25.8.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 248/101

---

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui ir Europos centriniam bankui „ES finansų sektoriaus krizių valdymo sistema“

COM(2010) 579 galutinis

2011/C 248/17

Pranešėja Lena ROUSSENOVA

Europos Komisija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsniu, 2010 m. spalio 20 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui ir Europos centriniam bankui „ES finansų sektoriaus krizių valdymo sistema“

COM(2010) 579 galutinis.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2011 m. gegužės 26 d. priėmė savo nuomonę.

472-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2011 m. birželio 15–16 d. (birželio 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 132 nariams balsavus už, 13 – prieš ir 20 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   EESRK pritaria Komisijos susirūpinimui, kad parama žlungančioms finansų įstaigoms viešaisiais finansais ir vienodomis sąlygomis vidaus rinkoje nebepriimtina ateityje, ir iš esmės palaiko siūlomą išsamią ES sistemą. Sistemos įgyvendinimas iš bankų bei valdžios institucijų pareikalaus papildomų išlaidų, profesinių įgūdžių ir žmogiškųjų išteklių, taip pat reformuoti valstybių narių teisės aktų sistemas ir režimus. EESRK tikisi, kad atsižvelgdama į viešų konsultacijų rezultatus Komisija atliks nuodugnų reikiamų išlaidų, žmogiškųjų išteklių ir teisės aktų sistemų reformų poveikio vertinimą. Prie tikroviško pasiūlymo reikėtų pridėti žmogiškųjų išteklių samdymo tvarkaraštį, atsižvelgiant į tai, kad rinkoje žmogiškųjų išteklių gali atsirasti ne iš karto.

1.2   Komitetas rekomenduoja laikytis holistinio požiūrio ir ragina Komisiją įvertinti ne tik krizių valdymo sistemos kumuliacinį poveikį, bet ir visų naujų reguliavimo reikalavimų, naujų finansų sektoriaus mokesčių ir bankams taikomų mokesčių poveikį bankų pajėgumui teikti paskolas namų ūkiams ir įmonėms už pagrįstas palūkanų normas, nedarant neigiamo poveikio ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui (1).

1.3   EESRK rekomenduoja Komisijai prieš imantis problemų sprendimo numatyti tinkamas priemones, kuriomis būtų siekiama koordinuoti pasirinktos problemų sprendimo institucijos, centrinio banko ir finansų ministerijos (jei nė viena iš pastarųjų dviejų valstybėje narėje nepasirenkama kaip problemų sprendimo institucija) veiksmus. Kad sektorius būtų apsaugotas nuo problemų išplitimo ir pasitikėjimo krizės, toks koordinavimas būtų labai svarbus tais atvejais, kai sprendžiamos didelių ir svarbių institucijų problemos, taip pat tais atvejais, kai vienu metu sprendžiamos keleto institucijų problemos.

1.4   Be siūlomo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis, kurį vykdydamos parengiamąsias ir prevencines priemones turėtų atlikti priežiūros institucijos, EESRK rekomenduoja Komisijai nustatyti, kad visoms valstybėms narėms būtų privalomos Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Pasaulio banko finansų sektoriaus vertinimo programos (FSVP), kaip siūloma De Larosiere ataskaitoje (2). Tyrimas ir testavimas nepalankiausiomis sąlygomis pagal FSVP susieja makroekonominius pokyčius ir pusiausvyros sutrikimus valstybėse narėse su makrofinansiniu stabilumu ir mikrolygio rizikos ribojimu, o tai priežiūros institucijoms labai naudingos ir tinkamos analitinės priemonės.

1.5   EESRK palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl turto perdavimo galimybės kaip prevencinės priemonės, tačiau perspėja, kad priežiūros institucijos neturėtų nustatyti reikalavimo teikti finansinę paramą kitiems grupės subjektams, tokia parama turėtų būti teikiama savanoriškai ir dar perspėja, kad vienodos sąlygos visose valstybėse narėse – ir patronuojančiose, ir priimančiosiose – labai svarbu siekiant išlaikyti finansinį stabilumą. Grupių finansinė parama turėtų būti teikiama tik pagal grupės finansinius susitarimus ir tik jei tenkinamos nustatytos sąlygos:

—

pagrindinė sąlyga turėtų būti reikalavimas, kad finansinė parama gali būti teikiama tik tuo atveju, jei ją teikiantis subjektas atitinka ir toliau visą laiką ir visais atvejais atitiks Direktyvoje 2006/48/EB nustatytus riziką ribojančius reikalavimus arba kokius nors griežtesnius nacionalinius minimalaus kapitalo reikalavimus, galiojančius perdavėjo šalyje. EESRK rekomenduoja, kad šios sąlygos laikytųsi visos priežiūros ir tarpininkavimo institucijos, įskaitant Europos bankininkystės instituciją (EBI) tais atvejais, kai tarp kolegijos narių kyla nesutarimų.

—

EESRK mano, kad, kaip makrofinansinio stabilumo garantą perdavėjo šalyje, perdavėjo priežiūros institucija turėtų turėti įgaliojimus uždrausti ar apriboti turto perdavimą pagal grupės finansinės paramos susitarimą, jei tai kelia pavojų perdavėjo ir jo šalies finansų sektoriaus likvidumui, mokumui ir finansiniam stabilumui.

1.6   Tai, kad paskiriamas specialusis valdytojas, yra ženklas, kad bankas patiria problemų, ir dėl to gali sumažėti indėlininkų pasitikėjimas ir prasidėti masinis indėlių atsiėmimas iš banko. Kai keletui institucijų per tą patį laikotarpį skiriami specialieji valdytojai, tai gali lemti rimtus sutrikimus, todėl tokiais atvejais turėtų būti nustatytos papildomos atsargumo priemonės, kad susiję bankai ir visas sektorius būtų apsaugoti nuo galimo problemų išplitimo ir pasitikėjimo krizės didėjimo.

