Pasiūlymas nutraukti skundo 2009/4209 nagrinėjimą

2009/C 236/07

Komisijos tarnybos baigė tirti skundą 2009/4209 dėl gydytojų, kurie 1982–1991 m. Italijoje buvo specializuotųjų studijų studentai, atlyginimų.

Komisijos tarnybos, kurios remdamosi šioje srityje taikoma Bendrijos teise išnagrinėjo skundą ir skundo teikėjų pateiktus dokumentus, priėjo prie išvados, kad šiame etape negalima nustatyti jokių su šiuo klausimu susijusių Direktyvos 93/16/EEB (1) pažeidimų.

Direktyvoje 93/16/EEB, kuria reglamentuojamas gydytojų diplomų abipusis pripažinimas ir jų studijų koordinavimas, numatyta, kad gydytojams, kurie yra specializuotųjų studijų studentai, studijų laikotarpiu mokamas atlyginimas. Šis įsipareigojimas nustatytas Direktyvoje 82/76/EEB (2), iš dalies pakeitusioje Direktyvą 75/363/EEB; šios direktyvos buvo kodifikuotos Direktyva 93/16/EEB, kuri panaikinta Direktyva 2005/36/EB (3).

Galutinė direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę data buvo 1983 m. sausio 1 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 1987 m. liepos 7 d. sprendime pripažino, kad Italija neįvykdė savo įsipareigojimų, nes per nustatytą terminą neperkėlė Direktyvos 82/76/EEB į savo nacionalinę teisę. 1991 m. priimtu įstatyminiu potvarkiu Nr. 257/1991 (įsigaliojusiu 1991 m. rugsėjo 1 d.) Italija perkėlė direktyvą į savo nacionalinę teisę, tačiau ji apribojo teisę į atlyginimą, nes sudarė sąlygas ja naudotis tik nuo 1991–1992 akademinių metų ir vėlesniais akademiniais metais. Prejudiciniuose sprendimuose Carbonari, C-131/97, ir Gozza, C-371/97, priimtais sprendimais Teisingumo Teismas nusprendė, kad gydytojams specialistams (kurie buvo užregistruoti laikotarpiu nuo 1983–1984 iki 1990–1991 akademinių metų) padaryta žala gali būti atlyginta atgaline data taikant atlyginimus reglamentuojančias nacionalines taisykles ir nacionaliniams teismams netaikant direktyvai prieštaraujančių nacionalinių nuostatų (nuostatų, kuriomis ribojama teisė į atlyginimą, sudarant sąlygas ja naudotis tik nuo 1991–1992 akademinių metų ir vėlesniais akademiniais metais).

Keletas gydytojų specialistų, kurie buvo užregistruoti iki 1991–1992 akademinių metų, pateikė ieškinius Italijos civiliniams ir administraciniams teismams, prašydami atlyginti žalą. 1994 m. vasario 25 d. Lacijaus regiono teismo sprendimų 1a skirsnyje teismas sutiko nagrinėti apeliacinį skundą: „nacionaliniai teismai neturi taikyti rugpjūčio 8 d. įstatyminio potvarkio Nr. 257, nes pagal jį Bendrijos teisė taikoma tik tiems gydytojams, kurie į specializuotąsias medicinos studijas priimti 1991–1992 akademiniais metais, nors ir toliau buvo tęsiama ankstesnė specializuotųjų medicinos studijų programa.“

Neatsižvelgdama į šį sprendimą Italija atsisakė mokėti atitinkamas išmokas gydytojams, kurie specializuotųjų medicinos studijų studentai buvo iki 1990–1991 akademinių metų ir vietoj to 1999 m. spalio 19 d. priėmė įstatymą Nr. 370, kurio 11 straipsniu nustatyta, kad kiekvienam gydytojui, kuris 1983–1991 m. laikotarpiu buvo specializuotųjų medicinos studijų studentas, turi būti išmokėta 13 000 000 ITL išmoka, jeigu jis yra asmeniškai nurodytas teismo sprendime. Ministro potvarkiu buvo nustatyta prašymų dėl tokių išmokų teikimo tvarka. Kai kurie gydytojai šį ministro potvarkį apskundė; dėl šio skundo buvo priimta nutartis, kuria pripažinta, kad gydytojai, kurie buvo specializuotųjų medicinos studijų studentai ir kurie užsiregistravo studijų programoje iki 1991–1992 m. akademinių metų, turi teisę į žalos atlyginimą.

Skundo teikėjai teigia, kad šiuo metu gydytojai, kurie buvo specializuotųjų medicinos studijų studentai nuo minėtos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę termino (1982 m. gruodžio 31 d.) ir kurie užsiregistravo studijų programoje iki 1991–1992 akademinių metų, negali pasinaudoti savo teise į žalos atlyginimą, nes Italija per vėlai ir nevisiškai perkėlė direktyvą į savo nacionalinę teisę. Komisijos tarnybos supranta, kad dabartiniai skundų teikėjai priekaištauja Italijai dėl to, jog ji atitinkamai nepakeitė susijusių Italijos teisės aktų.

Kadangi Komisijos tarnybos iš Italijos gydytojų yra gavusios kitų panašių skundų šiuo klausimu, jos, remdamosi nacionaline teismų praktika, nustatė, kad nacionaliniai teismai visapusiškai laikėsi EB Teisingumo Teismo sprendimuose Carbonari, C-131/97, ir Gozza, C-371/97, nustatytų principų. Nacionalinis teismas sutiko su principu, kad teisė į žalos atlyginimą būtų taikoma atgaline data, netaikant Direktyvai 82/76/EEB prieštaraujančių nacionalinių taisyklių (įstatyminio potvarkio Nr. 257/1991 8 straipsnio, kuriuo ribojama teisė į atlyginimą, sudarant sąlygas ja naudotis tik nuo 1991–1992 akademinių metų ir vėlesniais akademiniais metais), ir pripažino teisę gauti atlyginimą, taigi – teisę į patirtos žalos atlyginimą. Vis dėlto, kai kuriose bylose nacionalinis teismas atsisakė suteikti teisę į patirtos žalos atlyginimą, atsižvelgdamas į taikytinos nacionalinės teisės aktais nustatytą senaties terminą. Todėl nemanoma, kad tokiu sprendimu pažeidžiama Bendrijos teisė, kaip tai išaiškino EB Teisingumo Teismas, visų pirma 1996 m. kovo 5 d. sprendime Brasserie du pêcheur, C-46/93, ir Factortame, C-48/93, kuriame teigiama, kad nesant patirtos žalos atlyginimą reglamentuojančių Bendrijos nuostatų, žalos atlyginimui taikytini kriterijai nustatomi pagal kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės sistemą, tačiau jie negali būti mažiau palankūs, nei kriterijai, kurie panašiems reikalavimams taikomi pagal nacionalinę teisę (minėto 1996 m. kovo 5 d. sprendimo 83 punktas). Šiuo atveju taikant nacionalinę teisę šis principas nepažeidžiamas.

Todėl Komisijos tarnybos siūlys Komisijai užregistruoto skundo bylą nutraukti.

Tai netrukdo atnaujinti bylą ir ją tirti iš naujo, jei Komisija net ir nutraukus bylą gautų naujų duomenų, kuriais remiantis dėl to paties klausimo būtų galima padėti naują procedūrą.

(1)  OL L 165, 1993 7 7, p. 1.

(2)  OL L 43, 1982 2 15, p. 21.

(3)  OL L 255, 2005 9 30, p. 22.