9.5.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 109/10

1.1

Pasiūlyta direktyva yra labai pageidautina iniciatyva, kadangi ji nustato išsamią mokėjimo paslaugų Europos Sąjungoje teisinę sistemą. Šiuo metu nacionalinių teisės aktų dėl mokėjimų įvairovė apsunkina bendrosios mokėjimo eurais zonos (SEPA) įgyvendinimą. Todėl nacionalinių teisinių reikalavimų dėl mokėjimų suderinimas padės bankų sektoriui įgyvendinti SEPA. Be to, „mokėjimo įstaigų“ sąvokos įvedimas turėtų lemti prieigos prie mokėjimo paslaugų rinkos taisyklių suderinimą. Tačiau, siekiant pilnai pasinaudoti suderintų teisės aktų privalumais, reikėtų atkreipti dėmesį į pasiūlytos direktyvos ir Elektroninių pinigų direktyvos (2) taikymo srities suderinimą, ypač atsižvelgiant į būtinybę atskirti mokėjimo paslaugas, grindžiamas mokėjimo sąskaitomis, ir elektroninių pinigų mokėjimo paslaugas, grindžiamas centralizuota apskaita. Tačiau jeigu būtų uždelsta priimti pasiūlytą direktyvą, galėtų kilti pavojus SEPA atitinkančių nacionalinių schemų įvedimui 2008 m. sausio 1 d. ir jų pilnai migracijai iki 2010 m. Šiuo atžvilgiu, pasiūlytos direktyvos III ir IV antraštinės dalys yra esminės, kadangi mokėjimo operacijų atžvilgiu jos nustato suderintą taisyklių rinkinį dėl informacijos reikalavimų, autorizavimo, vykdymo ir atsakomybės. Atrodo, kad politiniai ir teisiniai klausimai šiose pasiūlytos direktyvos antraštinėse dalyse galėtų būti išspręsti per gana trumpą laiko tarpą. Jeigu derybos užsitęstų, galėtų būti apsvarstyta galimybė išskirti tam tikras pasiūlytos direktyvos dalis, suteikiant priėmimo pirmenybę toms dalims, kurios būtinos sėkmingam SEPA įgyvendinimui.

1.2

Nepaisant to, tam tikri pasiūlytos direktyvos aspektai kelia susirūpinimą, kuris detaliau išdėstomas toliau.

2.1

Naujos sąvokos „mokėjimo įstaigos“ įvedimas yra tolimesnis žingsnis derinant dabar egzistuojančią nacionalinės teisės požiūrių įvairovę dėl subjektų, kurie mokėjimo paslaugas teikia nebūdami kredito įstaiga, elektroninių pinigų įstaiga ar pašto pinigų persiuntimo sistemų (žiro) įstaiga, reguliavimo. Tačiau pasiūlytoje direktyvoje nėra aiškumo dėl veiklos rūšių, kurias tokios mokėjimo įstaigos gali vykdyti. Pagal pasiūlytą direktyvą mokėjimo paslaugoms teikti mokėjimo įstaigos gali priimti lėšas iš visuomenės. Tačiau šios lėšos neturėtų būti indėliai ar kitos grąžintinos lėšos Konsoliduotos bankininkystės direktyvos (3) 3 straipsnio prasme arba elektroniniai pinigai, kaip apibrėžta Elektroninių pinigų direktyvos 1 straipsnio 3 dalies a punkte (žr. pasiūlytos direktyvos 10 straipsnio 1 dalį).

2.2

Šiuo požiūriu iš pasiūlytos direktyvos formuluotės neaišku, ar mokėjimo įstaigos gali laikyti lėšas, pasižyminčias tokiomis pačiomis ekonominėmis ir teisinėmis savybėmis kaip indėliai ar elektroniniai pinigai. Mokėjimo įstaigų galėjimas teikti mokėjimo sąskaitas leidžia suprasti, kad mokėjimo įstaigos galėtų laikyti lėšas ilgesnį laikotarpį, nei tai reikalinga mokėjimo operacijos užbaigimui. Tai kelia susirūpinimą, kadangi pasiūlytos direktyvos 65 straipsnio 4 dalyje vartojamas terminas „taupomosios sąskaitos“, nepaaiškinat kur šios sąskaitos yra laikomos ir kokiu tikslu. Tačiau pasiūlytos direktyvos 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad mokėjimo įstaigos negali priimti indėlių. Šie punktai detalizuojami toliau.

2.3

Taip pat pažymėtina, kad pagal pasiūlytos direktyvos Priedo 4 pastraipą mokėjimo įstaigos gali vykdyti mokėjimo operacijas, jeigu lėšos suteiktos pagal kredito liniją, nenustatant jokių galimybės teikti kreditą apribojimų dėl sumos ir (ar) dėl kredito trukmės.

