5.7.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/4

1.1.1

remia Komisijos pasiūlymus, kurie atitinka 27 valstybių narių išsiplėtusios Europos Sąjungos, įskaitant Bulgariją ir Rumuniją, poreikius ir sunkumus, bei atitinka valstybių narių vyriausybių sutartus papildomus Geteborgo ir Lisabonos strategijų dėl tvarios plėtros ir tvarios aplinkos vystymosi tikslus, siekiant patenkinti dabartinę ir būsimą bendros rinkos paklausą;

1.1.2

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Sąjunga nuo 1995 m. atsilieka nuo savo pagrindinių ekonominių konkurentų (5);

1.1.3

pažymi, kad po 2004 m. gegužės 1 d. plėtros ES tapo didžiausiu ekonomikos ir prekybos bloku pasaulyje, kuriam priklauso daug pasaulio produktyviausių miestų ir regionų, tačiau kartu ES yra ekonominė sritis, kurios augimo rodikliai yra daug žemesni nei pasaulio vidurkis;

1.1.4

pabrėžia, kad tuo atveju, jeigu visos Europos ekonomikos sudedamosios dalys neprisitaikys prie globalizacijos nulemtų struktūrinių pokyčių, Europos ekonomika ir toliau silpnės per 2007-2013 m. laikotarpį, keldama pavojų mūsų miestų ir regionų turtingumui, stabilumui ir saugumui;

1.1.5

pripažįsta, kad susiduriama su iššūkiu ginti ir išsaugoti europinį socialinį modelį, paremtą augimu, konkurencija ir solidarumu (atsižvelgiant į dažnas visuomenės dvejones dėl jo veiksmingumo bei nestabilumą pasaulyje) ir būtinybe derinti veiksmus visose valdymo srityse;

1.1.6

taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Europos suvienijimas per plėtrą turi tęstis, kad lemtų atsinaujinusį solidarumą ir įvairovę, didinančią Europos Sąjungos potencialą. Vis dėlto, ši plėtra lėmė ir naujus didesnius miestų ir regionų ekonominius ir socialinius skirtumus. Jeigu šie procesai nebus valdomi, jie kels grėsmę sanglaudai ir sėkmingam bendrosios rinkos veikimui ir dėl to tai yra būtina išankstinė sėkmingos sanglaudos politikos ir europinio socialinio modelio plėtojimo sąlyga;

1.1.7

pripažįsta Komisijos požiūrį, kad reikia imtis intensyvesnių finansinių veiksmų, kad būtų išlygintas nesimetriškas plėtros poveikis Bendrijos biudžetui, sumažinant spragas tarp ambicingų politikos tikslų ir sprendžiant dabartinio nesugebėjimo įgyvendinti planus klausimą;

1.1.8

remia Komisijos pasiūlymus dėl finansinės perspektyvos, kuri atitinka modernų valdymą ir bendradarbiauja su vietos ir regionų valdžios institucijomis;

1.1.9

laikosi nuomonės, kad reikia pripažinti daugiasluoksnės nuosavybės, suderintų bendrų veiksmų ir atskaitomybės visose valstybėse narėse poreikį, kad kuo labiau padidėtų veiksmingumas, piliečiai kuo daugiau sužinotų apie ES naudą ir padidėtų galimas pelnas iš kiekvieno valstybės išleisto euro.

1.2.1

pritaria Komisijos pasiūlymams atsižvelgti į šiuo metu galiojančius, politikoje numatytus įsipareigojimus ir suderinti ribotus finansinius išteklius su realistišku įvertinimu, ko reikia ir kas įvykdytina ES tikslams pasiekti;

1.2.2

pažymi, kad po plėtros Bendrijos BVP išaugo 5 %, palyginti su 20 % išaugusiu gyventojų skaičiumi;

1.2.3

atkreipia dėmesį, kad ES 25 valstybių narių vidutinis BVP vienam gyventojui sumažėjo 12,5 %; tai rodo, kad po plėtros pajamų skirtumas padvigubėjo, o skurdo lygis gerokai padidėjo;

1.2.4

pažymi, kad nors Komisija siūlo padidinti mokėjimų asignavimus iki vidutiniškai 1,14 % bendrųjų nacionalinių pajamų, o įsipareigoti asignavimai tuo laikotarpiu sudarytų vidutiniškai 1,22 %. 2007-2013 m. finansinei perspektyvai išlaikoma 1,24 % nuosavų išteklių aukščiausioji riba, t.y. tas pats lygis, kaip ir 2000-2006 m. laikotarpiui (6);

1.2.5

taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tai skiriasi nuo ES nuosavų išteklių aukščiausios ribos padidinimo per pirmąsias dvi finansines perspektyvas, tačiau ne per dabartinę perspektyvą.

1.2.6

pažymi, kad plėtra lėmė, jog Komisija turėjo parengti politiką, kuri (kartu su kita išorine įtaka), atsispindi įsipareigotuose asignavimuose. Didesni įsipareigojimai numatyti sanglaudai ir konkurencijai (tvariam augimui), mažesni įsipareigojimai — žemės ūkio veiklai (tvariam žemės ūkiui) bei didesni įsipareigojimai — ne žemės ūkio veiklai (kaimo plėtrai);

1.2.7

atkreipia dėmesį, kad tokia tvarka reikia padengti neišvengiamas plėtros sąnaudas sumažinant skirtumą tarp mokėjimo asignavimų ir nuosavų išteklių aukščiausios ribos, kaip buvo numatyta ankstesnėse finansinėse perspektyvose nenumatytoms išlaidoms;

1.2.8

pažymi, kad į 1,14 % bendrųjų nacionalinių pajamų mokėjimų asignavimus per 2007-2013 m. finansinę perspektyvą įeina Europos plėtros fondas ir Solidarumo fondas. Todėl 1,14 % bendrųjų nacionalinių pajamų mokėjimų asignavimai yra lygūs maždaug 1,10 % bendrųjų pajamų mokėjimų asignavimams per 2000-2006 m. laikotarpį;

