet gali būti, kad jų poveikis bus pastebimas tik vėliau. Šioms priemonėms įgyvendinti taip pat reikia viešojo ir privačiojo sektorių investicijų. Gerinant socialinę apsaugą, visų pirma kuriant socialinės pagalbos sistemą, gali tekti didinti arba perskirstyti viešąsias išlaidas, tai turi būti kontroliuojama, o išmokos skiriamos su tam tikromis sąlygomis, siekiant užtikrinti, kad tokios išlaidos būtų ekonomiškai veiksmingos. Nuostatos dėl atleidimo iš darbo dėl ekonominių priežasčių galėtų būti keičiamos tuo pat metu vykdant šias sąlygas.

***

2 planas: kurti lankstumo ir užimtumo garantijas įmonėje ir suteikti saugumą pereinamuoju laikotarpiu

Šis tipinis planas aktualus šalims, kuriose darbo jėgos srautai yra palyginti nedideli. Pasirinkus šį planą padidėtų investicijos į užimtumo gerinimą – įmonių darbuotojai galėtų nuolat tobulinti savo gebėjimus ir būtų geriau pasirengę gamybos metodų ir darbo organizavimo permainoms. Faktinis darbas ir darbdavys būtų vertinami platesne prasme, nes būtų taikomos sistemos, leidžiančios saugiai ir sėkmingai pakeisti darbo vietą tuo atveju, jei bendrovė būtų pertvarkoma ir būtų atleidžiami darbuotojai.

Šiame plane svarstomose šalyse dominuoja didelės įmonės, užtikrinančios aukšto lygio darbo vietų apsaugą. Darbuotojai yra stipriai prisirišę prie savo įmonės, o darbo rinkos dinamiškumas yra gana mažas. Pastaruoju metu taip būna rečiau, nes bendrovės vis dažniau pertvarkomos ir vis dažniau naudojamasi užsakomosiomis paslaugomis. Šiose šalyse socialinės apsaugos sistemos dažniausiai yra gerai išplėtotos, o išmokos pakankamos. Ir toliau susiduriama su problemomis pakankamų išmokų mokėjimą derinant su stipriomis paskatomis priimti darbo pasiūlymą. Dažnai išlaidos aktyviai darbo rinkos politikai yra gerokai didesnės nei anksčiau, bet programos ne visada yra veiksmingos, visų pirma tos, kuriomis siekiama suteikti darbo vietą ilgalaikiams bedarbiams.

Piliečiams ir visuomenei būtų naudingiau, jei darbuotojai dažniau keistų įmones. Jei pereinamuoju laikotarpiu gaunamos įmokos būtų pakankamai didelės, o naujų ir geresnių darbo vietų perspektyvos būtų realios, darbuotojai būtų labiau linkę rizikuoti ir pereiti į kitą darbo vietą.

Sutarčių sąlygos atitiktų toliau nurodytus reikalavimus: a) prevencinio metodo taikymas, t. y. nuolatinės investicijos į mokymąsi visą gyvenimą (žr. toliau), lankstesnis darbo laikas ir susitarimai derinti darbą su šeimyninių pareigų atlikimu; b) išankstinė intervencija, t. y. darbo paieška nėra atidėliojama iki to laiko, kai darbuotojas bus atleistas, bet prasideda tuojau pat, kai tampa aišku, jog tai greičiausiai įvyks; c) bendri visų susijusių šalių veiksmai. Darbdaviai, socialiniai partneriai, valstybinės užimtumo tarnybos ir laikinojo darbo agentūros veiktų išvien, kad padėtų įsidarbinti kitoje darbo vietoje ir apsaugotų atleidžiamus darbuotojus nuo pavojaus tapti (ilgalaikiais) bedarbiais. Įvykdžius šias sąlygas atleidimo iš darbo procedūros taptų gerokai paprastesnės, tam reikėtų mažiau išlaidų ir laiko.

Įmonės turėtų gerokai daugiau investuoti į mokymąsi visą gyvenimą ir darbo jėgos užimtumo gerinimą. Tai būtų daroma atsižvelgiant į įmonių įvairovę ir jų dydį. Pagal įgūdžių ugdymo programas kiekvienam darbuotojui būtų sudaryta asmeninė mokymosi ir karjeros programa. Tokios programos būtų laikomos darbo sutarties dalimi, ir abi pusės įsipareigotų visomis priemonėmis stengtis įvykdyti nustatytus įgūdžių reikalavimus. Be to, užimtumo gerinimo klausimu būtų deramasi įmonių arba sektoriaus lygiu. Kolektyvinėse sutartyse būtų nustatyti įgūdžių reikalavimai kiekvienai atitinkamai profesijai, būtų numatytos šiems įgūdžiams įgyti reikalingos mokymo priemonės ir laikotarpiai, per kuriuos darbuotojai turėtų atitikti šiuos reikalavimus. Sektoriuose, kuriuose dominuoja MVĮ, būtų naudinga bendradarbiauti sektoriaus lygiu ir kurti veiksmingą žmogiškojo kapitalo didinimo politiką.

