19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/40

(1)

Sužinojusi, kad 2011 m. vasario 27 d. įsigaliojo įstatymas, kuriuo pertvarkomas 2010 m. gruodžio 29 d. įstatymų galią turintis nutarimas Nr. 225 ir kuriuo leidžiama atidėti mokėjimą pieno mokesčio dalies, kurią Italijos pieno gamintojai turėjo mokėti pagal mokėjimo dalimis planą, patvirtintą 2003 m. liepos 16 d. Tarybos sprendimu 2003/530/EB dėl pagalbos, kurią Italijos Respublika ketina teikti savo pieno gamintojams, suderinamumo su bendrąja rinka (1), (2), Komisija 2011 m. kovo 17 d. raštu paprašė Italijos valdžios institucijų papildomos informacijos dėl nagrinėjamo klausimo.

(2)

2011 m. birželio 24 d. raštu, užregistruotu 2011 m. birželio 29 d., Italijos valdžios institucijos atsiuntė Komisijai prašytą papildomą informaciją.

(3)

Komisijos tarnybos, išnagrinėjusios Italijos valdžios institucijų atsiųstus patikslinimus ir atsižvelgusios į faktą, kad minėtas mokesčio mokėjimas buvo atidėtas iš anksto nepranešus Komisijai ir negavus jos leidimo, 2011 m. spalio 14 d. faksu pranešė Italijos valdžios institucijoms pradedančios bylą dėl nepraneštos pagalbos, kuri užregistruota numeriu SA.33726 (2011/NN).

(4)

2012 m. sausio 11 d. raštu Komisija pranešė Italijai apie savo sprendimą pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl minėto mokesčio mokėjimo atidėjimo ir mokėjimo dalimis plano, patvirtinto Sprendimu 2003/530/EB, iš dalies pakeistu papildomai numačius minėtą atidėjimą, kuris sudaro naują pagalbą ([pagalba SA.33726 (11/C)]), ir pakvietė Italijos valdžios institucijas per vieną mėnesį pateikti savo pastabas dėl pradėtos procedūros.

(5)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl nagrinėjamos pagalbos.

(6)

Komisija gavo trečiųjų suinteresuotųjų šalių pastabas ir jas persiuntė Italijai, suteikdama šiai galimybę į jas atsakyti.

(7)

2012 m. vasario 13 d. elektroniniu pranešimu Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje persiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų raštą, kuriame buvo prašoma dviem mėnesiais pratęsti pastabų dėl pradėtos procedūros pateikimo terminą. 2012 m. vasario 21 d. faksu pranešta, kad terminą pratęsti leista.

(8)

2012 m. balandžio 26 d. ir 2012 m. balandžio 27 d. elektroniniais pranešimais Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje nusiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų atsakymą dėl pradėtos procedūros, nustatytos Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje.

(9)

Italijos valdžios institucijos nepateikė komentarų dėl suinteresuotųjų šalių pastabų.

(10)

Sprendimo 2003/530/EB 1 straipsnyje nustatyta:

„Pagalba, kurią Italijos Respublika ketina teikti pieno gamintojams, pati sumokėdama Bendrijai sumą, kurią jie turi sumokėti Bendrijai kaip papildomą 1995–1996 m.–2001–2002 m. laikotarpiui nustatytą mokestį už pieną ir pieno produktus, ir leisdama tiems gamintojams per keletą metų sumokėti skolą kaip atidėtą mokėjimą be palūkanų, išimties tvarka laikoma suderinama su bendrąja rinka su sąlyga, kad:

(11)

Įstatymu Nr. 10/2011 į minėto 2010 m. gruodžio 29 d. įstatymo galią turinčio nutarimo Nr. 225 1 straipsnį įterpta 12k dalis, kurioje numatyta atidėti pieno mokesčio dalies mokėjimą, kurio terminas sueina 2010 m. gruodžio 31 d., iki 2011 m. birželio 30 d. Šio atidėjimo sąnaudoms numatyta bendra 5 mln. EUR dotacija, skirta įvairiems tikslams.

(12)

2011 m. birželio 24 d. rašte Italijos valdžios institucijos patikslino, kad šios priemonės subsidijos ekvivalentas bus priskirtas de minimis pagalbai, kuri Italijai numatyta 2007 m. gruodžio 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1535/2007 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių (4) taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje (5).