1.2.9

pripažįsta, kad dėl Komisijos pasiūlymų kyla tam tikrų nesutarimų, ir kad keletas valstybių, kurios yra įmokų perviršio mokėtojos, pareikalavo griežtesnio išmokų lygio, kuris neviršytų 1 % bendrųjų nacionalinių pajamų (įskaitant iš anksto nustatytus mokėjimus, tokius kaip žemės ūkio išlaidos) dydžio įsipareigotų asignavimų; (7)

1.2.10

susirūpinęs, kad dėl šios padėties mokėjimai sudarys 0,9 % bendrųjų nacionalinių pajamų ir todėl 2007-2013 metais vidutinis metinis dydis bus žymiai mažesnis nei sutartas 2006 m. mokėjimų dydis, kuris sudaro 1,09 % of bendrųjų nacionalinių pajamų;

1.2.11

atkreipia dėmesį, kad tai lemtų ribotą biudžetą, kuris galėtų pakenkti politikos kryptims, kurioms Sutartyse yra suteiktas ypatingas statusas, bei toms politikos kryptims, kurios gali sukelti daugybinių padarinių, ir padarinių, kurie taip pat galėtų daryti poveikį naujųjų valstybių narių lūkesčiams;

1.2.12

mano, kad Komisijos pasiūlymai yra logiškas atsakas į opius, su biudžetu susijusius klausimus tose valstybėse narėse, kuriose nuosavų išteklių šiuo metu mažiau dėl žemo ekonomikos augimo lygio visoje Europoje, ir dėl to Komitetas laikosi panašaus požiūrio kaip ir Europos investicijų bankas, kuris palaiko išteklių perskirstymą skiriant juos rytdienos iššūkiams spręsti;

1.2.13

atkreipia dėmesį, kad jeigu ES biudžetą sudarytų 1,24 % bendrųjų nacionalinių pajamų, jis sudarytų tik 2,5 % visų Sąjungos viešųjų išlaidų;

1.2.14

sutinka su Komisija, jog nėra realu tikėtis „glaudesnės Europos už mažiau pinigų“ — naujos politikų sritys reiškia naujus finansinius reikalavimus;

1.2.15

pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog finansinė perspektyva negali egzistuoti be susitarimo tarp Europos Parlamento ir Tarybos, nes galiojanti Sutartis nenumato, jog privaloma turėti finansinę perspektyvą, o tik numato metinius biudžetus, nesutarimus tarp valstybių narių dėl finansinių perspektyvų reikia išspręsti skubiai. Būtų neprotinga kartoti vilkinimą, kuris vyko priimant Darbotvarkę 2000. Užsitęsusios derybos lemtų ateities struktūrinių fondų programų žlugdymą;

1.2.16

mano, kad kalbant apie 2007-2013 m. finansinės perspektyvos laikotarpį, septynerių metų etapas yra logiškas dalykas, atsižvelgiant į susijusius didžiuosius struktūrinius iššūkius. Be to, jis suteikia galimybę nustatyti veiksmingus metodus ir priemones būsimiems etapams. Septyneriems metams garantuotas europinis finansavimas, palyginti su trumpesnio laikotarpio finansavimu, kuris dažnai atitinka 4-5 metų trukmės nacionalines kadencijas, suteiktų miestams ir regionams pakankamai laiko pradėti ilgalaikius strateginius procesus link tvarios ekonominės ir socialinės plėtros.

1.2.17

pripažįsta, kad pasiūlymai dėl būsimų penkerių metų etapų galėtų sutapti su Europos Parlamento ir Komisijos kadencija ir dėl to Finansinėms perspektyvoms būtų suteikta daugiau demokratinio teisėtumo.

1.3.1

laikosi nuomonės, kad Komisijos komunikate nurodyti trys pagrindiniai prioritetai, susiję su 2007-2013 m. finansine perspektyva, yra tinkami. Būtent:

1.3.2

mano, kad 2007-2013 m. finansinėje perspektyvoje turėtų būti pripažinta būtinybė išplėsti visos Europos konsensusą dėl nurodytų bendros politikos sunkumų, aiškiai apibrėžiant šių klausimų europinį matmenį, tuo pačiu metu nurodant ES veiklos pridėtinę vertę, o taip pat, nepažeidžiant subsidiarumo principo, nurodant aiškų visų valdžios sričių– vietos, regionų, bei nacionalinės — indėlį;

1.3.3

pritaria tam, kad Komisija atsižvelgia į ES lygiu atliekamos veiklos pridėtinę vertę ir į geresnio valdymo klausimą vykdant ES politiką pagal kiekvieną jos 2007-2013 m. finansinės perspektyvos biudžeto eilutę, kaip nurodyta jos vėlesniame komunikate;

1.3.4

sutinka su Komisijos tikslu šiuo klausimu, kad 2007-2013 m. finansinė perspektyva neturėtų siekti lėšų perkėlimo į ES lygį kaip savaiminio tikslo;

1.3.5

pritaria Komisijos požiūriui, kad išlaidos būsimosiose finansinėse perspektyvose turėtų užtikrinti, kad ES lygiu vykdoma veikla bus:

1.3.6

mano, kad ES modelis sudaro pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės, valstybės ir decentralizuotos valdžios institucijos, rinkos pelno, taisyklių ir norminių aktų. Kaip tokios, Komisijos pagal prioritetus suskirstytos politikų eilutės finansinėje perspektyvoje suteikia galimybę šiam modeliui, kuris užtikrino stabilumą ir augimą Europoje per pastaruosius 50 metų, tvariai vystytis ateityje;

1.3.7

mano, kad Komisija priėmė subalansuotą strategiją dėl sanglaudos politikos tarp politikos eilučių, ypatingą dėmesį skirdama naujųjų valstybių narių poreikiams bei siekdama tinkamos pusiausvyros tarp ekonominių, socialinių ir teritorinių skirtumų visoje ES teritorijoje;

1.3.8

laikosi nuomonės, kad tarp šių politikos eilučių yra svarbių pavyzdžių, kokia yra ES modelio pridėtinė vertė. ES investicijos į mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, tarpvalstybinių mainų ir infrastruktūros projektus, sujungia Lisabonos ir Geteborgo strategijos tikslus su partnerystės požiūriu, kuris gali būti svertas augimui, konvergencijai, konkurencijai ir ilgalaikiam tvarumui. Kita Europos partnerystės požiūrio į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą dalis yra plati švietimo ir mokslinių tyrimų infrastruktūra, kad būtų užtikrintas aukštas Europos gyventojų išsilavinimo lygis ir visapusiškai panaudotas augimo potencialas. Tik rinka paremti sprendimai dar neužtikrins tvarios ateities, kurios siekia Europa:

1.3.9

pripažįsta, kad įvykdomumas ir biudžetinė drausmė yra motyvaciniai veiksniai, lemiantys derybų procesą, kurio metu galima taikyti du požiūrius į finansinės perspektyvos sudarymo metodiką:

1.3.10

pripažįsta, kad Komisija parėmė pirmąjį požiūrį iš „nuo apačios į viršų“ perspektyvos, kurios pagrindas — poreikių įvertinimas iš apačios į viršų;

1.3.11

atmeta mąstymo būdą, kad antrasis požiūris gali būti tvarus atsakymas ekonominiams, socialiniams ir demokratiniams ES sunkumams.

—

1a)

Konkurencingumas, užtikrinantis augimą ir užimtumą;

—

1b)

Sanglauda, užtikrinanti augimą ir užimtumą;

—

2)

Subalansuotas gamtinių išteklių valdymas ir apsauga

—

3)

Pilietybė, laisvė, saugumas ir teisingumas; ir

—

4)

Europos Sąjunga kaip globalus partneris.

—

pripažįsta ekonominę sanglaudą ir tvaraus vystymosi taikymo politinę logiką kaip biudžetines priemones trims papildomiems ramsčiams: konvergencijai, konkurencingumui ir užimtumui, ir teritoriniam bendradarbiavimui;

—

pritaria pasiūlymui, kad Struktūrinės ir sanglaudos politikos biudžetas 2007-2013 m. sudarytų 336,2 milijardus eurų, palyginti su 2000-2006 m. Struktūrinių ir sanglaudos fondų biudžetu, kuris sudarė 213 milijardų eurų, pažymėdamas, kad 78 % (262,3 milijardo eurų) skiriama konvergencijos tikslui atsiliekančiuose regionuose, 18 % (68,5 milijardai eurų) skiriama regionų konkurencingumui ir užimtumui, o 4 % (13,5 milijardo eurų) — teritorinio bendradarbiavimo tikslui, skirtam tarpvalstybinei ir tarpregioninei plėtrai (8);

—

pažymi, kad konvergencijos tikslui yra skirta viena 262,3 milijardų eurų biudžeto eilutė, numatyta regionams, kurių bendrosios nacionalinės pajamos vienam gyventojui yra mažesnės nei 75 % 25 ES narių vidurkio, 22 milijardai eurų yra skirti ES 15 sanglaudos šalių, kurios šiuo metu atitinka reikalavimus paramai gauti, tačiau ateityje vien dėl statistinių priežasčių nebeatitiks šio kriterijaus (regionai, gaunantys specialią laikiną paramą). Tai sudaro 66 % sumos, kurią jie, kaip visiškai konvergenciniai regionai, būtų gavę 2007-2013 m.;

—

pažymi, kad viena 336,2 milijardo eurų biudžeto eilutė yra lygi 0,41 % bendrųjų nacionalinių pajamų (arba 344,9 milijardo eurų sudaro 0,46 % bendrųjų nacionalinių pajamų, įskaitant Solidarumo fondo administracines išlaidas ir kitus veiksmus);

—

pabrėžia, kad norint sukurti tvirtą, subalansuotai augančią makroekonomiką, šiuose ramsčiuose numatytos programos turi būti aiškiai nukreiptos Lisabonos ir Geteborgo tikslams pasiekti.

—

atkreipia dėmesį, kad Lisabonos strategija buvo sukurta tvariam ekonomikos augimui skatinti ir socialinei sanglaudai stiprinti, siekiant šių tikslų:

—

atkreipia dėmesį, kad Komisijos papildomame komunikate pripažįstama, kad gerokai atsiliekame nuo terminų siekiant tikslų, susijusių su augimu ir skirtumų mažinimu, o tai yra svarbiausi Lisabonos ir Geteborgo strategijos klausimai. Iš dalies tai lėmė spaudimas reaguoti į globalinę konkurenciją, našumo klausimus, senstančius gyventojus ir didėjančius lūkesčius dėl sveikatos apsaugos, atsižvelgiant į atitinkamą spaudimą dėl viešųjų išlaidų;

—

mano, kad, siekiant įgyvendinti Lisabonos ir Geteborgo tikslus, reikia nustatyti ir įvertinti svarbiausius sėkmės veiksnius, taip pat tolimesnes galimybes pilietinei visuomenei, regionų ir vietos valdžios institucijoms ir verslo lyderiams, t.y. visiems tiems, nuo kurių priklauso Lisabonos strategijos sėkmė, mobilizuoti, kad Lisabonos-Gioteburgo strategija būtų naudinga visiems;

—

pripažįsta, kad, jei išlaidų dydis finansinėje perspektyvoje bus sumažintas ir bus mažesnis nei 1,14 % bendrųjų nacionalinių išlaidų asignavimų, kuriuos siūlo Komisija, bus prarastos tos programos, kurios yra susijusios su paantrašte „regioninio konkurencingumo ir užimtumo neturtinguose regionuose rėmimas, atsižvelgiant į 1b) antraštę „Sanglauda siekiant augimo ir užimtumo““. Regioninių skirtumų problema taptų dar sudėtingesnė. Todėl visi regionai negalėtų dalyvauti vienodomis teisėmis, kad padidintų visos ES konkurencingumą, augimą ir užimtumą.