3.1

Dėl indėlių ir kitų grąžintinų lėšų laikymo, primintina, kad Konsoliduotos bankininkystės direktyvos 3 straipsnis draudžia įmonėms, jei jos nėra kredito įstaigos, vykdyti indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimo iš visuomenės veiklą. Nors Konsoliduota bankininkystės direktyva ir neapibrėžia indėlių priėmimo, „indėlių ir kitų grąžintinų lėšų“ sąvoką pagal šią direktyvą yra plačiai išaiškinęs Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, pažymėjęs, kad „terminas“ kitos grąžintinos lėšos „[…] reiškia ne tik finansines priemones, pasižyminčias būdinga grąžintinumo savybe, bet taip pat ir tas, kurios nors ir neturi tokios savybės, tačiau yra sutartinio susitarimo grąžinti sumokėtas lėšas objektas“ (4). Neturi reikšmės, ar tokios lėšos yra gautos indėlių forma ar bet kuria kita forma, pavyzdžiui, „nuolatos išleidžiant obligacijas ar kitus panašius vertybinius popierius“ (5), kaip nurodyta Konsoliduotos bankininkystės direktyvos įžangoje. Tokiu būdu, „bet koks pinigų sumų gavimas gali būti laikomas indėlių priėmimo veikla (platesne prasme), jeigu jis apima gautų pinigų sumų grąžinimą. Šiuo požiūriu nėra svarbu, ar grąžinimo reikalavimas jau egzistuoja lėšų gavimo metu (ir sudaro“ esminę „tos operacijos dalį), ar ši pareiga atsiranda tik kaip sutartinio įsipareigojimo sukūrimo rezultatas“ (6). Tinkamas indėlių priėmimo aiškinimas „turės remtis klausimu, kokios santaupos yra saugotinos, ir“ kredito veiklos „ypatybes interpretuojant atsižvelgus į riziką, kuri laikytina reikšminga apsaugant indėlių grąžinimą. To pasėkoje pastebima tendencija indėlių priėmimo veiklą ir kreditą aiškinti plačiai“ (7).

3.2

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, atrodytų, kad mokėjimo įstaigos iš tiesų priiminės indėlius iš savo klientų. Tokiu atveju, pagal bendrą taisyklę, mokėjimo įstaigai tapus nemokia, visos lėšos, kurias ji turėjo nemokumo momentu, sudarytų jos turtą, ir todėl būtų panaudotos patenkinti visų kitų jos kreditorių reikalavimams. Indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimo veikla glūdi pačioje bankininkystės sąvokos šerdyje, kaip tai išplaukia iš „kredito įstaigos“ apibrėžimo, įtvirtinto Konsoliduotos bankininkystės direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a punkte (8). Keičiant esminę bankininkystės sąvoką, būtinas atidus įvertinimas iš pinigų politikos, mokėjimo sistemų patikimumo ir saugumo, finansinio stabilumo ir statistikos perspektyvų, o tai yra klausimai, kurių atžvilgiu ECBS turi plačią kompetenciją. Mokėjimo įstaigų veikla neišvengiamai apima visuomenės lėšų laikymą, net jei ir tik ribotą laiko tarpą. Todėl nustatant tokios veiklos priežiūros reikalavimus ir apsaugos priemones, privaloma atsižvelgti į vartotojų apsaugos ir finansinio stabilumo klausimus.

4.1

Apskritai pasiūlyta direktyva leistų mokėjimo įstaigoms veikti pagal ne tokį griežtą priežiūros režimą, koks yra taikomas pagal Konsoliduotą bankininkystės direktyvą. Greta autorizavimo procedūros, grindžiamos keletu kokybinių reikalavimų, mokėjimo įstaigos turėtų laikytis reguliavimo sistemos, kuri: i) būtų iš principo grindžiama keletu bendrai suformuluotų atskleidimo reikalavimų; ir ii) neapimtų kapitalo pakankamumo reikalavimo dėl kiekybiškai įvertinamos rizikos (žr. pasiūlytos direktyvos 5 straipsnį). Negriežtas priežiūros režimas kelia tam tikrą susirūpinimą, kurį dar sustiprina ta aplinkybė, kad pasiūlyta direktyva nustato visišką suderinimą (žr. pasiūlytos direktyvos 78 straipsnį), skirtingai nei reguliavimo metodas, įtvirtintas kituose Bendrijos teisės aktuose, reglamentuojančiuose finansinių paslaugų teikimo veiklos pradėjimą ir vykdymą.

4.2

ECB mano, kad mokėjimo įstaigų reguliavimas pagal pasiūlytą direktyvą gali būti tobulinamas trijose pagrindinėse srityse. Pirma, nesant aiškaus skirtumo tarp mokėjimo įstaigų ir kitų paslaugų teikėjų, tampa ypatingai sunku įvertinti riziką ir susijusias apsaugos priemones. Taip yra net tik tuo atveju, jeigu ir tiek kiek mokėjimo įstaigos gali laikyti lėšas, kurias sunku atskirti nuo indėlių, bet taip pat ir atsižvelgiant į jų galėjimą teikti kreditus, finansuojamus pinigais, gautais iš visuomenės (žr. pasiūlytos direktyvos Priedo 4 pastraipą). Antra, pasiūlyta direktyva nereguliuoja skirtingų su mokėjimo paslaugomis susijusios rizikos rūšių. Šiuo požiūriu, verta priminti, kad kredito įstaigų teikiamoms mokėjimo paslaugoms bus taikomi specifiniai kapitalo reikalavimai dėl operacinės rizikos, susijusios su tokiomis paslaugomis (9). Trečia, taip pat gali būti teigiama, kad pasiūlytoje direktyvoje nustatyta autorizavimo procedūra grindžiama kriterijais, kurie palieka per daug erdvės skirtingoms interpretacijoms nacionaliniu lygiu. Esant tam tikroms aplinkybėms, valstybės narės taip pat gali atsisakyti kai kurių autorizavimo reikalavimų (10).

4.3

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atrodo, kad pasiūlytoje direktyvoje yra neatitikimas tarp mokėjimo įstaigų veiklos srities ir rizikos ribojimo sistemos, kurioje ši veikla vykdoma. Patikslinus tikrąją mokėjimo institucijų veiklos sritį ir atsižvelgiant į susijusių rizikų įvertinimą, turėtų būti apsvarstytas kapitalo pakankamumo reikalavimų ir (ar) panašių apsaugos priemonių (pvz., pradinio kapitalo reikalavimas, garantijos) įtvirtinimas.

