9.5.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 110/89

1.1

Šeiminis vyrų smurtas prieš moteris, tiek fizinis, tiek moralinis, yra vienas sunkiausių žmogaus teisių pažeidimų, t. y. — teisės į gyvenimą, fizinį ir psichinį neliečiamumą. Kadangi tokio smurto prielaida yra nevienodas lyčių jėgų pasiskirstymas, vis dar būdingas mūsų visuomenei, su šia problema susiduria moterys visuose visuomenės sluoksniuose. Taip stabdoma visos demokratinės visuomenės raida. Todėl viena iš svarbiausių Europos politikos, grindžiamos pagarba pagrindinėms žmogaus teisėms, užduočių — užkirsti kelią tokiems prievartos veiksmams ir sukurti veiksmingus prevencijos, baudžiamojo persekiojimo ir paramos mechanizmus.

1.2

Saugumas ir lygios moterų galimybės - neatsiejama pagrindinių žmogaus teisių dalis - turi būti pagrindinės visų ES valstybių ir narystės siekiančių šalių gairės ir būtinieji standartai. Todėl EESRK primygtinai ragina visas ES Tarybai pirmininkaujančias valstybes toliau ryžtingai spręsti smurto prieš moterį šeimoje klausimą.

1.3

Už kovą su šeiminiu smurtu pirmiausia atsakingos valstybės narės, tačiau, kadangi valstybės narės imasi labai skirtingų priemonių, EESRK nuomone, reikia nedelsiant parengti bendrą Europos strategiją.

1.4

Tik atitinkamu nacionaliniu lygiu galima sėkmingai kovoti su šeiminiu smurtu. Todėl kiekviena valstybė narė, plėtodama bendrą Europos strategiją, turėtų parengti nacionalinį kovos su šeiminiu smurtu prieš moteris veiksmų planą, kuriame būtų numatyti konkretūs praktinio strategijos įgyvendinimo veiksmai ir terminai, kad strategiją būtų galima praktiškai įgyvendinti. Juose ypatingą dėmesį, nurodant terminus ir skirtų lėšų dydį, reikėtų atkreipti į šias sritis:

1.5

EESRK nuomone, būtina nedelsiant užtikrinti numatytų priemonių įgyvendinimo kontrolę (stebėsena). Ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama šeiminio smurto aukų ir liudininkų pasirengimui pranešti apie smurto atvejus, o tai rodytų jų pasitikėjimą policija, teisėsaugos sistema ir socialinėmis įstaigomis.

1.6

Norint suvokti šeiminio smurto prieš moteris mastą, atkreipti visuomenės dėmesį į šią problemą ir tinkamai reaguoti institucijų lygiu, valstybės narės turėtų rinkti duomenis ir statistinę informaciją, nors statistika niekada neatspindės tokios problemos kaip šeiminis smurtas masto.

1.7

EESRK nuomone, būtina visose valstybėse narėse, stojančiose valstybėse ir šalyse kandidatėse nedelsiant pradėti rinkti patikimus ir palyginamus statistinius duomenis apie šeiminį smurtą prieš moteris. Kuo skubiau reikėtų pradėti rengti tam reikalingas priemones ir nuostatas.

1.8

EESRK mano, kad būtina ieškoti naujų prevencinių ir baudžiamųjų kovos su šeiminiu smurtu prieš moteris priemonių, valstybėms narėms ir Europos lygiu keistis geriausios praktikos idėjomis ir priemonėmis. Jo nuomone, didžiosiose nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse nuolat kartojami pranešimai, kurių tikslas — padėti smurto aukoms atsikratyti kaltės jausmo, paskatintų moteris pranešti apie smurto, kurio aukomis jos tapo, faktus ir taip žengti pirmą žingsnį moterų teisių stiprinimo link. Valstybės narės turėtų naudotis didžiosiomis žiniasklaidos priemonėmis informacijos apie aukų teises, joms reikalingos pagalbos struktūras ir procedūras skleidimui.