—

nuolat rėmė konkurencingumo ir užimtumo priemonių taikymą užtikrinant, kad visa regioninė ES teritorija gali gauti naudos iš Lisabonos ir Geteborgo strategijos, tačiau abejoja, kokiu mastu ramstyje numatytos programos gali visapusiškai prisidėti prie Lisabonos ir Geteborgo strategijos tikslų įgyvendinimo, kai nepakankama regionų gerovė išlieka pagrindiniu rodikliu finansavimui gauti;

—

supranta, kad, kaip buvo pripažinta Trečiajame sanglaudos pranešime, BVP kaip pagrindinis rodiklis turi keletą trūkumų, ir kad daug kartų buvo parodyta, jog skirtumai regionuose, akivaizdžiai matomi palyginus didelius ir vidutinio dydžio miestus, (9) dažnai būna aštresni negu skirtumai tarp regionų;

—

dėl to apgailestauja, kad problemą tarp regionų ir regionuose dar sustiprina sumažintas biudžetas, skirtas šiai naujajai 2-ojo tikslo programai, palyginti su ankstesniais programavimo laikotarpiais: 18 % biudžeto paketas 2007 — 2013 m., palyginti su 23,8 % per 2000-2006 m. laikotarpį (10);

—

pritaria dažnesniam pripažinimui, kad pagrindinės miestų vietovės turi potencialą būti ekonominio augimo varikliais, tačiau mano, kad siūlomuose reglamentuose dėl kiekvienos nacionalinės programos turi būti aiški nuoroda į tvarų miestų vystymą, kad atsispindėtų miestų kaip Europos ūkio ekonominių variklių vaidmuo;

—

apgailestauja, kad, nors Lisabonos strategijoje ir tinkamai pripažįstamas senėjančių gyventojų poveikis augimo tempų sulėtėjimui ir BVP mažėjimui, ir priemonės šiems padariniams įveikti, vis dėlto nepakankamai įvertinamas jaunų žmonių sugebėjimas padidinti konkurencingumą ir augimą.

—

pripažįsta būtinybę Europoje atnaujinti pramonės politiką, sukuriant verslui palankias sąlygas;

—

ragina, kad būtina plėtoti ir skatinti mažų ir vidutinių įmonių sektoriaus vystymo potencialą, kadangi jos lemia augimą bendroje rinkoje, pripažįstant, kad gali būti, jog MVĮ yra didžiausias nepanaudotas bendrosios rinkos potencialas;

—

pastebi, kad taikant bendrosios rinkos taisykles sanglaudos politikai, siekiant skatinti smulkųjį verslą, akivaizdžią pridėtinę vertę galima sukurti padidinus Bendrijos vidaus prekybą tarp mažiau išsivysčiusių regionų ir likusios ES, nes apie ketvirtadalis išlaidų pagal konkurencingumu paremtą sanglaudos politiką grįžta likusiai Sąjungos daliai išaugusio eksporto forma;

—

mano, kad, pertvarkant Valstybės pagalbos taisykles, reikia horizontalių išimties taisyklių moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai bei mažoms ir vidutinėms įmonėms paremti;

—

mano, kad įvedus poveikio įvertinimą, kuris leistų nacionalinės, regionų ir vietos valdžios institucijoms lanksčiau taikyti priemones, kurių poveikis konkurencijai ir prekybai ES lygiu yra ribotas, tačiau kurios sprendžia tikras neveikiančios rinkos problemas, padeda vystyti atsiliekančias vietoves, skatina verslumą ir tikslingiau paskirsto valstybės pagalbą.

—

laikosi nuomonės, kad jeigu ES turi tapti dinamiška, žiniomis paremta ekonomika, reikia įgyvendinti nemažai priemonių ir finansinės paramos būdų, ypatingai iš plačiai po Europą pasklidusios švietimo ir mokslo infrastruktūros sukuriant kompetencijos centrus, kurie būtų platesnės apimties regionų ekonomikos variklis, būtų skleidžiama kompetentinga informacija ir didinamas konkurencingumas visoje ES;

—

sutinka su Komisija, kad ES pastangų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje stiprinimas yra vienas svarbiausių išsiplėtusios ES tikslų, tačiau turi būti išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp viešojo ir privataus finansavimo (11);

—

todėl pritaria Barselonos Europos Vadovų Tarybos sprendimui iki 2010 m. išlaidas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrai padidinti iki 3 % ES BVP.

—

sutinka su Europos Komisijos pasiūlymu padidinti finansinius išteklius, skirtus transeuropiniams tinklams vystyti. Ypatingą pirmenybę reikėtų teikti tarpvalstybiniams projektams, kurie skatina intermodalumą bei tvarių transporto formų naudojimą, pirmiausia jūrų magistralių koncepcijai, jeigu šias nuostatas apima išsami tvaraus transporto programa;

—

pabrėžia vaidmenį, kurį gali atlikti transeuropiniai tinklai, kaip antai jūrų magistralės salų atveju, kad padėtų gamtinių ir demografinių kliūčių turintiems regionams įveikti sunkumus, su kuriais jie susiduria, sudarant jiems vienodas sąlygas patekti į vidaus rinką;

—

pripažįsta, kad valstybių narių galimybės rasti reikiamų lėšų investuoti į infrastruktūros projektus tuo metu, kai jos stengiasi mažinti viešąsias išlaidas, kad nepažeistų Stabilumo ir augimo pakto nuostatų, yra ribotos;

—

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų skiriamas finansavimas transeuropiniams tinklams gali būti tik antraeilis, atsižvelgiant į didelių lėšų skyrimą investicijoms į kitus infrastruktūros projektus, kurie dažnai būna iš esmės svarbūs sklandžiam transeuropinių tinklų funkcionavimui ir vietos ūkio bei socialinių infrastruktūrų veikimui;

—

pastebi, kad konkurencijos palengvinimas skatina pripažinti esminę miestų ir regionų tarpusavio priklausomybę, kurie savo ruožtu gali sukurti kritinius matmenis, galinčius būti svertais plataus masto augimui tose vietovėse, ir kurių atskiras miestas ar regionas negali sukurti ar pritraukti. Strateginiai Europos miestų tinklai (tokie kaip URBACT) yra geri pavyzdžiai ir turėtų būti remiami Europos lygiu, kad, įgyvendinant Lisabonos ir Geteborgo strategijos tikslus, būtų užtikrintas keitimasis geriausia praktika ir patirtimi tarp teritorinių sričių bei užtikrintos reikiamos investicijos.