1.7   EESRK rekomenduoja Komisijai įvertinti gelbėjimo priemonių poveikį bankų sektoriui ir finansų rinkoms ir atlikti tokių įvairių priemonių galimybių studiją ir ekonominės naudos analizę dėl tarpvalstybinio poveikio, galimybių parduoti ir skaidrumo.

1.8   Dėl griežtesnio reguliavimo ir krizių valdymo papildomų priemonių ir instrumentų įgyvendinimo šešėlinės bankininkystės sistema gali toliau sparčiai vystytis. Komisija turėtų užtikrinti, kad reguliavimo ir priežiūros institucijos sugebėtų apriboti plitimo riziką tik bankų sektoriui nepriklausančiais bankais. Šešėlinės bankininkystės subjektams taip pat turėtų būti taikomi griežtesni reguliavimo standartai ir turėtų sugebėti prisiimti nuostolius.

2.   Įžanga

2.1   Per finansų krizę vyriausybės neleido bankams ir kitoms sistemai svarbioms finansų įstaigoms žlugti. Naudotasi labai įvairiomis priemonėmis: vienais atvejais bankams reikėjo kapitalo injekcijų ir tam panaudotos didžiulės viešųjų finansų sumos (tikimasi, kad ateityje jos bus susigrąžintos), kitais atvejais prireikė likvidumo užtikrinimo paramos ir (arba) jų įsipareigojimų vykdymo garantijų. Visais atvejais finansų rinkos pajuto įtampą ir gerokai buvo iškreiptos vienodos veiklos sąlygos vidaus rinkoje ir visame pasaulyje.

2.2   Reaguodama į jau esantį bendrą sutarimą, kad tai neturi niekada pasikartoti, Komisija priėmė keletą komunikatų dėl krizių valdymo ir problemų sprendimo. 2009 m. spalio mėn. (3) pirmajame komunikate svarstyta, kokių pokyčių reikia, kad būtų įmanoma veiksmingai valdyti krizes ir spręsti problemas arba tvarkingai likviduoti žlungančius tarpvalstybinius bankus. 2010 m. gegužės mėn. (4) paskelbtame antrajame komunikate nagrinėtas problemų sprendimo finansavimas, kuris padėtų kuo labiau sumažinti moralinę riziką ir apsaugoti viešąsias lėšas (5). Komunikate (2010) 579 galutinis pateikta išsami ES sistema, taikoma sunkumų patiriantiems ir žlungantiems bankams, ir politikos gairės, kurių Komisija ketina laikytis. Viešos konsultacijos dėl techninių svarstomos teisės aktų sistemos aspektų pradėtos 2010 m gruodžio mėn.

2.3   Komisija ketina laipsniškai pereiti prie ES krizių valdymo režimo. Pirmas veiksmas – iki 2011 m. vasaros Komisija priims pasiūlymą dėl įstatymo galią turinčio akto dėl suderinto ES krizių prevencijos ir bankų gaivinimo ir problemų sprendimo režimo, į kurį būtų įtrauktas bendras problemų sprendimo priemonių rinkinys ir sustiprintas nacionalinių valdžios institucijų bendradarbiavimas tais atvejais, kai žlunga tarpvalstybiniai bankai. Antras veiksmas – Komisija nagrinės, ar reikia toliau derinti bankų nemokumo režimus. Galiausiai, trečias veiksmas turėtų apimti integruoto problemų sprendimo režimo sukūrimą iki 2014 m., galbūt įsteigiant vieną bendrą Europos bankų problemų sprendimo instituciją.

3.   Pastabos

3.1   Taikymo sritis ir tikslai

3.1.1   Komisijos komunikate siūloma krizių valdymo sistema „visoms kredito įstaigoms ir kai kurioms investicinėms įmonėms“, „bet kurios rūšies ir dydžio <…> ir net sistemai svarbioms įstaigoms“. Išnašoje Komisija aiškina, kad jos politikos tikslas – „sistemą taikyti toms investicinėms įmonėms, kurių žlugimas sukeltų sisteminį nestabilumą, ir svarstomos įvairios galimybės, kaip šią kategoriją būtų galima apibrėžti“. Iš tikrųjų, daugelyje komunikato dalių kalbama ne tik apie kredito įstaigas, bet ir apie investicines įmones, nors ta kategorija aiškiai neapibrėžiama. EESRK tikisi, kad Komisija aiškiai apibrėš investicinių įmonių ir investicinių fondų kategorijas su visais galimomis sisteminėmis pasekmėmis, atsižvelgdama į 2010 m. gruodžio mėn. pradėtų viešų konsultacijų rezultatus. Komitetas ragina Komisiją taip pat įvertinti, ar dokumente COM (2010) 579 galutinis siūlomos problemų sprendimo priemonės ir įgaliojimai bus pakankami visoms konkrečioms problemoms, susijusioms su investicinės įmonės ar investicinio fondo žlugimu, tinkamai išspręsti.

