31.1.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 28/25

(1)

2012 m. lapkričio 30 d. skundu Komisija buvo informuota, kad Ispanija įgyvendino keletą įmonei „Iberpotash S.A“, 2014 m. pervadintai į „ICL Iberia Súria & Sallent“ (toliau abi įmonės vadinamos „Iberpotash“), skirtų įtariamos pagalbos priemonių. Savo tapatybės atskleisti nenorintis skundo pateikėjas (toliau – skundo pateikėjas) 2012 m. gruodžio 28 d., 2014 m. vasario 14 d., vasario 24 d., gegužės 6 d. ir 2015 m. sausio 27 d. papildė savo skundą išsamesne informacija.

(2)

2013 m. sausio 10 d. skundas kartu su prašymu pateikti informaciją perduotas Ispanijai. Ispanija į jį atsakė 2013 m. kovo 8 d.2013 m. gegužės 14 d., 2014 m. sausio 16 d. ir kovo 26 d. Ispanijai išsiųsti papildomi prašymai pateikti informacijos. Ispanija į šiuos Komisijos prašymus atsakė atitinkamai 2013 m. birželio 13 d., 2014 m. vasario 14 d. ir balandžio 15 d. raštais ir pateikė papildomos informacijos.

(3)

2015 m. sausio 30 d. skundo pateikėjui nusiųstas išankstinio vertinimo raštas. Atsakydamas į išankstinio vertinimo raštą, 2015 m. kovo 5 d. raštu (toliau – preliminarus atsakymas) ir 2015 m. balandžio 21 d. raštu (toliau – galutinis atsakymas į išankstinio vertinimo raštą) skundo pateikėjas pateikė papildomos informacijos. Taip pat pažymėtina, kad 2015 m. kovo 9 d. surengtas susitikimas su skundo pateikėju, o 2015 m. birželio 4 d. skundo pateikėjas pateikė papildomos informacijos.

(4)

2015 m. birželio 9 d. Ispanijai nusiųstas galutinis skundo pateikėjo atsakymas į išankstinio vertinimo raštą, kad Ispanija galėtų pateikti pastabas, ir papildomas prašymas pateikti informacijos. Ispanija atsakymą pateikė 2015 m. liepos 8 d. Ispanijos prašymu, 2015 m. liepos 31 d. Ispanijai nusiųstas nekonfidencialus išankstinio vertinimo rašto variantas.

(5)

2016 m. sausio 26 d. raštu Komisija informavo Ispaniją, jog nusprendė pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl dviejų įtariamos pagalbos priemonių. Tame pačiame rašte Komisija išdėstė išvadą, kad kitos trys apskųstos priemonės pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį nėra valstybės pagalba.

(6)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl dviejų įtariamos pagalbos priemonių.

(7)

2016 m. balandžio 19 d. raštu Ispanija pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą. 2016 m. spalio 6 d. raštu Komisija paprašė Ispanijos pateikti papildomos informacijos; Ispanija ją pateikė 2016 m. lapkričio 28 d. raštu.

(8)

Komisija gavo pastabas iš trijų suinteresuotųjų šalių, įskaitant įmonę „Iberpotash“, kuri yra įtariama minėtos pagalbos gavėja. Komisija perdavė pastabas Ispanijai, suteikdama galimybę į jas atsakyti; Ispanija savo pastabas pateikė 2016 m. liepos 27 d. ir 2017 m. balandžio 6 d. raštais.

(9)

Įmonė „Iberpotash“ valdo ir eksploatuoja dvi kalio kasyklas, esančias Ljobregato upės baseine, Katalonijos Bacheso regione: vieną – Surijoje, kitą – Saljente ir Balsarenyje. Kalis naudojamos trąšų gamyboje. Be to, įmonė „Iberpotash“ taip pat gamina ir parduoda druską (daugiausia naudojamą pramonėje).

(10)

Įmonė „Iberpotash“ yra Izraelio tarptautinės įmonės „ICL Fertilisers“ (didžiausia trąšų gamintoja pasaulyje) patronuojamoji įmonė. Regione veikiančios kalio kasyklos dar nuo XX a. trečiojo dešimtmečio iki 1998 m. priklausė valstybei. Įmonė „Iberpotash“ įsigijo Surijoje ir Saljente / Balsarenyje esančias kalio kasyklas pagal 1998 m. spalio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį su Ispanijos valstybinių įmonių grupe „Sociedad Estatal de Participaciones Industriales“ (toliau – SEPI).

(11)

Skundo pateikėjas nurodo, kad Ispanijos institucijos įvairiomis priemonėmis suteikė įmonei „Iberpotash“ neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą. Visos šios įtariamos pagalbos priemonės yra susijusios su įmonės „Iberpotash“ aplinkos apsaugos įsipareigojimais, kurie įmonei tenka dėl Ljobregato upės baseine esančių kasyklų aikštelių ir druskos atliekų sąvartų, susidariusių kasyklų aikštelėse per kelis kasyklų eksploatavimo dešimtmečius. Įtariamos valstybės pagalbos priemonės yra:

(12)

Skundo pateikėjo įvertinimu, visa įtariama įmonei „Iberpotash“ pagal šias priemones suteikta pagalba sudaro 260–407 mln. EUR.

(13)

Skundo pateikėjas taip pat pateikė atskirąjį skundą dėl įtariamo ES aplinkos apsaugos teisės normų pažeidimo. Atsižvelgdama į šį skundą, 2014 m. liepos mėn. Komisija išsiuntė Ispanijai oficialų pranešimą ir taip pradėjo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą dėl įsipareigojimų pagal Kasybos atliekų tvarkymo direktyvą nesilaikymo. 2015 m. rugsėjo mėn. papildomu oficialiu pranešimu pažeidimo nagrinėjimo procedūra išplėsta ir į ją įtraukta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB (4) (toliau – Vandens pagrindų direktyva). Pažeidimo nagrinėjimo procedūra šiuo metu yra vykdoma (5).

(14)

2016 m. sausio 26 d. Komisija priėmė sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl priemonių Nr. 1 ir Nr. 4 (6) (toliau – sprendimas pradėti procedūrą), kad galėtų išsklaidyti abejones dėl to, ar šios priemonės pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį yra valstybės pagalba ir ar jos yra suderinamos su vidaus rinka.

(15)

Kartu Komisija padarė išvadą, kad priemonės Nr. 2, 3 ir 5 pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį nėra valstybės pagalba. Kadangi ši išvada neginčyta, priemonės Nr. 2, 3 ir 5 šiame sprendime nenagrinėjamos ir toliau nebus vertinamos.

(16)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija konstatavo negalinti atmesti galimybės, kad priemonė Nr. 1 gali būti valstybės pagalba. Komisija pirmiausia suabejojo dėl to, ar pagal priemonę Nr. 1 buvo perduodami valstybiniai ištekliai ir ar įmonei „Iberpotash“ buvo suteiktas koks nors ekonominis pranašumas, todėl Komisija paprašė Ispanijos institucijų ir trečiųjų šalių pateikti daugiau faktų apie tai.

(17)

Jei paaiškėtų, kad priemonė Nr. 1 yra valstybės pagalba, Komisijai kilo abejonių, ar ją būtų galima pripažinti suderinama su vidaus rinka.

(18)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija konstatavo, kad valstybės skirtas Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo finansavimas greičiausiai yra valstybės pagalba. Pirmiausia Komisija padarė išvadą, jog tuo, kad pagal priemonę Nr. 4 įmonei „Iberpotash“ priklausančiame atliekų įrenginyje užtikrinta geresnė taršos prevencija ir taip užtikrinta, kad būtų laikomasi aplinkos apsaugos įsipareigojimų, įmonei „Iberpotash“ greičiausiai suteiktas atrankusis ekonominis pranašumas. Tad Komisija paprašė Ispanijos institucijų ir trečiųjų šalių pateikti pastabų dėl šių pirminių išvadų.

(19)

Be to, kadangi valstybės institucijos padengė visas investicines išlaidas, o įmonė „Iberpotash“ dengia tik vėlesnes išlaikymo išlaidas, Komisijos nuomone, pagalbos pagal priemonę Nr. 4 intensyvumas yra daug didesnis už pagalbą įmonėms, taikančioms griežtesnius standartus, negu nustatė Bendrija, arba gerinančioms aplinkos apsaugą tose srityse, kuriose Bendrijos standartų nėra, pagal Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairių (2008/C 82/01) (toliau – 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairės) (7) 3.1.1 skirsnį. Todėl Komisija išreiškė abejonių dėl tokios pagalbos suderinamumo ir paprašė Ispanijos institucijų ir trečiųjų šalių pateikti pastabų dėl šios pirminės išvados.

(20)

Didžioji dalis įmonės „Iberpotash“ pastabų dėl abiejų nagrinėjamų priemonių atitinka Ispanijos pateiktas pastabas.

(21)

Įmonė „Iberpotash“ taip pat pažymi, kad pagal priemonę Nr. 1 valstybiniai ištekliai nėra naudojami, nes Ispanija kol kas jokių išteklių įmonei „Iberpotash“ neperdavė. Be to, rizika, kad taip nutiks, yra labai maža, nes įmonė „Iberpotash“ neturi ekonominių sunkumų ir, jeigu paaiškėtų, kad garantijos suma per maža, įmonė galės padengti aplinkos atkūrimo išlaidas. Dėl priemonių atrankumo ir to, ar jomis suteikiamas ekonominis pranašumas arba ar iškraipoma valstybių narių tarpusavio konkurencija, įmonė „Iberpotash“ dėsto tuos pačius argumentus, kaip Ispanija.

(22)

Įmonė „Iberpotash“ pakartoja, kad priemonė Nr. 4 atitinka 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gaires ir kad aplinkos atkūrimui užterštų aikštelių teritorijoje teiktina 100 % intensyvumo pagalba.

(23)

Savo tapatybės atskleisti nenorinti pirmoji suinteresuotoji šalis pritaria sprendimui pradėti oficialią tyrimo procedūrą ir pritaria Komisijos sprendime pradėti procedūrą išdėstytiems argumentams dėl abiejų priemonių.

(24)

Pirmoji suinteresuotoji šalis priduria, jog, nustačius nepakankamą garantiją, įmonės „Iberpotash“ aplinkos apsaugos įsipareigojimų vykdymo išlaidas dengiančioms valstybės institucijoms užkraunama reali našta. Ji taip pat pažymi, kad įmonė „Iberpotash“ įgijo ekonominį pranašumą, nes sutaupytus finansinius išteklius panaudojo savo ekonominei veiklai finansuoti.

(25)

Pirmoji suinteresuotoji šalis sutinka su Komisija, kad pagalba yra nesuderinama, nes tai – veiklos pagalba.

(26)

Dėl priemonės Nr. 2 pirmoji suinteresuotoji šalis atkreipia Komisijos dėmesį į 2016 m. vasario 22 d. Barselonos provincijos teismo sprendimą, kuriuo patvirtintas įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimas atkurti žemės, kuriai padaryta žala dėl įmonės veiklos, būklę. Ji taip pat pažymi, kad atliekų sąvartos uždengimas nėra „bandomasis“ projektas, nes nė viename dokumente dėl valstybės finansavimo skyrimo šiai priemonei projektas tokiu nevadinamas, o taikytas metodas yra gerai žinomas bei kitų kasybos įmonių panašioms atliekų sąvartoms dengti naudojamas bent 15 metų.

(27)

Antroji suinteresuotoji šalis, kuri taip pat nenori atskleisti savo tapatybės, pritaria Komisijos sprendimui pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

(28)

Dėl priemonės Nr. 1 ji dar pažymi, jog tai, ar garantijos suma atitinka taikytinus ES arba Ispanijos teisės aktus, neturi reikšmės, nes pagalbą sudaro tai, kad valstybė prisiima finansinę aplinkos atkūrimo aptariamų įrenginių teritorijoje riziką; šios rizikos kiekybinis įvertinimas yra vien faktų, ne teisės klausimas.

(29)

Be to, antroji suinteresuotoji šalis kelia klausimus dėl įmonės „Iberpotash“ pajėgumo apmokėti aplinkos atkūrimo išlaidas, kai toks įsipareigojimas iškils, nes vienintelis įmonės „Iberpotash“ turtas Ispanijoje yra kasyklų įrenginiai, bet kasyklos bus uždarytos, tad po 2035 m. jų vertė bus maža.

(30)

Antroji suinteresuotoji šalis taip pat pažymi, kad nustačius pakankamo dydžio garantijos sumą, įmonė „Iberpotash“ kasmet patirtų ne mažiau kaip 2 806 000 EUR išlaidų, o ši suma vargu ar yra nereikšminga. Ji priduria, kad nustačius tokio dydžio garantiją, kokia nustatyta dabar, įmonė „Iberpotash“ taip pat vengia įkeisti savo finansinius rezervus.

(31)

Dėl priemonės Nr. 2 antroji suinteresuotoji šalis pažymi, kad 2009 m. gegužės 14 d. Aukščiausiojo teismo sprendime, kaip ir Tarybos direktyvoje 75/442/EEB (8) bei taikytinuose Ispanijos teisės aktuose, nurodyta, jog nuo to momento, kai įmonei „Iberpotash“ suteiktos kasybos teisės, už Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimą yra atsakinga vien ši įmonė, neatsižvelgiant į tai, ar aikštelė eksploatuojama, ar ne.

(32)

Dėl priemonės Nr. 4 antroji suinteresuotoji šalis nurodo, kad už Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimą yra atsakinga įmonė „Iberpotash“, tad gavusi valstybės finansavimą sąvartai uždengti, įmonė „Iberpotash“ įgijo atrankųjį pranašumą. Minėta suinteresuotoji šalis taip pat nesutinka su tuo, kad uždengimas vertinamas kaip naujos aplinkos atkūrimo metodikos bandomasis projektas. Ji tvirtina, kad druskos atliekų sąvartų uždengimas geosintetine užtvara yra sena, jau ilgą laiką, pvz., Elzaso ir Vokietijos kalio įmonėse, taikoma metodika.

