Laikina versija

BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) NUTARTIS

2018 m. lapkričio 19 d.(*)

„Ieškinys dėl panaikinimo ir žalos atlyginimo – Ekonominė ir pinigų sąjunga – Bankų sąjunga – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas (BPeM) – Bendras pertvarkymo fondas (BPF) – Ex ante įnašų už 2016 m. nustatymas – Klaidingas atsakovo nurodymas – Ieškinio pareiškimo terminas – Vėlavimas – Hipotetiniai aktai – Prašymas dėl žalos atlyginimo – Glaudus ryšys su prašymu dėl panaikinimo – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Akivaizdus nepriimtinumas“

Byloje T‑494/17

Iccrea Banca SpA Istituto Centrale del Credito Cooperativo (Roma, Italija), atstovaujamas advokatų P. Messina, F. Isgrò ir A. Dentoni Litta,

ieškovas,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci, A. Steiblytės ir K.-Ph. Wojcik,

ir

Bendrą pertvarkymo valdybą (BPV), atstovaujamą advokatų G. Rumi, S. Raes, M. Merola ir T. Van Dyck,

atsakoves,

dėl, pirma, SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2016 m. balandžio 15 d. BPV vykdomojo posėdžio sprendimą dėl ex ante 2016 m. įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą (SRB / ES / SRF/2016/06) ir visus kitus BPV sprendimus, kuriais remdamasis Italijos bankas priėmė nacionalinius sprendimus: 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 1249264/15, 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 1262091/15, 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 1547337/16 ir 2017 m. kovo 14 d. sprendimus Nr. 333162/17 ir Nr. 334520/17, kiek jie susiję su ieškovu, ir, antra, SESV 268 straipsniu grindžiamo prašymo dėl žalos atlyginimo; papildomai – dėl SESV 277 straipsniu grindžiamo prašymo

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. M. Collins, teisėjai R. Barents ir J. Passer (pranešėjas),

kancleris E. Coulon,

priima šią

Nutartį

 Ginčo aplinkybės

1        2016 m. balandžio 15 d. Sprendimu dėl ex ante 2016 m. įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą (SRB / ES / SRF/2016/06) (toliau – 2016 m. balandžio 15 d. sprendimas) Bendra pertvarkymo valdyba (BPV) vykdomajame posėdyje patvirtino ex ante 2016 m. įnašus į Bendrą pertvarkymo fondą, kuris sukurtas 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1).

2        Šį sprendimą BPV pateikė nacionalinėms pertvarkymo institucijoms (toliau – NPI), atsakingoms už atskirų įnašų rinkimą iš atitinkamų bankų atitinkamose jų teritorijose.

3        2016 m. gegužės 3 d. raštu, kuris buvo gautas tą pačią dieną, Italijos bankas (toliau – Italijos NPI) ieškovą Iccrea Banca SpA Istituto Centrale del Credito Cooperativo informavo, kad BPV ex ante nustatė jo 2016 m. įnašą į BPF, ir nurodė jam šio įnašo sumą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

4        2017 m. liepos 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.

5        Ieškovas Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        visų pirma, viena vertus, remiantis SESV 263 straipsniu panaikinti 2016 m. balandžio 15 d. BPV sprendimą ir visus kitus BPV sprendimus, kuriais remdamasi Italijos NPI priėmė šiuos nacionalinius sprendimus: 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 1249264/15, 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 1262091/15, 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 1547337/16 ir 2017 m. kovo 14 d. sprendimus Nr. 333162/17 ir Nr. 334520/17, kiek šie sprendimai su juo susiję, ir, kita vertus, remiantis SESV 268 straipsniu nurodyti BPV atlyginti žalą, kurią jis patyrė 2015 m. ir 2016 m. BPV vykdant funkciją nustatyti jo turimus mokėti įnašus, t. y. žalą dėl apskaičiuotų didesnių įmokų, negu jis turėtų mokėti,

–        papildomai, remiantis SESV 277 straipsniu, pripažinti negaliojančiais 2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms (OL L 11, 2015, p. 44), 5 straipsnio 1 dalies a ir f punktus arba prireikus visą šį reglamentą,

–        priteisti iš BPV bylinėjimosi išlaidas.