4.4

Mokėjimo įstaigų kapitalo reikalavimų nebuvimas galėtų potencialiai sudaryti sąlygas priežiūros nenuoseklumui. Nepriklausomai nuo to, ar kredito įstaigos vykdo savo mokėjimo veiklą tiesiogiai ar per filialus, laikomus mokėjimo įstaigoms, jiems bus taikoma konsoliduota operacinės rizikos ir kredito rizikos priežiūra. Priešingai, savarankiškoms mokėjimo įstaigoms ar mokėjimo įstaigoms, nepriklausančioms bankų grupei, nebus taikomi jokie kapitalo reikalavimai, nežiūrint to, kad jos vykdo tokią pačią veiklą.

4.5

Be to, pasiūlyta direktyva yra apskritai neaiški dėl buveinės ir priimančios valstybės narės kompetentingų institucijų atitinkamos atsakomybės. Vienas tokio atvejo pavyzdys yra pasiūlytos direktyvos 6 straipsnio trečia dalis, kuri reglamentuoja Europos pasų išdavimą mokėjimo įstaigoms, nepaaiškinant, kurios valstybės narės kokia kompetentinga institucija bus atsakinga už tokių mokėjimo įstaigų priežiūrą. Šiuos klausimus vertėtų apsvarstyti atidžiau.

4.6

Taikant pasiūlytos direktyvos 15 straipsnį, reikėtų tinkamai atsižvelgti į ECBS ir nacionalinių centrinių bankų kompetenciją sklandaus mokėjimo sistemų veikimo atžvilgiu, o atitinkamų valstybių narių atveju — į nacionalinių centrinių bankų kompetenciją priežiūros srityje.

4.7

Kompetentingų institucijų priežiūros įgaliojimai pagal pasiūlytos direktyvos 16 straipsnį galėtų būti aiškesni keliais aspektais. Pirma, „patikrinimų vietoje“ (16 straipsnio b punktas) apimtis galėtų būti apibrėžta tiksliau. Antra, įgaliojimo skirti „atitinkamas nuobaudas“ (16 straipsnio d punktas) tiksli reikšmė taip pat galėtų būti paaiškinta. Trečia, leidimo sustabdymo ir atėmimo (16 straipsnio e punktas) sąlygos galėtų būti apibrėžtos, galbūt atskira nuostata. Siekiant pakankamo vienodų veiklos sąlygų lygio Europos erdvėje ir pakankamo įstaigų, besinaudojančių įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, priežiūros efektyvumo, pasiūlytos direktyvos 16 straipsnis turėtų būti iš dalies pakeistas užtikrinant, kad visos kompetentingos institucijos turėtų visus šiuo straipsniu numatytus įgaliojimus, ypač priežiūros ir vykdymo galimybes.

4.8

Pasiūlytos direktyvos 19 straipsnis numato, kad valstybės narės leidžia savo kompetentingoms institucijoms, centriniams bankams, ECBS ir ECB keistis informacija. Nors ši nuostata yra iš principo pageidautina, siūloma, kad tais atvejais, kai kompetentinga institucija yra bet kuri kita institucija, išskyrus centrinį banką, o pastarasis taip pat yra mokėjimų sistemos stebėtojas, ji turėtų būti papildyta kitomis nuostatomis, numatančiomis, kad: (i) prieš išduodama ar sustabdydama/atimdama leidimą, kompetentinga institucija kreiptųsi į atitinkamą centrinį banką; ir (ii) kompetentingos institucijos privalo dalytis informacija su atitinkamais centriniais bankais. Tokios nuostatos būtų naudingos, atsižvelgiant į bendrąją centrinių bankų atsakomybę mokėjimų srityje.

5.1

Jeigu mokėjimo įstaigoms leidžiama laikyti lėšas, kurios tiek ekonominiu, tiek teisiniu požiūriu laikomos indėliais, nors konceptualiai taip ir neapibrėžta pagal pasiūlytą direktyvą, rizikos lygis yra toks pats, kaip ir kredito ar elektroninių pinigų įstaigų atveju. Todėl apsaugos priemonių lygis turėtų būti toks pats, kaip ir taikomas kredito ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoms. Iš to išplaukia, kad mokėjimo paslaugas pageidautina apriboti tik kredito arba elektroninių pinigų įstaigomis. Tai užtikrintų pakankamą klientų lėšų apsaugą bei patikimą finansinę veiklą, ir todėl šiam požiūriui ECB teikia pirmenybę.

5.2

Jeigu kredito ir (ar) elektroninių paslaugų įstaigoms taikomas apsaugos priemonių lygis bus nustatytas ir mokėjimo įstaigoms, reikėtų iš esmės pakeisti pasiūlytos direktyvos II antraštinę dalį.

6.1

Jeigu, kaip siūlo Komisija, įvedama ne taip griežtai prižiūrimų mokėjimo įstaigų rūšis, direktyva turėtų būti iš dalies pakeista, aiškiai nustatant, kad mokėjimo įstaigoms neturėtų būti leidžiama laikyti mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų ilgiau, nei ribotą laiko tarpą, per kurį jos iš mokėtojo pervedamos mokėjimo gavėjui, o taip pat, kad joms nebūtų leidžiama reinvestuoti šias lėšas. Priešingu atveju, iš dabartinės pasiūlytos direktyvos 10 straipsnio 2 dalies formuluotės galėtų būti daroma išvada, kad sąskaitų atidarymas mokėjimo įstaigų apskaitoje reiškia, kad lėšos gali būti reinvestuotos mokėjimo įstaigos naudai. Tokio aiškumo galėtų būti pasiekta, pavyzdžiui, apribojant mokėjimo įstaigų mokėjimo paslaugų veiklą taip, kaip nustatyta pasiūlytos direktyvos Priedo 7 pastraipoje. Priedo 5 pastraipoje nustatyta veikla taip pat galėtų būti priskirta mokėjimo įstaigoms, tačiau paaiškinus, kad kortelių išdavimo veikla yra susijusi su reikalavimu, jog kortelės turėtojas sąskaitą turėtų kredito įstaigoje. Be to, mokėjimo įstaigoms neturėtų būti leista teikti paskolas pagal pasiūlytos direktyvos Priedo 4 pastraipą.

