1

Ieškovė AlzChem AG yra bendrovė (jos buveinė yra Vokietijoje), vykdanti veiklą keliose tam tikrų Europos Sąjungos valstybių narių, įskaitant Slovakijos Respubliką, specializuotų chemijos produktų rinkose.

2

Novácké chemické závody, a.s. v konkurze (toliau – NCHZ) buvo privačių savininkų valdoma cheminių produktų gamintoja, turinti tris padalinius. Ši bendrovė eksploatavo cheminių medžiagų gamyklą Trenčyne (Slovakija). Jos pagrindinė veikla – kalcio karbido ir techninių dujų gamyba, polivinilchlorido (PVC) ir jo perdirbimo produktų gamyba, taip pat vis labiau auganti bazinių ir specializuotų chemijos produktų nedideliu mastu gamyba.

3

2009 m. spalio 8 d. NCHZ pareiškė, kad negali vykdyti savo veiklos ir, pateikusi pelno nuostolių ataskaitą, pradėjo bankroto procedūrą.

4

2009 m. lapkričio 5 d. Slovakijos Respublika priėmė zákon č. 493/2009 Z.z. o niektorých opatreniach týkajúcich sa strategických spoločností a o zmene a doplnení niektorých zákonov (Įstatymas Nr. 493/2009 dėl tam tikrų priemonių, susijusių su strategiškai svarbiomis bendrovėmis, ir dėl tam tikrų įstatymų dalinio pakeitimo, toliau – Strategiškai svarbių bendrovių įstatymas). Šis įstatymas, įsigaliojęs 2009 m. gruodžio 1 d., valstybei suteikė pirmumo teisę pirkti strategiškai svarbias bendroves, kurioms taikoma bankroto procedūra, ir reikalavo, kad būtų paskirtas bankroto administratorius (toliau – administratorius), siekiant užtikrinti strategiškai svarbios bendrovės veiklos tęsimą per šią procedūrą. 2009 m. gruodžio 2 d. kompetentingos Slovakijos valdžios institucijos šiuo įstatymu NCHZ pripažino strategiškai svarbia bendrove, ji šiuo statusu naudojosi iki jo galiojimo pabaigos 2010 m. gruodžio 31 d. NCHZ buvo vienintelė bendrovė, kuriai buvo taikomas minėtas įstatymas (toliau – pirmasis bankroto laikotarpis).

5

Nuo 2010 m. gruodžio 31 d. NCHZ buvo taikomas zákon č. 7/2005 Z.z. o konkurze a reštrukturalizácii a o zmene a doplnení niektorých zákonov (Bankroto, restruktūrizavimo ir tam tikrų įstatymų dalinio pakeitimo įstatymas Nr. 7/2005, toliau – Bankroto įstatymas) (toliau – antrasis bankroto laikotarpis). Tuometinis administratorius 2011 m. sausio 26 d. bendrame kreditorių posėdyje (toliau – 2011 m. sausio 26 d. posėdis) pranešė kreditoriams, neturintiems užtikrinimo priemonių, ir jų turintiems kreditoriams, kad NCHZ veiklos sąnaudos yra didesnės nei veiklos pajamos. Administratorius taip pat pateikė kreditoriams 2010 m. gruodžio 23 d. ekonominę analizę (toliau – ekonominė analizė), kuri buvo papildyta vadovų pristatymu. Tada minėti kreditoriai nusprendė tęsti NCHZ veiklą (toliau – 2011 m. sausio 26 d. sprendimas). 2011 m. vasario 17 d. šį sprendimą patvirtinus súd v Trenčíne (Trenčyno teismas, Slovakija) sprendimu (toliau – Trenčyno teismo sprendimas arba 2011 m. vasario 17 d. sprendimas), administratorius tęsė bendrovės veiklą. Šioje byloje pagal Bankroto įstatymą kreditorių komitetas, užtikrinimo priemones turintys kreditoriai ir súd v Trenčíne (Trenčyno teismas) sudarė kompetentingą komitetą (toliau – kompetentingas komitetas).

(Praleista)

10

2013 m. liepos 2 d. Komisija pranešė Slovakijos institucijoms apie savo sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį (OL C 297, 2013, p. 85) dėl, viena vertus, valstybės leidimo, remiantis Strategiškai svarbių bendrovių įstatymu, tęsti NCHZ veiklą nuo 2009 m. gruodžio iki 2010 m. gruodžio ir, kita vertus, 2011 m. sausio kreditorių sprendimo tęsti NCHZ veiklą baigus galioti Strategiškai svarbių bendrovių įstatymui. Komisija, be to, išreiškė abejonių dėl viešojo pirkimo konkurso, kuriame buvo parduota NCHZ, besąlyginio pobūdžio, ir manė, jog esantys aiškūs požymiai leido manyti, kad ekonominis tęstinumas tarp NCHZ ir naujo subjekto išliko nenutrūkęs.