(13)

Komisija pradėjo Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl šių priežasčių:

(14)

2012 m. balandžio 26 d. elektroniniu paštu atsiųstame rašte Italijos valdžios institucijos visų pirma apžvelgė pieno mokesčio mokėjimo dalimis sistemos, patvirtintos Sprendimu 2003/530/EB, taikymą. Italijos valdžios institucijų teigimu, šia sistema pasinaudojo 11 271 pagalbos gavėjas: 9 965 subjektai (t. y. 88,41 proc. bendro skaičiaus) laiku sumokėjo mokesčio dalį, kurią reikėjo sumokėti iki 2010 m. gruodžio 31 d., 1 291 subjektas pasinaudojo mokesčio mokėjimo atidėjimu, o 15 išvis nepervedė pinigų, todėl buvo pašalinti iš mokėjimo dalimis programos.

(15)

Be to, Italijos valdžios institucijos patikslino, kad pagalbos gavėjų, kurie pasinaudojo mokesčio mokėjimo atidėjimu, gautos pagalbos subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į palūkanas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki faktinio atidėtos mokesčio dalies sumokėjimo, taikant 2010 m. spalio 1 d. trijų mėnesių EURIBOR rodiklį, padidintą 100 bazinių punktų (1,942 proc.). Gauti rezultatai rodo, kad atidėto mokesčio mokėjimo subsidijos ekvivalentas svyruoja nuo 0,08 EUR iki 694,19 EUR ir kad 1 187 iš 1 291 mokesčio mokėjimo atidėjimu pasinaudojusių pagalbos gavėjų gavo pagalbą, kurios suma nesiekia 100 EUR. Italijos valdžios institucijų teigimu, šie skaičiai rodo, kad įstatyme Nr. 10/2011 numatytas mokesčio mokėjimo atidėjimas nepakenkė tinkamai mokėjimo dalimis programos eigai, kuri ir toliau atitinka Sprendimo 2003/530/EB turinį, kaip rodo faktas, kad juo pasinaudojo tik 11,45 proc. gamintojų, dalyvavusių šioje programoje.

(16)

Dėl šių priežasčių Italijos valdžios institucijos patvirtina, kad, kaip patikslinta 2011 m. birželio 24 d. rašte (žr. 13 punktą), suteiktas mokesčio dalies mokėjimo atidėjimas yra de minimis pagalba. Be to, Italijos valdžios institucijos priduria, kad patikrino, ar laikytasi Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos viršutinės individualios pagalbos ribos ir tame pačiame reglamente Italijai trejiems finansiniams metams nustatytos 320 505 000 EUR ribos – iš tikrųjų, mokesčio mokėjimo atidėjimo subsidijos ekvivalentas yra lygus bendrai 50 877,41 EUR sumai. Galiausia, Italijos valdžios institucijos tikrina, ar minėtų viršutinių pagalbos ribų laikytasi atsižvelgiant ir į kitą de minimis pagalbą, suteiktą per 2009, 2010 ir 2011 finansinius metus.

(17)

Dėl Komisijos pozicijos, kad Sprendimu 2003/530/EB patvirtinta pagalba dėl savo pobūdžio ir išimtinumo turi būti laikoma bendra didžiausia pagalba, nesumuotina su jokia kita pagalba, Italijos valdžios institucijos visų pirma pabrėžia, kad aptariamame sprendime pripažinta, jog buvo susidariusios išimtinės aplinkybės, dėl kurių Taryba nagrinėjamą pagalbą laikė suderinama su Sutarties 107 straipsniu tuo atveju, jeigu bus laikomasi tam tikrų nustatytų sąlygų. Be to, Italijos valdžios institucijos pabrėžia, kad atlikti patikrinimai rodo, jog mokėjimo dalimis programa yra suderinama su Sprendimo 2003/530/EB nuostatomis, kadangi visi gamintojai sumokėjo septintąją dalį, išskyrus penkiolika gamintojų, kurie buvo pašalinti iš programos. Italijos valdžios institucijų nuomone, dėl išimtinio pobūdžio aplinkybių, dėl kurių priimtas Sprendimas 2003/530/EB, Tarybos patvirtintos pagalbos gavėjams savaime neatimama galimybė pasinaudoti bet kokia kita pagalba: Sutartyje tik nurodomos minėtos išimtinės aplinkybės, nenustatant apribojimų, susijusių su leidžiamos pagalbos pobūdžiu ar jos įgyvendinimo tvarka, tiesiog nurodant, kad nuo Sutarties 107 straipsnio ir 109 straipsnyje numatytų reglamentų nukrypti leidžianti nuostata turi būti tvirtinama vieningu Tarybos sprendimu. Šiuo konkrečiu atveju išimtinį pobūdį, dėl kurio priimtas Sprendimas 2003/530/EB, puikiai atspindi paties sprendimo priėmimo tvarka (jis priimtas vieningai), ir šis išimtinis pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į aplinkybes, kurios lėmė sprendimo priėmimą, o ne į pačią pagalbą.