3.1.2   Prevencijos, krizių valdymo ir problemų sprendimo sistema pagrįsta septyniais principais ir tikslais, kurie, kaip tikimasi, turėtų užtikrinti, kad sunkumų patiriantys bankai iš rinkos pasitrauktų nesukeldami grėsmės finansiniam stabilumui. EESRK palaiko daugelį jų, bet ketvirtas ir paskutinis turėtų būti pakomentuoti ir paaiškinti:

—

galėtume paremti Komisijos požiūrį į moralinės rizikos mažinimo užtikrinant, kad sprendžiant banko problemas akcininkams ir kreditoriams tektų sąžininga ir tinkama nuostolių suma, svarbą, bet tik tuo atveju, jei jiems taikoma tvarka, kuri atspindi įprastą eiliškumą ir yra panaši į tvarką, jiems taikytiną tuo atveju, jei bankas likviduojamas. Šiame procese kreditoriams paprastai taikoma kitokia tvarka negu akcininkams. Pasiūlymas nuostolius paskirstyti ir akcininkams, ir kreditoriams gali kelti tam tikrą teisinio pobūdžio susirūpinimą ir gali prireikti išsamesnio paaiškinimo dėl nuostolių paskirstymo proporcijų ir kriterijų, kuriais remiantis kaip mokėtojai būtų įtraukti ir kreditoriai: kada ir kokiu mastu? Nuostolių paskirstymas akcininkams yra, žinoma, teisingas principas, bet kyla tam tikras susirūpinimas, kai tikimasi, kad kreditoriai pasidalys nuostolius, ir ši mintis nepaaiškinama. Kada ir kokiu mastu iš vieno konkretaus kreditoriaus bus pareikalauta prisiimti nuostolius? Ar neturėtume atskirti „kaltų“ ir „neatsargių“ kreditorių nuo kitų? Be to, kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis nuostolius dengtų visas bankų sektorius?

—

dėl paskutinio punkto: tikrai sutinkame, kad reikia vengti didesnių nelaimių, bet teigimas, kad vienas iš siūlomos sistemos tikslų yra „apriboti konkurencijos iškraipymą“, yra tik nenuoširdus pritarimas principui, nes tai, kad finansinių sunkumų patiriančiai ar, dar blogiau, beveik žlungančiai įstaigai reikia tam tikros pagalbos trečiųjų šalių sąskaita, yra per se konkurencijos iškraipymas.

3.1.3   Dėl griežtesnio reguliavimo ir krizių valdymo papildomų priemonių ir instrumentų įgyvendinimo šešėlinės bankininkystės sistema gali toliau vystytis. EESRK rekomenduoja reguliavimo ir priežiūros institucijoms pasistengti apriboti plitimo riziką tik bankų sektoriams nepriklausančiais bankais ir sudaryti galimybes, kad šešėlinės bankininkystės subjektai prisiimtų nuostolius ir tokiems subjektams būtų taikomi atitinkami reguliavimo standartai.

3.2   Pagrindiniai sistemos elementai

3.2.1   Komisijos bendrais bruožais aprašyta sistema konceptualiai teisinga ir EESRK pritaria trims siūlomoms priemonių klasėms:

i.	parengiamosios ir prevencinės priemonės,

ii.	ankstyva priežiūros intervencija ir

iii.	problemų sprendimo priemonės.

Šios sistemos įgyvendinimas tikrai nebus lengvas, ir EESRK palankiai vertina ketinimą užtikrinti, kad perėjimas nuo galiojančios nacionalinės tvarkos prie siūlomos sistemos būtų laipsniškas ir sklandus. Dėl daugybės iniciatyvų, siūlomų kai kurių nacionalinių valdžios institucijų, taip pat įvairių nacionalinės teisės aktų, galiojančių nuosavybės teisių, bankroto, administracinėje ir administratorių baudžiamosios atsakomybės srityse, sparčiam perėjimui prie apibrėžtos sistemos kyla daug kliūčių. Komitetas tikisi, kad susidarius ekstremalioms politinėms, ekonominėms ir socialinėms situacijoms „įvairiomis pasirinktimis“ nebus piktnaudžiaujama, bet kad jomis bus pasinaudojama siekiant užtikrinti lankstumą nacionalines taisykles pritaikant prie Europos teisės aktų ir skatinti veiksmingą koordinavimą ir bendradarbiavimą bandant suvaldyti tarpvalstybinę krizę ir išspręsti visų rūšių kredito įstaigų problemas, nepaisant jų dydžio ir tarpusavio sąsajų.

3.2.2   Už krizių valdymą atsakingos valdžios institucijos

Komisijos komunikate aiškiai pasakyta, kad ankstyvos intervencijos įgaliojimai ir toliau priklausys rizikos ribojimo principais pagrįstos priežiūros institucijoms pagal Kapitalo poreikių direktyvą (KPD), o kalbant apie problemų sprendimo įgaliojimus, kiekviena valstybė narė turės nustatyti problemų sprendimo instituciją, kuri turėtų problemų sprendimo įgaliojimus. EESRK pritaria Komisijos rekomendacijai, kad problemų sprendimo institucija turėtų būti ne teisminė, o administracinė, bet žino kliūtis ir sunkumus, kurie bus susiję su to įgyvendinimu. Komitetas tikisi, kad nacionaliniams ex ante bankų problemų sprendimo fondams, siūlomiems dokumentuose COM (2010) 254 galutinis ir COM (2010) 579 galutinis, įgyvendinant problemų sprendimo įgaliojimus teks jų dalis, jei jie būtų įsteigti pagal minėtuose komunikatuose pateiktas rekomendacijas. Net jei rinktis problemų sprendimo institucijas bus palikta valstybėms narėms, jos turėtų veikti laikydamosi bendrų taisyklių ir principų, nurodytų ES sistemoje.

3.2.2.1   EESRK taip pat mano, kad sėkmingam bankų problemų sprendimo vykdymui prireiks gero koordinavimo tarp pasirinktos problemų sprendimo institucijos, centrinio banko ir finansų ministerijos, kai nei vienos iš šių dviejų institucijų nėra tarp valstybės narės pasirinktų problemų sprendimo institucijų. Tai būtų labai svarbu tais atvejais, kai sprendžiamos didelių sistemai svarbių institucijų problemos, taip pat tais atvejais, kai vienu metu sprendžiamos keleto finansų įstaigų problemos.

