Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 32011D0179

    2011/179/ES: 2010 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos C 39/96 (ex NN 127/92) Prancūzijos suteiktos Prancūziškos knygos eksporto kooperatyvui (CELF) (pranešta dokumentu Nr. C(2010) 8938) Tekstas svarbus EEE

    OL L 78, 2011 3 24, p. 37–54 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

    Legal status of the document In force

    ELI: http://data.europa.eu/eli/dec/2011/179/oj

    24.3.2011   

    LT

    Europos Sąjungos oficialusis leidinys

    L 78/37


    KOMISIJOS SPRENDIMAS

    2010 m. gruodžio 14 d.

    dėl valstybės pagalbos C 39/96 (ex NN 127/92) Prancūzijos suteiktos Prancūziškos knygos eksporto kooperatyvui (CELF)

    (pranešta dokumentu Nr. C(2010) 8938)

    (Tekstas autentiškas tik prancūzų kalba)

    (Tekstas svarbus EEE)

    (2011/179/ES)

    EUROPOS KOMISIJA,

    atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 108 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą (1),

    paprašiusi suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas pagal minėtą straipsnį (2) ir atsižvelgdama į šias pastabas,

    kadangi:

    1.   PROCEDŪRA

    (1)

    2008 m. balandžio 15 d. sprendimu (3) (toliau – Teismo sprendimas) Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismas panaikino 2004 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimą 2005/262/EB (4) dėl Prancūzijos pagalbos, suteiktos Prancūziškos knygos eksporto kooperatyvui (CELF) (5).

    (2)

    Po Teismo sprendimo Komisija turi priimti naują sprendimą.

    (3)

    Minėtas Teismo sprendimas buvo priimtas po ilgos procedūros, kurios pagrindiniai etapai primenami toliau.

    A.   Pirmasis etapas

    (4)

    1992 m. kovo 20 d. raštu Tarptautinė knygų platinimo ir leidimo įmonė (pranc. Société internationale de diffusion et d’édition, SIDE) atkreipė Komisijos dėmesį į pagalbos priemones, kurias Prancūzijos valdžios institucijos skyrė CELF knygų skleidimui, transportui ir prekybai. Anot SIDE, apie šią pagalbą Komisijos tarnyboms nebuvo iš anksto pranešta.

    (5)

    1992 m. balandžio 2 d. raštu Komisija priminė Prancūzijos valdžios institucijoms, kad apie bet kokį projektą, kuriuo ketinama suteikti ar iš dalies pakeisti pagalbą, turi būti iš anksto pranešta jos tarnyboms ir paprašė minėtų institucijų informuoti apie SIDE nurodytų pagalbos priemonių pobūdį ir tikslą.

    (6)

    1992 m. birželio 29 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos patvirtino Komisijai, kad CELF teikiamos subsidijos. Jos taip pat patikslino, kad pagalbos priemonių tikslas – supažindinti neprancūzakalbes šalis su prancūzų kalba ir literatūra ir kad CELF pavesta administruoti tris pavienės pagalbos schemas, kurių tikslas – padėti toli gyvenantiems skaitytojams įsigyti prancūziškų knygų.

    (7)

    1992 m. rugpjūčio 7 d. raštu Komisija patvirtino SIDE, kad CELF yra teikiama pagalba ir paaiškino jos tikslą, taip pat informavo, kad apie šias priemones nebuvo pranešta. Tačiau Komisija patikslino, kad neatrodo, jog ginčijama pagalba galėtų trikdyti valstybių narių tarpusavio prekybą. Susidarius tokiai situacijai paprašyta, kad SIDE pateiktų savo pastabas.

    (8)

    1992 m. rugsėjo 7 d. raštu SIDE informavo Komisiją, kad ketina užginčyti šių priemonių diskriminacinį pobūdį ir su juo susijusių pasekmių įtaką Bendrijos vidaus prekybai, tačiau neginčija Kultūros ministerijos siekiamo kultūrinio tikslo rūpintis prancūzų kalbos ir literatūros sklaida.

    (9)

    1993 m. gegužės 18 d. sprendime (6) Komisija nutarė, kad atsižvelgiant į ypatingas konkurencijos sąlygas knygų sektoriuje ir į ginčijamų pagalbos schemų kultūrinį tikslą, šioms priemonėms gali būti taikoma buvusio EB sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta leidžianti nukrypti nuostata.

    (10)

    1993 m. rugpjūčio 2 d. SIDE pateikė skundą su prašymu panaikinti šį Komisijos sprendimą. 1995 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (7) Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino SIDE skundą ir panaikino tą 1993 m. gegužės 18 d. Komisijos sprendimo dalį, kurioje nustatytos tam tikros pagalbos priemonės CELF, susijusios su nedideliais užsakymais.

    (11)

    Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuomonės, kad Komisija gali priimti palankų sprendimą dėl trijų pagalbos schemų, kurias CELF administravo valstybės vardu:

    a)

    pagalba oro transportui ir siuntoms oro paštu;

    b)

    programa „Page à Page“ (8) (pagalba prancūziškų knygų platinimui Centrinės ir Rytų Europos šalyse);

    c)

    programa „Programme Plus“ (universitetų vadovėliai prancūzų kalba, skirti studentams Užsachario Afrikos šalyse).

    (12)

    Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija gavo pakankamai informacijos apie šias tris pagalbos schemas, kad padarytų išvadą, jog jų poveikis konkurencijai buvo nežymus. Be to, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad „dėl kultūrinio užginčytos pagalbos tikslo abi šalys sutaria, kad Prancūzijos Vyriausybės užsibrėžtas siekis – prancūzų kalbos ir literatūros skleidimas“. Teismas pareiškė, kad galima daryti išvadą, jog Komisijai nebuvo ypatingai sunku įvertinti ginčijamos pagalbos kultūrinį tikslą ir nebuvo būtinybės gauti kitos informacijos šio tikslo kultūriniam pobūdžiui pripažinti.

    (13)

    Tačiau dėl kompensacijų nedideliems užsakymams, suteiktų išskirtinai CELF, Pirmosios instancijos teismas teigė, kad Komisija, prieš pasisakydama dėl priemonių suderinamumo su vidaus rinka, turėjo išsamiai ištirti konkurencijos sąlygas atitinkamame sektoriuje.

    (14)

    Taigi Teismas padarė išvadą (sprendimo 76 punktas), kad Komisija turėjo pradėti procedūrą, numatytą buvusio EB sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (dabar – SESV 108 straipsnio 2 dalis), ir todėl reikia panaikinti 1993 m. gegužės 18 d. Komisijos sprendimo dalį, susijusią su CELF išskirtinai suteiktomis subsidijomis, skirtomis papildomoms išlaidoms, susidariusioms vykdant nedidelius knygų prancūzų kalba užsakymus, gaunamus iš užsienyje esančių knygynų, kompensuoti.

    B.   Antrasis etapas

    (15)

    Remdamasi 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Komisija 1996 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Suinteresuotosios šalys, paprašytos pateikti savo pastabas Komisijai, pateikė savo komentarus, daugiausia 1996 m. gruodžio mėn. ir 1997 m. sausio mėn.

    (16)

    Atlikusi tyrimą, 1998 m. birželio 10 d. Komisija priėmė Sprendimą 1999/133/EB (9). Ji patvirtino, kad nedideliems užsakymams skirtos pagalbos tikslas buvo kultūrinis, ir remdamasi buvusio EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktu laikėsi nuomonės, kad ši pagalba negali daryti poveikio prekybos sąlygoms ir konkurencijai Bendrijoje taip, kad tai prieštarautų bendram interesui knygų prancūzų kalba eksporto rinkoje.

    (17)

    2002 m. vasario 28 d. sprendimu (10) Pirmosios instancijos teismas panaikino minėto sprendimo 1 straipsnio paskutinį sakinį. Teismas laikėsi nuomonės, kad Komisija turėjo imtis būtinų patikrinimų, kad gautų tinkamus duomenis, kuriais remiantis būtų galima atskirti tarpininkavimo paslaugų rinką ir knygų prancūzų kalba eksporto rinką.

    (18)

    Teismas konstatavo, kad Komisija, neatlikusi šio patikrinimo, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, bendrą knygų prancūzų kalba eksporto rinką laikydama nagrinėjama rinka, nors buvo nustatyta, kad ginčijama pagalba buvo skirta tik eksporto tarpininkams.

    (19)

    Tačiau 2000 m. birželio 22 d. sprendimu (11) Teisingumo Teismas, nenagrinėjęs bylos iš esmės, atmetė Prancūzijos valdžios institucijų skundą dėl 1998 m. birželio 10 d. Komisijos sprendimo ir patvirtino, kad net ir tuomet, kai pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, tai neatleidžia nuo įpareigojimo apie ją pranešti ir kad vykdant įpareigojimą iš anksto pranešti turi būti sustabdomas pagalbos įgyvendinimas.

    C.   Trečiasis etapas

    (20)

    Iš dalies panaikinus 1998 m. birželio 10 d. sprendimą Komisija 2002 m. birželio 14 d. raštais kreipėsi į Prancūzijos valdžios institucijas ir SIDE, paprašydama pateikti savo pastabas dėl sprendimo panaikinimo motyvų ir ypač faktų, susijusius su nagrinėjama rinka.

    (21)

    Prancūzijos valdžios institucijos buvo paprašytos pateikti tikslesnius paaiškinimus, kodėl CELF pasiūla yra išskirtinė tarp kitų rinkos dalyvių, tarp kurių yra ir SIDE. SIDE buvo paprašyta išsamiau paaiškinti nedidelių užsakymų sąvoką ir nurodyti, kokie buvo jos pasiūlos ypatumai, lyginant su CELF ir kitų rinkos dalyvių pasiūla.

    (22)

    2002 m. rugpjūčio 12 d. raštu SIDE pateikė savo atsakymą Komisijai. Prancūzijos valdžios institucijos savo atsakymą pateikė 2002 m. rugsėjo 17 d. raštu.

    (23)

    2002 m. rugsėjo 19 d. raštu Komisija, paprašiusi SIDE nurodyti, ar šios atsakyme yra neskelbtinos informacijos, ir 2002 m. rugsėjo 30 d. gavusi neigiamą atsakymą, 2002 m. spalio 17 d. kaip komentarus persiuntė Prancūzijos valdžios institucijoms SIDE atsakymą, pridėdama savo priedus. Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms taip pat uždavė keletą papildomų klausimų.

    (24)

    2002 m. spalio 30 d. raštu Komisija pateikė keletą papildomų klausimų SIDE, į kuriuos buvo atsakyta 2002 m. spalio 31 d. ir 2002 m. gruodžio 9 d. raštais. Po Komisijos 2002 m. gruodžio 16 d. prašymo 2002 m. gruodžio 23 d. raštu SIDE informavo Komisiją, kad pateiktuose atsakymuose nėra jokios neskelbtinos informacijos ir kad jie gali būti persiųsti kaip komentarai Prancūzijos valdžios institucijoms.

    (25)

    Prancūzijos valdžios institucijoms per nurodytą terminą nepateikus atsakymo, Komisija buvo priversta 2002 m. lapkričio 27 d. raštu joms nusiųsti priminimą. Prancūzijos valdžios institucijos 2002 m. gruodžio 19 d. raštu paprašė Komisijos dar kartą pratęsti terminą.