(18)

Be to, Italijos valdžios institucijų nuomone, mokesčio mokėjimo atidėjimas yra de minimis pagalba, todėl turi būti vertinamas kaip atskira priemonė, atsižvelgiant į mažą ja pasinaudojusių gamintojų skaičių, į nedidelį nagrinėjamų sumų dydį ir į tai, kad mokėjimo dalimis programos struktūra nebuvo pakeista tiek atsižvelgiant į bendrą mokėjimo dalių skaičių, tiek į mokėjimo terminą.

(19)

Galiausia, Italijos valdžios institucijos primena, kad 2003 m. liepos 30 d. ministerijos dekrete, kuriuo nustatoma Tarybos sprendimo taikymo tvarka, numatyta, kad dalyvaujantieji mokėjimo dalimis programoje įsipareigotų atsisakyti bet kokių ginčų dėl mokesčio mokėjimo, o skolininkai, neatlikę mokėjimų, būtų pašalinti iš programos. Italijos valdžios institucijų nuomone, dėl šios sąlygos gali būti pradėtos priverstinio susigrąžinimo procedūros, kurios gali paskatinti gamintojus teikti naujus ieškinius. Todėl būtų protinga vengti ginčų dėl nedidelių sumų susigrąžinimo, kadangi tokių operacijų sąnaudos būtų didesnės negu susigrąžintinos sumos. Šiuo atžvilgiu Italijos valdžios institucijos remiasi 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (7) 32 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad tinkamai pateisintais atvejais valstybės narės gali nuspręsti nevykdyti susigrąžinimo procedūros, jeigu patirtos ir numatomos susigrąžinimo sąnaudos yra didesnės negu susigrąžintina suma. Italijos valdžios institucijų nuomone, ši nuostata turėtų būti analogiškai taikoma ir šiuo konkrečiu atveju. Bet kokiu atveju, panaši nuostata yra numatyta ir įstatymo Nr. 289/2002 (2003 m. finansų įstatymas) 25 straipsnio 4 dalyje, kurioje 12 EUR suma laikoma nedidele suma, kurios nereikia susigrąžinti. 559 iš mokesčio mokėjimo atidėjimu pasinaudojusių pagalbos gavėjų gavo pagalbą, nesiekiančią minėtos sumos.

(20)

2012 m. balandžio 26 d. elektroniniu paštu atsiųstame rašte Italijos valdžios institucijos pateikė mokesčio mokėjimo atidėjimu pasinaudojusių pagalbos gavėjų sąrašą ir kiekvieno jų gautą pagalbos sumą.

(21)

2012 m. kovo 7 d. Komisija gavo trečiosios suinteresuotosios šalies pastabas dėl pradėtos procedūros.

(22)

Pastabas pateikusi suinteresuotoji šalis norėjo iš esmės sužinoti, kodėl Komisijos pradėta procedūra grindžiama tik įstatyme Nr. 10/2011 numatyto mokesčio mokėjimo atidėjimu ir neapima įstatymo Nr. 122/2010 40a straipsnio nuostatų, kuriose numatytas vienos dalies, mokėtinos pagal įstatymu Nr. 33/2009 nustatytą papildomą mokėjimo dalimis programą, mokėjimo atidėjimas, ir ragina Komisiją imtis atitinkamų veiksmų. Šiuo atžvilgiu suinteresuotoji šalis priminė, kad Komisijai jau buvo pateiktas skundas, susijęs su įstatymo Nr. 122/2010 40a straipsnio nuostatomis, tačiau jo nagrinėjimą Komisija nutraukė.

(23)

2012 m. kovo 10 d. Komisija gavo antrosios suinteresuotosios šalies pastabas dėl pradėtos procedūros.

(24)

Šiose pastabose suinteresuotoji šalis atkreipė Komisijos dėmesį į įstatymų galią turinčio nutarimo Nr. 16/2012 1 straipsnio 4 dalį, kuria skolininkui, kuris yra sunkumus patirianti įmonė, leidžiama mokėtinas sumas mokėti suskirsčius į tolygias dalis. Suinteresuotoji šalis prašė Komisijos imtis veiksmų, konstatuodama šių nuostatų nesuderinamumą su vidaus rinka.

