5.7.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/18

1.1

Kaimo vietovės Europos Sąjungoje pasižymi didele įvairove. Kaimo plėtros politika turi atspindėti ir saugoti šią įvairovę, kuri apima ir kaimo vietovių socialinę sandarą ir aplinką. Gyvas kaimas reikalingas ne tik kaimo žmonėms, bet ir visai mūsų visuomenei.

1.2

Europos Sąjungoje pamažu kuriama kaimo plėtros politika, kuri nėra vien tik paprastas žemės ūkio politikos išplėtimas. Kaimo ekonomikai reikia išplėsti savo veiklą, neapsiribojant vien maisto gamyba, kadangi daugelyje kaimo vietovių nyksta ekonominė ūkininkavimo reikšmė. Tik taip Europos kaimo vietovės gali išlikti gyvybingos tiek ekonominiu, tiek socialiniu požiūriu. Reikia įvykdyti du tikslus: a) kaimo gyventojams turi būti suteiktos ilgalaikės perspektyvos, didinant darbo vietų skaičių, plečiant infrastruktūrą ir suteikiant didesnį darbų pasirinkimą, ir b) turi būti išlaikytas ir sustiprintas žemės ūkio konkurencingumas, taip pat išlaikyta ir pagerinta gamtos, kaimo vietovės, aplinkos ir vandens kokybė.

1.3

Be to, svarbu mąstyti realiai. Tai reiškia, suvokti Europos žemės ūkio vaidmenį, palaikant regionus, bei neigiamą poveikį, netekus šio vaidmens dėl griežtai ekonominių kriterijų taikymo žemės ūkio ir miškininkystės veiklai. Todėl Kaimo plėtros politika viena negali išspręsti visų ES kaimo vietovių problemų. Kai kurių vietovių problemos nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, todėl joms spręsti reikėtų sutelkti įvairių fondų pastangas. Šiuo požiūriu nepaprastai svarbu yra kaimo plėtros politiką ir regionų politiką koordinuoti (2) regionų lygiu. Tačiau RK ragina teikti papildomus pasiūlymus ES ir valstybių politikos krypčių atitikimui skatinti, kad užtikrintų ES ir valstybių kaimo plėtros politikos suderinamumą. Europos žemės ūkio kaimo plėtros fondas taip pat turi būti suderintas su kitomis politikos kryptimis, kad jų siekiniai būtų naudingi abiem pusėms.

1.4

2003 m. Zalcburgo konferencija kaimo plėtros politikai davė naują stiprų impulsą. Regionų komitetas pritaria tam, kad dauguma Zalcburgo išvadų buvo įtrauktos į šį reglamentą. Šios politikos taikymas visiems Europos Sąjungos regionams bei šios politikos ir finansinės tvarkos įgyvendinimo supaprastinimas yra svarbiausi teigiami aspektai. Regionų komitetas taip pat remia Reglamento 6 straipsnyje apibrėžtą partnerystės tvarką. Labai svarbu, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvautų visuose kaimo plėtros politikos etapuose. Tai geriausias būdas užtikrinti, kad tuose regionuose būtų įgyvendinamos tokios priemonės, kurios atskiruose regionuose, tarp tokių regionų ir aplinkinių regionų užtikrina aukštesnį socialinės ir ekonominės sanglaudos lygį.

1.5

Šiuo aspektu dėl reglamento būtų galima pateikti toliau nurodytas pastabas. Didžiausia pirmenybė turi būti skiriama tikrai kaimo plėtros politikai sukurti.

2.1

Regionų Komitetas sveikina tai, kad Komisija, pagal Sutarties 159 straipsnio nuostatas, skiria didelę Europos žemės ūkio kaimo plėtros fondo (EŽŪKPF) lėšų dalį regionams, atitinkantiems naujus „konvergencijos“ tikslo kriterijus.

