2009 m. liepos 3 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką

(Byla C-244/09)

2009/C 233/07

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama R. Lyal ir W. Mölls

Atsakovė: Vokietijos Federacinė Respublika

Ieškovės reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Nagrinėjamo ieškinio dalykas yra Vokietijos pajamų mokesčio įstatymo nuostatos, pagal kurias apskaičiuojant mokesčius už nekilnojamąjį turtą numatytas vadinamasis regresinis vertės nurašymas dėl nusidėvėjimo, tai yra didesnių nei linijiniai nurašymo koeficientų taikymas per pirmą nurašymo laikotarpio dalį, taikomas tik nacionalinėje teritorijoje esantiems pastatams.

Ieškovės teigimu, toks skirtingas nacionalinėje teritorijoje ir užsienyje esančio nekilnojamojo turto vertinimas pažeidžia EB 56 straipsniu užtikrinamą kapitalo judėjimo laisvę. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, ši nuostata draudžia bet kokias priemones, kurios sudaro mažiau palankesnes sąlygas tarpvalstybiniam kapitalo judėjimui, palyginti su kapitalo judėjimu nacionalinėje teritorijoje, ir dėl to sulaiko toje teritorijoje įsisteigusius asmenis nuo tarpvalstybinio kapitalo judėjimo.

Dėl nagrinėjamos normos mokesčius privalančio mokėti investuotojo likvidumo padėtis užsienyje esančio nekilnojamojo turto atveju yra mažiau palanki nei nacionalinėje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto atveju. To pasekmė yra tai, kad investicijos į užsienyje esantį nekilnojamąjį turtą, palyginti su investicijomis į nacionalinėje teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą, tampa mažiau patrauklios ir gali sulaikyti investuotoją nuo pastato kitoje valstybėje narėje statybos ar įsigijimo. Pagal teismų praktiką likvidumo padėties pagerinimas investicijų į nacionalinėje teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą atveju yra mokesčio lengvata, į kurią reikia atsižvelgti, jeigu kalbama apie grynai valstybės vidaus ir tarpvalstybinės situacijų vertinimo palyginimą.

Nors ginčijamos diskriminuojančios normos galiojimas buvo apribotas taip, kad ji galioja tik pastatams, dėl kurių statybos leidimo buvo paprašyta arba pirkimo sutartis buvo sudaryta iki 2006 m. sausio 1 d., bet kapitalo judėjimo laisvė taip nebuvo pašalinta, nes regresinis vertės nurašymas dėl nusidėvėjimo yra tęstinė situacija.

Federalinės vyriausybės nuomone, minėtas apribojimas pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais; nagrinėjamos normos tikslas yra skatinti nuomojamo būsto statybą Vokietijoje.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nacionalinės ekonomikos skatinimas nėra tikslas, kuriuo būtų galima pateisinti pagrindinių laisvių apribojimą. Net jeigu tikslas skatinti nuomojamo būsto statybą būtų pripažintas su ekonomika nesusijusiu tikslu, griežtas regresinio vertės nurašymo apribojimas taikant jį tik nacionalinėje teritorijoje esantiems pastatams būtų ir nebūtinas, ir neproporcingas. Nuomojamo būsto statybos Vokietijoje skatinimui neatsitiktų nieko bloga, jeigu regresinis vertės nurašymas būtų leidžiamas ir kitose valstybėse narėse esančio nekilnojamojo turto atveju.

Ieškovės teigimu, federalinė vyriausybė nenurodė jokių pagrindų, kurie galėtų pateisinti nustatytą kapitalo judėjimo laisvės pažeidimą.