6        Dokumente, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. spalio 31 d., Europos Komisija, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalimi, pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        motyvuota nutartimi atmesti ieškinį kaip netekusį dalyko arba kaip akivaizdžiai nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip netekusį dalyko arba kaip nepriimtiną,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

7        2017 m. lapkričio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo BPV atsiliepimą į ieškinį. BPV Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

8        Dokumentuose, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. sausio 11 d., ieškovas pateikė pastabas dėl Komisijos pareikšto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, taip pat – dubliką.

9        Ieškovas Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        atmesti Komisijos ir BPV pareikštus nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus,

–        patenkinti ieškinį pagal jame išdėstytus reikalavimus.

10      2018 m. vasario 5 d. nutartimi Bendrasis Teismas ėmėsi proceso organizavimo priemonės ir, be kita ko, nurodė BVP pateikti viso 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo, įskaitant jo priedą, kopijos konfidencialią ir nekonfidencialią versijas.

11      2018 m. vasario 21 d. BPV įvykdė 2018 m. vasario 5 d. Bendrojo Teismo nutartimi jai duotą nurodymą.

12      2018 m. kovo 12 d. rašte Bendrasis Teismas, imdamasis proceso organizavimo priemones, pateikė BPV klausimų.

13      2018 m. kovo 27 d. BPV iš dalies atsakė į šiuos klausimus ir nurodė, kad, kiek tai susiję su likusiais klausimais, reikia imtis proceso organizavimo priemonės, nes jie susiję su tam tikra konfidencialia informacija.

14      2018 m. gegužės 2 d. nutartimi Bendrasis Teismas ėmėsi proceso organizavimo priemonės.

15      2018 m. gegužės 18 d. raštu, kurio pataisymai buvo padaryti 2018 m. birželio 8 ir 29 d., BPV įvykdė 2018 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo nutartimi jai duotą nurodymą.

16      2018 m. liepos 16 d. sprendimu Bendrasis Teismas pašalino iš bylos medžiagos BPV pateiktų dokumentų konfidencialias versijas, išskyrus rinkmenas, kurios buvo patektos TXT formato USB atmintukuose, kuriuos BPV pateikė 2018 m. gegužės 18 d. ir kuriuose nėra jokios konfidencialios informacijos; šios rinkmenos (jų popierinė versija) buvo pridėtos prie bylos medžiagos.

 Dėl teisės

 Dėl Komisijos pareikšto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo

17      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 ir 7 dalis, jeigu atsakovas prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo arba kompetencijos nebuvimo nepradėjęs bylos nagrinėti iš esmės. Šiuo atveju, kadangi Komisija pateikė prašymą pagal minėto reglamento 130 straipsnio 1 dalį, Bendrasis Teismas, manydamas, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, nusprendžia priimti sprendimą dėl šio prašymo ir netęsti proceso.

18      Komisija teigia, kad jos atžvilgiu ieškinys akivaizdžiai nepriimtinas, nes 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą priėmė BPV. Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, kurį pareiškė ieškovas, negali paneigti šios išvados.

19      Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal SESV 263 straipsnį ieškinys dėl panaikinimo turi būti pareikštas ginčijamą aktą priėmusiai Europos Sąjungos institucijai, įstaigai ar organui (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Austrija / Taryba, C‑445/00, EU:C:2003:445, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo La Ferla / Komisija ir CHA, T‑392/13, EU:T:2016:478, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

20      Nagrinėjamu atveju 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą priėmė ne Komisija, o BPV. Reikia pridurti, kad, kaip nurodyta ieškinyje, tas pats taikoma visiems „kitiems [galimiems BPV] sprendimams“, kuriais remdamasi Italijos NPI priėmė penkis ieškinyje nurodytus nacionalinius sprendimus.