Vykdydamos aktyvią darbo rinkos politiką valstybinės užimtumo tarnybos padėtų sėkmingai keisti darbo vietas (žr. pirmiau). Be to, valstybinės užimtumo tarnybos daugiausia dėmesio skirtų ilgalaikiams bedarbiams. Tokiems bedarbiams jos parengtų programas, kurios labiau atitiktų darbo rinkoje vyraujančią paklausą ir būtų labiau pritaikytos atskiriems darbo ieškotojams.

Socialinės apsaugos sistemos: daugiausia pastangų būtų dedama siekiant užtikrinti išmokų mokėjimo sąlygų laikymąsi ir veiksmingą darbo ieškotojų priežiūrą jiems ieškant darbo. Nors paprastai išmokos ir yra pakankamo dydžio, jas gali reikėti padidinti nedarbo laikotarpio pradžioje siekiant pagerinti darbuotojų padėtį pereinamuoju laikotarpiu.

Nors institucijų socialinis dialogas yra gerai išplėtotas, būtina nedelsiant didinti socialinių partnerių tarpusavio pasitikėjimą, ypač nacionaliniu lygiu. Esant galimybei, derybos galėtų vykti decentralizuotu lygiu.

Seka ir finansavimas: siekiant toliau plėtoti lankstumo ir užimtumo garantijas ir saugumą pereinamuoju laikotarpiu pačioje įmonėje ir sektoriuje, pirmenybė būtų teikiama įmonių ir sektorių parengtoms priemonėms bei investicijoms. Vykstant šiam procesui tuo pačiu metu būtų koreguojamos atleidimo procedūros: į jas įtraukiami ankstyvos intervencijos ir pereinamojo laikotarpio aspektai. Vykdant patobulintą aktyvią darbo rinkos politiką reikėtų veiksmingiau leisti lėšas, bet išlaidų nebūtų daugiau.

***

3 planas: gerinti darbo jėgos įgūdžius ir galimybes

Šis tipinis planas aktualus šalims, kuriose pagrindinė problema yra didelė gyventojų įgūdžių stoka ir nepakankamos galimybės. Žemos kvalifikacijos asmenims būtų suteikiama daugiau galimybių rasti darbą ir gerinti savo įgūdžius, kad jie galėtų įsitvirtinti darbo rinkoje

Šiose šalyse nedarbo lygis paprastai yra aukštas, bet ne visos gyventojų grupės turi vienodas galimybes. Būtina didinti darbuotojų galimybes siekti aukštesnių pareigų. Sutarčių sąlygos paprastai yra pakankamai lanksčios, bet kai kuriais atvejais labiau pažeidžiamoms darbo rinkos asmenų grupėms gali reikėti užtikrinti didesnę apsaugą. Įgūdžių ir galimybių stoka gali lemti sektorių, darbo vietų ir darbo rinkoje pasiektų rezultatų susiskaidymą. Tam tikroms grupėms (moterims, vienišoms motinoms, migrantams, neįgaliesiems, jaunimui ir vyresnio amžiaus darbuotojams) yra pavojus būti išstumtiems iš darbo rinkos. Dėl to gali padidėti asmenų, gaunančių nuolatines išmokas, skaičius, o tai lemtų skurdo lygio padidėjimą. Vykdant aktyvią darbo rinkos politiką numatomos priemonės, skatinančios priimti darbo pasiūlymą, bet gali reikėti imtis veiksmų, skirtų užtikrinti, kad būtų gerinama darbo kokybė ir įgūdžiai.

Rengiant žemos kvalifikacijos asmenis įgyti kitą naujų galimybių teikiančią profesiją, jiems būtų teikiama daugiau socialinio judumo galimybių, tai būtų naudinga piliečiams ir visuomenei.

Sutarčių sąlygos: žemos kvalifikacijos darbuotojams jos suteiktų galimybę įsidarbinti galimiems darbdaviams palankiomis sąlygomis, bet tokie darbuotojai turėtų galimybę laikui bėgant siekti daugiau garantijų suteikiančių sutarčių sąlygų patobulinę savo įgūdžius, ir kai darbo santykiai taptų stabilesni.

