14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 269/30

(1)

2003 m. sausio 31 d. laišku Komisija pranešė Prancūzijai apie savo sprendimą pradėti oficialiąją tyrimo procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą), numatytą Europos bendrijos sutarties 88 straipsnio 2 dalyje, dėl palankių finansinių priemonių, kurias Prancūzijos valdžios institucijos taiko įmonės „France Télécom“ (toliau – FT įmonė arba įmonė) atžvilgiu ir šiam operatoriui nustatyto verslo mokesčio režimo. Šiame sprendime (2) nebegrįžtama prie faktų, dėl kurių buvo priimtas sprendimas pradėti procedūrą, aprašymo.

(2)

Apie sprendimą pradėti tyrimą Prancūzijai buvo oficialiai pranešta 2003 m. sausio 31 d., o ištaisius formos klaidas, klaidų atitaisymas buvo oficialiai įteiktas Prancūzijai 2003 m. kovo 7 d.

(3)

Prancūzija pateikė Komisijai papildomos informacijos 2003 m. balandžio 4 d., 2003 m. gegužės 15 d. ir 2004 m. sausio 29 d. laiškuose.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija pasiūlė suinteresuotoms trečiosioms šalims pareikšti nuomonę dėl tiriamos pagalbos priemonių.

(5)

Komisija gavo šių suinteresuotų trečiųjų šalių nuomonę nagrinėjamu klausimu:

(6)

Trečiųjų šalių išsakyta nuomonė buvo perduota Prancūzijai 2003 m. gegužės 16 d., suteikiant jai galimybę pateikti savo komentarus.

(7)

Prancūzijos valdžios institucijos pateikė savo komentarus 2003 m. birželio 30 d. ir 2003 m. liepos 29 d. laiškuose.

(8)

Komisija taip pat gavo kitos informacijos ir kitus dokumentus iš toliau išvardytų trečiųjų šalių:

(9)

Komisija paprašė Prancūzijos valdžios institucijų pateikti papildomus paaiškinimus dėl šių laiškų:

(10)

Komisija 2004 m. gegužės 3 d. ir 2004 m. birželio 14 d. išsiuntė Prancūzijos valdžios institucijoms laiškus, minimus šio sprendimo 8 konstatuojamoje dalyje.

(11)

Komisija išklausė trečiųjų šalių atstovus per skirtingus susirinkimus, kurie buvo organizuoti vykstant procedūrai.

(12)

Komisija susitiko su Prancūzijos valdžios institucijomis ir FT įmone 2004 m. sausio 22 d., 2004 m. birželio 16 d. ir 23 d.

(13)

2004 m. liepos 5 d. Prancūzijos valdžios institucijos faksograma atsiuntė Komisijai naujus skaičius, susijusius su specialiuoju verslo mokesčio režimu. 2004 m. liepos 13, 15 ir 16 dienomis Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai papildomus paaiškinimus.

(14)

Šis sprendimas yra skirtas išimtinai specialiajam, FT įmonei taikomam, verslo mokesčio režimui, dėl kurio buvo priimtas sprendimas pradėti tyrimą.

(15)

Tiriama priemonė jau buvo detaliai apibūdinta priimant sprendimą pradėti procedūrą (7), todėl šiame sprendime ji apibūdinama tik tiek, kiek tai yra būtina.

(16)

Iki 1990 m. įmonės FT veiklai vadovavo Pašto ir telekomunikacijų ministerijos direkcija. Kaip valstybės viešojo administravimo institucija, buvusi Generalinė telekomunikacijų direkcija nebuvo apmokestinta jokiu iš toliau išvardytų mokesčių: i) verslo mokestis, ii) nekilnojamojo turto mokestis, iii) įmonių pelno mokestis (8). Jai buvo skirtas papildomas, akivaizdžiai perteklinis, biudžetas prie valstybės biudžeto, ir ji turėjo mokėti įmokas į bendrąjį biudžetą, kaip iš įmonės veiklos gaunamą perteklių, taip pat tam tikras kitas įmokas, skirtas konkretiems tikslams finansuoti.