    (26)

    2003 m. sausio 9 d. Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms kaip komentarus persiuntė SIDE 2002 m. gruodžio 23 d. atsakymą. 2003 m. sausio 17 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos atsakė į Komisijos 2002 m. spalio 17 d. pateiktus klausimus.

    (27)

    2003 m. vasario 4 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos Komisijos paprašė dar kartą atidėti komentarų, susijusių su antruoju 2002 m. gruodžio 23 d. SIDE atsakymu, pateikimo terminą. 2003 m. vasario 11 d. raštu Komisija iš dalies pratęsė prašomus terminus. 2003 m. kovo 11 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai savo atsakymą.

    (28)

    Be to, SIDE prašymu Komisijos tarnybos ją priėmė ir per susitikimą, įvykusį 2003 m. kovo 4 d., ji galėjo išdėstyti savo požiūrį į bylą nuo pat jos nagrinėjimo pradžios.

    (29)

    Po šios procedūros Europos Komisija priėmė Sprendimą 2005/262/EB, kuriame remdamasi buvusio EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktu laikėsi nuomonės, kad ginčijama pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, nustačiusi, kad pagalba negalėjo per daug kompensuoti išlaidų, susidariusių dėl nedidelių užsakymų vykdymo.

    D.   Ketvirtasis etapas

    (30)

    2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Pirmosios instancijos teismas panaikino 2004 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimą.

    (31)

    Jis nusprendė, kad nagrinėdama pagalbos dalį, išmokėtą CELF iki 1993 m. lapkričio 1 d. (Europos Sąjungos sutarties įsigaliojimo dienos), Komisija padarė teisės klaidą, manydama, kad ginčijama pagalba suderinama su bendrąja rinka pagal buvusio 87 straipsnio 3 dalies d punktą, nors turėjo taikyti iki 1993 m. lapkričio 1 d. galiojusias pagrindines taisykles. Teismas taip pat atsižvelgė į faktą, kad ES sutartyje nėra pereinamųjų nuostatų, susijusių su EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkto taikymu, ir kad laikantis teisinio tikrumo principo, išskyrus ypatingus atvejus, Bendrijos aktą draudžiama taikyti prieš jo paskelbimo datą.

    (32)

    Be to, Teismas nurodė, kad nagrinėdama ginčijamos pagalbos suderinamumą Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą pervertindama su nedidelių užsakymų vykdymu susijusias CELF realiai patirtas išlaidas. Iš tiesų savo 2004 m. balandžio 20 d. sprendime Komisija atsižvelgė ne į faktines nedidelių užsakymų vykdymo išlaidas, bet šias išlaidas įvertino remdamasi bendrosiomis CELF išlaidomis (prie nedidelių užsakymų vykdymo išlaidų priskirdama dalį bendrųjų išlaidų, vadovaudamasi kiekvienai išlaidų kategorijai skirtingu paskirstymo kriterijumi). Kai kurioms išlaidų kategorijoms buvo pritaikyti dauginimo koeficientai, atsižvelgiant į papildomus sunkumus, kuriuos galėtų sukelti nedidelių užsakymų vykdymas, palyginti su kita CELF veikla. Tačiau, Teismo nuomone, šių sunkumų galima išvengti perduodant duomenis nuotoliniu būdu – taip vykdyti du trečdaliai nedidelių užsakymų. Taigi Teismas laikėsi nuomonės, kad Komisija padarė vertinimo klaidą, kai kurioms išlaidoms (bet kuriuo atveju, perduodant duomenis nuotoliniu būdu įvykdytiems užsakymams) pritaikiusi dauginimo koeficientus, ir padarė išvadą, kad netaikant minėtų koeficientų nedidelių užsakymų vykdymo išlaidos būtų mažesnės, o nedidelių užsakymų veiklos rezultatas būtų buvęs teigiamas (600 000 Prancūzijos frankų, arba 91 469 eurai). Teismo manymu, Komisija neįrodė, kad už veiklą nebuvo išmokėta per didelė kompensacija.

    E.   Penktasis etapas

    (33)

    Pirmosios instancijos teismui priėmus 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą, Komisijos 1996 m. birželio 30 d. sprendimu pradėta tyrimo procedūra tęsiama toliau ir Komisija turi priimti naują sprendimą.

    (34)

    Atsižvelgdama į 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir į tai, kad sprendimas pradėti procedūrą priimtas 1996 m. liepos 30 d., Komisija dar kartą paragino Prancūzijos valdžios institucijas ir suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas.

    (35)

    Taigi 2009 m. balandžio 8 d. Komisija priėmė sprendimą pratęsti procedūrą (12) (C(2009) 2481, sprendimas pratęsti procedūrą). Šiame sprendime pratęsti procedūrą numatytas naujas pastabų pateikimo terminas ir kartu papildytas 1996 m. liepos 30 d. sprendimas pradėti procedūrą. Jame nurodyta, kad abu sprendimai turi būti laikomi neatsiejamais vienas nuo kito ir bus susiję su ta pačia oficialia tyrimo procedūra, be to, jei sprendime pratęsti procedūrą pateiktas faktų ir taikytinos teisės arba Komisijos išankstinis vertinimas skirtųsi nuo 1996 m. birželio 30 d. sprendimo pradėti procedūrą, reikėtų atsižvelgti tik į sprendimą pratęsti procedūrą.

    (36)

    Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl šios pagalbos priemonės.

    (37)

    2009 m. birželio 9 d. Komisija gavo Prancūzijos valdžios institucijų pastabas, o 2009 m. liepos 23 d. – SIDE pastabas. 2009 m. rugpjūčio 24 d. SIDE pastabas ji perdavė Prancūzijos valdžios institucijoms suteikdama galimybę pateikti savo komentarus; jie buvo pateikti 2009 m. rugsėjo 24 d.

    (38)

    Tačiau Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė Komisijos sprendime pratęsti procedūrą prašytos išsamesnės informacijos, o kalbant apie pagalbos proporcingumą, pateikė 2002 m. rugsėjo 17 d., 2003 m. sausio 17 d. ir 2003 m. kovo 11 d. jau perduotą informaciją, kurios Komisija negalėjo naudoti, atsižvelgdama į 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą.

    (39)

    Todėl 2009 m. spalio 8 d. Komisijos tarnybos priminė Prancūzijos valdžios institucijoms savo prašymą pateikti informacijos konkrečiais paminėtais klausimais, kartu nurodydamos, kad, jei ši informacijai joms nebus pateikta per dešimt darbo dienų, Komisija turės priimti galutinį sprendimą remdamasi turima informacija pagal Procedūros reglamento 13 straipsnio 1 dalį, jei reikia, prieš tai priėmusi įsakymą pateikti informaciją pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (13), 10 straipsnio 3 dalį.

    (40)

    2009 m. spalio 21 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos pranešė Komisijai, kad 2009 m. rugsėjo 9 d. Paryžiaus komercinio teismo sprendimu CELF buvo likviduota ir nutraukė savo veiklą. Be to, dėl Komisijos 2009 m. spalio 8 d. raštu prašytos informacijos Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad negali pateikti jokios papildomos informacijos, ir paprašė naudotis 2009 m. birželio 9 d. pateiktomis pastabomis.

    (41)

    2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu (C(2009)9256, įsakymas pateikti informaciją) Komisija nusprendė įsakyti Prancūzijai pateikti prašytą informaciją, kadangi, neatsižvelgiant į pakartotinius prašymus, ši informacija nebuvo pateikta.

    (42)

    2009 m. gruodžio 2 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad negali pateikti jokios papildomos informacijos, ir kad prašo naudotis 2009 m. birželio 9 d. pateiktomis pastabomis.

    (43)

    Reikia pažymėti, kad 2009 m. gruodžio 2 d. Prancūzijos valdžios institucijos taip pat perdavė raštą dėl pagalbos schemos Programme de Livres Universitaires et Scientifiques, vadinamosios „Programme Plus“. Ši pagalbos schema šiame sprendime nenagrinėjama.

    (44)

    2009 m. gruodžio 22 d. raštu Komisija paprašė Prancūzijos valdžios institucijų pateikti informacijos apie CELF padėtį ir CELF likvidavimo procedūrą. Prancūzijos valdžios institucijos atsakė 2010 m. sausio 27 d. Patikslinta informacija pateikta 2010 m. kovo 9 d. ir 2010 m. lapkričio 26 d.

    F.   Procedūra nacionaliniuose teismuose ir prejudiciniai klausimai

    (45)

    Be to, reikia pažymėti, kad Prancūzijos teismuose vykdomos procedūros, dėl kurių buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį (buvusį EB sutarties 234 straipsnį). Pagrindiniai šių procedūrų etapai trumpai išdėstyti toliau.

    (46)

    SIDE kreipėsi į Prancūzijos nacionalinį teismą remdamasi buvusio EB sutarties 88 straipsnio 3 dalies tiesioginiu taikymu. 2004 m. spalio 5 d. sprendimu, kuriuo patvirtintas Paryžiaus administracinio teismo 2001 m. balandžio 26 d. sprendimas, Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas nurodė Prancūzijos valstybei išieškoti CELF suteiktą pagalbą.

    (47)

    Vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs jam pateiktą kasacinį skundą, 2006 m. kovo 29 d. sprendime patvirtino kai kuriuos administracinio apeliacinio teismo sprendimo aspektus, pirmiausia faktą, kad nagrinėjama pagalba nebuvo tik kompensacija už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus (14), kad nacionalinis teismas negali jos laikyti esama pagalba ir kad CELF negali remtis teisėto pasitikėjimo principu.

    (48)

    Tačiau savo 2006 m. kovo 29 d. sprendime Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nusprendė sustabdyti apeliacinių skundų nagrinėjimą tol, kol Teisingumo Teismas pareikš savo nuomonę dėl Vyriausiojo administracinio teismo jam pateiktų prejudicinių klausimų, susijusių su nacionalinio teismo prievolėmis dėl valstybės pagalbos, apie kurią nepranešta, bet kuri vėliau Komisijos sprendimu buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka.

    (49)

    Savo 2008 m. vasario 12 d. sprendime (15) Teisingumo Teismas nurodė:

    „EB 88 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį reikia aiškinti taip, jog nacionalinis teismas neprivalo nurodyti sugrąžinti pažeidžiant šią nuostatą suteiktos pagalbos tuo atveju, jei Komisija priėmė galutinį sprendimą, pripažįstantį šią pagalbą suderinamą su bendrąja rinka EB 87 straipsnio prasme. Nacionalinis teismas pagal Bendrijos teisę turi priteisti iš pagalbos gavėjo palūkanas už neteisėtumo laikotarpį. Pagal savo nacionalinę teisę jis prireikus, be to, dar gali nurodyti grąžinti neteisėtą pagalbą, nepažeidžiant valstybės narės teisės vėliau ją įgyvendinti iš naujo. Jis taip pat gali tenkinti reikalavimus atlyginti dėl neteisėtos pagalbos patirtą žalą.

