28.4.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 95/5

1.

EB 43 straipsnis draudžia valstybės narės teisės aktus, kurie apriboja bendrovės rezidentės galimybę dėl mokesčių atskaityti palūkanas, už paskolintą kapitalą mokamas tiesiogiai arba netiesiogiai patronuojančiai bendrovei, kitos valstybės narės rezidentei, arba šios patronuojančios bendrovės kontroliuojamai bendrovei, kitos valstybės narės rezidentei, ir šio apribojimo netaiko bendrovei rezidentei, pasiskolinusiai kapitalą iš bendrovės, taip pat rezidentės, nebent jeigu, pirma, šie teisės aktai grindžiami objektyvių ir patikrintinų veiksnių vertinimu, leidžiančiu identifikuoti vien apsimestinio susitarimo dėl mokesčių buvimą, ir numato galimybę mokesčių mokėtojui, netaikant pernelyg sudėtingų administracinių suvaržymų, prireikus pateikti įrodymus dėl nagrinėjamo sandorio sudarymo komercinių priežasčių, ir, antra, jei įrodžius tokio susitarimo buvimą minėti teisės aktai šias palūkanas pripažįsta paskirstytuoju pelnu tik tiek, kiek jos viršija tai, kas būtų sutarta įprastos konkurencijos sąlygomis.

2.

Pirmajame klausime nurodyti valstybės narės teisės aktai nepatenka į EB 43 straipsnio taikymo sritį, jei jie taikomi atvejui, kai bendrovė rezidentė gauna paskolą iš bendrovės, kitos valstybės narės arba trečiosios šalies rezidentės, kuri pati nekontroliuoja paskolą gaunančios bendrovės, ir jei abi šias bendroves tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja bendra patronuojanti bendrovė, kuri savo ruožtu yra trečiosios šalies rezidentė.

3.

Nesant Bendrijos teisės reglamentavimo, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, procesines taisykles, įskaitant nukentėjusių asmenų nacionaliniuose teismuose pareiškiamų ieškinių kvalifikaciją. Tačiau šie teismai privalo užtikrinti, kad asmenims būtų suteikta veiksminga teisinės gynybos priemonė, leidžianti jiems susigrąžinti neteisėtai surinktą mokestį ir šiai valstybei sumokėtas arba jos surinktas su šiuo mokesčiu tiesiogiai susijusias sumas. Kalbant apie kitą žalą, kurią asmuo patyrė dėl valstybei narei priskiriamo Bendrijos teisės pažeidimo, reikia konstatuoti, kad ši valstybė narė privatiems asmenims padarytą žalą turi atlyginti laikydamasi 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du Pêcheur ir Factortame (C-46/93 ir C-48/93) 51 punkte išdėstytų sąlygų, tačiau tai nedraudžia, kad pagal nacionalinę teisę valstybės atsakomybė kiltų mažiau griežtomis sąlygomis.

Nustatęs, jog valstybės narės teisės aktai sudaro EB 43 straipsniu draudžiamą steigimosi laisvės kliūtį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas nustatyti atlygintiną žalą, gali patikrinti, ar nukentėję asmenys buvo pakankamai rūpestingi, kad išvengtų šios žalos arba apribotų jos dydį, ir visų pirma — ar jie laiku išnaudojo visas jiems prieinamas teisines priemones. Tačiau, siekiant išvengti, kad netaptų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga naudotis teisėmis, kurias privatiems asmenims suteikia EB 43 straipsnis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali nustatyti, ar taikant šiuos teisės aktus, prireikus kartu su atitinkamomis dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių nuostatomis, atitinkamos valstybės narės mokesčių administratorius bet kuriuo atveju būtų nepatenkinęs ieškovių pagrindinėje byloje reikalavimų.