21      Be to, SESV 277 straipsnyje numatyta galimybė remtis (kaip daroma šioje byloje) tuo, kad visuotinai taikomas aktas netaikomas, nėra savarankiška teisė pareikšti ieškinį ir ja galima pasinaudoti tik atskirai. Todėl ieškovo rėmimasis Komisijos priimto Deleguotojo reglamento Nr. 2015/63 neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu negali suteikti galimybės pareikšti ieškinio šiai institucijai Bendrajame Teisme. Bet koks kitas aiškinimas paneigtų tai, kad SESV 277 straipsnyje numatyta galimybė remtis tuo, kad visuotinai taikomas aktas netaikomas, nėra savarankiška teisė pareikšti ieškinį (žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo La Ferla / Komisija ir ECHA, T‑392/13, EU:T:2016:478, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

22      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šis ieškinys dėl panaikinimo yra nepriimtinas tiek, kiek jis pareikštas Komisijai.

 Dėl BPV pareikšto ieškinio nepriimtinumo

23      Pagal Procedūros reglamento 126 straipsnį tuo atveju, kai ieškinys akivaizdžiai nepriklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai arba yra akivaizdžiai nepriimtinas ar akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas, teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas gali bet kada nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas mano, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, todėl nusprendžia priimti sprendimą ir netęsti proceso.

 Dėl ieškinio nepriimtinumo, kiek tai susiję su terminais, atsižvelgiant į tai, kad jis pareikštas dėl 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo

24      Ieškovas tvirtina, kad ieškinį pateikė nepraleidęs terminų. Jis teigia, kad iki 2017 m. gegužės 29 d. faktiškai nežinojo apie 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą. Tai reiškia, kad šis prašymas dėl panaikinimo buvo pateiktas laikantis terminų. Be to, ieškovas nurodo, kad ieškinys, kurį jis pateikė Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), taip pat pareikštas dėl kitų Italijos sprendimų, susijusių su 2015 ir 2017 m., tačiau nebuvo pateikti su jais susiję atitinkami BPV sprendimai.

25      BPV teigia, kad ieškinys pateiktas akivaizdžiai pavėluotai, nes ieškovas, kuris tikrai vėliausiai 2016 m. gegužės mėn. sužinojo apie 2016 m. balandžio 15 d. priimtą sprendimą, ieškinį dėl panaikinimo pareiškė praėjus daugiau nei vieniems metams.

26      BPV nuomone, kad ir kaip būtų, 2016 m. balandžio 15 d. sprendimas nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ieškovu. Teisinių pasekmių ieškovui turi tik aktas, kurį, remdamasi BPV sprendimu, priėmė Italijos NPI. Jis turi kreiptis į nacionalinį teismą, kuris galėtų pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui.

27      Pirma, iš nagrinėjamu atveju taikomų teisės aktų, visų pirma – iš Reglamento Nr. 806/2014 54 straipsnio 1 dalies b punkto ir 70 straipsnio 2 dalies, matyti, kad individualius įnašus ir tokius įnašus patvirtinantį 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą priėmė BPV. Aplinkybė, kad BPV ir NPI bendradarbiauja, nepakeičia šios išvados.

28      Antra, reikia pažymėti, kad, nepaisant terminijos skirtumų, kuriuos galima konstatuoti įvairiose 2014 m. gruodžio 19 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/81, kuriuo nustatomos vienodos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014 nuostatų dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą taikymo sąlygos (OL L 15, 2015, p. 1), 5 straipsnio kalbinėse versijose, subjektai, kuriems BPV, ex ante įnašus nustatančio sprendimo autorė, siunčia tokį sprendimą, yra NPI, o ne bankai. Faktiškai pagal taikytinus teisės aktus NPI yra vieninteliai subjektai, kuriems nagrinėjamo sprendimo autorė privalo siųsti tokį sprendimą, taigi, galiausiai tai reiškia, kad jie yra šio sprendimo adresatai, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

29      Be to, išvadą, kad NPI yra BPV sprendimo adresatės, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, patvirtina aplinkybė, kad pagal Reglamentu Nr. 806/2014 nustatytą sistemą ir šio reglamento 67 straipsnio 4 dalį joms pavesta surinkti individualius bankų įnašus.