(33)

Baigdama antroji suinteresuotoji šalis tvirtina, jog tai, ar įmonė „Iberpotash“ yra vienintelė kalio gamintoja Ispanijoje, neturi reikšmės, nes atitinkama kalio rinka yra pasaulinė. Kadangi Surijos ir Saljento kasyklos yra netoli nuo Prancūzijos sienos (arčiau kaip už 100 km), akivaizdu, kad įmonė „Iberpotash“ geografiniu požiūriu konkuruoja su Prancūzijos druskos gamintojais, tad įtaka prekybai yra neabejotina.

(34)

Ir pirmoji, ir antroji suinteresuotosios šalys taip pat pateikė pastabų dėl kitų trijų sprendime pradėti procedūrą analizuotų priemonių (priemonių, susijusių su i) nauju sūrymo surinkimo įrenginiu, ii) investicijomis į vandens valymo įrenginius ir iii) Koguljo druskos atliekų sąvartos tyrimu). Tačiau, kaip pažymėta 15 konstatuojamojoje dalyje, sprendime pradėti procedūrą Komisija jau padarė išvadą, kad šios priemonės nėra valstybės pagalba, tad per oficialią tyrimo procedūrą nenagrinėtinos. Todėl trečiųjų šalių pastabos, pateiktos vien dėl priemonių, kurios per oficialią tyrimo procedūrą nenagrinėtos, šiame sprendime laikomos neturinčiomis reikšmės.

(35)

Dėl priemonės Nr. 1 Ispanija laikosi pozicijos, kad garantijos suma visada buvo tinkama ir nustatyta pagal taikytinus Ispanijos ir Sąjungos teisės aktus. Tiksliau, Ispanija tvirtina, kad pernelyg mažos garantijos sumos nustatymas nėra įtrauktas tarp galimų Kasybos atliekų tvarkymo direktyvos pažeidimų, todėl ši direktyva negalėjo būti pažeista.

(36)

Nagrinėdama klausimą dėl tinkamos garantijos sumos nustatymo, Ispanija taip pat atmeta 2013 m. spalio 2 d. Assumptos Feran (Katalonijos Vyriausybės (isp. Generalitat de Catalunya) direktorato, atsakingo už aplinkos apsaugą, generalinės direktorės) pareiškimą, kuris buvo pateiktas prieš Katalonijos parlamento Aplinkos apsaugos komiteto posėdį ir kuriame nurodyta, kad finansinė garantija turėtų sudaryti 200 mln. EUR, kaip nepakankamą. Pasak Ispanijos, pareiškimas buvo paskelbtas vykstant priešingų politinių partijų diskusijoms, todėl yra pagrįstas politiniais motyvais. Ispanija taip pat konstatuoja, kad 2011 m. spalio 11 d. Katalonijos aukštesniojo teisingumo teismo sprendimas dėl tinkamos garantijos sumos nustatymo yra nepakankamas, nes pats teismas šios sumos neskaičiavo.

(37)

Be to, Ispanija mano, kad skundo pateikėjo pateiktas Komisijos sprendimo pradėti procedūrą 71 konstatuojamojoje dalyje nurodytas tyrimas yra nepatikimas, nes tyrime neapskaičiuota, kokia garantijos suma yra tinkama pagal 1994 m. birželio 14 d. Dekrete Nr. 202/1994, t. y. teisės akte, kuris yra taikytinas apskaičiuojant garantijos sumą, išdėstytus kriterijus.

(38)

Ispanija taip pat tvirtina, kad pagal priemonę Nr. 1 įmonei „Iberpotash“ atrankusis ekonominis pranašumas nesuteiktas. Bet koks įtariamas pranašumas yra paremtas teisine baze, kuri buvo vienodai taikoma visiems galimiems konkurentams. Ispanija taip pat pažymėjo, kad Saljento ir Surijos kasyklos yra vienintelės Ispanijoje eksploatuojamos kasyklos, todėl įmonė „Iberpotash“ negalėjo įgyti pranašumo, nes daugiau panašių Ispanijos teritorijoje eksploatuojamų kasyklų nėra.

(39)

Ispanija pritaria, kad valstybiniai ištekliai nenaudojami, nes paaiškėjus, kad garantijos suma nepakankama, įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimas atkurti žemės, kuriai padaryta žala dėl kasybos veiklos, būklę lieka galioti. Ispanija gali užtikrinti, kad įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimai būtų vykdomi, areštuodama įmonės teises ir turtą Ispanijos teritorijoje.

(40)

Baigdama Ispanija pažymi, kad priemone Nr. 1 konkurencija neiškraipoma ir įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai nedaroma, nes išlaidos, kurias įmonė „Iberpotash“ patirtų, jeigu būtų įpareigota nustatyti didesnę garantijos sumą, yra nedidelės, palyginti su kalio kasybos pramonės standartais.

(41)

Dėl priemonės Nr. 4 Ispanija tvirtina, kad įmonė „Iberpotash“ negalėjo įgyti ekonominio pranašumo, nes nebūdama teršėja pagal bendrai taikomus Ispanijos teisės aktus neprivalėjo uždengti Vilafrunso druskos sąvartos. Be to, įmonė „Iberpotash“ apmoka sąvartos dangos priežiūros išlaidas, todėl, nors pasinaudojusi valstybiniu finansavimu sutaupė sąvartos statybos išlaidų, per ateinančius dešimtmečius jos priežiūrai turės išleisti daug didesnę sumą, tad praras visą pagal priemonę įgytą ekonominį pranašumą.

(42)

Ispanija tvirtina, kad priemonė Nr. 4 negali būti atrankioji, nes įmonė „Iberpotash“ yra vienintelė kalio gavybos veikla užsiimanti įmonė Ispanijoje.

(43)

Valstybių narių tarpusavio konkurencijai priemonė taip pat nedaro iškreipiamojo poveikio, nes dėl sudėtingo transportavimo išgautos druskos negalima vežti į kitas valstybes nares.

(44)

Jeigu, nepaisydama to, kas išdėstyta, Komisija nuspręstų, kad priemonė Nr. 4 yra valstybės pagalba, Ispanija mano, kad pagalba atitinka Komisijos reglamentuose (EB) Nr. 1998/2006 (9) ir (ES) Nr. 1407/2013 (10) nustatytas de minimis pagalbos ribas.

(45)

Baigdama Ispanija prašo pripažinti priemonę Nr. 4 suderinama pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gaires, ypač atsižvelgiant į Vilafrunso druskos sąvartai uždengti naudojamos technologijos novatoriškumą – ši technologija, skirtingai nuo kitų kasybos įmonių naudojamos technologijos, taip pat skirta apsaugoti nuo sukauptų medžiagų nuotėkių.

(46)

Ispanija atsakė į dviejų suinteresuotųjų šalių pastabas dėl priemonės Nr. 1 dar kartą atkreipdama dėmesį į Ispanijos teisės aktuose nustatytą administracinę procedūrą, kuria galima užtikrinti, kad įmonė „Iberpotash“ įvykdytų aplinkos apsaugos įsipareigojimus ir kad iš įmonės „Iberpotash“ būtų galima susigrąžinti visas lėšas, kurias Ispanija galiausiai sumokėtų, jeigu paaiškėtų, kad aplinkos atkūrimo garantija yra nepakankama. Kadangi galima užtikrinti, kad įmonė „Iberpotash“ įvykdytų savo įsipareigojimus, valstybės biudžetui našta neužkraunama, tad valstybiniai ištekliai neperduodami.

(47)

Atsakydama į dviejų suinteresuotųjų šalių pastabas dėl priemonės Nr. 4, Ispanija paaiškino, kad 2016 m. vasario 22 d. Barselonos provincijos teismo sprendime pateiktas vietovių, kuriose įmonė „Iberpotash“ įsipareigoja įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones, sąrašas, tačiau Vilafrunso sąvarta į jį nėra įtraukta ir nėra paminėta kaip taršos šaltinis. Taip pat pažymėtina, kad pagal sprendimą nuteisti asmenys priklausė įmonei, eksploatavusiai kasyklas iki to laiko, kai jas koncesijos būdu įsigijo įmonė „Iberpotash“. Be to, minėti asmenys nuteisti už veiką, padarytą daug anksčiau, prieš uždengiant Vilafrunso sąvartą.

(48)

Ispanija taip pat pakartoja savo argumentus, kad pagal Ispanijos teisės aktus įmonė „Iberpotash“ nėra įpareigota uždengti Vilafrunso sąvartą.

(49)

Baigdama Ispanija pažymi, kad, nors pirmoji suinteresuotoji šalis pabrėžia, jog nė viename dokumente dėl valstybės finansavimo skyrimo sąvartai uždengti projektas nėra vadinamas „bandomuoju“, ta šalis vis dėlto neginčija, kad sąvartos uždengimo technologija yra išskirtinė ir kad, skirtingai nuo kitose kalio kasyklose naudojamos technologijos, ji taip pat yra skirta apsaugoti nuo sukauptų medžiagų nuotėkių. Tai, kad žodis „bandomasis“ nepavartotas, nereiškia, kad naudota technologija nėra novatoriška.

(50)

Šiame sprendime pirmiausia vertinama, ar dviem nagrinėjamomis priemonėmis įmonei „Iberpotash“ buvo teikiama valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, o paskui vertinama, ar tokia pagalba, jei ji būtų teikiama, būtų teisėta ir suderinama su vidaus rinka.

(51)

Remiantis SESV 107 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(52)

Kad galėtų padaryti išvadą, ar valstybės pagalba teikiama, Komisija privalo įvertinti, ar kiekviena iš vertinamų priemonių atitinka visus SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus (t. y. valstybinių išteklių perdavimo ir priskyrimo valstybei, atrankiojo pranašumo, galimo konkurencijos iškraipymo ir įtakos ES vidaus prekybai).

(53)

Pagal nacionalinės teisės aktus ir (kasyklų, kurios 2008 m. gegužės 1 d. jau veikė, atveju) nuo 2014 m. pagal Sąjungos teisės aktus kasyklų operatoriai yra įpareigoti turėti finansinę garantiją, kuria būtų užtikrinta, kad nutraukus kasyklų veiklą, jie turėtų pakankamai atidėtų lėšų kasyklų aikštelių aplinkos atkūrimo išlaidoms padengti. Be to, valstybės institucijos pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus gali panaudoti šiuos išteklius aplinkos apsaugos priemonėms, kurių operatoriai privalo imtis, bet nesiima, finansuoti. Operatoriaus įsigytos garantijos gali būti banko už užmokestį suteiktos garantijos. Pasak skundo pateikėjo, kadangi atitinkamos institucijos nustatė labai mažą finansinės garantijos sumą, įmonė „Iberpotash“ gavo neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą.

(54)

Komisijai pirmiausia reikia įvertinti, ar Ispanijos institucijų nustatytas finansinių garantijų dydis iš tiesų buvo mažesnis, negu reikalauta pagal atitinkamu laikotarpiu taikytas taisykles. Tai būtina sąlyga, kad būtų galima laikyti, jog pagal šią priemonę galimai teikta valstybės pagalba. Jeigu, priešingai, garantijų dydis buvo nustatytas laikantis taikytinų taisyklių, tada įmonei „Iberpotash“ taikytos tokios pačios sąlygos kaip kitoms panašioje padėtyje esančioms įmonėms ir priežasties laikyti, kad įmonei šiuo konkrečiu atveju pagal finansinių garantijų nustatymo taisykles suteiktas atrankusis pranašumas, nėra.

(55)

Todėl pirmiausia reikia apibendrinti atitinkamas Sąjungos ir nacionalinės teisės normas, pagal kurias nustatomos finansinės garantijos.

(56)

Pagal Kasybos atliekų tvarkymo direktyvos 14 straipsnį „prieš prasidedant bet kokiai veiklai, susijusiai su kasybos atliekų kaupimu ir saugojimu atliekų įrenginyje, kompetentinga institucija reikalauja finansinės garantijos (pavyzdžiui, finansinio užstato forma, įskaitant pramonės finansuojamus savitarpio garantijų fondus) arba lygiavertės priemonės“. Garantijos paskirtis yra užtikrinti, kad „būtų įvykdyti visi pagal šią direktyvą išduoto leidimo įpareigojimai, įskaitant po uždarymo taikomas nuostatas“ ir kad „lėšos atliekų įrenginio paveiktos žemės <…> rekultivavimui būtų lengvai prieinamos bet kuriuo metu“.

(57)

Pagal direktyvos 14 straipsnio 2 dalį garantija apskaičiuojama remiantis i) galimu atliekų įrenginio poveikiu aplinkai ir ii) prielaida, kad nepriklausomos ir tinkamos kvalifikuotos trečiosios šalys įvertins reikiamus rekultivavimo darbus ir juos atliks. Garantijos dydis periodiškai tikslinamas, atsižvelgiant į visus būtinus rekultivavimo darbus.

(58)

Kasybos atliekų tvarkymo direktyva perkelta į nacionalinės teisės aktus 2009 m. birželio 12 d. Karališkuoju dekretu Nr. 975/2009 dėl kasyklų ir karjerų atliekų tvarkymo ir kasybos veiklos paveiktų vietovių apsaugos ir rekultivavimo (toliau – Karališkasis dekretas Nr. 975/2009). Remiantis pirmąja laikinąja Karališkojo dekreto Nr. 975/2009 redakcija (isp. Disposición transitoria primera), šio akto nuostatos dėl finansinių garantijų (t. y. pirmiausia 43 straipsnis) būtų taikomos nuo 2014 m. gegužės 1 d. toms kasyklų aikštelėms, kurios 2008 m. gegužės 1 d. jau buvo eksploatuojamos (t. y. įskaitant įmonės „Iberpotash“ aikšteles).

