25.6.2010

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 166/8

---

Paraiškos paskelbimas pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos 6 straipsnio 2 dalį

2010/C 166/07

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 (1) 7 straipsnį. Prieštaravimo pareiškimai Komisijai turi būti pateikti per šešis mėnesius nuo paraiškos paskelbimo.

BENDRASIS DOKUMENTAS

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 510/2006

„CHOSCO DE TINEO“

EB Nr.: ES-PGI-0005-0696-29.05.2008

SGN ( X ) SKVN ( )

1.   Pavadinimas:

„Chosco de Tineo“

2.   Valstybė narė arba trečioji šalis:

Ispanija

3.   Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas:

3.1.   Produkto rūšis:

1.2 klasė.

Mėsos gaminiai (virti, sūdyti, rūkyti ir kt.).

3.2.   Produkto, kuriam taikomas 1 punkte nurodytas pavadinimas, aprašymas:

Mėsos gaminys, gaminamas iš rinktinių kiaulienos gabalėlių (nugarinės išpjovos ir liežuvio), marinuotų druskos, raudonųjų pipirų ir česnako marinate ir kemšamų į kiaulės akląją žarną, suteikiančią gaminiui jam būdingą formą; gaminys rūkomas ir džiovinamas nevirtas.

Gaminio forma apvali ir netaisyklinga. Jo svoris – 500–2 000 g. Produkto konsistencija kieta, jį perpjovus matoma būdinga rausva spalva ir aiškiai pastebimi įvairios naudotos mėsos gabalėliai.

Produkto drėgnis – ne mažesnis kaip 40 %. Sausosios medžiagos riebalų procentinė dalis – mažesnė negu 35 %, o sausosios medžiagos baltymų procentinė dalis – didesnė negu 50 %.

Kvapas ir skonis būdingi rūkytiems kiaulienos gaminiams, jų stiprumas priklauso nuo rūkymo dienų skaičiaus, gaminys sultingas.

3.3.   Žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams):

Naudojamos šios sudedamosios dalys: kiauliena, kurią sudaro ne mažiau kaip 80 % nugarinės išpjovos ir ne mažiau kaip 15 % liežuvio, ir prieskoniai (druska, raudonieji pipirai ir česnakai).

3.4.   Pašarai (taikoma tik gyvūninės kilmės produktams):

—

3.5.   Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje:

Gamybos procesas – nuo žaliavos gabalėlių atrinkimo ir pjaustymo iki minkymo, kimšimo į žarnas, rūkymo ir džiovinimo – turi vykti nustatytoje geografinėje vietovėje.

Gaminys rūkomas siekiant jį konservuoti. Šios vietovės santykinis drėgnis didelis, o rūkomi gabalėliai geriau išdžiūsta. Gaminiui rūkyti naudojama sausa vietos kilmės medžių rūšių (ąžuolų, beržų, skroblų arba kaštonų) mediena.

Siekiant kontroliuoti „Chosco“ gamybos procesus ir gaminio, žymimo saugoma geografine nuoroda (SGN), kokybę, gamintojai privalo pildyti dokumentus, būtinus siekiant patikrinti kiekvieną reikalaujamą savybę. Visi būtini dokumentai turi būti pateikti Registrų tvarkymo tarybai, juos sudaro:

—	žaliavų priėmimo lapai, kuriuose nurodoma informacija apie tiekėją, pristatymo užsakymo numeris arba sąskaita faktūra, kiekis, gaminio rūšis ir atvežimo data. Žaliava identifikuojama pagal partijas,

—	gamybos lapai, kuriuose nurodomi visi proceso etapai, perdirbimo, rūkymo ir džiovinimo datos, žaliavos partijos (-ų) numeris (-iai) ir pagaminto gaminio gamybos partijos numeris,

—	galutinio gaminio išsiuntimo lapai. Juose nurodomi partijos numeris, išsiuntimo data, gaminio kiekis, pristatymo užsakymo numeris ir paskirties vieta,

—	partijų registre žaliavas reikėtų susieti su galutiniu gaminiu pagal gamybos lapuose ir išsiuntimo lapuose pateiktą informaciją, kad būtų užtikrintas atsekamumas.