    Tokioje procesinėje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, iš EB 88 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio kylanti pareiga ištaisyti pagalbos neteisėtumo pasekmes, apskaičiuojant pagalbos gavėjo mokėtinas sumas, yra taikytina, išskyrus ypatingas aplinkybes, ir laikotarpio nuo Komisijos sprendimo, pripažįstančio šią pagalbą suderinamą su bendrąja rinka, priėmimo iki šio sprendimo panaikinimo Bendrijos teisme atžvilgiu“.

    (50)

    Atsižvelgęs į 2008 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimą ir pirmiau minėtą 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Vyriausiasis administracinis teismas savo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu panaikino pirmiau minėto Paryžiaus administracinio teismo 2004 m. spalio 5 d. sprendimo 2, 3 ir 4 straipsnius ir priėmė tokį sprendimą.

    (51)

    Pirmiausia, jis pareikalavo, kad Kultūros ir komunikacijos ministras išieškotų palūkanas, susijusias su CELF nuo 1980 m. iki Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo datos išmokėta valstybės pagalba ir apskaičiuotas remiantis Komisijos reglamentu (EB) Nr. 794/2004 (16). Jis taip pat pareikalavo, kad ministras vėliau imtųsi išieškoti palūkanas, kurios bus priskaičiuotos už laikotarpį tarp Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo datos ir datos, kurią arba bus galutinai nustatyta, kad valstybės pagalba suderinama su bendrąja rinka, arba pagalba bus galutinai išieškota.

    (52)

    Be to, Vyriausiasis administracinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą tol, kol Teisingumo Teismas pareikš savo nuomonę šiais prejudiciniais klausimais:

    „1.

    Ar nacionalinis teismas gali sustabdyti bylos dėl pareigos grąžinti valstybės pagalbą nagrinėjimą, kol Komisija, priimdama galutinį sprendimą, išsakys nuomonę dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, jei Bendrijos teismas panaikino pirmąjį sprendimą, kuriuo Komisija šią pagalbą pripažino suderinamą?

    2.

    Ar situacija, kai Komisija tris kartus pripažino pagalbą suderinamą su bendrąja rinka, o Pirmosios instancijos teismas šiuos sprendimus panaikino, gali būti laikoma ypatinga aplinkybe, lemiančia tai, kad nacionalinis teismas nuspręstų apriboti pareigą susigrąžinti pagalbą?“

    (53)

    2010 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl prejudicinių klausimų (17) ir pripažino, kad:

    „1.

    Nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi su prašymu, kuriuo siekiama susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą, negali atidėti sprendimo dėl šio prašymo priėmimo, kol Europos Bendrijų Komisija priims sprendimą dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, panaikinus ankstesnį teigiamą sprendimą.

    2.

    Tai, kad Europos Bendrijų Komisija priėmė tris sprendimus, kuriais pagalba buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka, savaime negali būti laikoma ypatinga aplinkybe, kuri galėtų pateisinti gavėjo pareigos grąžinti šią pagalbą apribojimą, kai ji buvo įgyvendinta pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį.“

    2.   PRIEMONĖS APRAŠYMAS

    (54)

    Prancūzijos valdžios institucijos pranešė Komisijai, kad remdamasi Prancūzijos Vyriausybės bendros politikos gairėmis dėl prancūziškos knygos ir literatūros skleidimo, 1980 m. Kultūros ministerija nusprendė suteikti pagalbą eksporto paslaugų tarpininkams, kurie priimtų įvairių rūšių užsakymus nepaisant jų sumos ir pelningumo. Anot Prancūzijos valdžios institucijų, šios priemonės buvo įgyvendintos, kad būtų kompensuojami rinkos trūkumai ir skatinama paremti nepelningą nedidelių užsakymų veiklą eksporto paslaugų rinkoje.

    (55)

    Prancūzijos valdžios institucijų aiškinimu, tais atvejais, kai užsakymai negali būti įvykdomi įprastais platinimo kanalais, kai užsakytų knygų kiekis yra nepakankamas ir vienetinė užsakytų knygų kaina per maža, nedideli knygynai, dažniausiai esantys neprancūzakalbėse zonose, kartais sunkiai pasiekiami ir (arba) esantys toli, susiduria su rimtais tiekimo sunkumais, o užsakymų vykdymas tais atvejais yra nepelningas.

    (56)

    Prancūzijos valdžios institucijų nuomone, nagrinėjamos pagalbos tikslas – suteikti galimybę eksporto tarpininkams įvykdyti visus užsakymus, gautus iš užsienyje įsteigtų knygynų, esančių dažniausiai neprancūzakalbėse zonose, nepriklausomai nuo užsakymų sumos, pelningumo ir adresato. Vykdant Prancūzijos kultūrinės įvairovės rėmimo politiką, šio tikslo įgyvendinimas turėjo užtikrinti optimalų knygų prancūzų kalba tiekimą ir tokiu būdu skatinti literatūros prancūzų kalba skleidimą visame pasaulyje.

    (57)

    Pagalbos schema, kurią taikė Prancūzijos valdžios institucijos, pavadinta „Programme petites commandes“ (Nedidelių užsakymų programa). Ją sudarė subsidija, kurios tikslas – kompensuoti papildomas nedidelių užsakymų (kurie Prancūzijos valdžios institucijų apibrėžiami kaip mažesni arba lygūs 500 FRF, t. y. apie 76 EUR) vykdymo išlaidas.

    (58)

    Anot Prancūzijos valdžios institucijų, subsidijas gavusi įmonė turėjo įsipareigoti pateikti Kultūros ministerijos Knygų ir skaitinių valdybai visus praėjusių metų duomenis apie bendrą įmonės veiklą (bendra apyvarta, finansinė apskaita, biudžeto sąmata, pasitarimų protokolų, kuriuose patvirtinami šie duomenys, kopijos, o prireikus, auditoriaus ataskaita ir atlyginimų lentelė) ir kitus dokumentus, susijusius su subsidijavimu, pirmiausia subsidijų panaudojimo apskaitą, kurioje būtų paaiškintos už praėjusiais metais skirtą subsidiją atliktos paslaugos.

    (59)

    Praktiškai tik viena įmonė – CELF – pasinaudojo Nedidelių užsakymų programa. Prancūzijos valdžios institucijų aiškinimu, kiekvienais metais, pagrįsdama savo prašymą suteikti subsidijas ateinantiems metams, įmonė turėjo pagrįsti vykdant nedidelius užsakymus susidariusias papildomas išlaidas. Kalbant konkrečiai, ketvirtis ankstesniais metais suteiktos subsidijos buvo pervedamas metų pradžioje, o valdžios atstovams išnagrinėjus pagalbą gavusios įmonės biudžeto sąmatą ir svyravimus, užregistruotus pirmojoje biudžetinių metų pusėje, tų pačių metų rudenį būdavo pervedama likusi suma. Buvo susitarta, kad nepanaudojus visos pagalbai skirtos sumos, likusi suma būtų išskaitoma iš subsidijų, numatytų kitiems metams. Be to, Kultūros ministerija stebėtojos teisėmis dalyvaudavo CELF administraciniuose pasitarimuose ir visuotiniuose susirinkimuose.

    (60)

    Reikia pabrėžti, kad nuo 1997 m. nagrinėjama pagalba nuolat mažėjo, o nuo 2002 m. ji nebeteikiama. Remiantis Prancūzijos valdžios institucijų pateiktais duomenimis, kasmet nuo 1980 m. iki 2001 m. pabaigos CELF gaudavo pagalbą nedidelių užsakymų iš užsienio, susijusių su knygomis prancūzų kalba, vykdymo išlaidoms sumažinti. 1980–2001 m. CELF iš viso gavo apie 4,8 mln. EUR nagrinėjamos pagalbos.

    Lentelė

    Pagalbos, nuo 1980 m. CELF skirtos nedideliems užsakymams vykdyti, suma

    Prancūzijos valdžios institucijų pateikti duomenys

    (sumos suapvalintos eurais)

    Metai

    Pagalbos suma

    1980

    91 469,41

    1981

    91 469,41

    1982

    205 806,17

    1983

    164 644,94

    1984

    137 204,12

    1985

    141 777,59

    1986

    248 491,90

    1987

    214 953,11

    1988

    213 428,62

    1989

    259 163,33

    1990

    304 898,03

    1991

    373 500,09

    1992

    422 283,78

    1993

    382 647,03

    1994

    304 898,03

    1995

    304 898,03

    1996

    304 898,03

    1997

    243 918,43

    1998

    182 938,82

    1999

    121 959,21

    2000

    60 979,61

    2001

    38 112,25

    2002

    0

    3.   PRANCŪZIJOS KOMENTARAI IR SIDE PASTABOS PRATĘSUS PROCEDŪRĄ

    (61)

    Reaguodamos į sprendimą pratęsti procedūrą 2009 m. birželio 9 d. Prancūzijos valdžios institucijos pateikė toliau išdėstytas pastabas.

    (62)

    Pirmiausia, jos nurodė, kad sutinka su Komisijos vertinimu, jog CELF buvo suteikta valstybės pagalba, kuriai netaikytinos SESV 107 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalies a ir b punktuose nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos.

    (63)

    Vertinant pagalbą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c ir d punktus Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė jokios naujos informacijos, susijusios su pagalbos proporcingumu.

    (64)

    Be to, Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad, jų nuomone, CELF paskirta užduotis buvo bendros ekonominės svarbos paslauga pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį.

    (65)

    Galiausiai Prancūzijos valdžios institucijos ypatingai pabrėžė, kad esama ypatingų aplinkybių, dėl kurių Komisija turėtų nuspręsti neišieškoti pagalbos.

    (66)

    Kaip pirmiau nurodyta, Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė Komisijos sprendime pratęsti procedūrą prašytos išsamesnės informacijos, o kalbant apie pagalbos proporcingumą pateikė 2002 m. ir 2003 m. jau perduotą informaciją, kurios Komisija negalėjo naudoti, atsižvelgdama į 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl po 2009 m. spalio 8 d. priminimo Komisija 2009 m. lapkričio 20 d. nusprendė Prancūzijos valdžios institucijoms įsakyti pateikti prašomą informaciją pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalį. 2009 m. gruodžio 2 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos atsakė, kad Komisijai negali pateikti jokios papildomos informacijos.

    (67)

    2009 m. liepos 23 d. SIDE pateikė tokias pastabas.

    (68)

    SIDE priminė, kad pagalba buvo suteikta tik CELF, tačiau, SIDE nuomone, nagrinėjama veikla nebuvo CELF būdinga veikla, nes bet kokio dydžio užsakymų, net ir pačių mažiausių, kuriuos pateikia geografiškai toliau esantys knygynai, vykdymas, šiuos užsakymus grupuojant ir didesnius užsakymus perduodant leidėjams, būtent ir yra eksporto tarpininkų veikla. SIDE taip pat nurodė, kad jai pagalba nebuvo suteikta ne dėl tariamo skaidrumo trūkumo (kaip buvo paaiškinta), o dėl to, kad ji yra privati bendrovė, ne leidėjų kooperatyvas.

    (69)

    SIDE taip pat smulkiai užginčijo faktą, esą pagalba buvo reikalinga. Šiuo klausimu ji teigė, kad nedidelio užsakymo sąvoka yra tendencinga ir paneigė Prancūzijos valdžios institucijų pateiktus skaičius.