(25)

2012 m. kovo 14 d. Komisija gavo dar vienos trečiosios suinteresuotosios šalies pastabas dėl pradėtos procedūros.

(26)

Savo pastabose ši trečioji suinteresuotoji šalis taip pat remiasi įstatymų galią turinčiu nutarimu Nr. 16/2012, pabrėždama, kad juo ūkininkams sukuriamos nevienodos sąlygos, ir atkreipia dėmesį į AGEA (it. Agenzia per le Erogazioni in Agricoltura – Pagalbos skyrimo žemės ūkio sektoriuje agentūra – mokančioji Italijos institucija) duomenų, naudojamų skaičiuojant papildomą mokestį, tikslumą.

(27)

Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuria palaikant tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipoma konkurencija arba ji gali būti iškraipyta, yra nesuderinama su bendrąja rinka tiek, kiek ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(28)

Nagrinėjama priemonė, t. y. pagalba suteikta atidedant mokesčio mokėjimą (paskolos be palūkanų ekvivalento suteikimas – žr. 13 punkto antrąją įtrauką), ir nauja pagalba, teikiama pažeidžiant Sprendimą 2003/530/EB (palūkanos, nesumokėtos už jau sumokėtas metines įmokas, o už likusias metines įmokas, mokėtinas iki mokėjimo dalimis programos pabaigos, t. y. iki 2017 m. gruodžio 31 d., dar nesumokėta pagrindinė suma ir palūkanos (nauja pagalba – žr. 13 punkto trečiąją įtrauką), atitinka šį apibrėžimą:

(29)

Pagalba priskirtina valstybei, kadangi yra susijusi su nacionaliniu įstatymu; yra finansuojama iš viešųjų išteklių, kadangi Italijos valstybė, atidėdama metinės įmokos mokėjimą, numatytą Sprendimu 2003/530/EB, ir šiuo atidėjimu sukurdama naują pagalbą, tam tikrą laikotarpį atsisakė sumos, kurią būtų galėjusi panaudoti kitiems tikslams.

(30)

Pagalba palaikomos tam tikros įmonės, visų pirma, pieno gamyba užsiimantys ūkiai.

(31)

Atsižvelgus į Italijos poziciją rinkoje, pagalba gali daryti įtaką tarpusavio prekybai (8).

(32)

Ji gali iškraipyti konkurenciją, nes įmonės, kurios ja pasinaudojo, faktiškai gavo pranašumą (mokesčio mokėjimo atidėjimas yra be palūkanų, todėl atitinka paskolą su nuline palūkanų norma), kurio nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis ir dėl kurio jos atsidūrė geresnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su įmonėmis, kurios pagalbos negavo (9).

(33)

Vis dėlto atsižvelgiant į papildomą informaciją, kurią Italijos valdžios institucijos pateikė pastabose dėl pradėtos procedūros, nustatytos Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje, reikia patikrinti, ar nagrinėjama priemonė gali būti priskiriama de minimis schemai pagal Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 nuostatas ir dėl to nebūti laikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(34)

2012 m. balandžio 26 d. elektroniniu paštu atsiųstame rašte Italijos valdžios institucijos nurodė, kad su mokesčio mokėjimo atidėjimu susijusios palūkanos sudaro nuo 0,08 EUR iki 694,19 EUR. Be to, Italijos valdžios institucijos patikslino, kad remiantis atliktu patikrinimu nebuvo viršyta Italijai trims finansiniams metams nustatyta viršutinė pagalbos riba, bet jos dar turėjo patikrinti, ar nebuvo viršyta viršutinė individualios pagalbos riba susumavus 2009, 2010 ir 2011 finansiniais metais suteiktą de minimis pagalbą.

(35)

