29.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/14

1.

Panaikinti ginčijamą sprendimą dėl apeliantės teisės pateikti įrodymus savo teiginiams pagrįsti pažeidimo, arba

2.

Tuo atveju, jei nebūtų patenkintas pirmasis reikalavimas, panaikinti ginčijamą sprendimą, priimti naują sprendimą, panaikinantį 2001 m. liepos 25 d. Komisijos sprendimą dėl valstybės pagalbos bylos NN 48/2001 (1), kaip to prašoma Fred Olsen, S.A. ieškiniu.

3.

Be to, priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas, ypač patirtas Pirmosios instancijos teisme.

1.

Pirma, nurodomas Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsniu ginamos teisės į teisingą teismą dalį sudarančios teisės pateikti įrodymus savo teiginiams pagrįsti pažeidimas kartu su teisės klaida vertinant pateiktus įrodymus.

Nurodoma, jog ši teisė buvo pažeista neatsižvelgus į įvairius rašytinius įrodymus, būtinus pagrįsti ieškinį dėl panaikinimo, kuris buvo atmestas iš esmės būtent dėl to, kad įrodymai nebuvo pateikti arba nebuvo pagrįsti. Taip pat nurodomi Pirmosios instancijos teismo pagrindinių ieškinį dėl panaikinimo grindžiančių įrodinėjimo priemonių iškraipymas arba pažeidimas.

2.

Antra, nurodomas EB sutarties 253 straipsnio pažeidimas, kadangi Komisijos sprendime nepakankamai motyvuojami pagrindiniai jo aspektai, o būtent dėl skunduose, dėl kurių buvo priimtas minėtas sprendimas, nurodomo pagrindinio klausimo dėl sutartinio su personalo pertvarkymo išlaidomis susijusių mokėjimų Transmediterránea pagrindo nebuvimo.

3.

Trečias apeliacinio skundo pagrindas susijęs su EB 88 straipsnio ir Reglamento 659/1999 pažeidimu. Šiuo atžvilgiu tvirtinama, kad priemonės, nurodytos 1997 m. gruodžio 3 d. Komisijos sprendime, priimtame dėl 1978 m. tarp Transmediterránea ir Ispanijos Karalystės sudarytos jūrų susisiekimo paslaugų teikimo sutarties, reiškė joje numatytos valstybės pagalbos sistemos panaikinimą ir nebeleido išplėsti jos taikymo laivybos linijų tarp Kanarų salų atžvilgiu.

4.

Ketvirtas pagrindas susijęs su EB sutarties 86 straipsnio 2 dalies, siejant su tos pačios sutarties 173 straipsniu, pažeidimu, kadangi atmesdamas ieškinį dėl peržiūrėjimo ir patvirtindamas ginčijamo Komisijos sprendimo teisėtumą Pirmosios instancijos teismas viršijo savo, kaip teisminės institucijos, kompetenciją. Taip pat nurodomas Sutarties 263 straipsnio pažeidimas.

Iš tikrųjų, ginčijamu sprendimu patvirtindamas tam tikrų dėl su viešosiomis paslaugomis susijusių įsipareigojimų vykdymo patirtų nuostolių atlyginimo teisėtumą ne tik pažeidė Sutarties 86 straipsnio 2 dalį ir ją aiškinančią teismų praktiką (kadangi neįvykdyti šioje nuostatoje numatytų šių išlaidų pripažinimo teisėtomis reikalavimai), bet ir viršijo savo kompetenciją tokį sprendimą pagrįsdamas ne Komisijos sprendimo priėmimo dieną buvusiais motyvais ar argumentais, kurie dėl pateiktų teiginių ir įrodymų, buvo neaiškūs.