    (70)

    Be to, SIDE laikėsi nuomonės, kad pagalbos negalima pagrįsti SESV 106 straipsnio 2 dalimi, ir savo nuomonę parėmė nacionalinių teismų sprendimais, susijusiais su CELF veikla.

    (71)

    Galiausiai SIDE nurodė, kad šiuo atveju, jos nuomone, nesama jokių ypatingų aplinkybių, dėl kurių būtų galima apriboti pagalbos išieškojimo pareigą.

    4.   PAGALBOS VERTINIMAS

    (72)

    Reikia nustatyti, ar aptariama priemonė yra valstybės pagalba ir, jei taip, ar ji gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka. Atlikdama vertinimą Komisija pirmiausia turi atsižvelgti į 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą.

    A.   Pagalbos priemonės vertinimas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį

    (73)

    SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

    (74)

    Pirmiausia, kaip jau buvo nurodyta sprendime pratęsti procedūrą, Komisija primena, kad jos išvada, kuria remiantis ginčijama priemonė yra valstybės pagalba pagal Sutartį, nebuvo suabejota nei Komisijos procedūros etapais, nei Europos Sąjungos teismuose (18), nei nacionaliniuose teismuose (19). Reaguodamos į sprendimą pratęsti procedūrą 2009 m. birželio 9 d. Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad jos sutinka su Komisijos vertinimu, esą CELF buvo suteikta valstybės pagalba.

    (75)

    Dėl toliau nurodytų motyvų Komisija mano, kad aptariama priemonė yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (buvusio EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį).

    (76)

    Pirmiausia, priemonė suteikia pranašumą CELF, nes ją taikant galima sumažinti CELF nedidelių užsakymų kainą. Ji yra atrankinė, nes praktiškai ja pasinaudojo tik CELF.

    (77)

    Be to, priemonė finansuojama iš Prancūzijos valstybės biudžeto išteklių, t. y. iš valstybinių išteklių. Sprendimą suteikti pagalbą priėmė Kultūros ministerija, todėl priemonė priskirtina Prancūzijos valdžios institucijoms.

    (78)

    Priemonė taip pat gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir iškraipyti konkurenciją. Iš tiesų pagalba skirta Prancūzijos tarpininkams (praktiškai – CELF), kurie eksportuoja knygas prancūzų kalba, daugiausia į neprancūzakalbes šalis. Taigi šie Prancūzijos tarpininkai konkuruoja, ar bent jau galėtų konkuruoti, su kitais prancūziškų knygų eksporto tarpininkais, įsisteigusiais kitose Europos Sąjungos prancūzakalbėse valstybėse (Belgijoje ir Liuksemburge). Šios išvados nekeičia tai, kad priemonės padaryta įtaka tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymas atrodo nedideli. Iš tikrųjų, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Komisija neprivalo nustatyti realios pagalbos įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir realaus konkurencijos iškraipymo; užtenka nustatyti, kad pagalba galėtų daryti įtaką prekybai ir iškraipyti konkurenciją.

    (79)

    Galiausiai Komisija laikosi nuomonės, kad nesilaikyta sprendime Altmark nustatytų taikymo sąlygų. 2003 m. liepos 24 d. sprendime (20) Teisingumo Teismas patikslino, kokiomis sąlygomis įmonei, kuriai patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą, skiriama pagalba nėra laikoma valstybės pagalba: „pirma, iš įmonės gavėjos faktiškai reikalaujama vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus ir šie įpareigojimai buvo aiškiai apibrėžti; antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, buvo iš anksto nustatyti objektyviai ir skaidriai; trečia, kompensacija neviršija tai, kas yra būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurios patiriamos vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu; ketvirta, kai įmonė, vykdanti viešosios paslaugos įpareigojimus, nėra pasirinkta vadovaujantis viešųjų pirkimų procedūra, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurias vidutinė įmonė, gerai valdoma ir turinti pakankamai transporto priemonių, kad galėtų atitikti būtinus viešosios paslaugos reikalavimus, būtų patyrusi vykdydama šias pareigas, atsižvelgiant į atitinkamas gaunamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu, analize“.

    (80)

    Šiuo atveju, atskirai neišplėtodama kiekvienos sąlygos, nes jos taikomos visos kartu, Komisija nustato, kad CELF nebuvo pasirinkta viešojo pirkimo procedūros metu, o kompensacijos lygis nebuvo nustatytas remiantis vidutinės, gerai valdomos ir tinkamas gamybos priemones turinčios įmonės patiriamų išlaidų analize.

    (81)

    Esant tokioms aplinkybėms CELF suteikta pagalba yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kadangi ji apima visus valstybės pagalbos sudėties požymius.

    (82)

    Tačiau apie nagrinėjamą priemonę Prancūzijos valdžios institucijos Komisijai nepranešė. Taigi pagalba buvo suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Todėl pagalba buvo suteikta neteisėtai.

    (83)

    Nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba, todėl reikia įvertinti, ar ji suderinama su vidaus rinka.

    B.   Priemonės vertinimas pagal SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalis

    (84)

    Komisija laikosi nuomonės, kad SESV 107 straipsnio 2 dalies leidžiančios nukrypti nuostatos šiuo atveju nėra taikytinos, kadangi akivaizdu, kad nagrinėjamomis priemonėmis nebuvo siekiama tame straipsnyje nustatytų tikslų.

    (85)

    Pagalba taip pat neatitinka sąlygų, nustatytų SESV 107 straipsnio 3 dalies a punkto leidžiančioje nukrypti nuostatoje, kadangi ji nebuvo skirta regioninei plėtrai skatinti pagal minėtą nuostatą. 107 straipsnio 3 dalies b punkto leidžianti nukrypti nuostata dėl bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymo skatinimo šiuo atveju taip pat negali būti taikoma, kadangi nagrinėjama priemone nebuvo skatinamas tokių projektų įgyvendinimas. Kadangi pagalbos tikslas nebuvo taisyti didelius Prancūzijos ekonomikos sutrikimus, 107 straipsnio 3 dalies b punkto leidžianti nukrypti nuostata šiam atvejui irgi negali būti taikoma.

    (86)

    Taigi Komisija turi išnagrinėti, ar taikytini SESV 107 straipsnio 3 dalies c ir d punktai (buvusio EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c ir d punktai).

    (87)

    Atsižvelgiant į 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą, pagalbą, kuri buvo išmokėta po Europos Sąjungos sutarties įsigaliojimo (1993 m. lapkričio 1 d.), reikia atskirti nuo pagalbos, išmokėtos iki šios sutarties įsigaliojimo ir kuriai reikia taikyti pagrindines taisykles, galiojusias nagrinėjamu laikotarpiu.

    (88)

    Todėl Komisija atsižvelgia į faktą, kad ketvirtis tam tikrais metais suteiktos subsidijos CELF buvo pervedamas metų pradžioje, o valdžios atstovams išnagrinėjus pagalbą gavusios įmonės biudžeto sąmatą ir svyravimus, užregistruotus pirmojoje biudžetinių metų pusėje, tų pačių metų rudenį būdavo pervedama likusi suma. Jei nebūdavo panaudojama visa pagalbos suma, likusi suma būdavo išskaičiuojama iš kitiems metams numatytų subsidijų. Taigi dalis 1993 m. subsidijos buvo išmokėta 1993 m. pradžioje, o likutis – 1993 m. rudenį. Sprendimą skirti pagalbą 1993 m. Prancūzijos valdžios institucijos priėmė 1992 m. pabaigoje arba 1993 m. pradžioje, bet kuriuo atveju, prieš įsigaliojant Europos Sąjungos sutarčiai. Taigi Komisija mano, kad 1993 m. išmokėtą pagalbą reikia įvertinti remiantis teisės normomis, taikytomis iki Europos Sąjungos sutarties įsigaliojimo.

    a)   Pagalbos vertinimas pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies d punktą

    (89)

    SESV 107 straipsnio 3 dalies d punkte (buvusio EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktas) teigiama, kad vidaus rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma „pagalba, skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti, jei tokia pagalba prekybos sąlygų ir konkurencijos Sąjungoje nepaveikia taip, kad prieštarautų bendram interesui“.

    (90)

    Taigi reikia patikrinti, ar CELF 1994–2001 m. išmokėta pagalba tikrai buvo siekiama kultūrinio tikslo, be to, ar ji paveikė prekybos sąlygas ir konkurenciją Europos Sąjungoje taip, kad prieštarautų bendram interesui.

    i)   Kultūrinis tikslas

    (91)

    Pirmiausia, Komisija pažymi, kad kultūrinis CELF suteiktos pagalbos tikslas buvo pripažintas pirmiau minėtame 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime. Sprendimo 62 punkte Teismas pažymėjo, kad „dėl kultūrinio užginčytos pagalbos tikslo abi šalys sutaria, kad Prancūzijos Vyriausybės užsibrėžtas siekis – prancūzų kalbos ir literatūros skleidimas. Šiuo atžvilgiu Teismas taip pat pažymi, kad duomenys, kuriuos Komisija turėjo priimdama savo sprendimą, įskaitant ir tuos, kurie buvo pateikti 1992 m. rugsėjo 7 d. SIDE tarybos rašte, leido pagrįsti šio tikslo tikrumą ir teisėtumą. Šiomis aplinkybėmis galima daryti išvadą, kad Komisijai nebuvo ypatingai sunku įvertinti ginčijamos pagalbos kultūrinį tikslą ir jai nebuvo būtinybės gauti kitos informacijos šio tikslo kultūriniam pobūdžiui pripažinti.“

    (92)

    Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžė, kad aptariama pagalba buvo siekiama kultūrinio tikslo – skatinti knygų prancūzų kalba platinimą neprancūzakalbėse šalyse. Taigi kalbama apie iniciatyvią politiką, kurios tikslas – saugoti ir skatinti kultūrinę įvairovę tarptautiniame lygmenyje.

    (93)

    Kultūros įvairovės išsaugojimas ir skleidimas yra vienas iš pagrindinių europietiško modelio kūrimo principų. Jie įrašyti į SESV 167 straipsnio 1 dalį (buvusio EB sutarties 151 straipsnio 1 dalis): „Sąjunga prisideda prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbdama jų nacionalinę ir regioninę įvairovę ir kartu iškeldama bendrą kultūros paveldą“ ir 167 straipsnio 4 dalį, kuriame nurodyta, kad „Sąjunga į kultūros aspektus atsižvelgia imdamasi veiksmų pagal kitas Sutarčių nuostatas, visų pirma siekdama gerbti ir skatinti savo kultūrų įvairovę“.

    (94)

    Taigi Komisija laikosi nuomonės, kad Prancūzijos valdžios institucijų CELF suteikta pagalba siekiant užtikrinti knygų prancūzų kalba skleidimą buvo tikrai siekiama kultūrinio tikslo.

    ii)   Bendram interesui prieštaraujančio poveikio prekybos sąlygoms ir konkurencijai Sąjungoje kriterijus

    (95)

    Komisija turi patikrinti, ar nagrinėjamos priemonės buvo tikrai reikalingos ir proporcingos Prancūzijos valdžios institucijų užsibrėžtam kultūrinės politikos tikslui.

