27.3.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 79/58

1.

ypatingai pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos ir toliau liks svarbiausiems Bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) elementams skirtų Europos teisės aktų įgyvendinimo priešakyje, ir kartoja savo rekomendacijas, pateiktas pirmojoje BEPS skirtoje nuomonėje, kuri buvo priimta 74-ojoje plenarinėje sesijoje (CdR 177/2007 fin);

2.

antrojoje savo nuomonėje dėl BEPS kalba apie kitus su Prieglobsčio politikos planu bendrai susijusius klausimus ir konkrečiai apie šiuo metu siūlomus teisės aktus, taip pat pritaria savo ankstesnėms išvadoms;

3.

nerimauja, kad šioje nuomonėje nagrinėjamuose dokumentuose nepakankamai minimas vietos ir regionų lygmuo. Vietos ir regionų lygmens dalyvavimas būtinas, jeigu norima veiksmingai įgyvendinti antrąją BEPS ir laikytis subsidiarumo principo;

4.

tik iš dalies pritaria nuostatai, kad šioje politikos srityje suderinimą reikia susieti su aukštesniais standartais. Komitetas ypač norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dėl to vietos ir regionų valdžios institucijos gali patirti išlaidų;

5.

pabrėžia, kad tiek, kiek BEPS taikoma prieglobsčio prašytojams ir pabėgėliams, ji ir toliau turėtų remtis 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso principais. Negalima leisti, kad jos standartai realiai arba netiesiogiai būtų sušvelninti;

6.

teigiamai vertina faktą, kad Prieglobsčio politikos planu ir su juo susijusiais teisės aktais pirmiausia siekiama suvienodinti prieglobsčio sistemas ir papildomos apsaugos formas. Tai svarbu, nes pripažįstami pabėgėlio apibrėžties trūkumai ir tai, kad tarptautinės apsaugos prašantys asmenys gali nebūti pabėgėliai tiesiogine šio žodžio prasme (pavyzdžiui, asmenys pabėgę iš šalies dėl stichinių nelaimių). Taikoma priėmimo tvarka ir procedūros, taip pat šiems asmenims suteikiamas statusas turėtų užtikrinti, kad su jais bus elgiamasi vienodai;

7.

mano, kad sėkmingai suderinus sistemas pavyktų palengvinti kai kurias vietos ir regionų valdžios institucijas slegiančią neadekvačią naštą, kurią lemia jų geografinė ar sienos padėtis ir nacionalinių sistemų skirtumai. Kai priėmimo sąlygos ir procesai arba priskyrimo tarptautinei apsaugai kriterijų taikymas vienoje valstybėje narėje yra (arba atrodo, kad yra) griežtesni nei kitoje, tokie skirtumai gali prisidėti prie antrinės migracijos ES. Todėl tai apsunkintų BEPS įgyvendinimą, be to, per didelė našta gali prislėgti kai kurias valstybes nares ir vietos ir regionų valdžios institucijas;

8.

pabrėžia, kad pagrindinės priverstinės migracijos priežastys yra nuo ES nepriklausančios aplinkybės, o ne joje sudarytos sąlygos;

9.

rekomenduoja, kad tais atvejais, kai už galimybę gauti būstą, už socialinę apsaugą, sveikatą, švietimą ir darbo rinką atsakingos vietos ir regionų valdžios institucijos, valstybės narės turėtų pripažinti, jog būtina siekti solidarumo ir pasidalinti naštą subnacionaliniu lygmeniu;

10.

mano, kad europinio suderinimo politika duos lauktų rezultatų, jeigu vietos ir regionų valdžios institucijoms bus suteikta papildoma tiesioginė Europos parama arba garantijos, kad jos gaus atitinkamą procentinę valstybėms narėms skirtų lėšų dalį;

11.

pripažįsta, jog neadekvati našta, atsirandanti dėl geografinės padėties ES pasienyje ar dėl demografinių ypatumų, gali apsunkinti veiksmingą suderinimą, todėl sutinka, kad tolesnis nacionalinių standartų suderinimas pasitelkiant BEPS turi būti susietas su aktyvesniu praktiniu bendradarbiavimu, kad valstybėms narėms ir regionams būtų teisingai paskirstytos su prieglobsčio suteikimu susijusios pareigos;

12.