(59)

Tačiau prieš pradedant taikyti Karališkąjį dekretą Nr. 975/2009, kuriuo Kasybos atliekų tvarkymo direktyva perkelta į nacionalinę teisę, Katalonijos regione kasybos įmonių leidimai, aplinkos atkūrimo planai ir garantijos buvo reglamentuojami Įstatymu Nr. 12/1981, kuriuo nustatytos papildomos priemonės kasybos veiklos paveiktoms natūralioms gamtinėms zonoms apsaugoti (toliau – Įstatymas Nr. 12/1981) (11), ir Dekretu Nr. 202/1994, kuriame nustatyti garantijų pagal aplinkos atkūrimo programas kasybos veiklos srityse apskaičiavimo kriterijai (toliau – Dekretas Nr. 202/1994) (12). Pagal Įstatymo Nr. 12/1981 8 straipsnio 2 dalį nustatant finansines garantijas reikėtų atsižvelgti į tai, kokioje vietovėje bus atliekami aplinkos atkūrimo darbai, ir (arba) bendras tokio aplinkos atkūrimo išlaidas. Dekreto Nr. 202/1994 2 straipsnyje kiekybiškai įvertinta vienam hektarui tenkanti garantijų suma pagal įvairias standartines aplinkos atkūrimo priemones ir nurodyta, kad pagal visas kitas specialias priemones nustatant garantijų dydį reikėtų atsižvelgti į priemonių išlaidas (13). Be to, Dekreto Nr. 202/1994 3 straipsnyje nurodyta, kad kasybos veiklos, kuri vykdoma ne ypatingos svarbos natūraliose gamtinėse vietovėse (įskaitant įmonės „Iberpotash“ aikšteles), atveju pagal 2 straipsnį apskaičiuotą sumą reikėtų sumažinti 50 %

(60)

Remdamasi tomis nacionalinės teisės normomis, Katalonijos Vyriausybė 2006 m. lapkričio 9 d. suteikė leidimą įmonei „Iberpotash“ vykdyti kalio kasybos veiklą savo Surijos aikštelėje, o 2008 m. balandžio 28 d. – Balsarenio/Saljento aikštelėje. Leidimai suteikti atskirais administraciniais sprendimais, kuriuose nustatytos tokios finansinės garantijos: Balsarenio / Saljento aikštelei – 1 130 128 EUR, Surijos aikštelei – 773 682,28 EUR (2008 m. ši suma padidinta iki 828 013,24 EUR). Šios garantijų sumos patikslintos tik 2015 m., Ispanijos institucijoms pasiūlius daug didesnes sumas: Balsarenio / Saljento aikštelei – 6 979 471,83 EUR (pasiūlymas įsigaliojo tik tada, kai 2016 m. gruodžio mėn. jį patvirtino Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas, žr. toliau), Surijos aikštelei – 6 160 872,35 EUR (pasiūlymas įsigaliojo 2015 m. gegužės mėn.). Garantijų sumos nustatytos atskirais specialiais Vyriausybės priimtais sprendimais dėl įmonės „Iberpotash“.

(61)

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad pirmiausia kompetentingos aplinkos apsaugos institucijos turi nustatyti ir patvirtinti finansinių garantijų sumas pagal šiuo atveju taikytinas nacionalines arba regionines taisykles. Nors Komisija privalo užtikrinti, kad Kasybos atliekų tvarkymo direktyva, įmonės „Iberpotash“ finansinėms garantijoms taikytina nuo 2014 m. gegužės 1 d., būtų tinkamai perkelta į nacionalinę teisę ir įgyvendinta, pagal direktyvą valstybėms narėms suteikiama nemažai laisvės pačioms nustatyti tikslų garantijų dydį. Dėl to Komisija pati nevertino, koks finansinių garantijų dydis yra tinkamas pagal Kasybos atliekų tvarkymo direktyvą, ir apsiribojo esamų finansinių garantijų nepakankamumo įrodymų vertinimu. Iš tikrųjų, iš įvairių įrodymų matyti, kad 2006 ir 2008 m. valstybės institucijų nustatyta finansinių garantijų suma buvo faktiškai mažesnė, negu reikalauta pagal taikytinus teisės aktus.

(62)

Svarbiausia pažymėti, kad Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas (isp. Tribunal Superior de Justicia de Cataluña) 2011 m. spalio 11 d. konstatavo, jog 585 153 EUR finansinė garantija dėl įmonės „Iberpotash“ Koguljo atliekų sąvartos Balsarenio / Saljento aikštelėje yra mažesnė, negu reikalaujama. Sprendime nurodyta, kad garantijos suma neatitinka nacionalinės teisės ir norminiuose aktuose, ypač Įstatymo Nr. 12/1981 8 straipsnio 2 dalyje ir Dekrete Nr. 202/1994, nustatytų parametrų. Sprendime nurodyta, kad net ir neturėdamas svarių įrodymų dėl to, kokia garantijos suma yra tinkama, teismas gali daryti išvadą, kad nustatyta tik 585 153 EUR garantija akivaizdžiai neatitinka šių teisės nuostatų. Tad teismas skelbia, kad garantija yra nepakankama ir neatitinka taikytinų teisės aktų, bei nurodo Ispanijos institucijoms finansinę garantiją nustatyti iš naujo. Šis sprendimas visapusiškai patvirtintas 2014 m. liepos 9 d. apeliacine tvarka priimtu Aukščiausiojo teismo (isp. Tribunal Supremo) sprendimu. Galiausiai, kaip nurodė Ispanijos institucijos, 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas patvirtino, kad dėl visos Balsarenio/Saljento aikštelės pasiūlyta nauja 6 979 471,83 EUR suma yra pakankama.

(63)

Atsižvelgdama į 2011 m. spalio 11 d. Katalonijos aukštesniojo teisingumo teismo nacionalinį sprendimą, kuriuo kompetentingai išaiškintos atitinkamos nacionalinės taisyklės, Komisija pripažįsta, jog įrodyta, kad 2006 m. nustatyta pradinė 1 130 128 EUR finansinė garantija dėl įmonės „Iberpotash“ Balsarenio / Saljento aikštelės (įskaitant 585 153 EUR sumą dėl Koguljo atliekų sąvartos) yra gerokai per maža. 2016 m. sprendimu Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas patvirtino, kad Balsarenio / Saljento aikštelei faktiškai reikėjo nustatyti bent 6 kartus didesnę bendrą sumą, o laikotarpiu iki plano „Phoenix“ paskelbimo 2011 m. – greičiausiai dar didesnę (žr. šio sprendimo 73, 80 ir 81 konstatuojamąsias dalis).

(64)

Nors panašus teismo sprendimas dėl Surijos aikštelei taikytinos garantijos nebuvo priimtas, remiantis turimais svariais įrodymais, lygiai taip pat tikėtina, kad bet kuris teismas būtų konstatavęs, jog garantija yra akivaizdžiai nepakankamo dydžio. Pradinė 773 682,28 EUR garantija (2008 m. padidinta iki 828 013,24 EUR) proporcingai atspindi tai, kad Surijos aikštelė pagal sukauptą atliekų masę ir bendrą atliekų sąvartų plotą yra mažesnė negu Balsarenio / Saljento aikštelė (14). Be to, garantija dėl Surijos gerokai padidinta (iki 6 160 872,35 EUR) tuo pačiu metu kaip garantija dėl Balsarenio / Saljento (t. y. tik tada, kai teismas priėmė įsakymą ir įsakymas buvo patvirtintas apeliacine tvarka) ir net didesne dalimi (daugiau negu 7 kartus). Todėl, kadangi nėra kitų veiksnių, kuriais būtų galima paaiškinti garantijų dėl Surijos ir Balsarenio / Saljento sumų skirtumus, garantijos dėl Surijos sumą taip pat galima laikyti nepakankama.

(65)

Ir Ispanijos institucijos, ir įmonė „Iberpotash“ pateikdamos informaciją patvirtino, jog Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas konstatavo, kad garantija dėl El Koguljo yra nepakankama. Jos bando švelninti teismo sprendimą tvirtindamos, kad: i) teismas bent iš dalies pripažino, kad tokia padėtis susidarė dar 1929 m., ii) teismas sutiko, kad neturi svarių įrodymų, ir kad iii) teismas esą nenustatė jokio konkretaus konkrečios teisės normos pažeidimo. Tačiau nė vienas iš šių argumentų dėl sprendimo nekeičia išvados dėl garantijos nepakankamumo. Sprendimą patvirtinus apeliacine tvarka, Ispanijos institucijos iš tiesų patikslino garantijos sumą ir pateikė ją tvirtinti teismui; iš to matyti, kad teismo sprendimas buvo svarbus. Be to, 2011 m. spalio 11 d. sprendime konkrečiai nagrinėjamos atitinkamos Įstatymo Nr. 12/1981 8 straipsnio 2 dalies ir Dekreto Nr. 202/1994 nuostatos.

(66)

Be kompetentingo nacionalinio teismo sprendimo, per tyrimą atskleista keletas kitų faktų, patvirtinančių išvadą, kad pradinės finansinės garantijos buvo nepagrįstai mažos.

(67)

Pirma, trečiosios šalys pateikė oficialias 2013 m. spalio 2 d. Katalonijos Parlamento Aplinkos apsaugos komiteto posėdžio stenogramas, kuriose išdėstyti konkretūs Katalonijos Vyriausybės aplinkos apsaugos generalinės direktorės teiginiai, jog garantijos yra akivaizdžiai nepakankamos. Generalinė direktorė nurodė, kad reikalinga garantijos suma galėtų siekti iki 200 mln. EUR. Nors parlamente vykusios politinės diskusijos stenogramoje nėra jokių atitinkamų duomenų šiai sumai pagrįsti, tad ją reikėtų vertinti atsargiai, sumų dydžiai ir skirtumas, palyginti su faktine suma, iš tiesų patvirtina šios srities ekspertų padarytas išvadas, kad 2006 ir 2008 m. nustatytos garantijos buvo akivaizdžiai nepakankamos.

(68)

Antra, skundo pateikėjas pateikė 2012 m. rugpjūčio mėn. parengtą tyrimą, kurį jo užsakymu atliko aplinkos apsaugos ekspertai (toliau – ERF tyrimas). Atlikdami šį tyrimą ekspertai analizavo ir surinko išsamią (teisinę, akademinę ir rinkos tyrimų) informaciją nagrinėjama tema. ERF tyrime analizuota esama padėtis: įmonės „Iberpotash“ kasyklų aikštelių poveikis aplinkai ir jų plėtros ateityje prognozės pagal bendrą atliekų sąvartose sukauptų medžiagų kiekį. Atliekant tyrimą padaryta išvada, kad atliekų sąvartos daro didelį poveikį aplinkai, ir pateikta prognozė, kad šis poveikis ateityje didės.

(69)

Atliekant ERF tyrimą pagal surinktą informaciją įvertinta, kad Surijos ir Saljento atliekų sąvartose iki kasyklų veiklos nutraukimo 2035 m. sukauptas atliekų kiekis kis taip:

1 lentelė

Įvertintas Surijos ir Saljento atliekų sąvartose sukauptų atliekų kiekis

(70)

Atliekant ERF tyrimą taip pat analizuoti galimi aplinkos atkūrimo atliekų sąvartų teritorijoje variantai: i) atliekų medžiagų panaudojimas požeminėms kasykloms užpildyti, ii) atliekų sąvartose esančios druskos ištirpdymas pilant vandenį ir susidariusio sūrymo išleidimas į jūrą arba po žeme, iii) atliekų sąvartų uždengimas nuo lietaus vandens infiltracijos ir druskos nuotėkių į aplinką apsaugančia medžiaga. Padaryta išvada, kad pagal įmonės „Iberpotash“ aikštelių padėtį tinkamiausias metodas yra atliekų sąvartas uždengti. Tai gana paprastas ir gerai žinomas metodas, nes jau ne kartą taikytas, net pačių Katalonijos institucijų. Be to, jeigu kasybos įmonė neįvykdytų savo įsipareigojimų, šis metodas būtų tinkamiausias viešojo administravimo institucijoms, nes, skirtingai nuo kitų metodų, pagal jį nereikia įrengti jokios papildomos didelės pramonės infrastruktūros. Todėl atliekant ERF tyrimą apskaičiuotos numatomos aplinkos atkūrimo įmonės „Iberpotash“ aikštelių teritorijoje išlaidos, jei sąvartos būtų uždengiamos.

(71)

Apskaičiuojant numatomas išlaidas, analizuoti atskirų atliekų sąvartos uždengimo komponentų vieneto įkainiai, o šių vieneto įkainių duomenis ekspertai surinko atlikdami įvairių darbų vykdytojų ir įvairių tiekėjų rinkos tyrimą ir remdamiesi Katalonijos technologijų ir statybos instituto (Institut de Tecnologia de la Construcció de Catalunya – ITeC) 2012 m. paskelbtais įkainiais. Palyginimui pažymėtina, kad tyrime taip pat remtasi bendromis aplinkos atkūrimo išlaidomis pagal įvairius atkūrimo variantus, įvertintus 2001 m. Europos Komisijos aplinkos apsaugos GD užsakymu įmonės „Symonds Group“ atliktame tyrime (15). Taip pat įtrauktos uždengtų sąvartų priežiūros ir kontrolės išlaidos, kurių būtų patiriama dar 10 metų nuo uždengimo darbų pabaigos. Tada šie vieneto įkainiai taikyti pagal tris laiko momentus apskaičiuotam atliekų sąvartų medžiagų kiekiui: i) 2012 m. faktiniam kiekiui, ii) kiekiui, kurį numatoma sukaupti iki 2015 m. (metų, kuriais numatoma naujoje Surijos gamykloje pradėti gaminti druską iš atliekų medžiagų) ir iii) kiekiui, kurį numatoma sukaupti iki 2035 m. (metų, kuriais numatoma sustabdyti įmonės „Iberpotash“ kasybos veiklą). Gautos šių laikotarpių aplinkos atkūrimo išlaidos apibendrintos toliau pateiktoje lentelėje.

2 lentelė

Pagal ERF tyrimą apskaičiuotos aplinkos atkūrimo išlaidos

(72)

Atsižvelgiant į tai, ERF tyrime daroma išvada, kad finansinės garantijos suma pagal naujas Karališkojo dekreto Nr. 975/2009 nuostatas tikrai neturėtų būti mažesnė negu 2012 m. pagrindinių aplinkos atkūrimo išlaidų suma – abiejose aikštelėse ji sudaro 71 mln. EUR, o atsižvelgiant į visas būsimas išlaidas, tinkama jos suma veikiau turėtų sudaryti apie 100 mln. EUR.