6.2

Be to, siekiant išvengti skirtingo aiškinimo, būtų naudinga nurodyti, kokios įstaigų rūšys gali siūlyti kokias paslaugas, pergrupuojant visas pasiūlytos direktyvos Priedo pastraipas taip: i) 1-7 pastraipos: kredito įstaigos; ii) 1-3 ir 5-7 pastraipos: elektroninių pinigų įstaigos; ir ii) 7 pastraipa: mokėjimo įstaigos. Papildomai, kaip minėta anksčiau, Priedo 5 pastraipoje nurodyta veikla galbūt taip pat galėtų būti laikoma mokėjimo įstaigų vykdoma veikla (11). Tas pats gali būti taikoma Priedo 4 pastraipoje nurodytai veiklai, jei bus užtikrinta, kad lėšos, gautos iš mokėjimo paslaugų vartotojų mokėjimo paslaugoms teikti, negali būti naudojamos paskoloms kitiems mokėjimo paslaugų vartotojams teikti.

6.3

Galėtų būtų apsvarstytos kitos minimalios apsaugos priemonės, siekiant apsaugoti mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas. Pavyzdžiui, tam tikrų konkrečių būsimų-kliringų susitarimų kontekste, grynieji pinigai, kuriuos klientai perduoda būsimų-kliringų tarpininkams, pagal kai kurių valstybių narių įstatymus (pvz., Vokietijos ir Jungtinės Karalystės), o taip Jungtinėse Valstijose yra vertinami kaip kliento nuosavybė, o ne grynųjų pinigų indėlis. Šis sprendimas dažnai yra įtvirtintas specialiuose teisės aktuose arba patvirtintas teismų praktikos. Nesprendžiant tokių grynųjų pinigų nuosavybės klausimo, kuris galėtų sukelti sunkumų pagal kai kurių valstybių narių įstatymus, viena galimybė būtų praplėsti pasiūlytos direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas apsaugos priemones, įpareigojančias mokėjimo įstaigas mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas apskaityti atskirai. Tai galėtų būti padaryta, iš dalies pakeičiant pasiūlytą direktyvą, užtikrinant, kad aiškesni įsipareigojimai nustatomi mokėjimo įstaigoms tokiu būdu: (i) atidėti lėšas, priimtas konkrečiai operacijai; (ii) atskirti lėšas, priimtas mokėjimo operacijai, nuo kitų lėšų, priimtų kitai nei mokėjimo paslaugų veiklai, ir apskaityti jas atskirai mokėjimo įstaigos apskaitoje; (iii) laikyti mokėjimo paslaugos vartotojo lėšas sąskaitoje, kurios pavadinimas aiškiai įvardija jas kaip tokias; (iv) nesumaišyti mokėjimo paslaugos vartotojo lėšų su mokėjimo paslaugos teikėjo ar kito mokėjimo paslaugos vartotojo ar asmens lėšomis; (v) apsaugoti mokėjimo paslaugos vartotojo lėšas nuo trečiosios šalies veiksmų mokėjimo įstaigos atžvilgiu; (vi) mokėjimo įstaigai tapus nemokia, grąžinti mokėjimo paslaugos vartotojo lėšas nedelsiant ir pirmiau už kitus reikalavimus; ir (vii) neturint pakankamai lėšų, grąžintinų nemokios mokėjimo įstaigos mokėjimo paslaugų vartotojams, paskirstyti likusias lėšas mokėjimo paslaugų vartotojams pro rata pagrindu, atsižvelgiant į jų atitinkamų reikalavimų pagrindinę sumą.

6.4

Be to, pasiūlytos direktyvos 10 straipsnio 1 dalies b punkte esančią nuorodą į papildomas paslaugas, tokias kaip „užtikrinti mokėjimo operacijų vykdymą“, reikia papildomai paaiškinti, kad būtų akivaizdu, jog tokios paslaugos yra tik operacijoje dalyvaujančių mokėjimo paslaugų vartotojų naudai.

6.5

Galiausiai, pasiūlytos direktyvos 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokėjimo įstaigų veikla neapribojama siūlomomis mokėjimo paslaugomis pagal taikytinus nacionalinius ir Bendrijos teisės aktus. Tai reiškia, kad mokėjimo įstaigų veiklos spektras gali būti platesnis nei išvardyta pasiūlytos direktyvos Priede, o tai kelia susirūpinimą dviem aspektais. Pirma, pasiūlyta direktyva neišvardija visų leidžiamos veiklos rūšių. Pilnas šios veiklos įvertinimas iš vartotojų apsaugos ir finansinio stabilumo pozicijų galimas tik žinant visą įmanomą veiklą. Antra, jeigu tokia veikla grindžiama nacionaliniais teisės aktais, tai pasiūlytos direktyvos tikslas, t.y. užtikrinti visišką suderinimą, nebus pasiektas. Dėl šių priežasčių pasiūlytos direktyvos 10 straipsnio 3 dalis turėtų būti išbraukta.