3.2.3   Visos šiame skirsnyje siūlomos priemonės ir iniciatyvos konceptualiai teisingos ir, be jokios abejonės, jos būtinos užtikrinti veiksmingą Komisijos sistemos įgyvendinimą. Tačiau kyla keletas klausimų, kurių negalima ignoruoti:

—	Kiek jos kainuos ir kas galiausiai padengs išlaidas?

—	Ar valdžios institucijos ir finansų įstaigos galės rasti specialistų, atitinkančių siūlomas priemones?

—	Kiek užtruks, kol atsiras visiškai veikianti Europos sistema?

3.2.3.1   Kalbant konkrečiau, priežiūros institucijos reikalingos griežtesnei priežiūrai vykdyti, įvertinti ir prižiūrėti gaivinimą ir problemų sprendimo planavimą, priimti prevencines priemones (COM(2010) 579 galutinis 3.2 skirsnis), įsikišti sprendžiant kurios nors įmonės problemas, bendradarbiauti su problemų sprendimo institucija, kt. Iš esmės, priežiūros institucijos tampa įstaigų aukščiausiomis valdytojomis.

Be standartinių ataskaitų teikimo, reikalaujama, kad finansų įstaigos parengtų ir valdžios institucijoms pateiktų gaivinimo ir problemų sprendimo planus, kurie turi būti nuolat atnaujinami. Be to, reikalaujama, kad valstybės narės įsteigtų problemų sprendimo institucijas arba išplėstų esamų institucijų užduotis ir įtrauktų problemų sprendimą.

3.2.3.1.1   Be jokios abejonės, visi šie veiksmai būtini norint sukurti patikimas ir saugias finansų rinkas; tačiau problemiška nustatyti, kiek jie kainuos  (6), ir užtikrinti, kad ir valdžios institucijos, ir finansų įstaigos pajėgs rasti pakankamus įgūdžius turinčių žmogiškųjų išteklių, pasirengusių vykdyti naujas užduotis. Galutinio tikslo svarba gali pateisinti didelę plano kainą, bet žmogiškųjų išteklių stygius gali būti didžiulė problema. Komisija tai žino ir savo konsultaciniame dokumente pakvietė valstybes nares įvertinti išlaidas (išskaitant išlaidas žmogiškiesiems ištekliams), kurias greičiausiai patirs priežiūros institucijos, vykdydamos siūlomą veiklą, susijusią su griežtesne priežiūra, gaivinimo planais ir problemų sprendimo planais. Su Komisijos tikrovišku pasiūlymu reikėtų pateikti ir išlaidų poveikio vertinimą bei žmogiškųjų išteklių samdymo tvarkaraštį, atsižvelgiant į tai, kad rinkoje žmogiškųjų išteklių gali atsirasti ne iš karto.

3.2.3.2   Be siūlomo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis, kurį turėtų atlikti priežiūros institucijos, EESRK Komisijai rekomenduoja nustatyti, kad Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Pasaulio banko finansų sektoriaus vertinimo programos (7) būtų privalomos visoms valstybėms narėms, kaip siūloma De Larosiere ataskaitoje (8). Dabar finansų sektoriaus vertinimo programos privalomos 25 TVF valstybėms narėms, iš jų 11 yra ES valstybės narės. Tyrimas ir testavimas nepalankiausiomis sąlygomis pagal FSVP susieja makroekonominius pokyčius ir pusiausvyros sutrikimus valstybėse narėse su makrofinansiniu stabilumu ir mikrolygio rizikos ribojimu, o tai priežiūros institucijoms labai naudingos ir tinkamos analitinės priemonės.

3.2.3.3   EESRK palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl turto perdavimo galimybės, kaip prevencinės priemonės tais atvejais, kai grupės įmonės turi likvidumo problemų. Komitetas įsitikinęs, kad siekiant išsaugoti filialo modelį, bet kokia finansinė parama grupės įmonėms turėtų būti toliau teikiama savanoriškai, o ne pagal priežiūros institucijų reikalavimą. Kad būtų užkirstas kelias likvidumo problemoms plisti, Komitetas rekomenduoja Komisijai atidžiai nustatyti aplinkybes ir sąlygas, kuriomis galėtų būti perduodamas turtas, ir pabrėžia, kad siekiant išvengti problemų išplitimo ir išlaikyti finansinį stabilumą labai svarbu vienodos sąlygos visose valstybėse narėse – ir patronuojančiosiose, ir priimančiosiose.

3.2.3.3.1   Grupių finansinė parama turėtų būti teikiama tik pagal grupės finansinius susitarimus ir tik jei tenkinamos minimalaus kapitalo ir likvidumo sąlygos. Pagrindinė sąlyga turėtų būti reikalavimas, kad finansinė parama gali būti suteikta tik tuo atveju, jei ją teikiantis subjektas atitinka ir toliau visą laiką ir bet kokiomis aplinkybėmis atitiks Direktyvoje 2006/48/EB nustatytus riziką ribojančius reikalavimus arba kokius nors griežtesnius nacionalinius minimalaus kapitalo reikalavimus, galiojančius perdavėjo šalyje. EESRK rekomenduoja, kad šios sąlygos laikytųsi visos priežiūros ir tarpininkavimo institucijos, įskaitant Europos bankininkystės instituciją (EBI), tais atvejais, kai tarp kolegijos narių kyla nesutarimų arba jei nepavyksta susitarti. Taip pat manome, kad grupės finansinę paramą priežiūros institucijos turėtų patvirtinti tik įvertinusios riziką ir atlikusios testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir rinkoms turėtų būti pranešta apie bet kokią teikiamą grupės finansinę paramą.

3.2.3.3.2   Kaip makrofinansinio stabilumo garantą perdavėjo šalyje, perdavėjo priežiūros institucija turėtų turėti įgaliojimus uždrausti ar apriboti turto perdavimą pagal grupės finansinės paramos susitarimą, jei tai kelia pavojų perdavėjo ir jo šalies likvidumui, mokumui ir finansiniam stabilumui.