(73)

Galiausiai ERF tyrime analizuojamas planuojamo sąvartose esančios druskos išgavimo ir komercializavimo pagal paskelbtą ir 2012 m. pradėtą įgyvendinti naują planą „Phoenix“ poveikis. Atsižvelgiant į įvairius numatomos būsimos kalio ir druskos gamybos scenarijus (įskaitant plačiausių užmojų planus, kad įmonė „Iberpotash“ kasmet parduos po 1,5 mln. tonų druskos), ERF tyrime daroma išvada, kad pagal bet kurį iš šių scenarijų įgyvendinant planą „Phoenix“ bendro įmonės „Iberpotash“ aikštelėse per metus sukaupiamo atliekų medžiagų kiekio nuolatinis didėjimas tik sulėtėtų, bet nebūtų sustabdytas. Pagal optimistiškiausią scenarijų planas „Phoenix“ padėtų sumažintą bendrą per metus sąvartose sukaupiamų atliekų medžiagų kiekį iki 1 213 kt (neįgyvendinant plano „Phoenix“, jų kiekis per metus sudarytų 1 979 kt). Todėl, nors įgyvendinant planą „Phoenix“ per metus sukaupiamų atliekų kiekis sumažėtų iki beveik 40 %, tad poveikis būtų nemažas, ERF tyrime daroma išvada, kad plano „Phoenix“ negalima laikyti pakankama savarankiška priemone, tai veikiau padarinius švelninanti priemonė, nes įgyvendinant planą daugių daugiausia pavyktų sulėtinti esamų atliekų sąvartų didėjimą, o ne jas panaikinti.

(74)

Įmonė „Iberpotash“ tvirtina, jog nustatant garantijos sumą ERF tyrimu negalima remtis, nes pačiame tyrime pripažįstama, kad jis atliktas ne pagal atitinkamas Dekreto Nr. 202/1994 nuostatas ir kad kai kurie jame pateikti teiginiai ir duomenys yra netikslūs ir neteisingi.

(75)

Komisija pripažįsta, kad tyrime nesilaikyta atitinkamų Dekreto Nr. 202/1994 nuostatų ir kad jame dėmesys veikiau sutelktas į Karališkojo dekreto Nr. 975/2009, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Kasybos atliekų tvarkymo direktyva, sąlygas bei daugiausia nagrinėjamos numatomos aplinkos atkūrimo išlaidos. Tačiau atliekant tyrimą gauti rezultatai, atspindintys numatomas aplinkos atkūrimo atskirų įmonės „Iberpotash“ aikštelių teritorijoje išlaidas, paremti patikima metodika ir pagrįstomis prielaidomis, kaip aprašyta šio sprendimo 68–73 konstatuojamosiose dalyse, tad ir tuo atveju, kai garantijos apskaičiuojamos pagal Dekretą Nr. 202/1994, jie yra aktualūs. Tokia išvada pirmiausia darytina pagal Dekreto Nr. 202/1994 2.4 straipsnio h punktą, kuriame paminimos kitų galimų specialių aplinkos atkūrimo priemonių išlaidos, tad neapsiribojama ankstesniuose 2 straipsnio punktuose išvardytų priemonių išlaidų apskaičiavimu (16).

(76)

Tai, kad žalos aplinkai ir numatomų aplinkos atkūrimo išlaidų dydis yra aktualus, taip pat atspindi, bent netiesiogiai, 2011 m. spalio 11 d. Katalonijos aukštesniojo teisingumo teismo sprendimo formuluotė – dėl finansinių garantijų dydžio sprendime nurodoma: „Pagrindinė ir svarbiausia nuostata yra Įstatymo Nr. 12/1981 8.2 straipsnis <…>, kuriame nurodoma, jog bet kuriuo atveju, kalbant apie aplinkos atkūrimą, nustatant sumą reikėtų atsižvelgti į tai, kokioje vietovėje bus atkuriama aplinka arba kokios bus bendros aplinkos atkūrimo išlaidos, arba į abu šiuos kriterijus <…>“ (isp. el precepto cardinal y central del caso es el artículo 8.2 de Ley 12/1981[…] al disponer que en cualquier caso, en lo referente a la restauración, la cuantía debe fijarse en función de la superficie afectada por la restauración, por el coste global de la restauración o por ambos aspectos conjuntamente […]), o vėliau daroma išvada, kad veiklos leidimas neatitinka teisės aktų, nes „jame šiuo atveju nenustatytos teisės aktuose nurodytas ribas atitinkančios garantijos <…>“ (isp. no ha establecido une fianza ajustada al caso en los límites legales […]). Galiausiai pažymėtina, kad pagal Dekreto Nr. 975/2009, įmonei „Iberpotash“ taikytino nuo 2014 m. gegužės 1 d., 43 straipsnį numatomos aplinkos atkūrimo išlaidos yra akivaizdžiai svarbios garantijai apskaičiuoti.

(77)

Komisija taip pat pažymi, kad be bendros kritikos, jog ERF tyrimo prielaidos esą yra netikslios ir neteisingos, nei Ispanijos institucijos, nei įmonė „Iberpotash“ neįvardija šių esą netikslių ir neteisingų prielaidų ir nepateikia jokių konkrečių argumentų bei nepasiūlo alternatyvių metodų bendroms aplinkos atkūrimo įmonės „Iberpotash“ aikštelių teritorijoje išlaidoms įvertinti.

(78)

Ispanijos institucijos tvirtina, kad garantijų sumos atitiko nacionalinės teisės aktų kriterijus, nes jas nustatant atsižvelgta į išlaidas, numatytas tuo metu galiojusiame aplinkos atkūrimo plane. Siekdama įrodyti, kad garantija buvo pakankama pagal abu nacionalinės teisės aktuose nustatytus kriterijus, t. y. paveiktos vietovės ir numatomų aplinkos atkūrimo išlaidų dydį, įmonė „Iberpotash“ taip pat pateikė savo pačios ekspertų tyrimą.

(79)

Tačiau, kaip paaiškinta pirmiau, teismo sprendime akivaizdžiai nepatvirtinta, kad laikytasi nacionalinės teisės aktuose nustatytų kriterijų. Be to, priemones, kurios buvo išdėstytos aplinkos atkūrimo plane ir į kurias buvo atsižvelgta atliekant įmonės „Iberpotash“ pateiktą tyrimą, tesudarė kanalų aplink perimetrą ir lietaus vandens sūrymo surinkimo baseinų įrengimas bei panašios priemonės, skirtos taršai mažinti, bet akivaizdžiai nepadedančios visam laikui atkurti aplinką atliekų sąvartų teritorijoje. Tad tinkamos aplinkos atkūrimo priemonės tyrime nebuvo nei nagrinėtos, nei kiekybiškai įvertintos, kad būtų galima apskaičiuoti numatomas išlaidas. Kadangi apskaičiuojant finansinę garantiją numatomos faktinės aplinkos atkūrimo išlaidos yra svarbios ir pagal Katalonijos (žr. šio sprendimo 75 konstatuojamąją dalį), ir pagal Sąjungos teisės aktus, apskaičiuojant visą tinkamą garantijų sumą įmonės „Iberpotash“ pateikto tyrimo išvadomis remtis negalima. Kaip matyti ne vien iš ERF tyrimo, bet ir iš panašių Prancūzijoje ir Vokietijoje esančių atliekų sąvartų pavyzdžių (17), vykdant aplinkos atkūrimo darbus paprastai a) sąvartos apskritai panaikinamos (pvz. medžiagos supilamos po žeme), b) druska iš sąvartų laipsniškai pašalinama į sąvartą pilant vandenį ir surenkant susidariusį sūrymą arba c) sąvartos visam laikui uždengiamos. Tačiau šios tinkamos aplinkos atkūrimo priemonės yra daug brangesnės negu kanalai aplink perimetrą, vandens sūrymo surinkimo baseinai ir panašios priemonės, kuriomis tesiekiama sumažinti taršą. Tai matyti ir iš Vilafrunso sąvartyno uždengimo išlaidų, kurios siekia 7,9 mln. EUR (neįskaitant metinių priežiūros išlaidų). Kadangi Vilafrunso sąvarta, kurioje sukaupta maždaug 3 mln. tonų druskos medžiagos, yra nedidelė, palyginti su eksploatuojama El Koguljo (Balsarenio / Saljento) sąvarta, kurioje sukaupta 41 mln. tonų, arba El Fustereto (Surijos) sąvarta, kurioje sukaupta 22 mln. tonų atliekų, bendros aplinkos atkūrimo eksploatuojamų kasyklų teritorijoje ir atitinkamų atliekų sąvartų uždengimo išlaidos greičiausiai bus daug didesnės negu Vilafrunse.

(80)

Įmonė „Iberpotash“ taip pat tvirtina, kad sąvartose esančių medžiagų kiekis bus reikšmingai sumažintas įgyvendinus 2011 m. paskelbtą planą „Phoenix“, kuriame numatoma perdirbti sąvartose sukauptas medžiagas ir iš jų gaminti techninę druską, kurią būtų galima parduoti rinkoje. Pagal šį projektą įmonė „Iberpotash“ planuoja pastatyti druskos gavybos vakuuminiu būdu iš atliekų, susidarančių kasant kalį, gamyklą ir parduoti šią druską rinkoje. Įmonė „Iberpotash“ numato pirmuoju etapu kasmet parduoti apie 750 tūkstančių tonų druskos, o vėliau parduodamos druskos kiekį padidinti iki 1,5 mln. tonų per metus.

(81)

Tačiau, nors planas perdirbti ir komercializuoti bent dalį atliekų medžiagų iš principo galėtų padėti sumažinti sąvartų dydį bei druskingumą ir kartu padėti sumažinti numatomas aplinkos atkūrimo išlaidas, įmonė „Iberpotash“ šį planą paskelbė tik 2011 m., jį įgyvendinti pradėjo 2012 m. ir vis dar vykdo. Todėl akivaizdu, kad 2006 ir 2008 m. nustatant garantijų sumą į planą „Phoenix“ negalėjo būti atsižvelgta, nes tuo metu jis buvo pernelyg nekonkretus.

(82)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, jog surinktais įrodymais ir pateiktomis ekspertų ataskaitomis patvirtinama nacionalinio teismo išvada, kad pradinės finansinių garantijų sumos buvo akivaizdžiai nepakankamos tinkamam aplinkos atkūrimui užtikrinti.

(83)

Todėl Komisija mano, kad Ispanijos institucijų 2006 ir 2008 m. nustatytos finansinės garantijos buvo iš tiesų mažesnės negu garantijos, kurių paprastai reikalaujama pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus. Tad įmonei „Iberpotash“ suteiktas ekonominis pranašumas, nes ji už finansinę garantiją kasmet mokėjo mažesnius banko mokesčius. Pasak įmonės „Iberpotash“, jos už garantijas mokėti banko mokesčiai sudarė 1 % garantijų sumos per metus; vadinasi, kadangi įmonės „Iberpotash“ bendra garantijų suma buvo daug mažesnė, mokėti banko mokesčiai atitinkamai irgi buvo mažesni, tad, palyginti su kitais operatoriais, kurių garantijos turėjo atitikti teisės aktus, įmonė „Iberpotash“ patyrė mažiau išlaidų. Todėl Komisija mano, kad dėl mažesnių finansinių garantijų įmonė „Iberpotash“ naudojosi ekonominiu pranašumu.

(84)

Ispanijos institucijų ir įmonės „Iberpotash“ argumentų, kad valstybės institucijos nesuteikė įmonei „Iberpotash“ jokio pranašumo ir nesudarė jai palankesnių sąlygų, kadangi griežtai taikė atitinkamas taisykles, negalima priimti, nes pirmiau nustatyta, jog valstybės institucijų sprendimais nustatytos finansinės garantijos buvo mažesnės, negu paprastai reikalaujama. Be to, argumentas, kad Katalonijos teisės aktai iš esmės buvo griežtesni už atitinkamas valstybės lygmens arba kitų regionų taisykles, neturi reikšmės, nes išlaidos yra susijusios su konkrečiomis aikštelėmis, todėl nustatant įmonės „Iberpotash“ finansines garantijas, reikėjo laikytis būtent Katalonijoje, kurioje yra atliekų sąvartos, taikytinų taisyklių. Valstybės institucijos leido įmonei „Iberpotash“ nustatyti mažesnes finansines garantijas, negu paprastai reikalaujama pagal įmonei taikytinus Katalonijos teisės aktus, tad už mažesnes garantijas mokėdama mažesnius banko mokesčius, palyginti su panašioje padėtyje esančiais operatoriais, įmonė „Iberpotash“ įgijo atrankųjį pranašumą.

(85)

Todėl Komisija daro išvadą, kad pagal priemonę Nr. 1 įmonei „Iberpotash“ suteiktas atrankusis ekonominis pranašumas.

(86)

Dėl valstybinių išteklių kriterijaus skundo pateikėjas teigia, jog pernelyg maža garantija padengia ne visas aplinkos atkūrimo išlaidas, todėl (galimai) perduodami valstybiniai ištekliai. Taip esą nutiktų, jeigu įmonė „Iberpotash“ neįvykdytų savo įsipareigojimų atkurti aplinką savo aikštelių teritorijoje ir šias išlaidas turėtų padengti valstybė. Skundo pateikėjas remiasi Komisijos sprendimu byloje Georgsmarienhütte  (18), kuriame Komisija nurodė, jog plieno gamintojo atleidimas nuo aplinkos apsaugos įsipareigojimų pramoninių dulkių perdirbimo ir šalinimo srityje yra valstybės pagalba.