Komisija, žinoma, gali konstatuoti, kad su mokesčio mokėjimo atidėjimu susijusių palūkanų suma, vertinant individualiai, neviršija Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 3 straipsnio 2 dalyje numatytos 7 500 EUR sumos, ir pažymi, kad atidedant mokesčio mokėjimą suteikta bendra pagalbos suma, t. y. 50 877,41 EUR, neviršija viršutinės 320 505 000 EUR pagalbos ribos, numatytos Italijai to paties reglamento priede. Vis dėlto Komisija neturi jokios naujos informacijos, kuri įrodytų, jog viršutinė individualios 7 500 EUR pagalbos riba nebuvo viršyta nė vienu atveju, skaičiuojant ir visą de minimis pagalbą, gautą to paties pagalbos gavėjo per trejus finansinius metus, kadangi nuo 2012 m. balandžio 26 d. Komisija nebegavo jokių žinių iš šį patikrinimą vykdžiusių Italijos valdžios institucijų. Todėl Komisija negali daryti išvados, kad minėtos viršutinės individualios pagalbos ribos buvo laikytasi visais atvejais, atsižvelgiant ir į tai, kad Komisija turi įvertinti ir naują pagalbą, susidariusią pažeidus Sprendimą 2003/530/EB. Iš tikrųjų Komisija turi bendrai išnagrinėti visą nagrinėjamą priemonę (pagalbą, susijusią su mokesčio mokėjimo atidėjimu – suteiktą paskolos be palūkanų ekvivalentą – ir naują pagalbą, susidariusią pažeidus Sprendimą 2003/530/EB): didelis pagalbos gavėjų skaičius (daugiau kaip 1 250) pasinaudojo mokesčio mokėjimo atidėjimu, o pagalbos suma apima ir dalį pagrindinės sumos (atitinkančios metines įmokas, kurių terminas – 2013, 2014, 2015, 2016 ir 2017 m. gruodžio 31 d.) su palūkanomis, smarkiai viršydama su mokesčio mokėjimo atidėjimu susijusias palūkanas, kuriomis savo argumentuose rėmėsi Italijos valdžios institucijos.

(36)

Be to, Komisijos reglamento (EB) Nr. 1535/2007 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad „De minimis pagalbos neleidžiama sumuoti su valstybės pagalba, skiriama toms pačioms reikalavimus atitinkančioms išlaidoms padengti, jei kiekvienu atveju konkrečiomis aplinkybėmis šitaip sumuojant gaunamas pagalbos dydis viršija Bendrijos teisės aktuose nustatytą dydį“.

(37)

Šiuo atžvilgiu Komisija jau nurodė pradėdama Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas prisideda prie Tarybos patvirtintos pagalbos, kuri turi būti laikoma didžiausia šiame kontekste teiktina pagalba.

(38)

Be to, Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas turėtų būti laikomas atskira priemone, atsižvelgiant į mažą ja pasinaudojusių gamintojų skaičių, į nedidelį sumų dydį ir į tai, kad mokėjimo dalimis programos struktūra nebuvo pakeista tiek atsižvelgiant į bendrą mokėjimo dalių skaičių, tiek į mokėjimo terminą.

(39)

Komisija šiai pozicijai nepritaria. Iš tikrųjų akivaizdu, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas yra tiesiogiai susijęs su pagalbos grąžinimu, kurios išmokėjimas dalimis buvo išsamiai nustatytas Sprendime 2003/530/EB, kurio 1 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje aiškiai nurodyta, kad grąžinimas turi vykti kasmet sumokant po lygią dalį. Todėl mokesčio mokėjimo atidėjimo negalima laikyti nesusijusiu su mokėjimo dalimis programa, įsteigta Sprendimu 2003/530/EB.

(40)

Be to, Italijos valdžios institucijos ginčija faktą, kad Tarybos leista pagalba yra didžiausia pagalbos suma, teiktina pieno gamintojams. Italijos valdžios institucijų nuomone, aptariamame sprendime pripažinta, jog buvo susidariusios išimtinės aplinkybės, dėl kurių buvo leistas mokėjimo dalimis planas, tačiau išimtinis šių aplinkybių pobūdis pats savaime esą neatima galimybės iš pagalbos gavėjų pasinaudoti bet kokia kita parama, kadangi Sutartyje apsiribojama išimtinių aplinkybių nurodymu, nenustatant apribojimų, susijusių su leistos pagalbos pobūdžiu ar jos taikymo tvarka. Šiuo konkrečiu atveju išimtinį pagalbos pobūdį, dėl kurios priimtas Sprendimas 2003/530/EB, puikiai esą atspindi paties sprendimo priėmimo tvarka (jis priimtas vieningai); be to, išimtinį jos pobūdį reikia vertinti atsižvelgiant į aplinkybes, kurios lemia sprendimo priėmimą, o ne į pačią pagalbą.