Vykdant mokymosi visą gyvenimą politiką būtų sprendžiamas nepakankamų darbo jėgos galimybių klausimas, pradedant nuo pagrindinio lavinimo sistemos. Būtų siekiama mažinti anksti mokyklą paliekančiųjų skaičių ir gerinti mokyklą baigusių asmenų bendrą kvalifikaciją. Būtų sprendžiamos suaugusiųjų neraštingumo ir negebėjimo skaičiuoti problemos. Darbo jėgos mokymas būtų specialiai orientuotas į žemos kvalifikacijos asmenis. Mokymo sistemose būtų skatinama derinti darbą, mokymą ir judumą. Būtų pripažintas ir patvirtintas neoficialusis mokymasis, taip pat būtų užtikrinta galimybė lengvai patekti į kalbų ir kompiuterių kursus tiek darbo vietoje, tiek už jos ribų. Atsižvelgdamos į savo tipą ir dydį, įmonės parengtų visapuses įgūdžių ugdymo strategijas, suteikiančias visiems personalo nariams teisę mokytis ir įgyti naujų įgūdžių. Valdžios institucijos gali tobulinti skatinamąsias priemones siekdamos, kad įmonės investuotų į savo darbo jėgą (t. y. mokesčių lengvatos arba kitos priemonės). Be to, būtų skatinami ir darbuotojai, pvz., pradedama taikyti individualių mokymosi rezultatų sistemą. Taikant tokią sistemą, darbuotojai bendradarbiaudami su darbdaviais galėtų tam tikrą dalį laiko ir pinigų skirti asmeniniam tobulėjimui.

Aktyvi darbo rinkos politika: pakankamos kvalifikacijos darbo ieškotojai būtų aiškiai atskirti nuo tų, kurių įgūdžiai turi būti gerinami. Pirmosios grupės atveju akcentuoti būtų galima paramą individualiai darbo paieškai. Vis dėlto antrosios grupės atveju vykdant aktyvią darbo rinkos politiką svarbiausia būtų suteikti tinkamą mokymą ir taip padėti jiems siekti aukštesnių pareigų, ir užtikrinti tvarią, o ne greitą, reintegraciją.

Socialinės apsaugos sistemos: būtų numatytos skatinamosios priemonės žemos kvalifikacijos išmokų gavėjams ir kontroliuojamos tokių išmokų teikimo sąlygos siekiant užtikrinti, kad bedarbiui apsimokėtų įsidarbinti, o prireikus būtų mokamos papildomos išmokos arba jų mokėjimas būtų stabdomas palaipsniui. Todėl kiltų mažiau problemų dėl dirbančiųjų už mažą atlyginimą. Be to, sumažėtų darbo užmokesčiu nesusijusios išlaidos žemos kvalifikacijos darbuotojams.

Jeigu socialinės partnerystės vaidmuo nėra labai svarbus, socialinį dialogą būtų galima pagyvinti į diskusijas įtraukiant naujų klausimų, pvz., susijusių su moksliniais tyrimais ir plėtra, naujovėmis, švietimu ir įgūdžiais.

Seka ir finansavimas: pirmiausia būtų patobulinta pagrindinio lavinimo sistema, tačiau priemonių poveikis bus pastebimas vėliau. Mokymui darbo vietoje gerinti reikėtų privačių investicijų, kurios būtų remiamos viešojo sektoriaus skatinamosiomis priemonėmis. Reikia vykdyti veiksmingesnę ir aktyvesnę darbo rinkos ir socialinės apsaugos politiką siekiant, kad darbdaviams galimybė įdarbinti žemos kvalifikacijos darbuotojus taptų patrauklesnė.

***

4 planas: daugiau galimybių išmokų gavėjams ir neoficialiems darbuotojams

Šis tipinis planas aktualus šalims, kurių ekonomika neseniai buvo iš esmės pertvarkyta, ir dėl to atsirado daug ilgalaikes išmokas gaunančių bedarbių, turinčių mažai galimybių sugrįžti į darbo rinką. Taikant šį planą būtų siekiama suteikti daugiau galimybių išmokų gavėjams ir palengvinti perėjimą iš neįformintos darbo vietos į oficialią. Tam pasiekti būtų plėtojama veiksminga aktyvi darbo rinkos politika ir mokymosi visą gyvenimą sistemos ir būtų skiriamos tinkamo dydžio bedarbio išmokos