—

pabrėžia, kad žmogiškojo kapitalo ugdymas ir mokymas vietos ir regionų lygiu yra iš esmės svarbus Europos bendrosios rinkos plėtrai ir Lisabonos strategijai įgyvendinti. Visoje ES teritorijoje vykdomi veiksmai, remiantys mobilumą, turės realų ekonominį poveikį. Kiekviena atskira priemonė ir jos visos reiškia nepaprastai didelę naudą už įneštas lėšas. Joms skiriamos papildomos biudžeto išlaidos turi būti pripažintos būtinu dalyku integruotos darbo rinkos bei bendros Europos mokymosi erdvės sklandžiam veikimui ir vystymuisi.

—

pritaria Komisijos požiūriui, kad reikia atitinkamos norminės bazės, kuri leistų verslui ir darbuotojams nustatyti socialinius standartus ir pagrindines teises.

—

pripažįsta, kad Bendrijos pridėtinė vertė atsiranda ne vien dėl finansavimo, tačiau ir taikant Bendrijos metodą, pagal kurį kuriamos programos, į kurias reikia atsižvelgti, ir pateikiamos regioninės strategijos kryptys. Tik institucinė struktūra gali garantuoti, kad sektorių politikos kryptys ir finansiniai instrumentai, kuriais įgyvendinami Bendrijos tikslai, susiję su ekonomine, socialine ir teritorine sanglauda, papildys vienas kitą;

—

pripažįsta, kad konvergencijos tikslas turi būti prioritetinis vykdant plėtrą kaip solidarumo su naujomis valstybėmis narėmis ženklą ir siekiant „senųjų“ valstybių narių silpniausiai išsivysčiusiems regionams parodyti ir užtikrint, jog lėšos būtų skiriamos labiausiai atsiliekantiems regionams ir miestams;

—

atkreipia dėmesį, kad Komisijos pasiūlymas dėl ES struktūrinių fondų finansavimo ateinančiu finansavimo laikotarpiu ankstesnių ES-15 regionų atžvilgiu atspindi teisingą kompromisą, kadangi „senosiose“ valstybėse narėse yra numatyta suteikti 109,8 mlrd. EUR naujam I tikslui ir 56,6 mlrd. EUR naujajam II tikslui (palyginti su 154 mlrd. EUR bei 46,6 mlrd. EUR per dabartinį rėmimo laikotarpį);

—

perspėja, kad nebūtų menkinamas partnerystės ir solidarumo principas tų valstybių narių atžvilgiu, kurios jau nebeatitiks reikalavimų Sanglaudos fondo paramai gauti dėl plėtros statistinio poveikio.

—

pripažįsta, kad, skirstant ERPF, ESF ir Sanglaudos fondo lėšas, įskaitant išteklių pervedimus, kurie atliekami kaimo plėtros ir žuvininkystės restruktūrizavimo srityje, visų valstybių narių atžvilgiu verta nustatyti aukščiausią lėšų įsisavinimo ribą, kuri sudarytų 4 % nacionalinio BVP (12). Ekonominių ir socialinių skirtumų mažinimas turi išlikti svarbiausiu Europos Sąjungos prioritetu ir šios lėšos yra būtinos šiems regionams bei valstybėms narėms, kurių ekonominis ir socialinis išsivystymas atsilieka;

—

sutinka, kad Berlyno formulės principas — kuo regionas yra mažiau išsivystęs, tuo didesnę pagalbą turėtų gauti — yra logiškas ir turėtų būti taikomas ir ateityje. Dėl to, būtina išanalizuoti neatitikimus taikant lėšų įsisavinimo aukščiausią ribą, kurią sudaro 4 % nacionalinio BVP valstybės narės lygiu;

—

vis tik perspėja, kad bet koks bendrų mokėjimo įsipareigojimų koregavimas viršys 4 % ribą ir dėl to, skiriant sanglaudos finansavimą naujoms valstybėms narėms, šis poveikis gerokai sumenkins Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkėse numatytą principą;

—

pripažįsta, kad labai svarbu tobulinti decentralizuotų valdžios institucijų gebėjimų ugdymą valstybėse narėse ir naujose kaimyninėse šalyse. Galima pasiekti didžiulės pažangos tarpvalstybiniame ir tarpregioniniame bendradarbiavime keičiantis žiniomis ir patirtimi tarp vietos ir regionų valdžios institucijų specialistų.

—

didinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą, remiant restruktūrizaciją,

—

gerinti aplinkos ir kaimo vietovių kokybę remiant žemės valdymą,

—

gerinti gyvenimo kaimo vietovėse kokybę,

—

didinti ekonominės veiklos įvairinimą;

—

tvarią pakrantės zonų plėtrą,

—

žvejybos laivyno pritaikymą; akvakultūros ir žuvies perdirbimo pramonę;

2.1.1

reikalauja, kad partnerystės principas, sujungiantis vietos, regionų, nacionalinę ir tarpvalstybinę sferas, yra horizontalios prigimties ir persmelkiantis visus Komisijos pasiūlymus. Reikia, kad šį principą gana skubiai pripažintų ir įgyvendintų tiek Europos Komisija, tiek ir Ministrų Taryba, ir taip pat kad jis būtų nuosekliai nušviestas žiniasklaidos visose valstybėse narėse, kad būtų parodyta ES pridėtinė vertė;;

2.1.2

ragina deramai taikyti šį partnerystės principą nuodugniuose Komisijos pateikiamuose reglamentuose dėl visų 2007-2013 finansinėje perspektyvoje nurodytų politikos elementų;

2.1.3

prašo, kad partnerystės principas būtų pilnai pripažintas naujuose reglamentuose, susijusiuose su programomis, ypač dėl transeuropinio bendradarbiavimo reikalų, ir kad reglamentai pasinaudotų vietos ir regioninės valdžios institucijų turimomis žiniomis ir patirtimi.

2.2.1

atkakliai primena, kad ypatingai svarbu didinti suderinamumą tarp sanglaudos politikos ir konkrečių Europos sektorinių politikos sričių, ypač susijusių su žemės ūkiu, moksliniais tyrimais bei konkurencija, aplinka ir transportu, atsižvelgiant į atskirų vietovių nuomones. Kartu su partnerystės principo taikymu, naujos programos turi atspindėti tiek Komisijos, tiek Ministrų Tarybos įsipareigojimą dėl apjungtos valdžios visose valdymo sferose — vietos, regioniniu, nacionaliniu ir ES lygiu.