nerimauja, kad Prieglobsčio politikos plane nekalbama apie ES pasienio agentūros FRONTEX veiklą nei suderinimo, nei praktinio bendradarbiavimo srityje. Tai, kad pasiūlymuose dėl BEPS daugiau dėmesio skiriama žmogaus teisėms apskritai ir pažeidžiamų asmenų žmogaus teisėms konkrečiai, turėtų atsispindėti ir FRONTEX skirtuose teisės aktuose;

13.

pabrėžia būtinybę gerinti komunikaciją vietos ir regionų lygiu dėl skirtumų tarp priverstinės ir nepriverstinės migracijos ir dėl skirtumų tarp tarptautinės apsaugos gavėjų ir prašytojų, kad būtų užtikrinta, jog bendruomenės gautų patikimą ir konstruktyvią informaciją apie tarptautinės apsaugos gavėjus;

14.

pritaria tam, kad šioje direktyvoje sujungiamos priemonės, nustatančios ir prieglobsčio prašytojų, ir papildomos apsaugos prašytojų priėmimo normas;

15.

atkreipia dėmesį į tai, kad suderinus priėmimo normas prieglobsčio prašytojų socialinis aprūpinimas, susijęs su būstu, socialine apsauga, sveikata, švietimu ir patekimu į darbo rinką jokiu būdu negali būti geresnis nei vietos gyventojų aprūpinimas;

16.

mano, kad siūlomos žmogaus teisių garantijos, įskaitant specialias priemones pažeidžiamiems asmenims, turėtų būti taikomos atliekant visų rūšių procedūras, taip pat bet kokios rūšies procedūras už valstybės teritorijos ribų, kaip numatyta Prieglobsčio politikos plano 5.2.3 punkte. Prieš priimant naujus sprendimus šioje srityje reikės viską kruopščiai išnagrinėti – visų pirma galimų veiksmų teisėtumą, veiksmingumą ir tikslingumą;

17.

labai pritaria tam, kad 8 straipsnio 1 dalyje pripažįstama, jog asmenys neturėtų būti sulaikomi vien tik todėl, kad jie pateikė prašymą dėl tarptautinės apsaugos – būtent to Komitetas ir prašė savo pirmosios nuomonės dėl BEPS 16 dalyje. Komitetas pripažįsta, kad kompetentingos valdžios institucijos gali turėti rimtų priežasčių sulaikyti kai kuriuos prašymą pateikusius asmenis, pavyzdžiui, įtariamus besislapstant nuo bausmės;

18.

sutinka, kad šie pasiūlymai gali būti naudingi ir prieglobsčio prašytojams, ir valstybėms narėms, tačiau pripažįsta, kad kai kurių valstybių narių atveju šis pasiūlymas yra prieštaringas, ypač ten, kur auga nedarbas ir kur didelės įtakos turi geografinė padėtis. Komitetas palankiai vertina aiškią naujos redakcijos Priėmimo direktyvos 15 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „valstybės narės numato sąlygas, kuriomis prieglobsčio prašytojui suteikiama galimybė dirbti“;

19.

kartoja savo nuomonę dėl integravimo politikos, jau išdėstytą pirmosios nuomonės dėl BEPS 34–38 dalyse, ir atkreipia dėmesį į 2007 m. spalio 11 d. savo nuomonę dėl visuotinio požiūrio į migraciją prie ES pietinių jūros sienų ir į ES kaimynystėje esančius rytinius ir pietrytinius regionus (CdR 64/2007 fin); primena 2007 m. spalio mėn. Regionų komiteto ir Kanarų salų administracijos Tenerifėje organizuotos konferencijos „Regionų ir miestų vaidmuo valdant migracijos srautus“ išvadas; primena 2006 m. birželio 15 d. nuomonę dėl Europos Parlamento rezoliucijos dėl mažumų apsaugos ir kovos su diskriminacija politikos išsiplėtusioje Europoje (CdR 53/2006), kurioje buvo aptarta integravimo politika, ir 2009 m. vasario 12 d. nuomonę „Vietos ir regionų valdžios institucijos integracijos politikos priešakyje“ (CdR 212/2008); taip pat primena 2008 m. spalio mėn. Regionų komiteto ir Atikos savivaldybių ir bendruomenių vietos sąjungos Atėnuose surengto seminaro „Miestų ir regionų vaidmuo integruojant imigrantus“ išvadas;

20.

primena pirmosios savo nuomonės dėl BEPS 4 dalyje pateiktą rekomendaciją Europos teisės aktais reikalauti, kad valstybės narės sukurtų regionų valdžios institucijų tinklų sistemą, kuri padėtų tikslingai integruoti pabėgėlius;

21.