30      Nesant reikalo nagrinėti ieškinio priimtinumo sąlygų pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, reikia konstatuoti, kad šis ieškinys, kiek tai susiję su terminais, dėl toliau nurodytų priežasčių yra akivaizdžiai nepriimtinas.

31      Pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškiniai dėl panaikinimo pateikiami per du mėnesius nuo akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei tai nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

32      Nagrinėjamu atveju 2016 m. balandžio 15 d. sprendimas nebuvo paskelbtas ir apie jį nebuvo pranešta ieškovui, kuris nėra šio sprendimo adresatas.

33      Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tuo atveju, kai nagrinėjamas aktas nebuvo paskelbtas arba kai apie jį nebuvo pranešta, ieškinio pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo momento, kai suinteresuotasis asmuo tiksliai susipažino su tokio akto turiniu ir motyvais, su sąlyga, kad jis kreipiasi dėl viso akto teksto per protingą terminą. Taikant šią sąlygą, ieškinio pareiškimo terminas gali būti pradėtas skaičiuoti tik nuo momento, kai suinteresuotasis trečiasis asmuo tiksliai susipažino su nagrinėjamo akto turiniu ir motyvais, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti savo teise pareikšti ieškinį (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 5 d. Sprendimo Ferriere Acciaierie Sarde / Komisija, C‑102/92, EU:C:1993:86, 18 punktą; 1998 m. vasario 19 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑309/95, EU:C:1998:66, 18 punktą ir 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Windpark Groothusen / Komisija, C‑48/96 P, EU:C:1998:223, 25 punktą).

34      Taigi, SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytas dviejų mėnesių terminas, kuris, nepaskelbus akto, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, arba nepranešus apie jį, pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai ieškovas apie jį sužino, skiriasi nuo protingo termino, per kurį ieškovas gali paprašyti pateikti visą tokio akto tekstą tam, kad galėtų tiksliai su juo susipažinti (2011 m. lapkričio 10 d. Nutarties Agapiou Joséphidès / Komisija ir EACEA, C‑626/10 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:726, 128 punktas).

35      Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad ieškovas, kaip visos įstaigos, turėjusios atlikti ex ante įnašus už 2016 m. į BPF, gavo reikiamus dokumentus ir klausimynus, kad pateiktų duomenis, kuriais remdamasi BPV galėtų apskaičiuoti individualius įnašus. Šiais dokumentais ir klausimynais ieškovas buvo informuotas, kad įnašus į BPF apskaičiuoja BPV. Ieškovas neišvengiamai susipažino su šiais dokumentais, nes turėjo pateikti dėl jų atsakymą.

36      Be to, iš 2016 m. gegužės 3 d. Italijos NPI rašto, kurį ieškovas gavo tą pačią dieną, jis sužinojo apie 2016 m. balandžio 15 d. priimtą sprendimą.

37      Šiame rašte Italijos NPI ieškovą informavo, kad BPV apskaičiavo jo įnašą į BPF už 2016 m., ir nurodė jo turimą sumokėti sumą.

38      Taigi, kadangi ieškovas žinojo apie 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą, jis turėjo, nepateikęs ieškinio, neskaičiuojant jo pareiškimo termino, kol bus pateiktas nagrinėjamas sprendimas, prašyti pateikti šį aktą per protingą terminą, numatytą šios nutarties 33 ir 34 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje.

39      „Protingas terminas“, per kurį galima prašyti pateikti sprendimą sužinojus apie tokio sprendimo egzistavimą, yra ne išankstinis terminas, kuris automatiškai išskaičiuojamas iš termino, per kurį galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, bet terminas, kuris priklauso nuo nagrinėjamo atvejo aplinkybių (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Arango Jaramillo ir kt./EIB, C‑334/12 RX-II, EU:C:2013:134, 32–34 punktus).