3.2.4   Ankstyvos intervencijos ir problemų sprendimo veiksmų pradžios kriterijai

3.2.4.1   Visas šis skyrius atrodo teisingas ir apskritai priimtinas. Priežiūros institucijoms patikima sunki, kebli užduotis nustatyti ne tik aplinkybes, kuriomis nesilaikoma KPD reikalavimų, bet ir pastebėti galimo negebėjimo laikytis tokių reikalavimų ženklus. Tai reiškia, kad reikia sumanesnių priemonių ir profesinių gebėjimų, taip pat didesnio dėmesio rinkai.

3.2.4.2   Užduotys, susijusios su sprendimais dėl intervencijos, taip pat 3.4 skirsnyje aprašyti veiksmai, reikalauja aukštesnio laipsnio subjektyvaus vertinimo, kuris, nors ir labai pagrįstas ir profesiniu požiūriu pateisinamas, gali būti trečiųjų šalių ar net pačios įstaigos ginčijamas teisme ar kitais būdais. Priežiūros institucijoms tai reiškia atsakomybę ir (arba) užduotis, kurias jos turi būti pasirengusios prisiimti ir (arba) atlikti. Galbūt keletas aiškiai nustatytų kiekybinių veiksmų pradžios kriterijų padėtų priežiūros institucijoms priimti sprendimus dėl ankstyvos intervencijos, mažiau pasikliaujant subjektyviu sprendimu ir mažiau susiduriant su teisiniu netikrumu. Kalbant apie problemų sprendimo veiksmų pradžios kriterijus, Komitetas palankiai vertina Komisijos mintis ir pripažįsta, kad kiekybinius ir kokybinius veiksmų pradžios kriterijus reikia jungti ir tinkamai subalansuoti. Be to, rekomenduojame Komisijai ypatingą dėmesį skirti tiems problemų sprendimo veiksmų pradžios kriterijams, kurie, tikimasi, parodys tikslų momentą, kai reikia taikyti gelbėjimo priemones.

3.2.5   Ankstyva intervencija

Komisijos numatomos priemonės atrodo teisingos ir priimtinos, tačiau reikia šiek tiek dėmesio skirti specialiojo valdytojo skyrimo klausimui. Ankstesnėse teisės studijose buvo pripažinta, kad sąvoka „ankstyva intervencija“ skirtingose valstybėse narėse turi skirtingą prasmę; be to, gali skirtis ir priežiūros institucijų įgaliojimai skirti specialųjį valdytoją. Kai kurių valstybių narių nacionaliniuose įstatymuose gali būti nustatytas leidimas skirti specialiuosius valdytojus ir gali prireikti tik nedidelių dalinių pakeitimų. Nemažai valstybių narių yra nustačiusios teisinį specialiųjų valdytojų skyrimo pagrindą, tai yra nuostatas, kuriomis įpareigojama taikyti ankstyvos intervencijos priemones, jei bankas nebesilaiko minimalaus kapitalo reikalavimo. Kitų valstybių narių bendrovių įstatyme gali būti nustatyta, kad subjektui, kuris nėra bendrovės valdyba ar visuotinis susirinkimas, skirti valdytoją draudžiama ir tik nauju įstatymu galima pakeisti ar iš dalies pakeisti esamus teisės aktus.

3.2.5.1   Kalbant apie atsakomybę, Komisija teigia, kad specialiojo valdytojo paskyrimas neturėtų reikšti valstybės garantijos arba priežiūros institucijoms užtraukti atsakomybės už specialiojo valdytojo veiksmus. Tai vargiai priimtina grynai teisiniu požiūriu: bendrasis principas yra toks, kad kas priima sprendimą ar imasi veiksmų, tas ir yra atsakingas už pasekmes. Bet kuri tokio principo išimtis, neparemta įstatymu, greičiausiai bus ginčijama teisme.

3.2.5.2   EESRK rekomenduoja, kad skirti specialųjį valdytoją būtų galima tuo atveju, jei priežiūros institucija, vykdanti įgaliojimus pagal KPD 136 straipsnį, būtų įsitikinusi, kad kredito įstaigos vadovybė nenori ar negali imtis reikalaujamų priemonių. Komitetas yra įsitikinęs, kad, jei grupės atveju sprendimas skirti specialųjį valdytoją turi būti teisiškai privalomas, tokį sprendimą turi priimti konsoliduotos priežiūros institucija, pasikonsultavusi ir glaudžiai bendradarbiaudama su priimančiosios šalies priežiūros institucijomis.

3.2.5.3   Tai, kad paskiriamas specialusis valdytojas, yra ženklas, kad bankas patiria problemų, ir dėl to gali sumažėti indėlininkų pasitikėjimas ir prasidėti masinis indėlių atsiėmimas iš banko. EESRK reiškia susirūpinimą, kad tais atvejais, kai keletui institucijų per tą patį laikotarpį skiriami specialieji valdytojai, tai gali lemti rimtus sutrikimus, todėl turėtų būti nustatytos papildomos atsargumo priemonės, kad susiję bankai ir visas sektorius būtų apsaugoti nuo galimo problemų išplitimo ir pasitikėjimo krizės didėjimo.

3.2.6   Problemų sprendimas

3.2.6.1   Šiame skyriuje numatyti veiksmai gerai apgalvoti, bet pati Komisija pripažįsta, kad nemokumo teisės reforma gali būti reikalinga ir kad bus svarstoma, ar nereikėtų atlikti tyrimo (komunikato p. 8–9). Iš tikrųjų, visi siūlomi veiksmai gali būti laikomi beveik bankroto procedūra, lygiagrečia įprastoms procedūroms, bet ne atskira. Beveik visose valstybėse narėse reikės ne tiek reformų, kiek naujų teisės aktų.