(41)

Komisija negali pritarti Italijos valdžios institucijų išreikštam požiūriui. Iš tikrųjų nors Sutarties 108 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad „[…] Taryba […] gali vieningai nuspręsti, kad tam tikra […] pagalba neprieštarauja vidaus rinkai, jei toks sprendimas pateisinamas išimtinėmis aplinkybėmis“, o Sprendimo 2003/530/EB preambulės 8 punkte nurodyta, kad „[…] pripažįstamos susidariusios išimtinės aplinkybės, kurios […] leidžia laikyti pagalbą […] suderinama su bendra rinkų organizacija“, tai nepanaikina fakto, kad pati Taryba rezoliucinėje sprendimo dalyje nustatė, kad pagalba laikoma suderinama su vidaus rinka „išimties tvarka“, o ne „atsižvelgus į išimtines aplinkybes“. Ši frazė „išimties tvarka“ aiškiai nurodo, kad Taryba norėjo pažymėti unikalų suteiktos pagalbos pobūdį, nors ir buvo susidariusios preambulės 8 punkte nurodytos išimtinės aplinkybės, ir kad Italijos valdžios institucijų nurodytu vieningumu priimant sprendimą galima įrodyti, kad vyko išimtinė procedūra, tačiau negalima užginčyti unikalaus sprendime apibrėžto pagalbos pobūdžio.

(42)

Kadangi Tarybos patvirtinta pagalba dėl savo unikalaus pobūdžio buvo didžiausia tame kontekste teiktina pagalba, t. y. 100 proc. pagalbos ekvivalentas, suteikus papildomą mokesčio mokėjimo atidėjimą savaime taikomos Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 3 straipsnio 7 dalies nuostatos, todėl mokesčio mokėjimo atidėjimo subsidijos ekvivalentas negali būti laikomas patenkančiu į minėto reglamento taikymo sritį ir yra valstybės pagalba, kurios suderinamumas su vidaus rinka turi būti išanalizuotas atsižvelgiant į atidedant mokesčio mokėjimą galiojusias konkurencijos taisykles, kaip ir nauja pagalba, susidariusi pažeidus Tarybos sprendimą 2003/530/EB.

(43)

Konkurencijos taisyklės, kurias reikėjo taikyti, atidedant mokesčio mokėjimą, pateiktos Bendrijos 2007–2013 m. valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairėse.

(44)

2012 m. balandžio 26 d. elektroniniu paštu atsiųstame rašte Italijos valdžios institucijos rėmėsi argumentu, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas turi būti laikomas patenkančiu į de minimis pagalbos taikymo sritį, todėl nepateikė jokio pagrindimo nė dėl mokesčio mokėjimo atidėjimo suderinamumo su vidaus rinka, nė dėl naujos pagalbos, nepatenkančios į Sprendimo 2003/530/EB taikymo sritį, įsteigimo, atsižvelgiant į pirmiau nurodytose gairėse nustatytas taisykles.

(45)

Todėl Komisija neturi jokios naujos informacijos, kuri galėtų išsklaidyti abejones, išreikštas pradedant Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Tiek su mokesčio mokėjimo atidėjimu susijusi pagalba, tiek nauja pagalba, įsteigta nesilaikant Sprendimo 2003/530/EB, yra vienašalė pagalba, skirta vien tik finansinei gamintojų padėčiai pagerinti, niekaip nepadedant sektoriaus plėtrai, t. y. pagalba veikimui, pagal pirmiau minėtų gairių 15 punktą nesuderinama su vidaus rinka.

(46)

Remiantis Sutartimi ir nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, jeigu Komisija nustato, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka, jos kompetencijoje yra nuspręsti, ar atitinkama valstybė narė turi panaikinti arba pakeisti pagalbą (10). Be to, pagal Teismo praktiką valstybę narę įpareigojus panaikinti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, siekiama atkurti prieš tai buvusią padėtį. Šiuo atžvilgiu Teismas yra nustatęs, kad tas tikslas pasiekiamas, kai gavėjas grąžina paskyrus neteisėtą pagalbą suteiktas sumas, taigi netenka turėto pranašumo prieš savo konkurentus rinkoje, ir yra atkuriama iki pagalbos mokėjimo buvusi padėtis (11).

(47)

Pagal šią Teisingumo Teismo praktiką 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (12), 14 straipsnyje nustatyta, kad jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo (šiuo konkrečiu atveju iš visų gavėjų, kurie pasinaudojo mokesčio mokėjimo atidėjimu).

(48)

Todėl Italija privalo imtis visų būtinų priemonių, kad iš gavėjų susigrąžintų išmokėtą nesuderinamą pagalbą. Remiantis Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo (13) 42 punktu, Italija turi keturis mėnesius, kad įgyvendintų šį sprendimą, skaičiuojant nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos. Susigrąžintinoms sumoms turi būti taikomos palūkanos, skaičiuojamos remiantis 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančiu Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (14).