2.2

Regionų komitetas pritaria pasiūlytoms naujoms teisės aktų leidybos priemonėms, susijusioms su kaimo plėtros politika, tačiau apgailestauja, kad reglamento preambulėje kaimo plėtros politika vertinama ne kaip autonominė politika, o pirmiausia kaip rinkos ir pajamų rėmimo politikos kryptis papildanti ir su jomis susijusi politika. Todėl kyla klausimas, ar ambicingai kaimo plėtros politikai įgyvendinti bus skirta pakankamai biudžeto išteklių.

2.3

Regionų komitetas pabrėžia, kad būtų naudingas strateginis požiūris į kaimo politiką. Svarbu, kad ištekliai nebūtų skaidomi. Vis dėlto Europos strategijos pridėtinė vertė kvestionuotina. Lisabonos ir Geteborgo strategijos bei Zalcburgo išvados ES lygiu jau sukuria tinkamą bazę. Valstybės narės ir regionai turi sukonkretinti tuos šios bazės klausimus, kurie yra susiję su kaimo vietovėmis ir kaimo plėtros politika. Viena vertus, tai būtų vienintelė galimybė suderinti vienas kitam prieštaraujančius kaimo plėtros politikos tikslus, ES lygiu užtikrinant strateginį požiūrį į kaimo plėtros politiką, o, kita vertus, taip būtų išlaikytas reikiamas lankstumas nacionaliniu, vietos ir regionų lygiu.

2.4

Regionų komitetas išreiškia susirūpinimą dėl valstybėms narėms skirto laiko nacionalinės strategijos planams ir kaimo plėtros programoms parengti. Regionų komitetas taip pat apgailestauja, kad nacionalinės strategijos planai turi būti pateikti anksčiau nei kaimo plėtros programos galės būti išsiųstos Europos Komisijai, kadangi šios dvi priemonės yra glaudžiai susijusios. Todėl Regionų komitetas siūlo, kad būtų priimta ta pati tvarka, kuri yra taikoma regioninei politikai, nes pagal ją, valstybės narės strategines bendrąsias nuostatas gali pateikti kartu su veiklos programomis (1 rekomendacija).

2.5

Ilgainiui reikėtų siekti įkurti vieną regioninį fondą, nes taip būtų panaikintas skirtumas tarp regioninės plėtros politikos ir regioninės politikos finansavimo. Kiekviename regione būtų siekiama viso regiono galimybes ir problemas spręsti pagal vieną bendrą sanglaudos strategiją, taikomą visai regiono teritorijai.

2.6

Kaimo plėtros politika rengiama remiantis viena ar keletu kaimo plėtros programų. Pagal šias programas, įvertinus konkretaus regiono ir (arba) valstybės narės stipriąsias ir silpnąsias vietas, priimami sprendimai dėl priemonių, skirtų šių regionų ir (arba) valstybių narių poreikiams patenkinti. Šis veiksmas gali prieštarauti Reglamento 16 straipsnio nuostatoms, kurios numato mažiausią Bendrijos finansinę paramą kiekvienam prioritetiniam tikslui (15 % I ir III krypčiai, o 25 % — II krypčiai). Regionų komitetas patvirtina būtinybę subalansuoti regioninės plėtros politikos išlaidas. Šiuo požiūriu patartina nustatyti mažiausią paramą, visų pirma, trečiojo prioritetinio tikslo — skatinti kaimo vietovių ūkio įvairovę — atžvilgiu. Įvairių 2002-2006 m. regioninės plėtros programų įvertinimai iš tikrųjų parodė, kad būtent ši regioninės plėtros politikos dalis buvo mažiausiai išplėtota. Stipriųjų ir silpnųjų pusių įvertinimas, atliktas atsižvelgiant į pirmiau minėtas programas, vis dėlto irgi turi būti laikomas veiksniu sprendžiant, kaip įvairiems prioritetiniams tikslams reikėtų paskirstyti išteklius. Todėl Regionų komitetas ragina leisti nukrypti nuo 16 straipsnyje nurodytų procentinių dydžių tais atvejais, kai toks veiksmas yra tinkamai pagrįstas remiantis pirmiau nurodyta analize (3 rekomendacija).

