EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 32005D0145

2005/145/EB: 2003 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimas, dėl Prancūzijos suteiktos valstybės pagalbos bendrovei EDF (Prancūzijos elektra), elektros energijos ir dujų gamybos sektoriui (pranešta dokumentu Nr. K(2003) 4637) (Tekstas svarbus EEE)

OL L 49, 2005 2 22, p. 9–29 (ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, NL, PL, PT, SK, SL, FI, SV)

Legal status of the document In force

ELI: http://data.europa.eu/eli/dec/2005/145(1)/oj

22.2.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 49/9


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2003 m. gruodžio 16 d.

dėl Prancūzijos suteiktos valstybės pagalbos bendrovei EDF (Prancūzijos elektra), elektros energijos ir dujų gamybos sektoriui

(pranešta dokumentu Nr. K(2003) 4637)

(tik tekstas prancūzų kalba yra autentiškas)

(Tekstas svarbus EEE)

(2005/145/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 88 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą,

atsižvelgdama į Europos ekonominės erdvės susitarimą, ypač į jo 62 straipsnio 1 dalies a punktą,

paprašiusi suinteresuotas šalis pateikti pastabas pagal minėtus straipsnius (1) ir atsižvelgdama į šias pastabas,

kadangi:

I.   PROCEDŪRA

(1)

Komisija 2001 m. liepos 10 d. laišku paprašė Prancūzijos valdžios institucijų suteikti informacijos apie bendrovei EDF (Prancūzijos elektra) skirtas tam tikras priemones, kurios gali būti laikomos valstybės pagalba.

(2)

2001 m. liepos mėn.–2002 m. birželio mėn. Komisija ir Prancūzijos valdžios institucijos intensyviai susirašinėjo (2). 2002 m. rugsėjo 3 d. buvo surengtas techninis posėdis.

(3)

2002 m. spalio 16 d. laišku Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms pranešė apie tris sprendimus dėl EDF (3). Vadovaudamasi Sutarties 88 straipsnio 1 dalimi, Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms kaip atitinkamą priemonę pasiūlė panaikinti neribotą valstybės garantiją, suteikiamą visiems EDF, kaip valstybės gamybos ir prekybos įmonės (VGP įmonė), įsipareigojimams, kuri leidžia netaikyti įstatymų dėl sunkumų patiriančių įmonių teisminio sanavimo ir likvidavimo. Vadovaudamasi Sutarties 88 straipsnio 2 dalimi, Komisija taip pat pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl lengvatos, kurią turėjo EDF, kai pertvarkydama 1977 m. balansą nesumokėjo privalomųjų mokesčių už dalį neapmokestintų atidėjimų, skirtų pagrindinio tiekimo tinklo (PTT) atnaujinimui. Be to, Komisija pareikalavo iš Prancūzijos valdžios institucijų tam tikros informacijos, būtinos šios mokesčio lengvatos suteikimo oficialiai tyrimo procedūrai.

(4)

Prancūzijos valdžios institucijos 2002 m. gruodžio 11 d. laiške Komisijai pateiktose pastabose paneigė, kad kokia nors forma teikia valstybės pagalbą valstybės gamybos ir prekybos įmonei (VGP įmonei) ir atsisakė įgyvendinti pasiūlytą atitinkamą priemonę. Prancūzijos valdžios institucijos taip pat paneigė, kad 1997 m. EDF buvo suteiktos mokesčių lengvatos. 2003 m. gruodžio 12 d. įvyko Komisijos ir Prancūzijos valdžios institucijų techninis posėdis, kuriame buvo nagrinėjamas mokesčių lengvatų klausimas.

(5)

Prancūzijos valdžios institucijoms atsisakius įgyvendinti pasiūlytą atitinkamą priemonę, 2003 m. balandžio 2 d. Komisija, vadovaudamasi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (4), 19 straipsnio 2 dalimi nusprendė pradėti oficialią tyrimo procedūrą, numatytą Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje, dėl neribotų valstybės garantijų, suteiktų EDF, kadangi ši įmonė negali bankrutuoti (5). Vykdant oficialią tyrimo procedūrą, Prancūzijos valdžios institucijos 2003 m. birželio 12 d. laišku Komisijai pateikė savo pastabas.

(6)

2003 m. lapkričio 11 d. laiške, vėliau pateikė papildomos informacijos 2003 m. lapkričio 21 d. ir 2003 m. gruodžio 11 d. laiškais, Prancūzijos valdžios institucijos Komisijai pranešė apie pensijų sistemos reformą elektros energijos ir dujų pramonės (EEDP) sektoriuje ir pateikė nutarimą, numatantį EDF pertvarkyti į komercinę bendrovę, veikiančią pagal bendrąją teisę. Jos nurodo, kad šios dvi reformos bus įtrauktos į bendrą įstatymo projektą. 2003 m. gruodžio 16 d. laiške Prancūzijos vyriausybė patvirtino, kad ji pasiūlys Parlamentui nuostatas dėl EDF, kuri dabar yra valstybės įmonė, teisinio statuso pakeitimo, suteikiant jai teisinį statusą pagal bendrąją teisę, ir šios nuostatos bus įgyvendintos iki 2005 m. sausio 1 d.

(7)

2003 m. lapkričio 17 d. įvyko kitas Komisijos, Prancūzijos valdžios institucijų ir EDF atstovų techninis posėdis dėl EDF suteiktų mokesčių lengvatų. 2003 m. lapkričio 20 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos taip pat pateikė papildomą informaciją šiuo klausimu.

II.   ATITINKAMŲ PRIEMONIŲ APRAŠYMAS

A)   Neribota valstybės garantija

(8)

EDF gamina, perduoda ir tiekia elektros energiją visoje Prancūzijos teritorijoje. EDF grupė yra viena svarbiausių Europos ir su ja susijusiose rinkose. Ši grupė taip pat dalyvauja Kinijos, Egipto, Argentinos, Brazilijos, Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų rinkose.

(9)

2002 m. apyvarta siekė 48,4 mlrd. eurų; šiuo metu EDF turi 32,5 mln. vartotojų Prancūzijoje ir 8,9 mln. vartotojų visoje Europoje. „EDF Energy“ (Didžioji Britanija) ir „EnBW“ (Vokietija) yra svarbiausi Europoje EDF filialai energetikos srityje, tačiau ji dalyvauja ir daugelio kitų Europos įmonių veikloje.

(10)

EDF pagal 1946 m. balandžio 8 d. įstatymą Nr. 46-628 įkurta kaip VGP įmonė. Prancūzijoje pagal viešąją teisę veikiantiems juridiniams asmenims, kuriems priklauso ir VGP įmonės, nėra taikomos sunkumų patiriančių įmonių sanavimo ir likvidavimo bendrosios teisės normos.

(11)

Pagal Prancūzijos teismų praktiką (6) nuo XIX amžiaus pabaigos viešųjų asmenų turtas nėra areštuojamas, todėl pagal viešąją teisę veikiantiems juridiniams asmenims negalima pritaikyti nemokumo ir bankroto procedūros.

B)   EEDP sektoriaus pensijų sistemos reforma

(12)

Prancūzijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie EEDP pensijų sistemos reformą.

(13)

Dabartinė EEDP sektoriaus pensijų sistema yra specifinė ir ji veikia atskirai nuo bendros socialinės apsaugos sistemos. Tai yra perskirstomoji pensijų sistema, finansuojama iš darbuotojų įmokų ir sektoriaus įmonių įmokos (toliau – išlyginamoji įmoka), kuri yra proporcinga užmokesčių dydžiui ir yra skirta kiekvienų metų pensijų sistemų sąnaudoms išlyginti. Nors ši pensijų sistema yra taikoma visam sektoriui, jai vadovauja bendra tarnyba, priklausanti EDF ir Prancūzijos dujoms (GDF).

(14)

Vykdant reformą, apie kurią pranešė Prancūzijos valdžios institucijos, numatoma įsteigti prilygstančią socialinei apsaugai instituciją (Valstybinę elektros energijos ir dujų pramonės kasą), turinčią valstybės įgaliojimus, nepriklausomą nuo EDF ir GDF, dotuojamą privataus juridinio asmens ir reglamentuojamą Socialinės apsaugos kodekso. Visi EEDP sektoriaus darbuotojai ir darbdaviai turės priklausyti šiai kasai.

(15)

Ekonominiu požiūriu vykdant reformą išskiriami dvejopi mokesčiai:

„pagrindiniai“ mokesčiai yra tie, kurie sumokėti mainais į įmoką, atleidžiančią nuo įsipareigojimų pagal bendrąją teisę, kuriuos tvarko pagal bendrąją teisę veikiančios pensijų sistemos (bendroji socialinės apsaugos sistema ir papildomos privalomosios sistemos),

specifiniai EEDP sektoriaus mokesčiai yra didesni už įprastus bendrosios sistemos ir papildomų privalomųjų sistemų sumokamus mokesčius. Šie specifiniai mokesčiai sudaro skirtumą tarp specialiosios EEDP sistemos sumokamų ir pagrindinių mokesčių.

a)   Pagrindiniai mokesčiai

(16)

Dėl pagrindinių mokesčių (7) vykdant reformą numatoma specialiąją EEDP sistemą prijungti prie bendrosios sistemos (CNAV – Samdomų darbuotojų senatvės draudimo valstybinė kasa) ir papildomų privalomųjų sistemų (AGIRC – Bendroji administracijos darbuotojų pensijų kasų asociacija ir ARRCO – Papildomų pensijų sistemų asociacija). Šios sistemos sektoriaus darbuotojams sumokės pagrindinius mokesčius vietoje sektoriaus įmonių įmokos, atleidžiančios nuo įsipareigojimų pagal bendrąją teisę.

(17)

Kad prijungiančioms sistemoms nebūtų daroma finansinė įtaka (8), socialinės apsaugos institucijos nustato oficialią šio prijungimo tvarką. Šis prijungimas pirmiausia gali būti atliekamas taikant sąnaudų rodiklių apskaitos metodą arba sąnaudų procentinių santykių metodą, kuriais Prancūzijos socialinės apsaugos institucijos naudojosi atlikdamos kitus prijungimus (9).

(18)

2003 m. gruodžio 11 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos teigia:

„Prancūzijos valdžios institucijos įsipareigoja užtikrinti, kad sutartys, kurios bus sudarytos tarp elektros energijos ir dujų pramonės sektoriaus ir pagal bendrąją teisę veikiančių sistemų (prijungiančios sistemos), kaip ir bet kuri kita šioje srityje panaudota priemonė, neturės finansinės įtakos visoms šalims ir valstybei.“.

b)   Specifiniai mokesčiai

(19)

Dėl specifinių mokesčių (10) vykdant reformą skiriami specifiniai būsimieji mokesčiai ir specifiniai ankstesnieji mokesčiai.

(20)

Įmonės administruos specifinius būsimuosius mokesčius, kuriuos sektoriaus darbuotojai sumokės po reformos, nepasikeitus sąlygoms ir nepriklausomai nuo jų sumos padidėjimo, susijusio su užmokesčio fondo svyravimu.

(21)

Sektoriaus įmonės nebemokės specifinių ankstesnių elektros energijos ir dujų perdavimo ir tiekimo sektoriaus darbuotojų mokesčių, sukauptų reformos dieną, bet jie bus surenkami iš nustatytų tarifinių įmokų. Ši įmoka nustatoma pagal kiekvienam galutiniam vartotojui taikomą elektros ar dujų tinklų naudojimosi tarifą ir nepriklauso nuo iš tikrųjų sunaudotos energijos kiekio. Visa įmoka bus surenkama įvertinus elektros energijos arba dujų perdavimą galutiniam vartotojui ir pervesta į naują EEDP sektoriaus pensijų kasą.

(22)

Sektoriaus įmonės ir toliau mokės specifinius ankstesnius darbuotojų, nepriklausančių elektros energijos ir dujų tiekimo sektoriui, reformos dieną surinktus mokesčius. Reformos dieną šie specifiniai pensijų mokesčiai bus paskirstomi sektoriaus įmonėms pagal du kriterijus: pagal užmokesčio fondo dydį ir įmonių, turinčių EEDP įmonės statusą, darbuotojų darbo laiko trukmę.

(23)

Be to, vykdant minėtą reformą numatoma valstybės garantiją dėl pensijų įmokos, kurios dydis yra toks, kaip visi specifiniai ankstesni mokesčiai. Pagaliau ši garantija bus suteikiama ne įmonėms, o Valstybinei elektros energijos ir dujų pramonės kasai. Ją bus galima įgyvendinti tik nustačius įmonės nemokumą ir panaudojus išankstinį įmonių solidarumo mechanizmą, kuriam taikoma tam tikra riba.

C)   Lengvata, suteikta EDF 1997 m. nesumokėjus įmonės pelno mokesčio už dalį atidėjimų (sudarytų iš nesumokėtų mokesčių), skirtų pagrindinio tiekimo tinklo (PTT) atnaujinimui

(24)

1987 m. EDF, motyvuodama tuo, kad 1956 m. pasirašius koncesijos sutartį jai buvo perleistas pagrindinis tiekimo tinklas (PTT), iš dalies pakeitė savo apskaitos metodą ir balanse PTT priklausantį turtą įtraukė į eilutę „Perleistas turtas“. EDF šiam turtui pritaikė Prancūzijoje nustatytas specialias perleisto turto, kurį pasibaigus perleidimo laikui reikia grąžinti valstybei, apskaitos taisykles ir sudarė neapmokestintus atidėjimus, skirtus PTT atnaujinimui.

(25)

1997 m. lapkričio 10 d. įstatymu nustatyta, kad nuo 1956 m. EDF yra PTT savininkas. 1987–1996 m. sukaupti atidėjimai pagal perleisto turto tvarką tapo nepagrįsti.

(26)

1997 m. EDF turėjo dvejopus neapmokestintus atidėjimus, skirtus PTT atnaujinimui: 38,5 milijardo Prancūzijos frankų (FRF) nepanaudotų atidėjimų ir 18,345 milijardo FRF perleidimo mokesčių – už šią sumą jau buvo atlikti atnaujinimo darbai.