(17)

1990 m. liepos 2 d. Įstatymas Nr. 90-568 dėl pašto ir telekomunikacijų viešosios tarnybos organizavimo Generalinę telekomunikacijų direkciją pertvarkė į du skirtingus, finansiškai nepriklausomus viešuosius juridinius asmenis (Paštas ir FT įmonė), kurių veikla reguliuojama komercinės teisės normomis. Suteikus juridinio asmens statusą šiems dariniams, jie turėjo būti apmokestinti pagal bendrąsias teisės normas. Iš tikrųjų Bendrojo mokesčių kodekso (toliau – BMK) 1654 straipsnis nustato: „Viešosios įstaigos, valstybės komercinės ar gamybinės įmonės, įmonės, kurių tam tikra dalis priklauso valstybei arba vietos savivaldos institucijoms, yra bendrosios teisės subjektai ir moka tokius pačius mokesčius ir kitas įmokas, kaip ir privačios įmonės, vykdydamos tokias pačias operacijas“. Taigi FT įmonė turėjo būti apmokestinta pagal bendrąsias teisės normas nuo to momento, kai ji buvo sukurta 1991 m. sausio 1 d. (1990 m. liepos 2 d. Įstatymo Nr. 90-568 1 straipsnis). Tačiau, priešingai šiam principui, kurį taip pat įtvirtina ir pats Įstatymas Nr. 90-568 (9), įstatymų leidėjas pritaikė FT įmonei apmokestinimo pagal bendrąją teisę išlygas (Įstatymo Nr. 90-568 18 ir 21 straipsniai) ir nustatė du režimus, vieną laikinąjį, taikomą nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. ir kitą – galutinį, taikomą nuo 1994 m. sausio 1 d., kurio galiojimo laikas neribojamas:

(18)

Suinteresuotųjų šalių pateikti paaiškinimai tik pakartoja Komisijos argumentus, kuriais ji rėmėsi priimdama sprendimą pradėti tyrimą. Taigi jie nebus kartojami šiame sprendime.

(19)

Prancūzijos valdžios institucijų paaiškinimų esmę sudaro teiginys, kad specialusis režimas, kurį valstybė taikė FT įmonei, nesuteikė šiai įmonei jokių lengvatų. Iš esmės Prancūzijos valdžios institucijos sutinka, kad FT įmonei galėjo būti taikomas specialusis apmokestinimo verslo mokesčiu režimas nuo 1991–2002 m., bet, jų nuomone, tas režimas nesuteikė FT įmonei jokių lengvatų ir jokiu būdu nepakenkė viešosioms lėšoms, nes FT įmonės pagal šį režimą mokamos įmokos buvo didesnės, nei numato bendrosios teisės normos. Darydamos tokią išvadą, Prancūzijos valdžios institucijos remiasi šiais argumentais:

(20)

Antra, Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad tiriama priemonė turi būti laikoma egzistuojančia priemone. Pagaliau, Prancūzijos valdžios institucijos per susitikimus su Komisija 2004 m. birželio 16 ir 23 d. ginčijo jų pačių prieš tai Komisijai pateiktus skaičius, rodančius skirtumą tarp verslo mokesčio, sumokėto FT įmonės, ir verslo mokesčio, kurį ji būtų turėjusi mokėti pagal bendrosios teisės normas. Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, būtų neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kiek mažiau verslo mokesčio sumokėjo FT įmonė nuo 1994 m. Taigi Prancūzijos valdžios institucijų nuomone, Komisija neturėtų nagrinėti šio klausimo. 2004 m. liepos 5 d. laišku Prancūzija pateikė Komisijai naujus skaičius (pačios FT įmonės pateiktus), kurie nėra tikslesni už prieš tai pateiktus skaičius, bet kuriais tiesiog norima parodyti, kad neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kokią naudą FT įmonė gavo nuo 1994 m. naudodamasi ypatingu verslo mokesčio režimu.

(21)

EB sutarties 87 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybių ar valstybių lėšomis, nepriklausomai nuo formos, teikiama pagalba, kuri pažeidžia arba gali pažeisti konkurencijos principus suteikdama lengvatų tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams, yra nesuderinama su bendrąja rinka, nes kenkia pasikeitimams tarp valstybių narių. Priimdama sprendimą pradėti tyrimą, Komisija konstatavo, kad a priori buvo visi elementai, sudarantys valstybės pagalbą EB sutarties 87 straipsnio 1 dalies požiūriu. Šiame sprendime nėra pateikiama toji analizė, išskyrus pagrindines išvadas (13):

(22)

Tam, kad būtų ištirtas verslo mokesčio režimas 1991–1993 m. laikotarpiu, reikia išanalizuoti pirmąjį Prancūzijos valdžios institucijų pateiktą argumentą, kad 1991–1993 m. įmokų, kurias FT įmonė mokėjo į bendrąjį biudžetą, prigimtis yra fiskalinė ir kad gali būti laikoma, jog jos apėmė ir verslo mokesčio mokėjimą specialiomis sąlygomis. Reaguodama į šį teiginį, Komisija pastebi, kad remiantis teismų praktika, pats pagalbos egzistavimas negali būti paneigtas dėl to, kad įmonė, kuriai buvo taikomas lengvatinis mokesčių režimas vienoje srityje, mokėjo didesnius mokesčius (14) kitoje srityje. Kiekvieno mokesčio taikymas turi savo loginį pagrindą ir prielaidas.