    (96)

    Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis pirmiau nurodytu Pirmosios instancijos teismo 2002 m. vasario 28 d. sprendimu, nagrinėjamas priemones reikia vertinti knygų prancūzų kalba eksporto tarpininkų paslaugų rinkoje.

    (97)

    Pirma, kyla klausimas, ar pagalba buvo reikalinga.

    (98)

    Prancūzijos valdžios institucijos pranešė, kad priemones Kultūros ministerija parengė 1980 metais, kai tam tikri prekiautojai knygomis („Hachette“ grupė ir „Messageries du livre“) pageidavo pasitraukti iš eksporto tarpininkų rinkos. Anot Prancūzijos valdžios institucijų, ginčijama sistema buvo sumanyta norint paskatinti ekonominės veiklos vykdytojus dalyvauti rinkoje, kad būtų įvykdomi visi knygų prancūzų kalba užsakymai, gaunami iš neprancūzakalbėse teritorijose esančių knygynų. Taip buvo užtikrinama, kad knygos prancūzų kalba pasiektų visus, net ir tolimose šalyse esančius mažiausius knygynus, net ir tais atvejais, jei jiems reikėtų tik keleto knygų, dažniausiai išleistų skirtingų leidėjų.

    (99)

    SIDE savo ruožtu nurodė, kad pagalba nebuvo reikalinga, pirmiausia savo pastabose, pateiktose po sprendimo pratęsti procedūrą. SIDE primena, kad tiesa, jog 1980 m. kai kurios bendrovės pasitraukė iš eksporto tarpininkų rinkos, tačiau SIDE būtent tuomet ir buvo įsteigta, kad dalyvautų rinkoje. Be to, SIDE ginčija faktą, kad CELF užsiėmė ypatinga nedidelių užsakymų vykdymo veikla. SIDE abejoja Prancūzijos valdžios institucijų pateiktais skaičiais ir mano, kad apie CELF ir SIDE atitinkamus apyvartos, sąskaitų ir užsakymų eilučių skaičius pateikti duomenys proporcingai yra gana panašūs. Kalbant plačiau, SIDE abejoja Prancūzijos valdžios institucijų apibrėžta nedidelių užsakymų sąvoka. SIDE nuomone, ši sąvoka yra tendencinga, nes užsakymo vykdymo kaina priklauso ne nuo jo sumos, o nuo eilučių skaičiaus užsakyme.

    (100)

    Komisija mano, kad nereikia daryti galutinės išvados dėl to, ar pagalba reikalinga, kadangi reikalingumo ir proporcingumo sąlygos taikomos kartu, o 121 konstatuojamoje dalyje bus padaryta išvada, kad nebuvo įrodyta, jog laikomasi proporcingumo sąlygos.

    (101)

    Antra, Komisija laikosi nuomonės, kad priemonės įtaka Europos Sąjungos vidaus prekybai ir dėl jos atsiradęs konkurencijos iškraipymas yra labai nedideli, ypač turint omenyje nagrinėjamos priemonės sumą, labai nedideles galimybes knygas prancūzų kalba pakeisti kitos kalbos knygomis ir labai didelį skirtumą tarp iš Prancūzijos ir iš Belgijos bei Liuksemburgo į neprancūzakalbes šalis eksportuojamų knygų prancūzų kalba kiekio.

    (102)

    Kalbant apie knygų prancūzų kalba eksporto tarpininkų rinką Komisija pažymi, kad CELF ir SIDE, veikdamos kaip eksporto tarpininkai, platina knygas neprancūzakalbėse šalyse ir teritorijose. Iš tiesų prancūzakalbių šalių vietos rinkose veikia didelės leidybos įmonės, steigiančios savo padalinius ar turinčios atstovus. Todėl eksporto tarpininkai atlieka tikrai nedidelį vaidmenį prancūzakalbėse rinkose, kuriose vis dėlto daugiausia galimybių parduoti knygas prancūzų kalba.

    (103)

    Nacionalinėje knygų prancūzų kalba eksporto tarpininkų rinkoje veikia nespecializuoti tarpininkai, tokie kaip SIDE ir CELF, kiek mažiau yra specializuotų tarpininkų, kurie taip pat parduoda nedidelį knygų kiekį tiesiogiai galutiniams vartotojams, todėl yra smulkūs dviejų specializuotų tarpininkų konkurentai, ir keletas knygynų, kurie, nors ir retai, vykdo užsienio knygynų ir elektroninių knygynų užsakymus, tačiau kurių veikla buvo labai nežymi ginčijamos pagalbos teikimo laikotarpiu.

    (104)

    Taigi nagrinėjamoje rinkoje nuo ginčijamų priemonių labiausiai nukentėjęs ekonominės veiklos vykdytojas buvo skundo teikėjas. Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad Nedidelių užsakymų programa iš esmės galėjo pasinaudoti bet kuri prašymą pateikusi įmonė, jei tik ji būtų pritarusi pagalbos skyrimo sąlygoms. Jos teigia, kad Kultūros ministerija 1991 m. atsisakė suteikti pagalbą SIDE todėl, kad įmonė atsisakė laikytis skaidrumo reikalavimo, privalomo norint gauti minėtą pagalbą. Tačiau SIDE nurodė, kad Prancūzijos valdžios institucijų atsisakymas buvo susijęs su tuo, kad ji esanti privati įmonė, o ne leidėjų kooperatyvas. Be to, 1996 m., panaikinus 1993 m. gegužės 18 d. Komisijos sprendimą, Kultūros ministerija, norėdama, kad ši procedūra būtų baigta, priminė SIDE, kad nedideliems užsakymams taikoma pagalbos schema nėra skirta išimtinai CELF. Ministerija 1996 m. rugsėjo 3 d. raštu pasiūlė SIDE susitikti ir išnagrinėti, ar ji galėtų laikydamasi skaidrumo principo teikti tokias pačias paslaugas kaip ir CELF. Susitikimo, kuris vyko 1996 m. rugsėjo 26 d., metu SIDE vadovai paaiškino Kultūros ministerijai, kad jie atsisako pasinaudoti programa, kurios suderinamumą su Bendrijos teise gali užginčyti Komisija.

    (105)

    Bet kuriuo atveju iš 103 ir kitose konstatuojamose dalyse išdėstytos informacijos atrodo, kad nagrinėjamų priemonių įtaka prekybos sąlygoms ir konkurencijai Europos Sąjungoje buvo gana ribota.

    (106)

    Trečia, siekdama nustatyti, ar priemonė tikrai proporcinga, Komisija taip pat turi palyginti gautą pagalbos sumą su CELF išlaidomis, patirtomis siekiant Prancūzijos valdžios institucijų tikslo.

    (107)

    Todėl reikia priminti atskirus užsakymo vykdymo etapus, kurių įvairios šalys neginčija:

    a)

    priimti knygų užsakymo lapą;

    b)

    užkoduoti užsakymą;

    c)

    įvesti užsakymo duomenis;

    d)

    išsiųsti užsakymą leidėjui;

    e)

    priimti knygas;

    f)

    paskirti kiekvienam klientui vietą, kurioje laikomos užsakytos knygos;

    g)

    supakuoti prekes.

    (108)

    Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, CELF patyrė tam tikrų išlaidų, susijusių su nedidelių užsakymų vykdymu. Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad eksporto tarpininkų rinkoje su kai kuriais užsakymais susijusios papildomos išlaidos yra tokios, kad paslaugos teikimas negali būti pelningas. Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad jos empiriniu būdu nustatė 500 FRF (76,22 EUR) ribą, iki kurios užsakymas laikomas nedideliu. Prancūzijos valdžios institucijos patikslino, kad kai kurie užsakymai, mažesni nei 500 FRF, gali būti pelningi, o kiti, net ir didesni už šią sumą, gali būti nepelningi. Reikėjo surasti ekonomiškai priimtiną metodą, kad CELF apsiimtų vykdyti nedidelius užsakymus, nors jie ir nepakankamai pelningi.

    (109)

    Savo sprendime pratęsti procedūrą Komisija nurodė, kad Prancūzijos valdžios institucijos, nagrinėdamos pagalbos suderinamumą, privalo nustatyti CELF patiriamų išlaidų sumą ir jų realumą.

    (110)

    Šiuo klausimu savo sprendime pratęsti procedūrą Komisija paprašė Prancūzijos valdžios institucijų jai pateikti tam tikrus duomenis, kad ji galėtų atsižvelgti į Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti sprendimą dėl pagalbos proporcingumo. Komisija pirmiausia prašė pateikti šią informaciją:

    pakankamai pagrįsti, kodėl nėra duomenų, susijusių su nedidelių užsakymų vykdymo atskirais metais išlaidomis, ir pakankamai įrodyti, kodėl apskaičiuojant reikėtų remtis tik 1994 m. duomenimis,

    duomenis apie realias nedidelių užsakymų vykdymo 1994 m. išlaidas (o ne paprastą jų sąmatą), bent jau apie tam tikras išlaidų kategorijas, ir pakankamai pagrįsti, jei reikia, kodėl reikėtų naudotis šių išlaidų sąmata, apskaičiuota atsižvelgiant į bendras CELF patirtas išlaidas,

    įtikimus išlaidų paskirstymo kriterijus, kuriais remiantis būtų galima dalį bendrų išlaidų laikyti nedidelių užsakymų vykdymo išlaidomis ir kuriuos būtų galima taikyti visoms išlaidų kategorijoms visu nagrinėjamu laikotarpiu,

    informaciją apie perduodant duomenis nuotoliniu būdu įvykdytų užsakymų proporcingą kitimą nagrinėjamais metais,

    nedidelių užsakymų vykdymo išlaidas netaikant nepagrįstų dauginimo koeficientų,

    CELF nedidelių užsakymų vykdymo išlaidų apskaičiavimą, netaikant dauginimo koeficientų, taip pat darant prielaidą, kad dauginimo koeficientai būtų taikomi tik tiems užsakymams, kurie įvykdomi perduodant duomenis nuotoliniu būdu,

    Prancūzijos valdžios institucijų nuomonę apie Pirmosios instancijos teismo skaičiavimą; Teismo nuomone, nesant minėtų koeficientų, nedidelių užsakymų vykdymo išlaidos būtų daugiau nei 635 000 FRF (96 805,13 EUR) mažesnės, net neatsižvelgiant į kitas išlaidų kategorijas nei tos, kurioms taikytas trigubas dauginimo koeficientas. Reikia priminti, kad, Pirmosios instancijos teismo skaičiavimu, dėl tokio taikymo nedidelių užsakymų vykdymo veiklos rezultatas buvo teigiamas – pelno gauta daugiau nei 600 000 FRF (91 469,41 EUR),

    Prancūzijos valdžios institucijų nuomonę apie CELF galimybę gauti pagrįstą pelną.

    (111)

    Kaip jau buvo nurodyta sprendime pratęsti procedūrą, Prancūzijos valdžios institucijoms nepateikus papildomų paaiškinimų ir atnaujintų duomenų, Komisija negali remtis nei 2003 m. sausio 17 d. Prancūzijos valdžios institucijų rašte pateikta 1994–2001 m. nedidelių užsakymų vykdymo programos apskaita, nei 1998 m. kovo 5 d. pateiktais paaiškinimais apie tai, kaip buvo atliktas analitinės apskaitos tyrimas.