(49)

Šis sprendimas turi būti vykdomas nedelsiant, visų pirma, susigrąžinant visą suteiktą individualią nesuderinamą pagalbą.

(50)

Atsižvelgiant į ypatingą kontekstą, kuriame suteikta pagalba (pagalba prijungta prie programos, kuri sudaro Tarybos patvirtintą paketą), ir į jos pasekmes (pasinaudojusieji mokesčio mokėjimo atidėjimu pažeidė Sprendime 2003/530/EB nustatytus terminus, kai pagalba jau buvo išimtinai patvirtinta sprendimu), pagalbos susigrąžinimas iš pasinaudojusiųjų mokesčio mokėjimo atidėjimu turėtų apimti šiuos aspektus:

(51)

Italijos valdžios institucijų suteikta svarba faktui, kad susigrąžintinos sumos yra nedidelės ir kad kyla rizika, jog gamintojai pateiks naujų ieškinių nacionaliniams teismams, nepanaikina fakto, kad valstybės pagalba, neatitinkanti reikalaujamų sąlygų, kad galėtų būti taikoma kuri nors Sutarties 107 straipsnyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata, ir todėl nesuderinama su vidaus rinka, turi būti susigrąžinta iš pagalbos gavėjų, kad būtų atkurta iki pagalbos suteikimo buvusi konkurencinė padėtis. Iš tikrųjų remiantis Teisingumo Teismo praktika, neteisėtos pagalbos, paskelbtos nesuderinama su vidaus rinka, sustabdymas yra logiška neteisėtumo pasekmė, nes pagalbos susigrąžinimu siekiama tik atkurti ankstesnę padėtį (15); šis tikslas atkurti ankstesnę padėtį pasiekiamas, kai pagalbos gavėjas sugrąžina neteisėtą ir nesuderinamą su vidaus rinka pagalbą, netekdamas rinkoje turėto pranašumo prieš savo konkurentus, tokiu būdu atkuriant iki pagalbos suteikimo buvusią padėtį (16).

(52)

Be to, kalbant apie susigrąžintinų sumų nedidelį dydį, Italijos valdžios institucijos, atrodo, apsiriboja vien tik palūkanų, kurios turi būti pridėtos prie tų metinių įmokų, kurių mokėjimas buvo atidėtas, susigrąžinimu. Vis dėlto pagalbos susigrąžinimas, kuris taikomas tik tiems, kurie faktiškai pasinaudojo mokesčio mokėjimo atidėjimu, turi apimti visą nesuderinama paskelbtą pagalbą su palūkanomis (šiuo atžvilgiu žr. 50 punktą).

(53)

Galiausia, teiginys, kad gamintojai galėtų kreiptis į nacionalinius teismus, negali būti laikomas susijusiu, kadangi remiantis Teisingumo Teismo praktika paprasta vidinių, nors ir neįveikiamų, sunkumų baimė nepateisina to, kad valstybė narė nesilaiko įsipareigojimų, kurie jai tenka remiantis Europos Sąjungos teise (17).

(54)

Atsižvelgiant į šias prielaidas, Italija galės taikyti de minimis taisykles, taikytinas žemės ūkio sektoriuje iš pagalbos gavėjų susigrąžinant individualią pagalbą, jei tuo metu, kai buvo suteikiama neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka pagalba, tie pagalbos gavėjai atitiko visas taikomo de minimis reglamento (Reglamentas (EB) Nr. 1535/2007) sąlygas. Remiantis Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo (18) 49 punktu, valstybė narė turės atlikti išsamią kiekvienos atskiros pagalbos, suteiktos pagal neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbos schemą, analizę. Siekiant apskaičiuoti tikslią pagalbos sumą, susigrąžintiną iš kiekvieno schema pasinaudojusio pagalbos gavėjo, Italija turės nustatyti, kokio dydžio pagalba buvo suteikta tam tikram projektui, kuris suteikiant pagalbą atitiko visas sąlygas, apibrėžtas bendrosios išimties reglamente arba Komisijos patvirtintoje pagalbos schemoje. Tokiu atveju valstybė narė gali iš esmės taikyti de minimis kriterijus, galiojusius suteikiant neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, kuri yra sprendimo susigrąžinti pagalbą objektas, remiantis 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 dėl Europos bendrijos steigimo sutarties 92 ir 93 straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims (19) 2 straipsniu. Remiantis minėtu kriterijumi, individuali pagalba, suteikta taikant nagrinėjamą priemonę, nėra pagalba tiems pagalbos gavėjams, kurie teikiant pagalbą atitiko galiojančiame de minimis reglamente numatytas sąlygas (Reglamentas (EB) Nr. 1535/2007).