reikalavimus prieglobsčio prašytojams taikyti nacionalines socialinės paramos nuostatas laiko abejotinais ir ragina verčiau apsvarstyti visoje Europoje galiojančių minimalių standartų įdiegimą, siekiant užtikrinti pagrindinių paslaugų teikimą;

22.

pripažįsta, kad nuostatos apie materialines sąlygas ypač aktualios vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurios turi didelę įtaką suteikiant būstą ir užtikrinant socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą ir švietimą. Tais atvejais, kai už šių standartų įgyvendinimą atsakingos valstybės narės, jos turėtų patikinti vietos ir regionų valdžios institucijas, kad bet kokioms papildomoms pareigoms atlikti jos gaus proporcingą finansinę paramą;

23.

mano, kad vietos ir regionų valdžios pareigūnams, kurių prašoma patikrinti lėšas, kaip siūloma šiose nuostatose, reikalingas mokymas, tuo užtikrinant, kad iš tarptautinio prieglobsčio prašytojų be reikalo nebus reikalaujama įmokų už materialines priėmimo sąlygas ar sveikatos priežiūrą;

24.

pakartoja esąs nepaprastai susirūpinęs dėl pažeidžiamų asmenų (pirmosios Komiteto nuomonės dėl BEPS 29–33 dalys) ir teigiamai vertina priemones, kurių imtasi sprendžiant šį klausimą. Komitetas ypač norėtų atkreipti dėmesį į tarptautinės apsaugos prašančių asmenų, kurie galėjo būti sužaloti, negavo pakankamai maisto, galėjo patirti psichologinę traumą, sveikatos priežiūros poreikius. Kadangi sveikatos priežiūros paslaugos dažnai teikiamos vietos ar regioniniu lygmeniu, būtina ištirti ir nustatyti, kokia našta dėl to teks konkretiems regionams ir tą naštą palengvinti;

25.

Elgesio su asmenimis, kurių prieglobsčio prašymas buvo atmestas, suderinimas galėtų padėti sumažinti antrinę migraciją. Tačiau turi būti leista imtis priemonių skatinti susijusius asmenis išvykti savanoriškai. Šios priemonės neturėtų daryti poveikio būtinai medicininei pagalbai ar pragyvenimo paramai, teikiamai šios kategorijos žmonėms;

26.

pabrėžia, kad prievartinis skurdinimas ir atsisakymas teikti sveikatos priežiūros paslaugas jokiu būdu neturėtų būti naudojami siekiant įgyvendinti imigracijos ir prieglobsčio suteikimo politikos priemones, susijusias su asmenų, kurių prašymai suteikti tarptautinę apsaugą buvo atmesti, išsiuntimu;

27.

teigiamai vertina faktą, kad Priėmimo sąlygų direktyvoje ir kitose antrosios BEPS naujos redakcijos priemonėse jau pateikiama aiški nepilnamečio apibrėžtis – „jaunesnis nei 18 metų trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės“. Be to, sveikintina tai, kad kiekviena iš priemonių numato papildomą apsaugą nepilnamečiams. Tačiau nors nepilnamečiu laikomam asmeniui šie standartai bus naudingi, kol kas nepakanka apsaugos tiems tarptautinės apsaugos prašytojams, dėl kurių amžiaus abejoja valstybė narė, priimanti tą asmenį, nagrinėjanti jo prašymą ir priimanti dėl to prašymo sprendimą arba taikanti Dublino kriterijus;

28.

pažymi, kad materialinės priėmimo sąlygos bus pirmoji BEPS dalis, su kuria susidurs tarptautinės apsaugos prašytojai. Todėl svarbu, kad tais atvejais, kai abejojama dėl prašytojų amžiaus, kol nebus įrodyta kitaip, jie būtų traktuojami kaip nepilnamečiai (tinkamai atsižvelgiant į kitų tarptautinės apsaugos prašytojų teises ir saugumą); su jais visą laiką būtų elgiamasi humaniškai ir pagarbiai; kad taikant amžiaus nustatymo procedūras būtų naudojamos teisinės apsaugos priemones, ypač tais atvejais, kai atliekama medicininė apžiūra. Jeigu šiuo etapu bus neteisingai nustatytas prašytojo amžius, gali atsitikti taip, kad prašymą dėl tarptautinės apsaugos teikiantis vaikas negaus didesnės apsaugos, kurią nepilnamečiams norėtų užtikrinti antrosios BEPS teisės aktai;

29.

