2009 m. liepos 15 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo (šeštoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-265/09 Borco-Marken-Import Matthiesen GmbH & Co. KG prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)

(Byla C-265/09)

2009/C 233/11

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), atstovaujama G. Schneider

Kita proceso šalis: Borco-Marken-Import Matthiesen GmbH & Co. KG

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Šis apeliacinis skundas pateiktas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo panaikintas 2006 m. lapkričio 30 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimas atmesti kitos proceso šalies paraišką dėl žymens „α“ registravimo kaip Bendrijos prekių ženklo. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuomonės, kad Apeliacinė tarnyba neteisingai taikė Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktą (toliau — Bendrijos prekių ženklo reglamentas), nustatydama, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi skiriamųjų požymių vien todėl, kad trūksta atribojimo arba grafinių skirtumų nuo standartinio šrifto „Times New Roman“, neatlikdamas konkretaus jo tinkamumo atitinkamos visuomenės požiūriu atskirti nagrinėjamas prekes nuo ieškovės konkurentų prekių patikrinimo.

Kaip apeliacinio skundo pagrindas nurodomas Bendrijos prekių ženklo reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas. Vidaus rinkos derinimo tarnyba mano, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino šią nuostatą trimis aspektais.

Pirma, priešingai Pirmosios instancijos teismo nuomonei, atliekant tyrimą pagal Bendrijos prekių ženklo reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, ne visuomet būtina nustatyti žymens skiriamuosius požymius konkrečiai tiriant atskiras prekes. Pagal teismų praktiką leidžiama atlikti atskirų žymenų kategorijų (pavyzdžiui, erdvinių, spalvinių žymenų, šūkių, domenų pavadinimų) skiriamųjų požymių patikrinimą pagal Bendrijos prekių ženklo reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, remiantis bendrąją nuomone dėl vartotojų suvokimo ir reakcijos, ir todėl dažnai atsisakoma atlikti konkretų paraiškoje nurodytų prekių ir paslaugų patikrinimą. Teismų praktikoje taip pat pripažinta, kad tam tikrų žymenų kategorijų atveju įprastai gali būti reikalaujama konkrečių skiriamųjų požymių remiantis tik visuomenės naudojimu.

Antra, Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad skiriamųjų požymių patikrinimas yra prognostinis sprendimas, ir todėl jis visuomet yra spėjamojo pobūdžio.

Trečia, Pirmosios instancijos teismas nesuprato įrodinėjimo pareigos padalijimo atliekant patikrinimą pagal Bendrijos prekių ženklo reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, manydamas, kad Vidaus rinkos derinimo tarnyba turi įrodyti skiriamųjų požymių nebuvimą, visuomet remdamasi konkrečiais faktais. Registravimo procedūra yra administracinė, o ne rungtyninė, per kurią Vidaus derinimo tarnyba turi įrodyti pareiškėjui registravimo kliūtis. Todėl jeigu ieškovas teigia, kad, priešingai Vidaus rinkos derinimo tarnybos atliktam nagrinėjimui, prašomas įregistruoti prekių ženklas turi skiriamųjų požymių, jis, remdamasis konkrečiais ir pagrįstais duomenimis, turi įrodyti, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas įgijo skiriamųjų požymių savaime arba dėl naudojimo.