2.7

Labai svarbu, kad ištekliai būtų skirstomi nekliudant projektams, kurie, nors ir patenka į šio reglamento taikymo sritį, peržengia atskirų prioritetinių tikslų taikymo srities ribas. Tačiau 71 straipsnio 6 dalies nuostata, kad konkretūs veiksmai gali būti finansuojami tik pagal vieną prioritetinę kryptį, atrodo, paverčia pirmiau minėtą tikslą neįgyvendinamu. Todėl Regionų komitetas siūlo šį straipsnį atitinkamai iš dalies pakeisti (19 rekomendacija).

2.8

Reglamento išsamumas kartais kelia nuostabą, ypač jį palyginus su reglamentais, reglamentuojančiais regioninę politiką. Būtų geriau atsakomybę už kai kuriuos konkrečius klausimus patikėti asmenims, atsakingiems už kaimo plėtros programos rengimą. Turimos omenyje nuostatos, nurodančios, kad tik mažosios ir mikroįmonės atitinka reikalavimus dėl paramos, teiktinos priemonėms, skirtoms perdirbimui ir prekybai patobulinti, taip pat 50 straipsnio nuostata, pagal kurią tik vienas ūkininkų vaikas gali gauti įvairinimo paramą, bei 1 priede nurodyti didžiausi ES paramos lygiai.

2.9

Viena iš Zalcburgo konferencijos metu padarytų išvadų yra ta, kad žemės ūkis negali gyvuoti be gyvo kaimo lygiai taip pat, kaip žemės ūkis yra neatsiejama gyvo kaimo sudedamoji dalis. Labai svarbu, kad regioninės plėtros programose reikiamas dėmesys būtų skiriamas jaunų ūkininkų įsisteigimui. Dar nėra kompleksinės politikos, kuri būtų taikoma ir jauniesiems ūkininkams. Tokios kompleksinės politikos pavyzdžiu galėtų būti verslo pradžios paketo sukūrimas, sujungiant jį į vieną programą, kurioje būtų numatyti visi su įmonės perėmimu ir naujų ūkininkų įsisteigimu susiję klausimai.

2.10

Regionų komitetas atkreipia dėmesį į pasiūlymą nebenaudoti socialinių ir ekonominių kriterijų, nustatant „kitas vietoves, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, o išmokų apskaičiavimo bazę suderinti su agrarinės aplinkosaugos mokėjimais. Priežastys, paskatinusios Europos Komisiją parengti pasiūlymą, yra aiškios, tačiau Regionų komitetas išreiškia susirūpinimą dėl poveikio, kurį kriterijų pakeitimas gali padaryti tokiose vietovėse ūkininkavimo veikla užsiimančioms įmonėms. Jeigu pasiūlyti pakeitimai daro didelį socialinį ir ekonominį poveikį, turėtų būti numatyta įvesti kitas politikos priemonės, kurios šį poveikį sušvelnintų. Reikėtų bent jau apsvarstyti ir galimybę nustatyti pereinamąjį laikotarpį dėl laipsniško pagalbos teikimo ūkininkams, kuriems artimiausiu metu nebebus teikiama parama, nutraukimo.

2.11

Regionų komitetas pritaria tam, kad nuo šiol ekologiško ūkininkavimo priemonėmis galės naudotis ne tik ūkininkai, bet ir kiti žeme suinteresuoti asmenys. Šie veikėjai gali užpildyti tas grandis žemės valdyme, kad būtų aprėpti visi (ir ne tik žemės ūkio paskirties) žemės plotai. Šiuo atžvilgiu Regionų komitetas aiškiai siūlo numatyti kitas atlyginimo už ekologiško ūkininkavimo priemones programas, kadangi šiuo metu galiojanti atlyginimo programa, pagrįsta papildomomis išlaidomis ir pirmiau gautomis pajamomis ir susijusi su prisiimtų įsipareigojimų vykdymu, ne visada gali būti taikoma. Viena iš galimybių būtų numatyti išmoką, kuri priklausytų nuo faktinės produkcijos, ir susijusias išmokas (8 rekomendacija).