2.3.1

rekomenduoja išplėsti trišalių paktų ir susitarimų apimtį, kad būtų atsižvelgta į valdymą 2007-2013 m. finansinėse perspektyvose ir būtų patvirtintas vietos ir regionų valdžios institucijų narių dalyvavimas plane, ypač dėl teritorinio pagrindų programų komponento, reikalingo sanglaudos tikslams tiek tarp valstybių narių, tiek jų viduje įgyvendinti;

2.3.2

teigia, kad vietos ir regioninis dalyvavimas plano procese, kai regioninės strategijos yra nacionalinės strategijos dalis, užtikrintų ne tik darnesnį tvaraus augimo darbotvarkės įgyvendinimą, bet ir didesnį Europos sanglaudos politikos matomumą bei išteklių prioritetų nustatymą pagal tai, kur jie labiausiai reikalingi;

2.3.3

pabrėžia, kad šiuos susitarimus galima įvesti, nepadarant žalos skubiam poreikiui supaprastinti ir suderinti Konkurencingumo ir sanglaudos programų rengimą ir įgyvendinimą.

2.3.4

rekomenduoja, tarpinstitucinį kritinį poveikio įvertinimą, kad būtų įvertinta tai, kas buvo atlikta, ir tai, kas davė naudos iš įvairios valstybės politikos valstybėse narėse. Net ir vienintelis patikrinimas padėtų nustatyti, ar strateginiai tikslai yra pasiekiami — suderinus su Lisabonos ir Gioteburgo strategija — nustatant išteklių prioritetus pagal tai, kur jie labiausiai reikalingi.

2.4.1

dar kartą pabrėžia neatsiejamą sąsają tarp veiksmingos visos Europos regioninės politikos bei Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkės įgyvendinimo. Būsimasis ES augimas ir konkurencingumas visose Europos dalyse bus skatinamas tęsiant ES sanglaudos politiką, ar konkrečiau, renacionalizuojant šią politiką,– patvirtinant teigiamą ES regioninės politikos poveikį iki šiol, didinant Bendrijos socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą;

2.4.2

primygtinai reikalauja, kad visose valstybių narių ir Komisijos parengtuose nacionalinėse augimo ir užimtumo veiksmų programose atsispindėtų vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas ir konsultacijos su jomis. Nacionalinės veiksmų programos turi būti sudaromas pagal miestų ir regionų strateginiuose planuose nustatytus įsipareigojimus ir uždavinius;

2.4.3

taip pat pataria sukurti mechanizmą, kaip supaprastinti programų, pagal kurias du ar daugiau regionų galėtų dalyvauti veikloje, kuri turėtų realios įtakos vietos konkurencingumui didinti, kūrimą.

2.4.4

primygtinai teigia, kad 2007-2013 m. finansinės perspektyvos konkurencingumo, skatinančio augimą ir užimtumą, ramstis negali būti koreguojamu kintamuoju derybose dėl mokėjimų asignavimų ateinančiu pamatiniu laikotarpiu; sutinkant, kad sanglaudos antraštėse prioritetas turėtų būti teikiamas konvergencijos tikslui, RK vis dėlto mano, kad ES turėtų remti konkurencingumo tikslą, kad numatytų ir skatintų permainas, kurios padėtų pasiekti „naujosios“ Lisabonos strategijos tikslus;

2.4.5

reikalauja, kad sanglaudos politikos finansavimas siektų ne mažiau nei 0,41 % ES bendrųjų nacionalinių pajamų, kad užtikrintume, jog 25 narių ES pasiektų visus sanglaudos politikos siekinius;

2.4.6

pritaria, kad būtina garantuoti atitikimą tarp 4 % lėšų įsisavinimo ribos, atsižvelgiant į nacionalinį BVP valstybės narės lygiu, ir, Berlyno formulės poveikį menkiau išsivysčiusiems regionams.

2.4.7

reikalauja, kad tvarios kaimo plėtros programos būtų glaudžiai integruotos į sanglaudos politiką, bei kad jos neturėtų tapti surogatinėmis žemės ūkio programomis dėl nuosavų išteklių spaudimo;

2.4.8

primygtinai ragina, kad regioninių paskirstymų kriterijai konkurencingumo ir užimtumo ramsčiui remtųsi rodiklių junginiu, kuris atspindėtų regionų ir vietos poreikius ir galimybes, ir galėtų įvertinti regiono viduje egzistuojančius skirtumus;

2.4.9

reikalauja, kad miestų siūlomos galimybės visos ES socialinei ir ekonominei plėtrai būtų pripažintos ir įtrauktos į strateginį planavimą nacionaliniame lygmenyje;

2.4.10

primygtinai ragina, kad su Regionų komitetu būtų aktyviai konsultuojamasi, dalyvaujant pavasario Europos Vadovų Tarybos konkurencingumo ir sanglaudos metinio įvertinimo darbotvarkėse. Tai suteiktų vietos ir regionų valdžios institucijoms galimybių iškelti klausimus ir parodyti gerą praktiką, kurios reikia atviro koordinavimo metodo geresniam funkcionavimui įgyvendinant Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkes.

2.5.1

primygtinai ragina, kad būtų darniau atsižvelgta į galimybę įvesti makroekonomines priemones, užimtumo ir socialinius veiksmus, ir aplinkos ir mokslinių tyrimų iniciatyvas, kaip galimybę atgaivinti šią strategiją ir pagalbą valstybėms narėms rengiant nacionalinius veiksmų planus;

2.5.2

ragina radikaliai patobulinti Lisabonos ir Geteborgo strategijos valdymą, kad jis taptų veiksmingesnis ir suprantamesnis;

2.5.3

mano, kad Lisabonos strategijos peržiūra vidutinės trukmės laikotarpiu turėtų apimti svarbų valdymo įgyvendinimo įvertinimą ir administravimo decentralizacijos poveikio efektyviam Lisabonos strategijos įgyvendinimui analizę;

2.5.4

pabrėžia, kad nepaisant to, jog bendra situacija, susijusi su Lisabonos strategijos įgyvendinimu, yra liūdna ir pesimistiška, kai kurios valstybės narės sugebėjo pasiekti jos tikslus daugelyje politikos sričių. RK mano, kad tai sąlygojančius veiksnius reikia detaliau ištirti ir į juos atsižvelgti, taikant atviro koordinavimo metodą.