pripažįsta, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms daromas itin didelis spaudimas dėl paslaugų teikimo nelydimiems nepilnamečiams arba tais atvejais, kai jų yra daug, ir rekomenduoja tokioms institucijoms skirti pakankamai išteklių;

30.

pažymi, kad šis pasiūlymas yra ypatingai svarbus regionams, nes pagal Dublino sistemą prieglobsčio prašytojai gali būti išsiųsti į pirmą savo atvykimo valstybę narę, taigi tokia nuostata daro spaudimą tam tikroms valstybėms narėms ir regionams, esantiems prie ES išorės sienų ir pagrindinių atvykimo taškų;

31.

pritaria siekiui gerinti sistemos veiksmingumą, tačiau tik tokiu atveju, jeigu bus užtikrintas suderintų priėmimo ir priskyrimo standartų ir procedūrų taikymas. Tai garantuotų, kad valstybės narės, kitai valstybei narei perduodančios trečiųjų šalių piliečius, nepažeis savo įsipareigojimų pagal tarptautinę žmogaus teisių teisę, įskaitant teisę į pagarbą šeimos gyvenimui ir vaiko interesų pirmumą, arba susijusius su asmens negrąžinimo principu, įskaitant netiesioginį grąžinimą, pagal Europos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnį, 1951 m., Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 33 straipsnį ir 1984 m. Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą 3 straipsnį. Siūlomo reglamento nuostatos turėtų įsigalioti tik tada, kai bus visiškai įgyvendintos pataisytos priėmimo sąlygų, prieglobsčio procedūros ir priskyrimo direktyvos;

32.

teigiamai vertina 6 straipsnį, kuris apsaugo nelydimų nepilnamečių teises ir iš dalies sprendžia pirmosios Komiteto nuomonės dėl BEPS 29–33 dalyse nurodytas problemas. Reikėtų numatyti veiksmingas apsaugos priemones kitiems pažeidžiamiems asmenims, pavyzdžiui, nėščiosioms ir neįgaliesiems. Be to, reglamente reikėtų skirti dėmesio ir dabartiniams trūkumams, susijusiems su šeimos vienovės išsaugojimu;

33.

labai pritaria tam, kad 27 straipsnio 1 dalyje pripažįstama, jog asmenys neturėtų būti sulaikomi vien todėl, kad jie pateikė prašymą dėl tarptautinės apsaugos, tuo pakartodamas savo pasiūlymą, pateiktą pirmosios savo nuomonės dėl BEPS 16 dalyje;

34.

pritaria 31 straipsnyje pasiūlytoms procedūroms dėl šio reglamento nuostatų laikino netaikymo, kai valstybėje narėje susiklosto ypač sudėtinga padėtis, todėl kyla itin didelių sunkumų jos priėmimo pajėgumams;

35.

siūlo sukurti oficialias regionų ir Europos Komisijos komunikacijos priemones, kurias naudojant būtų galima atkreipti dėmesį į situacijas, kurioms susidarius Komisija pagal 31 straipsnio 2 dalį savo nuožiūra galėtų priimti sprendimą tais atvejais, kai visoje valstybėje narėje susiklosčiusios sąlygos nėra tinkamas pagrindimas pagal įrodymo standartus, nustatytus 31 straipsnio 1 dalyje. Vis dėlto siekiant užtikrinti, kad šiomis nuostatomis nebūtų naudojamasi pernelyg dažnai Komisija turėtų atidžiai stebėti padėtį ir nuspręsti, ar susidariusi padėtis yra tikrai sudėtinga, ir ar Direktyvos, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, ir Direktyvos 2005/85/EB nesilaikymas nėra pagrindas pažeidimo procedūrai pagal EB sutarties 226 straipsnį;

36.

palankiai vertina faktą, kad pripažįstama būtinybė susieti procedūrinių standartų suderinimą su „geresniais apsaugos standartais“ nagrinėjant prašymus dėl tarptautinės apsaugos. Taip bus sutrumpintas sprendimo priėmimo laikas. Ilgas įvertinimo laikotarpis gali padaryti neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir dvasinei būklei, o tai gali pareikalauti nemažų vietos ir regionų išteklių. Net ir tais atvejais, kai sprendimai priimami pagal nacionalinę (o ne pagal regioninę) sistemą, delsimas gali sukelti nereikalingą įtampą vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurių teritorijoje vyksta bylų nagrinėjimas arba teismo procesas;

37.