(23)

Atsakydama į argumentą dėl fiskalinės įmokos prigimties, Komisija pabrėžia, kad įstatymas šios įmokos su verslo mokesčiu aiškiai nesieja. Įstatymas nenustato, kad ši įmoka mokama vietoj verslo mokesčio. Be to, šios įmokos dydis nebuvo nustatytas remiantis tais pačiais parametrais, kaip nustatant verslo mokestį.

(24)

Be to, priimdama sprendimą pradėti tyrimą, Komisija nustatė, kad iš anksto nustatyta suma, kurią FT įmonė sumokėjo valstybei kaip įmoką į bendrąjį biudžetą, yra ekvivalentiška pelnui, kurį PTT mokėdavo 1989 ir 1990 m. Taigi buvo nutarta, jog šios sumos mokėjimas labiau yra FT įmonės pelno dalies mokėjimas nei jos apmokestinimas, atstojantis verslo mokestį.

(25)

Iki 1990 m., kai FT funkcijas atliko Pašto ir telekomunikacijų ministerijos direkcija, šiai direkcijai skirtas papildomas biudžetas buvo perteklinis. Kad būtų užpildytas bendrojo valstybės biudžeto deficitas, iš šio papildomo biudžeto buvo nustatyti atskaitymai į bendrąjį biudžetą kaip „įmonės veiklos perteklius“, prie kurių vėliau prisidėjo ir kitos įmokos, skirtos konkretiems projektams finansuoti. 1988 m. vyriausybė įsipareigojo iki 1992 m. nustatyti tokias papildomo biudžeto įmokas į pagrindinį biudžetą: 13,7 mlrd. Prancūzijos frankų 1989 metais ir 14 mlrd. Prancūzijos frankų 1990 metais. Ši suma buvo atskaitos taškas Įstatymu Nr. 90-568 nustatant FT įmonės įmokas į bendrąjį biudžetą 1991, 1992 ir 1993 m. (15).

(26)

Apskritai, šios įmokos bruožai, t. y. iš anksto, remiantis praeities iš įmonės veiklos gaunamo pelno pertekliumi, nustatyta suma, nėra klasikinės fiskalinės įmokos bruožai

(27)

Atsižvelgiant į šios įmokos istoriją ir ypatumus, ji yra artimesnė įmonės pelno paskirstymui.

(28)

Tačiau, net jei įstatymas aiškiai nesieja šios įmokos su verslo mokesčiu, ši įmoka yra susieta su specialiuoju mokestiniu režimu, taikomu FT įmonei. Iš tikrųjų Įstatymas Nr. 90-568 tame pačiame skyriuje ir tame pačiame straipsnyje nustatė, kad FT įmonė nemoka mokesčių, išskyrus tuos, kuriuos moka valstybė, ir kad ji moka šią įmoką į bendrąjį biudžetą, ir šios dvi nuostatos buvo taikomos tuo pačiu laikotarpiu (nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d.).

(29)

Be to, šis atskaitymas pasižymi tipiniais apmokestinimo bruožais, pavyzdžiui, tai yra piniginė nekompensuojama įmoka, negrąžinamai sumokama valdžios institucijai, valstybei arba vietos savivaldos institucijai. Galiausiai šis atskaitymas papildo valstybės lėšas.

(30)

Atrodytų, kad įstatymo 19 straipsnio tikslas buvo nustatyti pereinamąjį trejų metų laikotarpį, per kurį FT įmonė būtų ir toliau mokėjusi valstybei tas pačias sumas kaip ir anksčiau veiklos rezultatų paskirstymo pavidalu ir tuo pačiu metu būtų atleista nuo visų mokesčių mokėjimo, išskyrus tuos, kuriuos moka valstybė. Nedelsiant apmokestinta pagal bendrąsias teisės normas, FT įmonė būtų turėjusi, be kitų mokesčių, mokėti vietos mokesčius į savivaldos institucijų biudžetą, o ne į bendrąjį valstybės biudžetą, o tai galėtų sumažinti FT įmonės įnašą į nacionalinį biudžetą (jei nedelsiant nebūtų pritaikyta nauja įmonės rezultatų paskirstymo forma).

