9.9.2016

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 331/7

---

Paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų 50 straipsnio 2 dalies a punktą

(2016/C 331/04)

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 (1) 51 straipsnį.

BENDRASIS DOKUMENTAS

„MIEL VILLUERCAS-IBORES“

ES Nr. ES-PDO-0005–01268–21.10.2014

SKVN ( X ) SGN ( )

1.   Pavadinimas (-ai)

„Miel Villuercas-Ibores“

2.   Valstybė narė arba trečioji šalis

Ispanija

3.   Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas

3.1.   Produkto rūšis

1.4 klasė Kiti gyvūniniai produktai (kiaušiniai, medus, įvairūs pieno produktai, išskyrus sviestą, ir kt.)

3.2.   Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, aprašymas

„Miel Villuercas-Ibores“ – tai bičių Apis mellifera pagamintas vietos gėlių medus.

Pagal skirtingą augaliją medus gali būti tokių rūšių:

—	vienarūšis augalų retama medus (Retama sphaerocarpa),

—	vienarūšis kaštainių medus (Castanea sativa),

—	daugiarūšis medus,

—	lipčiaus medus.

a)   Bendros SKVN žymimo „Miel Villuercas-Ibores“ medaus savybės:

Fizinės savybės
drėgnis	14–17 %

Cheminės savybės
HMF (kai produktas pateikiamas rinkai)	< 10 mg/kg
Elektrinis laidis	Ne mažiau kaip 0,8 mS/cm (jei tai kaštainių ar lipčiaus medus) Ne mažiau kaip 0,8 mS/cm (jei tai vienarūšis augalų retama ar daugiarūšis medus)
Sacharozė	< 5 g/100 g
Fruktozė ir gliukozė	> 60 g/100 g (visų medaus rūšių) > 45 g/100 g (lipčiaus medaus)

b)   Žiedadulkės

Augalų retama medus: > 50 % Retama sphaerocarpa.

Kaštainių medus: > 70 % Castanea sativa.

Daugiarūšis medus: šis medus renkamas vasaros pradžioje, o jo žiedadulkių spektre atsispindi praėjusių mėnesių augalų įvairovė; meduje gausu vietovei būdingų augalų, priklausančių šeimoms Fabaceae, Fagaceae, Ericaceae, Lamiaceae ir (arba) Cistaceae, žiedadulkių.

Lipčiaus medus: tai medus, kurį bitės gamina iš išskyrų, kurias išskiria augalai arba kurios yra randamos ant augalų gyvų dalių (ypač ant šeimos Fagaceae ir genties Quercus augalų). Meduje taip pat yra nedidelė vietovei būdingų šeimų Fagaceae, Ericaceae, Lamiaceae ir (arba) Cistaceae augalų žiedadulkių procentinė dalis.

Šis medus gaminamas vasaros pabaigoje, kai vietovėse, kuriose bitės renka nektarą, žydi mažiausiai augalų.

c)   Diastazės aktyvumas: ne mažiau kaip 30.

d)   Juslinės savybės

Augalų retama medus: nuo šviesaus iki tamsaus gintaro spalvos su rausvais atspalviais; labai aromatingas ir saldus.

Kaštainių medus: tamsaus gintaro spalvos su rausvais ar žalsvais atspalviais; stipraus kvapo; šiek tiek rūgštus, kartus ir sutraukiantis liežuvį.

Daugiarūšis medus: priklausomai nuo gėlių, gali būti nuo šviesaus iki tamsaus gintaro spalvos; kvapas ir skonis gali būti įvairus.

Lipčiaus medus: tamsaus gintaro spalvos; ne tokio saldaus ir stipraus skonio; savito kvapo.

3.3.   Pašarai (taikoma tik gyvūniniams produktams) ir žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams)

—

3.4.   Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje

Medus gaminamas gamybos vietovėje esančiuose aviliuose. Draudžiama sezoniškai bites perkelti į naujas vietas už šios vietovės ribų.

Bitės pašalinamos nuo korio rėmo naudojant šepečius ir (arba) dūmines.

Korių narveliai atidengiami naudojant tradicinius peilius ar šukas.

Medus iš korio išimamas centrifuguojant.

Medus laikomas statinėse arba medaus nusodintuvuose.

Siekiant pašalinti priemaišas medus dekantuojamas ir filtruojamas.

Išskirtiniu atveju, kai kyla rizika dėl avilio išlikimo (esant menkam medaus derliui), leidžiama duoti bitėms papildomo maisto ne nektaro rinkimo laikotarpiu. Maistą gali sudaryti vienas ar keli iš šių produktų: medus iš paties avilio, sacharozė (cukranendrių cukrus) gliukozė ir vaisių sirupas.

3.5.   Specialios produkto registruotu pavadinimu pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės

Supakuotas medus turi būti skystas (takus) arba kietas (susikristalizavęs).

Susikristalizavęs medus pakaitinamas iki didžiausios 45 °C temperatūros, kad jį būtų galima dekantuoti ir supakuoti.

3.6.   Specialios produkto registruotu pavadinimu ženklinimo taisyklės

Ant medaus pakuotės turi būti numeriu pažymėta antrinė etiketė su SGN logotipu, kuri turi būti pritvirtinta taip, kad negalėtų būti panaudota pakartotinai. Ant jos turi būti pateiktas ES simbolis ir SGN „Miel Villuercas-Ibores“ logotipas.

SGN „Miel Villuercas-Ibores“ logotipas yra toks:

dešinėje pusėje pateiktas pavadinimas „Extremadura“ (Estremadūra) ir žemėlapis, kuriame medaus gamybos vietovė pažymėta koncentriniais apskritimais.

4.   Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas

Medaus gamybos vietovė yra Kasereso provincijos šiaurės rytuose esanti Ispanijos autonominė sritis Estremadūra. Ji apima 27 savivaldybes, kurios sudaro Viluerkas-Iboreso komarką. Visos šios savivaldybės yra Kasereso provincijoje.

5.   Ryšys su geografine vietove

Gamtiniai veiksniai

Viluerkas-Iboreso komarką sudaro įvairūs kalnų dariniai, kurie yra itin statūs ir nelygūs. Jų viršūnėse yra armonikos formos kvarcinės uolos, o iš šonų juos supa skalūnai ir smiltainiai. Aukščiausia viršūnė yra Viluerkos masyvas (La Villuerca massif) (1 601 m). Vandens telkinių tinklas apima upes, kurios sudaro Tacho ir Guadjanos upių baseinų dalį. Pavėsingas klimatas yra pusiau drėgno tipo, todėl paprastai kritulių iškrenta daugiau nei daugelyje kitų Estremadūros komarkų.

Pagal USDA klasifikaciją (dirvožemio taksonomijos) dirvožemis priklauso šioms grupėms: „Entisols“, „Inceptisols“ ir „Alfisols“. Dirvožemis „Entisols“ aptinkamas labai siauruose ruožuose Ruekaso ir Silvadiloso upių lygumose. Dirvožemis „Inceptisols“ iš esmės plyti šiauriniuose kalnų šlaituose. Dirvožemis „Alfisols“ yra pietinėje vietovės dalyje, upių terasose ir krūmokšnių lygumose. Tai dirvožemiai, turintys labai nedaug javams auginti tinkamų savybių, bet tinkami miškininkystei.

Viluerkas-Iboreso komarkoje veši gausi ir įvairi augalija, kurios paplitimo arealas sutampa su biogeografine vietove, kurioje yra ši komarka (Ladero, 1987), taip pat plyti didelės ganyklų ir krūmokšnių teritorijos, kur bitės gali gausiai rinkti nektarą iš vietos gėlių ir taip pagaminti aukštos kokybės medų. Ten taip pat yra daugybė akmeninių ąžuolų, kamštinių ąžuolų, kaštainių ir paprastųjų ąžuolų giraičių, kuriose yra bitėms reikalingo nektaro, žiedadulkių ir lipčiaus. Nors šioje komarkoje daugiausia auga aukštoms kalvoms ir ganykloms būdingi augalai, svarbiausi vietovės augalai yra kaštainiai, alyvmedžiai, krūmokšniai, švitrūnai, taip pat dideli ąžuolų miškai.

Tarp nesuskaičiuojamų rūšių augalų, iš kurių bitės gauna maisto, vieni svarbiausių Viluerkas-Iboreso komarkos medingųjų augalų yra šie (jie visi yra gamybos vietovės augalai):

BORAGINACEAE (agurkiniai): Echium plantagineum L. (gyslotinis ežeinis), Anchusa azurea Miller (žydrasis godas);

BRASSICACEAE (bastuniniai): Raphanus raphanistrum L. (dirvinis ridikas);

ERICACEAE (erikiniai): Erica australis L. (pietinė erika), Erica lusitanica Rudolphi (portugalinė erika), Erica umbellata L., Calluna vulgaris (L.) Hull (šilinis viržis), Arbutus unedo L. (žemuoginis arbutas);

FABACEAE (pupiniai): Retama sphaerocarpa L., Trifolium stellatum L., Genista tridentata, Cytisus multiflorus;

FAGACEAE (bukiniai): Castanea sativa Miller (valgomasis kaštainis), Quercus pyrenaica Willd, Quercus rotundifolia L., Quercus suber L. (kamštinis ąžuolas);

LAMIACEAE (notreliniai): Lavandula stoechas subsp. pedunculata Miller, Rosmarinus officinalis L. (kvapusis rozmarinas);

ROSACEAE (erškėtiniai): Rubus ulmifolius Schott (guobalapė gervuogė);

APIACEAE (UMBELLIFERAE) (salieriniai): Erynginum campestre L. (ganyklinė zunda);

CISTACEAE (švitrūniniai): Cistus ladanifer L. (gauruotasis švitrūnas), Cistus spp. ir Halimium spp.