Šiose šalyse nuo seno veikiančios (daugeliu atvejų pramonės) įmonės buvo priverstos atleisti daug darbuotojų. Bedarbiai gauna pašalpas, kurios dažnai apibūdinamos kaip išėjimo iš darbo rinkos pašalpos , o ne perėjimo į naują darbo vietą išmokos. Investicijos į aktyvią darbo rinkos politiką yra mažos, o galimybės rasti darbą menkos. Kad išmokų administravimo institucijos ir valstybinės užimtumo tarnybos galėtų vykdyti veiksmingą aktyvią darbo rinkos politiką, jas būtina stiprinti institucijų lygiu. Vystoma nauja ekonominė veikla, dažniausiai paslaugų srityje. Išmokų gavėjams sunku pasinaudoti įsidarbinimo galimybėmis, kurias teikia šios naujos ekonominės permainos. Šiuo metu naujų darbo vietų apsaugos lygis yra žemas, o senoms darbo vietoms taikomos kai kurios priemonės gali būti per griežtos. Ir toliau pastebimi lyčių užimtumo skirtumai. Daug žmonių ieško išsigelbėjimo šešėlinėje ekonomikoje. Dėl siauro profilio profesinio mokymo sistemų žemos kvalifikacijos darbuotojams ir darbo patirties neturintiems jauniems žmonėms sunku prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų.

Suteikus naujų galimybių bedarbiams ir neoficialią ekonominę veiklą integravus į oficialią ekonomiką, piliečiai ir visuomenė gautų dar didesnės naudos.

Sutarčių sąlygos: būtų užtikrinta, kad naujų ekonomikos sektorių darbuotojams, kurių didelė dalis dirba pagal terminuotas arba darbo pagal iškvietimą sutartis, būtų suteikta tinkama apsauga. Neoficialaus darbo įteisinimas sulauktų didesnio pritarimo, kadangi neoficialiems darbuotojams būtų suteikta daugiau teisių ir galimybė gauti profesinį mokymą. Sustiprinus užimtumo reguliavimą padidėtų mokestinės pajamos ir socialinės įmokos. Be to, norint skatinti oficialų užimtumą reikėtų toliau vykdyti darbo apmokestinimo reformas, nustatyti naujus verslo įmonių registravimo reikalavimus, stiprinti darbo inspekcijos ir su neoficialiu darbu kovojančių finansinių institucijų veiklą. Neterminuotas darbo sutartis turintys darbuotojai gautų naudos iš padidėjusių investicijų į jų mokymą, o gresiant atleidimui iš darbo būtų imtasi išankstinių veiksmų. Laikantis šių sąlygų sumažės būtinybė taikyti griežtas taisykles dėl atleidimo iš darbo dėl ekonominių priežasčių.

Mokymosi visą gyvenimą , švietimo ir profesinio mokymo sistemos būtų tobulinamos glaudžiai bendradarbiaujant su įmonėmis ir orientuojantis į darbo rinkos poreikius. Bendrovės būtų skatinamos investuoti į mokymąsi visą gyvenimą. Darbdavių prievolė investuoti į savo darbuotojus galėtų būti pagrindinis kolektyvinių derybų klausimas. Tobulinant mokymosi visą gyvenimą ir profesinio mokymo sistemas reikėtų glaudaus privačių bendrovių ir valdžios institucijų bendradarbiavimo. Kad šios sistemos būtų ekonomiškai efektyvios, būtina stiprinti išteklių paskirstymo ir švietimo rezultatų tarpusavio ryšį.

Pirmiausia būtų stiprinami valstybinių užimtumo tarnybų administraciniai pajėgumai. Reikėtų didinti darbuotojų skaičių, jų pajėgumus, paprastinti sprendimų priėmimo procesą ir darbo organizavimą. Kad išmokų administravimo institucijos ir valstybinės užimtumo tarnybos galėtų vykdyti veiksmingą aktyvią darbo rinkos politiką , būtina stiprinti jų tarpusavio bendradarbiavimą. Vykdant aktyvią darbo rinkos politiką didžiausias dėmesys būtų skiriamas ilgalaikiams bedarbiams, neįgaliems darbuotojams ir tiems, kuriems gresia atleidimas. Pagalba būtų pritaikyta konkrečiam asmeniui, būtų parengtos programos, labiau atitinkančios darbo rinkos poreikius, kad darbo ieškotojai vėl sėkmingai įsidarbintų. Įsteigus viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, kuriai priklausytų visos suinteresuotosios šalys (visų lygių valdžios institucijos, švietimo ir mokymo įstaigos, socialiniai partneriai, bendrovės, NVO, privačios įdarbinimo agentūros), aktyvi darbo rinkos politika būtų dar veiksmingesnė.

Socialinės apsaugos sistemos : būtų mokamos pakankamo dydžio bedarbio išmokos, kad darbuotojai galėtų ieškotis darbo ir neįsidarbintų neoficialiai. Tuo pačiu metu reikėtų tobulinti dirbti skatinančias priemones ir išmokų teikimo sąlygas tiek darbuotojų, tiek darbdavių atžvilgiu. Taip dirbti galintys išmokas gaunantys asmenys būtų paskatinti ieškotis darbo, o darbdaviai – kurti naujas darbo vietas. Būtų palengvintos neįgaliųjų integracijos į darbo rinkas sąlygos. Pakeitus darbo vietą būtų paprasčiau išsaugoti teises į socialinę apsaugą.