7.1

Bankų sektorius šiuo metu intensyviai kuria paslaugas, kurios atitiks SEPA poreikius. Jau nuo 2008 m. sausio 1 d. sektorius siekia pasiūlyti pan-Europines mokėjimo priemones piliečiams, valdžios įstaigoms ir komercinėms įmonėms nacionaliniams ir tarptautiniams mokėjimams. Tačiau esant dabartinei Bendrijos teisinei sistemai, SEPA sukūrimas gali būti probleminis, atsižvelgiant į taikytinų nacionalinių teisės aktų įvairovę. Dėl to yra svarbu suderinti mokėjimų teisines sistemas, kadangi tai padės bankų sektoriui įgyvendinti SEPA. Pasiūlytos direktyvos su SEPA susijusios dalys (daugiausia III ir IV antraštinės dalys) pasirodo esančios mažiau kontraversiškos nei II antraštinė dalis. Jeigu pasiūlytos direktyvos priėmimas užtruktų dėl aukščiau apibūdintų nevienareikšmiškumų, SEPA įgyvendinimas taip gali būti uždelstas. Todėl, siekiant užkirsti kelią tokiam delsimui, būtų naudinga išskirti II antraštinę dalį iš pasiūlytos direktyvos. Tačiau, toks išskyrimas galėtų būti atliktas su sąlyga, kad mokėjimo įstaigoms reikiamu laiku bus taikomas atskiras Bendrijos teisės aktas. Šiuo požiūriu mokėjimo įstaigų vaidmuo logiškai galėtų būti aptartas planuojamo Elektroninių pinigų direktyvos peržiūrėjimo kontekste, siekiant nuoseklios reguliavimo ir priežiūros sistemos skirtingos rūšies mokėjimo paslaugų teikėjams.

7.2

Kita galimybė galėtų būti ECB valdančiajai tarybai priimti ECB reglamentą pagal Sutarties 105 straipsnio 2 dalį ir Statuto 22 straipsnį, kuris įtvirtintų specifines su SEPA susijusias pasiūlytos direktyvos nuostatas, priklausančias ECBS kompetencijai, tačiau tuo pačiu pripažįstant, kad ne visos SEPA skatinančios nuostatos galėtų būti priimtos šiuo pagrindu.

7.3

Konkretus su SEPA susijęs klausimas yra dėl maksimalaus vykdymo laiko „D+1“, kaip nurodyta pasiūlytos direktyvos 60 straipsnio 1 dalyje ir 61 straipsnio 1 dalyje. Tikimasi, kad dauguma mokėjimo paslaugų teikėjų galėtų įvykdyti šį reikalavimą iki 2010 m. sausio 1 d. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad dėl „D+1“ reikalavimo pasekmių su pramone konsultuotasi nebuvo, ir kad kai kuriems bankų sektoriams būtų sunku laiku įvykdyti reikalavimą.

9.1

Pasiūlytoje direktyvoje turėtų būti aiškiai nustatyta, kad mokėjimo sistemų operatoriai turi teisę skirtingiems mokėjimo paslaugų teikėjams nustatyti skirtingas sąlygas, kurias jie turi atitikti prieš įgydami prieigą prie mokėjimo sistemų. Tai turėtų būti atlikta objektyviu pagrindu, siekiant valdyti riziką, susijusią su mokėjimo paslaugų teikėjais. Be to, pasiūlytos direktyvos 23 straipsnio 1 dalis turėtų apsiriboti nediskriminuojančios mokėjimo įstaigų prieigos prie mokėjimo sistemų užtikrinimu. Pasiūlytos direktyvos 23 straipsnio 1 dalis turėtų būti atitinkamai pakeista.

9.2

Manytina, kad pasiūlytos direktyvos 23 straipsnio 2 dalimi siekiama netaikyti prieigos sąlygų, numatytų pagal 23 straipsnio 1 dalyje, sistemoms, apibrėžtoms Atsiskaitymų baigtinumo direktyva (13). Tačiau šiuo požiūriu formuluotė nėra pakankamai aiški ir siūloma tiesioginė išimtis.

9.3

Be to, pasiūlyta direktyva turėtų aiškiai nustatyti, kad kliringo ir atsiskaitymo paslaugų teikimui taikomi Eurosistemos nustatyti priežiūros standartai, remiantis Sutarties 105 straipsnio 2 dalimi. Tai galėtų būti pasiekta, pavyzdžiui, atitinkamai iš dalies pakeičiant pasiūlytos direktyvos 12 konstatuojamąją dalį ir 23 straipsnio 2 dalį. Šiuo požiūriu, Eurosistema, atsižvelgdama į savo uždavinį skatinti sklandų euro zonos mokėjimo sistemų veikimą, svarstys, ar mokėjimo įstaigų dalyvavimas mokėjimo sistemose yra pakankamai saugus ir nekelia nepagrįstos rizikos finansinės sistemos stabilumui.

9.4

Galiausiai, pasiūlytos direktyvos 10 straipsnio 1 dalies c punktas suteikia mokėjimo įstaigoms aiškią teisę naudotis mokėjimo sistemomis. Kadangi Bendrijos teisės aktai šiuo metu neapibrėžia „mokėjimo sistemos naudotojo“ sąvokos ir nereguliuoja tokių naudotojų teisinės prigimties, nėra būtinybės įvesti mokėjimo įstaigų (ar bet kurios kitos mokėjimo paslaugų teikėjų rūšies, reglamentuojamos pasiūlyta direktyva) teisės naudotis mokėjimo sistemomis. Lygiai taip pat nuoroda į „mokėjimo sistemų naudojimą“ pasiūlytos direktyvos 23 straipsnio pavadinime ir pirmoje dalyje turėtų būti išbraukta.