40      Dėl „protingo termino“ sąvokos, viena vertus, reikia priminti, jog kitose bylose Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad dviejų mėnesių terminas, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kai gauta informacijos apie egzistuojantį sprendimą, ir skirtas paprašyti, kad šis sprendimas būtų perduotas, viršija protingą terminą (1993 m. kovo 5 d. Nutarties Ferriere Acciaierie Sarde / Komisija, C‑102/92, EU:C:1993:86, 19 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2011 m. lapkričio 10 d. Nutarties Agapiou Joséphidès / Komisija ir EACEA, C‑626/10 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:726, 131 ir 132 punktus).

41      Kita vertus, kitose bylose Bendrasis Teismas nusprendė, kad prašymas pateikti visą sprendimo tekstą, pateiktas praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams po to, kai ieškovas sužinojo apie jo egzistavimą, turi būti laikomas pateiktu praleidus bet kokį protingą terminą (šiuo klausimu žr. 1998 m. liepos 15 d. Nutarties LPN ir GEOTA / Komisija, T‑155/95, EU:T:1998:167, 44 punktą ir 2010 m. gegužės 18 d. Sprendimo Abertis Infraestructuras / Komisija, T‑200/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:200, 63 punktą).

42      Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nereikia vadovautis vertinimu, kuris skirtųsi nuo Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo anksčiau pateikto vertinimo.

43      Sužinojęs, kad egzistuoja ginčijamas sprendimas, ieškovas neprašė pateikti šio sprendimo ir juo labiau nepateikė tokio prašymo per protingą terminą.

44      Ieškovas tvirtina, kad tik praėjus vieniems metams, 2017 m. balandžio mėn. pareiškęs ieškinį Italijos NPI ir susipažinęs su jos atsakymu dėl šio ieškinio, jis galėjo „sužinoti apie egzistuojančius BPV sprendimus“ ir apie būtinybę pateikti Sąjungos teismui ieškinį dėl panaikinimo.

45      Vis dėlto reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, nurodytas šios nutarties 35–37 punktuose, ieškovas nuo 2016 m. gegužės 3 d. negalėjo nežinoti apie 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo egzistavimą.

46      Be to, ieškovas nenurodė ir neįrodė, kad egzistuoja aplinkybės, kurių negalima numatyti, arba force majeure, kurios leistų nukrypti nuo nurodyto termino pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antrą pastraipą, taikytiną procesui Bendrajame Teisme pagal šio statuto 53 straipsnį.

47      Tai reiškia, kad šis 2017 m. liepos 28 d. ieškinys dėl 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo panaikinimo pateiktas akivaizdžiai pavėluotai ir turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas.

 Dėl ieškinio nepriimtinumo, kiek tai susiję su aplinkybe, kad jis pateiktas dėl visų kitų BPV sprendimų, kuriais remdamasi Italijos NPI priėmė nacionalinius sprendimus: 2015 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Nr. 1249264/15, 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Nr. 1262091/15, 2016 m. gruodžio 29 d. Sprendimą Nr. 1547337/16 ir 2017 m. kovo 14 d. sprendimus Nr. 333162/17 ir Nr. 334520/17

48      Ieškovas prašo panaikinti visus kitus BPV sprendimus, kuriais remdamasi Italijos NPI tariamai priėmė nacionalinius sprendimus: 2015 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Nr. 1249264/15, 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Nr. 1262091/15, 2016 m. gruodžio 29 d. Sprendimą Nr. 1547337/16 ir 2017 m. kovo 14 d. sprendimus Nr. 333162/17 ir Nr. 334520/17.

49      BPV nurodo, kad šie Italijos NPI sprendimai nebuvo paremti jos sprendimais. Visi šie sprendimai susiję su įnašais į Italijos nacionalinį pertvarkymo fondą, kuriuos ši Italijos NPI apskaičiavo ir paprašė sumokėti – tai nepatenka į BPV kompetencijos sritį. Be to, kai kurie iš šių sprendimų priimti net anksčiau, nei BPV suteikta kompetencija apskaičiuoti ex ante įnašus į BPF.