2.12

Reglamentu nebenumatoma lengvatų už ekologiško ūkininkavimo priemonių taikymą, t.y. nenumatyta galimybė gauti 20 % didesnę išmoką. Toks požiūris neremtinas, nes šios priemonės yra naudingos ir svarbios valdant kaimo žemę. Regionų komitetas siūlo vėl numatyti šią lengvatą (8 rekomendacija).

2.13

Tarp valstybių, kurių miškininkystės sektorius yra gerai išvystytas, ir tų, kuriose jis išvystytas prasčiau, egzistuoja didelių skirtumų. Komisijos pasiūlymai nėra pakankamai lankstūs, kad skatintų apželdinimą mišku tose valstybėse, kuriose jo lygis žemas. Besivystanti miško pramonė tokiose valstybėse susidurs su sunkumais ir aplinkosauginiai privalumai bus prarasti, jeigu nebus numatyta nuolaidų dėl tokių skirtumų.

2.14

Kasmet nemažai ūkyje dirbančių žmonių ieško darbo ne žemės ūkio sektoriuje. Kai kuriuose regionuose šis reiškinys gali pagilinti kaimo gyventojų mažėjimo problemą. Reikia skirti dėmesio žemės ūkyje dirbančių žmonių perkvalifikavimui, nes tai yra viena iš darbo vietų kūrimo galimybių bei galimybei ūkininkams verstis ne tik ūkininkavimu. Kaimo plėtros politikoje turi būti numatyta tokio perkvalifikavimo apimtis, ypač tuose regionuose, kurie gaus mažiau pagalbos iš struktūrinių fondų (visų pirma iš Europos socialinio fondo (ESF). Tuose regionuose, kurie iš ESF gaus daugiau lėšų, atitinkamose ESF programose turi būti aiškiai numatytas žemės ūkyje dirbančių žmonių perkvalifikavimas ir (arba) veiklos diversifikavimas, įjungiantis ir su žemės ūkiu nesusijusią veiklą.

2.15

Sąjungos kaimo vietovėse yra vertingo gamtos ir kultūros paveldo, kuris gali turėti didelės reikšmės kaimo ekonominės veiklos įvairinimui. Tačiau vietos turizmo sektorių galimybės pasinaudoti šiais privalumais tvariu būdu ir suteikti turistui aukštos kokybės patyrimų dažnai yra menkos dėl prastos paslaugų sferos ir (arba) netinkamos turizmo reikmenų gamybos. Todėl labai svarbu Reglamento 52 straipsnyje prie turizmo priemonės konkrečiai nurodyti apmokymus. (12 rekomendacija).

2.16

Moterys kaimo vietovių ekonomikos įvairinimo srityje vaidina svarbų vaidmenį, tačiau jos dažnai susiduria su specifinėmis problemomis. Pavyzdžiui, jos turi mažiau galimybių gauti savo verslui įsteigti reikalingo kapitalo. Regionų komiteto nuomone, reglamentas turėtų padėti užtikrinti didesnį moterų aktyvumą kaimo ekonomikoje (11 rekomendacija). Internetas taip pat yra nepakeičiama priemonė, padedanti remti kaimo ekonomikos įvairinimą. Tačiau daugelyje kaimo vietovių beveik nėra arba visai nėra galimybės naudotis internetu. Komitetas sveikina Komisijos pasiūlymą iš ERPF lėšų aprūpinti kaimo vietoves IKT infrastruktūra. Tai bus didelis indėlis į „skaitmeninio skirtumo“ sumažinimą. Be to, išsprendus šią problemą, tokios vietovės taptų patrauklesnės naujoms įmonėms, o jau veikiančioms įmonėms turėtų galimybę patekti į naujas rinkas. Papildomos priemonės kaimo ekonomikos įvairovei didinti būtų galimos iš ERPF lėšų.