(87)

Ispanijos institucijos ir įmonė „Iberpotash“ tvirtina, kad net jeigu garantija būtų mažesnė, negu reikalaujama, įmonė „Iberpotash“ vis tiek turėtų laikytis bendro įsipareigojimo atkurti aplinką savo aikštelių teritorijoje ir padengti tokio aplinkos atkūrimo išlaidas. Šios išlaidos jokiu būdu neapsiriboja finansinės garantijos suma. Todėl valstybė neatleidžia įmonės „Iberpotash“ nuo jos finansinių įsipareigojimų. Be to, turint galvoje stabilią įmonės „Iberpotash“ patronuojančiosios įmonės finansinę padėtį, bet kokia rizika, kad įmonė „Iberpotash“ ateityje galbūt nepajėgs padengti visų šių išlaidų ir valstybė turės imtis intervencinių veiksmų naudodamasi valstybiniais ištekliais, yra itin tolima ir mažai tikėtina. Ispanijos institucijos tvirtina, kad, jeigu įmonė „Iberpotash“ ateityje neįvykdys šių įsipareigojimų, institucijos galės areštuoti įmonės turtą, kurio ši Ispanijoje turi pakankamai, ir padengti aplinkos atkūrimo išlaidas.

(88)

Komisija pažymi, kad šioje byloje nagrinėjant garantijas, pagal valstybės pagalbos taisykles analizuojama ne tai, kokia mokesčio dalis gali būti prarasta, turint galvoje garanto (t. y. privataus banko, ne valstybės) riziką arba nuostolius, bet rizika, kurią patiria valstybė, kai garantijos suma yra mažesnė už faktines žalos aplinkai išlaidas ir kai įmonė, kuriai suteikiama garantija, nepadengia arba negali padengti visų aplinkos atkūrimo išlaidų.

(89)

Dėl skundo pateikėjo nurodytos precedentinės bylos pažymėtina, kad byla Georgsmarienhütte buvo iš esmės skirtinga, nes Žemutinės Saksonijos žemė akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už dulkių šalinimą ir faktiškai už tai sumokėjo 64,64 mln. DEM. Šioje byloje nagrinėjamas atvejis yra kitoks, nes, neatsižvelgiant į garantijos sumą, įmonė „Iberpotash“ išlieka atsakinga už aplinkos atkūrimą savo kasyklų aikštelių teritorijoje, o Ispanijos institucijos kol kas neįsipareigojo padengti jokių aplinkos atkūrimo išlaidų vietoj įmonės „Iberpotash“. Todėl šioje byloje Sprendimu Georgsmarienhütte kaip precedentu remtis negalima.

(90)

Įmonės „Iberpotash“ finansinę garantiją sudaro banko garantija, kuria valstybė negali laisvai pasinaudoti. Finansine garantija galima pasinaudoti tik teisės aktuose griežtai apibrėžtoms priemonėms, pirmiausia atliekų šalinimui, aplinkos aikštelių teritorijoje atkūrimui ir kitoms aplinkos apsaugos priemonėms finansuoti, jeigu įmonė „Iberpotash“ neįvykdytų savo aplinkos apsaugos įsipareigojimų. Valstybė neįgyja teisės į jokią garantijos lėšų dalį, taip pat negauna jokios kitokios finansinės naudos, kuri būtų mažesnė, jeigu garantijos suma būtų mažesnė. Taip pat pažymėtina, kad kol kas nebuvo atvejų, kad valstybei būtų reikėję pasinaudoti garantija kuriuo nors iš pirmiau nurodytų tikslų. Tačiau, nors mažesnė garantijos suma valstybiniams ištekliams kol kas nepadarė jokio faktinio poveikio, vien remiantis šiuo faktu negalima atmesti galimybės, kad poveikis valstybiniams ištekliams gali būti padarytas, jei ateityje padidės rizika, kad valstybei gali tekti išleisti savo išteklius.

(91)

Iš tikrųjų, konkrečios rizikos, kad valstybei ateityje gali būti užkrauta papildoma našta, pakanka, kad pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį būtų tenkinamas valstybės pagalbos buvimo kriterijus (19). Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad valstybės pagalbos priemonės sąsaja su valstybiniais ištekliais ir poveikis valstybiniams ištekliams neprivalo būti tiesioginis, kad šis kriterijus būtų tenkinamas.

(92)

Svarbiausia finansinių garantijų paskirtis yra užtikrinti, kad kasybos įmonės atidėtų pakankamai išteklių, kad ateityje galėtų padengti aplinkos atkūrimo išlaidas, kad ir kokioje finansinėje padėtyje atsidurtų ateityje (dažnai gana tolimoje). Tad akivaizdu, kad tais atvejais, kai garantijos suma yra daug mažesnė už numatomas aplinkos atkūrimo išlaidas, atsiranda bent padidėjusi rizika, kad ateityje tai gali paveikti valstybinius išteklius. Rizika, kad išlaidas gali tekti dengti iš valstybės biudžeto, yra akivaizdžiai didesnė, negu būtų tuo atveju, jei garantijos suma būtų nustatyta tinkamai, laikantis taikytinų teisės aktų ir deramai atsižvelgiant į numatomas aplinkos atkūrimo išlaidas. Jeigu šie ištekliai yra daug mažesni, negu reikia, ir jeigu įmonė „Iberpotash“ dėl kokios nors priežasties nenorės arba negalės padengti išlaidų, iš valstybinių išteklių tikrai teks dengti didesniąją jų dalį. Be to, jeigu įmonė „Iberpotash“ ateityje negalės padengti aplinkos atkūrimo išlaidų, Ispanijos institucijų esą turima galimybė areštuoti įmonės „Iberpotash“ turtą vargu ar padės surinkti papildomų išteklių, nes vienintelis įmonės „Iberpotash“ (ir visos grupės ICL) Ispanijoje turimas turtas yra kalio kasyklų įrenginiai. Tačiau kalio kasyklas uždarius, šio turto vertė taps abejotina.

(93)

Tai, kad valstybė turėtų įsikišti ir panaudoti savus išteklius, jeigu įmonė „Iberpotash“ nenorėtų arba negalėtų atliekų sąvartų teritorijoje imtis reikalingų aplinkos atkūrimo priemonių, yra aiškiai nurodyta taikytinuose teisės aktuose.

(94)

Pirma, pagal Įstatymo Nr. 39/2015 (20) 102 straipsnį valstybė gali imtis priemonių vietoj šalies, kuri yra teisiškai atsakinga už tų priemonių įgyvendinimą. Ispanija turėtų i) reikalauti, kad įmonė „Iberpotash“ imtųsi konkrečiai apibrėžtų priemonių, ii) informuoti įmonę „Iberpotash“, kad kitu atveju administravimo institucijos pačios imsis tų priemonių, ir nurodyti tų priemonių išlaidas, iii) įgyvendinti tas priemones, iv) stengtis susigrąžinti išlaidas iš įmonės „Iberpotash“, tačiau jeigu Ispanijai teks naudotis nepakankama finansine garantija, akivaizdu, kad to padaryti nebus įmanoma. Jeigu įmonė „Iberpotash“ neįvykdytų įsipareigojimų atkurti aplinką savo įrenginių teritorijoje, Ispanijai neliktų kito pasirinkimo, kaip tik iš anksto padengti tokio aplinkos atkūrimo išlaidas, nes kitu atveju Ispanija nevykdytų savo įsipareigojimų, nors oficialiai toks sprendimas nėra privalomas.

(95)

Antra, kaip pažymėta 13 konstatuojamojoje dalyje, Ispanija gali pažeisti savo įsipareigojimus pagal Kasybos atliekų tvarkymo direktyvą ir Vandens pagrindų direktyvą. Todėl, jeigu išnaudojusi mineralinius išteklius, įmonė „Iberpotash“ apleistų savo įrenginius ir neatkurtų aplinkos šių įrenginių teritorijoje, vienintelis būdas, kuriuo Ispanija galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus pagal abi direktyvas, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nepriteistų už kiekvieną dieną mokėtinos baudos, būtų pačiai apmokėti už atliekų sąvartų panaikinimą arba lygiavertiškai veiksmingo aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimą, nes garantija yra nepakankama.

(96)

Trečia, pagal 2006 m. liepos 18 d. Ispanijos įstatymo Nr. 27/2006 (21) nuostatas Ispanijos institucijos gali būti priverstos vykdyti savo įsipareigojimus pagal aplinkos apsaugos teisės aktus. Kiekviena nevyriausybinė organizacija, atitinkanti Įstatyme Nr. 27/2006 išdėstytus kriterijus, Įstatymo Nr. 27/2006 18 straipsnio 1 dalyje nurodyto aplinkos apsaugos pažeidimo atveju (įskaitant, pvz., vandens apsaugos įsipareigojimų pažeidimus) gali kreiptis į teismą su prašymu priversti administravimo institucijas vykdyti savo aplinkos apsaugos įsipareigojimus.

(97)

Ketvirta, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB (22) 6 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai už aplinkai padarytos žalos ištaisymą atsakingas veiklos vykdytojas neįvykdo savo įsipareigojimų, kompetentinga institucija gali, jeigu nėra kitos išeities, imtis priemonių pati. 5 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad, jeigu atitinkamas veiklos vykdytojas to nepadaro, kompetentinga institucija gali imtis būtinų prevencinių priemonių, kad pašalintų neišvengiamą žalos aplinkai grėsmę. Jeigu įmonė „Iberpotash“ nesiims būtinų aplinkos atkūrimo priemonių, kai jos kasybos veikla bus nutraukta, nesutvarkytos atliekų sąvartos gali kelti neišvengiamą grėsmę aplinkai, tad kompetentingos valstybės institucijos, neturėdamos kitos išeities, turės imtis taisomųjų arba prevencinių veiksmų.

(98)

Galiausiai pažymėtina, kad Ispanijos institucijos pačios nurodo (23), jog pagal Įstatymo Nr. 12/1981 9 straipsnį, tais atvejais, kai veiklos vykdytojas nevykdo savo įsipareigojimų, Vyriausybės administravimo institucijos (Administratión de la Generalitat) gali priverstinai įvykdyti šias priemones veiklos vykdytojo sąskaita. Jos nurodo, kad praktiškai administravimo institucija įgyvendina atitinkamas priemones, tada jų išlaidos padengiamos finansinės garantijos lėšomis arba – jei finansinės garantijos nepakanka – lėšomis, gautomis pardavus veiklos vykdytojo turtą. Todėl, jeigu finansinė garantija yra daug mažesnė, negu reikalaujama, valstybės administravimo institucija patiria riziką, kad veiklos vykdytojo turto nepakaks atitinkamoms jos įgyvendintoms priemonėms finansuoti. Tuo patvirtinama, kad pernelyg maža finansinė garantija padidina riziką, jog veiklos vykdytojo turto gali nepakakti administravimo institucijos įvykdytų aplinkos atkūrimo priemonių išlaidoms padengti (ypač jeigu veiklos vykdytojas kaip įmonė „Iberpotash“ Ispanijoje nevykdo jokios kitos veiklos) ir jas gali tekti dengti iš valstybinių išteklių.

(99)

Todėl, jeigu garantija yra daug mažesnė, negu reikia, ir reikalaujama pagal įstatymus, valstybė patiria konkrečią riziką, kad jos ištekliams gali būti užkrauta papildoma našta. Tad valstybės patiriama didesnė papildomos naštos rizika yra pakankamai konkreti, kad dėl pernelyg mažos finansinės garantijos atsirastų bent potenciali poveikio valstybės ištekliams galimybė.

(100)

Iš įmonės „Iberpotash“ reikalaujamos finansinės garantijos suma nustatyta Katalonijos Vyriausybės administraciniais sprendimais, kuriais patvirtinti leidimai vykdyti kalio kasybos veiklą. Kadangi taikant SESV 107 straipsnio 1 dalį sąvoka „valstybė (narė)“ apima visų lygių valstybės institucijas, neatsižvelgiant į tai, ar tai nacionalinės, regioninės ar vietos institucijos, sprendimas taikyti mažesnes finansines garantijas priskirtinas valstybei.

(101)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 1 apėmė valstybinių išteklių perdavimą ir kad priemonė priskirtina valstybei.

(102)

Komisija mano, jog tai, kad įmonė „Iberpotash“ patiria mažiau išlaidų, nes finansinė garantija yra mažesnė, negu reikalaujama pagal atitinkamus teisės aktus, gali iškraipyti konkurenciją įmonės „Iberpotash“ veiklos rinkose – daugiausia kalio ir druskos rinkose. Kaip paaiškinta toliau (žr. 110 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis), per atitinkamą laikotarpį patirta apie 1,8 mln. EUR mažiau išlaidų, tad, priešingai Ispanijos institucijų argumentams, tai nebuvo nedidelė suma.

(103)

Be to, nors įmonė „Iberpotash“ yra vienintelė kalio gamintoja Ispanijoje, konkurencijos iškraipymo galimybė neišnyksta, nes atitinkama geografinė rinka yra akivaizdžiai platesnė negu nacionalinė Ispanijos rinka. Komisija dar 1993 m. padarė išvadą, kad kalio rinka yra platesnė ir apima ne vien Ispaniją, bet ir Prancūziją, Jungtinę Karalystę ir kitas valstybes nares, išskyrus Vokietiją (24). Be to, įmonė „Iberpotash“ savo 2014 m. Tvarumo ataskaitoje (25) pažymi, jog Ispanijoje parduodama tik 23 % jos kalio ir druskos produkcijos, 50 % vežama į Europos šalis, 18 % – į Pietų Ameriką, dalis produkcijos taip pat parduodama Šiaurės Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Visuose šiuose regionuose įmonė „Iberpotash“ konkuruoja su kitais kalio ir druskos gamintojais, tad dirbtinis įmonės „Iberpotash“ išlaidų sumažinimas gali turėti įtakos šiai konkurencijai.