11.1

Pasiūlytos direktyvos taikymo sritis, kaip apibrėžta 2 ir 3 straipsniuose, gali būti aiškinama skirtingai. Pagal 2 straipsnį pasiūlyta direktyva taikoma baigtiniam sąrašui verslo veiklos, apibrėžtos kaip mokėjimo paslaugos ir išvardytos pasiūlytos direktyvos Priede. Pagal 3 straipsnį, joje taip pat yra, atrodytų, baigtinis sąrašas išimčių iš pasiūlytos direktyvos, tačiau būtų naudinga patikslinti šį klausimą. Siekiant, kad santykis tarp pasiūlytos direktyvos 2 ir 3 straipsnių būtų aiškesnis, ECB siūlo pakeisti dabartinį 3 straipsnio pavadinimą terminu „išimtys“.

11.2

Papildomai, kai kurie 3 straipsnyje reglamentuojami klausimai yra probleminiai. Pirma, pasiūlyta direktyva nėra neutrali technologiniu požiūriu, kadangi ji diskriminuoja fizinę ir elektroninę mokėjimo formas. Tai savo ruožtu gali sukurti nepateisinamą šališkumą dokumentais grindžiamų mokėjimo paslaugų atžvilgiu. Priklausomai nuo egzistuojančių nacionalinių teisės aktų, mokėjimo paslaugų teikėjams, šiuo metu siūlantiems dokumentais grindžiamas paslaugas, gali būti brangiau įvesti efektyvesnes jų produktų elektronines versijas, kadangi tokiu atveju pasiūlyta direktyva jiems būtų taikoma, ir dėl to iš principo pageidaujamas elektroninių mokėjimo paslaugų įvedimas galėtų užtrukti.

11.3

Antra, išlyga dėl tam tikrų mokėjimo paslaugų, teikiamų telekomunikacijų, IT sistemų ar tinklų teikėjų, kaip apibrėžta pasiūlytos direktyvos 3 straipsnio j punkte, gali būti aiškinama skirtingai. Nuostata nėra technologiniu požiūriu neutrali ir gali būti aiškinama arba per siaurai, arba per plačiai (pvz., galėtų būti netaikoma mokėjimams tiesioginėse prekybos platformose, tokiose kaip eBay, nors jie materialiai nesiskiria nuo paslaugų, kurioms taikoma pasiūlyta direktyva). To pasėkoje pasiūlyta direktyva gali būti įgyvendinta nevienodai. Be to, santykis tarp išlygos ir pasiūlytos direktyvos Priedo 8 ir 9 pastraipų nėra visiškai aiškus. Dėl to ECB siūlo išbraukti pasiūlytos direktyvos 3 straipsnio j punktą bei Priedo 8 ir 9 pastraipas.

11.4

Kadangi popieriniai skoliniai įsipareigojimai minimi pasiūlytos direktyvos 3 straipsnio f punkte, turėtų būti padaryta bendra nuoroda dėl vekselių, įskaitant vekselius, kuriems taikoma 1930 m. Ženevos konvencija (14), ir vekselius, kuriems ji netaikoma.

12.1

Pasiūlyta direktyva apibrėžimus nustato dviem skirtingais būdais. Tam tikrais atvejais apibrėžimai nustatomi konkrečių nuostatų būdu 4 straipsnyje, tuo tarpu kitais atvejais apibrėžimai yra išsklaidyti skirtingose pasiūlytos direktyvos dalyse (pvz., 1 straipsnyje („kredito įstaigos“, „elektroninių pinigų įstaigos“, „pašto pinigų persiuntimo sistemų (žiro) įstaigos“ ir „mokėjimo įstaigos“, 2 straipsnyje („mokėjimo paslaugos“ ir „mokėjimo operacijos“), 29 straipsnyje („pagrindų sutartis“), ir 51 straipsnyje („labai maža įmonė“)). Siūloma visus apibrėžimus įtvirtinti viename pasiūlytos direktyvos apibrėžimų straipsnyje, kuris galėtų būti pirmasis straipsnis. Tai būtų toks pats būdas, kuris naudojamas Konsoliduotoje bankininkystės direktyvoje.

12.2

Tuo pat metu kyla klausimas dėl apibrėžimų ir sąvokų vartojimo nuoseklumo dabartinėje Bendrijos teisėje, pvz., SFD. Pavyzdžiui, taip yra dėl pasiūlytos direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje esančio apibrėžimo „mokėjimo sistema“, kuris turėtų būti suderintas su „sistemos“ sąvoka, vartojama SFD, atsižvelgiant į potencialią sąveiką tarp sistemų, apibrėžtų pagal SFD, ir kitų mokėjimo sistemų. Tolesnio nuoseklumo būtų galima pasiekti įvedant į pasiūlytą direktyvą „mokėtojo“ ir „mokėjimo gavėjo“ apibrėžimus, nustatytus pasiūlyto reglamento dėl mokėtojo informacijos, pateikiamos pervedant lėšas (15) 3 straipsnyje.

12.3

„Mokėjimo sąskaitos“ sąvoka turėtų būti iš dalies pakeista taip, kad panaikintų galimybę fiziniams asmenims veikti kaip mokėjimo įstaigos, nes dėl to kiltų rizika, kad mokėjimo įstaigos lėšos galėtų būti sumaišytos su susijusio fizinio asmens lėšomis.