2.1.1

Per pastaruosius keturis dešimtmečius vyrų smurtas prieš moteris, kuris buvo laikomas neviešintinu jį patyrusių moterų „asmeniniu reikalu“, tapo socialine problema, visuomenės viešai ir aktyviai diskutuojama kovos su nusikalstamumu politikos aspektu. Moterų ir feministinis judėjimas, ne kartą ir atkakliai dėjęs pastangas atkreipti dėmesį į didelį privataus ir šeiminio vyrų smurto prieš moteris mastą ir nepakankamą atsakingų institucijų ir įstaigų reakciją, turėjo (ir turi) daugiausiai įtakos požiūrio į šį reiškinį kaitai.

2.1.2

Šeiminis smurtas prieš moteris yra ne asmeninė moters, o visuomenės problema, susijusi su struktūriniu požiūriu, blogesne moterų padėtimi ir jų diskriminacija vis dar vyrų dominuojamoje visuomenėje. Šis reiškinys skirtingu mastu būdingas visoms šalims ir visiems socialiniams sluoksniams. Jis trukdo moterims patekti į darbo rinką ar grįžti į darbą ir (arba) neigiamai veikia jų gebėjimą tinkamai eiti prisiimtas pareigas.

2.1.3

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos 2002 m. paskelbtu pranešimu „Smurtas ir sveikata“ (angl. Violence and Health), kuriame išanalizuoti 48 tyrimai apie smurto prieš moteris mastą, 10–69 proc. moterų (priklauso nuo šalies ir duomenų pobūdžio) bent kartą gyvenime yra patyrusios savo sutuoktinio ar partnerio smurtą (1). Remiantis Vokietijos šeimos, pagyvenusių žmonių, moterų ir jaunimo ministerijos 2004 m. paskelbtos studijos „Moterų padėtis, saugumas ir sveikata Vokietijoje“ duomenimis, kurioje apibendrinami įvairių Europos šalių tyrimai, 7–45 proc. moterų Europoje yra patyrusios fizinį smurtą (2).

2.1.4

Vertinant šiuos statistinius duomenis, reikia atsižvelgti į tai, kad jų surinkta nepaprastai mažai, jie labai fragmentiški ir apskritai sunkiai tarpusavyje palyginami: duomenys remiasi skirtingomis smurto prieš moteris sąvokos apibrėžtimis, skiriasi duomenų rinkimo metodai ir atsitiktinių patikrų apimtys, galiausiai, nevienodas ir moterų pasiryžimas pateikti informaciją apie jų partnerių smurtą. Tačiau, remiantis surinktais duomenimis, galima daryti išvadą, kad visose pasaulio šalyse, taip pat ir Europos Sąjungos valstybėse yra smurtaujama prieš moteris ir visose valstybėse tokio pobūdžio smurto atvejai gerokai dažnesni nei atspindi statistiniai duomenys.

2.1.5

Jau nebekyla abejonių, kad prievartos prieš moteris pobūdis ir mastas priklauso nuo vyraujančių patriarchalinių struktūrų ir nuo lyčių vaidmenų atitinkamoje visuomenėje, kuriuos tam tikra dalimi lemia ir minėtos struktūros. Vyrų smurtas prieš moteris yra fenomenas, kurio tiesioginės priežastys slypi visuomenės struktūrose, t. y. jį lemia moterų ir vyrų nelygybė. Dėl lyčių lygybės stokos šio pobūdžio smurtas yra nepakankamai ištirtas, užkardytas ir persekiojamas baudžiamąja tvarka. Tokie socialiniai procesai kaip lygios vyrų ir moterų galimybės ir jų lygybė bei lygių teisių ir laisvių suteikimas moterims iš esmės padeda mažinti smurto apraiškas. Socialinė moters padėtis, jos išsilavinimas ir profesinės galimybės, ekonominė (finansinė) nepriklausomybė nuo partnerio, dalyvavimas visuomenės gyvenime yra esminiai gyvenimo, kuriam būdinga mažesnė šeiminio smurto grėsmės tikimybė ir laisvo pasirinkimo galimybė, veiksniai.