(104)

Galiausiai pažymėtina, kad įmonės „Iberpotash“ argumentai, jog įmonės aplinkos apsaugos įsipareigojimai (t. y. užtikrinti aplinkos atkūrimą savo aikštelių teritorijoje ir taršos prevenciją) išlieka tokie patys, kad ir kokio dydžio būtų finansinės garantijos, ir kad įmonė bet kuriuo atveju privalo kaupti atidėjinius, kad galėtų įvykdyti galimus aplinkos apsaugos įsipareigojimus, pagrindo suabejoti konkurencijos iškraipymo galimybe nesuteikia. Be šių apskaitos nuostatų, pažymėtina, kad dėl įsipareigojimo išlaikyti teisės aktų reikalavimus atitinkančias specialias finansines garantijas įmonė „Iberpotash“ (arba bet kuri kita tokių pačių taisyklių privalanti laikytis kasybos įmonė) iš tiesų patiria įprastas, bet specifines išlaidas – tai banko mokesčiai už garantijos sukūrimą ir palaikymą, todėl dėl nepagrįstai mažos garantijos įmonės „Iberpotash“ padėtis gali būti palankesnė, o konkurencija taip bus iškraipoma.

(105)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 1 gali iškraipyti konkurenciją.

(106)

Kaip jau pažymėta pirmiau, kadangi įmonė „Iberpotash“ 50 % produkcijos eksportuoja į kitas Europos šalis, akivaizdu, kad kalio ir druskos rinkos yra tarpvalstybinės. Todėl mažesnės finansinės garantijos gali turėti įtakos ES valstybių narių tarpusavio prekybai.

(107)

Įmonės „Iberpotash“ argumentas, kad dėl didelių transporto išlaidų druskos rinkos yra tik nacionalinės ar netgi tik regioninės, neatitinka įmonės „Iberpotash“ 2014 m. Tvarumo ataskaitoje pateiktų skaičių, nes 80 % įmonės druskos produkcijos eksportuojama ne tik į kitas Europos šalis, bet ir į Aziją, Šiaurės Afriką ir Ameriką. Be to, įmonės „Iberpotash“ pastabos dėl sprendimo pradėti procedūrą šiuo atžvilgiu prieštarauja viena kitai, nes, viena vertus, ji teigia, kad druskos rinka yra nacionalinė ar netgi regioninė, o kita vertus, tvirtina, kad Prancūzijos druskos gamintoja yra tiesioginė jos konkurentė ir bando išstumti įmonę „Iberpotash“ iš rinkos.

(108)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 1 turi įtakos ES vidaus prekybai.

(109)

Norint nustatyti faktinę pagalbos sumą, pirmiausia reikia bent apytiksliai nustatyti, kokia finansinių garantijų suma pagal tuo laikotarpiu taikytas teisės aktų normas buvo „teisinga“. Tada pagalbos suma atitiktų skirtumą tarp numatomos banko mokesčių sumos, kurią įmonė „Iberpotash“ būtų turėjusi sumokėti už teisingai nustatytą garantijos sumą, ir faktinės įmonės sumokėtų banko mokesčių sumos.

(110)

Trečioji šalis teigia, kad apskaičiuojant pagalbos sumą reikėtų įtraukti ne vien mažesnius banko mokesčiais, bet ir tai, kad bankui reikia suteikti pakankamą užstatą finansinių rezervų forma. Tačiau, kadangi toliau įvertinta „pataisyta“ garantijų suma yra palyginti nedidelė, turint galvoje metinę įmonės „Iberpotash“ apyvartą (apie 300 mln. EUR) ir visos grupės ICL apyvartą (5,4 mlrd. USD), mažai tikėtina, kad norėdama užtikrinti didesnę garantijos sumą įmonė patirtų reikšmingų papildomų išlaidų.

(111)

Kadangi, pasak Ispanijos institucijų, Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas 2016 m. gruodžio mėn. sprendime konstatavo, kad taikytinus teisės aktus atitinka didesnė, 6 979 471,83 EUR, Balsarenio / Saljento aikštelės garantija, Komisija mano, kad šiuo metu „teisinga“ garantijų dėl Balsarenio/Saljento suma yra šiuo metu taikoma teismo patvirtinta suma.

(112)

Pagal analogiją (taip pat žr. 64 konstatuojamąją dalį) Komisija taip pat daro išvadą, kad didesnė, 6 160 872,35 EUR, nuo 2015 m. taikoma garantijos dėl Surijos suma taip pat laikytina atitinkančia taikytinus teisės aktus. Nors kompetentingo teismo išvados dėl šios aikštelės nėra, didesnė garantijos dėl mažesnės Surijos aikštelės suma faktiškai beveik lygi patvirtintai garantijos dėl Balsarenio / Saljento sumai. Tuo patvirtinama, kad sumą galima laikyti pakankama ir atitinkančia taikytinus teisės aktus.

(113)

Todėl teisinga garantijų suma šiuo metu iš viso sudaro 13 140 344,18 EUR.

(114)

Apskaičiuojant šią sumą vis dėlto atsižvelgta į 2011 m. paskelbtą ir nuo 2012 m. laipsniškai įgyvendinamą planą „Phoenix“. Plane, be kitų dalykų, numatoma investuoti į vakuuminius druskos gamybos įrenginius, siekiant perdirbti kalio kasybos atliekose esančią druską ir ją komercializuoti. Pagal planą įmonės „Iberpotash“ kasmet parduodamos druskos kiekis galiausiai turėtų sudaryti apie 1,5 mln. tonų.

(115)

Komisija sutinka su ERF tyrimu, kad paties plano „Phoenix“ negalima laikyti aplinkos atkūrimo priemone ir kad jis faktiškai nesustabdys atliekų kiekio didėjimo kasyklų eksploatavimo laikotarpiu. Tačiau Komisija taip pat pripažįsta įmonės „Iberpotash“ ir Ispanijos institucijų argumentus, kad planas tikrai turi įtakos bendroms numatomoms aplinkos atkūrimo išlaidoms. ERF tyrime neatsižvelgiama į tai, kad druskos perdirbimas ir prekyba druska greičiausiai tęsis ir tada, kai kalio kasyklų veikla bus nutraukta. Planas „Phoenix“ greičiausiai padės ateityje laipsniškai panaikinti atliekų sąvartas, todėl nustatant, koks garantijų dydis yra tinkamas, į jį galima atsižvelgti, kaip tai padaryta 2015 m. siūlant ir, bent Balsarenio/Saljento atveju, nacionaliniam teismui patvirtinant didesnes garantijas.

(116)

Tačiau tai reiškia, kad laikotarpiu iki 2012 m., kai pradėtas įgyvendinti planas „Phoenix“, esamų finansinių garantijų negalima laikyti pakankamomis. Nors gana nedidelius druskos kiekius iš atliekų sąvartos įmonė „Iberpotash“ perdirbdavo ir parduodavo ir iki plano „Phoenix“ paskelbimo, didžioji dalis druskos atliekų buvo tiesiog kaupiama atliekų sąvartose tikintis, kad ateityje ją galbūt bus galima panaudoti komerciniais tikslais (26). Vis dėlto konkretaus plano, kaip ir kada padidinti druskos perdirbimo įrenginius, kad tokiu būdu būtų galima sunaikinti didesnį druskos atliekų kiekį ir taip ženkliai sumažinti būsimas aplinkos atkūrimo išlaidas, nebuvo. Todėl, kalbant apie laikotarpį iki plano „Phoenix“ paskelbimo, į tokią gana hipotetinę galimybę ateityje sumažinti atliekų sąvartas perdirbant ir parduodant reikšmingą druskos kiekį, atsižvelgti nederėtų.

(117)

Todėl tam, kad galėtų apytiksliai nustatyti, kokia garantijų suma buvo „teisinga“ 2006–2011 m. laikotarpiu, turint galvoje tuo metu planuotas aplinkos atkūrimo išlaidas, Komisija turi nagrinėti kitus turimus įrodymus ir neatsižvelgti į plano „Phoenix“ įtaką.

(118)

Kaip jau paaiškinta pirmiau (žr. 68–81 konstatuojamąsias dalis), patikimiausi numatomų aplinkos atkūrimo išlaidų įverčiai (be plano „Phoenix“) išdėstyti skundo pateikėjo pateiktame ERF tyrime. Komisija mano, kad šios ekspertų ataskaitos prielaidos yra patikimos, nes daugiausia grindžiamos rinkos tyrimais ir palyginimais su panašiomis kitose pasaulio vietose veikiančiomis aikštelėmis. Kaip paaiškinta pirmiau, įmonės „Iberpotash“ pateiktu tyrimu, priešingai, negalima naudotis kaip patikima numatomų aplinkos atkūrimo išlaidų sąmata, nes tyrime nėra nagrinėjamos tinkamos aplinkos atkūrimo priemonės (žr. 79 konstatuojamąją dalį).

(119)

Atliekant ERF tyrimą įvertinta, kad bendra aplinkos atkūrimo išlaidų suma sudarys ne mažiau kaip 71 mln. EUR. Be to, visi kiti ERF tyrime arba kituose šaltiniuose pateikti galimų teisingų sumų įverčiai (žr. šio sprendimo 5.1.1.1 skirsnį) yra dar didesni. Kadangi tikslesnių 2006–2011 m. laikotarpio įverčių nėra, Komisija laiko, kad atitinkamos numatomos aplinkos atkūrimo išlaidos, į kurias reikia atsižvelgti, sudaro 71 mln. EUR (24,8 mln. EUR Surijoje ir 46,2 mln. EUR Balsarenyje / Saljente).

(120)

Galiausiai pažymėtina, kad pagal Dekreto Nr. 202/1994 (tuo laikotarpiu taikyto teisės akto) 3 straipsnį finansinės garantijos sumą, apskaičiuotą pagal 2 straipsnį (t. y. pagal numatomas aplinkos atkūrimo išlaidas), kasybos veiklai, kuri vykdoma ne ypatingos svarbos natūraliose gamtinėse zonose (įskaitant įmonės „Iberpotash“ aikšteles) reikėtų sumažinti 50 %

(121)

Todėl, remdamasi turimais įrodymais, Komisija daro išvadą, kad „teisinga“ įmonės „Iberpotash“ kasybos veiklos finansinių garantijų dėl Surijos (2006–2011 m. laikotarpiu) suma yra ne mažesnė kaip 12,4 mln. EUR, dėl Balsarenio / Saljento (2008–2011 m. laikotarpiu) – 23,1 mln. EUR.

(122)

Pasak įmonės „Iberpotash“, dabartinės garantijos išlaidos sudaro 1 % garantijos sumos per metus. Remiantis pirmiau nurodytomis teisingomis dviejų vertinamųjų laikotarpių garantijos sumomis, bendra įmonei „Iberpotash“ mažesnių mokesčių už garantijas forma suteikta pagalba kiekvienais metais būtų lygi 1 % skirtumo tarp „teisingos“ sumos ir faktinės tais metais nustatytos sumos, kaip parodyta šioje lentelėje.

3 lentelė

Pagalbos sumos apskaičiavimas

(123)

Todėl visos pagalbos įmonei „Iberpotash“, suteiktos per visą 2006–2016 m. laikotarpį mažesnių bankų mokesčių už mažesnes garantijas forma, suma sudaro 1 864 622 EUR.

Ši pagalba buvo suteikta tuo momentu, kai Ispanijos institucijų išduotuose aplinkos apsaugos leidimuose buvo nustatytos mažesnės garantijos, t. y. 2006 m. lapkričio 6 d. Surijai ir 2008 m. balandžio 29 d. Balsareniui/Saljentui.

(124)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 1 yra valstybės pagalba, todėl vertins jos teisėtumą ir suderinamumą su vidaus rinka.

(125)

2007 m. gruodžio 17 d. Ispanijos aplinkos ministerija ir Katalonijos Vyriausybė pasirašė konvenciją, pagal kurią susitarė bendradarbiauti ir pasidalyti Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo, siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, projekto išlaidas. Finansų ministerija sutiko padengti 4 mln. EUR šios investicijos išlaidų, o likusią dalį turėjo padengti Katalonijos Vyriausybės valdoma valstybinė įmonė „Agencia Catalana del Agua“. Projekto darbai pradėti 2008 m. rugpjūčio mėn. ir truko 18 mėnesių. Bendros investicinės išlaidos sudarė 7 887 571 EUR ir, kaip susitarta 2007 m. konvencijoje, jas visas padengė valstybės institucijos.

(126)

Pagal projektą Vilafrunso atliekų sąvarta uždengta nepralaidžia medžiaga, kurios paskirtis – sandariai uždengti atliekų sąvartą ir apsaugoti atliekose esančią druską nuo sąlyčio su išorės vandeniu, kad iš sąvartos nebūtų jokių druskos nuotėkių. Danga apsaugota geotekstilės lakštais ir užpilta dirvožemiu, taip sudarant sąlygas apželdinti uždengtą sąvartą.

(127)

Vilafrunso atliekų sąvarta įrengta įmonės „Iberpotash“ teritorijoje ir priklauso įmonei „Iberpotash“. Ji perduota įmonei pagal 1998 m. spalio 21 d. pardavimo sutartį, pagal kurią įmonė „Iberpotash“ nupirko kasybos Katalonijos regione veiklą iš Ispanijos valstybinės kontroliuojančiosios įmonės Sociedad Estatal de Participaciones Industriales – SEPI. Tuo metu, kai teritorija perduota, atliekų sąvarta jau buvo neeksploatuojama nuo 1973 m., kai sustabdyta kasyklos, kuriai priklauso Vilafrunso atliekų sąvarta, veikla.

(128)

Kaip paminėta pirmiau, visas įmonei „Iberpotash“ priklausančios ir jos teritorijoje esančios Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo investicijas finansavo valstybės institucijos. Įmonė „Iberpotash“ dengia tik įrenginio priežiūros išlaidas jo gyvavimo laikotarpiu.

(129)

2008–2009 m. vykdyti atliekų sąvartos – ji įmonei „Iberpotash“ priklauso nuo 1998 m., kai aikštelė buvo privatizuota drauge su kitomis regiono kalio kasyklų aikštelėmis – uždengimo darbai. Sąvarta priklauso kasyklai, kurią eksploatuoti nustota dar 1973 m., tad įmonė „Iberpotash“ perėmė kasyklą, kai ji jau nebeveikė. Todėl įmonė „Iberpotash“ tvirtina, kad ji neprivalo imtis priemonių, kad užtikrintų taršos iš sąvartos prevenciją pagal nacionalinės arba Sąjungos teisės aktus, nes įmonė „Iberpotash“ nėra tikroji teršėja.