(27)

Šiems atidėjimams netekus pagrindo, Prancūzijos valdžios institucijos, vadovaudamosi įstatymu ir ministerijos sprendimu, pertvarkė EDF balansą.

(28)

Pirma, 1997 m. lapkričio 10 d. įstatymu Nr. 97-1026 nustatoma, kad „nuo 1997 m. sausio 1 d. PTT turto, perleisto natūra ir esančio EDF balanso pasyvuose, mainomoji vertė, be įvertinimo skirtumo, priskiriama „kapitalo dotacijas“ “. Įstatyme numatyta, kad dalis atidėjimų, sudarančių perleidimo mokesčius, perklasifikuojama į kapitalo dotacijas, kurioms netaikomas pelno mokestis.

(29)

Antra, 1997 m. gruodžio 22 d. ekonomikos, finansų ir pramonės ministro bei pramonės valstybės sekretoriaus laiško, adresuoto EDF (toliau – ekonomikos ministro laiškas), 1 priede aiškinamas EDF balanso pertvarkymas pagal 1997 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. 97-10264 straipsnį:

„—

„Perleidimo mokesčių“ (18 345 563 605 FRF) perskirstymas:

PTT natūra perleisto turto už 14 119 065 335 FRF mainomosios vertės konsolidavimas dotacijoms kapitalo didinimui,

PTT turto perkainavimo 1959 m. (2 425 mlrd. FRF) ir 1976 m. (nesudėvėtas turtas: 97 mlrd. FRF) skirtumų prijungimas prie eilutės „PTT perkainavimo skirtumai“, kurioje nurodyta 1 720 mlrd. FRF suma padidėja iki 4 145 mlrd. FRF,

atidėjimų sujungimas dėl nudėvėto turto perkainavimo 1976 m. (1 704 mlrd. FRF) eilutėje nurodyta suma 877 mlrd. FRF padidėja iki 2 581 mlrd. FRF.

Pagal 1997 m. birželio 6 d. Valstybinės apskaitos tarybos nuomonę Nr. 97-06 dėl apskaitos pakeitimų nepagrįsti atidėjimai (38 520 943 408 FRF) atnaujinimui priskiriami kitų metų biudžetui“.

(30)

Ekonomikos ministro laiško 3 priede nurodomos ir dėl EDF balanso pertvarkymo susidariusios mokestinės pasekmės. Atnaujinimui skirtus nepanaudotus 38,5 milijardo FRF atidėjimus priskyrus kitų metų biudžetui, pastebėtas grynųjų aktyvų svyravimas, ir yra taikomas 41,66 % įmonės mokestis, galiojantis 1997 m.

(31)

Taigi 38,5 milijardo FRF dar nepanaudotų atidėjimų Prancūzijos valdžios institucijų buvo apmokestinta, tuo tarpu dalis atidėjimų, priskiriamų perleidimo mokesčiams, nebuvo apmokestinta.

(32)

Pagal 1997 m. lapkričio 10 d. įstatymą ir ekonomikos ministro laišką perkainavimo skirtumai buvo priskirti rubrikai „Nuosavybė“ ir nebuvo apmokestinti, kadangi jie sudarė perkainavimo pajamas, gautas atleidus nuo mokesčių arba pagal 1956 m. ir 1976 m. įstatymus dėl perkainavimo pritaikius mokesčių netaikymo tvarką.

(33)

Pertvarkant EDF balansą, Prancūzijos valdžios institucijos laikėsi Valstybinės apskaitos tarybos 1997 m. birželio 18 d. nuomonės Nr. 97-06 dėl apskaitos metodų, įvertinimo ir mokesčių pritaikymo pakeitimų ir klaidų ištaisymo (toliau – Valstybinės apskaitos tarybos nuomonė), nustatančios, kad apskaitos klaidos, pagal savo pobūdį susijusios su ankstesnėmis apskaitos operacijomis, „priskiriamos tiems finansinių metų rezultatams, kuriais jos ir buvo nustatytos“.

(34)

Komisija 2002 m. spalio 15 d. nurodė Prancūzijos valdžios institucijoms pateikti visus šios pagalbos priemonės apskaitos įvertinimui būtinus dokumentus, informaciją ir duomenis, pirmiausia visas Prancūzijos audito rūmų konfidencialių ataskaitų kopijas. Prancūzijos valdžios institucijos pateikė tik šių ataskaitų ištraukas, motyvuodamos tuo, kad tik šios ištraukos yra susijusios su Komisijos atliekamais tyrimais ir kad „atitinkamose Audito rūmų ataskaitose apie EDF yra svarbių duomenų, kurie yra komercinė paslaptis.“.

(35)

Komisija daro išvadą, kad pateikti dokumentai yra gerokai sutrumpinti. Ji primena, kad dokumentų reikšmę atliekamiems tyrimams turi vertinti ne valstybė narė, o Komisija. Be to, atsisakant pateikti dokumentus Komisijai komercinės paslaptys nėra pakankamas motyvas, nes Komisija įsipareigoja konfidencialiai išnagrinėti visą su komercinėmis paslaptimis susijusią informaciją. Valstybei narei atsisakius pateikti Komisijos reikalaujamą dokumentą, Komisija pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalį sprendimą gali priimti remdamasi turima informacija.

III.   SUINTERESUOTOS TREČIOSIOS ŠALIES PASTABOS

(36)

Pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, Valstybinė nepriklausomų šiluminės elektros energijos gamintojų profesinė sąjunga (SNPIET) 2003 m. sausio 6 d. laiške Komisijai pateikė pastabas dėl 1997 m. EDF nesumokėtų įmonės mokesčių už dalį atidėjimų, skirtų PTT atnaujinimo darbams, sudarytų iš nesumokėtų mokesčių. Pagal šias pastabas EDF, vykdydama savo veiklą, nepaisė 1946 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 46-628 reikalavimų ir nesilaikė pramonės ir prekybos įmonėms taikomų taisyklių.

IV.   PRANCŪZIJOS VALDŽIOS INSTITUCIJŲ PASTABOS ATLIEKANT OFICIALIĄ TYRIMO PROCEDŪRĄ

(37)

Prancūzijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas Komisijai atliekant dvi oficialias tyrimo procedūras.

A)   Neribota valstybės garantija

(38)

Prancūzijos valdžios institucijos 2003 m. birželio 12 d. laiške Komisijai pateikė savo pastabas ir, prieš suteikdamos papildomą informaciją, pakartojo 2002 m. gruodžio 11 d. išdėstytus argumentus.

(39)

Prancūzijos valdžios institucijos 2002 m. gruodžio 11 d. laiške neigė pagalbą ir pateikė šiuos argumentus:

a)

Pagal 1980 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. 80-539 dėl administracine tvarka paskirtų delspinigių ir juridinių asmenų, veikiančių pagal viešąją teisę, teismo nutarimų vykdymo VGP įmonė atsako už savo skolas. Tais atvejais, kai kreditų nepakanka, VGP įmonė privalo būtinas lėšas sudaryti mažindama kitoms išlaidoms skirtus kreditus arba didindama savo lėšas. Nemokumo atveju priežiūros institucija pateikia VGP įmonei oficialų reikalavimą imtis veiksmų. Jei ši priemonė yra neveiksminga, priežiūros institucija prireikus randa būtinų lėšų ir įsako apmokėti išlaidas. Prancūzijos valdžios institucijų nuomone, valstybė nesumoka vietoje VGP įmonės skolų, o tik skiria asignavimus tuo atveju, kai įmonė yra nemoki.

b)

Pagalba yra ne VGP įmonei suteiktas statusas, bet dėl šio statuso suteikiamos palankesnės sąlygos kreditui gauti. Todėl Komisija neįrodė, kokiu būdu VGP įmonės neleistinas statusas leido EDF gauti realias lengvatas dėl terminuotų paskolų ar kitų įmonės prisiimtų finansinių įsipareigojimų.

c)

Komisija turėjo apskritai įvertinti VGP įmonių privilegijas ir apribojimus, o ne išskirti tik kai kurias privilegijas. VGP įmonėms iš tiesų taikomi kai kurie apribojimai pagal jų statusą: specializacijos principas ir arbitražinių išlygų draudimas yra nenaudingas kitų įmonių atžvilgiu. Be to, Komisija neatsižvelgia į EDF priskiriamus viešųjų paslaugų teikėjo įsipareigojimus.

d)

Jei netiesioginė valstybės garantija ir galėjo būti nustatyta, tai ji, šiaip ar taip, būtų reikalinga viešųjų paslaugų teikimo tęstinumui užtikrinti.

e)

Dėl Komisijos sprendimo Sutarties 295 straipsnis netenka prasmės ir šis sprendimas prieštarauja vienodų sąlygų taikymo principui, kadangi viešosios įmonės prilyginamos komercinėms įmonėms, nors jų padėtis visiškai skiriasi.

(40)

2003 m. birželio 12 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos pateikia ir kitokią išsamią informaciją.

(41)

Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad valstybinių lėšų atžvilgiu Komisija klaidingai aiškina 1980 m. liepos 16 d. įstatymą Nr. 80-539. Jos primena, kad joks teisės aktas ar teismo sprendimas nenumato ir neįteisina savaiminės garantijos EDF, kaip ir apskritai VGP įmonėms. Jos dar kartą patvirtina, kad 1980 m. liepos 16 d. įstatymu nesiekiama perduoti įsipareigojimų dėl skolos, ir primena, kad net ir tais atvejais, kai viešųjų juridinių asmenų finansinė padėtis buvo sudėtinga, finansinės išeitys buvo rastos be valstybės įsikišimo. Jos taip pat mano, kad jei priežiūros institucijos gali padidinti finansinius sunkumus patiriančio viešojo juridinio asmens lėšas, tai šito nepakanka nei valstybės garantijos, nei valstybinių išteklių, apibrėžtų Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, buvimui įrodyti.

(42)

Dėl lengvatų selektyvumo Prancūzijos valdžios institucijos nurodo, kad atitinkama lengvata nėra selektyvi. Viena vertus, jos pažymi, kad 1980 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 80-539 nustatyta sistema yra suderinama su bendra ekonomikos sistema, kuri grindžiama bendrais Prancūzijos teisės principais, pagal kuriuos viešųjų juridinių asmenų turtas yra neareštuojamas. Kita vertus, jos mano, jog Komisija neįrodo, kad Prancūzijos valdžios institucijos turėtų kokius nors savaveiksmiškumo įgaliojimus, leidžiančius įvertinti galimybę sumokėti pinigų sumą, kurią teismo sprendimu turi sumokėti viešasis juridinis asmuo.

(43)

Prancūzijos valdžios institucijos dar kartą paneigia Komisijos tvirtinimą, kad EDF, turėdama VGP įmonės statusą, gavo neribotą valstybės garantiją, kuri pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį yra valstybės pagalba.

B)   EDF įmonės pelno mokesčio nesumokėjimas už dalį atidėjimų (sudarytų iš nesumokėtų mokesčių), skirtų pagrindinio tiekimo tinklo (PTT) atnaujinimui

(44)

Prancūzijos valdžios institucijos 2002 m. gruodžio 11 d. laiške pateikė Komisijai savo pastabas. Jos nesutinka, dėl to, kad 1997 m. buvo nesumokėtas įmonės pelno mokestis už dalį atidėjimų skirtų PTT atnaujinimui, sudarytų iš nesumokėtų mokesčių, yra valstybės pagalba.

(45)

Pirmiausia Prancūzijos valdžios institucijos nesutinka su Komisijos nurodyta atidėjimų, skirtų PTT atnaujinimui, suma. Prancūzijos valdžios institucijos toliau laikosi nuomonės, kad EDF, net ir neturėdama dotacijų atidėjimams dėl PTT atnaujinimo, 1987–1996 m. nebūtų galėjusi sumokėti įmonės pelno mokesčio dėl labai nuostolingų mokesčių perkėlimų. Be to, Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad perleidimo mokesčiai nėra realus įsiskolinimas valstybei, kadangi valstybė yra ir EDF savininkė, ir institucija, perleidžianti PTT. Todėl 1997 m. balansą pertvarkant, kad būtų padidintos apyvartinės lėšos, perleidimo mokesčiai priskiriami EDF kapitalui, bet nuo jų nesumokėtas įmonės pelno mokestis. Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad 1997 m. atliktas apskaitos pertvarkymas gali būti laikomas papildoma kapitalo dotacija, kurios dydis yra suma, susidariusi atleidus nuo dalies mokesčių.

(46)

Prancūzijos valdžios institucijos neigia ir tai, kad, sudarius atitinkamus atidėjimus, valstybės išmoka 1987–1996 m. buvo neteisėtai sumažinta. Jos teigia, kad net jei grynasis pelnas būtų buvęs didesnis, valstybės išmoka nebūtų buvusi didesnė, nes tuo laikotarpiu išmokos dydis skyrėsi nuo procentinio santykio, nustatyto pagal įmonės grynąjį pelną. Šios išmokos viršutinę ribą fiksuoja valstybė, ir ji galėjo būti fiksuojama neatsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį. Be to, ši išmoka nebūtinai buvo išskaičiuojama iš grynojo kiekvienų biudžetinių metų pelno. Šiuo požiūriu, atsižvelgus į labai nuostolingus EDF mokesčių perkėlimus, Prancūzijos valdžios institucijos pažymi, kad valstybė atskaitė 1987–1996 m. dividendus, kurie buvo gerokai didesni už komercinėms bendrovėms bendrosios teisės nustatytą ribą.

(47)

Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad net jei atidėjimų dėl PTT atnaujinimo sudarymas ir gali būti laikomas lengvata, ji turėtų būti anuliuota dėl 1997 m. padidinto įmonės pelno mokesčio. Jos taip pat teigia, kad apskritai 1988–1997 m. EDF valstybei sumokėjo sumą, didesnę už įmonės pelno mokestį, kurį būtų sumokėjusi įmonė, veikianti pagal prekybos teisę, kuri nebūtų sudariusi atidėjimų PTT atnaujinimui ir būtų sumokėjusi savo akcininkui 37,5 % dividendų nuo grynojo pelno, atskaičius mokesčius.