(Praleista)

13

2014 m. spalio 15 d. Komisija priėmė Sprendimą (ES) 2015/1826 dėl valstybės pagalbos SA.33797 (2013/C) (ex 2013/NN) (ex 2011/CP), kurią Slovakija suteikė įmonei NCHZ (OL L 269, 2015, p. 71, toliau – ginčijamas sprendimas).

14

Komisija manė, kad NCHZ paskelbimas „strategiškai svarbia bendrove“ (toliau – pirmoji priemonė) suteikė atrankinį pranašumą tai bendrovei, jis buvo priskirtinas valstybei ir apėmė valstybinių išteklių naudojimą iškraipant konkurenciją rinkoje, kuri yra atvira valstybių narių tarpusavio prekybai. Remdamasi tuo, Komisija padarė išvadą, kad ši priemonė yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir kad ji yra neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka (ginčijamo sprendimo 110 ir 114–124 punktai). Nustačiusi, kad valstybės pagalbos suma lygi 4783424,10 EUR, ji nusprendė, kad pagalba turi būti išieškota iš NCHZ ir nurodymas dėl išieškojimo turėtų taip pat būti taikomas bendrovei Fortischem, kurią su NCHZ sieja ekonominis tęstinumas (ginčijamo sprendimo 101 ir 174 punktai).

15

Tačiau Komisija manė, kad NCHZ veiklos tęsimas remiantis 2011 m. sausio 26 d. sprendimu (toliau – antroji priemonė) nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes bent dvi kumuliacinės valstybės pagalbos buvimo sąlygos (priemonės priskirtinumas valstybei ir ekonominio pranašumo buvimas), nėra įvykdytos (ginčijamo sprendimo 113 punktas).

16

Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„2 straipsnis

Sprendimas leisti bendrovei NCHZ tęsti veiklą pasibaigus akto galiojimo laikui, remiantis kreditorių komiteto sprendimu, nebuvo valstybės pagalba pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį.

<…>

6 straipsnis

Šis sprendimas skirtas [Slovakijos Respublikai].“

(Praleista)

97

Ieškovė tvirtina, kad, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 46 punkte, ji, kaip pareiškėja, teigė, jog sprendimas leisti tęsti NCHZ veiklą priskirtinas valstybei, pirmiausia, dėl to, kad šį sprendimą patvirtino ir jį padarė privalomą súd v Trenčíne (Trenčyno teismas).

98

Vis dėlto, nors Komisija ginčijamo sprendimo 14, 33, 35, 36 ir 102 konstatuojamosiose dalyse pripažįsta, kad súd v Trenčíne (Trenčyno teismas) dalyvavo sprendimo priėmimo procese, ginčijamo sprendimo 103 ir 104 konstatuojamosiose dalyse, kuriose ji pateikė savo analizę, susijusią su antrosios priemonės priskyrimo valstybei klausimu, ji nieko nepasakė dėl šio teismo atlikto vaidmens. Remdamasi tuo, ieškovė daro išvadą, kad nors nacionalinių teismų sprendimai paprastai laikomi priskirtinais valstybei, Komisija nenurodė, kodėl súd v Trenčíne (Trenčyno teismas) sprendimas nėra svarbus, arba, jeigu būtų daroma prielaida, kad jis svarbus, nenurodė, kodėl šio sprendimo nepakako, siekiant nustatyti antrosios priemonės priskyrimą valstybei.

99

Komisija mano, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai pagrįstas. Ji mano, kad aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė motyvus, kuriais vadovavosi, leidžiančius ieškovei jį suprasti, o Bendrajam Teismui vykdyti teismo kontrolę. Ji teigia jau pateikusi paaiškinimus, kad tokioje situacijoje, kai visi kreditoriai, kurių dauguma yra privatūs, aiškiai nusprendžia, jog jie yra ekonomiškai suinteresuoti tęsti bankrutuojančios bendrovės veiklą, jų sprendimas nėra priskirtinas valstybei paprasčiausiai dėl to, jog teismas jį vėliau patvirtina ir padaro privalomą. Komisijos manymu, nors ieškovė gali nesutikti su šio požiūrio pagrįstumu, ji negali teigti, jog nesuprato logikos, kuria grindžiama Komisijos išvada, nes, nepaisant ginčijamo sprendimo lakoniškumo šiuo klausimu, šie motyvai iš šio sprendimo, pirmiausia iš jo 102–104 konstatuojamųjų dalių, nedviprasmiškai išplaukia.