3.2.6.2   Pagrindinis skirtumas tarp problemų sprendimo ir bankroto yra tas, kad išsprendus problemas įstaiga arba jos dalis toliau veiks, ir tai pateisina priežiūros institucijų ir problemų sprendimo institucijų dalyvavimą visoje procedūroje. Bet šios valdžios institucijos neturi teisminių galių, o tai apsunkina įgaliojimų ir užduočių skyrimą, nekalbant apie atsakomybę. Atrodo, kad Komisija šią problemą gerai žino: kalbant apie sandorių šalims ir rinkos susitarimams taikomas apsaugos priemones, pasitelkiamos teisminio nagrinėjimo nuostatos, skirtos „užtikrinti, kad nukentėjusios šalys turėtų reikiamas teises ginčyti valdžios institucijų veiksmus ir siekti finansinio žalos atlyginimo“.

3.2.6.3   Šiuo atveju valdžios institucijos gali susidurti su keblia ir rizikinga situacija: „nukentėjusi“ šalis, norinti užginčyti valdžios institucijų sprendimą, gali siekti teisminio žalos atlyginimo, o teismas gali nuspręsti sustabdyti visą procedūrą. Pagal dabar galiojančius teisės aktus tokia rizika yra ir daugiau nei tikėtina, kad ji kils; reikėtų dėti visas pastangas, kad būtų išvengta galimybės, kad problemų sprendimo procedūros būtų vilkinamos arba stabdomos. Tokios procedūros turi būti vykdomos laiku ir greitai; bet koks vilkinimas ar stabdymas paverčia niekais institucijų iniciatyvas ir sukelia neigiamą rinkos reakciją. Be jokios abejonės, beveik visoms valstybėms narėms reikia pakeisti teisės aktus ir teismo proceso tvarką, bet kadangi nemokumo sistemos ir teisminės procedūros kai kuriose valstybėse narėse labai skiriasi, reikalingi pokyčiai bus didžiuliai.

3.2.7   Dalinis skolos nurašymas

EESRK palankiai vertina Komisijos pastangas analizuoti uždavinius, susijusius su didelių ir sudėtingos struktūros finansų įstaigų problemų sprendimu, ir specialius klausimus, susijusius su daliniu skolos nurašymu. Komitetas ragina Komisiją sukurti sistemą, pagal kurią tokia priemonė veiksmingai padėtų spręsti visų įstaigų problemas taikant veikiantį režimą, įskaitant dideles ir sudėtingos struktūros finansų įstaigas, ir pabrėžia, kad svarbu bendra tarptautinė sistema. Todėl tikimės, kad Komisija apsvarstys susitarimo sudarymą su Bazelio komitetu, kad sistemai svarbios finansų įstaigos turėtų pajėgumų sumažinti nuostolius daugiau negu taikant būtiniausius standartus. Komitetas pabrėžia, kad savarankiško gelbėjimosi priemonės gali būti pripažįstamos kaip būdas finansų įstaigų, įskaitant sistemai svarbias institucijas, nuostolių sumažinimo pajėgumams didinti, ir palankiai vertina jų, kaip alternatyvos bankų gelbėjimui viešosiomis lėšomis, taikymą. Tačiau EESRK yra gerokai sunerimęs dėl gelbėjimo priemonių kūrimo ir taikymo bei skatina Komisiją analizuoti jas ir taikyti dar atsargiau.

3.2.7.1   EESRK mano, kad kuriant dalinio skolų nurašymo įgaliojimus ir juos vykdant, reikėtų kuo labiau laikytis nemokumą reguliuojančiuose įstatymuose nustatytų reikalavimų eiliškumo. Bet koks nukrypimas nuo šių įgaliojimų esant išimtinėms aplinkybėms turėtų būti nustatytas ex ante ir apie tai pranešta iš anksto.

3.2.7.2   Komisija turėtų užtikrinti, kad režimas yra įtikinamas ir bus išvengta šalutinio poveikio tais atvejais, kai pagrindiniai investuotojai į gelbėjimo priemones yra kiti bankai, kurių veikla yra susijusi tarpusavyje. Reikėtų labai atsargiai apsvarstyti gelbėjimo priemonių veiksmingumą sisteminių krizių laikotarpiais ir poveikį, kai tuo pačiu metu jomis naudojasi daug finansų įstaigų; be to, turėtų būti pasiūlytos papildomos priemonės galimoms rimtoms problemoms išvengti.

3.2.7.3   Komisija turėtų atidžiai išanalizuoti gelbėjimo priemonių galimą cikliškumą ir kintamumą krizės laikotarpiais ir apsvarstyti, kada ir kokiu mastu šiomis priemonėmis galima pasiremti esant tokioms aplinkybėms.

3.2.7.4   EESRK tikisi, kad Komisija įvertins įvairių gelbėjimo priemonių poveikį bankų sektoriaus ir finansų rinkų bendram jų sugebėjimui greitai atsigauti.

3.3   Tarpvalstybinių krizių valdymo koordinavimas

3.3.1   Darnus ES bankų grupių problemų sprendimas

3.3.1.1   EESRK palankiai vertina Komisijos susirūpinimą, kaip pasiekti, kad tarpvalstybinis koordinavimas krizės valdymo metu būtų tinkamas, ir primygtinai teigia, kad taikoma tvarka turėtų užtikrinti vienodas sąlygas kreditoriams ir akcininkams ir jų buveinės, ir priimančiojoje valstybėje narėje, apsaugoti nuo problemų išplitimo per krizę ir palaikyti visų valstybių narių finansinį stabilumą.