2.1.6

Taip pat akivaizdu, kad smurtas prieš moteris sukelia sunkias psichines ir socialines pasekmes bei žaloja sveikatą, o tai, savo ruožtu, turi įtakos, pvz., sveikatos apsaugos sistemai ir darbo rinkai.

2.2.1

1995 m. Pekine (Kinijoje) įvykusi Ketvirtoji Jungtinių Tautų pasaulio moterų konferencija, kurioje taip pat dalyvavo visos Europos Sąjungos valstybės narės, tapo naujojo požiūrio į smurtą prieš moteris gairėmis. Jos atstovai kartu su kitais konferencijos dalyviais pritarė „Pekino deklaracijai ir veiksmų platformai“ ir nusprendė, be kita ko, imtis priemonių užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir jį pažaboti (3).

2.2.2

Nors valstybės narės privalo šias priemones įgyvendinti, tačiau ir Europos lygiu taip pat buvo imtasi veiksmų, skirtų padėti valstybėms narėms siekti šių tikslų. Užsibrėžti tikslai susiję ne tik su prekybos moterimis, bet ir šeiminio smurto prieš moteris problema (šiuo klausimu taip pat žr. 2004 m. Europos moterų lobisčių organizacijos (angl. European Women's Lobby) paskelbtą pranešimą „Beijing+10 1995–2005“ (4).

2.2.3

Vienas iš pastarojo laikotarpio Europos lygio ketinimų — įgyvendinti Europos Tarybos sprendimą dėl 2005 m. gegužės 16 ir 17 d. Varšuvoje vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo: Europos Taryba imsis kovos su smurtu prieš moteris priemonių. Joms priskiriamos ir tinkamos kovos su šeiminiu smurtu priemonės. Šiuo klausimu Europos Taryba sukurs darbo grupę, kuri vertins atskirų valstybių pažangą šioje srityje ir stebės tendencijas visoje Europoje. Tokiais veiksmais siekiama parengti pasiūlymus dėl galimų priemonių (5).

2.2.4

Be to, Europos Parlamentui buvo pateiktas Pranešimas dėl esamos kovos su smurto prieš moteris padėties ir ateities veiksmų, kurį parengė Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas (6).

2.3.1

Pastaraisiais metais ES lygiu neabejotinai įvyko įvairių pokyčių šeiminio smurto prieš moteris klausimu: šio pobūdžio smurtas visose valstybėse narėse buvo pripažintas problema ir buvo inicijuotos programos bei priemonės, skirtos atkreipti visuomenės dėmesį į smurto problematiką, užkirsti jam kelią bei jį pažaboti. Stojančios šalys taip pat suvokia problemos opumą ir sieks pakeisti padėtį (7).

2.3.2

Tačiau svarbi informacija tėra fragmentiška ir todėl nepalyginama: vien bendrų apibrėžčių nepakanka siekiant visų pirma surinkti statistinius duomenis apie smurtą, trūksta tikslių žinių apie priemones, taikytas valstybėse narėse norint užkirsti kelią, kovoti ir bausti už šeiminį smurtą prieš moteris nekalbant apie galimybes vertinti jų veiksmingumą.

2.3.3

Šioje nuomonėje šeiminis smurtas apibrėžiamas taip: jis suprantamas kaip partnerio prievarta, fizinis arba psichologinis (įskaitant seksualinį) smurtas santuokoje ir nesantuokinėje partnerystėje, net jei smurtas buvo patirtas po išsiskyrimo, bet yra tiesiogiai susijęs su ankstesne partneryste. Šio pobūdžio smurtas — tai veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti ir dominuoti, kai pažeidžiamos teisės į laisvę, fizinį, psichinį ir seksualinį partnerio neliečiamumą. Visų pirma psichologinis smurtas („psichinis žiaurumas“) gali turėti didelės įtakos smurtą patiriančios moters gebėjimui apsiginti nuo prievartos arba nutraukti santykius. Dažniausiai šeiminio smurto atvejais vyrai yra smurtautojai, o moterys — aukos.