(31)

Ir pagaliau atrodytų, kad FT įmonės apmokestinimas 1991–1993 m. bendrojo biudžeto naudai, buvo mišrios prigimties; viena vertus, jis artimas mokesčių mokėjimui, kita vertus, panašus į dalyvavimą paskirstant įmonės pelną ta apimtimi, kuria šis atskaitymas turėjo užtikrinti pereinamojo trejų metų laikotarpio metu įmonės valstybei mokamas įmokas, lygiavertes toms įmokoms, kurias įmonė būtų mokėjusi mokesčių pavidalu pagal bendrąsias teisės normas, įskaitant ir papildomą sumą, atskaitomą iš įmonės veiklos rezultatų. Kitaip sakant, specialioji įmoka, kurią FT įmonė mokėjo valstybei 1991–1993 metais, atliko dvigubą funkciją: iš dalies ji atstojo įvairių mokesčių mokėjimą, ir – papildomai – ji atstojo valstybės, kaip savininkės, dalyvavimą paskirstant įmonės pelną.

(32)

Atsižvelgdama į visa tai, kas jau išdėstyta (ypač į iš dalies fiskalinį įmokos pobūdį bei ryšį tarp tos įmokos ir įmonės specialiojo mokesčių režimo), net jei nėra aiškių nurodymų tekste, kad šis atskaitymas turi būti laikomas specifiniu verslo mokesčio mokėjimo būdu, Komisija daro išvadą, jog 1991–1993 m. laikotarpiu šis atskaitymas prilygo iš dalies mokesčių, tarp jų ir verslo mokesčio, mokėjimui ir iš dalies – valstybės, kaip savininko, dalyvavimui skirstant įmonės pelną.

(33)

Dar reikėtų pridurti, kad pagal Prancūzijos pateiktą informaciją 1991–1993 m. šis atskaitymas buvo didesnis, nei būtų buvę FT įmonės mokami pagal bendrąsias teisės normas verslo ir įmonių pelno mokesčiai. Iš to darytina išvada, kad šiuo periodu FT įmonė nesinaudojo atleidimo nuo verslo mokesčio lengvata. Tačiau Komisija primena, kad 1991–1993 m. FT įmonė turėjo mokėti tik valstybės mokamus mokesčius ir įmokas, pavyzdžiui, ji nemokėjo nekilnojamojo turto mokesčio. Kad įsitikintų, ar atleidimas nuo verslo mokesčio ir jo pakeitimas tiriama įmoka nesudarė FT įmonei lengvatinio mokestinio režimo, Komisija paklausė Prancūzijos, ar šis atskaitymas buvo didesnis negu visi kiti mokesčiai, kuriuos būtų turėjusi mokėti FT įmonė, jei ji būtų apmokestinta pagal bendrąsias teisės normas, o ne tik didesnė už verslo ir įmonių pelno mokesčius (16). Susitikimuose su Komisija 2004 m. birželio 16 ir 23 d. Prancūzija patvirtino, jog šis atskaitymas buvo didesnis už visų kitų mokesčių sumą. Taigi Komisija yra tos nuomonės, kad 1991–1993 m. FT įmonė nesinaudojo lengvatomis, nes mokėjo specialiąją mišrios prigimties įmoką, kurios viena dalis atstojo įvairius mokesčius, ir papildomai – įmonės veiklos rezultatų dalies atskaitymą, t. y. įmoką, kuri buvo didesnė nei mokesčiai ir kitos įmokos, nuo kurių FT įmonė buvo atleista.

(34)

Tiriant verslo mokesčio režimą 1994–2003 m. laikotarpiu, reikia išanalizuoti antrąjį ir trečiąjį Prancūzijos valdžios institucijų pateiktą argumentą.

(35)

Prancūzija pabrėžia, kad Įstatymas Nr. 90-568 vieną kartą ir „visam laikui“ nustatė ypatingą FT įmonei taikomą mokesčių režimą 1991–2002 m. Pasak jos, reikia skaičiuoti bendrą naudą, kurią šis režimas galėjo suteikti FT įmonei 1991–2002 metų laikotarpiu. Tai reiškia, jos manymu, kad vienais metais FT įmonės sumokėtos didesnės įmokos galėtų kompensuoti kitais metais sumokėtas mažesnes įmokas. Tiksliau, Prancūzijos nuomone, mažesnės įmokos, kurias FT įmonė mokėjo galutiniu laikotarpiu (1994 m. sausio 1 d.–2003 m. sausio 1 d.), gali būti kompensuojamos didesnėmis įmokomis, kurias FT įmonė mokėjo pereinamuoju laikotarpiu (1991 m. sausio 1 d.–1993 m. gruodžio 31 d.). Vadinasi, sumos, kurias FT įmonė sumokėjo valstybei šių atskaitymų pavidalu 1991, 1992, 1993 metais, būtų didesnės nei pagal bendrąsias teisės normas mokėtinos sumos, ir tai atsvertų naudą, kurią FT būtų turėjusi dėl specialiųjų verslo mokesčio mokėjimo sąlygų per „galutinį“ periodą.