Būtų sustiprinti socialinių partnerių pajėgumai, t. y. jie įgytų teisę derėtis dėl pagrindinių darbo sąlygų elementų, įskaitant darbo laiką. Vyriausybės skatintų visapusių darbdavių ir darbuotojų organizacijų kūrimą ir jų įsiliejimą į didesnes institucijas. Galima būtų gerinti tiek dvišalį, tiek trišalį socialinį dialogą. Be to, socialinį dialogą būtų galima plėtoti sektorių ir regioniniu lygiu.

Seka ir finansavimas: pirmiausia būtų siekiama neoficialų darbą integruoti į oficialią sistemą. Tai padarius reikėtų mažiau lėšų stiprinant valstybines užimtumo tarnybas institucijų lygiu ir gerinant socialinę apsaugą. Investicijoms į mokymąsi visą gyvenimą skatinti reikėtų bendrų valdžios institucijų ir įmonių pastangų. Gerinant aktyvią darbo rinkos politiką, mokymosi visą gyvenimą sistemą ir socialinę apsaugą būtų galima keisti atleidimo iš darbo dėl ekonominių priežasčių tvarką.

II PRIEDASLANKSTUMO IR UŽIMTUMO GARANTIJŲ TAIKYMO PAVYZDŽIAI

Toliau pateikiami lankstumo ir užimtumo garantijų politikos pavyzdžiai. Juose pabrėžiami integruotojo metodo, taikyto bent keliose iš keturių lankstumo ir užimtumo garantijų komponentų sričių, pranašumai, kai lankstumo ir užimtumo garantijų aspektai papildo vienas kitą.

Austrijos išeitinių išmokų sistema. Austrijoje gana didelis darbo rinkos lankstumas derinamas su vidutinio dydžio socialinėmis išmokomis. Tuo pačiu metu vykdoma veiksminga aktyvi darbo rinkos politika ir vyrauja didelis pasitikėjimas socialiniais partneriais. Austrijos darbo įstatymuose nustatytas darbo vietų apsaugos lygis yra gana žemas, nors statistiniai duomenys rodo vidutinį rodiklį. Skirtumai yra susiję su procedūriniais aspektais, dėl kurių atleidimo iš darbo tvarka yra gana paprasta. Darbdaviams gana retai tenka sudaryti terminuotas darbo sutartis, kurių dalis nesiekia vidurkio (2006 m. 9 %, palyginti su 14,4 % ES vidurkiu). Nedarbo lygis yra žemiausias Europoje (4,8 %). Ilgalaikio nedarbo lygis – 1,3 %. Užimtumo lygis atitinka Lisabonos tikslą (iš viso – 70,2 %, moterų – 63,5 %). Dalyvavimo mokymosi visą gyvenimą programoje lygis viršija ES iškeltą tikslą ir yra 12,9 % (2005 m.). Skurdo rizikos lygis yra žemas (12 %).

Šiomis aplinkybėmis 2003 m. buvo įgyvendinta viena labai svarbi naujovė – įsigaliojo nauja išeitinių išmokų sistema. Taikant seną sistemą išeitinių išmokų mokėjimas atleidžiamiems darbuotojams priklausė nuo jų darbo santykių trukmės. Tai reiškė, kad darbuotojai, perėję dirbti į kitą darbo vietą, prarastų savo įgytas teises. Taikant naują sistemą darbdavys įpareigojamas kas mėnesį pervesti į asmeninę darbuotojo sąskaitą nustatytą sumą. Jeigu darbuotojai atleidžiami iš darbo, jie gali pasinaudoti šios sąskaitos lėšomis. Taikant naują sistemą pašalinamas neigiamas judumo poveikis ir užtikrinamos darbuotojų teisės jiems patiems nutraukus darbo santykius. Be to, darbo organizacijų ( Arbeitsstiftungen ) veikla – itin sėkmingo permainų pasekmių sušvelninimo pavyzdys. Jos veikia kaip tarpininkaujančios agentūros, remiančios perėjimą iš vienos darbo vietos į kitą gręsiant masiniam atleidimui iš darbo, imdamosi išankstinių veiksmų ir sutelkdamos visas viešojo ir privačiojo sektoriaus suinteresuotąsias šalis bendrai veiklai.