(48)

Prancūzijos valdžios institucijos taip pat mano, kad jei turėjo būti nustatyta neteisėta lengvata, tai ji yra laikoma esama pagalba, o ne nauja pagalba, dėl Reglamente (EB) Nr. 659/1999 nustatyto dešimties metų senaties termino, kuris skaičiuojamas pradėjus teikti pagalbą. Atsižvelgdamos į tai, kad pirmasis Komisijos prašymas suteikti informaciją pateiktas 2001 m. liepos 10 d., Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad iki 1991 m. skirtai galimai pagalbai jau yra suėjęs senaties terminas. Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad įstatymų leidėjo įsikišimas 1997 m. negalėjo nutraukti senaties termino, nes tai galima padaryti tik Komisijos priemonėmis. Todėl Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad tai yra esama pagalba, nes ji buvo suteikta prieš pradedant elektros energijos rinkos liberalizavimą.

(49)

2003 m. lapkričio 20 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos primena savo argumentus dėl perkainavimo skirtumų, įskaitytų į įmonės apskaitos perleidimo mokesčių sumą, bei dėl senaties termino taikymo tvarkos. Jos taip pat tvirtina, kad pertvarkant EDF balansą reikėjo taikyti 1996 m. įmonės mokesčių normą (36,67 %), o ne 1997 m. normą (41,66 %). Jos pažymi, kad šis pertvarkymas atliktas pagal mokesčių deklaraciją, pateiktą 1997 m. gruodžio 23 d. pasibaigus 1996 finansiniams metams, bet dar neprasidėjus 1997 finansiniams metams.

(50)

Prancūzijos valdžios institucijos atmeta Komisijos tvirtinimą, kad EDF lengvata suteikta 1997 m. nesumokėjus įmonės mokesčio už dalį neapmokestintų atidėjimų, skirtų PTT atnaujinimui.

C)   Prancūzijos valdžios institucijų komentarai dėl suinteresuotos trečiosios šalies pastabų

(51)

2003 d. sausio 21 d. laišku Prancūzijos valdžios institucijoms pateikiamos SNPIET pastabos. 2003 m. vasario 21 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos pakomentavo šias pastabas, nurodydamos, kad į SNPIET pastabas neturėtų būti atsižvelgta, nes, viena vertus, jos nėra tiesiogiai susijusios su pradėta oficialia tyrimo procedūra, o kita vertus, SNPIET nesuteikia jokios papildomos informacijos Komisijai dėl pradėtos procedūros, todėl dėl šių pastabų jos komentarų neturi.

V.   VALSTYBĖS PAGALBOS ĮVERTINIMAS

(52)

Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje (11) teigiama, kad „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“. Komisija, norėdama nustatyti, ar atitinkama priemonė pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatas yra valstybės pagalba, turi įvertinti šiuos kriterijus: ar ši priemonė yra valstybinio pobūdžio, ar panaudoti valstybiniai ištekliai, ar suteikta lengvata tam tikroms įmonėms arba sektoriams galėjo iškraipyti konkurenciją ir daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(53)

Komisija taip pat primena argumentus, jau pateiktus sprendimuose dėl atitinkamos priemonės pasiūlymo ir dėl oficialios tyrimo procedūros pradžios (12).

(54)

Šiuo sprendimu nenusprendžiama, ar buvo taikomos Europos ekonominės erdvės susitarimo taisyklės ir ar buvo jų laikomasi.

1.   Neribota valstybės pagalba EDF

a)   Valstybiniai ištekliai

(55)

VGP įmonės statusas EDF suteiktas nuo pat jos įkūrimo, 1946 m. balandžio 8 d. priėmus įstatymą Nr. 46-628 dėl elektros energijos ir dujų nacionalizavimo. Kaip ir visiems viešiesiems juridiniams asmenims, EDF netaikomos bendrosios teisės nustatytos bendrosios procedūros.

(56)

Komisijos pranešime dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo skiriant valstybės pagalbą garantijų forma (13) (toliau – Pranešimas dėl valstybės pagalbos, suteiktos garantijų forma) 2.1.3 punkte teigiama, kad „[…] pagalba, suteikta garantijų forma, yra tuomet, kai palankesnės sąlygos kreditams gauti suteikiamos įmonėms, kurioms dėl jų teisinio statuso netaikoma bankroto ir nemokumo procedūra arba aiškiai numatoma valstybės garantija, arba nuostoliai padengiami iš valstybės lėšų“. Valstybės pagalba nustatoma, jei yra viena iš šių prielaidų.

(57)

Komisija mano, kad EDF netaikant sanavimo ir likvidavimo procedūros yra panaikinama bankroto galimybė, o tai prilygsta garantijai, suteikiamai visiems įmonės įsipareigojimams. Pagal rinkos taisykles garantija negali būti išmokama. Tokia garantija, kuriai netaikomos nei apimties, nei terminų, nei sumos ribos, yra laikoma valstybės pagalba.

(58)

Vadovaujantis pranešimu dėl valstybės pagalbos, suteiktos garantijų forma, pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, yra laikoma pagalba net jei valstybė, pagal suteiktą garantiją, neskiria piniginės išmokos. Pagalba yra suteikiama tuomet, kai skiriama garantija, t. y. kai EDF suteikiamas VGP įmonės juridinis statusas, pagal kurį jai nėra taikoma nemokumo ir bankroto procedūra. Tokiu būdu neribota valstybės garantija, suteikta EDF, yra pagrindžiama įstatymu.

(59)

Sprendime dėl atitinkamos priemonės pasiūlymo ir sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą Komisija jau įvertino neribotą garantiją, suteiktą EDF kaip esamą pagalbą. Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnį esama pagalba yra bet kokia pagalba, suteikta iki Sutarties įsigaliojimo atitinkamoje valstybėje narėje. Tačiau pagal Prancūzijos teismų praktiką bendrasis principas dėl viešųjų juridinių asmenų turto neliečiamumo yra nustatytas XIX a. pabaigoje, o juridinis statusas EDF suteiktas 1946 m.

(60)

Priešingai nei teigia Prancūzijos valdžios institucijos, 1980 m. liepos 16 d. įstatymas Nr. 80-539 (14), numatantis specialią skolų padengimo procedūrą, negali būti prilygintas 1985 m. sausio 25 d. įstatymui Nr. 85-98 dėl teisminio įmonių sanavimo ir likvidavimo. Pagal 1985 m. sausio 25 d. įstatymą, kai komercinė bendrovė nebegali apmokėti savo skolų ir jai negali būti taikoma sanavimo priemonė, ji turi būti likviduojama. Jos turtas areštuojamas ir parduodamas, gautos lėšos skiriamos atsiskaitymui su kreditoriais. Tačiau dažnai aktyvai yra gerokai mažesni nei pasyvai ir iš turto išpardavimo gautų lėšų neužtenka visoms skoloms apmokėti. Todėl komercinės bendrovės, veikiančios pagal bendrąją teisę, kreditoriai susiduria su dvejopa rizika: tuo atveju, kai ji yra nebemoki, įmonė gali būti ne tik likviduojama, bet ir likvidavimo procedūra negali užtikrinti kreditoriams skolų grąžinimo.

(61)

Priešingai, VGP įmonės negali būti likviduojamos ir jų turtas nėra areštuojamas; jų turtas negali būti parduotas, kad būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Viešųjų juridinių asmenų skolų padengimui taikoma specialioji procedūra, nustatyta 1980 m. liepos 16 d. įstatymu Nr. 80-539, pagal kurį, jei trūksta kreditų, turi būti sudarytos reikalingos lėšos. Jei lėšų nepakanka, priežiūros institucija pateikia VGP įmonei oficialų reikalavimą imtis veiksmų. Jei ši priemonė yra neveiksminga, priežiūros institucija prireikus skiria būtinas lėšas ir apmoka išlaidas. 1980 m. liepos 16 d. įstatyme Nr. 80-539 ir dekrete dėl šio įstatymo taikymo neatmetama galimybė blogiausiu atveju suteikti valstybės garantiją; dekrete teigiama, kad priežiūros institucija „prireikus sudaro būtinas lėšas, sumažindama kitoms išlaidoms skirtus, bet dar nepanaudotus kreditus arba padidindama lėšas“ (15). Šiame įstatyme taip pat neatmetama galimybė, kad, neturint galimybės padidinti lėšų iš turimų įmonės lėšų, įsikišus valstybei, šias lėšas galima padidinti iš įmonei nepriklausančių lėšų.

(62)

VGP įmonės kreditoriai nesusiduria su jokia skolų apmokėjimo rizika: VGP įmonė ne tik negali bankrutuoti, bet ir yra įstatymas, garantuojantis skolų padengimą pritaikant specialiąsias administracines procedūras. Tačiau procedūra, taikoma VGP įmonėms, visiškai skiriasi nuo teisinio likvidavimo procedūros, taikomos komercinėms bendrovėms, veikiančioms pagal bendrąją teisę. Todėl priešingai, 1980 m. liepos 16 d. įstatymu Nr. 80-539 yra sustiprinama neribota valstybės garantija, kuri EDF suteikta todėl, kad ši įmonė negali bankrutuoti.

(63)

Teisinė Prancūzijos doktrina skelbia, kad viešiesiems juridiniams asmenims pagal Prancūzijos įstatymus blogiausiu atveju yra suteikiama valstybės garantija. Iš tiesų, kai viešieji juridiniai asmenys vadovauja strateginei veiklos sričiai, kuri yra svarbi ekonominiu ir valstybiniu požiūriu, valstybė privalėtų domėtis jų likimu, jei jos patektų į sunkią finansinę padėtį. Valstybės įsipareigojimai dar sustiprėtų, jei ji kontroliuotų įmonės veiklą, pavyzdžiui, nustatydama tos įmonės produkcijos įkainius (16).

(64)

Dar nepaskelbtoje nuomonėje Valstybės Taryba dėl valstybės įmonės taip pat teigė, „kad valstybės garantija […], net ir be aiškios teisinės nuostatos kyla iš teisinio viešosios įstaigos statuso“ (17).

(65)

Kitaip tariant, jei viešiesiems juridiniams asmenims bankroto ar nemokumo procedūra netaikoma vadovaujantis turto neliečiamumo principu, tai ir valstybės įsipareigojimas prisiimti atsakomybę dėl jų skolų grindžiamas tuo pačiu principu.

(66)

Priešingai nei teigia Prancūzijos valdžios institucijos, 1980 m. liepos 16 d. įstatymas yra selektyvaus pobūdžio, kai taikomas tik komercinėms bendrovėms, kurioms suteiktas viešojo juridinio asmens statusas. Taigi šis įstatymas nėra bendrai taikoma priemonė.

b)   Selektyvus lengvatos pobūdis ir konkurencijos iškraipymas

(67)

Priemonė yra laikoma valstybės pagalba, jei ji suteikia lengvatą kai kuriems konkretiems jos gavėjams. Ekonominio pobūdžio lengvata gali būti laikoma bet kuri priemonė, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti sektorių, įmonių ar prekių gamybą. Valstybės pagalba taip pat gali būti laikoma valstybės įsikišimas, naudingas valstybės įmonei, jei įsikišama susidarius neįprastoms aplinkybėms ir dėl šio įsikišimo atitinkamai įmonei yra suteikiama lengvatų.

(68)

Kadangi dėl savo statuso EDF negali bankrutuoti, jos įsipareigojimams negresia nemokumas. Todėl EDF gali skolintis su mažesnėmis palūkanomis, nei paprastai siūloma komercinei bendrovei, kuri veikia pagal bendrąją teisę ir kuriai gali būti taikoma teisminė sanavimo ir likvidavimo procedūra. Iš tiesų įmonei suteikiamos kredito sąlygos keičiasi pagal jos nemokumo riziką. Kuo rizika yra didesnė, tuo tai įmonei siūlomos kredito sąlygos yra griežtesnės. Tokios įmonės kaip EDF, kurių finansavimas atliekamas išleidžiant obligacijas, kreipiasi į nepriklausomas kredito reitingo agentūras, prašydamos kaskart įvertinti nemokumo riziką. Pagal įmonei pateiktus reitingus nustatoma investuotojo reikalaujama išmokos suma, kad būtų galima pasirašyti dėl obligacijų išleidimo. Jei dėl padidėjusios nemokumo rizikos krinta įmonės reitingas, investuotojai pareikalaus didesnės išmokos sumos ir padidės įmonės obligacijų emisijos vertė. Taigi įmonei neribota valstybės garantija suteikiama, kai nėra taikoma bankroto procedūra pagal bendrąją teisę ir jai negresia nemokumas, dėl to ji gali skolintis palankesnėmis sąlygomis.

(69)

Visos pagrindinės kredito reitingo agentūros mano, kad neribota valstybės garantija yra lemiamas veiksnys vertinant EDF nemokumo riziką. Nuo 2001 m. liepos mėn. agentūra „Fitch Ratings“ EDF suteikė ilgalaikį skolinimosi reitingą AAA ir trumpalaikį skolinimosi reitingą F1+. Pranešime ši agentūra pažymėjo, kad šie reitingai atspindi netiesioginę valstybės garantiją EDF įsiskolinimams, taip pat ir jos dabartinį teisinį statusą, ir pridėjo, kad neturint šios valstybės garantijos EDF ilgalaikis reitingas būtų AA+ (18). 2002 m. gegužės mėn. agentūra „Fitch“ patvirtino šiuos ilgalaikius ir trumpalaikius reitingus; tačiau ji grupės vidinio kredito kokybei suteikė AA reitingą (19). Neribota valstybės garantija leidžia EDF gauti geresnį nemokumo rizikos įvertinimą, nei toks įvertinimas būtų gautas remiantis įprasta vidaus kredito kokybės analize. 2002 m. sausio mėn. agentūra „Moody’s“ sumažino ilgalaikį EDF reitingą Aaa nuo „pastovaus“ iki „neigiamo“. Pranešime agentūra paaiškino, jog dėl EDF statuso ir kontrolės struktūros yra vis didesnė tikimybė, kad šis reitingas bus pakeistas į vidutinės trukmės reitingą, ir jei EDF praras dabartinį statusą, dėl kurio jai pavyko išvengti bankroto procedūros pagal bendrąją teisę taikymo, tai ilgalaikio skolinimosi reitingas galėtų būti sumažintas vienu arba dviem punktais (20). Neribota valstybės garantija leidžia EDF gauti palankesnes kredito sąlygas nei sąlygas, kurios būtų suteikiamos valstybės garantijos neturinčiai komercinei bendrovei.