2.3.4

Smurtas daro poveikį ne tik aukoms, bet ir kitiems šeimos nariams, visų pirma vaikams. Vaikai, tapę šeiminio smurto liudininkais, visuomet yra psichologinio smurto aukos. Jie taip pat dažniau nei kiti vaikai patiria fizinį smurtą. Vis dėlto šeiminis smurtas nėra tiesioginis ir betarpiškas smurtas prieš vaikus.

2.3.5

Smurtas prieš vaikus, visų pirma ir būtent artimųjų aplinkoje, yra tokia opi problema, kad ją reikėtų nagrinėti atskirai, o ne šeiminio smurto prieš moteris kontekste.

2.3.6

Atsižvelgiant į tai, pirmiausia buvo aptariamos tokios rekomendacijos:

2.3.7.1

Remiantis iki šiol sukaupta patirtimi, teisinis reglamentavimas turi lemiamos reikšmės sąmoningumo smurto klausimais ugdymui, prevencijai ir kovai su juo pasitelkiant tinkamas priemones. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti pasikeitusią situaciją Austrijoje (po to, kai 1997 m. gegužės 1 d. buvo priimtas Įstatymas dėl apsaugos nuo šeiminio smurto (vok. Gesetz zum Schutze vor Gewalt in der Familie). Panašios normos šiuo metu jau yra priimtos ir kitose Europos valstybėse (8).

2.3.7.2

Siekiant Europos Bendrijoje pradėti diskusiją, svarbi tiksli ir aktuali informacija apie atitinkamos valstybės teisės aktus, visų pirma susijusius su policijos veiksmais, teismų kompetencija, o svarbiausia kitų suinteresuotų subjektų, pvz., pagalbos ir konsultavimo tarnybų (NVO) veikla ir jų bendradarbiavimu.

2.3.7.3

Ne mažiau svarbu būtų gauti patikimos informacijos apie praktiškai įgyvendintus teisės aktus. Valstybės narės yra pateikusios duomenų apie tai, kad norint veiksmingai užkirsti kelią šeiminiam smurtui prieš moteris ir kovoti su juo, nepakanka vien tik priimti atitinkamus teisės aktus.

2.3.8.1

Šiuo metu susiklosčiusi itin nepatenkinama statistinių duomenų rinkimo situacija: iki šiol nėra aktualių ir svarių statistinių duomenų apie šeiminį smurtą prieš moteris, kurie būtų suderinti ES lygiu ir tokiu būdu palyginami. Atrodo, kad Danijai pirmininkaujant parengti „rodikliai“ iki šiol nėra taikomi.

2.3.8.2

Geriausiu atveju Eurostatas galėtų rinkti atskirų valstybių narių kriminalinės statistikos duomenis šia tema, jei tokių duomenų apskritai yra. Remiantis Teisingumo, laisvės ir saugumo generalinio direktorato duomenimis, Eurostatas šiuo metu kuria palyginamų kriminalinės statistikos duomenų rinkimo mechanizmą. Europolas kaip ir Interpolas iki šiol beveik nenagrinėjo šios problematikos. Esamą padėtį galėtų pagerinti priemonės, taikytos įgyvendinant DAPHNE programą, būtina jas taikyti ir toliau.

2.3.8.3

Net jei ir toliau būtų siekiama rinkti palyginamus kriminalinės statistikos duomenis apie šeiminį smurtą, apklausas arba visuomenės nuomonės tyrimus (aukų apklausa, angl. victim survey) veikiausiai būtų galima atlikti nacionaliniu lygiu taikant palyginamus kriterijus. DAPHNE programos finansuojamame projekte EIDIV (European Indicators Database on Intimate Partner Violence) rengiami atitinkami pasiūlymai dėl suderintos Europos visuomenės nuomonės apklausos, kuriuos būtų galima įgyvendinti palyginti paprastai ir greitai. Šios apklausos taip pat galėtų apimti intervencinių agentūrų (NVO) indėlį ir veiklą.