Danijos auksinis trikampis . Danijos darbo rinkos pavyzdys rodo, kaip galima sėkmingai derinti lankstumo ir užimtumo garantijas taikant lanksčius darbo įstatymus ir suteikiant palyginti mažą darbo vietų apsaugą, dedant dideles pastangas, kad būtų skatinama mokytis visą gyvenimą ir užtikrinama aktyvi darbo rinkos politika bei stiprios socialinės apsaugos sistemos. Pradžia – 1899 m. „Rugsėjo susitarimas“, kurį rengiant buvo deramasi dėl teisės įdarbinti ir atleisti bei valstybinių išmokų užimtumui skatinti sistemos gerinimo. XX a. septintajame dešimtmetyje, įsteigus Valstybinę užimtumo tarnybą, valstybė prisiėmė atsakomybę dėl daugumos nedarbo rizikos veiksnių. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėta vykdyti aktyvią darbo rinkos politiką, kuria siekta skatinti bedarbius ieškoti darbo bei priimti darbo pasiūlymus ir kelti savo kvalifikaciją. Įgūdžių tobulinimas buvo remiamas taikant darbuotojų rotacijos sistemą, suteikiančią darbuotojams galimybę mokytis juos laikinai pakeičiant bedarbiais. Visi šie elementai priklauso vadinamajam auksiniam trikampiui , kurį sudaro lanksčios sutarčių sąlygos, stiprios socialinės apsaugos bei socialinio aprūpinimo sistemos, plataus masto aktyvi darbo rinkos politika. Danijoje yra itin aukštas užimtumo lygis (2006 m. buvo 77,4 %), labai žemas nedarbo lygis (3,9 %), jaunimo nedarbo lygis – 7,7 %, ilgalaikio nedarbo – 0,8 %; be to, šioje šalyje yra didelė darbuotojų kaita (vienas ketvirtadalis darbuotojų pas tą patį darbdavį yra dirbę trumpiau nei vienerius metus), aktyviai mokomasi visą gyvenimą (27,4 %), skurdo rizikos lygis yra žemas (12 %), o apskritai piliečiai jaučiasi gerai apsaugoti.

Laikinasis darbas Nyderlanduose . Olandijoje 1982 m. rengiant Vasenaro susitarimą, kuris paskatino plėsti darbo ne visą darbo dieną sistemą sudarant kolektyvines sutartis, buvo deramasi dėl nuosaikaus darbo užmokesčio ir užimtumo. Darbo ne visą darbo dieną sutartys dažniausiai yra neterminuotos, todėl jų nereikėtų painioti su „nesaugiu užimtumu“. Dauguma ne visą darbo dieną dirbančių asmenų, kurių didžioji dalis – moterys, taip dirba savo noru. Dešimtajame dešimtmetyje vis didesnę problemą kėlė tai, kad darbo rinka buvo gana nelanksti, bet valdžios institucijos negalėjo susitarti dėl darbo įstatymų atnaujinimo. Darbo organizacijai priklausantys socialiniai partneriai galiausiai buvo paraginti priimti bendrą susitarimą. Pagrindinis susitarimo tikslas – gerinti pagal laikinąsias sutartis dirbančių darbuotojų padėtį, taip mažinti nesaugumą, tačiau išsaugoti lankstumą. Jį sudarė trys toliau išvardyti pagrindiniai elementai: 1) riboti viena po kitos sudaromų terminuotų darbo sutarčių skaičių iki trijų (kita darbo sutartis turi būti neterminuota); 2) pašalinti kliūtis, su kuriomis susiduria laikinojo darbo agentūros; 3) terminuotas darbo sutartis ir laikinojo darbo per agentūras sutartis pripažinti darbo kodekse ir nustatyti minimalią apsaugą bei užmokestį. Laikiniesiems per agentūrą įdarbintiems darbuotojams būtų taikoma kolektyvinė sutartis, užtikrinanti darbo užmokestį, mokymą ir papildomą pensiją. Susitarimas buvo įtrauktas į teisės aktus; Lankstumo ir užimtumo garantijų aktas įsigaliojo 1999 m. sausio 1 d. Dešimtajame dešimtmetyje Nyderlanduose itin sumažėjo nedarbo lygis ir buvo sukurta daug naujų darbo vietų. Bendras užimtumo lygis yra aukštas (2006 m. 74,3 %), moterų – taip pat (67,7 %). Užimtumas vertinant visos darbo dienos ekvivalentais yra mažesnis dėl aukšto darbo ne visą darbo dieną lygio. Nedarbo lygis yra žemas (3,9 %), taip pat jaunimo (6,6 %) ir ilgalaikio nedarbo (1,7 %). Visą gyvenimą mokosi pakankamai daug žmonių (15,9 %). Skurdo rizikos lygis yra palyginti žemas (11 %).