    (112)

    Tačiau Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė Komisijos sprendime pratęsti procedūrą prašytos išsamesnės informacijos, o kalbant apie pagalbos proporcingumą, pateikė 2002 m. rugsėjo 17 d., 2003 m. sausio 17 d. ir 2003 m. kovo 11 d. jau perduotą informaciją, kurios Komisija negalėjo naudoti, atsižvelgdama į 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą.

    (113)

    Todėl 2009 m. spalio 8 d. raštu Komisijos tarnybos priminė Prancūzijos valdžios institucijoms savo prašymą pateikti informacijos konkrečiais minėtais klausimais, kartu nurodydamos, kad, jei ši informacija joms nebus pateikta per dešimt darbo dienų, Komisija turės priimti galutinį sprendimą remdamasi turima informacija pagal procedūros reglamento 13 straipsnio 1 dalį, jei reikia, prieš tai įsakiusi pateikti informaciją pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalį.

    (114)

    2009 m. spalio 21 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad negali pateikti jokios papildomos informacijos, ir paprašė naudotis 2009 m. birželio 9 d. pateiktomis pastabomis.

    (115)

    2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu (įsakymas pateikti informaciją) Komisija nusprendė įsakyti Prancūzijai pateikti prašytą informaciją, kadangi, neatsižvelgiant į pakartotinius prašymus, ši informacija nebuvo pateikta.

    (116)

    2009 m. gruodžio 2 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad Komisijai negali pateikti jokios papildomos informacijos ir kad prašo naudotis 2009 m. birželio 9 d. pastabomis.

    (117)

    Tačiau procedūros reglamento 13 straipsnyje numatyta, kad „Galimos neteisėtos pagalbos patikrinimas užbaigiamas priimant sprendimą (…). Jeigu valstybė narė nevykdo įsakymo pateikti informaciją, minėtasis sprendimas priimamas remiantis turima informacija“.

    (118)

    Kaip pirmiau nurodyta, Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė Komisijai keletą kartų prašytos informacijos; paskutinį kartą informacijos prašyta 2009 m. lapkričio 20 d. Komisijos įsakymu pateikti informaciją.

    (119)

    Taigi, laikydamasi procedūros reglamento 13 straipsnio, Komisija priima sprendimą remdamasi turima informacija, bet kuriuo atveju primindama, kad Prancūzijos valdžios institucijos privalo įrodyti, kad nagrinėjama pagalba yra suderinama su vidaus rinka, taigi, kad ji yra proporcinga.

    (120)

    Atsižvelgiant į Pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą ir Komisijos turimą informaciją akivaizdu, kad negalima remtis 1994 m. nedidelių užsakymų vykdymo išlaidų sąmatos apskaičiavimu. Be to, akivaizdu, kad neįmanoma naudotis nepagrįstais išlaidų paskirstymo kriterijais ir remtis duomenimis, kuriems buvo taikyti nepagrįsti dauginimo koeficientai, ypač perduodant duomenis nuotoliniu būdu įvykdytiems užsakymams. Atsižvelgiant į Teismo sprendime pateiktą nedidelių užsakymų vykdymo išlaidų apskaičiavimo būdą ir Prancūzijos valdžios institucijoms Komisijai nepateikus informacijos, kuria būtų buvę galima išsklaidyti pastarosios sprendime pratęsti procedūrą išreikštas abejones dėl pagalbos proporcingumo, nenustatyta, kad nedidelių užsakymų vykdymas buvo nuostolingas.

    (121)

    Taigi Komisija laikosi nuomonės, kad nebuvo įrodyta, jog 1994–2001 m. išmokėta pagalba atitiko proporcingumo kriterijų.

    (122)

    Todėl ši pagalba nėra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies d punktą.

    b)   Pagalbos vertinimas pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą

    (123)

    SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte (buvusio EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte) numatyta, kad „vidaus rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma pagalba, […] skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui“.

    (124)

    Remiantis 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu, SESV 107 straipsnio 3 dalies d punkte (buvusio EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte) numatyta nukrypti leidžianti nuostata negali būti taikoma pagalbai, kuri buvo išmokėta CELF 1980–1993 m. Taigi reikia nustatyti, ar šiai pagalbai būtų galima taikyti SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte (buvusio EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte) numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą.

    (125)

    Tą patį reikia nustatyti ir dėl 1994–2001 m. išmokėtos pagalbos, dėl kurios 122 konstatuojamoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad SESV 107 straipsnio 3 dalies d punkte (buvusio EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte) numatyta nukrypti leidžianti nuostata negali būti taikoma.

    (126)

    Siekdama nustatyti, ar SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu būtų galima remtis nagrinėjant pagalbos suderinamumą, Komisija turi patikrinti, ar ginčijama pagalba buvo siekiama bendros svarbos tikslo ir ar ji nepažeidė prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

    (127)

    Komisija laikosi nuomonės, kad pagalba tikrai buvo siekiama bendros svarbos tikslo, kaip jis apibūdintas pirmiau. Šiuo atžvilgiu derėtų priminti, kad į Europos Sąjungos sutartį įtraukus buvusio EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte (dabar – SESV 107 straipsnio 3 dalies d punktas) numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą buvo patvirtinta iki Europos Sąjungos sutarties įsigaliojimo Komisijos remiantis buvusio 92 straipsnio 3 dalies c punktu vykdyta politika. Iš tiesų Komisija anksčiau buvo suteikusi leidimų teikti pagalbą kultūriniais tikslais pagal šį straipsnį. Ši praktika patvirtinta Europos Sąjungos teismuose, pavyzdžiui, pirmiau minėtame 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime, kuriame Teismas laikėsi nuomonės, kad Komisija, remdamasi buvusio EB sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punktu, gali priimti palankų sprendimą dėl trijų CELF administruojamų pagalbos schemų (pagalba oro transportui, „Page à Page“ programa ir „Programme Plus“).

    (128)

    Tačiau Komisija laikosi nuomonės, kad neįrodyta, jog pagalba buvo proporcinga siekiamam tikslui.

    (129)

    Savo sprendime pratęsti procedūrą, o vėliau ir įsakyme pateikti informaciją, Komisija prašė Prancūzijos valdžios institucijų pateikti savo pastabas dėl pagalbos proporcingumo pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

    (130)

    Kaip pirmiau nurodyta, Prancūzijos valdžios institucijos negalėjo pateikti Komisijai informacijos, kuria remiantis būtų galima įrodyti nuo 1980 m. išmokėtos pagalbos proporcingumą; paskutinį kartą šios informacijos Komisija paprašė savo 2009 m. lapkričio 20 d. įsakyme pateikti informaciją.

    (131)

    Taigi, laikydamasi procedūros reglamento 13 straipsnio, Komisija priima sprendimą remdamasi turima informacija, bet kuriuo atveju primindama, kad Prancūzijos valdžios institucijos privalo įrodyti, kad nagrinėjama pagalba yra suderinama su vidaus rinka, taigi, kad ji yra proporcinga.

    (132)

    Mutatis mutandis čia galima vadovautis pirmiau išdėstytais teiginiais apie pagalbos proporcingumą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies d punktą.

    (133)

    Taigi Komisija laikosi nuomonės, kad nebuvo įrodyta, jog išmokėta pagalba atitiko proporcingumo kriterijų.

    (134)

    Galiausiai Komisija laikosi nuomonės, kad ginčijama priemonė nesuderinama su vidaus rinka remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu.

    C.   Pagalbos priemonės vertinimas pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį

    (135)

    Prancūzijos valdžios institucijos keletą kartų tvirtino, kad CELF buvo pavesta viešosios paslaugos užduotis ir kad ginčijamos priemonės turi būti įvertintos remiantis SESV 106 straipsnio 2 dalimi (buvusio EB sutarties 86 straipsnio 2 dalimi).

    (136)

    Šiame straipsnyje nustatyta, kad „įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms Sutartyse nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams.“

    (137)

    Pirma, reikia kelti klausimą, ar šiuo atveju teikta bendros ekonominės svarbos paslauga. Teisingumo Teismo praktika rodo, kad, išskyrus sektorius, kuriuos reglamentuoja Europos Sąjungos taisyklės, valstybės narės turi didelę veiksmų laisvę nustatyti, kurias paslaugas priskirti bendros ekonominės svarbos paslaugoms. Todėl Komisijos užduotis yra užtikrinti, kad, apibrėžiant bendros ekonominės svarbos paslaugas, šia veiksmų laisve būtų naudojamasi nedarant akivaizdžių klaidų.

    (138)

    Šiuo atveju Prancūzijos valdžios institucijos keletą kartų nurodė, kad CELF buvo pavesta konkreti kultūrinė viešosios paslaugos užduotis – vykdyti visus užsienyje įsisteigusių knygynų pateiktus knygų prancūzų kalba užsakymus nepriklausomai nuo užsakymo apimties ir pobūdžio. Komisija mano, kad ši užduotis galėtų būti laikoma bendros ekonominės svarbos paslauga.

    (139)

    Antra, reikia patikrinti, ar CELF tikrai buvo pavesta teikti šią bendros ekonominės svarbos paslaugą. Iš tiesų, remiantis Europos Sąjungos teismų praktika, susijusios įmonės turi būti vienu ar keliais oficialiais dokumentais, kurių formą gali nustatyti kiekviena valstybė narė, valstybės įgaliotos teikti nagrinėjamą paslaugą.

    (140)

    Šiuo atveju Prancūzijos valdžios institucijos pateikė keletą CELF ir Kultūros ministerijos sudarytų sutarčių, kuriomis, anot Prancūzijos valdžios institucijų, įrodoma, kad CELF tikrai buvo įgaliota teikti nagrinėjamą bendros ekonominės svarbos paslaugą. Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad Knygų ir skaitinių valdyba iki 2001 m. sudarydavo metines sutartis su CELF.

    (141)

    Tačiau, nepaisant Komisijos prašymų, įskaitant ir jos įsakymą pateikti informaciją, Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė nagrinėjamų metų viešųjų paslaugų sutarčių nuorašų.

    (142)

    Be to, Komisijai pateiktose sutartyse nenurodytas tikslus viešosios paslaugos įpareigojimo pobūdis (pavyzdžiui, sutartyje nenurodyta suma, kuria pradedant užsakymai laikomi „nedideliais“). Tai reiškia, kad nesama jokio dokumento, kuriame būtų gana aiškiai nurodyta, kokią viešąją paslaugą CELF turėjo teikti tais metais.

    (143)

    Todėl Komisija mano, kad nebuvo įrodyta, kad CELF tikrai buvo oficialiu dokumentu įgaliota kiekvienais aptariamais metais teikti nagrinėjamą viešąją paslaugą.

    (144)

    Galiausiai, net nedarant išvados dėl pagalbos reikalingumo sąlygos (kadangi sąlygos taikomos visos kartu), Komisija laikosi nuomonės, kad proporcingumo sąlyga taip pat neįvykdyta.