50      Ieškovas atsako, kad taip jis siekia visapusiškos teisminės gynybos, kiek tai susiję su „galimai nežinomais BPV sprendimais“, kuriais remdamasi Italijos NPI galėjo priimti šios nutarties 48 punkte nurodytus sprendimus.

51      Reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 76 straipsnį kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, ir ši nuoroda turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, jei reikia, be jokios kitos papildomos informacijos (2014 m. gegužės 23 d. Sprendimo European Dynamics Luxembourg / ECB, T‑553/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:275, 53 punktas ir 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑149/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:693, 33 punktas). Taigi, ieškovas, kuriam tenka pareiga laikytis minėtos nuostatos, negali Bendrajam Teismui vietoj savęs palikti nustatyti ginčo dalyką ir Bendrajam Teismui negali būti pavesta tai daryti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1993 m. kovo 24 d. Nutarties Benzler / Komisija, T‑72/92, EU:T:1993:27, 18 ir 19 punktus; 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Ridolfi / Komisija, F‑3/09, EU:F:2009:162, 81 punktą ir 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Gyarmathy / FRA, F‑97/13, EU:F:2015:7, 29 punktą).

52      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šis ieškinys tiek, kiek juo prašoma panaikinti galimus nežinomus, taigi hipotetinius BPV sprendimus, kuriais galėtų būti paremti šios nutarties 48 punkte minėti penki Italijos sprendimai, akivaizdžiai nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 76 straipsnį. Ieškovo prašymas, kad Bendrasis Teismas nurodytų BPV leisti analizuoti sprendimus, susijusius su 2015–2017 mokestiniais metais jo atžvilgiu, ir pasidaryti jų kopiją, netenkintinas (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 19 d. Nutarties Ellinika Nafpigeia ir Hoern / Komisija, T‑466/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:558, 28 punktą).

 Dėl prašymo atlyginti žalą nepriimtinumo

53      Ieškovas prašo nurodyti BPV pagal SESV 268 straipsnį atlyginti žalą, kurią jis tariamai patyrė 2015 ir 2016 m. BPV vykdant savo funkcijas nustatyti ieškovo mokėtinus įnašus, t. y. žalą dėl apskaičiuotų didesnių įmokų, negu jis turėtų mokėti.

54      Dublike ieškovas tvirtina, kad prašymas dėl žalos atlyginimo pateiktas atskirai nuo jo prašymų dėl panaikinimo. Jis teigia, kad jeigu pastarieji prašymai būtų patenkinti, jam būtų grąžintos jau įmokėtos sumos ir ateityje apskaičiuojant įnašus į jų apskaičiavimo bazę nebūtų įtraukti vidaus grupės įsipareigojimai pagal Deleguotojo reglamento Nr. 2015/63 5 straipsnio 1 dalies a ir f punktus, o jeigu būtų patenkintas prašymas dėl žalos atlyginimo, jam būtų atlyginta patirta žala ir žala, kurią jis dar patirs, dėl to, kad negalėjo disponuoti sumokėtomis sumomis. Jo teigimu, dėl to, kad negalėjo disponuoti permokėtomis sumomis, jis negalėjo atlikti investicijų, todėl turėjo pasinaudoti brangiai kainuojančia konsultantų pagalba.

55      BPV tvirtina, kad prašymas dėl žalos atlyginimo nėra atskiras nuo prašymų dėl panaikinimo, ir toliau siekia, kad pastarieji prašymai nebūtų pripažinti priimtinais.