100

Visų pirma primintina, kad reikia suprasti, jog savo argumentuose ieškovė iš esmės nurodo motyvavimo pareigos, susijusios su súd v Trenčíne (Trenčyno teismas) vaidmens sprendimo priėmimo procese, pažeidimą.

101

Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad „visi kreditorių komiteto nariai ir užtikrinimo priemones turintys kreditoriai <…> 2011 m. sausio mėn. susitarė, kad NCHZ veikla turi būti tęsiama“ ir kad „[súd v Trenčíne (Trenčyno teismas)] pagal <…> Bankroto įstatymą šį sprendimą vėliau patvirtino [ir] jis tapo privalomas administratoriui.“

102

Ginčijamo sprendimo 103 konstatuojamojoje dalyje Komisija nagrinėjo klausimą dėl galimos kreditorių komiteto ir užtikrinimo priemones turinčių kreditorių veto teisės turėjimo ir šiuo klausimu padarė išvadą, kad „jokia valstybės įstaiga nebūtų galėjusi primesti savo interesų, siekdama sustabdyti tolesnį skolų kaupimąsi“.

103

Ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad „galima daryti išvadą, kad NCHZ veiklos tęsimas buvo pagrįstas privataus sektoriaus kreditorių priimtu sprendimu, nes viešojo sektoriaus kreditoriai negalėjo vetuoti NCHZ veiklos tęsimo“, ir kad „[d]ėl šios priežasties sprendimas tęsti NCHZ veiklą, pasibaigus akto galiojimui, negali būti priskirtinas valstybei“.

104

Neginčijama, kad, kaip matyti iš šios bylos aplinkybių ir Bankroto įstatymo nuostatų, súd v Trenčíne (Trenčyno teismas) įėjo į kompetentingą komitetą, kuris turėjo nuspręsti, ar leisti NCHZ tęsti veiklą, ir kad pagal Bankroto įstatymo 83 straipsnio 4 dalį administratorius privalėjo laikytis 2011 m. vasario 17 d. sprendimo.

105

Taigi, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija aiškiai nenurodė, kaip ji suvokė súd v Trenčíne (Trenčyno teismas) vaidmenį sprendimo priėmimo procese. Iš tiesų minėto sprendimo 14, 26 ir 32 konstatuojamosiose dalyse ir 2 straipsnyje ji tenurodė 2011 m. sausio 26 d. sprendimą ir nepaminėjo šio teismo intervencijos (žr. šio sprendimo 78 punktą), o ginčijamo sprendimo 33, 35, 36 ir 102 konstatuojamosiose dalyse ji nurodė minėto teismo sprendimą, tačiau nepaaiškino jo tikslaus vaidmens šioje byloje, atsižvelgiant į Bankroto įstatymo 83 straipsnio 4 dalį, ir taip leido manyti, jog jis įsikišo tik siekdamas patvirtinti 2011 m. sausio 26 d. sprendimą ir jį padaryti privalomą (žr. konkrečiai ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamąją dalį).

106

Be to, nors vertindama sprendimą tęsti NCHZ veiklą antruoju bankroto laikotarpiu Komisija ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad yra priimtas 2011 m. vasario 17 d. sprendimas, pažymėtina, kad nė vienoje iš ginčijamo sprendimo 103–112 konstatuojamųjų dalių, pirmiausia 103 ir 104 konstatuojamosiose dalyse, ji to sprendimo nepaminėjo. Taigi Komisija tenurodė 2011 m. sausio 26 d. sprendimą.

107

Be to, kaip Komisija nurodė per teismo posėdį, negalima atmesti galimybės, kad priemonė, kai nacionalinis teismas priima sprendimą, gali būti laikoma valstybei priskirtinu sprendimu, kaip tai suprantama pagal SEVS 107 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo DEI ir Komisija / Alouminion tis Ellados, C‑590/14 P, EU:C:2016:797, 59, 77 ir 81 punktus ir 2016 m. kovo 3 d. Sprendimo Simet / Komisija, T‑15/14, EU:T:2016:124, 38, 44 ir 45 punktus).

108

Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad Komisija ginčijamame sprendime turėjo nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasi ji padarė išvadą, jog sprendimas tęsti NCHZ veiklą negali būti priskirtas súd v Trenčíne (Trenčyno teismas).