3.1

Regionų komitetas mano, kad labai svarbu, kad kaimo plėtros programų rengimo ir įgyvendinimo procese dalyvautų vietos ir regionų valdžios institucijos, ir pažymi, kad šis vaidmuo turi daugiau atsispindėti reglamente (13 rekomendacija). Regionų komitetas ragina priimti nacionalines strategijas, numatančias reikiamą priemonių, specialiai pritaikytų prie regionų poreikių, apimtį (taip pat žr. 2.2 punktą). Europos Sąjungos ir nacionaliniu lygiu duodamų nurodymų dėl strategijos, kurios reikėtų laikytis, gausa gali sutrukdyti regionams pateikti savo iniciatyvas, kurios būtų pritaikytos prie vietos galimybių ir būtų skirtos vietos problemoms spręsti.

3.2

Programavimas, finansavimas ir monitoringas turi būti pritaikyti prie realių poreikių. Todėl keista, kad reglamente numatoma, jog valstybės narės gali kaimo plėtros programą rengti nacionaliniu arba regionų lygiu. Ar nebūtų geriau joms suteikti daugiau veikimo laisvės šioje srityje, įskaitant galimybę derinti regionines ir nacionalines programas. Būtent valstybėse narėse, kurių administracinė struktūra yra federalinė, dabartiniu paramos laikotarpiu pasiteisino leidimas taikyti nacionalinės pamatines taisykles, kurias vėliau buvo galima įgyvendinti regioninėse programose. (2 rekomendacija).

3.3

Regionų komitetas remia pasiūlymą, kad trečiąjį prioritetą būtų geriausia įgyvendinti priėmus vietos plėtros strategijas. Nėra jokių abejonių, kad naujos ekonomikos veiklos rūšys kaimo vietovėms yra gyvybiškai reikalingos. Šios veiklos rūšys papildo ūkininkavimo veiklą. Vis dėlto naujos veiklos rūšys turi būti įvedamos atsargiai, kad nepablogintų kaimo vietovių kokybės. Šia prasme Komitetas sutinka su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomone (3), kad labai svarbu vengti kaimo vietovių „sumiestinimo“, t.y. tiek kaimo, tiek miesto vietovėms taikyti tas pačias priemones. Tai ypač aktualu toms vietovėms, kurios jaučia miesto spaudimą ir kuriose, siekiant išlaikyti urbanizuotų vietovių gyvenimo kokybę, labai svarbu išsaugoti specifines kaimo vietovės savybes. Problemoms, su kuriomis susiduriama šiose vietovėse, įskaitant problemas, susijusias su miesto žemės ūkiu, spręsti reikia visiškai kitokio požiūrio nei tas, pagal kurį sprendžiamos labiau periferinių kaimo vietovių problemos. Reglamente turi būti numatyta tinkama taikymo sritis, kuri padėtų įgyvendinti šiuos reikalavimus.

4.1

Regionų komitetas laiko LEADER metodą labai svarbiu ir todėl apgailestauja, kad šiame reglamente LEADER programos vaidmuo nėra aiškus. Viena vertus, LEADER metodas 4.2 straipsnyje yra nurodytas kaip ketvirtasis prioritetinis tikslas, tačiau, kita vertus, jis apibūdinamas ir kaip priemonių, priimtų pagal pirmuosius tris prioritetinius tikslus, metodika. Regionų komitetas primygtinai reikalauja, kad LEADER metodui būtų skirtas reikiamas dėmesys ir kad jis būtų vertinamas kaip atskiras prioritetas. Jo vaidmenį būtų galima palyginti su „Interreg“ vaidmeniu regioninėje politikoje. LEADER metodui tapus viena svarbiausių tendencijų, iškyla pavojus, kad jis neteks savo unikalumo ir pridėtinės vertės. Regionų komitetas prašo Europos Komisijos patikslinti šį reglamentą atsižvelgiant į LEADER vaidmenį ateityje ir LEADER aiškiau išskirti kaip ypatingą prioritetą.