2.3.8.4

Tipiškas apklausas taip pat būtų galima atlikti kaip Eurobarometro apklausas. Pavyzdžiui, vykdant pirmiau minėtą Europos kampaniją prieš smurtą santuokoje ir partnerystėje, buvo atlikta Eurobarometro apklausa apie Europos visuomenės požiūrį į šeiminį smurtą. Preliminariais duomenimis nauja apklausa numatoma 2006 m.

2.3.9.1

Smurto prieš moteris prevencijai tenka lemiama reikšmė: yra nepaprastai svarbu į viešumą iškelti, t. y. prabilti apie smurto problemą, persekioti už jį kaip už nusikalstamą veiką, o smurtas ir yra tokia veika, padėti aukoms, jas apsaugoti ir paremti, taip pat ne mažiau svarbu imtis priemonių, visų pirma neleidžiančių kilti smurtui.

2.3.9.2

Kaip numato socialinės universalios prevencijos principai, visų pirma reikia informuoti apie tai, kad šiuolaikinė demokratinė visuomenė netoleruoja vyrų smurto prieš moteris. Jau ankstyvoje vaikystėje vaikai turi išmokti, kad berniukai ir mergaitės, vyrai ir moterys yra lygiaverčiai, turi lygias teises, pareigas ir galimybes. Lygybės principas turėtų būti diegiamas ir mokykloje, ir tolesniame gyvenime.

2.3.9.3

Šeiminis smurtas turi didelės įtakos vaikams, stebintiems jo proveržius ir priverstiems augti smurto kupinoje aplinkoje. Todėl vaikams turėtų būti kuo anksčiau ir nuolat padedama ištrūkti iš uždaro smurto rato ir mokytis spręsti problemas nenaudojant smurto.

2.3.9.4

Tinkamomis socialinėmis, ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis reikia užtikrinti, kad apskritai nesusiklostytų tokių situacijų, kurios būtų ypač palankios šeiminiam smurtui kilti. Joms priskiriamos, pavyzdžiui, blogos materialinės sąlygos, finansinis ir ekonominis priklausomumas, gyvenamosios erdvės stoka, o visų pirma piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais. Blogos socialinės sąlygos gali padidinti smurto prieš moteris riziką, nors šeiminio smurto prieš moteris atvejų pasitaiko visuose socialiniuose sluoksniuose.

2.3.10.1

Paprastai šeiminio smurto aukomis tapusios moterys savo socialinėje aplinkoje retai susilaukia paramos. Net atsakingos institucijos taip pat neretai neįžvelgia problemų ir pasirodo esančios bejėgės su jomis kovoti, nes mano, kad šis reiškinys yra asmeninio gyvenimo dalis. Pasitvirtino moterų namų veikla, taip pat reikėtų išsaugoti ir toliau plėtoti moterims skirtos pagalbos ir paramos teikimo galimybes. Be to, reikėtų ir toliau gerinti įvairių valstybinių ir nevalstybinių įstaigų bei institucijų bendradarbiavimą, pvz., kuriant institucines bendradarbiavimo grupes („intervenciniai projektai“).

2.3.10.2

Intervenciniai projektai ir bendradarbiavimo grupės gali pastūmėti ir padėti pasiekti perspektyvų kaitą: vyrai įtraukiami į diskusiją bei veiklą, susijusią su kova prieš partnerių smurtą, vertinami kaip iš dalies atsakingi už susiklosčiusią padėtį ir tampa ne tik problemos, bet ir jos sprendimą lemiančia dalimi. Šeiminio smurto aukomis tapusios moterys nebeturi toliau likti aukomis, o privalo siekti stiprinti savo teises (angl. empowerment). Visų pirma nevalstybinės organizacijos (NVO) skatinamos atlikti šias funkcijas.