(36)

Šie argumentai nepriimtini. Įstatymas Nr. 90-568 įtvirtino du visiškai skirtingus režimus:

(37)

Pagal teismų praktiką, įmonei suteikta pagalba negali būti kompensuojama tos pačios įmonės apmokestinimu kitoje srityje. Teismas tokiu būdu nustato, kad socialinių mokesčių, susijusių su šeimos išmokomis, sumažinimas tam tikroms įmonėms negali „kompensuoti“ papildomų šių įmonių mokesčių skirtų nedarbo draudimui (17).

(38)

Atsižvelgdama į šią teismų praktiką, Komisija negali daryti prielaidos, jog FT įmonės mažesnis apmokestinimas verslo mokesčiu nuo 1994 m. gali būti kompensuojamas specialia įmoka, kurią FT įmonė mokėjo 1991–1994 metais, ir kuri nebuvo specialiai susieta su verslo mokesčiu. Iš tikrųjų, kaip jau konstatavo Komisija, Įstatymas Nr. 90-568 jokiu būdu nenustato, kad specialus atskaitymas taikomas vietoje verslo mokesčio. Taip pat ir šio atskaitymo dydis buvo nustatytas remiantis ne tais pačiais parametrais, kuriais remiamasi nustatant verslo mokesčio dydį, bet remiasi pelnu, kurį PTT mokėjo valstybei 1989 ir 1990 metais. Iš šio atskaitymo istorijos ir apibrėžimo ypatumų matyti, jog šis atskaitymas artimesnis įmonės veiklos rezultatų paskirstymui nei specialiam apmokestinimui verslo mokesčiu. Komisija turėtų atsisakyti bet kurių galimos kompensacijos prielaidų ir laikyti, kad verslo mokesčio nemokėjimas pereinamuoju laikotarpiu suteikė įmonei lengvatų.

(39)

Komisija išimties tvarka daro prielaidą, kad 1991–1993 metais įmonės mokėta įmoka apima taip pat ir verslo mokesčio mokėjimą. Iš tikrųjų atsižvelgdama į šios įmokos dvilypę prigimtį, kuri, atrodytų, yra susijusi su specialiuoju mokesčių režimu, taikomu FT įmonei (18), taip pat į tai, kad mokama suma buvo didesnė negu būtų buvusi mokesčių, mokamų pagal bendrąsias mokesčių teisės normas, suma, ir į laikinąjį režimo pobūdį, Komisija nutarė laikyti abejones naudingas įmonei ir sutiko pripažinti, kad įmokos pobūdis iš dalies buvo fiskalinis ir kad įmoka taip pat atstojo mokesčių mokėjimą. Tačiau ta suma, kuria įmoka buvo didesnė už mokamų pagal bendrąsias mokesčių teisės normas mokesčių sumą, gali būti laikoma tik pelno dalies sumokėjimu, todėl nelieka jokio teisinio pagrindo kalbėti apie kompensavimą. Iš tikrųjų, jei mažesni sumokėti mokesčiai būtų kompensuojami atskaitymais iš įmonės veiklos rezultatų pertekliaus, būtų supainioti skirtingos prigimties atskaitymai (mokesčių sumažinimai su turtinio pobūdžio pelnu), o tai neleistina.

(40)

Pagaliau Komisija pažymi, jog Įstatymas Nr. 90-568 jokiu būdu nenustatė, kad didesnės 1991–1994 metų įmokos kompensuoja mažesnes įmokas nuo 1994 m. Taigi skaičiuojant viską, kaip siūlo Prancūzija, reikėtų perkvalifikuoti ex post perteklines įmokas, kurias, kaip teigiama, FT įmonė sumokėjo pereinamuoju laikotarpiu, ir jas laikyti mokesčių avansu (mokestiniu kreditu), skirtu sumažinti mokesčius ateinančiais metais, o tai nebuvo Įstatymo Nr. 90-568, kuris nustatė šiuos du režimus, tikslas. Jei Prancūzija siūlo dabar laikyti, kad skirtingos prigimties atskaitymai (specialioji mišrios prigimties įmoka – kartu fiskalinė ir dividendų, ir verslo mokesčio FT įmonei sumažinimas) kompensuoja vienas kitą, tai ne dėl to, kad tokia yra įprasta Prancūzijos praktika taikant mokesčių teisės normas, bet siekiama a posteriori racionalizuoti buvusią situaciją, kad būtų išvengta pagalbos, kuria pasinaudojo FT įmonė, grąžinimo.

(41)

Taigi Komisija negali priimti antrojo Prancūzijos valdžios institucijų argumento, pagal kurį reikėtų apskaičiuoti specialaus mokesčių režimo FT įmonei atneštą naudą bendrai už visą 1991–2002 m. laikotarpį.