2.5.5

konkrečiai reikalauja, kad sėkmę lemiantys veiksniai vietos ir regionų lygmenyje būtų įvardinti ir įvertinti visoje ES ir indėlis į keturiolikos rodiklių ir tikslų sąrangą, pasiūlytą Wim Kok 8 ataskaitoje (14), būtų naudojamas įvertinant gerą padėtį ir blogą padėtį valstybių narių lygmenyje;

2.5.6

pabrėžia, kad ekonominis konkurencingumas yra būtinas norint pasiekti socialinę sanglaudą ir aplinkosaugos tvarumą;

2.5.7

primygtinai ragina, kad svarbesnis vaidmuo būtų suteiktas vietos ir regionų valdžios institucijoms skleidžiant žinias ir propaguojant novatoriškumą bei verslumą, kurių reikia, kad sėkmingai būtų pasiekti Lisabonos ir Geteborgo strategijos siekiniai, taip suteikiant strategijai daugiau politinio svorio;

2.5.8

taip pat rekomenduoja, kad peržiūrint Lisabonos ir Geteborgo strategijos siekinius po pusės jos įgyvendinimo laikotarpio, būtų parengtas Europos jaunimo paktas, kuriame dėmesys būtų sutelktas ties nedarbu, socialine ir profesine integracija, papildančius veiksmus Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkėse dėl senstančių visuomenių;

2.5.9

reikalauja, kad pažanga siekiant Lisabonos ir Geteborgo tikslų būtų pateikiama konsoliduotose metinėse ataskaitose tiek nacionaliniu, tiek ES lygiu, ir šiuo klausimu turi būti konsultuojamasi su Regionų komitetu bei sudaryti galimybę Pavasario Europos Vadovų Tarybai galimybę pagrindinį dėmesį skirti pagrindiniams politikos klausimams, kad nebūtų nukrypta nuo Lisabonos ir Geteborgo tikslų.

2.5.10

primygtinai ragina, kad po plėtros, bendros valiutos ir vienos bendros rinkos, kitas didysis projektas būtų augimo ir užimtumo maksimalus padidinimas — pasitelkiant atgaivintą dėmesį Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkei;

2.6.1

prašo, kad reglamentuose, susijusiuose su mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros sritimi, kuriai yra pasiūlyta iš esmės didinti skiriamus finansinius išteklius, būtų aiškus pamatinių programų moksliniams tyrimams teritorinių komponentų pripažinimas;

2.6.2

reikalauja, kad nacionalinės ir regioninės mokslinių tyrimų programos ir politikos būtų koordinuojamos siekiant sukurti tikrąją Europos mokslinių tyrimų erdvę, kuri galėtų garantuoti konkurencingumo ir augimo siekinius;

2.6.3

ragina plėtoti Bendrąsias mokymosi platformas ir naujovių ramsčius, siekiant padėti sukurti ir tvariai vystyti regioninių mokslinių tyrimų strategijas ir regioninių žinių plėtros modelius, skatinant universitetų įtraukimą į vietos ekonomiką. Šios platformos ir tinklai turi būti skirti naujų idėjų bei produktų greito pritaikymo palengvinimui, fundamentalių ir taikomųjų mokslinių tyrimų pratęsimo skatinimui ir laiko tarp naujovės įvedimo ir pritaikymo sutrumpinimui.

2.6.4

reikalauja, kad valstybės narės turėtų savo nacionalinėse veiksmų programose apibrėžti priemones, kurių bus imtasi, kad būtų įgyvendintas tikslas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrai skirti 3 % BVP.

2.7.1

sveikina siūlymus patrigubinti Erazmo programos studentų skaičių ir padidinti moksleivių mobilių veiksmų skaičių bei profesinio lavinimo paskyrimus.

2.8.1

sveikina siūlymus sustiprinti partnerystės susitarimus ir įdiegti supaprastinto sprendimų priėmimo instrumentus — nuo vietos, regionų, nacionalinio ir ES lygmens — per visas ir tarp visų valdymo sferų, tačiau primygtinai ragina, kad šios priemonės būtų įdiegtos gana skubiai.

2.8.2

rekomenduoja, kad įgyvendinant Lisabonos ir Geteborgo strategijos siekinius, Europos Komisija turėtų kasmet įvertinti nacionalinius veiksmų planus, o tokių įvertinimų erdvės aspektai turėtų įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas;

2.8.3

taip pat rekomenduoja, kad Europos Komisija turėtų parengti kasmetinį pareiškimą dėl pažangos sprendžiant politikos sunkumus, nurodytus 2007-2013 m. finansinėje perspektyvoje, ir dėl kiekvienos valdymo sferos — vietos, regionų ir nacionalinės — indėlio suteikiant impulsą, jeigu jis reikalingas, ekonominėms reformoms bei intensyvesniam dalyvavimui ir atskaitomybei visų agentūrų, vietos, regionų ir nacionalinės valdžios institucijų.

2.9.1

pabrėžia, kad neskaitant išteklių didinimo (kaip siūlo Komisija) veiklai, susijusiai su pilietybe, laisve, saugumu ir teisingumu, reikia nedvejojant pripažinti, kad darbas teisingumo ir vidaus reikalų srityje — tai ne tik paprasčiausios derybos tarp Briuselio ir valstybių narių dėl subsidiarumo principo vietos ir regionų valdžios institucijų lygmenyje. Ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į vietos ir regionų valdžios institucijų pripažinimą iš naujų valstybių narių šiuo požiūriu;

2.9.2

prašo, kad priemonių, parodančių ES programų pridėtinę vertę, matomumas būtų sustiprintas vietos ir regionų valdžių lygmenyje, kad būtų padidintas visuomenės sąmoningumas ir parama Europos politikoms, vykdomoms vietos lygmenyje.