palankiai vertina faktą, kad pripažįstama būtinybė susieti priskyrimo standartų suderinimą su „geresniais apsaugos standartais“. Atsižvelgiant į humanitarines aplinkybes, susijusias su bet kuriais pabėgėlių klausimą reglamentuojančiais teisės aktais, visų pirma reikia spręsti nenuoseklumo pripažįstant pabėgėlių statusą problemą, o tik po to antrinės migracijos, kurią sukelia skirtingos socialinės apsaugos sąlygos ir galimybės patekti į darbo rinką, problemą. Neteisingo atsisakymo suteikti tarptautinę apsaugą pasekmės yra itin skaudžios;

38.

teigiamai vertina tai, kad daugiau dėmesio skiriama papildomai apsaugai. Komitetas palankiai vertina tai, kad Prieglobsčio politikos plano 3.3 dalyje didelis dėmesys skiriamas vadinamosios perkėlimo šalies viduje galimybės taikymo gerinimui. Tokia galimybė niekada neturėtų būti naudojama kaip priedanga pabėgėlių grąžinimui;

39.

pripažįsta, kad pagerinus prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo sprendimų priėmimo kokybę, įskaitant keitimąsi geriausios praktikos pavyzdžiais, susijusiais su šiuo metu galiojančių ir siūlomų teisės aktų aiškinimu, sumažėtų apeliacinių pareiškimų skaičius (kuris kai kuriose valstybėse narėse yra didelis). Toks pagerinimas taip pat gali padidinti savanoriško grįžimo statistiką tais atvejais, kai prašymas suteikti tarptautinę apsaugą atmetamas. Jei abejose minėtose srityse pavyktų pasiekti rezultatų, sumažėtų regionams tenkanti neproporcingai didelė našta, kurią jie patiria remdami asmenis, kuriems nebuvo suteikta valstybės parama;

40.

kartoja, kad pagal tarptautinę teisę perkeltieji asmenys turi teisę prašyti tarptautinės apsaugos, net jeigu jie į ES teritoriją pateko neteisėtai, todėl tvirtina, kad atvykimo į ES būdas negali būti naudojamas kaip argumentas prieš tarptautinės apsaugos prašančius asmenis, ypač prekybos žmonėmis aukas;

41.

pastebi, kad „patikimumas“ nėra naudojamas tarptautinėse arba Europos pabėgėlių apibrėžtyse, tačiau daugelis prašymų suteikti tarptautinę apsaugą vis dėlto atmetami patikimumo pagrindu. Asmenims, kurių prašymai suteikti tarptautinę apsaugą atmetami, prieš jiems išvykstant iš ES gali prireikti nemažai vietos ir regionų valdžios institucijų paramos, todėl būtina, kad prašymai nebūtų nepagrįstai atmetami patikimumo pagrindu;

42.

rekomenduoja naujoje Priskyrimo direktyvos redakcijoje aiškiau pasakyti, kad patikimumo nuostatos (šiuo metu tai – 4 straipsnio 5 dalis) papildo pabėgėlio apibrėžtį: reikėtų nurodyti aplinkybes, kuriomis nepagrįstus asmens teiginius galima laikyti įrodymais, jais papildant įprastus įrodymus, kuriais reikalaujama pagrįsti faktus, dėl kurių būtina suteikti tarptautinę apsaugą;

43.

pabrėžia, kad reikia tinklų, kuriuose vietos ir regionų lygmeniu būtų galima keistis informacija ir geriausios praktikos pavyzdžiais prieglobsčio srityje, taip pat reikia numatyti pakankamą finansinę paramą tokių tinklų veiklai;

44.

teigiamai vertina sprendimą steigti Europos prieglobsčio paramos biurą ir mano, kad jis aktyviai prisidės prie tarptautinių standartų gerinimo ir nuoseklesnio požiūrio;

45.

mano, kad siūlomo Reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje be „kitų Bendrijos organų“ reikėtų paminėti ir Regionų komitetą (49 straipsnis);

46.

pabrėžia, jog svarbu vykdyti tyrimus ir palyginamuosius tyrimus, kuriais būtų galima pagerinti politikos priemonėms ir praktikai naudojamų duomenų bazę, ir mano, kad atliekant šią užduoti didelį vaidmenį galės atlikti vietos ir regionų valdžios institucijos. Todėl vietos ir regionų valdžios institucijas reikėtų paminėti „keitimosi informacija ir gerąja patirtimi“ (3 straipsnis) ir „informacijos rinkimo ir keitimosi ja“ (11 straipsnis) kontekste;