12.4

„Mokėjimo sąskaitos“ sąvoka, numatyta pasiūlytos direktyvos 4 straipsnio 7 dalyje, yra neaiški. Tai turėtų būti pataisyta, kadangi ji yra esminė aiškinant mokėjimo paslaugų sąvoką ir mokėjimo įstaigų veiklos sritį. Taip, kaip suformuluota dabar, yra neaišku, ar visos mokėjimo paslaugų teikėjų rūšys gali teikti mokėjimo sąskaitas. Jeigu mokėjimo įstaigoms bus leista teikti mokėjimo sąskaitas, turi būti patikslinti skirtumai tarp „sutartinių“ banko sąskaitų ir mokėjimo sąskaitų. Be to, tokių sąskaitų savybės turi būti aiškiai apibrėžtos. Šiame kontekste kylantys klausimai siejasi su tuo, kas turi teisę teikti tokias sąskaitas, kas jas gali laikyti ir kokia yra jų teisinė prigimtis bei pasekmės.

12.5

Kitas klausimas, kurį reikia patikslinti, yra klausimas, kas turima omenyje mokėjimo sąskaitos apibrėžime darant nuorodą į sąskaitą, „naudojamą tik mokėjimo operacijoms“. Ar tai, pavyzdžiui, pašalina procentinių sąskaitų galimybę arba galimybę laikyti lėšas ilgiau nei tai griežtai reikalinga operacijai? Taip pat turėtų būti užtikrinta, kad mokėjimo įstaigos negali mokėti palūkanų ar teikti kitų paskatinimų sąskaitos turėtojui.

12.6

„Lėšų“ apibrėžimas, numatytas pasiūlytos direktyvos 4 straipsnio 8 dalyje turėtų būti iš naujo suformuluotas, inter alia, žodžius „grynieji pinigai“ pakeičiant nuoroda į banknotus ir monetas.

12.7

Dėl „unikaliojo identifikavimo kodo“ apibrėžimo, numatyto pasiūlytos direktyvos 4 straipsnio 15 dalyje, primenama, kad 2005 m. gruodžio 15 d. ECB nuomonėje CON/2005/56 dėl pasiūlymo dėl EB reglamento dėl mokėtojo informacijos, pateikiamos pervedant lėšas (16) siūloma konkreti apibrėžimo „unikalus identifikatoriaus“ formuluotė, kuri dabar atsispindi dabartinėje pasiūlyto reglamento versijoje. Siūloma, kad apibrėžimas „unikalus identifikatorius“ būtų suderintas pasiūlytame reglamente ir pasiūlytoje direktyvoje.

12.8

„Vykdymo laiko“ sąvoka vartojama įvairiose pasiūlytos direktyvos konstatuojamosios dalies vietose, taip pat 26 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir 31 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje, 35 straipsnyje ir IV antraštinės dalies 2 skyriaus 2 dalyje, jos neapibrėžiant. Apibrėžti vykdymo laiką kaip tam tikrą laikotarpį (kuris galėtų būti matuojamas, pavyzdžiui, darbo dienomis arba veiklos valandomis) būtų naudinga, kadangi tai leistų apibrėžti maksimalų vykdymo laiką. Be to, yra daugybė operacijų, kurios vykdomos nenaudojant mokėjimo sąskaitų (pvz., pinigų pervedimai ne banko klientams). Vykdymo laiko apibrėžimas pasiūlytoje direktyvoje turėtų taip pat apimti tokius atvejus.

12.9

ES nėra bendro „darbo dienų“ kalendoriaus, ir, nors terminas taip pat yra vartojamas pasiūlytos direktyvos IV antraštinės dalies 2 skyriaus 2 dalyje, jis nėra apibrėžtas. Vykdymo ir veikimo tikslais ir užtikrinant, kad įsipareigojimų apimtis yra aiški, būtų naudinga nustatyti tokį apibrėžimą pasiūlytoje direktyvoje (apibrėžimų straipsnyje).

12.10

Terminas „čekiai ar pinigai banke“ vartojamas pasiūlytoje direktyvoje, jo neapibrėžiant, pvz., pasiūlytos direktyvos 3 straipsnio b punkte, 4 straipsnio 8 punkte ir pasiūlytos direktyvos Priedo 7 dalyje. Siūloma nustatyti čekių ar pinigų banke apibrėžimą (apibrėžimų straipsnyje), turint omenyje, kad tik centriniai bankai ir kredito įstaigos (kurios apima elektroninių pinigų įstaigas) gali laikyti tokias lėšas.

12.11

Lygiai taip pat terminas „skyrius“ vartojamas pasiūlytos direktyvos 4 straipsnio 2 punkte ir 20 straipsnyje, jo neapibrėžiant. Siūloma, kad „skyriaus“ apibrėžimas būtų nustatytas suderinant su apibrėžimu Konsoliduotos bankininkystės direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje.

12.12

„Pagrindų sutarties“ apibrėžimas turėtų būti perkeltas iš 29 straipsnio į apibrėžimų straipsnį. Be to, nuoseklumo tikslu, terminas „pagrindų sutartis“ turėtų būti vartojamas pasiūlytoje direktyvoje pakeičiant alternatyvų terminą „pagrindų susitarimas“, vartojamą pasiūlytos direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje bei 32 ir 33 straipsniuose.

13.1

Reikia patikslinti, ar priimančioji valstybė narė gali statistinės atskaitomybės tikslais reikalauti, kad visos mokėjimo įstaigos, turinčios skyrius jų teritorijoje, pateiktų duomenis apie savo veiklą kompetentingoms priimančiosios valstybės narės statistikos institucijoms, inter alia, nacionaliniams centriniams bankams ir (ar) nacionalinei statistikos įstaigai.