(130)

Ispanijos institucijos nesutinka su šiais įmonės „Iberpotash“ argumentais ir tvirtina, kad įmonė „Iberpotash“ turi bendrą prievolę imtis reikiamų priemonių, kad užkirstų kelią taršai iš jai priklausančios atliekų sąvartos, bei tvarkyti sąvartą pagal taikytinas teisės normas. Tad įmonė „Iberpotash“ privalo užtikrinti, kad būtų imtasi pagal atitinkamus teisės aktus reikalaujamų aplinkos apsaugos priemonių, ir ištaisyti šios sąvartos daromą žalą aplinkai.

(131)

Be to, trečiosios šalies pastabose nurodyta, kad įmonė „Iberpotash“ perėmė atsakomybę už Vilafrunso valdymą nuo pat kasybos teisių perdavimo momento. Tokia atsakomybė numatyta 1993 m. liepos 15 d. Ispanijos įstatyme Nr. 6/1993 dėl atliekų valdymo ir 2001 m. liepos 20 d. Karališkame įstatyminiame dekrete Nr. 1/2001, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Ispanijos vandens įstatymas. Trečioji šalis tvirtina, jog tai, kad Vilafrunso kasykla nebeveikė, kai įmonė „Iberpotash“ ją įsigijo, neturi reikšmės, nes bet kuris kasybos veiklos koncesijos turėtojas privalo sutvarkyti visas kasybos atliekas, t. y. taip pat ir atliekas, kurios susidarė iki koncesijos turėtojui gaunant koncesiją.

(132)

Komisija mano, jog tai, kad kasykla, kuriai priklauso Vilafrunso atliekų sąvarta, neeksploatuojama jau nuo 1973 m., savaime nereiškia, kad įmonė „Iberpotash“, kaip kasyklos savininkė, atleidžiama nuo pareigos užtikrinti tinkamą aplinkos atkūrimą. Kaip patvirtino Ispanijos institucijos, į visus aplinkos atkūrimo planus, įskaitant 2008 m. planą, įtrauktos specialios aplinkos atkūrimo priemonės, kurių įmonė „Iberpotash“ privalėjo imtis dėl Vilafrunso sąvartos. Pagal 1973 m. Ispanijos kasybos įstatymo 121 straipsnį į aplinkos atkūrimo planą įtrauktų įpareigojimų nevykdymas yra sunkus pažeidimas. Be to, Ispanijos institucijos patvirtina, kad pagal taikytinus vandens apsaugos teisės aktus įmonė „Iberpotash“ visada buvo įpareigota imtis reikiamų priemonių, kad visuose savo įrenginiuose, įskaitant Vilafrunso sąvartą, užkirstų kelią vandens taršai. Komisija taip pat pažymi, kad pagal Kasybos atliekų tvarkymo direktyvos 4 straipsnį veiklos vykdytojas imasi visų reikiamų priemonių, kad kiek galėdamas užkirstų kelią neigiamam poveikiui aplinkai arba poveikį sušvelnintų, taip pat ir tais atvejais, kai atliekos tvarkomos įrenginį uždarius.

(133)

Įmonė „Iberpotash“ taip pat tvirtina, kad į kasyklos pardavimo sutartį įtraukta sąlyga, kurią galima aiškinti taip, kad įmonė „Iberpotash“ atleidžiama nuo atsakomybės už veiklą, vykdytą iki 1997 m., t. y. įskaitant visą atsakomybę už atliekų sąvartą. Šiuo atžvilgiu įmonė „Iberpotash“ remiasi 2009 m. gegužės 14 d. Aukščiausiojo teismo sprendimu, kuriame nurodoma pardavimo sutarties nuostata, jog šalis pardavėja turėtų atlyginti pirkėjui už visus įsipareigojimus, jai iškilusius dėl trečiųjų šalių reikalavimų, susijusių su laikotarpio iki perdavimo faktais, kurie nebuvo nurodyti balanso ataskaitoje ir per išsamų patikrinimą nebuvo akivaizdūs. Įmonė „Iberpotash“ tvirtina, kad įsipareigojimai, susiję su Vilafrunso aplinkos atkūrimu, nebuvo akivaizdūs iki pardavimo ir kad balanso ataskaitoje nebuvo su tuo susijusių nuostatų, nes tuo metu tokio teisinio įsipareigojimo nebuvo.

(134)

Tačiau Ispanijos institucijos nurodo, kad 1998 m. akcijų pardavimo sutartyje nebuvo jokių specialių nuostatų, pagal kurias pardavėjas būtų įpareigotas perimti kokią nors atsakomybę iš pirkėjo po akcijų perdavimo.

(135)

Komisija taip pat pažymi, kad Aukščiausiojo teismo sprendime nurodyta nuostata yra gana standartinė sutarties nuostata, kuria pardavėjas apsaugomas nuo vėlesnių trečiųjų šalių reikalavimų, susijusių su faktais, kurie pardavimo momentu nebuvo žinomi. Tačiau įmonė „Iberpotash“ negali tvirtinti nežinojusi apie pagal sandorį perimamą esamą Vilafrunso atliekų sąvartą ir apie bendrą atliekų turėtojo atsakomybę tinkamai tvarkyti savo atliekų įrenginius. Tai, kad įmonė „Iberpotash“ pripažino įvairiuose aplinkos atkūrimo planuose numatytus aplinkos apsaugos įpareigojimus dėl Vilafrunso sąvartos, patvirtina, kad įmonė apie šią atsakomybę žinojo.

(136)

Tad Komisija mano, kad 1998 m. įsigijusi kalio kasybos Katalonijoje veiklą, įmonė „Iberpotash“ perėmė atsakomybę užtikrinti tinkamą Vilafrunso atliekų sąvartos tvarkymą pagal taikytinas teisės normas.

(137)

Tačiau, nors Ispanijos institucijos sutinka su tokia išvada, jos tvirtina, kad įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimai neapėmė Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo. Pasak Ispanijos institucijų, įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimus buvo galima įvykdyti daug pigesnėmis priemonėmis, negu nurodyta 2008 m. pradiniame aplinkos atkūrimo plane (būtent paklojus vamzdyną (įrengus drenažo sistemą) ir kitų rūšių apsaugos bei aplinkos atkūrimo priemonėmis, kurių bendros išlaidos sudaro apie […] EUR (*1)). Tad jos kartu su įmone „Iberpotash“ tvirtina, kad valstybės investicijomis į sąvartos uždengimą, dėl kurių įmonės „Iberpotash“ sutaupyta lėšų suma ([…] EUR) yra didesnė už susumuotas priežiūros išlaidas, kurias įmonė turi dengti įrenginio gyvavimo laikotarpiu ([…] EUR vien per laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. kovo mėn.), ir alternatyviąsias sąnaudas, kurių patiria dėl to, kad negali perdirbti ir parduoti iš uždengtos Vilafrunso sąvartos išgautos druskos, kaip planuoja daryti tvarkydama kitas sąvartas (30), ekonominis pranašumas įmonei „Iberpotash“ nesuteikiamas.

(138)

Komisija mano, kad, neatsižvelgiant į įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimų dėl Vilafrunso mastą, su tuo, kad dėl 7,9 mln. EUR valstybės investicijos į daug geresnę aplinkos apsaugą, kuri iš esmės reiškia, kad aplinka kasyklos aikštelės teritorijoje atkurta, įmonei „Iberpotash“ iš esmės nepatyrus jokių investicinių išlaidų, įmonė „Iberpotash“ iš tiesų neįgijo jokio ekonominio pranašumo, sutikti negalima. Uždengiant atliekų sąvartą siekta reikšmingai sumažinti taršą dėl nuotėkių iš Vilafrunso sąvartos. Jeigu pagalba nebūtų suteikta, alternatyviomis priemonėmis nebūtų galima užtikrinti tokios geros ir ilgalaikės apsaugos, o įmonė „Iberpotash“ patirtų riziką, kad teks šalinti taršos padarinius (tai matyti iš 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. vasario 25 d. baudžiamųjų nuosprendžių dėl kitų kasyklų aikštelių, žr. sprendimo pradėti procedūrą 27–94 konstatuojamąsias dalis). Todėl įrenginį pastačius iš valstybinių išteklių, įmonė „Iberpotash“ galėjo geriau užkirsti kelią taršai, sumažinti poveikio aplinkai riziką ateityje ir užtikrinti ilgalaikį aplinkos atkūrimą sąvartos teritorijoje (pagal tuos pačius principus, kurie taikyti atkuriant aplinką druskos atliekų sąvartų teritorijose Prancūzijoje arba Vokietijoje, kaip paaiškinta šio sprendimo 26 ir 32 konstatuojamosiose dalyse). Įmonė „Iberpotash“ galiausiai būtų turėjusi vykdyti įsipareigojimą užtikrinti tinkamą aplinkos atkūrimą Vilafrunso atliekų sąvartos teritorijoje.

(139)

Galiausiai pažymėtina, jog, Komisijos nuomone, priemonė yra atrankioji, nes pagal ją finansuotas konkrečios įmonei „Iberpotash“ priklausančios Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimas. Ispanijos institucijos tvirtina, kad priemonė negali būti atrankioji, nes „Iberpotash“ yra vienintelė Ispanijoje veikianti kalio kasybos įmonė, todėl jos neįmanoma palyginti su kitomis įmonėmis. Tačiau argumentu, kad įmonė „Iberpotash“ yra vienintelė Ispanijoje veikianti kalio kasybos įmonė, nepaneigiama, kad priemonė yra atrankioji, nes priemonė skirta konkrečiai įvardytai, o ne kuriai nors kitai atliekų sąvartai.

(140)

Tad Komisija daro išvadą, jog pagal priemonę Nr. 4 įmonei „Iberpotash“ suteiktas atrankusis ekonominis pranašumas.

(141)

Visas Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo išlaidas padengė valstybės institucijos: 4 mln. EUR skyrė Ispanijos aplinkos apsaugos ministerija, o likusius 3 887 571 EUR – Katalonijos Vyriausybės valdoma valstybinė įmonė „Agencia Catalana del Agua“, kuri įvykdė įsipareigojimą padengti likusią Katalonijos Vyriausybės pagal 2007 m. gruodžio 17 d. konvenciją prisiimtų investicinių išlaidų dalį.

(142)

Nei Ispanijos institucijos, nei įmonė „Iberpotash“ neneigė, kad šiai priemonei skirti valstybiniai ištekliai.

(143)

Be to, sprendimą skirti valstybės finansavimą Vilafrunso atliekų sąvartai uždengti priėmė Ispanijos aplinkos apsaugos ministerija ir Katalonijos Vyriausybė, tad sprendimas akivaizdžiai priskirtinas valstybei.

(144)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 4 apėmė valstybinių išteklių perdavimą ir kad priemonė priskirtina valstybei.

(145)

Kaip išsamiai aptarta pirmiau (žr. 103 ir 105 konstatuojamąsias dalis), įmonė „Iberpotash“ konkuruoja su kitais kalio ir druskos gamintojais. Todėl tai, kad bent dalis aplinkos apsaugos įsipareigojimų dėl Vilafrunso buvo finansuoti iš valstybinių išteklių, gali iškraipyti konkurenciją, nes įmonės „Iberpotash“ išlaidos dirbtinai sumažintos, dėl to įmonė įgijo nederamą pranašumą prieš savo konkurentus.

(146)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 4 gali iškraipyti konkurenciją.

(147)

Ir kaliu, ir druska prekiaujama ES (žr. 106 ir 107 konstatuojamąsias dalis), tad Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 4 daro įtaką ES vidaus prekybai.

(148)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad pagal priemonę Nr. 4 suteikta 7 887 571 EUR valstybės pagalba, todėl vertins jos teisėtumą ir suderinamumą su vidaus rinka.

(149)

Ir priemonė Nr. 1, ir priemonė Nr. 4 įgyvendintos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytus įpareigojimus teikti pranešimus ir nesiimti veiksmų. Todėl Komisija mano, kad dėl to abi priemonės yra neteisėta valstybės pagalba.

(150)

Nei Ispanijos institucijos, nei įmonė „Iberpotash“ nepateikia jokio pagrindimo, kad pagalba, kurią sudaro tai, kad garantijos yra mažesnės, negu reikalaujama pagal atitinkamus teisės aktus, yra suderinama.

(151)

Komisija mano, kad priemonė yra veiklos pagalba įmonei „Iberpotash“, nes dėl jos įmonė 2006–2016 m. laikotarpiu galėjo mokėti mažesnius garantijos mokesčius, negu reikėjo.

(152)

Komisija nenustatė jokio galimo tokios veiklos pagalbos suderinamumo pagrindo, nes veiklos pagalba suteikta nesiekiant jokio akivaizdaus bendros svarbos tikslo, tad Komisija daro išvadą, kad priemonė, kurią sudaro mažesnės įmonės „Iberpotash“ finansinės garantijos, yra nesuderinama valstybės pagalba, teikta mažesnių banko mokesčių už nederamai mažas finansines garantijas forma.

(153)

Ispanijos institucijos tvirtina, kad, jeigu Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimas būtų valstybės pagalba, pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 3.1.1 skirsnį tai būtų suderinama valstybės pagalba įmonėms, kurios taiko griežtesnius standartus, negu nustatyta Sąjungoje, arba kurios gerina aplinkos apsaugą tose srityse, kuriose Sąjungos standartų nėra.

(154)

Jos teigia, kad atliekų sąvartos uždengimas yra bandomasis projektas, kuriuo siekiama išbandyti naują nuotėkių iš druskos sąvartų prevencijos technologiją. Vilafrunso aikštelė esą pasirinkta šiam bandomajam projektui dėl jos ypatumų (to, kad ji yra mažesnė, jos vietos, nes tai arčiausiai Ljobregato upės ištakos esanti pirma druskos sąvarta, ir to, kad ji jau dešimtmečius neeksploatuojama). Įgijusios daugiau duomenų apie faktinius rezultatus, institucijos galėtų veiksmingiau spręsti bendrą regiono druskos atliekų sąvartų problemą. Šiuo atžvilgiu tikimasi, kad projektas padės išsaugoti, apsaugoti ir atkurti aplinką Ljobregato upės baseino regione, tad projektu siekiama bendros svarbos tikslo.