109

Dėl Komisijos argumento, kad ji aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė motyvus, kuriais ji vadovavosi, reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 99 punkte pateikti paaiškinimai išplaukia ne iš ginčijamo sprendimo, bet iš jos raštų Bendrajam Teismui ir kad, priešingai, nei ji teigia, taip ji papildo ginčijamo sprendimo motyvus. Taigi, pagal šio sprendimo 74 punkte nurodytą jurisprudenciją, motyvai turi būti nurodyti pačiame ginčijamo sprendimo tekste ir jie Sąjungos teisme negali būti aiškinami pirmą kartą ir a posteriori.

110

Taigi, kaip teigia ieškovė, Komisija ginčijamame sprendime nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl súd v Trenčíne (Trenčyno teismas) sprendimas neturėjo jokio poveikio jos analizei dėl nagrinėjamos priemonės priskyrimo.

111

Be to, teismo posėdyje Bendrasis Teismas Komisijai pateikė klausimų, siekdamas išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į Bankroto įstatymo nuostatas, teismas, kuris įsikišo remdamasis minėto įstatymo 83 straipsnio 4 dalimi, kaip antai šioje byloje súd v Trenčíne (Trenčyno teismas), turėjo tik išnagrinėti, ar buvo laikomasi formalių kreditorių sprendimo aspektų, ar jis vis dėlto dar turėjo patikrinti šio sprendimo pagrįstumą ir prireikus galėjo priimti kitokį sprendimą. Vis dėlto konstatuotina, kad Komisija šiuo klausimu negalėjo pateikti atsakymo. Ji pasitenkino teiginiu, kad šioje byloje súd v Trenčíne (Trenčyno teismas) turėjo tik vieną pasirinkimą – patvirtinti 2011 m. sausio 26 d. sprendimą, tačiau ji neteigė, jog minėto teismo kontrolė buvo teisiškai apribota.

112

Iš to išplaukia, kad, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis súd v Trenčíne (Trenčyno teismas) dalyvavo šioje byloje, nes įėjo į kompetentingo komiteto sudėtį, ginčijamame sprendime trūksta motyvų dėl sprendimo tęsti NCHZ veiklą antruoju bankroto laikotarpiu priskyrimo valstybei.

(Praleista)

184

Darytina išvada, kad, kaip teigia Komisija, palaikoma Slovakijos Respublikos ir Fortischem, ieškovės argumentai šiuo klausimu grindžiami prielaida, jog Komisija turėjo atskirai atsižvelgti ne į kiekvieną viešąjį kreditorių, o tik į Slovakijos Respubliką, kaip vieną viešąjį kreditorių, atstovaujantį visiems suinteresuotiems viešiesiems kreditoriams.

185

Vis dėlto tiek Komisija, tiek į bylą įstojusios šalys nurodo šios prielaidos klaidingumą, nes iš privataus kreditoriaus kriterijaus išplaukia, kad kiekvienas viešasis kreditorius, atsižvelgdamas į turimų reikalavimų atitinkamam skolininkui ypatybes, turi pateikti savo nuomonę, ir kiekvieno viešojo kreditoriaus sprendimas turi būti palygintas su kiekvieno toje pačioje padėtyje esančio privataus kreditoriaus sprendimu.

186

Pirmiausia pažymėtina, kad ieškovė nenurodo jokios jurisprudencijos savo argumentams pagrįsti, o tik ginčija, kad Komisijos nurodyta jurisprudencija gali pagrįsti jos teiginį. Ji mano, kad šis klausimas nebuvo išspręstas, o Komisija teigia, kad jis ir neturėjo būti išspręstas, nes susijęs su privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo esme.

187

Pirma, Komisijos nurodytame 2002 m. liepos 11 d. Sprendime HAMSA / Komisija (T‑152/99, EU:T:2002:188) Sąjungos teismas manė, kad Komisija kiekvienos nagrinėjamos viešosios institucijos atveju turi nustatyti, ar buvo atsisakyta akivaizdžiai didesnės skolos, nei būtų atsisakęs hipotetinis privatus kreditorius, kuris, palyginti su šia įmone, yra panašioje padėtyje kaip ir ši viešoji institucija ir siekia susigrąžinti jam mokėtinas sumas. Taigi, Sąjungos teismo manymu, kiekvienas kreditorius privalo pasirinkti arba sumą, kuri jam siūloma pagal susitarimą, arba sumą, kurią jis tikisi išieškoti galimai likvidavus įmonę; jo pasirinkimui įtaką daro keli veiksniai, kaip antai tai, ar jis yra užtikrinimo priemones turintis ar jų neturintis kreditorius, jo turimų galimų skolos užtikrinimų pobūdis ir apimtis, tai, kaip jis vertina įmonės galimybes atsigauti ir kokią naudą jis gautų iš likvidavimo (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo HAMSA / Komisija, T‑152/99, EU:T:2002:188, 168 ir 170 punktus).