Terminuotų darbo sutarčių skaičiaus mažinimas Ispanijoje. Ispanijoje vis dar sudaroma daug terminuotų darbo sutarčių (apie 34 % visų darbo sutarčių). 2006 m. gegužės mėn. socialiniai partneriai pasirašė vyriausybės remiamą plataus masto susitarimą, galiosiantį iki 2007 m. pabaigos, kuriuo ribojama galimybė pernelyg dažnai sudaryti terminuotas darbo sutartis ir supaprastinami darbdaviams keliami reikalavimai. Visi darbuotojai, sudarę dvi arba daugiau terminuotų darbo sutarčių su viena bendrove ir ištarnavę eidami tas pačias pareigas daugiau nei 24 mėnesius 30 mėnesių laikotarpiu, savaime įgyja teisę sudaryti neterminuotą darbo sutartį; pagal šią sutartį privaloma išeitinė pašalpa sumažinama nuo 45 iki 33 per metus išdirbtų dienų užmokesčio.

Airijoje sudarytas socialinių partnerių susitarimas „Artėjant 2016 m.“ Pastaraisiais metais Airijos ekonomika ir darbo rinka sparčiai kito. Airija, kurioje anksčiau gyventa iš mažų pajamų ir kurioje ekonomikos augimas buvo lėtas, o nedarbo lygis aukštas, tapo sparčiai augančios ekonomikos šalimi, kurioje pajamos yra didelės, o nedarbo lygis žemas. Airijos darbo rinka yra lanksti ir vis daugiau investuojama į aktyvią darbo rinkos politiką (0,75 % BVP, palyginti su 0,5 % ES vidurkiu). Žemas vyresnio amžiaus darbuotojų išsilavinimo lygis (41,7 % 45–54 m. asmenų dažnai teturi žemesnį nei vidurinis išsilavinimą) rodo, kad anksčiau nepakankamai investuota į švietimą, bet jaunosios kartos atstovai yra išsilavinę labiau. Dalyvavimo mokymosi visą gyvenimą veikloje rezultatai dar nėra tokie geri kaip kitose šioje srityje pirmaujančiose ES šalyse ir atspindi sunkumus, kurių patiriama užtikrinant galimybes žemos kvalifikacijos ir vyresnio amžiaus darbuotojams. „Artėjant 2016 m.“ susitarime šios problemos sprendžiamos taikant visapuses priemones. Jame pripažįstama būtinybė aktyviau dalyvauti darbo rinkoje ir į ją integruotis, skatinti našumą daugiau dėmesio skiriant ilgalaikiams bedarbiams, darbo neturintiems jauniems žmonėms ir labiausiai nuo darbo rinkos nutolusiems asmenims. Be to, šiame susitarime pabrėžiama, kad pirmiausia kvalifikacija turi būti keliama darbo vietoje (įskaitant pagrindinius įgūdžius), o didžiausią dėmesį reikia skirti žemesnės kvalifikacijos ir pažeidžiamiems darbuotojams ir migrantams. Jame kalbama apie planus plėsti mokymą darbo vietoje ir skirti daugiau lėšų Pagrindinio lavinimo darbo vietoje fondui, kurio tikslas – kovoti su neraštingumo ir negebėjimo skaičiuoti problemomis.

III PRIEDASPAGRINDINIAI SU LANKSTUMO IR UŽIMTUMO GARANTIJOMIS SUSIJĘ RODIKLIAI

Toliau nurodyti rodikliai (dauguma jų įrašyti į priimtą rodiklių, į kuriuos būtina atsižvelgti stebint Europos užimtumo gairių įgyvendinimą, sąrašą) gali būti laikomi svarbiais visiems keturiems komponentams, taip pat bendriems darbo rinkos rezultatams.

A. Lanksčios sutarčių sąlygos

- Bendros, nuolatinių ir laikinųjų darbuotojų užimtumo apsaugos griežtumas (EBPO)

- Sutarčių ir darbo sąlygų įvairovė ir jos priežastys (EUROSTATAS)

B. Visapusės mokymosi visą gyvenimą strategijos

- 25–64 m. suaugusiųjų, dalyvaujančių švietimo ir mokymo programose, procentinė dalis (EUROSTATAS)

- 45–54 m. ir 25–34 m. asmenų išsilavinimo lygis (gyventojų, turinčių bent aukštesnįjį vidurinį išsilavinimą, procentinė dalis) (EUROSTATAS)

C. Veiksminga aktyvi darbo rinkos politika

- Išlaidos, patirtos vykdant aktyvią ir pasyvią darbo rinkos politiką, išreikštos BVP procentine dalimi (EUROSTATAS)

- Išlaidos, patirtos vykdant aktyvią ir pasyvią darbo rinkos politiką, vienam bedarbiui (EUROSTATAS)