2.3.10.3

Nors tema dar nėra išsemta, vis dėlto dar reikėtų aptarti penkias problemas:

2.3.11.1

Atsižvelgiant į pateiktą informaciją, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tarp imigrančių veikiausiai yra grupės moterų, kurioms šeiminio smurto problema gerokai opesnė nei panašioms vietos gyventojų grupėms ir kurios sulaukia mažiau pagalbos iš vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų. To priežastys labai įvairios. Iš jų reikėtų paminėti tam tikrą, tebesitęsiančią imigrančių atskirtį nuo visuomenės, tai, kad sunku pasiryžti kreiptis į pilietinės visuomenės institucijas, kalbos barjerą, socialinius kultūrinius skirtumus ir informacijos apie pagalbos tarnybas stoką. Nelegaliai gyvenančios imigrantės atsiduria labai sudėtingoje padėtyje: jų buvimo šalyje statusas ir informacijos apie jų teisę į pagalbą, kurią turi tos šalies moterys bei legaliai gyvenančios imigrantės, trūkumas užkerta joms kelią šeiminio smurto atveju kreiptis pagalbos.

2.3.12.1

Nacionalinei politikai šioje srityje turėtų būti iškeltas tikslas, kad teisėsaugos, policijos, pedagogikos, psichologijos, medicinos ir socialinės srities darbuotojai sugebėtų laiku įžvelgti smurto užuomazgas. Kadangi svarbių profesijų atstovai nepakankamai susipažinę su smurto požymiais, apraiškomis, ciklais ir išplitimo stadijomis, smurto atvejai nutylimi, problemos neįžvelgiamos ir taikomos netinkamos priemonės, o tai gali sukelti lemtingų padarinių.

2.3.13.1

Remiantis apsaugos nuo šeiminio smurto įstatymais, dažnai gali būti draudžiama lankytis arba palaikyti ryšius. Tačiau šiomis įstatymo nuostatomis siekiamą užtikrinti aukų apsaugą nuo smurtaujančių partnerių gali susilpninti (išsiskyrusiems) vyrams suteikiama teisė lankyti vaikus. Kai kurių valstybių narių įstatymuose jau numatyta, kaip šią problemą išspręsti.

2.3.13.2

Daugelis moterų, tapusių šeiminio smurto aukomis, vis dar priverstos prieglobsčio ieškoti paramos centruose. Nepaisant visų paramos centrų pastangų, buvimas šiose institucijose gali turėti neigiamą poveikį aukos, o visų pirma su ja esančių vaikų psichologinei savijautai. Todėl reikėtų sukurti teisines sąlygas, užtikrinančias, kad iš bendro buto paprastai būtų iškeldinamas smurtautojas, o šeiminio smurto aukos butu galėtų naudotis vienos.

2.3.14.1

Moterų konsultavimo tarnybų sukaupta patirtis rodo, kad vyresnio amžiaus moterims ypatingai sunku kreiptis ir sulaukti pagalbos smurto atvejais. Vaidmenų pasiskirstymo pagal lytį modeliai gali būti labai giliai įsišakniję. Daugiau dėmesio reikėtų kreipti į pagyvenusias moteris, kurios yra visuomenės informavimo apie šeiminio smurto problemą tikslinė grupė, siekiant suteikti joms informacijos ne tik apie galimybes gauti pagalbą, bet ir apie jų teisę į pagalbą.

2.3.15

Šeiminio smurto aukų socialinė integracija bendrąja prasme ir darbo rinkoje

2.3.15.1

Šeiminis smurtas prieš moteris kliudo moterims integruotis į visuomenę, o visų pirma — į darbo rinką, dėl to jos gali būti stumiamos iš visuomenės, patiria skurdą ir tampa finansiškai bei materialiai priklausomos. Fizinės ir psichinės smurto pasekmės gali turėti įtakos ne tik galimybei integruotis į darbo rinką, bet ir darbo vietoje susiklosčiusiai padėčiai (pravaikštos, psichologinė našta ar gyvenamosios vietos keitimas). Todėl darbo rinkos institucijos privalo rasti kompleksiškus šios problemos sprendimo būdus, pvz., sudaryti susitarimus tarp darbdavių ir profesinių sąjungų siekiant apsaugoti ir remti darbuotojas, tapusias šeiminio smurto aukomis, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Švedijoje.