188

Vis dėlto iš 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo HAMSA / Komisija (T‑152/99, EU:T:2002:188), pirmiausia iš jo 166–172 punktų, matyti, kad Sąjungos teismas ragino atlikti kiekvieno viešojo kreditoriaus atvejo tyrimą, pirmiausia atsižvelgiant į užtikrinimo priemonių neturinčio arba jas turinčio kreditoriaus statusą, siekiant iš esmės nustatyti, ar jų pasirinkimas viršijo tai, ką pateisino komerciniai reikalavimai, ir ar tai buvo galima paaiškinti tikslu suteikti atitinkamai įmonei pranašumą. Iš to išplaukia, kad Sąjungos teismas manė, jog viešieji kreditoriai neturi būti laikomi vienu vienetu, bet reikia atsižvelgti į jų individualias savybes.

189

Taigi, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas HAMSA / Komisija (T‑152/99, EU:T:2002:188) nėra svarbus, nes byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, visi viešieji kreditoriai sutiko atleisti nagrinėjamos pagalbos gavėją nuo įsiskolinimų, o šioje byloje, siekiant taikyti privataus kreditoriaus kriterijų, į socialinio draudimo bendrovės interesus akivaizdžiai nebuvo atsižvelgta. Iš tiesų į šios bendrovės interesus buvo atsižvelgta kaip į bankrutavusio kreditoriaus interesus (ginčijamo sprendimo 110 konstatuojamoji dalis) (žr. šio sprendimo 161–163 punktus).

190

Galiausiai, konstatuotina, kad 2002 m. liepos 11 d. Sprendime HAMSA / Komisija (T‑152/99, EU:T:2002:188, 168 ir 170 punktai) pateikti svarstymai buvo pakartoti 2011 m. gegužės 17 d. Sprendime BuczekAutomotive / Komisija (T‑1/08, EU:T:2011:216, 84 punktas).

191

Antra, dėl 2012 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Corsica Ferries France / Komisija (T‑565/08, EU:T:2012:415, 85–94 punktai), kurį taip pat nurodė Komisija, reikia daryti išvadą, kad, kaip teigia ieškovė, jis šioje byloje nėra svarbus. Iš tiesų, pateiktu klausimu buvo siekiama išsiaiškinti, ar Komisija vienareikšmiškai apibrėžė Prancūzijos valstybės ekonominę veiklą, dėl kurios gali egzistuoti prekės ženklo apsaugos poreikis, o ne tai, ar valstybė turėjo būti suvokiama kaip vienas kreditorius.

192

Trečia, reikia priminti, kad pirmiausia šio sprendimo 61 punkte nurodytuose sprendimuose Teisingumo Teismas nurodė būtinybę taikant privataus kreditoriaus principą atsižvelgti į privatų kreditorių, kurio padėtis yra artimesnė viešojo kreditoriaus padėčiai, siekiantį susigrąžinti jam priklausančias sumas iš finansinių sunkumų patiriančio skolininko, iš ko matyti, kad valstybė neturi būti laikoma vienu kreditoriumi, sujungiančiu visus suinteresuotus viešuosius kreditorius.

193

Ketvirta, kaip teisingai pažymėjo Komisija, pagal jurisprudenciją valstybės pagalbos srityje tam tikrais atvejais reikia atskirti valstybės, kaip ūkio subjekto, vaidmenį nuo jos vaidmens kaip viešosios valdžios subjekto (šiuo klausimu žr. 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑278/92–C‑280/92, EU:C:1994:325, 22 punktą). Iš to matyti, kad valstybės pagalbos srityje valstybė nebūtinai turi būti laikoma vienu subjektu.

(Praleista)

196

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad jeigu valstybė būtų suvokiama kaip vienas kreditorius, gali tekti pripažinti, kad tam tikri viešieji kreditoriai turėtų priimti sprendimą, pažeidžiantį jų interesus, ir veikti kitaip negu tokioje pat padėtyje esantis privatus kreditorius, o tai prieštarauja šio sprendimo 61 punkte nurodytai jurisprudencijai. Taigi, ieškovės argumentai, pagal kuriuos valstybė turi būti laikoma vienu kreditoriumi, turi būti atmesti.

(Praleista)

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia: