12.5.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 142/21

1.

Ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (1) ir 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (2) nuostatos taip pat taikytinos 2006 m. spalio 5 d., t. y. iki Rumunijos įstojimo į Europos Sąjungą, sudarytai kredito sutarčiai, kurios pasekmės kyla iki šiol, nes jos nuostatos vykdomos šiuo metu kelis kartus perleidus teises į joje nurodytą kreditą?

2.

Jeigu į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai, ar tokios sąlygos, kaip antai susijusios su „kredito gavėjo skolos mokėjimo prievole“ (serviciul datoriei împrumutatului) kai kredito gavėjas vėluoja mokėti, ir sąlygos, susijusios su palūkanų normos padidėjimu praėjus metams, kuomet pradedama taikyti palūkanų norma, kurią sudaro Banca Comercială Română paskelbta orientacinė kintamųjų palūkanų norma, padidinta 1,90 [procentiniu punktu], gali būti laikomos nesąžiningomis pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais?

3.

Ar pagal Sąjungos teisę privatiems asmenims suteikiamų teisių veiksmingos teisminės gynybos principui, įtvirtintam Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, neprieštarauja nacionalinės teisės nuostata, kaip antai 2006 m. gruodžio mėn. Nepaprastojo vyriausybės potvarkio Nr. 99 dėl kredito įstaigų ir kapitalo pakankamumo 120 straipsnis, pagal kurį notariškai nepatvirtinta banko kredito sutartis, dėl kurios sąlygų kredito gavėjui nesuteikiama galimybės derėtis, pripažįstama vykdomuoju dokumentu, kuriuo remdamasis antstolis, atlikęs trumpą patikrinimą ir gavęs leidimą dėl priverstinio vykdymo pagal ne ginčo procedūrą, kurioje teismui paliekama mažai galimybių įvertinti kredito sumos dydį, gali pradėti išieškojimą iš kredito gavėjo turto?

4.

Ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai ankstesnio Civilinio proceso kodekso 372 ir paskesni straipsniai, pagal kuriuos kreditoriui suteikiama teisė reikalauti įvykdyti iš nesąžiningų sutarties sąlygų kylančią prievolę, nukreipiant išieškojimą į turtą, kuriuo užtikrintas šios sutarties vykdymas, t. y. parduodant nekilnojamąjį turtą, nepaisant vartotojo pareikšto prieštaravimo ir nepriklausomam teismui neišnagrinėjus sutarties sąlygų?

5.

Ar tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip antai 2006 m. gruodžio mėn. Nepaprastojo vyriausybės potvarkio Nr. 99 dėl kredito įstaigų ir kapitalo pakankamumo 120 straipsnis, pagal kurį banko kredito sutartis pripažįstama vykdomuoju dokumentu, gali pažeisti SESV 49 straipsnyje įtvirtintą įsisteigimo laisvę ir SESV 45 straipsnyje įtvirtintą laisvę teikti paslaugas, nes Sąjungos piliečiai atgrasomi nuo įsisteigimo valstybėje, kurioje su privačia įstaiga sudarytai banko kredito sutarčiai pripažįstama tokia pat galia, kaip ir vykdomuoju dokumentu laikomam teismo sprendimui?

6.

Teigiamai atsakius į pirmesnius klausimus, ar nacionalinis teismas gali savo iniciatyva pripažinti, kad tokia sutartis nėra vykdomasis dokumentas, remiantis kuriuo gali būti išieškotas tokioje sutartyje nurodytas kreditas?