3.3.1.2   4 skirsnyje Komisija gana teisingai teigia, kad žlugimo atveju būtini koordinuoti veiksmai ir kad „2 skirsnyje apibūdintomis priemonėmis bus užtikrinta, kad problemų sprendimo institucijos disponuotų tomis pačiomis priemonėmis ir įgaliojimais“. Tačiau atrodo, kad šis teiginys prieštarauja kitam teiginiui, pateiktam 3 skirsnio pradžioje: „sistemoje neturėtų būti pernelyg konkrečiai nurodyta, kokias priemones reikėtų naudoti konkrečiais atvejais.“

3.3.1.3   Tokiu atveju suderintais veiksmais turi būti kartu siekiama patvirtinti tas pačias priemones, o tai, atsižvelgiant į patirtį, vargu ar įmanoma. Tiesa, rengdama 3 skirsnį Komisija greičiausiai turėjo omenyje tik nacionalinius atvejus, o 4 skirsnyje kalbama apie tarpvalstybinę krizę, kai kompetencija perduodama Europos priežiūros institucijai. Bet pastaba nėra padaryta ne vietoje: nors kiekviena nacionalinė institucija gali laisvai rinktis savo procedūras, tos procedūros, kurias nustatys Europos priežiūros institucija, gali būti kitokios arba prieštarauti nacionalinėms. Tokiu atveju užsienio banko nacionalinių filialų kreditoriams taikomos procedūros gali skirtis nuo procedūrų, taikomų nacionalinio banko kreditoriams. Tai gali kelti susirūpinimą dėl kreditorių teisių pariteto ir, galbūt, vidaus rinkoje gali atsirasti taisyklių prieštaravimas. Kai kurie šie klausimai išsamiai nagrinėjami konsultaciniame dokumente, ir tikimės, kad konsultacijos padės daugumą jų išspręsti.

3.3.1.4   Puikiai suprantame, kad valstybės narės priešintųsi norminamųjų taisyklių įvedimui ir kad priešinga pozicija gali būti netikroviška; bet palikus nacionalinėms institucijoms per daug laisvės rinktis, kiltų sunkumų prasidėjus grupes paliesiančiai tarptautinei krizei. Galbūt prieš priimant nacionalines taisykles reikėtų suderinti kai kuriuos pagrindinius procedūrų aspektus (galiausiai vadovaujant Europos priežiūros institucijai).

3.3.1.5   Kalbant apie koordinavimo sistemą, Komisija svarsto dvi reformas: vieną, pagrįstą problemų sprendimo kolegijomis, ir kitą, pagristą grupės problemų sprendimo institucijomis. Pastaroji atrodo racionalesnė, lankstesnė ir veiksmingesnė, nes pagrindinis vaidmuo tektų problemų sprendimo institucijoms, kaip stebėtojai dalyvaujant Europos bankininkystės institucijai. Įgyvendinant kitą reformą, pagal kurią numatoma išplėsti jau veikiančias priežiūros kolegijas, papildomai sukuriant problemų sprendimo institucijas, dėl priežiūros ir problemų sprendimo rūpesčių gali būti sunku priimti greitus sprendimus.

3.3.1.6   Vienas didžiausią susirūpinimą keliantis dalykas: grupės problemų sprendimo schema nebūtų privaloma . Schemai nepritariančioms nacionalinėms valdžios institucijoms būtų suteikta laisvė „imtis nepriklausomų veiksmų“, nors ir iš jų „būtų reikalaujama“ apsvarstyti tų sprendimų poveikį kitoms valstybėms narėms, „nurodyti priimto sprendimo priežastis“ problemų sprendimo kolegijai ir tas priežastis „aptarti“ su kitais kolegijos nariais. Ir vėl, patirtis leidžia pateikti neigiamą pastabą: kilus pavojui nacionaliniams interesams, labai didelė galimybė, kad kiekviena nacionalinė valdžios institucija pirmiausia ginsis pati, o ne rūpinsis kitais. Siūloma procedūra pernelyg griozdiška, reikalaujanti daug laiko ir netinkama tais atvejais, kai nacionalinės valdžios institucijos turės veikti nedelsdamos. Neverta tikėtis, kad nacionalinės institucijos lauks ir netvirtins jokių nacionalinių priemonių, kol grupės lygmens problemų sprendimo institucijos priims sprendimus, ypač tais atvejais, kai dukterinės bendrovės vietos rinkai yra per didelės.

3.3.1.7   EESRK rekomenduoja Komisijai supaprastinti procedūrą, pagal kurią valstybės narės, nesutinkančios su siūlomu planu, galėtų pareikšti savo nuomonę.

3.4   Problemų sprendimo finansavimas

EESRK jau komentavo šią temą nuomonėje „Bankų problemų sprendimo fondai“ (9). Norėtume dar kartą pabrėžti, kad bet kokios šios srities teisės aktų projektų nuostatos turi būti pateikiamos su išsamia analize ir poveikio vertinimu, visiškai atsižvelgiant į bankų rinkliavas ir mokesčius kai kuriose valstybėse narėse.

3.4.1   Problemų sprendimo fondai ir indėlių garantijų sistemos

Savo požiūrį į bankų problemų sprendimo fondus ir indėlių garantijų sistemas EESRK jau išdėstė neseniai parengtoje nuomonėje (10).

3.4.2   Problemų sprendimo fondų struktūra

3.4.2.1   Tam tikras rūpestis kyla dėl menamai nekalto paskutinio sakinio: „(…) o fondo dydį viršijusios išlaidos vėliau būtų susigrąžintos iš bankų sektoriaus“. Reikalavimas, kad visas sektorius padengtų vieno iš jo narių sukeltus nuostolius nėra neįprasta strategija, bet tam turi būti griežtai apibrėžtos sąlygos ir prieš tai atlikus išsamų pasekmių tyrimą. Būtinas tinkamas teisinis pagrindas. Įnašų į fondus mokėjimo nustatymas reglamentu – priimtina procedūra, bet, jeigu trečiosios šalys turi tiesiogiai padengti nuostolius – tam jau reikia įstatymo.