(70)

Ši lengvata yra selektyvaus pobūdžio, jei EDF yra vienintelė įmonė, veikianti elektros energijos rinkoje, kuriai dėl jos statuso suteikta neribota valstybės garantija.

(71)

EDF konkuruoja su kitomis elektros energijos gamybos, tiekimo ir energetikos paslaugų teikimo rinkose veikiančiomis Bendrijos įmonėmis, taip pat ir su kitomis įmonėmis, veikiančiomis energetikos rinkoje, konkuruojančioje su elektros energijos rinka. Pagal įprastą Europos Bendrijos Teisingumo Teismo praktiką (21), bet kokia pagalba, Bendrijos vidaus prekyboje sustiprinanti vienos įmonės pozicijas kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu, iškraipo konkurenciją.

(72)

EDF suteikta neribota valstybės garantija yra pranašumas, sustiprinantis jos poziciją kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu. Todėl pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį ši garantija iškraipo konkurenciją.

2.   EEDP sektoriaus pensijų sistemos reforma

a)   selektyvus lengvatos pobūdis ir konkurencijos iškraipymas

(73)

EEDP sektoriaus pensijų sistemų prijungimas prie pagal bendrąją teisę veikiančių sistemų nėra lengvata, jei tokio prisijungimo galimybė suteikiama bet kuriai to pageidaujančiai specialiajai pensijų sistemai ir jei prisijungimo finansinė, įvertinimo ir terminų tvarka nedaro finansinės įtakos prijungiančioms sistemoms ir valstybei.

(74)

Tokiu atveju techninė prisijungimo tvarka turi būti nustatoma per sektoriaus ir prijungiančių sistemų derybas. Nepaisant to, Prancūzijos valdžios institucijos 2003 m. gruodžio 11 d. laiške oficialiai įsipareigojo „užtikrinti, kad sutartys, kurios bus sudarytos tarp elektros energijos ir dujų pramonės sektoriaus ir pagal bendrąją teisę veikiančių sistemų (prijungiančios sistemos), kaip ir bet kuri kita šioje srityje panaudota priemonė, neturės finansinės įtakos visoms šalims ir valstybei“.

(75)

Komisija mano, kad tuo atveju, jei šis įsipareigojimas yra iš tikrųjų vykdomas, EEDP sektoriaus pensijų sistemos prijungimas prie pagal bendrąją teisę veikiančių sistemų nėra lengvata. Priešingu atveju prijungimo veiksmai turėtų būti tiriami iš naujo. Komisija pažymi, kad Prancūzijos valdžios institucijos turi oficialiai pranešti Komisijai apie šį prijungimą tuo atveju, jei nustatant galutinę prijungimo tvarką nebūtų vadovaujamasi finansinio neutralumo principu.

(76)

Atsižvelgdama į šį Prancūzijos institucijų įsipareigojimą, Komisija mano, kad EEDP sektoriaus pensijų sistemos prijungimas prie pagal bendrąją teisę veikiančių sistemų nėra valstybės pagalba, juo labiau kad šis prijungimas neturi finansinės įtakos įmonėms, prijungiančioms sistemoms ir valstybei.

(77)

Kita vertus, pagal minėtą reformą EEDP šakos įmonės atleidžiamos nuo dalies pensijų įsipareigojimų, reformos dieną sudarančių elektros energijos perdavimo ir paskirstymo sektoriaus darbuotojų sukauptus mokesčius. Šie mokesčiai bus sumokami pasinaudojant jau minėta tarifine įmoka. EEDP šakos įmonės atleidžiamos nuo dalies ankstesnių pensijų mokesčių, tokiu būdu EEDP sektoriui suteikiama lengvata.

(78)

Taigi elektros energijos ir dujų sektoriui suteikiama lengvata, kuri nebuvo suteikta jokiems kitiems konkuruojantiems Prancūzijos ekonomikos (tokiems kaip naftos gavybos ir anglių kasybos sektoriams). Todėl šiam sektoriui suteikta lengvata yra selektyvaus pobūdžio.

(79)

Prancūzijos elektros energijos ir dujų sektorius konkuruoja su kitų valstybių narių tokio pat pobūdžio sektoriais. Bet kokia pagalba, valstybių narių tarpusavio prekyboje sustiprinanti vieno sektoriaus poziciją konkuruojančių sektorių atžvilgiu, iškraipo konkurenciją. Šakos įmonių dalies ankstesnių pensijų įsipareigojimų neapmokėjimas yra Prancūzijos EEDP sektoriui suteikta lengvata, kuri neišvengiamai sustiprina jo poziciją kitų valstybių narių konkuruojančių sektorių atžvilgiu. Todėl pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatas ši lengvata iškraipo konkurenciją.

(80)

Valstybės garantija, suteikta Valstybinei elektros energijos ir dujų pramonės kasai dėl pensijų išmokų, kurių bendra suma sudaro ankstesnius specifinius mokesčius, yra garantija, kuri blogiausiu atveju suteikiama EEDP sektoriaus pensijų sistemai, o ne įmonėms. Taigi valstybės garantija suteikiama socialinės apsaugos institucijai, kuri veikia pagal paskirstymo principą ir yra finansuojama iš privalomųjų įmokų. Pagal įprastinę Teisingumo Teismo praktiką (22) tokia institucija nevykdo Sutartyje apibrėžtos ūkinės veiklos. Todėl pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį šiai institucijai suteikta garantija nėra valstybės pagalba.

b)   Valstybės ištekliai

(81)

EEDP sektoriaus pensijų sistemos reforma, apie kurią pranešė Prancūzijos valdžios institucijos, apima ir valstybės išteklius.

(82)

Įsipareigojimų suma, sudaranti specifinius elektros energijos perdavimo ir paskirstymo sektoriaus darbuotojų reformos dieną sukauptus pensijų mokesčius, bus perkelta Valstybinei EEDP kasai ir bus finansuojama iš Prancūzijos valdžios institucijų nustatytos tarifinės įmokos. Prisijungimas prie elektros energijos ir dujų perdavimo ir paskirstymo tinklo yra šios tarifinės įmokos pagrindinis veiksnys.

(83)

Ši įmoka yra privaloma. Ji nustatoma įstatymu, kuriame yra apibrėžiama jos pagrindas, surinkimo tvarka ir surinktų lėšų asignavimas. Energetikos reguliavimo komisijai pareiškus nuomonę, skirtingi šios įmokos tarifai nustatomi bendru ministrų, atsakingų už biudžetą ir energetiką, sprendimu. Nors visa ši įmoka surenkama įvertinus elektros energijos arba dujų perdavimą ir pervedama tiesiogiai į naują EEDP sektoriaus kasą ir valstybė tiesiogiai nesikiša į jos kontroliavimą, vis dėlto ji nustato šios įmokos surinkimo sąlygas ir gautų lėšų asignavimą. Dėl šių priežasčių iš tarifinės įmokos surinktos lėšos yra ir valstybės lėšos.

3.   EDF 1997 m. įmonės pelno mokesčio nesumokėjimas už dalį atidėjimų (sudarytų iš nesumokėtų mokesčių), skirtų PTT atnaujinimui

a)   Selektyvus lengvatos pobūdis ir konkurencijos iškraipymas

(84)

Pagal 1997 m. lapkričio 10 d. įstatymą Nr. 97-1026 nuo 1956 m. EDF yra PTT savininkas, todėl reikėtų patikrinti, ar šiuo įstatymu numatomas PTT nuosavybės perdavimas.

(85)

Prancūzijos valdžios institucijų pateiktos informacijos duomenimis, pagal pirmąsias 1956 m. sutarties sąlygas EDF pagrįstai laikoma PTT savininku. Ši išvada pagrįsta tokiais kriterijais: skirtingo pobūdžio koncesijos sutarčių ypatumai pagal Prancūzijos teisę, specifiniai pradinio turto perleidimo EDF ypatumai, kai nenumatomas tikslus straipsnis dėl turto grąžinimo, atitinkamų aktyvų, už kuriuos EDF privalėjo sumokėti mokestį kaip kompensaciją už pasisavintą turtą, įsigijimo procedūra ir PTT priežiūros bei plėtros finansavimo iš EDF lėšų sąlygos. Todėl Komisija mano, kad „išaiškinimas“ dėl PTT nuosavybės teisių 1997 m. lapkričio 10 d. įstatyme Nr. 97-1026 nėra valstybės pagalba.

(86)

Todėl reikia išnagrinėti, ar į įstatymą Nr. 97-1026 įtrauktos visos šio „išaiškinimo“ mokestinės pasekmės, ir, jei taip nėra, tai EDF nebuvo suteikta mokesčių lengvata.

(87)

1987–1996 m. EDF sudarė atidėjimus iš nesumokėtų mokesčių, skirtus PTT atnaujinimui. Priėmus 1997 m. įstatymą, kuriuo skelbiama, kad nuo 1956 m. EDF yra PTT savininkė, šie atidėjimai tapo nepagrįsti ir todėl turėjo būti įrašyti į kitas balanso eilutes.

(88)

Ekonomikos ministro laiške, kuriame nustatomos EDF balanso pertvarkymo mokestinės pasekmės, nurodoma, kad PTT atnaujinimui skirtiems nepanaudotiems atidėjimams Prancūzijos valdžios institucijos pritaikė 1997 m. galiojusią 41,66 % įmonės pelno mokesčio normą.

(89)

Tuo tarpu pagal 1997 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. 97-10264 straipsnį, dalis šių atidėjimų, sudarančių perleidimo mokesčius, už 14,119 milijardo FRF sumą, už kurią jau buvo atlikti atnaujinimo darbai, perkelti į kapitalo dotacijas nepritaikant įmonės pelno mokesčio. Prancūzijos valdžios institucijos pripažįsta šios operacijos neteisėtumą. Vyriausiosios mokesčių valdybos 2002 m. balandžio 9 d. pareiškime Komisijai Prancūzijos valdžios institucijos nurodo, kad „perleidimo mokesčiai, priklausantys PTT, sudaro neteisėtą skolą, nes priskyrus juos prie kapitalo lėšų, buvo nepagrįstai atleisti nuo mokesčio“, taip pat, kad „šios lėšos, prieš jas priskiriant prie kapitalo lėšų, turėjo būti iš įmonės pasyvų, kuriems buvo neteisingai priskirtos, perkeltos į grynojo kapitalo sąskaitą ir tokiu būdu padidinti grynuosius aktyvus, apmokestinamus pagal Mokesčių kodekso 38-2 straipsnį“. Prancūzijos valdžios institucijos tvirtina, kad „tokiu būdu suteikta mokesčių nuolaida [EDF suteikta 1997 m.] gali būti įvertinta 5,88 milijardo FRF (14,119 × 41,66 %)“, arba 888,89 milijono eurų (23).

(90)

Komisija teigia, kad, remiantis Valstybinės apskaitos tarybos nuomone, klaidų ištaisymas turi būti įskaitomas į tų finansinių metų rezultatus, kuriais tos klaidos buvo pastebėtos. Be to, jei 38,5 milijardo FRF nepanaudotiems atidėjimams, sudarytiems iš nesumokėtų mokesčių, buvo taikoma 1997 m. galiojusi 41,66 % įmonės mokesčių norma, tai Komisija mano, kad nėra jokios objektyvios priežasties netaikyti tos pačios normos kitai atidėjimų, sudarytų iš nesumokėtų mokesčių, daliai.

(91)

Komisija mano, kad perleidimo mokesčiams tuo pačiu metu taikoma turėjo būti tokia pati mokesčių norma, kaip ir kitiems atidėjimams, sudarytiems iš nesumokėtų mokesčių. Tai reiškia, kad 14,119 milijardo FRF perleidimo mokesčių turėjo būti pridėta prie 38,5 milijardo FRF dar nepanaudotų atidėjimų ir apmokestinta pagal 41,66 % mokesčių normą, Prancūzijos valdžios institucijų taikytą tuo metu, kai buvo atliekamas EDF balanso pertvarkymas. Todėl EDF, nesumokėjusi viso įmonės pelno mokesčio po įmonės balanso pertvarkymo, sutaupė 888,89 milijono eurų.

(92)

Komisija mano, kad pagalba yra skirta 1997 m., kadangi 14,119 milijardo FRF suma tuo metu buvo įsiskolinimas valstybei, užregistruotas balanse kaip perleidimo mokesčiai, kuriuos valstybė panaikino 1997 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 97-1026.

(93)

Prancūzijos valdžios institucijos tvirtina, kad EDF, net ir neturėdama dotacijų atidėjimams PTT atnaujinimui, nebūtų galėjusi 1987–1996 m. sumokėti įmonės mokesčio dėl nuostolingų mokesčių perkėlimų. Komisija mano, kad šis argumentas nėra svarbus, nes mokesčių lengvata suteikta 1997 m., o ne ankstesniais metais. Be to, Komisija pažymi, kad, neskiriant dotacijų atidėjimams, nuostolingi mokesčių perkėlimai 1987–1996 m. būtų palaipsniui išnykę ir 1997 m. EDF privalomas pelno mokestis būtų buvęs gerokai didesnis.