Žmogiškieji veiksniai

Viluerkas-Iboreso komarka visada buvo susijusi su bitininkyste. Konkrečios nuorodos datuojamos nuo 1086 m. Nuorodose minimas toks gerai žinomas renginys kaip „Milagro de Nuestra Señora de Guadalupe“ (1575 m.). Šiandien komarkose vis dar yra daug vietovardžių pavadinimų, susijusių su bitėmis ir vietos augalija (Castañar, Carrascalejo, Peraleda), ir gamtinių elementų, kurių pavadinimai, kaip La Umbria del Colmenar Kanamero savivaldybėje, El Arroyo del Enjambrero ir Valle del Enjambrero Alijos savivaldybėje, kelia aliuziją į bitininkystę.

Gamybos vietovei itin būdingos kaimo ir kalnų vietovių ypatybės: savivaldybėse gyventojų tankis mažas, javų auginimas ir gyvulininkystė yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Šios aplinkybės ir faktiškai žmogaus veiklos nepaliesta augalija lemia, kad vietovė yra labai tinkama užsiimti bitininkyste, kur medus išgaunamas vis dar tradiciniu būdu, siekiant išlaikyti visas jo savybes.

Viena svarbi vietos tradicinės bitininkystės praktika yra susijusi su avilių tvarkymu. Bitės sezoniškai nėra perkeliamos į naujas vietas, o aviliai gali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą tik gamybos vietovės ribose.

Kitas esminis gamybos proceso elementas yra tai, kad paskutinis medaus sluoksnis paliekamas bitėms misti. Todėl vietos bitininkai praktikuoja neintensyvią bitininkystę. Kai rudenį bitininkai išima medaus korį iš avilio, jie iš jo neišsunkia viso medaus, bet palieka reikalingą medaus kiekį kaip maistą avilio bitėms. Taip paisoma bičių gerovės, avilyje išlaikoma ekologinė pusiausvyra, tad bičių gyvenimo sąlygos yra pačios geriausios.

Produkto savitumas

Ilgą bitininkystės tradiciją turinti gamybos vietovė yra Estremadūros dalis, kur šimtmečius užsiimant bitininkyste puikiai išnaudojama vietos augalija. Pasirinktas pavadinimas „Miel Villuercas-Ibores“ atspindi šioje vietovėje istoriškai įgytą medaus gerą vardą, medaus paruošimo įgūdžius ir tradicinius amatų metodus, taip pat ypatingas medaus savybes, kurios yra tokios dėl aplinkos, kurioje medus gaminamas.

Beje, kitaip nei kitose Estremadūros komarkose, bitės nėra sezoniškai perkeliamos iš vienos teritorijos į kitą, tad išgautas medus yra vienodas, kalbant apie vietos augaliją, o jo konkrečios savybės susiformuoja tik veikiant natūraliems gamtiniams ir žmogiškiesiems veiksniams nustatytoje geografinėje vietovėje.

Tai, kad buvo taikyti tradicinės gamybos metodai, gali įrodyti šios galutinio produkto parametrų vertės, kurios yra aukštos kokybės medaus rodikliai:

—	būdingas mažas HMF kiekis rodo, kad tai šviežias amatinės gamybos produktas;

—	mažas drėgnis rodo produkto brandumą ir priklauso nuo to, ar korio narveliai išlieka neatidengti (nes tai nėra intensyviosios bitininkystės forma);

—	didelis diastazės aktyvumas dėl medaus šviežumo;

—	elektrinio laidžio vertės ir juslinės savybės būdingos žiedadulkėms, iš kurių pagamintas medus.

Priežastinis geografinės vietovės ir produkto kokybės ar jo savybių ryšys

Atlikus skirtingų žiedadulkių spektrų tyrimus, tapo įmanoma nustatyti geografinius žymiklius, kurie apibūdina medaus „Miel Villuercas-Ibores“ ypatybes, t. y. medui pagaminti panaudotas visas augalijos žiedadulkes, atsižvelgiant į tai, kad vietovei būdingi vienodi žiedadulkių profiliai, kuriuose kultūrinių augalų arba ne vietos augalų žiedadulkės sudaro ne daugiau kaip 1 %.

Lipčiaus medus – tai dar vienas šios unikalios vietovės išskirtinumas. Šiam medui UNESCO neseniai suteikė nuorodą „Villuercas Ibores Jara Global Geopark“. Šis medus gaminamas rugsėjo ir spalio mėnesiais, kai žydėjimo laikotarpis eina į pabaigą arba jau yra pasibaigęs ir bitės nebegauna nektaro. Bitės renka šeimos Fagaceae gyvų augalų išskirtas išskyras arba išskyras, kurios ant jų atsirado dėl tam tikrų vabzdžių daromo poveikio. Tai leidžia bitėms išgyventi tais mėnesiais, kai nektaro jau nėra, nes jos nėra perkeliamos į kitas vietoves, kur galėtų rasti žiedų. Tai išskiria šį medų iš kitose vietovėse pagaminamo lipčiaus medaus, nes jis nėra toks saldus – tai rodo jo gliukozės ir fruktozės indeksas (> 45 g/100 g).

Nuoroda į paskelbtą specifikaciją:

(šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa)

http://www.gobex.es/filescms/con03/uploaded_files/SectoresTematicos/Agroalimentario/Denominacionesdeorigen/PC_mielVilluercasIbores.pdf

---

(1)  OL L 343, 2012 12 14, p. 1.

---