1.

Ar importuojamų prekių muitinė vertė apskaičiuojama pagal Reglamento (EEB) Nr. 2913/1992 29 ir 32 straipsnius ir tuo atveju, kai yra sutartis dėl medžiagų perdirbimo arba apdorojimo (medžiagos į perdirbimo valstybę buvo eksportuotos joms netaikant laikino išvežimo perdirbti muitinės procedūros), tačiau šis perdirbimas neatitinka to paties reglamento 24 straipsnyje nustatytų reikalavimų arba bet kuriuo atveju yra nepakankamas, kad prekės būtų laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliktas perdirbimas?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar sprendimas būtų kitoks, jei remiantis sąskaitomis ir kitais dokumentais, kurie buvo pripažinti neteisingais, importas, panašu, buvo vykdomas pagal pardavimo sutartį, tačiau būtų įrodyta, kad sutartyje buvo numatytas neesminis medžiagų, kilusių iš importuojančios valstybės, perdirbimas, sumokant kainą, kurią galimą nustatyti, o muitinėje deklaruota jų vertė neatitinka realiai sumokėtos ar mokėtinos sumos?

3.

Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas, ar sprendimas būtų kitoks, jei, be kita ko, būtų įrodyti neteisėti veiksmai, kuriais siekiama pasinaudoti Bendrijos teisės nuostatomis taip, kad suinteresuotas asmuo gautų naudos?

4.

Jei paaiškėtų, kad Reglamento (EEB) Nr. 2913/1992 29 ir 32 straipsniai gali būti taikomi tokiu atveju, kaip aprašytas antrame klausime, esant trečiame klausime nurodytoms objektyvioms aplinkybėms ir subjektyviam elementui, kokia būtų į importuotą produktą inkorporuoto ir nemokamai importuotojui suteikto elemento (nagrinėjamu atveju cukraus) vertė, kai šis elementas, kuriam nebuvo galima taikyti laikino išvežimo perdirbti procedūros pagal minėto reglamento 146 straipsnio 1 dalį, buvo importuotojo ne pagamintas, o jo įgytas už eksporto kainą (mažesnę, palyginti su taikoma vidaus rinkoje, nes šiam produktui taikoma grąžinamųjų išmokų sistema)?