(94)

Prancūzijos valdžios institucijos taip pat mano, kad jei atidėjimų sudarymas PTT atnaujinimui yra laikomas lengvata, tai ji turėtų būti laikoma panaikinta dėl padidėjusio įmonės pelno mokesčio, sumokėto 1997 m. Komisija gali tik atmesti šį argumentą. Kaip įrodė Komisija ir kaip 2002 m. balandžio 9 d. pareiškime nurodė Prancūzijos valdžios institucijos, jei atidėjimai, skirti PTT atnaujinimui, buvo apmokestinti, tai perleidimo mokesčiai buvo priskirti prie kapitalo dotacijų, jiems netaikant įmonės pelno mokesčio. Todėl mokesčiai, kuriuos EDF sumokėjo 1997 m., yra mažesni nei iš tikrųjų turėjo būti.

(95)

Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad 1997 m. apskaitos reformą galima laikyti papildoma kapitalo dotacija, kurią sudaro suma, gauta dėl dalinio atleidimo nuo mokesčio. Todėl tai būtų investicija, o ne pagalba. Jos taip pat tvirtina, kad EDF 1987–1996 m. bendrai sumokėta suma yra didesnė už mokesčius, kuriuos būtų sumokėjusi įmonė, veikianti pagal komercinę teisę, kuri nebūtų sudariusi atidėjimų PTT atnaujinimui ir kuri savo akcininkui būtų sumokėjusi 37,5 % dividendus nuo gryno pelno, atskaičius mokesčius.

(96)

Komisija gali tik atmesti šiuos argumentus, primindama, kad privataus investuotojo principas gali būti reikšmingas tik vykdant ūkinę veiklą, o ne priežiūros įgaliojimus. Valstybės institucija kaip argumento, pagrindžiančio jos nuožiūra skiriamą pagalbą, negali naudoti galimo ekonominio pelno, kurį gautų būdama įmonės savininkė, nes jai suteiktos tos pačios įmonės mokesčių priežiūros teisės.

(97)

Iš tiesų, jei valstybė narė gali ne tik vykdyti viešosios valdžios funkcijas, bet ir veikti kaip akcininkė, ji turi atskirti vykdančios viešosios valdžios ir akcininkės funkcijas. Suteikus teisę valstybėms narėms naudotis viešosios valdžios įgaliojimais investuojant į įmones, veikiančias konkurencijai atvirose rinkose, tai reikštų, kad nepaisoma Bendrijos taisyklių dėl valstybės pagalbos. Be to, net jei pagal 295 straipsnį Sutartis yra neutrali nuosavybės požiūriu, valstybės įmonėms turi būti taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir privačioms įmonėms. Taigi, jei valstybė, naudodamasi išimtinėmis viešosios valdžios teisėmis, suteiktų privilegijų įmonėms, būdama jų akcininke, tai reikštų, kad viešosioms ir privačioms įmonėms netaikomos vienodos sąlygos.

(98)

Prancūzijos valdžios institucijos tvirtina, kad pertvarkant EDF balansą turėjo būti taikoma 1996 m., o ne 1997 m. įmonės pelno mokesčio norma. Kaip jau nurodyta anksčiau, Komisija pažymi, kad Valstybinė apskaitos taryba mano, jog apskaitos klaidos turi būti ištaisytos tais pačiais finansiniais metais, kai jos buvo pastebėtos. Kadangi pagal 1997 m. lapkričio 10 d. įstatymą Nr. 97-1026 atidėjimai PTT atnaujinimui tapo nepagrįsti, jie turėjo būti perkelti į 1997 finansinius metus ir apmokestinti pagal tais metais taikytą įmonės pelno mokesčio normą. Be to, Komisija teigia, kad Prancūzijos valdžios institucijos pačios pritaikė šią 1997 m. įmonės mokesčių normą daliai atidėjimų, už kuriuos buvo sumokėti mokesčiai.

(99)

Taigi 1997 m. EDF nesumokėjus 888,89 mln. eurų mokesčių, grupei suteikiama lengvata. EDF galėjo sumą, susidariusią nesumokėjus mokesčių, panaudoti kapitalui sustiprinti ir neieškoti išorinių lėšų. Ši lengvata neišvengiamai yra selektyvaus pobūdžio, nes įmonės pelno mokesčio nesumokėjimas už dalį atidėjimų yra mokesčių mokėjimo tvarkai, paprastai taikomai tokio pobūdžio operacijoms, daroma išimtis. Tai, kad ši nuolaida buvo suteikta 1997 m. lapkričio 10 d. išleidus specialų įsakymą, patvirtina jos ypatingą ir viršijantį įprastines ribas pobūdį.

(100)

Kaip ir neribota valstybės pagalba, skirta EDF, taip ir ši jai suteikta lengvata neišvengiamai sustiprina jos poziciją kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu. Vadovaujantis Sutarties 87 straipsnio 1 dalimi, ši lengvata iškraipo konkurenciją.

b)   Valstybės lėšos

(101)

Pagalbos sąvoka apima ne tik dideles išmokas subsidijų forma, bet ir joms tolygų (24) bet kokį viešosios valdžios institucijų įsikišimą, kuris palengvina įsipareigojimų, slegiančių įmonės biudžetą, naštą. Pagal nuolatinę jurisprudenciją (25), valstybės mokesčio nesurinkimas, kuris turėjo būti surinktas, sulyginamas su valstybės išteklių naudojimu.

(102)

Šis visų privalomų 1997 finansinių metų įmonės pelno mokesčių nesumokėjimas tiesiogiai grindžiamas valstybės aktu – 1997 m. lapkričio 10 d. įstatymu Nr. 97-1026.

(103)

Taigi 1997 m. EDF gavo 888, 89 milijono eurų pagalbą, suteiktą kaip mokesčių lengvatą.

4.   Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai

(104)

Nuo pat įkūrimo 1946 m. iki 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (26) įsigaliojimo EDF, turėdama visas jai suteiktas išimtines teises perduoti ir paskirstyti elektros energiją bei ją importuoti ir eksportuoti, Prancūzijos rinkoje naudojosi monopoline padėtimi. Nepaisant to, EDF dar iki Direktyvos 96/92/EB įsigaliojimo konkuravo su kitais valstybių narių elektros energijos gamintojais. Be to, laisva konkurencija egzistavo ir susijusiose rinkose, kuriose EDF veikla jau aprėpė plačiau nei leido jai suteiktos išimtinės teisės (tiek geografiniu, tiek sektoriaus požiūriu). Todėl poveikis prekybai buvo daromas gerokai anksčiau nei Direktyvoje 96/92/EB numatytas liberalizavimas.

(105)

Svarbioje ir besiplečiančioje valstybių narių prekyboje, kurioje aktyviai dalyvavo ir EDF, svarbią vietą užima prekyba elektros energija. Ši prekyba, kuri dar labiau plečiama priėmus 1990 m. spalio 29 d. Tarybos direktyvą 90/547/EEB dėl elektros energijos perdavimo tinklais (27), pagrįsta prekybos sutartimis tarp įvairių aukštos įtampos tinklų operatorių, veikiančių valstybėse narėse. Elektros energijos importas į EBPO Europos šalis 1980–1990 m. pagal metinę vidutinę normą padidėjo 7 %. 1981–1989 m. EDF elektros energijos prekybos balanso perviršis padidėjo 9 kartais; taigi grynasis eksportas sudarė 42 TWh, t. y. 10 % nuo visos produkcijos. 1985 m. EDF į kitas valstybes nares eksportavo 19 TWh.

(106)

Savo metinėje 1997 m. ataskaitoje EDF nurodo, kad „EDF yra viena iš pirmaujančių tarptautinių operatorių elektros energijos sektoriuje, investavusi už Prancūzijos ribų 13 milijardų FRF, turinti jėgainių parką, kurio pajėgumas sudaro apie 11 % viso Prancūzijoje esančio jėgainių parko, ir 8 milijonus vartotojų.“. Ataskaitoje taip pat pažymima, kad 1997 m. EDF „padidino ir sustiprino investicijas Europoje, išplėsdama savo veiklą Austrijoje ir Lenkijoje“ ir „eksportavo į Europą daugiau nei 70 TWh“.

(107)

1997–2000 m. įmonės sutartyje, pasirašytoje 1997 m. balandžio 8 d., numatoma 14 milijardų FRF skirti tarptautinėms investicijoms, pirmenybę teikiant Europos regionams. 2000–2002 m. EDF įsigijo trečdalį Vokietijos įmonės EnBW kapitalo, padidino savo filialo „London Electricity“ Didžiojoje Britanijoje gamybos ir paskirstymo apimtis, perėmė tiesioginę Italijos įmonės „Fenice“ kontrolę ir sudarė partnerystės sutartį su „Fiat“, kad galėtų nupirkti „Montedison“ (vėliau tapusio „Edison“) įmonę. EDF užima svarbią vietą valstybių narių prekyboje elektros energija. 2001 m. EDF elektros energijos eksportas pasiekė rekordinį 83,9 TWh kiekį, o metų apyvarta – 2 300 milijonų eurų.

(108)

Šiuo metu Prancūzijoje yra atverta 34,5 % elektros energijos rinkos, kurioje vartotojui nustatyta riba yra 7 GWh. Šią atvirą konkurencijai rinką sudaro apie 3 100 vartotojų, kuriems reikia daugiau nei 150 TWh. Naujausiais apskaičiavimais, EDF konkurentai užima 18,5 % šios rinkos. Prancūzijos rinkoje dalyvauja 31 tiekėjas iš Europos šalių, o 2001 m. elektros energijos importas į Prancūziją sudarė apie 26 TWh. Be to, šiuo metu elektros energijos gamybos srityje Prancūzijoje EDF konkuruoja su „Electrabel“ filialu „Compagnie Nationale du Rhône“ (Nacionalinė Ronos kompanija) ir su „Société Nationale d’Electricité et de Thermique“ (Nacionalinė elektros ir šiluminės energijos įmonė), kurios kapitalo dalis priklauso Ispanijos įmonei „Endesa“. Taigi šiuo metu EDF konkuruoja su kitais Prancūzijos rinkos operatoriais.

(109)

Iki Direktyvos 96/92/EB įsigaliojimo 1999 m. vasario mėn. kai kurios valstybės narės jau ėmėsi priemonių atvirai elektros energijos rinkai kurti. Jungtinė Karalystė 1990 m. atvėrė 100 % rinkos stambiems pramoniniams vartotojams. Švedija 100 % rinkos atvėrė 1996 m., Suomijoje atverti rinką pradėta 1995 m., ir 1997 m. ji atverta 100 %, Vokietijoje 100 % rinkos atverta 1998 m., o Nyderlandai pramoniniams vartotojams rinką visiškai atvėrė 1998 m. Taigi valstybės pagalba, apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 1 dalimi, suteikta įmonėms (taip kurių yra ir EDF), turinčioms monopolį valstybės narės rinkoje ir aktyviai įsitraukusioms į prekybą tarp Bendrijos šalių, dar iki Direktyvoje nustatytos liberalizavimo pradžios iškraipė konkurenciją elektros energijos rinkoje.

(110)

EDF konkuravo ir toliau konkuruoja ne tik Prancūzijos ir kitų valstybių narių elektros gamybos ir paskirstymo srityse, bet išplėtojo savo veiklą ir kitose energetikos paslaugų teikimo rinkose, kurios yra visiškai liberalizuotos. 1997 m. SDS filialas, 100 % priklausantis EDF, teikė tiekimo paslaugas individualiems vartotojams, įmonėms ir šalies institucijoms. SDS užsiėmė atliekų perdirbimu ir gatvių apšvietimu, taip pat teikė kitas energetikos paslaugas ir 1998 m. pasiekė 685 milijonų eurų apyvartą, tuo tarpu 1997 m. apyvarta siekė 650 milijonų eurų. 2000 m. EDF, tarpininkaujant „Dalkia“, kuri yra energetikos paslaugų teikimo įmonėms ir grupėms lyderė Europoje, sudarė partnerystės sutartį su „Veolia Environnement“. Pastaroji įmonė siūlo inžinerines ir energetikos eksploatavimo paslaugas, prižiūri šiluminės energijos sistemas, teikia technines paslaugas, susijusias su pastatų funkcionavimu, ir užtikrina šilumos sistemų, ekologiškų šiluminių jėgainių, bendros elektros energijos gamybos ir pramoninės elektros srovės eksploatavimą.

(111)

EDF taip pat išplėtė savo veiklą ir ekologiškai švarios elektros energijos gavybos rinkoje. 1997 m. holdingo įmonė CHART, 100 % priklausanti EDF, plėtojo veiklą geoterminės ir vėjo elektros energijos srityse. Ši įmonė prie metinės apyvartos prisidėjo 70 milijonų eurų.

(112)

Pagaliau EDF, būdama elektros energijos gamintoja ir skirstytoja, konkuravo vietinėje ir tarptautinėse rinkose su kitais tiekėjais, tiekiančiais energiją iš tokių šaltinių kaip anglys, nafta ir dujos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje EDF pradėjo sėkmingą kampaniją, skatinančią elektros energijos vartojimą šildymui. Tokiu būdu ji praplėtė savo rinkos dalį konkurentų, tiekiančių energiją iš naftos ir dujų, atžvilgiu. Plieno gamybos sektoriuje elektrinės aukštakrosnės konkuruoja su aukštakrosnėmis, kurios yra kaitinamos dujomis arba naftos produktais.

(113)

Dėl poveikio valstybių narių prekybai dujomis reikėtų pažymėti, kad Prancūzija, turėdama menkus gamtinių dujų išteklius, didžiąją dalį dujų importuodavo. Todėl buvo priimta direktyva dėl dujų rinkos liberalizavimo, būtent 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, priimta 1998 m. liepos mėn., kurios nuostatos visose valstybėse narėse turėjo būti baigtos taikyti iki 2000 m. rugpjūčio mėn. Valstybės narės turėjo nurodyti atitinkamus vartotojus, turinčius galimybę rinktis tiekėją. Nustačius šiuos atitinkamus vartotojus, nedelsiant atveriama ne mažiau kaip 20 % dujų rinkos, skaičiuojant nuo metinio šalies dujų suvartojimo, o 2003 m. – 28 % dujų rinkos.