56      Pagal suformuotą jurisprudenciją, nors šalis gali pareikšti ieškinį dėl atsakomybės ir jokie teisės aktai neįpareigoja jos siekti neteisėto akto, sukėlusio jai žalos, panaikinimo, ji negali šitaip apeiti su tuo pačiu neteisėtumu susijusio prašymo, kuriuo siekiama to paties piniginio rezultato, nepriimtinumo (žr. 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Holistic Innovation Institute / Komisija, T‑468/14, EU:T:2016:296, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57      Taigi, ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti pripažintas nepriimtinu, kai juo iš tikrųjų siekiama, kad individualus galutiniu tapęs sprendimas būtų atšauktas, ir tuo atveju, jeigu toks ieškinys būtų patenkintas, būtų panaikintos šio sprendimo teisinės pasekmės. Taip yra tuomet, kai ieškovas, pateikdamas prašymą dėl žalos atlyginimo, juo siekia to paties rezultato, kurį būtų gavęs patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, kurio nepareiškė laiku (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Holistic Innovation Institute / Komisija, T‑468/14, EU:T:2016:296, 47 punktą).

58      Be to, ieškinys dėl žalos atlyginimo taip pat gali panaikinti galutiniu tapusio sprendimo teisines pasekmes, kai ieškovas siekia gauti didesnę naudą, bet įskaitant tą, kurią gautų pagal sprendimą dėl panaikinimo. Darant tokią prielaidą, vis dėlto būtina konstatuoti, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo ir ieškinys dėl panaikinimo yra glaudžiai susiję, kad būtų galima nuspręsti, kad pirmasis ieškinys yra nepriimtinas (2014 m. sausio 13 d. Nutarties Investigación y Desarrollo en Soluciones y Servicios IT / Komisija, T‑134/12, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:31, 62 punktas ir 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Holistic Innovation Institute / Komisija, T‑468/14, EU:T:2016:296, 48 punktas).

59      Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia priminti šios nutarties 52 punkte pateiktas išvadas dėl ieškinio nepriimtinumo atsižvelgiant į Procedūros reglamento 76 straipsnį, kiek tuo ieškiniu siekiama, kad būtų panaikinti galimi nežinomi BPV sprendimai, kuriais remiantis galėjo būti priimti tam tikri Italijos sprendimai. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, ieškovo prašymas dėl žalos atlyginimo bet kuriuo atveju gali būti pripažintas priimtinu, tik kiek jis susijęs su 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu.

60      Dėl 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo reikia pažymėti, kad prašymas dėl žalos atlyginimo iš esmės apima, pirma, prašymą, kad BPV atlygintų ieškovui žalą dėl remiantis minėtu sprendimu apskaičiuotų didesnių įmokų, negu jis turėtų mokėti, ir, antra, prašymą, kad BPV atlygintų ieškovui žalą, kurią lėmė tai, kad jis negalėjo disponuoti apskaičiuotomis didesnėmis sumomis, t. y. negalėjo atlikti tam tikrų investicijų ir turėjo pasinaudoti išorės konsultantų pagalba.

61      Pirma, dėl prašymo, kad BPV atlygintų ieškovui žalą, patirtą dėl remiantis 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu apskaičiuotų didesnių įmokų, negu jis turėtų mokėti, pažymėtina, kad galiausiai šiuo prašymu siekiama, kad būtų grąžintos vykdant minėtą sprendimą tariamai nepagrįstai sumokėtos sumos. Taigi, šiuo prašymu siekiama paneigti minėto sprendimo galutinį pobūdį. Žalos atlyginimo aspektu juo siekiama tų pačių tikslų, t. y. sprendimo panaikinimo, kuris šiuo metu negalimas, nes praėjo atitinkami terminai. Tad toks prašymas yra akivaizdžiai nepriimtinas atsižvelgiant į jo glaudų ryšį su prašymu dėl panaikinimo, kuris savo ruožtu yra akivaizdžiai nepriimtinas.