13.2

Galėtų būti tiesiogiai patikslinta, kad nuoroda į „bet kurią valiutą“ pasiūlytos direktyvos 2 straipsnyje taikytina ne Bendrijos valstybių valiutai.

13.3

Pasiūlytos direktyvos 1 straipsnio pavadinimas yra „Objektas“, ir todėl jis turėtų pristatyti tik pagrindinį pasiūlytos direktyvos objektą. Būtų labiau tinkama keturias mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijas apjungti bendrame apibrėžime „mokėjimo paslaugų teikėjas“, įtvirtintame apibrėžimų straipsnyje, ypač atsižvelgiant į tai, kad apibrėžimų straipsnyje taip pat apibrėžiama mokėjimo paslaugos vartotojo sąvoka.

13.4

Pasiūlytos direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje dėl priklausomųjų tarpininkų, išorės įmonių arba antrinių įmonių pasitelkimo yra nuoroda į „visų operacijų“ perdavimą. Tai kelia problemą, kadangi tai leistų įsteigti įmones, kurios nevykdo jokios veiklos ir kurios formaliai laikytųsi pasiūlytos direktyvos, nors tikrąsias operacijas vykdytų trečioji šalis, kuriai netaikomi jos reikalavimai. Dėl to ECB siūlo iš dalies pakeisti 11 straipsnį, kad būtų išvengta tokių išvadų.

13.5

Pasiūlytos direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje yra nuoroda į „operacinę riziką“ neapibrėžiant šios sąvokos. Reikalingas patikslinimas galėtų būti nustatytas taikant „operacinės rizikos“ apibrėžimą, numatytą pasiūlytos Kapitalo pakankamumo direktyvos (17) 4 straipsnio 22 punkte.

13.6

Duomenų kaupimo taisyklės, numatytos pasiūlytos direktyvos 13 ir 44 straipsniuose, gali būti traktuojamos taip, kad mokėjimo įstaigų duomenų kaupimo pareiga neviršija vienerių metų. Ši pareiga turėtų būti aiškiau suderinta su kitais Bendrijos teisės aktais, tokiais kaip Trečiosios pinigų plovimo direktyvos (18) 30 straipsnis, nustatantis minimalią įrašų saugojimo pareigą penkerius metus.

13.7

Pasiūlytos direktyvos 41 straipsnyje numatyta „sutikimo“ sąvoka nėra pakankamai tiksli. Šiame kontekste yra būtina nuoroda į sutikimo atšaukimą ir jo apibrėžimas.

13.8

Pasiūlytos direktyvos 52 straipsnio formuluotė dėl grąžinimo yra neaiški, pavyzdžiui, darant nuorodą į grąžinimo galimybę, kai įvykdytos operacijos suma nėra suma, „kokią tikėtųsi sumokėti protingas mokėtojas, jeigu jis būtų to mokėtojo vietoje“. Tokia formuluotė palieka daug erdvės interpretavimui, o tai padidina netikrumą mokėjimų srityje ir gali lemti ginčų daugėjimą ir neapsaugoti vartotojų. Tam, kad būtų sumažinta būsimų ginčų rizika, reikėtų apsvarstyti 52 straipsnio formuluotės patikslinimą.

13.9

Mokėjimo gavėjui svarbiausia yra mokėjimo baigtinumas, ir dėl to pasiūlytos direktyvos 53 straipsnio 1 dalyje numatyta sąvoka „kai buvo pranešta“ yra pernelyg neapibrėžta, nes laikas, kai informacija gaunama per mokėtojo interneto banką ar per viešai prieinamą sąskaitos spausdintuvą, gali žymiai skirtis nuo tų atvejų, kai mokėtojas gauna sąskaitos išrašo dokumentą paštu. Konkretus laiko momentas, susijęs su pačiu perdavimu, būtų pageidautinas. Suteikiant papildomai laiko mokėtojui reaguoti, leidžiamas laiko tarpas galėtų būti pratęstas nuo keturių iki šešių savaičių.

13.10

„Priėmimo“ ir „neatšaukiamumo“ sąvokos, numatytos pasiūlytos direktyvos 54 ir 56 straipsniuose, būdamos aiškios ir naudingos, turėtų būti suderintos su „įvedimo į sistemą“ ir „neatšaukiamumo“ sąvokomis, vartojamomis SFD.

13.11

Pasiūlytos direktyvos 54 straipsnio 2 dalis turėtų būti iš dalies pakeista, užtikrinant, kad laiko tarpas tarp mokėjimo gavimo ir priėmimo nėra nereikalingai ištęstas.

13.12

Pasiūlytos direktyvos 65 straipsnio 1 dalis dėl lėšų buvimo nustato, kad valstybės narės reikalauja, kad mokėjimo gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrintų, kad mokėjimo gavėjo sąskaitoje atsiras lėšų nuo to momento, kai tos lėšos įskaitomos į mokėjimo gavėjo sąskaitą. Atrodytų akivaizdu, kad lėšos atsiranda nuo to momento, kai įskaitomos į mokėjimo gavėjo sąskaitą. Todėl būtų tinkama aiškiai nustatyti, kad lėšos mokėjimo gavėjui atsiranda iš karto, kai mokėjimo paslaugos teikėjas jas gauna.

13.13

Siekiant įgalinti mokėjimo schemas leisti atlikti efektyvų tikslų vykdymą, pasiūlytos direktyvos 66 straipsnio 1 dalis turėtų būti iš dalies pakeista, įtraukiant nuorodą į Tarptautinį banko sąskaitos numerį (IBAN) kaip vieningą pageidaujamą identifikatorių visais atvejais, tokiu būdu užtikrinant suderintą požiūrį vartojant vieningus identifikatorius.