(155)

Ispanijos institucijos taip pat paaiškina, kad šis projektas yra bendro geresnio Katalonijos vandens baseino valdymo plano, kuriame numatyta įvairių priemonių, dalis; vienos priemonės finansuojamos iš valstybinių, kitos – iš privačiojo sektoriaus išteklių.

(156)

Komisija mano, kad 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairės šiuo atveju iš tiesų yra suderinamumo vertinimo pagrindas. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 205 punktą, taikomą kartu su 2014 m. pagalbos energetikai ir aplinkos apsaugai gairių (31) 248 punktu, 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairėse išdėstytas taisykles Komisija gali taikyti 2009–2011 m. suteiktai neteisėtai pagalbai.

(157)

Pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 3.1.1 skirsnį investicinė pagalba, suteikianti įmonėms galimybę taikyti griežtesnius standartus, nei nustatyta Sąjungoje, arba gerinti aplinkos apsaugą tose srityse, kuriose Sąjungos standartų nėra, bus laikoma suderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte (dabar SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas), jeigu bus laikomasi 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 74–84 punktuose ir 3.2 skirsnyje nustatytų sąlygų.

(158)

Sąjungos taikomi kasybos atliekų tvarkymo standartai nustatyti Kasybos atliekų tvarkymo direktyvoje. Tačiau, pagal Direktyvos 24 straipsnio 4 dalį 5 straipsnis, 6 straipsnio 3–5 dalys, 7, 8 straipsniai, 12 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 14 straipsnio 1–3 dalys netaikomos atliekų įrenginiams, kurie nustojo priiminėti atliekas prieš 2006 m. gegužės 1 d., kaip Vilafrunso atliekų sąvartos atveju. Todėl šiuo atveju konkrečių Sąjungos standartų, kuriuose būtų nustatyta, kokį aplinkos apsaugos lygį reikia pasiekti Vilafrunso atliekų sąvartos teritorijoje, nėra.

(159)

Viena trečioji šalis tvirtina, kad įmonė „Iberpotash“ dar 2008–2009 m. pagal tiesioginį teisinį įsipareigojimą turėjo užtikrinti, kad sąvarta būtų uždengta, tačiau nepateikė jokių konkrečių įrodymų šiems argumentams pagrįsti. Bet kuriuo atveju pažymėtina, jog, Komisijos nuomone, nors įmonė „Iberpotash“ galiausiai ateityje būtų turėjusi vykdyti įsipareigojimą tinkamai atkurti aplinką Vilafrunso atliekų sąvartos teritorijoje, 2008–2009 m. tokio įsipareigojimo nebuvo ir, jei pagalba nebūtų buvusi suteikta, įmonė „Iberpotash“ būtų galėjusi toliau tvarkyti atliekų sąvartą, laikydamasi taikytiname aplinkos atkūrimo plane numatytų įsipareigojimų.

(160)

Pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 79 punktą tokios pagalbos didelėms įmonėms intensyvumas negali būti didesnis negu 50 % tinkamų finansuoti išlaidų. Jeigu investicija yra susijusi su ekologinių inovacijų diegimu arba ekologinių inovacijų projekto įgyvendinimu, pagalbą galima padidinti 10 procentinių punktų, tik turi būti įvykdytos 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 78 punkto sąlygos. Be to, kai investicinė pagalba teikiama iš tikrųjų konkurencingo konkurso būdu, remiantis aiškiais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais, t. y. veiksmingai užtikrinant, kad būtų teikiama mažiausia aplinkos apsaugos tikslui pasiekti reikalinga pagalba, pagalbos intensyvumas gali sudaryti 100 % (žr. 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 77 punktą). Konkursas turi būti nediskriminacinis ir jame turi dalyvauti pakankamai įmonių. Be to, konkurso biudžetas privalo būti ribotas, t. y. ne visi dalyviai gali gauti pagalbą.

(161)

Pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 80 punktą tinkamas finansuoti išlaidas gali sudaryti tik papildomos investicinės išlaidos, kurios yra būtinos aukštesniam aplinkos apsaugos lygiui užtikrinti, iš jų atėmus veiklos pelną ir pridėjus visas pirmųjų penkerių metų veiklos išlaidas. Jeigu Sąjungos standartų nėra, papildomas investicines išlaidas sudaro investicinės išlaidos, kurios yra būtinos aukštesniam aplinkos apsaugos lygiui užtikrinti, palyginti su tuo, kokį lygį nagrinėjama įmonė galėtų pasiekti, jeigu jokia pagalba aplinkos apsaugai nebūtų teikiama (žr. 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 84 punkto c papunktį).

(162)

Nagrinėjamuoju atveju Ispanijos institucijos tvirtina, kad iki investicijų į sąvartos uždengimą įmonės „Iberpotash“ taikytame aplinkos atkūrimo plane buvo numatytos specialios Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo priemonės, kuriomis siekta apriboti nuotėkį iš atliekų sąvartos ir kuo labiau sumažinti jos poveikį aplinkai. Priešingu atveju, jeigu valstybės pagalba nebūtų suteikta, pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 81 punkto a papunktį numatomos šių priemonių išlaidos būtų sudariusios […] EUR. Komisija supranta, kad, Ispanijos institucijų nuomone, tų priemonių pakako, kad būtų įvykdyti tuo metu taikyti aplinkos apsaugos įpareigojimai dėl neeksploatuojamos Vilafrunso atliekų sąvartos.

(163)

Be to, kaip paaiškino Ispanijos institucijos, Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimas laikytas vadinamuoju bandomuoju projektu, kuriuo siekta praktiškai patikrinti aplinkos atkūrimo metodo tinkamumą Ljobregato regiono aplinkos apsaugos problemoms spręsti. Todėl sąvarta buvo dengiama ne vykdant kokius nors konkrečius teisinius įpareigojimus tai daryti, bet veikiau atsižvelgiant į bendresnį viešąjį interesą ir siekiant nustatyti tinkamiausią aplinkos atkūrimo metodą, kad jį ateityje būtų galima taikyti visoms regiono aplinkai žalą darančioms atliekų sąvartoms.

(164)

Todėl 2008–2009 m. įvykdžius Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo darbus, įmonė „Iberpotash“ galėjo savo veikla gerinti aplinkos apsaugą toje srityje, kurioje Sąjungos standartų nėra, kaip numatyta 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 74 punkto b papunktyje.

(165)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, papildomos investicinio projekto investicinės išlaidos būtų lygios sumai, gautai iš 7 887 571 EUR atėmus […] EUR išlaidas, kurios būtų buvusios patirtos pagal priešingą scenarijų. Kadangi Vilafrunsas neveikia jau kelerius metus, iš atliekų sąvartos uždengimo veiklos pelno negaunama. Pasak Ispanijos institucijų, praėjusiais metais įrenginio priežiūros veiklos išlaidos sudarė […] EUR. Darant prielaidą, kad kitus penkerius metus jos nekis, visa veiklos išlaidų suma, kurią reikėtų pridėti prie tinkamų finansuoti išlaidų, būtų […] EUR. Tad visa tinkamų finansuoti išlaidų suma sudarytų 7 804 922,60 EUR (32).

(166)

Kadangi pagalba lygi visai 7 887 571 EUR investicinių išlaidų sumai, ji sudaro daugiau negu 100 % tinkamų finansuoti išlaidų.

(167)

Ispanijos institucijos nepateikė jokių įrodymų, kad Vilafrunso atliekų sąvarta buvo pasirinkta iš keleto kitų galimų projektų tikrai konkurencingo konkurso būdu, remiantis aiškiais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais. Ispanijos institucijos iš tiesų pasirinko šią sąvartą tik dėl jos ypatumų, kurie laikyti tinkamais projektui (žr. šio sprendimo 154 konstatuojamąją dalį). Todėl 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 77 punkto, pagal kurį leidžiamas 100 % pagalbos intensyvumas, šiuo atveju taikyti negalima.

(168)

Be to, Komisija mano, kad aplinkos atkūrimo atliekų sąvartos teritorijoje uždengiant sąvartą nepralaidžia danga, taip užtikrinant jos vandens izoliaciją, pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 78 punktą negalima laikyti ekologinės inovacijos projektu. Nepaisant Ispanijos institucijų argumentų, kad uždengimas yra unikalus ir novatoriškas, šio metodo negalima laikyti nauju ar reikšmingai patobulintu, palyginti su šiame sektoriuje Sąjungoje taikomomis naujausiomis technologijomis, dėl toliau nurodytų priežasčių.

(169)

Remiantis techniniu įmonės „Agencia Catalana del Agua“ paaiškinimu, tarp Vilafrunso dangos ir Elzaso atliekų sąvartų dangos galėjo būti techninių skirtumų. Tačiau panašios metodikos, skirtos sąvartai sandariai uždengti nepralaidžia medžiaga, jau naudotos, ypač Vokietijoje. Remiantis Vokietijos eksperto knyga, kurioje konkrečiai analizuojamos galimos kalio pramonei skirtos technologijos (33), Vokietija turi didžiulę 30 metų patirtį visiškai uždengiant kalio kasybos atliekų sąvartas, kad į jas nepatektų vanduo ir nuotėkis būtų kuo mažesnis. Knygoje tvirtinama kad Vokietijoje atliekų sąvartų dengimo bandymai buvo atliekami dar XX a. 6-ajame dešimtmetyje, o nuo 8-ojo dešimtmečio, ir ypač paskutiniajame dešimtmetyje Vokietijoje kelios (daugiausia vidutinio dydžio) atliekų sąvartos buvo uždengtos, išbandant įvairių rūšių medžiagas ir metodus. 2015 m. Vokietijos kalio kasybos įmonės „K+S“ metinėje ataskaitoje nurodyta, kad mažos ir vidutinio dydžio nebenaudojamos mineralinių atliekų sąvartos buvo uždengtos, vadovaujantis seniai taikoma sąvartų tvarkymo strategija, siekiant išvengti ilgalaikio poveikio gamtai ir aplinkai ir šį poveikį kuo labiau sumažinti. Šiuo metu Žemutinėje Saksonijoje iš viso tvarkomos 41 nebenaudojamos mineralinių atliekų sąvartos, Badene-Viurtemberge – dvi. Penkiolika jų naujai apželdintos, dar šešios šiuo metu apželdinamos (34).

(170)

Todėl, nors techniniai šių projektų aspektai gali skirtis, priklausomai nuo konkrečių kiekvienos aikštelės ypatumų, pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 3.1.1 skirsnį projekto negalima laikyti ekologine inovacija.

(171)

Didžiausias galimas pagalbos įmonei „Iberpotash“, kaip didelei įmonei, intensyvumas pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 76 punktą, yra 50 % tinkamų finansuoti išlaidų.

(172)

Tad didžiausia pagalbos suma, kurią Komisija gali laikyti suderinama su vidaus rinka pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gaires, pavyzdžiui, investicinė pagalba, padedanti įmonei „Iberpotash“ pagerinti aplinkos apsaugą, yra 3 902 461,30 EUR.

(173)

Dėl to Komisija daro išvadą, kad likusi visos pagalbos šiai priemonei dalis (t. y. 3 985 109,70 EUR) yra neteisėta ir nesuderinama.

(174)

Vadovaujantis Sutartimi ir suformuota Teisingumo Teismo praktika, Komisija yra kompetentinga nuspręsti, kad atitinkama valstybė narė turi nutraukti arba pakeisti pagalbą, jeigu nustato, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka (35). Teismas taip pat ne kartą konstatavo, jog valstybė narė įpareigojama nutraukti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, tam, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis (36).

(175)

Šiuo atžvilgiu Teismas nustatė, kad šis tikslas pasiekiamas, kai gavėjas grąžina suteiktos neteisėtos pagalbos lėšas, taip prarasdamas savo konkurentų atžvilgiu rinkoje turėtą pranašumą, ir atkuriama iki pagalbos suteikimo buvusi padėtis (37).

(176)

Tarybos reglamento (ES) Nr. 2015/1589 (38) 16 straipsnio 1 dalyje, kuri atitinka Teismo praktiką, nustatyta, kad „[j]eigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo <…>“.

(177)

Tad, kadangi nagrinėjamos priemonės:

(178)

Komisija daro išvadą, kad Ispanija neteisėtai, pažeisdama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį suteikė pagalbą įmonei „Iberpotash“ pagal priemonę Nr. 1, kurią sudarė tai, kad už nederamai mažas 2006–2016 m. taikytas garantijas mokėti nederamai maži garantijos mokesčiai. Šios pagalbos suma yra 1 864 622 EUR. Komisija konstatuoja, kad ši pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka ir privalo būti susigrąžinta.

(179)

Komisija konstatuoja, kad Ispanija neteisėtai, pažeisdama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį suteikė investicinę pagalbą, kad įmonė „Iberpotash“ galėtų uždengti Vilafrunso atliekų sąvartą ir taip pagerinti aplinkos apsaugą (priemonė Nr. 4).

(180)

Tačiau Komisija konstatuoja, kad priemonės Nr. 4 dalis, kurią sudaro 3 902 461,30 EUR, pagal 107 straipsnio 3 dalies c punktą yra suderinama su vidaus rinka ir atitinka 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gaires.

(181)

Komisija konstatuoja, kad likusi visos pagalbos pagal priemonę Nr. 4 dalis, 3 985 109,70 EUR, priešingai, viršija didžiausią leidžiamą pagalbos intensyvumą, yra nesuderinama su vidaus rinka ir privalo būti susigrąžinta.

a)

visą iš pagalbos gavėjo susigrąžintiną sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas);

b)

išsamų jau taikomų ir įgyvendinant šį sprendimą numatomų taikyti priemonių aprašą;

c)

dokumentus, kuriais būtų įrodyta, kad pagalbos gavėjui nurodyta grąžinti pagalbą.