    (145)

    Iš tiesų Komisijai pateiktose sutartyse nėra jokio paaiškinimo, kaip buvo apskaičiuota pagalbos suma. Be to, CELF nustatytas įpareigojimas pateikti subsidijų panaudojimo apskaitą, tačiau neprašoma nurodyti aiškius viešosios paslaugos veiklos išlaidų apskaičiavimo ir kontrolės kriterijus, kuriais remiantis būtų galima patikrinti, ar nebuvo išmokėta per didelė kompensacija. Sutartyse buvo numatyta, kad per metus nepanaudota subsidijos dalis perkeliama į kitus metus, tačiau nepateiktas joks paaiškinimas, kaip šis mechanizmas veikia, ir panašu, kad jis iš viso nebuvo taikomas. Kalbant bendrai ir kaip nurodyta proporcingumo kriterijaus tyrime pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį, Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė informacijos, kuria remiantis būtų galima įrodyti pagalbos proporcingumą atsižvelgiant į įvairius Pirmosios instancijos teismo sprendimo punktus.

    (146)

    Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė Komisijai informacijos, kuria remiantis būtų galima įrodyti pagalbos proporcingumą pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį; paskutinį kartą šios informacijos Komisija paprašė savo 2009 m. lapkričio 20 d. įsakyme pateikti informaciją.

    (147)

    Todėl laikydamasi procedūros reglamento 13 straipsnio Komisija priima sprendimą remdamasi turima informacija, bet kuriuo atveju primindama, kad Prancūzijos valdžios institucijos privalo įrodyti, kad nagrinėjama pagalba yra suderinama su vidaus rinka, taigi, kad ji yra proporcinga.

    (148)

    Dėl priežasčių, jau nurodytų pagalbos proporcingumo pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies d punktą tyrime, Komisija laikosi nuomonės, kad nebuvo įrodyta, jog išmokėta pagalba atitinka proporcingumo kriterijų.

    (149)

    Taigi Komisija mano, kad SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos netenkinamos.

    (150)

    Galiausiai Komisija laikosi nuomonės, kad pagalbos mechanizmas, vadinamas „nedidelių užsakymų“ programa, kurį Prancūzija taikė CELF 1980–2001 metais, yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba.

    5.   SENATIES TERMINAS, YPATINGA APLINKYBĖ, TEISĖTAS LŪKESTIS, TEISINIO TIKRUMO PRINCIPAS, PROPORCINGUMO PRINCIPAS

    (151)

    Jei pagalbą laiko neteisėta ir nesuderinama, Komisija turėtų nurodyti valstybei narei imtis visų reikiamų priemonių, kad ta pagalba būtų išieškota iš jos gavėjo. Iš tiesų Reglamento Nr. 659/99 14 straipsnyje nustatyta: „Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo“.

    (152)

    Tačiau Komisija turi atsižvelgti į šiuos aspektus.

    (153)

    Pirma, Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnyje nustatyta, kad Komisijos įgaliojimams susigrąžinti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti tą dieną, kai neteisėta pagalba suteikta gavėjui, ir baigiasi tuomet, kai Komisija arba Komisijos prašymu veikianti valstybė narė imasi bet kokios su neteisėta pagalba susijusios priemonės.

    (154)

    Komisija dar savo sprendime pratęsti procedūrą nurodė, kad šiuo klausimu negavusi konkrečių pastabų iš suinteresuotųjų šalių ji laikosi nuomonės, kad šiuo atveju taikomas ankstesnėje konstatuojamoje dalyje nurodytas senaties terminas. 2006 m. spalio 5 d. sprendime Transalpine  (21) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamente Nr. 659/1999 nustatytos procedūrinės taisyklės taikomos visoms su valstybės pagalba susijusioms administracinėms procedūroms, Komisijos vykdytoms tuo metu, kai šis reglamentas įsigaliojo, t. y. 1999 m. balandžio 16 d ieną. Su čia nagrinėjama byla susijusi oficialaus tyrimo procedūra pradėta 1996 m. birželio 30 d.

    (155)

    Šiuo atveju, kadangi pagalba mokėta kasmet nuo 1980 m., o Komisija prašymą pateikti informacijos Prancūzijos valdžios institucijoms perdavė 1992 m. balandžio mėn., akivaizdu, kad 1980 ir 1981 m. išmokėta pagalba negali būti išieškota dėl senaties termino.

    (156)

    Antra, Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarauja bendrajam Europos Sąjungos teisės principui. Iš tiesų, remiantis Europos Sąjungos teismų praktika, Komisija turi atsižvelgti į ypatingas aplinkybes, kuriomis būtų pateisinama, kad ji atsisako nurodyti išieškoti neteisėtai suteiktą pagalbą, kai toks išieškojimas prieštarauja bendrajam Europos Sąjungos teisės principui.

    (157)

    Būtent dėl to Komisija savo sprendime pratęsti procedūrą paragino Prancūzijos valdžios institucijas, pagalbos gavėją ir kitas suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas apie šiuo atveju taikytiną teisėto pasitikėjimo ir teisinio tikrumo principą arba bet kokį kitą principą, kuriuo remdamasi Komisija galėtų nereikalauti išieškoti pagalbą.

    (158)

    Komisija pažymi, kad Prancūzijos valdžios institucijos savo pastabose laikėsi nuomonės, kad esama ypatingų aplinkybių, kuriomis remiantis galima apriboti pagalbos grąžinimo pareigą. SIDE, priešingai, manė, kad nesama jokių ypatingų aplinkybių.

    (159)

    Šiuo klausimu Komisija primena, kad pirmiau minėtoje CELF byloje Teisingumo Teismui pateiktuose prejudiciniuose klausimuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausė, ar tai, kad Komisija priėmė tris sprendimus, kuriais pagalba buvo pripažinta suderinama su vidaus rinka ir kurie paskui buvo panaikinti Bendrijos teismo, savaime gali būti laikoma ypatinga aplinkybe, kuri galėtų pateisinti gavėjo pareigos grąžinti šią pagalbą apribojimą.

    (160)

    Pirmiau minėtame savo 2010 m. kovo 11 d. sprendime Teisingumo Teismas pirmiausia nurodė savo 2008 m. vasario 12 d. sprendimą, kurio 65 ir tolesniuose punktuose teigiama, kad panaikinus palankų Komisijos sprendimą, neteisėtos pagalbos gavėjas gali remtis ypatingomis aplinkybėmis, kurios pagrįstai galėjo sukelti jo lūkesčius dėl šios pagalbos teisėtumo, ir todėl ginčyti pareigą ją grąžinti (22).

    (161)

    Tačiau Teisingumo Teismas sprendime taip pat nurodė, kad pagalbos gavėjo teisėti lūkesčiai negali kilti iš palankaus Komisijos sprendimo tuomet, jei šis sprendimas per nustatytą terminą buvo užginčytas ir Europos Sąjungos teismo panaikintas, ir kol nesibaigė terminas pateikti ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo arba, jei toks ieškinys pateiktas, kol Europos Sąjungos teismas nepriėmė galutinio sprendimo (23).

    (162)

    Šiuo atveju Teisingumo Teismas savo 2010 m. kovo 11 d. sprendime nurodė, kad 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti trečiąjį palankų Komisijos sprendimą savaime nereiškia, kad gali kilti teisėti lūkesčiai arba atsirasti ypatinga aplinkybė (24).

    (163)

    Teismas pridūrė, kad vienas po kito panaikinti trys sprendimai a priori reiškia, kad byla yra sudėtinga, ir, užuot sukėlusi teisėtus lūkesčius, turėtų dar daugiau padidinti gavėjo abejones dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka. Teismas sutinka, kad trys vienas po kito paduoti ieškiniai ir trys panaikinimai yra labai reta situacija, tačiau laikosi nuomonės, kad tokios aplinkybės yra normalaus teisinės sistemos veikimo pavyzdys, kai teisės subjektai, kurie mano, kad patirs pagalbos neteisėtumo pasekmes, turi galimybę pareikšti ieškinius dėl vienas po kito priimtų sprendimų, kuriuos jie laiko sukėlusiais tokią situaciją, panaikinimo.

    (164)

    Be to, Teismas nusprendė, kad negalima teigti, jog šioje byloje egzistuoja ypatinga aplinkybė atsižvelgiant į teisinio tikrumo principą (25). Iš tiesų, kol Komisija nepriėmė pagalbą patvirtinančio sprendimo ir kol nesibaigė terminas pateikti ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo, pagalbos gavėjas negali būti tikras dėl pagalbos teisėtumo, todėl negalima remtis nei teisėtų lūkesčių apsaugos, nei teisinio tikrumo principais.

    (165)

    Savo 2010 m. kovo 11 d. sprendime (26) Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad negalima teigti, kad šioje byloje egzistuoja ypatinga aplinkybė atsižvelgiant į proporcingumo principą. Iš tikrųjų neteisėtai suteiktos pagalbos panaikinimas ją susigrąžinant yra logiška jos pripažinimo neteisėta pasekmė, ir todėl tokios pagalbos susigrąžinimas siekiant atkurti pirminę padėtį iš esmės nelaikytinas neproporcinga priemone atsižvelgiant į Sutarties nuostatų tikslus valstybės pagalbos srityje.

    (166)

    Todėl teismas padarė išvadą, kad tai, jog Komisija vieną po kito priėmė tris sprendimus, kuriais pagalba buvo pripažinta suderinama, o vėliau Bendrijos teismas panaikino tuos sprendimus, savaime negali būti laikoma ypatinga aplinkybe, kuri galėtų pateisinti gavėjo pareigos grąžinti šią neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą apribojimą.

    (167)

    Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, ir neturėdama kitos informacijos apie ypatingą aplinkybę Komisija laikosi nuomonės, kad šioje byloje nesama ypatingos aplinkybės, dėl kurios būtų galima apriboti CELF pareigą grąžinti ginčijamą pagalbą (išskyrus 1980 ir 1981 m. išmokėtą sumą, kaip pirmiau paaiškinta).

    6.   IŠIEŠKOJIMAS

    (168)

    Taigi taikydamos Reglamento (EB) Nr. 659/99 14 straipsnį Prancūzijos valdžios institucijos iš CELF turi susigrąžinti pagalbą, kuri jai buvo išmokėta 1982–2001 m. pagal nedidelių užsakymų programą.

    (169)

    Atsižvelgiant į lentelėje (27) pateiktą informaciją, visa 1982–2001 m. išmokėtos susigrąžintinos pagalbos suma sudaro 4 631 401 EUR, prie kurių reikės pridėti palūkanas.

    (170)

    Taikant Reglamento (EB) Nr. 659/99 14 straipsnio 2 dalį išieškotina pagalba turi apimti ir sudėtines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos išieškojimo dienos.

    (171)

    Tačiau remiantis 2000 m. spalio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimu Magefesa byloje (28), kai įmonė bankrutuoja ir kai tai numatyta nacionalinės teisės aktuose, palūkanų, kurias reikėtų sumokėti po įmonės bankroto paskelbimo, susijusių su neteisėtai iki bankroto paskelbimo išmokėta pagalba, mokėti nereikia.

    (172)

    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2010 m. sausio 27 d. perduotame rašte Prancūzijos valdžios institucijos informavo Komisiją apie dabartinę CELF padėtį.

    (173)

    Atsižvelgiant į CELF finansinę padėtį, 2009 m. vasario 25 d. buvo pradėta įmonės apsaugos procedūra. Teismas paskyrė bankroto administratorių.