3.6.   Specialios pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės:

Gaminys „Chosco“ gali būti parduodamas nepjaustytas, nevirtas arba virtas. Nevirtam „Chosco“ netaikomi jokie pakavimo apribojimai. Tačiau, kad būtų užtikrinta maisto sauga ir išlaikyta kokybė, virtus gaminius pakuoti privaloma, nes kiaulių žarnos, sudarančios išorinį „Chosco“ sluoksnį, verdant tampa nestandžios, todėl jautresnės išorės veiksniams, dėl kurių tvarkant gaminį jos gali įplyšti. Todėl šie gaminiai prieš išsiunčiant turi būti supakuoti gamintojų patalpose.

3.7.   Specialios ženklinimo etiketėmis taisyklės:

Neatsižvelgiant į gaminių pateikimo būdą, be prekybinės etiketės, ant visų su SGN „Chosco de Tineo“ parduodamų „Chosco“ turi būti speciali numeruota nugarinė etiketė, ant kurios privaloma nurodyti „Indicación Geográfica Protegida Chosco de Tineo“ ir uždėti visiems veiklos vykdytojams vienodą logotipą. Bet kokiu atveju šis skiriamasis ženklas prieš išsiunčiant produktą turi būti uždedamas taip, kad jo nebūtų galima panaudoti dar kartą. Toliau pateikiami trijų spalvų logotipo modeliai.

4.   Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas:

Gamybos vietovė – Astūrijos kunigaikštystės (Ispanija) vakarinė dalis Iberijos pusiasalio šiaurėje, tarp Kantabrijos, Kastilijos ir Leono ir Galicijos autonominių regionų. Ją sudaro Allande, Belmonte de Miranda, Kangas del Narsėjos, Salaso, Somiedo, Tineo, Valdés ir Villayón komunos.

Ši SGN atitinkanti vietovė, kurios ribos nustatytos, yra gamybos vieta.

5.   Ryšys su geografine vietove:

5.1.   Geografinės vietovės ypatumai:

Apskritai šios vietovės reljefui būdingi labai aiškiai susiformavę šlaitai, išsidėstę ribotoje teritorijoje tarp pajūrio ir skiriamosios vandens linijos. Dėl šių orografinių veiksnių išryškėja dvi labai aiškios teritorijos.

Ryškią vakarinę žemyninės dalies teritoriją sudaro per vidurį išsidėstę gūbriai ir siauros perėjos, o šiaurėje esančią centro pietinę teritoriją sudaro pajūrio kalnų grandinės rytuose ir vakaruose, kurių nedidelis ruoželis eina pajūriu.

Šis išsidėstymas, kuriam būdingas labai nelygus reljefas ir dideli fiziografiniai skirtumai, daug slėnių ir kalnų, besibaigiančių Kantabrijos kalnuose, palankus susidaryti klimatui, pasižyminčiam gausiais krituliais ištisus metus, vidutiniu saulėtumu ir dideliu debesuotumu.

Be to, reljefas ir klimatas – tai du gyvenimo būdą lemiantys veiksniai, nes šių kaimų gyventojai turi prisitaikyti prie gyvenamosios aplinkos sąlygų.

Dėl ilgų žiemos laikotarpių, kai kaimai būdavo atkirsti, ir dėl galimybės vasarą naudotis kalnų tarpekliuose esančių ganyklų ištekliais gyvulininkystė tapo vienu pagrindinių pragyvenimo šaltinių. Be to, visose gyvenvietėse kiaulių reikšmė neabejotinai buvo labai didelė, nes dėl nurodytų ypatumų savo poreikius priverstame patenkinti gamybos ūkyje kiaulės suėsdavo organines atliekas, šalutinius žemės ūkio produktus (kopūstų kotus, ropes, runkelius, supuvusius obuolius) ir šioje geografinėje vietovėje labai gausius miško išteklius (kaštonus, giles, savaiminę natūralią augmeniją).

Todėl kiaulininkystė visada išliko. Augintos keltų veislės kiaulės, dėl kurių savybių buvo optimaliai panaudojami kaimo ištekliai. Šios veislės kiaulės pakeistos atrinktais produktyvesniais gyvuliais ir, nors gebėjimu misti žemės ūkio atliekomis jie negali prilygti keltų veislės kiaulėms, auginimo būdai buvo priderinti ir šių kiaulių mėsa nuo tada naudojama „Chosco de Tineo“ gaminti, nors gaminant produktą ir toliau labiausiai vertinamos vietovėje nupenėtos kiaulės.