4.2

Kalbant apie vietinių strategijų įgyvendinimą, atrodo, kad 63 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad šios strategijos turi atitikti visus keturių prioritetinių krypčių tikslus. Tai prieštarauja 62 straipsnio a punkto nuostatai, kuri skelbia, kad LEADER metodas turi būti taikomas, „kad būtų pasiektas vienas ar daugiau iš trijų prioritetinių krypčių tikslų...“. Regionų komitetas siūlo šį neatitikimą pašalinti iš reglamento (14 rekomendacija).

4.3

Regionų komitetas remia pasiūlymą, kad LEADER turėtų būti skiriama Europos Sąjungos valstybėms narėms skiriamo finansavimo dalis, atsižvelgiant į atitinkamų teritorijų poreikius. RK taip pat sveikina pasiūlymą įkurti Europos kaimo plėtros tinklą. Jį kuriant būtų galima pasinaudoti patirtimi, įgyta kuriant nacionalinius LEADER tinklus. Tačiau RK įspėja dėl nepriimtinai pavėluotai pradėtų įgyvendinti ES Kaimo vietovių stebėjimo instituto (LEADER+), LEADER Europos stebėjimo instituto (LEADER II) ir daugelio kitų nacionalinių LEADER tinklų. Šių institutų įsteigimas nuo pat programos laikotarpio pradžios turi tapti Europos Komisijos ir valstybių narių prioritetu. Vietos valdžios institucijos turi didelę darbo su LEADER programomis patirtį, kuria turi pasinaudoti valstybės narės, kurdamos integravimo struktūras LEADER programoms.

4.4

Regionų komitetas nepritaria nuomonei didžiąją turimo biudžeto rezervo dalį atidėti toms valstybėms narėms, kurių LEADER programos pasiekia geriausių rezultatų. Dėl to gali atsirasti tendencija, kad pirmenybė bus skiriama „lengviems“ trumpalaikiams projektams, o vidutinės trukmės ir ilgalaikiai projektai liks nepastebėti. Norint patikimai planuoti, reikia žinoti, kokios lėšos toje valstybėje narėje gali būti skiriamos (15 ir 18 rekomendacijos).

5.1

Regionų komiteto nuomone, pereinamaisiais 2000-2006 m. ir 2007-2013 m. programavimo laikotarpiais svarbu išsaugoti veiksmų ir priemonių nenutrūkstamumą. Dėl to reikėtų imtis veiksmų, užtikrinančių, kad daugiametės priemonės, dėl kurių buvo sutarta ankstesniame etape, kaip antai žemės ūkio aplinkosaugos priemonės, būtų finansuojamos iki įsipareigojimų laikotarpio pabaigos, o sutartas Bendrijos finansavimo (bendro dydis finansavimo dydis) išliktų nepakitęs. Kad ES kaimo politika būtų veiksminga naujame etape, Regionų komitetas pritaria Komisijos siūlomam 88,75 milijardų eurų (neskaitant moduliacijos) biudžetui, skirtam ES kaimo plėtros politikai finansuoti. RK visiškai nesutinka su minėtos politikos ar jos dalies renacionalizavimu.

5.2

RK atkreipia dėmesį, kad pagal reglamento projektą, be ex-ante, vertinimo vidutinės trukmės laikotarpiu ir ex post vertinimo, turėtų būti pateiktas ir metinis vertinimas, tačiau jis nori sužinoti, kokia yra tokio metinio vertinimo prasmė.

5.3

Vienas iš šio reglamento tikslų yra supaprastinti šią sritį reglamentuojančius teisės aktus. Norint įvertinti, ar šie tikslai yra įgyvendinti, nepaprastai svarbu išanalizuoti įgyvendinimo reglamentus. Regionų komitetas, atsižvelgdamas į Regionų komiteto narių patirtį, įgytą įgyvendinant šios srities politikos kryptis, pritartų prašymui parengti nuomonę dėl šių reglamentų.