(42)

Tai reiškia, kad skirtumas tarp verslo mokesčio, kurį realiai sumokėjo FT įmonė, ir to verslo mokesčio, kurį ji būtų turėjusi mokėti, jei būtų apmokestinta pagal bendrąjį režimą nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d., yra valstybės pagalba, nes FT įmonei buvo suteikta pagalba lėšų, kurios kitaip būtų įmokėtos į valstybės biudžetą, sąskaita.

(43)

Komisija taip pat negali priimti argumento, pagal kurį verslo mokestis įskaičiuojamas į sumą, nuo kurios mokami mokesčiai, ir kad galimai mažesnis verslo mokestis turi būti koreguojamas pagal įmonių pelno mokesčio sumažinimą, atsižvelgiant į tai, kad įmonės apmokestinimo sąlygos verslo mokesčiu ir įmonės pelno mokesčiu yra neatsiejamos.

(44)

Teismas atmetė šį argumentą aiškiai teigdamas, kad „… Komisija neturi savo sprendimais įpareigodama susigrąžinti valstybės pagalbą, skaičiuoti mokesčių įtakos grąžintinoms pagalbos sumoms, nes tai yra nacionalinės teisės taikymo sritis, ji tik turi nustatyti grąžintiną sumą bruto. Tai nedraudžia nacionalinės valdžios institucijoms, reikalui esant, sumažinti grąžintinas suma pagal vidaus taisykles, su sąlyga, kad šių taisyklių taikymas nepadarytų praktiškai neįgyvendinamą šį susigrąžinimą ar nebūtų diskriminacinis, palyginti su tokio pat pobūdžio atvejais, kai taikoma nacionalinė teisė“ (19).

(45)

Nagrinėdama pagalbos prigimtį, Komisija patvirtina savo preliminarią išvadą, kurią padarė priimdama sprendimą pradėti tyrimą, kad ši pagalba laikytina nauja. Iš tikrųjų verslo mokesčio režimo išlyga buvo nustatyta 1990 m. įstatymu (t. y. po sutarties įsigaliojimo) tam, kad įkurtoji FT įmonė nebūtų apmokestinta pagal bendrąjį mokesčių režimą. Be to, nuo 1988 metų telekomunikacijų sektorius buvo palaipsniui liberalizuojamas. Atsižvelgdama į tai, kad nuo 1994 m. FT įmonė naudojosi pagalba būdama apmokestinta verslo mokesčiu pagal specialųjį režimą ir kad šiuo metu FT įmonė veikė rinkose, kuriose bent jau iš dalies buvo konkurencinga aplinka (20), Komisija turi laikyti šią priemonę nauja.

(46)

Prancūzijos valdžios institucijų nuomone, net jei daroma prielaida, kad Įstatymo Nr. 90-568 nustatytas režimas yra pagalba, tai yra egzistuojanti pagalba, kurios negalima atsiimti. Jos pažymi, jog šis režimas buvo įtvirtintas 1990 m. liepos 2 d. Įstatymu Nr. 90-568 ir pagalba pagalbos gavėjui buvo suteikta būtent 1990 m. liepos 2 d. (t. y. įstatymo priėmimo dieną). Sprendimas pradėti procedūrą buvo priimtas 2003 m. sausio 30 d., taigi suėjus dešimčiai metų nuo pagalbos suteikimo ir, Prancūzija valdžios institucijų supratimu, pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnį, vadinamoji FT įmonei suteikta pagalba jau yra „padengta“ pagal Bendrijos taisykles, nustatančias senaties terminą valstybių pagalbai.

(47)

Reikia prisiminti, kad 15 straipsnis numato:

„1.   Komisijos įgaliojimams grąžinant pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas.

2.   Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai neteisėta pagalba, suteikiama individualiai ar nustatant pagalbos režimą, buvo suteikta pagalbos gavėjui. Bet kuri priemonė, kurios ėmėsi Komisija arba valstybė narė Komisijos prašymu neteisėtos pagalbos atžvilgiu, nutraukia senaties terminą. Nuo bet kurio įsikišimo terminas skaičiuojamas iš naujo. Senaties terminas sustabdomas tam laikotarpiui, per kurį Komisijos sprendimas nagrinėjamas Europos Bendrijų Teisingumo Teisme.