    (174)

    Nagrinėjant ginčijamą valstybės pagalbą Prancūzija paskelbė apie tokias skolas: 11 885 785,02 EUR (palūkanos remiantis 2008 m. gruodžio 19 d. pirmiau minėtu Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu) ir 4 814 339,9 EUR (galimas 1980–2001 m. išmokėtos pagalbos kapitalo susigrąžinimas).

    (175)

    Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad išnagrinėjus skolas matyti, jog iš visų deklaruotų įsipareigojimų sumos – 21 254 232,29 EUR – ginčijamos skolos sudaro 17 045 039,50 EUR.

    (176)

    Nustatęs, kad finansinės padėties atkūrimas neįmanomas, bankroto administratorius pageidavo, kad apsaugos procedūra būtų pakeista teisminio likvidavimo procedūra, pirmiausia dėl skolų, apie kurias pranešė valstybė.

    (177)

    2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Paryžiaus komercinis teismas nustatė, kad atsižvelgiant į įsipareigojimus akivaizdu, jog veiklos tęsimo planas neįmanomas, ir paskelbė apie CELF likvidavimą bei paskyrė likvidatorių. Teismas paskyrė dviejų metų terminą, po kurio turės būti nuspręsta dėl likvidavimo procedūros baigimo. Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad dėl šiuo metu nagrinėjamų ir (arba) dar galinčių kilti ginčų likvidavimo procedūra galėtų baigtis vėliau.

    (178)

    Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad visi CELF darbuotojai buvo atleisti, o likvidavimo skyrius panaikintas 2009 m. gruodžio 31 d. Vienintelės dar vykdomos operacijos – klientų skolų išieškojimas.

    (179)

    2010 m. kovo 9 d. elektroniniame rašte Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad CELF likviduota tinkamai laikantis įprastų įmonės likvidavimo procedūros taisyklių.

    (180)

    Remiantis Prancūzijos valdžios institucijų Komisijai pateikta informacija, šiuo metu CELF nebevykdo jokios ekonominės veiklos.

    (181)

    Todėl, atsižvelgiant į CELF vykdomą likvidavimo procedūrą, Prancūzijos valdžios institucijos, laikydamosi savo pareigos išieškoti neteisėtą pagalbą, turi ypatingai užtikrinti, kad būtų laikomasi teismų praktikos, taikomos įmonei pagalbos gavėjai bankrutuojant (29). Tai pirmiausia reikštų, kad CELF turtas turėtų būti parduotas rinkos kaina, kad valstybė įrašytų įmonės skolas, susijusias su neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos išieškojimu, į jos įsipareigojimus, visapusiškai pasinaudotų savo kaip kreditoriaus teisėmis bet kuriuo procedūros etapu iki likvidavimo pabaigos.

    (182)

    Dėl palūkanų apskaičiavimo reikia pažymėti, kad pagal Prancūzijos teisę Prekybos kodekso L 622–28 straipsnyje numatyta, kad „sprendimu pradėti [apsaugos procedūrą] sustabdomas teisėtų ar pagal sutartis mokėtinų palūkanų mokėjimas, taip pat palūkanų už vėlavimą ir padidintų palūkanų mokėjimas“.

    (183)

    Taigi šioje byloje palūkanos nuo CELF išmokėtos sumos skaičiuojamos nuo dienos, kurią pagalba išmokėta įmonei, iki 2009 m. vasario 25 d., kurią Paryžiaus komercinis teismas priėmė sprendimą pradėti apsaugos procedūrą, kuri 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu buvo pakeista likvidavimo sprendimu.

    7.   IŠVADA

    (184)

    Komisija konstatuoja, kad Prancūzija neteisėtai, pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį, suteikė pagalbą CELF.

    (185)

    Ši pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka. Prancūzijos valdžios institucijos turi ją susigrąžinti, išskyrus 1980 ir 1981 m. išmokėtas sumas, kurioms suėjo senaties terminas.

    (186)

    Taigi Prancūzijos valdžios institucijos iš CELF turi susigrąžinti 4 631 401 EUR sumą, prie kurios reikės pridėti palūkanas už kiekvieną kasmet nuo 1982 m. išmokėtą pagalbą. Pagalba turi būti susigrąžinta su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo tos dienos, kurią pagalba suteikta gavėjui, iki 2009 m. vasario 25 d., kuomet buvo priimtas Paryžiaus komercinio teismo sprendimas pradėti apsaugos procedūrą,

    PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

    1 straipsnis

    Valstybės pagalba, kurią Prancūzija, pažeisdama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį, neteisėtai suteikė Prancūziškos knygos eksporto kooperatyvui (CELF), yra nesuderinama su vidaus rinka.

    2 straipsnis

    1.   Prancūzija privalo susigrąžinti 4 631 401 EUR sumą, atitinkančią 1 straipsnyje nurodytą pagalbą, 1982–2001 m. išmokėtą CELF.

    2.   Pagalba turi būti susigrąžinta su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo tos dienos, kurią pagalba suteikta gavėjui, iki 2009 m. vasario 25 d., kuomet buvo priimtas Paryžiaus komercinio teismo sprendimas pradėti apsaugos procedūrą.

    3.   Palūkanos skaičiuojamos nuo pagrindinės sumos ir sumuojamos su susikaupusioms palūkanoms pagal Reglamento (EB) Nr. 794/2004 V skyrių.

    3 straipsnis

    1.   2 straipsnyje nurodyta pagalba susigrąžinama nedelsiant ir veiksmingai.

    2.   Prancūzija turi užtikrinti, kad šis sprendimas būtų įgyvendintas per keturis mėnesius nuo pranešimo apie jį dienos.

    4 straipsnis

    1.   Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos Prancūzija pateikia šią informaciją:

    a)

    visą iš pagalbos gavėjo susigrąžintiną sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas);

    b)

    išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis šiam sprendimui įgyvendinti, aprašą;

    c)

    dokumentus, kuriais įrodoma, kad gavėjas buvo įspėtas grąžinti pagalbą.

    2.   Prancūzija turi nuolat informuoti Komisiją apie tai, kaip vykdomos nacionalinės priemonės, kurių buvo imtasi šiam sprendimui įgyvendinti, tol, kol bus grąžinta visa 2 straipsnyje nurodyta pagalba. Komisijai paprašius ji nedelsdama pateikia informaciją apie priemones, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis šiam sprendimui įgyvendinti. Ji taip pat teikia išsamią informaciją apie pagalbos sumą ir palūkanas, jau susigrąžintas iš pagalbos gavėjo.

    5 straipsnis

    Šis sprendimas skirtas Prancūzijai.

    Priimta Briuselyje 2010 m. gruodžio 14 d.

    Komisijos vardu

    Joaquín ALMUNIA

    Pirmininko pavaduotojas


    (1)  Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. EB sutarties 86, 87 ir 88 straipsniai tapo atitinkamai Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 106, 107 ir 108 straipsniais. Visais trimis atvejais nuostatos iš esmės yra tokios pačios. Šiame sprendime daromos nuorodos į SESV 106, 107 ir 108 straipsnius prireikus turėtų būti suprantamos kaip nuorodos į EB sutarties 86, 87 ir 88 straipsnius.

    (2)  OL C 366, 1996 12 5, p. 7; OL C 142, 2009 6 23, p. 6.

    (3)  2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE) prieš Komisiją, T-348/04, Rink. p. II-625.

    (4)  OL L 85, 2005 4 2, p. 27.

    (5)  Prancūziškos knygos eksporto kooperatyvo komercinis pavadinimas – „Prancūziškos knygos eksporto centras“ (CELF).

    (6)  Sprendimas NN 127/92 „Pagalba prancūziškos knygos eksportuotojams“ (OL C 174, 1993 6 25, p. 6).

    (7)  1995 m. rugsėjo 18. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE) prieš Komisiją, T-49/93, Rink. p. II-2501.

    (8)  Kuri vėliau tapo programa „A l’Est de l’Europe“.

    (9)  OL L 44, 1999 2 18, p. 37.

    (10)  2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE) prieš Komisiją, T-155/98, Rink. p. II-1179.

    (11)  Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, pagalba Prancūziškos knygos eksporto kooperatyvui, C-332/98, Rink. p. I–4833.

    (12)  OL C 142, 2009 6 23, p. 6.

    (13)  OL L 83, 1999 3 27, p. 1.

    (14)  Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, administracinis apeliacinis teismas galėjo teisiškai remtis tuo, kad nebuvo nustatyta, jog pagalbos suma nėra didesnė už išlaidas, CELF patirtas vykdant jai suteiktus viešosios paslaugos įpareigojimus, ir tuo, kad kompensacijos pagrindas nebuvo iš anksto aiškiai nustatytas.

    (15)  2008 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Centre d’Exportation du Livre Français (CELF), Ministre de la Culture et de la Communication prieš Société Internationale de Diffusion et d’Édition (SIDE), C-199/06, Rink. p. I-00469.

    (16)  OL L 140, 2004 4 30, p. 1.

    (17)  2010 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas CELF, Ministre de la Culture prieš SIDE, C-1/09.

    (18)  2008 m. balandžio 15 d. sprendime Pirmosios instancijos teismas nepanaikino 2004 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimo 1 straipsnio pirmojo ir antrojo sakinių, kuriuose teigiama, kad „Pagalba, suteikta Prancūziškos knygos eksporto kooperatyvui (CELF), skirta nedideliems knygų prancūzų kalba užsakymams vykdyti, buvo taikoma Prancūzijoje 1980–2001 metais, yra pagalba, suteikta laikantis Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pagalba yra suteikta neteisėtai, kadangi Prancūzijos Vyriausybė, prieš ją suteikdama, nepranešė apie tai Komisija“.

    (19)  Pavyzdžiui, 2008 m. gruodžio 19 d. sprendime Vyriausiasis administracinis teismas laikėsi nuomonės, kad „reikia atskirti priemones, kuriomis remiantis CELF išmokėta suma buvo apibrėžta kaip valstybės pagalba, ir prievolę apie tą pagalbą pranešti“. Iš tiesų 2006 m. kovo 29 d. preliminariame sprendime Vyriausiasis administracinis teismas jau buvo nurodęs, kad „Administracinis apeliacinis teismas, nusprendęs, kad nagrinėjama pagalba nebuvo tik kompensacija už viešosios paslaugos įsipareigojimą ir laikoma valstybės pagalba, apie kurią reikia iš anksto pranešti Komisijai, neiškreipė bylos duomenų ir teisingai aiškino jam pateiktus faktus“.

    (20)  2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Altmark Trans ir Regierungsprasidium Magdeburg prieš Nahverkehrsgesellschaft Altmark, C-280/00, 2003 m. Rink., p. I-7747.

    (21)  2006 m. spalio 5 d. sprendimas Transalpine Ölleitung in Österreich, C-368/04, Rink. p. I-09957,34 punktas.

    (22)  42 ir tolesni punktai.

    (23)  66–68 punktai.

    (24)  50 ir tolesni punktai.

    (25)  53 punktas.

    (26)  54 punktas.

    (27)  Žr. šio sprendimo 60 konstatuojamoje dalyje pateiktą lentelę.

    (28)  Komisija prieš Ispaniją, „Magefesa“, C-480/98, 2000 m. Rink. p. I-08717.

    (29)  Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo 63 ir tolesnės dalys (OL C 272, 2007 11 15, p. 4).


    Top