(55)

Dėl pirmosios suinteresuotosios šalies pateiktų pastabų (žr. 22 punktą), Komisija pabrėžia, kad įstatymo Nr. 122/2010 40a straipsnyje numatytam vienos dalies, mokėtinos pagal papildomą įstatymu Nr. 33/2009 įsteigtą mokėjimo dalimis programą, mokėjimo atidėjimui netaikoma šiame sprendime nagrinėjama procedūra, kadangi ji nesusijusi su papildoma mokėjimo dalimis programa, įsteigta Sprendimu 2003/530/EB.

(56)

Dėl kitų dviejų suinteresuotųjų šalių pastabų, susijusių su įstatymo galią turinčiu nutarimu Nr. 16/2012 (24 ir 26 punktai), Komisija nagrinėja pastarojo tekstą, tačiau bet kokiu atveju laikosi nuomonės, kad jį būtina vertinti atskirai dėl administracinio veiksmingumo priežasčių, susijusių, be kita ko, su tuo, kad dviejų procedūrų sujungimas į vieną, pastarąją praplečiant, ir visų susijusių administracinių formalumų taikymas stipriai pavėlintų šiame sprendime nagrinėjamos procedūros pabaigą.

(57)

Komisija konstatuoja, kad Italija neteisėtai suteikė nagrinėjamą mokesčio mokėjimo atidėjimą, dėl kurio tapo neteisėta su juo susijusi pagalba (žr. 13 punkto antrąją įtrauką) ir naujoji pagalbos schema, nustatyta pažeidžiant Sprendimą 2003/530/EB (žr. 13 punkto trečiąją įtrauką). Pirmesnė analizė rodo, kad nė viena minėta pagalba negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, kadangi Italijos valdžios institucijos nepateikė duomenų, kuriais galėtų įrodyti jų suderinamumą remiantis konkurencijos taisyklėmis, taikomomis žemės ūkio sektoriuje (žr. 43–45 punktus) (Italijos valdžios institucijos apsiribojo teiginiu, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas turi būti vertinamas atskirai, t. y. neatsižvelgiant į jo poveikį Sprendimui 2003/530/EB, ir kad jis gali būti laikomas de minimis pagalbos schema). Todėl abejonės, kurias Komisija išreiškė pradėjusi Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, išlieka.

(58)

Nesuderinama pagalba turi būti susigrąžinta su susijusiomis palūkanomis iš atitinkamų pagalbos gavėjų, kurie faktiškai pasinaudojo nagrinėjamu mokesčio mokėjimo atidėjimu,

a)

palūkanas, susijusias su mokesčio dalies, kuri turėjo būti sumokėta iki 2010 m. gruodžio 31 d., mokėjimo atidėjimu, su delspinigiais, susikaupusiais iki faktinio susigrąžinimo dienos;

b)

palūkanas, susikaupusias už metines įmokas, kurių mokėjimo terminas – 2004 m., 2005 m., 2006 m., 2007 m., 2008 m. ir 2009 m. gruodžio 31 d. (pagrindinė šių metinių įmokų suma buvo sumokėta prieš mokesčio mokėjimo atidėjimu pažeidžiant Sprendimą 2003/530/EB), su delspinigiais, susikaupusiais iki faktinio susigrąžinimo dienos;

c)

palūkanas, susikaupusias už metines įmokas, kurių mokėjimo terminas – 2011 m. ir 2012 m. gruodžio 31 d. (jokia informacija nerodo, kad pagrindinė suma nebuvo sumokėta iki mokėjimo termino), su delspinigiais, susikaupusiais iki faktinio susigrąžinimo dienos;

d)

pagrindinę sumą metinių įmokų, kurių mokėjimo terminas – 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. paskutinė Sprendime 2003/530/EB nustatyto grafiko diena, ir su jomis susijusias palūkanas.

a)

gavėjų, kurie gavo pagalbą pagal 1 straipsnyje nurodytas pagalbos schemas, sąrašą ir bendrą kiekvieno gavėjo pagal schemą gautos pagalbos sumą;

b)

bendrą sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas), susigrąžintiną iš kiekvieno gavėjo, gavusio pagalbą, kuriai netaikoma de minimis taisyklė;

c)

išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis šiam sprendimui įgyvendinti, aprašymą;

d)

dokumentus, įrodančius, kad pagalbos gavėjams buvo nurodyta grąžinti pagalbą.