3.   Bet kuri pagalba, kurios atžvilgiu senaties terminas yra pasibaigęs, laikoma egzistuojančia pagalba.“.

(48)

Reikia pastebėti, kad 10 metų terminas, numatytas Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnyje, „nėra principo, pagal kurį naujoji pagalba virsta egzistuojančia pagalba, atspindys, o tik panaikina galimybę atgauti pagalbą, suteiktą daugiau nei prieš dešimt metų iki pirmosios Komisijos intervencijos“ (21). Darytina išvada, kad taikant 15 straipsnį pagalba, kuria pasinaudojo FT įmonė taikant jai specialųjį verslo mokesčio režimą, nepraranda naujosios pagalbos statuso dėl to, kad nuo šio režimo pritaikymo praėjo daugiau kaip 10 metų. Paprasčiausiai pagal šią nuostatą Komisija negalėtų įsakyti atsiimti pagalbos iš tų įmonių, kurios ją gavo praėjus daugiau nei 10 metų iki tos dienos, kai Komisija ėmėsi veiksmų. Taigi, kadangi FT naudojosi pagalba nuo 1994 metų, o Komisija priėmė sprendimą pradėti procedūrą 2003 m. sausio 30 d., Komisija turi įsakyti atsiimti visą pagalbą.

(49)

Reikia taip pat nustatyti, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnį Komisijos įgaliojimams atsiimti pagalbą taikomas dešimties metų terminas ir kad terminas pradedamas skaičiuoti „tą dieną, kai neteisėta pagalba buvo suteikta pagalbos gavėjui… pagalbos režimo pagrindu“. Taigi remiantis Reglamentu svarbi yra data, kai individualioji pagalba buvo suteikta pagalbos gavėjui, o ne data, kai buvo nustatytas pats pagalbos režimas. Kitaip sakant, 15 straipsnis draudžia Komisijai įsakyti atsiimti pagalbą, kuri buvo suteikta pagalbos gavėjui daugiau kaip prieš 10 metų, bet jokiu būdu nesuteikia pagalbos režimui egzistuojančios pagalbos statuso, priešingai nei galvoja Prancūzijos valdžios institucijos. Taigi pagalbos režimo atveju senaties terminas pagalbai atsiimti pradedamas skaičiuoti ne nuo režimo nustatymo momento, o nuo dienos, kai pagalbos gavėjas realiai šią pagalbą gavo. Įstatymas Nr. 90-568 nustatė pagalbų režimus FT įmonės naudai (22). FT įmonei specialaus mokesčių režimo pavidalu suteiktos pagalbos senaties terminas prasideda ne tą dieną, kai buvo priimtas Įstatymas Nr. 90-568, o tą dieną, kai FT įmonė realiai tą pagalbą gavo, t. y. kiekvienais metais tuo momentu, kai reikėjo mokėti verslo mokestį.

(50)

Priešingai nei galvoja Prancūzijos valdžios institucijos, senaties terminui nutraukti nereikia formalaus Komisijos sprendimo. Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnį „bet kuri priemonė, kurios ėmėsi Komisija … neteisėtos pagalbos atžvilgiu, nutraukia senaties terminą“. Teismas jau yra nustatęs, kad paprastas prašymas suteikti informaciją gali nutraukti senaties terminą, numatytą Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnyje (23). Šiuo atveju Komisija pirmą kartą kreipėsi į Prancūzijos valdžią prašydama suteikti informaciją dėl specialaus verslo mokesčio režimo, taikyto FT įmonei, 2001 m. birželio 28 d. Taigi būtent tą dieną buvo nutrauktas senaties terminas, kaip nustato Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnis (24).

(51)

Taigi tik ta pagalba, kuri buvo suteikta FT įmonei daugiau kaip prieš 10 metų, negalėtų būti susigrąžinta, t. y. pagalba, suteikta iki 1991 m. birželio 28 d. Kadangi pagalba FT įmonei buvo teikiama nuo 1994 m., 1994–2003 m. taikant verslo mokesčio režimą, Komisija turi įsakyti susigrąžinti visą suteiktą pagalbą.

(52)

Prancūzija nepateikė jokio svaraus argumento, įrodančio, jog pagalba atitiko bendrosios rinkos tikslus. Komisija pabrėžia, kad dėl priežasčių, nurodytų sprendimo pradėti tyrimą 122 ir 123 punktuose, jos nuomone, pagalba nėra suderinama su bendrąja rinka 87 straipsnio 2 dalies arba 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktų su nuoroda į ekonominį tam tikrų regionų vystymąsi, d ir e punktų požiūriu. Be to, ši pagalba negali būti laikoma susijusi su įmonės restruktūrizavimu, bet yra artimesnė veiklai palengvinti teikiamai pagalbai. Todėl remiantis 87 straipsnio 3 dalies c punktu su nuoroda į tam tikrų ekonominės veiklos sektorių vystymąsi, pagalba negali būti laikoma atitinkančia bendrosios rinkos tikslus.