(114)

Prancūzijos parlamento ataskaitoje (28) nurodoma, kad, vadovaujantis vyriausybės pateikta informacija, atitinkami vartotojai, kurie pakeitė tiekėją, 2002 m. pradžioje suvartojo apie 25 % nuo viso vartotojų sunaudoto kiekio ir 5 % nuo visoje rinkoje suvartoto kiekio; taip pat nurodoma, kad Prancūzijos rinkoje pasirodė keturi nauji operatoriai.

(115)

Taigi 1997 m. EDF jau buvo įsitvirtinusi kai kurių valstybių narių rinkose, o pagalba, suteikta EDF nesumokėjus įmonės pelno mokesčio už dalį neapmokestintų atidėjimų, sudarytų PTT atnaujinimui, galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

(116)

Neribota valstybės garantija taip pat buvo EDF suteikta lengvata, kuri neišvengiamai sustiprina jos poziciją jos konkurentų atžvilgiu. Vadovaujantis pateiktomis pastabomis, ši garantija pagal EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalį neišvengiamai daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(117)

Vykdant pensijų sistemos reformą EEDP šakoje sumažinami sektoriaus įmonių įsipareigojimai ir tokiu būdu sektoriui suteikiama lengvata. Atsižvelgiant į tai, kad Europoje yra elektros energijos ir dujų rinkos, lengvatos suteikimas sektoriaus įmonėms Prancūzijoje neišvengiamai daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(118)

Kai laikomasi keturių kriterijų, nustatytų Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, neribota valstybės garantija, suteikta EDF, EEDP šakos įmonių ankstesnių pensijų dalies nesumokėjimas ir EDF įmonės pelno mokesčio už dalį neapmokestintų atidėjimų, sudarytų PTT atnaujinimui, yra valstybės pagalba. Todėl reikia išnagrinėti šios pagalbos apskaitą pagal Sutarties nuostatas.

5.   Atitinkamos valstybės pagalbos apskaitos įvertinimas pagal Sutartį

a)   Neribota valstybės garantija

(119)

Neribota valstybės garantija, kuria naudojasi EDF – tai valstybės pagalba, kuri leidžia grupei tarptautinėse finansinėse rinkose skolintis pinigų palankesnėmis sąlygomis.

(120)

Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad pagalba, atitinkanti Sutartyje nustatytus kriterijus, yra iš esmės nesuderinama su bendrąja rinka. Sutarties 87 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtys tokiam nesuderinamumui šiuo atveju nėra taikomos, nes neatitinka pagalbos, skirtos pirma minėtoje dalyje išvardytiems tikslams įgyvendinti, pobūdžio.

(121)

Minėtos pagalbos priemonės neatitinka nei sąlygų, numatytų 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktuose, skirtų pagalbai kai kurių regionų ekonominiam vystymuisi skatinti, juo labiau kad ji atitinka pagalbą veiklai plėtoti. Iš tiesų ji nėra priklausoma nuo investicijų ar nuo darbo vietų kūrimo, kaip yra numatyta valstybės pagalbos regioninės plėtros pagrindinėse kryptyse (29).

(122)

Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte yra numatyta išimtis pagalbai, skirtai tam tikrų veiklos sričių plėtrai skatinti, jei ji prekybos sąlygų netrikdo taip, kad prieštarautų bendram interesui. Šiuo atveju nagrinėjamai pagalbos priemonei minėta išimtis netaikoma.

(123)

Dėl išimčių, numatytų Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b ir d punktuose, atitinkamos pagalbos priemonė šiuo atveju nėra skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti nei Prancūzijos ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti, nei kultūrai remti ar paveldui išsaugoti.

(124)

Taigi nevykdomi Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardyti suderinamumo kriterijai.

(125)

Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad Komisija savo vertinime neatsižvelgė į suvaržymus, susijusius su EDF statusu, tokius kaip specializacijos principas ir arbitražinių išlygų draudimas. Kalbama apie Prancūzijos administracinės teisės nuostatas, kurios visiškai nesusijusios su valstybės pagalba. Būtent Prancūzijos valdžios institucijos nutarė EDF suteikti šį statusą. Jis kyla iš parlamento priimto įstatymo; taigi jį galima bet kuriuo metu tuo pačiu būdu pataisyti. Tačiau Komisija konstatuoja, kad šis įmonės specializavimasis nesudarė kliūčių tam tikrai EDF veiklos įvairovei išplėsti.

(126)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalį įmonės, kurioms yra patikėta teikti bendro ekonominio intereso paslaugą, turi laikytis Sutarties taisyklių, ypač konkurencijos, kai šių taisyklių taikymas netrukdo teisiškai ir faktiškai įgyvendinti ypatingos jiems pavestos užduoties.

(127)

Komisija neneigia, kad viešosios paslaugos įsipareigojimai atitenka EDF. Todėl pagal Sutarties 86 straipsnį EDF galėtų gauti finansinę kompensaciją arba naudotis kai kuriomis išskirtinėmis bendrosios teisės prerogatyvomis. Tačiau šios finansinės priemonės ir prerogatyvos turi būti proporcingos papildomų būtinų EDF sąnaudų, susidariusių dėl šio viešosios paslaugos vykdymo, kompensacijai. O EDF suteikta valstybės garantija apima visą EDF veiklą, yra neribota laiko atžvilgiu ir atrodo neproporcinga. Taigi Komisija mano, kad konkurencija yra neteisėtai iškraipoma.

(128)

Prancūzijos valdžios institucijos nesirėmė Sutarties 86 straipsnio 2 dalimi, bet pabrėžė, kad EDF uždavinys – teikti viešąsias paslaugas. Tačiau Prancūzijos valdžia išsamiai nenurodė nei specifinių EDF viešosios paslaugos įsipareigojimų, nei jų sąnaudų. Tad yra neįmanoma patikrinti, ar valstybės įsipareigojimo EDF įmonei apimtis atitinka, ar ne įmonės viešosios paslaugos įsipareigojimų sąnaudas. Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad sunku teisingai nustatyti bendrą garantijos vertę, kurios neapibrėžia konkrečios sumos ir kuri yra neribojama laiko atžvilgiu.

(129)

Vadovaudamasi turima informacija, Komisija mano, kad šiuo atveju neįmanoma tirti sprendime Altmark‘o byloje (30) suformuluotų sąlygų laikymosi ir Sutarties 86 straipsnio 2 dalies taikymo kriterijų.

(130)

Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad dėl Komisijos veiklos Sutarties 295 straipsnis nebetenka prasmės. Savo parodymui patvirtinti, ji cituoja generalinio advokato išvadas bylose C-367/98, C-483/99 ir C-503/99 dėl „specifinių akcijų“ (golden shares). Vis dėlto Teisingumo Teismas savo nutarimuose nesilaikė tokio Sutarties 295 straipsnio (31) aiškinimo. Pagal šį straipsnį Bendrija yra neutrali dėl normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą valstybėse narėse. Jokia Sutarties nuostata nesudaro kliūčių tam, kad įmonės visiškai ar iš dalies priklausytų valstybei. Vis dėlto konkurencijos taisyklės privačioms ir viešosioms įmonėms turi būti taikomos vienodai. Iš tiesų pagal įprastą Teisingumo Teismo praktiką 295 straipsnis neleidžia valstybėms narėms nepaisyti esminių Sutarties (32) nuostatų dėl normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą.

(131)

Ši teismų praktika buvo patvirtinta 2003 m. kovo 6 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimu „West LB“ byloje (33). Pagal šį sprendimą neturėtų būti manoma, kad Sutarties 295 straipsnis sumažina valstybės pagalbos sąvokos svarbą pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Taikant konkurencijos taisykles įmonėms, nepaisant normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą, taikomų įmonėms, nesiekiama apriboti pagal Sutarties 295 straipsnį proteguojamos srities ir drausti valstybėms narėms laisvai valdyti valstybės įmones, išlaikant turimas įmonių akcijas, arba atsižvelgiant į kitus motyvus, besiskiriančius nuo pelno kriterijų. Iš tiesų darant prielaidą, kad šie argumentai gali prieštarauti konkurencijos taisyklių taikymui, į juos yra atsižvelgta Sutarties 86 straipsnio 2 dalyje, kurios nuostatos numato, kad įmonės, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, gali išvengti konkurencijos taisyklių taikymo, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti įmonėms patikėtų specialių uždavinių.

(132)

Šiuo konkrečiu atveju tai, kad valstybei priklauso EDF kapitalas, jokiu būdu nėra kvestionuojamas: iš tiesų neribota valstybės garantija yra susijusi ne su normomis, reglamentuojančiomis EDF nuosavybę, o su jos teisiniu statusu. Jeigu nuo šio statuso priklauso aplinkybės, iškraipančios konkurenciją, šis statusas pats savaime turi būti persvarstytas pagal valstybės pagalbos teikimo taisyklės. Valstybės narės gali laisvai rinktis įmonių teisinį statusą, bet rinkdamosi turi laikytis Sutarties nuostatų. Šiuo atveju Komisija laikosi vienodų sąlygų taikymo principo.

(133)

Komisija jokiu būdu neabejoja EDF kapitalo viešuoju pobūdžiu ir neneigia jos VGP įmonės statuso. Komisija tik tiria teisminės sanavimo bei likvidavimo procedūros pažeidimo padarinius, taip pat valstybės kaip garanto įtaką visiems įsipareigojimams dėl EDF skolų, įskaitant ir skolas, susijusias su veikla, kurios neapima įsipareigojimai teikti visuomenines paslaugas.

(134)

Taigi neribota valstybės garantija, kuria naudojasi EDF, yra valstybės pagalba, nesuderinama su Sutarties nuostatomis. Komisija savo 2002 m. spalio mėn. priimtame sprendime dėl atitinkamos priemonės jau yra prašiusi ją panaikinti.

(135)

2003 m. lapkričio 11 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos perdavė Komisijai tokį įstatymo nuostatos projektą: „Nacionalinės valstybinės įstaigos „Prancūzijos elektra“ (EDF) ir „Prancūzijos dujos“ (GDF) yra pertvarkomos (…) į uždarąsias akcines bendroves (…) pagal nuostatas, taikomas komercinėms bendrovėms.“. Prancūzijos valdžios institucijos patikslina, kad pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę EDF turės laikytis bendrosios teisės normų, taikomų sanuojamoms ar teisiškai likviduojamoms įmonėms. Komisija mano, kad, EDF pritaikius bendrosios teisės nustatytą bankroto procedūrą, bus panaikinta neribota valstybės garantija, kuria naudojosi EDF.

(136)

2003 m. gruodžio 16 d. laiške Prancūzijos Vyriausybė patvirtino, jog ji „pasiūlys Parlamentui nuostatas, kad būtų galima jas pritaikyti iki 2005 m. sausio 1 d., dėl EDF, kuri yra valstybės įmonė, teisinio statuso pakeitimo, suteikiant jai teisinį statusą pagal bendrąją teisę“. Remdamasi šia informacija, Komisija mano, kad neribota valstybės garantija, kuria naudojasi EDF, turi būti galutinai panaikinta iki 2005 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į būtinus įstatymų ir reglamentų pakeitimus, tokio termino pakanka.

b)   EEDP sektoriaus pensijų sistemos reforma

(137)

Komisija konstatuoja, kad dabartinė EEDP šakos pensijų sistema iš tiesų sudaro kliūčių kitų įmonių patekimui į Prancūzijos elektros energijos ir dujų rinką. Pagal dabartines sistemos taisykles, taikomas kiekvienam naujam rinkos dalyviui, įmonės nemoka įmokos, atleidžiančios nuo įsipareigojimų, bet kasmet prisideda prie viso sektoriaus pensijų išmokėjimo proporcingai nuo atlyginimo fondo. Nuo tada naujos į rinką patenkančios įmonės įmokos dydis nepriklauso nuo iš anksto nustatytos normos, bet yra nustatomas kiekvienais metais pagal šakos pensijų sistemos sureguliavimo poreikius. Vadinasi, šis sureguliavimo lygis derinamas su tokiais parametrais kaip sektoriaus atlyginimų fondas ir jo demografinė struktūra, nustatytais prieš įmonei ateinant į rinką ir neturint jokių sąsajų su jos pačios pensijų įsipareigojimais.

(138)

Kadangi elektros energijos ir dujų pramonės šakos yra kapitalistinės, gali būti, kad bet kuri nauja į rinką patekusi įmonė yra arba kotiruojama biržoje, arba kreipiasi į Valstybinę kaupiamąją kasą. Vadinasi, įsigaliojus IAS (Vidaus audito tarnyba) apskaitinėms normoms tos įmonės turės atidėti savo sąskaitose šakos pensijų indėlius, turėtus prieš įmonių patekimą į rinką, bet jie joms yra priskiriami proporcingai dabartiniam jų atlyginimų fondui. Šis ankstesnių pensijų sąnaudų atidėjimas sudaro papildomą mokestį, palyginti su mokesčiais, privalomais pagal bendrąją socialinės apsaugos teisę veikiančioms įmonėms, kurios finansuoja pensijų sistemas iš įmokų, atleidžiančių nuo įsipareigojimų, ir todėl neturi atidėti pensijų indėlių. Patekimas į kapitalistinę rinką turint dideles fiksuotas sąnaudas sudaro tokią investiciją, kad bet koks papildomas mokestis gali pasirodyti esąs esminė kliūtis.

(139)

Pagaliau dėl neribotos valstybės garantijos, kuria naudojasi EDF ir GDF, panaikinimo ir įmonių bankroto procedūros taikymo pagal bendrąją teisę, neįvykdžius šakos pensijų sistemos reformos, visoms sektoriaus įmonėms, tarp jų ir naujosioms jos dalyvėms, tektų prisiimti abiejų didžiųjų operatorių pensijų įsipareigojimus, jei šie kartais bankrutuotų. Atsižvelgiant į sumų dydį, to nepakeltų kitos sektoriaus įmonės. Dėl tokios grėsmės perkėlimo sektoriaus įmonėms yra sudaromos kliūtys konkurentams patekti į Prancūzijos rinkas.