Šis specialus kiaulienos gaminys ruošiamas žaliavai auginti tinkamoje vietoje, o gamybos procesas taip pat atitinka teritorijos ypatumus.

Dėl atmosferos sąlygų vyraujantis didelis santykinis aplinkos drėgnis ir izoliuotas gyvenimas žiemą turėjo įtakos tam, kad būtų sukurtos specialios konservavimo priemonės; šiuo atveju rūkymas – tai konservavimo būdas, taip pat taikomas, kad mėsos gabalėliai greičiau džiūtų. Iš pradžių būdavo rūkoma naudojant dygliakrūmių – geografinėje vietovėje labai paplitusių krūmų – medieną, ir tai leido taupyti kitų lapuočių (taip pat vietos) medieną, kuri laipsniškai pradėta naudoti tuomet, kai lapuočių medieną nustota naudoti pagal kitokią paskirtį. Šiuo metu dygliakrūmių mediena ir toliau naudojama. Ji padeda gaminiui įgyti į šią medieną panašų kvapą ir skonį su nestipriais poskoniais ir pokvapiais. Gaminiai ir toliau rūkomi laikantis amatų tradicijų.

Iš pradžių būdavo rūkoma medieną uždegus saulėje, o šiuo metu tai daroma alternatyviais būdais, pavyzdžiui, naudojami metaliniai indai su žarijomis arba kiti nešiojamieji įrenginiai, vadinami „cocinas de ahumado“. Taikant šį būdą dūmams leidžiama pakilti iki „Chosco“, pakabintų ant prie lubų pritvirtintų karčių arba ant rėmų, vadinamų „carros“, rūkymui skirtose patalpose – rūkyklose.

Išrūkyti gaminiai džiovinami. Apibūdinant šį džiovinimo procesą reikėtų paminėti kai kuriuose vietovės kaimuose gyvenusių piemenų gyvenimo būdo ypatumus. Jie paprastai gyvendavo iš galvijininkystės ir su šeimomis ir bandomis (įskaitant kiaules) balandžio–spalio mėnesiais gyvendavo persikėlę į aukštas kalnų vietoves. Kraustydamiesi jie kartu su daiktais nešdavosi „Chosco“, kuriuos vartodavo kaip įprastinį ganiavos maisto produktą; taip būdavo užbaigiamas procesas, dėl kurio didesniame aukštyje išdžiovinti gaminiai įgydavo ypatingų savybių. Jei į kalnus nebūdavo keliamasi, džiovinimo vieta būdavo pasirenkamas „hórreo“ – tipinis labai gerai vėdinamas regiono statinys. Dabar gaminiai džiovinami gerai vėdinamose patalpose ne trumpiau kaip aštuonias dienas, kol pasiekiamas tinkamas drėgnio lygis.

5.2.   Produkto ypatumai:

„Chosco de Tineo“ – tai kiaulienos gaminys. Jį sudaro tik marinuoti nugarinės išpjovos ir liežuvio gabalėliai, rankomis kemšami į kiaulės akląją žarną, rūkomi ir džiovinami. Per šį procesą jis įgauna ypatybių, dėl kurių išsiskiria iš kitų rūšių kiaulienos gaminių. Perpjovus aiškiai matomi panaudoti mėsos gabalėliai. Mėsos malti neleidžiama.

5.3.   Priežastinis geografinės vietovės ir produkto savybės ar ypatybių (SKVN atveju) arba kurios nors produkto savybės, gero vardo ar kitos ypatybės (SGN atveju) ryšys:

„Chosco de Tineo“ ypatybės susijusios su geografinės vietovės, kurioje kiaulininkystė buvo itin svarbi, gamtinėmis sąlygomis ir specialiu gamybos būdu, atsiradusiu dėl, viena vertus, lietingo klimato sąlygų ir reljefo, dėl kurio tam tikru metų laiku gyventojai izoliuojami, kita vertus, dėl specialaus kiaulienos produkto, gaminamo iš rinktinių gabalėlių, ypatybių, dėl kurių jis daugiausia naudojamas kaip svarbiems renginiams skirtas maisto produktas.