(53)

Iš viso to, kas buvo minėta, Komisija konstatuoja, kad:

(54)

Remiantis Generalinės mokesčių direkcijos 2001 m. lapkričio mėn. Parlamentui pateikto pranešimo duomenimis, „nedelsiant apmokestinant FT įmonę verslo mokesčių nepakeistu tarifu (t. y. nepriklausomai nuo vietos savivaldos institucijų priimtų sprendimų) pagal bendrąjį režimą, įmonė sumokėtų 198 mln. EUR didesnius mokesčius“. Tačiau 2003 m. gegužės 15 d. laišku Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai tikslesnius duomenis apie FT įmonės mokesčius, sumokėtus pagal specialųjį verslo mokesčio režimą (žr. lentelę):

(55)

2004 m. sausio 29 d. laišku Prancūzijos valdžios institucijos informavo Komisiją, kad 2003 m. (pirmaisiais bendrojo režimo taikymo metais) verslo mokestis, kurį turėjo sumokėti įmonė, sudarė 773 mln. EUR, t. y. buvo gerokai mažesnis nei 971 mln. EUR suma, preliminariai apskaičiuota 2002 metams, tačiau verslo mokestis, kurį iš tikro reikėjo mokėti, tuomet nebuvo žinomas. Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžė, kad šis skaičius patvirtina ir sustiprina jų poziciją, nes rodo, jog FT įmonė mokėjo didesnius mokesčius, negu būtų mokėjusi taikant bendrąjį režimą.

(56)

Pagaliau per susitikimus su Komisija 2004 m. birželio 16 d. ir 23 d. Prancūzijos valdžios institucijos pareiškė, kad anksčiau Komisijai pateikti duomenys buvo netikslūs ir kad buvo neįmanoma tiksliai nustatyti FT įmonei 1994–2003 m. suteiktos pagalbos dydžio. Todėl jos prašė Komisijos nepriimti sprendimo dėl vadinamosios pagalbos, suteiktos FT įmonei taikant specialųjį verslo mokesčio režimą.

(57)

Atsakydama į šį paskutinį argumentą, Komisija visų pirma pažymi, jog tai naujas argumentas, kuris prieštarauja ankstesnei Prancūzijos valdžios institucijų, kurios pateikė savo duomenis 2003 m. gegužės 15 d., juos patvirtino ir papildė 2004 m. sausio 29 d., pozicijai. Ir tik per 2004 m. birželio mėn. susirinkimus, Komisijai baigiant tyrimą, paaiškėjo, kad Prancūzijos valdžios institucijos ginčija anksčiau jų pačių pateiktus duomenis. Visa tai neleidžia sutikti su argumentu, kad neįmanoma tiksliai apskaičiuoti pagalbos sumos.

(58)

Be to, Prancūzijos valdžios institucijos 2004 m. liepos 5 d. pateikė Komisijai naujus duomenis, susijusius su verslo mokesčiu, kurį būtų turėjusi sumokėti FT įmonė pagal bendrąjį režimą 1991–2002 metais. 2004 m. liepos 13 d. Prancūzijos valdžios institucijos faksu patikslino, kad šie „duomenys remiasi išimtinai realiu, šiuo metu žinomu verslo mokesčiu, kurį FT įmonė sumokėjo 2003 m. pagal bendrąjį režimą“. 2004 m. liepos 16 d. faksograma Prancūzijos valdžios institucijos patikslino metodą, kuriuo remiantis buvo pateikti nauji duomenys:

(59)

Dėl prieštaringos Prancūzijos valdžios institucijų pateiktos informacijos Komisija šiuo metu negali nustatyti tikslios grąžintinos sumos, bet yra tos nuomonės, kad FT įmonė pasinaudojo valstybės pagalba, kurios preliminari suma sudaro nuo 798 mln. EUR iki 1 140 mln. EUR ir į kurią turi būti dar įskaičiuoti delspinigiai nuo to momento, kai pagalba buvo suteikta pagalbos gavėjui iki pagalbos susigrąžinimo (25). Tiksli grąžintina suma, Komisijai bendradarbiaujant su Prancūzijos valdžios institucijomis, bus nustatyta per susigrąžinimo procedūrą, ne vėliau kaip 2004 m. lapkričio 1 d.

(60)

Komisija daro išvadą, kad taikant FT įmonei 1994–2003 m. specialųjį verslo mokesčio režimą, ši įmonė naudojosi valstybės teikiamos pagalbos lengvatomis, nes ji mokėjo mažesnius mokesčius, nei numato bendrosios teisės normos. Ši pagalba, kurią suteikdamos Prancūzijos valdžios institucijos pažeidė pareigą iš anksto oficialiai pranešti, yra nesuderinama su bendrąją rinka ir turi būti susigrąžinta. Komisija kviečia Prancūzijos valdžios institucijas bendradarbiauti su ja, siekiant nustatyti tikslų grąžintinos pagalbos dydį, kaip to reikalauja lojalaus bendradarbiavimo pareiga,