(140)

Taigi dabartinė EEDP šakos pensijų sistema trukdo patekti į Prancūzijos elektros energijos ir dujų rinką. Reforma, apie kurią pranešė Prancūzijos valdžia, leidžia panaikinti šias kliūtis. Viena vertus, ji pakeičia išlyginamąją įmoką, kurią mokėjo sektoriaus įmonės, į įmokas, atleidžiančias nuo įsipareigojimo sistemas, veikiančias pagal bendrąją teisę (pagrindinė sistema ir papildoma privalomoji sistema). Kita vertus, ji sumažina specifinių pensijų mokesčių, sukauptų prieš reformą, sumą, kuri viršija išmokų pagal bendrąją teisę sumą, kurią turi mokėti visos sektoriaus įmonės. Reformos metu specifiniai pensijų mokesčiai, kuriuos turi mokėti įmonės, yra galutinai paskirstyti pagal du kriterijus: atlyginimų fondu ir EEDP statusą turinčių įmonių personalo darbo trukme. Taigi įmonių įmokos yra proporcingos jų buvimo elektros energijos ir dujų rinkose trukmei. Galiausiai didžiųjų operatorių bankroto atveju šakos įmonės mokės tik specifinius mokesčius pagal viršutinę ribą, kuri nustatyta atsižvelgiant į jų pačių pensijų įsipareigojimus, kad nekiltų pavojus jų gyvybingumui.

(141)

Kadangi dabartinė sistema netrukus bus panaikinta, Komisija nemano, kad būtina išnagrinėti jos suderinamumą su Sutarties nuostatomis. Šis sprendimas apsiriboja išimtinai naujos sistemos suderinamumo su Bendrijų normomis dėl valstybės pagalbos nagrinėjimu.

(142)

Kalbant apie tarifinį mokestį, nustatytą Nacionalinės elektros ir dujų pramonės kasai, kuris turės finansuoti dalį pensijų mokesčių, kuriuos prieš reformą sukaupė elektros energijos ir dujų perdavimo bei tiekimo sektoriaus darbuotojai, reikia pažymėti, kad jo lemiamas veiksnys yra vartotojų prijungimo prie elektros energijos ar dujų perdavimo ir paskirstymo tinklų. Ši tarifinė įmoka „fiksuojama“ pagal kiekvienam galutiniam vartotojui taikomą elektros ar dujų tinklų naudojimosi tarifą ir nepriklauso nuo realiai sunaudotos energijos kiekio. Tad už ją moka galutinis vartotojas, nors jis realiai nevartoja jokios energijos. Taigi mokesčio mokėjimas nėra susijęs su suvartotos elektros energijos ar dujų kiekiu. Todėl Nacionalinė elektros energijos ir dujų pramonių kasa negauna pinigų iš šios įmokos už iš kitų valstybių narių importuojamą elektros energiją ar dujas. Taigi šios įmokos finansavimo mechanizmas nesustiprina pagalbos poveikio konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių, nes jis netaikomas importuojamoms prekėms. Šitaip jis nesudaro kliūčių patekti į Prancūzijos elektros energijos ir dujų rinkas.

(143)

Beje, reikia pažymėti, kad specifiniai pensijų mokesčiai, sukaupti iki reformos, sudaro ankstesnes sąnaudas, susijusias su buvusia monopoline situacija. Iš tiesų EDDP šakos įmonių mokamas specifinis pensijų mokestis nekėlė sunkumų, kol tos įmonės vystėsi kaip monopoliai. Žinoma, palyginti su kitų sektorių įmonėmis, jos mokėjo didesnius pensijų mokesčius, tačiau buvo apsaugotos nuo bet kokios vidinės konkurencijos. Be to, pagal apskaitines normas įmonės neprivalėjo atidėti į sąskaitas specifinių mokesčių, kuriuos turėjo mokėti savo darbuotojams, sumos. Darbuotojams buvo užtikrinta, kad jų specifiniai pensijų mokesčiai bus sumokėti tuo atveju, jei mokesčius prižiūrėjo pensijų skyrius, priklausantis EDF-GDF įmonėms, kurioms suteikta neribota valstybės garantija. Nuo elektros energijos ir dujų pramonių rinkų atvėrimo konkurencijai tie specifiniai mokesčiai tapo našta elektros energijos ir dujų pramonės įmonėms, paveikusia jų konkurencingumą. Viena vertus, šie specifiniai mokesčiai toms įmonėms sudaro papildomus socialinius mokesčius, kurie nevaržo jų konkurentų. Kita vertus, įsigaliojus IAS normoms, įmonės turės į savo sąskaitas sumokėti specifinius darbuotojų sukauptus mokesčius. 2003 m. sausio 1 d. tie specifiniai pensijų mokesčiai sudarė […]. Specifinių pensijų mokesčių mokėjimas nebuvo neįveikiama našta, kol įmonės buvo apsaugotos nuo bet kokios vidinės konkurencijos, šiandien toms įmonėms, konkuruojančioms su kitomis elektros energijos ir dujų pramonės įmonėmis, tai yra didelė problema.

(144)

Šie specifiniai EEDP įmonių darbuotojų pensijų mokesčiai kyla iš Nacionalinio elektros ir dujų pramonės įmonių personalo statuto 24 straipsnio ir iš jo priedo Nr. 3 dėl invalidumo, senatvės ar mirties pašalpų, įvestų 1946 m. Šie dokumentai nebuvo keičiami nuo 1997 m.

(145)

Vykdant minėtą reformą numatoma, kad šakos įmonės nemokės specifinių mokesčių, kuriuos reformos metu sukaupė elektros ir dujų transporto bei tiekimo sektoriaus darbuotojai. Ji yra suderinta ir būtina, nes įmonės yra atleistos tik nuo dalies buvusių specifinių pensijų mokesčių. Iš tiesų, jeigu visų buvusių specifinių mokesčių suma yra […] visai šakai, įmonės atleidžiamos tik nuo specifinio pensijų mokesčio, priklausiusio prieš reformą elektros ir dujų transporto bei tiekimo sektoriaus darbuotojams, o tai 2003 m. sausio 1 d. yra […]. Taigi šakos įmonės turi mokėti […]. Vadinasi, tokia pensijų sistemos reforma, apie kurią pranešė Prancūzijos valdžios institucijos, šakos įmones atleidžia ne nuo visų buvusių specifinių pensijos mokesčių, o tik nuo jų dalies.

(146)

Kadangi bet kokia rinka, veikianti monopolinėmis sąlygomis, tvarkosi specifiškai ir iš karto neprisitaiko prie konkurencinių rinkos sąlygų, susidariusių ją atvėrus. Vadinasi, norint liberalizuoti tokį sektorių, reikia jį perorganizuoti, kad jam būtų leista sukurti norimas konkurencines rinkos sąlygas. Valstybės teikiama pagalba šiam sektoriaus perorganizavimui yra būtina ir apskaičiuota. Kadangi kituose reformos aspektuose neužsimenama apie valstybės pagalbą, tai pagalba, iš tiesų, suteikiama tik elektros energijos ir dujų perdavimo ir paskirstymo veiklai, tradiciškai vykdomai monopolinėmis sąlygomis. Tad pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, nes tokia pagalba leidžia plėtoti minėtą veiklą ir netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

(147)

Komisija mano, kad šiuo konkrečiu atveju situacija savo pobūdžiu nelabai skiriasi nuo „nesėkmingų sąnaudų“ situacijos energetikos srityje. Iš tiesų yra kalbama apie pagalbą, turinčią palengvinti perėjimą prie konkurencijos sąlygomis veikiančio energijos sektoriaus. Žinoma, metodologija, kurią Komisija priėmė šio tipo pagalbai tirti, neleidžia abejoti dėl šios pensijų sistemos reformos. Tačiau šiuo atveju Komisija mano, kad yra tinkama prilyginti šią pagalbą nesėkmingų sąnaudų kompensavimui, ir šio požiūrio laikysis tirdama panašius atvejus.

(148)

EEDP įmonių šakos pensijų sistemos reforma, panaikindama kliūtis patekti į Prancūzijos elektros energijos ir dujų rinką, leidžia padidinti konkurenciją šiose rinkose. Ši specialios sistemos reforma, be kita ko, patenka į valstybių narių pensijų sistemų reformos, kurios vienu metu pageidavo Taryba ir Komisija (34), bendrąją strategiją.

c)   Lengvata, suteikta EDF 1997 m. nesumokėjus įmonės pelno mokesčio už dalį atidėjimų (sudarytų iš nesumokėtų mokesčių), skirtų PTT atnaujinimui

(149)

Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad pagalba, atitinkanti Sutartyje nustatytus kriterijus, yra iš esmės nesuderinama su bendrąja rinka. Sutarties 87 straipsnio 2 dalyje tokiam nesuderinamumui numatytos išimtys šiuo atveju nėra taikomos, nes neatitinka pagalbos, kuri nėra skirta pirma minėtoje dalyje išvardytiems tikslams įgyvendinti, pobūdžio.

(150)

Minėtos pagalbos priemonė netenkina Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktuose pagalbai, skirtai tam tikrų regionų ekonominei plėtrai skatinti, numatytų sąlygų, juo labiau kad ji atitinka pagalbą veiklai vystyti. Iš tiesų ji nėra priklausoma nuo investicijų ar nuo darbo vietų kūrimo, kaip yra numatyta valstybės pagalbos pagrindinėse regioninės plėtros kryptyse.

(151)

Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatomos išimtys pagalbai, skirtai tam tikros veiklos rūšių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Šiuo atveju nagrinėjamai pagalbos priemonei minėta išimtis netaikoma. Ši mokesčių teisei taikoma išimtis, naudinga tik vienai įmonei, negali būti laikoma skatinančia tam tikros veiklos plėtrą. Iš tiesų vienintelis jos tikslas yra padėti įmonei, sumažinant jos išlaidas.

(152)

Dėl išimčių, numatytų Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b ir d punktuose, minimos pagalbos priemonė šiuo atveju nėra skirta nei bendriems interesams svarbių projektų vykdymui, nei Prancūzijos dideliems ekonomikos sutrikimams atitaisyti, nei kultūrai remti ir paveldui išsaugoti.

(153)

Taigi nėra laikomasi Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytų suderinamumo kriterijų. Be to, kalbant apie viešųjų paslaugų sąnaudų kompensavimą peršasi ta pati pastaba, kaip ir dėl neribotos valstybės garantijos, kuria naudojasi EDF: Prancūzijos valdžios institucijos nesirėmė Sutarties 86 straipsnio 2 dalimi dėl mokesčių lengvatos, o pabrėžė faktą, kad EDF vykdo viešųjų paslaugų teikimo uždavinius. Tačiau Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė jokio sąnaudų, susidariusių EDF vykdant šiuos įpareigojimus, įvertinimo. Tad Komisija negali nustatyti, ar atitinkama mokesčių lengvata kompensuoja galimas papildomas sąnaudas, susijusias su šiais įmonei patikėtais viešųjų paslaugų tiekėjo įsipareigojimais (35), ar jų nekompensuoja.

(154)

Taigi remdamasi ankstesniais svarstymais Komisija mano, kad nagrinėjama pagalba yra pagalba veiklai plėtoti, sustiprinusi EDF konkurencines pozicijas konkurentų atžvilgiu. Taigi ji yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(155)

Galiausiai Komisija mano, kad priešingai, nei teigia Prancūzijos valdžios institucijos, šiuo atveju senaties terminas negali būti taikomas. Žinoma, EDF 1987–1996 m. susidarė neapmokestintų atidėjimų. Tačiau reikia pažymėti, kad, Valstybinės apskaitos tarybos teigimu, klaidos pataisymai, kurie net savo pobūdžiu yra susiję su buvusių operacijų apskaita, turi būti įskaičiuoti į finansinių metų, kuriais buvo konstatuoti, pelną, o įstatymas, teigiantis, kad perleidimo mokesčiai yra perklasifikuoti į kapitalo dotacijas, nuo jų nesumokant įmonių pelno mokesčio, yra priimtas 1997 m. lapkričio 10 d. Taigi mokesčių lengvata egzistuoja nuo 1997 m., o senaties terminas netaikomas naujai pagalbai, skirtai tuo metu.

VI.   IŠVADOS

(156)

Šis nutarimas buvo sudarytas vadovaujantis informacija, kurią pateikė Prancūzijos valdžios institucijos. Reikia pažymėti, kad, nepaisant 2002 m. spalio mėn. įsakymo pateikti informaciją, Prancūzijos valdžios institucijos atkakliai atsisakinėjo perduoti Komisijai kai kuriuos išsamius prašomus dokumentus. Pareikalavus ji perdavė tik Audito Rūmų ataskaitų ištraukas.

(157)

Komisija pirmiausia konstatuoja, kad neribota valstybės garantija, kuria naudojosi EDF, turi būti panaikinta, tada įmonei turi būti taikomos bendrosios teisės reglamentuojamos kolektyvinės procedūros.

(158)

Komisija pažymi, kad Prancūzijos valdžios institucijos įsipareigoja užtikrinti, kad EEDP įmonių šakos pensijų sistema bus prijungta prie sistemos, kuri veikia pagal bendrąją teisę, neturėdama finansinės įtakos prijungiančioms sistemoms ir valstybei. Komisija mano, kad jei buvo laikomasi šio įsipareigojimo, atitinkamas prijungimas nėra valstybės pagalba.

(159)

Toliau Komisija konstatuoja, kad specifiniai elektros ir dujų transporto bei tiekimo sektoriaus darbuotojų pensijų mokesčiai, sukaupti reformos metu, bus finansuojami nebe šakos įmonių, o iš tarifinio mokesčio. Tai, kad šakos įmonės nemoka dalies buvusių specifinių mokesčių, sudaro valstybės pagalbą, pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą suderinamą su bendrąja rinka.