47.

pageidauja aiškesnio siūlomo reguliavimo pagrindo ir aiškesnių rodiklių, skirtų įvertinti politikos raidą ir teikiamas paslaugas;

48.

rekomenduoja parengti vietos ir regionų valdžios institucijoms prieinamas finansavimo programas, tuo didinant visuomenės informuotumą prieglobsčio klausimais tose srityse, kur tai pagerintų bendruomenės informavimą ir integraciją. Patariamajame forume turėtų dalyvauti vietos ir regionų valdžios institucijos ir Regionų komitetas;

49.

taip pat rekomenduoja, kad Europos prieglobsčio paramos biurui būtų skirtas svarbus vaidmuo užmezgant santykius su trečiosiomis šalimis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir tarptautinėmis institucijomis;

50.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos prisideda prie praktinio aukštų prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių reikalų tvarkymo standartų užtikrinimo. Be to, propaguojant tarptautinės apsaugos programas nepaprastai svarbu pasirūpinti pasienio, priėmimo centrų ir perkėlimo infrastruktūros darbuotojų mokymu.

51.

labai sunerimęs, kad administracinėje valdyboje nėra vietos ir regionų valdžios institucijų atstovų, rekomenduoja, kad Europos prieglobsčio paramos biuro administracinė sistema būtų sustiprinta Regionų komiteto atstovo dalyvavimu, ir siūlo numatyti reguliarias konsultacijas;

52.

pažymi, kad valstybių narių solidarumas pripažįstamas svarbiu šių pasiūlymų elementu, ypač Dublino reglamento pakeitimų atveju, tačiau pasiūlymuose valstybėms narėms paliekama pakankama politikos priemonių įgyvendinimo laisvė. Svarbu suprasti, kad būtina dalytis tenkančia našta ir užtikrinti solidarumą ne tik tarp valstybių narių, bet ir valstybių narių viduje;

53.

pakartoja esąs patenkintas praktine parama, kurią valstybėms narėms teikia Europos pabėgėlių fondas ir Europos pabėgėlių grįžimo fondas, kaip nurodyta Komiteto pirmosios nuomonės dėl BEPS 46 dalyje. Šie fondai bus ypač svarbūs sėkmingam priėmimo sąlygų ir prieglobsčio procedūros direktyvų įgyvendinimui. Komitetas norėtų patikinimo, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turės tiesioginę prieigą prie šių fondų ir kad joms bus suteiktas vaidmuo stebint, kaip per šiuos fondus skiriama parama;

54.

preliminariai teigiamai vertina bendro konkrečių ES bylų nagrinėjimo galimybę su sąlyga, kad bus užtikrintas aukštas žmogaus teisių apsaugos lygis ir laikomasi principo, kad kiekviena byla turi būti nagrinėjama atskirai;

55.

atkreipia dėmesį į savanoriško perkėlimo svarbą ir teigiamai vertina pasiūlymus dėl teisės aktų pagerinimo. Komitetas nori patvirtinimo, kad bus numatyti šiam klausimui skirtų konsultacijų su vietos ir regionų valdžios institucijomis mechanizmai, atsižvelgiant į svarbų šių institucijų vaidmenį sėkmingai integruojant pabėgėlius ir kitų tarptautinės apsaugos gavėjus. Komitetas pažymi, kad savanoriškas perkėlimas, jeigu jis organizuojamas gerai, bus naudingas regionams dėl konstruktyviai valdomos migracijos;

56.

palankiai vertina šiuos Europos Komisijos komunikatus ir mano, kad ši iniciatyva sustiprins solidarumą perkėlimo srityje ir valstybėse narėse pagerins standartus, taip pat kad bus atsižvelgta į vietos valdžios institucijų vaidmenį priimant, perkeliant ir integruojant perkeltus asmenis;

57.

ypač pritaria tam, kad bus plečiamas perkėlimo ekspertų grupės vaidmuo ir pabrėžia, kad priėmimo ir perkėlimo procese svarbų vaidmenį atliks vietos ir regionų valdžios institucijos, ir kad jų turimos žinios apie poreikius, metinius prioritetus ir gerosios praktikos mainus vertintinos kaip labai vertinga šios grupės subjekto patirtis;

58.

prašo Europos Komisijos perkeltiems asmenims paremti iš siūlomų skirti lėšų pakankamai išteklių numatyti vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurių vaidmuo, norint sėkmingai įgyvendinti ES perkėlimo programą, yra labai svarbus.