- Asmenų, dalyvaujančių vykdant aktyvią darbo rinkos politiką, skaičius, pagal priemonės rūšį (EBPO)

- Jaunų arba suaugusių bedarbių, kuriems darbas arba integracijos į darbo rinką priemonė nepasiūlyti 6 arba 12 mėnesių, dalis (EUROSTATAS)

D. Šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos

- Grynojo pakeitimo norma pirmaisiais metais ir po penkerių metų (EBPO)

- Nedarbo spąstai, kaip išmokų dydžio matas (EBPO ir EUROSTATAS)

E. Darbo rinkoje pasiekti rezultatai

- Bendras, moterų ir vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygis, (EUROSTATAS)

- Jaunimo (15–24 m.) nedarbo lygis (EUROSTATAS)

- Ilgalaikio nedarbo lygis (EUROSTATAS)

- Darbo našumo augimas (EUROSTATAS)

- Darbo kokybė (rodiklis dar rengiamas)

- Skurdo rizikos lygis (EUROSTATAS)

[1] BEPA (2007 m.), Europe's Social Reality .

[2] Europos Komisija, Užimtumas Europoje 2004 m., 4 skyrius.

[3] EBPO (2006 m.), Live longer, work longer . Žr. EBPO (2007 m.), Employment Outlook .

[4] BEPA (2006 m.), EU competitiveness and industrial location .

[5] J. Hudson, Inequality and the Knowledge economy: Running or standstill?

[6] „Europos užimtumo ir socialinė politika“, specialus Eurobarometro tyrimas 261, 2006 m. spalio mėn.

[7] Pirmininkaujančios valstybės narės išvados, Europos Vadovų Taryba, 2006 m. kovo 23-24 d. ir 2007 m. kovo 8 d.

[8] 2006 m. sausio ir gruodžio mėn. metinės pažangos ataskaitos: 21 gairė.

[9] EBPO (2006 m.), Live longer, work longer .

[10] Europos Komisija, Užimtumas Europoje 2006 m., 2 skyrius.

[11] EBPO (2007 m.), Employment Outlook , p. 69–72.

[12] EBPO vertina bendrą užimtumo apsaugos teisės aktų griežtumą. Žr. pvz., EBPO (2004 m.), Employment Outlook .

[13] Pvz., Algan ir Cahuc (2004), Job Protection: the Macho Hypothesis , IZA DP Nr. 1192 ir Nickell ir Layard, (1999), Labour Market Institutions and Economic Performance // Ashenfelter ir Card (Eds.), Handbook of Labour Economics .

[14] Europos Komisija, Užimtumas Europoje 2004 m.

[15] Užimtumas Europoje 2006 m., p. 108.

[16] EBPO (2005 m.), Promoting Adult Learning .

[17] EBPO (2005 m.), From unemployment to work .

[18] Jochen Kluve, The Effectiveness of Active Labour Market Policy , IZA Discussion Paper, 2007 m. kovo mėn.

[19] EBPO (2006 m.): OECD Jobs Strategy: Lessons from a decade's experience .

[20] Jochen Kluve, žr. pirmiau.

[21] EBPO (2004 m., žr. pirmiau) ir Postel-Vinay ir Saint-Martin (2004), Comment les salariés perçoivent-ils la protection de l'emploi ?

[22] „Europos užimtumo ir socialinė politika“, specialus Eurobarometro tyrimas 261, p. 27.

[23] EBPO (2006 m.), Boosting Jobs and Incomes , Policy Lessons from Reassessing the OECD Jobs Strategy .

[24] Ten pat.

[25] TDO, Septintasis Europos regiono susitikimas, 2005 m. vasario 14-18 d., oficiali išvada Nr. 18; ILO, Changing Patterns of Work, Report of the Director-General, June 2006 , p. 33-35. Taip pat: S. Cazes ir A. Nesporova, Flexicurity: A relevant approach in Central and Eastern Europe , TDO 2007 m.

[26] EBPO (2006 m.), Boosting Jobs and Incomes , Policy Lessons from Reassessing the OECD Jobs Strategy . Europos Komisija, DG EMPL, Užimtumas Europoje 2006 m.

[27] Flexicurity Pathways , Lankstumo ir užimtumo garantijų ekspertų grupės pranešėjo prof. Ton Wilthagen ataskaita, 2007 m. gegužės mėn.

[28] Bassani ir Duval, Employment Patterns in OECD Countries: Reassessing the Role of Policies and Institutions , OECD WP n° 35, 2006.

[29] Iskra Beleva, Long-Term Unemployment as Social Exclusion , Human Development Report, UNDP 1997.

[30] De la Fuente ir Ciccone, Human capital in a global and knowledge-based economy , 2002 m. gegužės mėn.