Iš skerstuvių ruošiamų patiekalų „Chosco“ gamyba yra vienas iš nustatytoje geografinėje vietovėje labiausiai įsišaknijusių papročių. Jis perduodamas iš kartos į kartą išlaikant namudinę gamybą. Paprotys turi tvirtai nusistovėjusį gerą vardą, patvirtintą žmonių pripažinimu ir įvairiais rašytiniais dokumentais.

Iš Obona (Tineo), Corias (Kangas del Narsėja) ir Belmontės vienuolynų dokumentuose pateikiamų įvairių nuorodų ir miestų tarybų bei parapijų nustatytų taisyklių matyti, kad kiaulininkystės sektorius geografinėje vietovėje svarbus. Ensenada kadastre nurodyta, kad XVIII a. būtent šioje vietovėje laikyta didžiausia Astūrijos regione banda. 1897 m. O. Bellmunt ir F. Canella veikale Asturias kiaulienos sektorių nurodė kaip vieną svarbiausių pajamų šaltinių. Be to, Gran Enciclopedia Asturiana (Chichonas, 1980 m.) nurodomi ir J. E. Lamuño primenami svarbūs garsieji savaitiniai Tineo paršelių turgūs.

Regiono kiaulienos gaminių sektorius pasižymi tuo, kad šiuo metu Tineo kiaulienos gaminių vardas garsėja labiausiai, nes jie, visų pirma „Chosco de Tineo“, laikomi svarbiausiu geografinės vietovės gastronomijos pavyzdžiu. XIX a. antrojoje pusėje veikale Asturias O. Bellmunt ir F. Canella jau nurodė Valdés komunoje veikiančias kiaulienos produktų gamybos įmones, o XX a. pradžioje kiaulienos produktų gamybos įmonė „La Asunción“ įsteigta Tineo.

Žodžio „chosco“ kilmė neaiški. José Antonio Fidalgo siūlo lotynišką žodį „luscus“, kurio reikšmė – „vienaakis, beveik aklas“. Šis žodis kilęs iš Astūrijos pietvakarių (Tineo, Allande, Kangas del Narsėja ir pan.) (Astūrijos arba Vakarų Astūrijos dialektas). Viduramžiais pavadinimas „Tineo“ buvo vartojamas visame regione nuo Cabruñana en Salas iki Leitariegos Kordiljerų kalnuose, įskaitant dabartinę Kangas del Narsėją, kuri iki XIX a. vadinta Kangas de Tineo.

1920 m. veikale Remembranzas de antaño y hogaño de la villa de Tineo metraštininkas Claudio Zardaín nurodo, kad gaminys „Chosco“ ragaujamas vietos šventėje – San Roque mugėse.

1929 m. Dionisio Pérez (pseudonimu „Post – Thebussem“) savo veikale Guía del buen comer español „Chosco“ mini kaip kiaulienos gaminį ir nurodo, kad tai yra San Roque dieną Tineo tradiciškai valgomas originalus patiekalas.

Lucas Pallarés savo veikale Guía de Productos de la Tierra (Madridas, 1998) tvirtina, kad „Chosco“ yra natūralus gaminys, kurį piemenys gamino iš kartos į kartą.

Pagal Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Euroterroirs“ Žemės ūkio, žuvininkystės ir maisto ministerijos išleistame leidinyje Inventario Español de Productos Tradicionales gaminys taip pat siejamas su Tineo regionu, pagal kurio pavadinimą jis vadinamas „Chosco de Tineo“.

Gaminant „Chosco“ reguliariai atliekami analitiniai tyrimai siekiant patikrinti, ar išlaikomos fizinės ir juslinės savybės, dėl kurių produktas įgijo gerą vardą. Gaminiui apibūdinti taikomi kriterijai ir gauti rezultatai pateikiami šio dokumento 3.2 punkte. Jų visuomet turi būti laikomasi.

Kiekvienais metais regiono spaudoje aprašoma, kaip švenčiamos „Chosco de Tineo“ skirtos šventės ir gastronomijos dienos.

Nuoroda į paskelbtą specifikaciją:

(Reglamento (EB) Nr. 510/2006 5 straipsnio 7 dalis)

---

(1)  OL L 93, 2006 3 31, p. 12.

---