3.4.2.2   Kalbant apie įnašų pagrindą, priimtinas suderintas metodas galėtų būti pagrįstas bendrais įsipareigojimais po kokybinio vertinimo arba įsipareigojimais, išskyrus garantuojamus indėlius. Bet ir vėl susiduriame su lankstumo problema: kiekviena valstybė narė galės nuspręsti skirtingai, „su sąlyga, kad dėl to galiausiai nebus iškreipta vidaus rinka“. Skirtingi kriterijai paskatins skirtingas įnašų sistemas ir skirtingus išlaidų lygius kiekviename nacionaliniame sektoriuje: iškraipymas yra neišvengiamas lankstumo rezultatas.

3.4.2.3   Daug valstybių narių jau nustatė mokesčius ir rinkliavas, kurių nustatymo parametrai (bazė, norma, aprėptis) labai skiriasi. Kalbant apie tuos skirtumus, Komitetas norėtų pabrėžti, kaip svarbu užtikrinti tinkamą koordinavimą per trumpą laiką įgyvendinant praktinius sprendimus, įskaitant tam tikrais atvejais dvišalius susitarimus. Be to, norėtume dar kartą pabrėžti nacionalinių rinkliavų ir mokesčių sistemose numatyto lankstumo trumpuoju laikotarpiu svarbą atsižvelgiant į reguliavimo srityje vykstančius pokyčius ir veiksmus ieškant tinkamo visoje ES taikomo klausimo sprendimo vidutinės trukmės laikotarpiu.

3.4.3   Fondų dydis

Šį klausimą EESRK jau komentavo neseniai parengtoje nuomonėje (11). Ir vėl, reikia kiekybinio poveikio vertinimo, taip pat reikia įvertinti tolesnio lėšų nutekėjimo iš finansų sektoriaus išteklių, kuriais galima pasinaudoti teikiant kreditus, kartu su KPD poveikiu.

3.5   Tolesni veiksmai ir būsimi darbai

3.5.1   Tolesni veiksmai: koordinavimo sistema

Be jokios abejonės, nacionaliniai nemokumo įstatymai turės būti keičiami, kad būtų pritaikyti naujoms taisyklėms, susijusioms su bankų problemų sprendimu, bet kaip tai bus daroma ir kiek tai užtruks – galima tik spėlioti. Keičiant įstatymą turi dalyvauti vyriausybės ir parlamentai: paprastai tai ilga procedūra, ypač kai tai susiję su tokiais kebliais klausimais. Prieš priimdama naują reglamentą, Komisija turėtų vengti kolizijų su kai kuriose valstybėse narėse nustatytais principais.

3.5.2   Nemokumo sistema (vidutiniu laikotarpiu)

Administracinis bankų likvidavimas nėra nežinoma procedūra, bet daugelyje valstybių narių tai dažniausiai atlieka teismo paskirtas likvidatorius, veikiantis prižiūrimas teismo. Bankų likvidavimas, patikėtas administraciniam bankininkystės subjektui ar vykdomas jam vadovaujant, reikštų, kad teismų įgaliojimai perduodami administracinėms institucijoms: tai gali prieštarauti nacionaliniams įstatymams ar net konstitucijoms.

3.5.3   Komisijos siūloma ES finansų sektoriaus krizių valdymo sistema skiriasi nuo krizių valdymo metodo, pastaruoju metu taikyto kai kuriose valstybėse narėse pagal ES / TVF remiamas programas (12). Jose numatytas banko kapitalo restruktūrizavimas viešosiomis lėšomis, įskaitant ES ir TVF finansavimą, kuris gali būti tęsiamas dar kelerius metus, būtent tuo metu, kai likusi ES įgyvendina naują Europos krizių valdymo sistemą ir kuria bankų problemų sprendimo fondus. EESRK tikisi, kad Komisija per pagrįstą laikotarpį pasiūlys atitinkamas pereinamojo laikotarpio priemones, leisiančias tokioms valstybėms narėms organizuoti greitą, sklandų ir išsamų perėjimą prie siūlomos Europos krizių valdymo sistemos ir bankų problemų sprendimo fondų, ir tai derės su poreikiu vengti silpninti jų banko sektorių.

---

(1)  Taip pat žr. OL C 107, 2011 4 6, p. 16, kur išsamiai diskutuojama apie išlaidas, susijusias su krizių valdymo sistema, ypač Bankų problemų sprendimo fondu (BPSF), bei jų poveikį finansų sektoriui ir ekonomikai platesne prasme.

(2)  ES finansinės priežiūros aukšto lygio darbo grupė, kuriai pirmininkauja Jacques de Larosiere, ataskaita, 2009 m. vasario 25 d., Briuselis, p. 64.

(3)  COM (2009) 561.

(4)  COM (2010) 254.

(5)  Žr. http://ec.europa.eu/internal_market/bank/crisis_management/index_en.htm

(6)  Dėl išlaidų finansavimo žr. COM(2010) 579 galutinis 3.4 skirsnį ir nuomonę OL C 107, 2011 4 6, p. 16.

(7)  Žr. TVF, Finansų sektoriaus vertinimo programa, 2011 m., www.imf.org.

(8)  ES finansinės priežiūros aukšto lygio darbo grupė, kuriai pirmininkauja Jacques de Larosiere, ataskaita, 2009 m. vasario 25 d., Briuselis, p. 64.

(9)  OL C 107, 2011 4 6, p. 16.

(10)  Žr. 9 išnašą.

(11)  Žr. 9 išnašą.

(12)  Žr. TVF ataskaitas Graikijos (NR. 1168) ir Airijos (Nr. 10366 ir Nr. 1147) atveju.

---