(160)

Galiausiai Komisija konstatuoja, kad 1997 m. EDF nemokėjimas įmonių pelno mokesčio nuo dalies atidėjimų skirtų PTT atnaujinimui, yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba. Šios finansinės pagalbos suma – 888,89 milijono eurų,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Neribota garantija, Prancūzijos teikta „Prancūzijos elektrai“ (EDF), yra valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka ir turi būti panaikinta iki 2005 m. sausio 1 d.

2 straipsnis

Prancūzijos elektros ir dujų pramonių šakos pensijų sistemos prijungimas prie pensijų sistemų, veikiančių pagal bendrąją teisę, pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį nėra pagalba, nes šis prijungimas prijungiančios sistemos ir valstybės atžvilgiu yra finansiškai neutralus.

Elektros ir dujų pramonių šakos įmonių elektros ir dujų perdavimo ir paskirstymo sektoriaus darbuotojų reformos metu sukauptų specifinių mokesčių nemokėjimas ir jų finansavimas tarifiniu mokesčiu pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą yra su bendrąja rinka suderinama pagalba.

Prancūzijos suteikta garantija Valstybinei elektros energijos ir dujų pramonės kasai dėl įvestų minėtų specifinių mokesčių pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį nėra valstybės pagalba.

3 straipsnis

1997 m. EDF įmonių pelno mokesčio nemokėjimas nuo dalies PTT atnaujinimui skirtų atidėjimų, sudarytų iš nesumokėtų mokesčių, ir sudarančių 14,119 milijardo frankų perleidimo mokesčių, perklasifikuotų į kapitalo dotacijas, yra valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka.

Nesumokėjus įmonės pelno mokesčio, pagalbos dalis yra 888,89 milijono eurų.

4 straipsnis

Prancūzija imasi visų reikalingų priemonių, kad iš EDF išieškotų 3 straipsnyje minimą įmonei neteisėtai suteiktą pagalbą.

Išieškojimas vyksta neatidėliojant, šalies įstatymuose numatyta tvarka, jei tik ji leidžia nedelsiant ir efektyviai vykdyti šį Sprendimą. Į išieškomos pagalbos sumą įeina palūkanos, skaičiuojamos nuo dienos, kai pagalba buvo suteikta EDF, iki galutinės pagalbos išieškojimo dienos. Palūkanos skaičiuojamos remiantis norma, taikoma skaičiuojant subsidinę-ekvivalentišką pagalbą regioninei plėtrai ir remiantis sudėtine baze pagal Komisijos komunikatą dėl palūkanų normų, taikomų atsiimant nelegalią pagalbą (36).

5 straipsnis

Prancūzija per du mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo praneša Komisijai apie priemones, kurių ėmėsi, kad įvykdytų šį sprendimą.

Ši informacija yra perduodama Komisijai priede pateikta forma.

6 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Prancūzijos Respublikai.

Priimta Briuselyje, 2003 m. gruodžio 16 d.

Komisijos vardu

Mario MONTI

Komisijos narys


(1)  OL C 280, 2002 11 16, p. 8 ir OL C 164, 2003 7 15, p. 7.

(2)  Žr. OL C 280, 2002 11 16, p. 8.

(3)  OL C 280, 2002 11 16, p. 8.

(4)  OL L 83, 1999 3 27, p. 1. Reglamentas su pakeitimais, padarytais 2003 m. stojimo aktu.

(5)  OL C 164, 2003 7 15, p. 7.

(6)  Arbitražo teismas, Ginjako kanalo profesinių sąjungų asociacija, 1899 m. gruodžio 9 d., Rink. p. 731; Kasacinis teismas, Civilinio teismo 1-ieji rūmai, Geologinių tyrimų ir kasybos tarnyba, „BRGM Société Lloyd Continental“, 1987 m. gruodžio 21 d., (Civilinio teismo leidinys, Nr. 348; Paryžiaus apeliacinis teismas, Įmonė PDG ir B., 1991 m. vasario 15 d., Nr. 9021744, DA (Dalloz leidyklos rinkiniai) 1991 m., Nr. 184.

(7)  EEDP sektoriuje dabartinė mokėtinų pagrindinių mokesčių bendra suma yra […] (Konfidenciali informacija). Mokėtinų pensijų įsipareigojimų suma atitinka diskontuotą sumą pagal 3 % nuo mokesčių sumos, surinktos reformos dieną, normą. Nurodytos sumos pateikiamos pagal 2003 m. sausio 1 d. duomenis; jos bus patikslintos pagal skirtumą tarp iki reformos įgyvendinimo surinktų mokesčių ir išmokų.

(8)  Valstybinė apskaitos taryba 2003 m. balandžio 1 d. patvirtino rekomendaciją Nr. 2003-R.01 dėl pensijų įsipareigojimų ir atitinkamų lengvatų apskaičiavimo bei įvertinimo taisyklių, pirmiausia patikslinančią įvertinimo tvarką šioje srityje. Taikoma diskontavimo norma turi būti nustatyta pagal rinkos normą balanso dieną, remiantis ilgalaikiais pirmosios kategorijos įmonių įsipareigojimais, suderintais su įsipareigojimų terminu, o prireikus – pagal ilgalaikę valstybinių įsipareigojimų normą. Šiuo atveju taikoma 3 % diskontavimo norma yra galimų verčių skalės apačioje.

(9)  Taikant dabar CNAV galiojančią metodologiją, įvertinimo dieną palyginamas santykis tarp dabartinės galimos jau surinktų mokesčių vertės ir galimos prisijungiančio ir prijungiančių sistemų metinės įmokos, kuri keičiama pagal vidutinį mokėtojų amžių. Jei EEDP sąnaudų santykis yra didesnis už pagrindinės sistemos sąnaudų santykį, tai yra apskaičiuojamas stojimo mokestis, kurio suma, išskaičiuota iš dabartinės EEDP sistemos sąnaudų vertės, leidžia suvienodinti CNAV sistemos sąnaudų rodiklį prieš apskaičiavimą su bendru CNAV+EEDP rodikliu po apskaičiavimo.

Taikant dabar AGIRC ir ARRCO galiojančią metodologiją palyginami papildomų sistemų ir EEDP įmokų/išmokų sąnaudų santykiai numatyti 25 metams. Mokesčių perėmimas gali būti minimalus arba maksimalus. Minimalaus perėmimo atveju, jei prisijungiančios sistemos sąnaudų santykis yra mažesnis už prijungiančios sistemos sąnaudų santykį, pagrindinių perkeltų buvusių mokesčių įmokos yra sumažinamos. Šis sumažinimas savaime padidina buvusius įmonės mokesčius. Dalį išmokų, priskiriamų pagrindiniams mokesčiams, kurie neperkelti į sistemas, veikiančias pagal bendrąją teisę, išmoka įmonės. Maksimalaus perėmimo atveju, net jei prisijungiančios sistemos sąnaudų santykis yra mažesnis už prijungiančios sistemos, perimami visi pagrindiniai mokesčiai, bet prisijungusi sistema turi sumokėti skirtumą, kad prijungimui neturėtų finansinės įtakos.

Tuo atveju, jei mokesčių perėmimas yra „maksimalus“, šis skirtumas taikant pagal bendrąją teisę veikiančias sistemas išdėstomas verčių skalėje […].

(10)  EEDP sektoriaus mokėtinų specifinių mokesčių dabartinė suma yra […].

(11)  Nuoroda į Sutarties 87 sraipsnio 1 dalį taip pat gali būti nuoroda į Europos ekonominės erdvės susitarimo 6 straipsnį.

(12)  Žr. išnašą p. 1.

(13)  OL C 71, 2000 3 11, p. 14.

(14)  1980 m. liepos 16 d. įstatymas, 1. II straipsnis.

(15)  1981 m. gegužės 12 d. dekretas dėl įstatymo taikymo Nr. 81-501, ketvirtas skirsnis.

(16)  Žr., pavyzdžiui, J. RIVERO, Daloz teisinė enciklopedija, Bendroji teisė, nacionalizuotų įmonių sistema, 1959: „§ 78. (…) Paskutinis ypatumas, kurio nėra įstatymuose, bet su kuriuo susiduriama praktikoje: prireikus, įmonė, kaip paskutinės galimybės gauti lėšų, gali tikėtis valstybės, kuri negali nesidomėti pagrindiniais nacionalinės ekonomikos ir bendro turto reikalais, paskolų, kurios paprastai yra padengiamos. (…) § 81. Įstatymai nenumato deficito galimybės. Todėl a priori įmonei negali būti skelbiamas bankrotas: šiuo požiūriu nukrypimas nuo bendrosios teisės normų yra neišvengiamas; kai valstybė nustato kainas ir užmokesčio dydį, ji dažniausiai prisiima asakomybę dėl susidariusio deficito ir turi jį padengti, kaip jau minėta, suteikdama paskolas.“.

(17)  Žr. Valstybės Tarybos 1995 m. ataskaitą, p. 219.

(18)  Šaltinis: Reuters News Service, Reuters French Language News 2001 6 22.

(19)  Šaltinis: Reuters News Service, Reuters French Language News 2002 5 27.

(20)  Šaltinis: Moody’s Investors Service Press Release 2002 1 30; Reuters News Service, Reuters French Language News 2002 1 30.

(21)  Teismo sprendimas Philip Morris, 1980 m. rugsėjo 17 d., byla 730/79, Rinkinys p. 2671 ir Prancūzijos Respublika prieš Komisiją, 1987 m. lapkričio 11 d., byla 259/85, Rinkinys p. 4393.

(22)  1993 m. vasario 17 d. Teismo sprendimas, Poucet ir Pistre, K-159/91 ir K-160/91, Rinkinys p. I-637.

(23)  Perskaičiuota pagal franko ir euro kursą, galiojusį 1997 m. gruodžio 22 d.

(24)  Teismo sprendimai Cour Gezamenlijke Steenkolenmijnen prieš EAPB, 1961 m. vasario 23 d., byla 30/59, Rinkinys p. 3; Banco de Crédito Industrial, 1994 m. kovo 15 d., byla C-387/92, Rinkinys p. I-877; SFEI, 1996 m. liepos 11 d., byla C-39/94, p. I-3547; Prancūzija prieš Komisiją, 1996 m. rugsėjo 26 d., byla C-241/94, Rinkinys p. I-4551; Teismo sprendimas FFSA prieš Komisiją, 2027 1997 m. vasario 20–27 d., byla T-106/95, Rinkinys p. I-911.

(25)  Žr. 1998 m. sausio 27 d. Landbroke ir Komisijos teismo sprendimas, byla T-67/94, Rinkinys p. II-1, 109 punktas.

(26)  OL L 27, 1997 1 30, p. 20.

(27)  OL L 313, 1990 11 13, p. 30. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(28)  M. Poniatowski ataskaita dėl įstatymo dėl energetikos rinkos projekto, pateikta 2002 m. Senato ekonomikos reikalų komiteto vardu.

(29)  OL C 74 1998 3 10, p. 9 (pakeitimas OL C 258, 2000 99, p. 5).

(30)  Teismo sprendimai, Altmark Trans GmbH e.a., 2003 m. liepos 24 d., byla C-280/00, dar nepaskelbta Rinkinyje.

(31)  Teismo sprendimai byloje Komisija prieš Portugalijos Respubliką, 2002 m. birželio 4 d., byla C-367/98, Rinkinys p. I-4731, Komisija prieš Prancūzijos Respubliką, 2002 m. birželio 4 d., byla C-483/99, Rinkinys p. I-4781, Komisija prieš Belgijos Karalystę, 2002 m. birželio 4 d., byla C-503/99, Rinkinys p. I-4809.

(32)  Teismo sprendimas byloje Komisija prieš Prancūzijos Respubliką, 2002 m. birželio 4 d., byla C-483/99, Rinkinys p. I-4781, punktas 44. Taip pat žr. Teismo sprendimus Fearon byloje, 1984 m. lapkričio 6 d., byla 182/83, Rinkinys p. 3677; Italijos Respublika prieš Komisiją, 1991 m. kovo 21 d., byla C-305/89, Rinkinys p. I-1603; Konle, 1999 m. birželio 1 d., byla C-302/97, Rinkinys p. I-3099.

(33)  Teismo sprendimas byloje Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją, 2003 m. kovo 6 d., bylos T-228/99 ir 233/99, dar nepaskelbtos Rinkinyje.

(34)  Žr. Bendrą Komisijos ir Tarybos ataskaitą apie įgyvendinamas ir specialias pensijas, 2003 m. kovo 18 d.

(35)  Sprendime Altmarko byloje suformuluotų sąlygų, leidžiančių išvengti Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo tyrimo, taip pat ir Sutarties 86 straipsnio 2 dalies taikymo kriterijų tyrimas šiuo atveju nėra įmanomas.

(36)  OL C 110, 2003 5 8, p. 21.


PRIEDAS

INFORMACINIS PUSLAPIS

dėl Komisijos sprendimo 2005/145/EB dėl EDF vykdymo

Dėl Sprendimo 1 straipsnio:

Nurodykite, kada įvyko EDF statuso pakeitimas, ir pridėkite šį pakeitimą patvirtinantį dokumentą.

Dėl Sprendimo 3 straipsnio:

1.

Kaip bus skaičiuojamos palūkanos nuo grąžintinos pagalbos sumos (1)?

2.

Kokios numatomos priemonės, kad pagalba būtų išieškota greitai ir efektyviai, laikantis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnyje nustatytos procedūros?

3.

Kokių priemonių jau buvo imtasi, kad pagalba būtų išieškota greitai ir efektyviai, laikantis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnyje nustatytos procedūros?

4.

Koks numatomas terminas visai skolai išieškoti?

5.

Kitos pastabos?


(1)  Vadovaujantis Komisijos pranešimu dėl palūkanų normos taikomos neteisėtai suteiktai pagalbai išieškoti (OL C 110, 2003 5 8, p. 21), taikoma norma bus sudėtinė. Sudėtinis palūkanų apskaičiavimas atliekamas pagal metinius rodiklius taikant šią formulę: palūkanos = [kapitalas (1 + palūkanų norma) metų skaičius] – kapitalas.


Top