2.10.1

pakartoja, kad sutinka su 1,24 % bendrųjų nacionalinių pajamų biudžetine aukščiausia riba 2007-2013 m. finansinei perspektyvai, kadangi ši aukščiausia riba atspindi biudžetinės drausmės poreikį ir Bendrijos pridėtinę vertę, ir kadangi nurodytas išteklių skaičius yra vienintelė galimybė įvykdyti sanglaudos bei konkurencingumo, vienos bendros rinkos ir mūsų bendrus Sutartyse nurodytus įsipareigojimus;

2.10.2

perspėja dėl potencialių pavojų, kurie gali atsirasti dėl kompromisinio biudžeto;

2.10.3

remia Europos Parlamentą, kuris mano, kad dabartinės finansinės perspektyvos sudaro bendro tarpinstitucinio susitarimo, kuris gali būti peržiūrėtas esant institucijų tarpusavio pasitikėjimui ir remiantis bendru susitarimu su dviem biudžeto valdymo institucijos skyriais.

2.10.4

primygtinai teigia, kad labiausiai tikėtina, jog tie, kurie siekia mokėjimų asignavimų sumažinimo, sutelks dėmesį į struktūrinių fondų programas, susijusias su regionų konkurencingumu ir užimtumu pagal antraštę 1b) Sanglauda, užtikrinanti augimo ir užimtumo darbotvarkę. Neproporcingi biudžeto sumažinimai šioje srityje veiksmingai renacionalizuotų daugumos ankstesnės 15 narių ES šalių regioninę politiką,

2.10.5

primygtinai teigia, kad bet kokiam spaudimui dėl mokėjimo asignavimų antraštinių dalių Konkurencingumo, užtikrinančio augimą ir užimtumą, ramstyje, aiškiai priešinamasi dėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros iniciatyvų, taip kad būtų gerbiami ir išlaikomi valstybių narių įsipareigojimai dėl Barselonos siekinių ir padidintos moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai skirtos išlaidos iki 3 % BVP iki 2010 m.;

2.10.6

perspėja, kad programavimo laikotarpio pradžios vėlinimas dėl užsitęsusių derybų nuves link finansinio žlugimo ir nestabilumo ES vietos ir regionų valdžios institucijose;

2.10.7

primygtinai teigia, kad derybų rezultatas garantuoja solidarumo principą, kuriuo vadovavosi ES politika nuo struktūrinės politikos sukūrimo 1973-1975 m., o būtent, jog ES palaiko visus regionus, kuriems reikia paramos, tiek turtingose, tiek skurdesnėse šalyse.

2.10.8

ragina valstybes nares dirbti kartu su miestais ir regionais, kad būtų rastas politinis sprendimas toms valstybėms narėms, kurios ateityje nebegaus Sanglaudos fondo lėšų dėl statistinio plėtros poveikio.

2.11.1

sveikina perėjimą prie vienintelių fondų įvairių politikų sritims, įskaitant sanglaudos politiką, kaimo plėtrą, aplinkos apsaugos programas ir žuvininkystės sektoriaus restruktūrizaciją, kadangi šis metodas suderins administracinius reikalavimus šių priemonių įgyvendinimui bei jų įgyvendinimo palengvinimui.

2.12.1

ragina Europos Komisiją nustatyti teritorinio diferencijavimo bazę valstybės pagalbos suteikimo taisyklėse ir reglamentuose, kad sudarytumėme galimybes tikslingoms valstybės investicijoms, kai jos gali pataisyti tikrąsias nefunkcionuojančios rinkos problemas, neiškraipydamos konkurencijos sąlygų, arba išplėstume paramos moksliniams tyrimams ir naujovėms sritį, visų pirma mažosiose ir vidutinėse įmonėse, kad būtų galima pasiekti teritorinės sanglaudos siekinius;

2.12.2

primygtinai teigia, kad turėtų būti parengtas naujas valstybės pagalbos reglamentas, kuris atsižvelgtų į naujuosius sanglaudos ir regioninės politikos reglamentus, kad valstybės pagalba būtų leistina tose srityse, kurios daugiau nebegali gauti sanglaudos finansavimo — priklausomai nuo problemų, su kuriomis jos susiduria, sunkumo;

2.12.3

prašo Komisijos paaiškinti regioninės pagalbos perspektyvas pagal 87 straipsnio 3 dalies c punktą dėl skirtumo tarp regionų, atitinkančių sąlygas pagal 1a) konkurencingumą ir 1b) konvergenciją;

2.12.4

laikosi nuomonės, kad tvarumas taip pat yra svarbi aplinkybė, ir valstybės investicijos per valstybės pagalbą turėtų didžiąją dalimi būti suderinamos su tvarumo principais.

2.13.1

pritaria Komisijos siūlymui pradėti diskusiją dėl dabartinės ES finansavimo sistemos trūkumų;

2.13.2

pritaria Komisijos pasiūlymui dėl naujų, sąžiningesnių priemonių padėčiai ištaisyti.

2.14.1

primygtinai teigia, kadangi Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimui trūko nuoseklumo ir įtikimumo, atsirado didelis poreikis, kad paktas atsižvelgtų į šiandieninę ES ekonominę realybę pagerinant loginį Stabilumo ir augimo pakto taisyklių pagrindą. Nacionaliniai procesai turi būti geriau derinami su ES procesais, o nacionalinės institucijos turi daugiau dalyvauti daugiašalėje ekonomikos politikos ir pažangos, padarytos užtikrinant fiskalinės ir pinigų politikos nuoseklumą, priežiūroje;

2.14.2

teigia, kad valstybių narių biudžetuose atsiranda didelių problemų dėl dabartinio Europos valstybių silpno ekonominio augimo, prie kurio dar prisideda aukštas nedarbo lygis ir besitęsiantys socialiniai sunkumai daugelyje regionų ir vietovių, ir kad svarbiausias būdas Komisijai spręsti šią problemą būtų peržiūrėti Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimą, siekiant užtikrinti ekonomikos politikos tvarumą. Pagaliau, ES nepasieks pageidaujamo augimo, užimtumo ir socialinės sanglaudos lygio, jei Europos makroekonomikos kontekstas nebus suderintas su Lisabonos strategija ir nebus pagerintas Bendrijos instrumentų koordinavimas.