62      Antra, kalbant apie prašymą, susijusį su pasekmėmis, kilusiomis dėl to, kad nebebuvo įmanoma disponuoti sumomis, sumokėtomis vykdant 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą, t. y. dėl to, kad, kaip nurodo ieškovas, jis negalėjo atlikti tam tikrų investicijų ir turėjo pasinaudoti išorės konsultantų pagalba, pažymėtina, kad šiuo prašymu ieškovas iš esmės siekia, kad būtų atkurta jo finansinė padėtis, t. y. padėtis, kokia būtų buvusi nesant minėto sprendimo. Taigi, šis prašymas glaudžiai susijęs, kaip tai suprantama pagal šios nutarties 58 punkte nurodytą jurisprudenciją, su prašymu panaikinti minėtą sprendimą. Todėl toks prašymas yra akivaizdžiai nepriimtinas.

63      Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į tai, jog į dvi dalis padalytas prašymas dėl žalos atlyginimo implikuoja 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo galutinio pobūdžio, kurį jis įgijo per SESV 263 straipsnyje numatytą terminą nepateikus ieškinio dėl panaikinimo, pasekmių apėjimą, šis prašymas turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas.

 Dėl prašymo pripažinti Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies a ir f punktus arba visą šį reglamentą negaliojančiu nepriimtinumo

64      Kartu su prašymu dėl panaikinimo ieškovas Bendrajam Teismui teikia prašymą tuo atveju, jeigu nebūtų patenkinti pagrindiniai prašymai, vis dėlto pripažinti, kad Deleguotojo reglamento Nr. 2015/63 5 straipsnio 1 dalies a ir f punktai arba prireikus ir visas šis reglamentas negalioja.

65      Kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, galimybė remtis visuotinai taikomo akto neteisėtumu pagal SESV 277 straipsnį nėra savarankiška teisė pareikšti ieškinį ir ja negalima naudotis neturint teisės pareikšti pagrindinio ieškinio (žr. 2013 m. birželio 6 d. Sprendimo T & L Sugars et Sidul Açúcares / Komisija, T‑279/11, EU:T:2013:299, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

66      Tai reiškia, kad ieškovo prašymas, kuriuo, nepanaikinus 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo, siekiama, kad būtų pripažinta, jog Deleguotasis reglamentas 2015/63 visas arba iš dalies negalioja, yra akivaizdžiai nepriimtinas, nes neegzistuoja savarankiška teisė pareikšti ieškinį dėl visuotinai taikomo akto neteisėtumo.

67      Be to, kadangi ieškovo prašymas, kuriuo siekiama, kad Deleguotasis reglamentas 2015/63 būtų pripažintas visiškai arba iš dalies negaliojančiu, implikuoja, kad juo implicitiškai, bet neišvengiamai a fortiori siekiama, kad būtų konstatuotas negaliojimas prašymo panaikinti 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą kontekste, reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į tai, jog neegzistuoja savarankiška teisė pareikšti ieškinį, pagrindinį ieškinį pripažinus nepriimtinu, jam paremti pareikštas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas taip pat pripažintinas nepriimtinu.

68      Konstatuota, kad ieškinys dėl panaikinimo, kiek jis pateiktas dėl 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo (vienintelis, dėl kurio keliamas klausimas šioje byloje), yra akivaizdžiai nepriimtinas (žr. šios nutarties 47 punktą). Tai reiškia, kad ieškovo prašymas, kuriuo siekiama, kad būtų pripažinta, jog Deleguotasis reglamentas 2015/63 iš dalies arba visiškai negalioja, bet kuriuo atveju yra akivaizdžiai nepriimtinas.

 Bendra išvada

69      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šis ieškinys, įvertinus įvairius jo aspektus ir dalis, turi būti atmestas pagal Procedūros reglamento 130 straipsnį kaip nepriimtinas, kiek jis nukreiptas prieš Komisiją, ir pagal Procedūros reglamento 126 straipsnį – kaip akivaizdžiai nepriimtinas, kiek jis nukreiptas prieš BPV.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

70      Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą, jis turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal BPV ir Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nutaria:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Iccrea Banca SpA Istituto Centrale del Credito Cooperativo padengia savo paties bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidos.

Priimta 2018 m. lapkričio 19 d. Liuksemburge.

*      Proceso kalba: italų.