1

Ieškovas Janusz Korwin-Mikke yra Europos Parlamento narys.

2

Vykstant 2016 m. birželio 7 d. Parlamento plenariniam posėdžiui (toliau – 2016 m. birželio 7 d. plenarinis posėdis), kuriame buvo svarstomas klausimas buvo „Su migracija susijusios Europos programos išorės aspektų dabartinė būklė: už naują susitarimą dėl migracijos“, ieškovas lenkų kalba pareiškė:

„Problema kyla ne dėl to, kad pas mus plūsta imigrantai, o dėl to, kad šie imigrantai yra netinkami. Jie visiškai nenori dirbti nei Bayerische Motorwerke, nei Aldi. Mes jiems pažadėjome dideles išmokas ir jie nori gauti dideles išmokas. Jau kartą [užsiminiau apie juos] ir tai man kainavo 3000 eurų, – bet vienas Kongo diplomatas sakė, kad Europą užplūdo Afrikos šiukšlės. Taigi, galime didžiuotis tuo, kad išlaisvinome Afriką nuo šių šiukšlių, tačiau mūsų pareiga tuos žmones įtikinti. Ką gi, niekas neįtikina geriau nei alkis. Reikia nustoti mokėti jiems išmokas ir paprasčiausiai priversti dirbti. Ir kadangi pavyzdys yra geriausias mokytojas, turime rodyti jiems pavyzdį ir taip pat nustoti mokėti išmokas sau, nes taip pat demoralizuojame savo žmones.“

3

Po šios kalbos diskusijoms vadovavusi Parlamento pirmininko pavaduotoja pasiūlė ieškovui „į Asamblėją kreiptis pagarbiai“. Netrukus po to viena Europos Parlamento narė iškėlė mėlynąją kortelę ir paprašė ieškovo savo teiginius pagrįsti įrodymais.

4

Atsakydamas į šį paklausimą, ieškovas pareiškė:

„<…> Amerika taip pat buvo išnaudojama ir ji puikiai vystosi. Tačiau aš tik remiuosi Kongo – valstybės, kuri kažką išmano apie emigraciją iš Afrikos – diplomato nuomone. Aš žinau tik viena: kai žmonėms mokame už nieko neveikimą, mes juos demoralizuojame. Reikia panaikinti visas išmokas. Žmonės turi pragyventi dirbdami, o ne iš išmokų.“

5

Vėliau ieškovas dar kalbėjo norėdamas patikslinti vieno žodžio, kurį pavartojo savo kalboje, vertimą į anglų kalbą.

6

2016 m. birželio 8 d. Parlamento pirmininkas pakvietė ieškovą į klausymus kurie vyko 2016 m. birželio 14 d.

7

2016 m. birželio 9 d. laišku ieškovas persiuntė diskusijoms vadovavusiai Parlamento pirmininko pavaduotojai filmą, skelbiamą interneto svetainėje Youtube, kuriame girdimos jo 2016 m. birželio 7 d. išsakytoje nuomonėje minėtos Kongo diplomato kalbos.

8

2016 m. liepos 5 d. sprendime (toliau – pirmininko sprendimas), Parlamento pirmininkas paskyrė ieškovui nuobaudas: teisės gauti dienpinigių išmoką atėmimą dešimčiai dienų ir laikiną (penkias dienas iš eilės) uždraudimą dalyvauti visoje Parlamento veikloje, nedarant poveikio teisei balsuoti plenariniame posėdyje.

9

2016 m. liepos 18 d. ieškovas Parlamento biurui pateikė vidaus skundą dėl pirmininko sprendimo, juo reikalavo panaikinti jam paskirtas nuobaudas ir įpareigoti Parlamento pirmininką Parlamente viešai atsiprašyti už jo atžvilgiu išsakytus įžeidžiamus žodžius.

10

2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu (toliau – Biuro sprendimas), apie kurį ieškovui pranešta 2016 m. rugsėjo 2 d., Parlamento biuras paliko galioti pirmininko sprendimu ieškovui paskirtas nuobaudas.

11

2016 m. lapkričio 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.

12

Šeštosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas, taikydamas savo Procedūros reglamento 28 straipsnį, nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

13

Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu, Bendrasis Teismas (šeštoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė Parlamento pateikti tam tikrus dokumentus ir šalių atsakyti į tam tikrus klausimus. Šalys šiuos prašymus įvykdė per nustatytus terminus.

14

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus per 2017 m. lapkričio 29 d. teismo posėdį.

15

Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

16

Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

17

Per teismo posėdį ieškovas nurodė, kad atsiima pirmąjį reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad pirmininko sprendimas pakeistas Biuro sprendimu, kuriame pateikta galutinė Parlamento pozicija; tai nurodyta teismo posėdžio protokole.

18

Grįsdamas savo reikalavimus dėl panaikinimo, ieškovas pateikia keturis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas Parlamento darbo tvarkos taisyklių (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) 166 straipsnio, žodžio ir saviraiškos laisvės ir pareigos motyvuoti pažeidimu. Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio, bendrojo nešališkumo principo ir pareigos motyvuoti pažeidimu. Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas EŽTK 6 straipsnio, teisės į gynybą ir Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas proporcingumo ir non bis in idem principų bei pareigos motyvuoti pažeidimu.

19

Pirmiausia reikia pažymėti, kad šiame pagrinde, suskirstytame į tris dalis, be to, kad buvo pažeista ieškovo saviraiškos laisvė, jis iš esmės remiasi Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio pažeidimu, nes, pirma, Parlamentas nenustatė, kad įvykdytos būtinos šios nuostatos taikymo sąlygos, ir, antra, minėtas sprendimas nepakankamai motyvuotas. Be to, tai buvo patvirtinta ir užfiksuota per teismo posėdį.

20

Pirmiausia reikia išnagrinėti trečią dalį, o vėliau pirmą ir antrą dalis kartu.

21

Ieškovas tvirtina, kad Biuro sprendime nesilaikyta pareigos motyvuoti nes, pirma, jame neatsižvelgiama į galimus atgarsius spaudoje ar reakcijas politiniu lygmeniu, antra, nekonstatuojama, kad ieškovo pareiškimai buvo neapykantos kurstymas, ir trečia, neatsižvelgiama į aplinkybę, kad minėtą nuomonę pirmiausia išsakė Kongo diplomatas. Be to, iš nagrinėjamo sprendimo motyvų nematyti, ar jis ypač rimtai sutrukdė 2016 m. birželio 7 d. plenarinį posėdį, ir kokie Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnyje įtvirtinti principai buvo pažeisti.

22

Parlamentas ginčija šiuos argumentus.

23

Reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis formos reikalavimas ir jį reikia skirti nuo klausimo dėl motyvų pagrįstumo, kuris susijęs su materialiniu ginčijamo akto teisėtumu (žr. 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimo InternationalerHilfsfonds / Komisija, T‑300/10, EU:T:2012:247, 180 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tikrųjų sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais jis grindžiamas. Šis motyvavimas gali būti pakankamas taip pat jame išdėsčius klaidingus motyvus (žr. 2012 m. liepos 12 d. Nutarties Dover / Parlamentas, C‑278/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:457, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24

Be to, motyvuojant nereikalaujama tiksliai nurodyti visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar motyvuojant teisės aktą tenkinami SESV 296 straipsnio reikalavimai, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į jo kontekstą bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr. 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimo InternationalerHilfsfonds / Komisija, T‑300/10, EU:T:2012:247, 181 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25

Šiuo atveju Biuro sprendimą sudaro trys dalys. Pirmojoje (sprendimo 1–27 punktai) išdėstytos faktinės aplinkybės, dėl kurių priimtos nagrinėjamos nuobaudos, ankstesni ieškovo pareiškimai, už kuriuos jam jau buvo skirtos nuobaudos, ir nurodyta, kad ieškovo iniciatyva buvo pradėta vidaus skundo procedūra dėl pirmininko sprendimo. Antrojoje dalyje (sprendimo 28–37 punktai) siekiama įrodyti, kad ieškovas savo elgesiu pažeidė Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnį. Galiausiai trečiojoje dalyje (sprendimo 38–45 punktai) pateiktas Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio teisinis vertinimas.

26

Būtent savo sprendimo 28–31 punktuose, atsižvelgęs į, pirma, Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 2 ir 3 dalių formuluotę ir, antra, į teisės į žodžio ir saviraiškos laisvę apimtį, Parlamento biuras pažymėjo, kad ši teisė gali būti apribota, jeigu ja pažeidžiamos kitos teisės, „visų pirma jeigu užgaunami ar įžeidžiami kiti asmenys“ arba „siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ar reputaciją“. Taigi, šio sprendimo 32 punkte Parlamento biuras nurodė, kad visiems Parlamento nariams užtikrinamas žodžio laisvės principas netaikomas „įžeidžiamoms, užgaulioms ar nepagarbioms kalboms“ ar „elgesiui, kuriuo išreiškiama nepagarba Parlamentui <…> ir kuriuo pažeidžiami pagrindiniai Sąjungos principai ir vertybės“.

27

Kiek tai susiję su elgesiu, dėl kurio kaltinamas ieškovas, Biuro sprendime nurodyta Parlamento išsakyta kritika, susijusi su tuo, kad „kalba, <…> sąmoningai įžeidi ir provokuojanti ne tik iš Afrikos kilusių asmenų, bet ir viso Parlamento atžvilgiu“ (33 punktas); kad „kitų asmenų citavimo būdas <…> panaudotas sąmoningai <…> siekiant išsakyti savo asmeninę nuomonę“ (34 punktas); kad „mintis badu priversti žmones dirbti“ yra „tikrai įžeidžianti adresatus“, kuria „išreiškiama nepagarba Parlamentui <…> ir pažeidžiamos Sąjungos pagrindinės vertybės ir pagrindiniai principai“ (36 punktas); ir, galiausiai, kad ieškovo „elgesiu“„pažeidžiama [Darbo tvarkos] taisyklių 11 straipsnio 2 dalis, nes juo nerodoma abipusė pagarba ir pažeidžiamos S[ąjungos] pagrindiniuose teisės aktuose įtvirtintos vertybės bei principai, būtent, rodoma nepagarba Parlamentui“ (37 punktas).

28

Taigi Biuro sprendime yra pateikti SESV 296 straipsnio reikalavimus atitinkantys motyvai, nedarant poveikio jų pagrįstumo analizei – ji bus atlikta nagrinėjant pirmojo ieškinio pagrindo pirmą ir antrą dalis.

29

Vadinasi, pirmojo ieškinio pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.

30

Ieškovas iš esmės pažymi, kad Parlamentas neįrodė, jog įvykdytos sąlygos, būtinos siekiant taikyti Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnį, ir kad drausminė nuobauda jam skirta pažeidžiant didesnę saviraiškos laisvę, kuri pagal suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją jam suteikiama kaip Parlamento nariui.

31

Šiuo klausimu jis, pirma, tvirtina, kad Biuro sprendime padaryta teisės klaida, nes jame nepakankamai atsižvelgta į tai, kad einant Parlamento nario pareigas Parlamente jo išdėstyti pareiškimai buvo politinės kalbos dalis.

32

Antra, ieškovas tvirtina, kad Biuro sprendime neįrodyta, jog dėl jo pareiškimų iš tikrųjų ypač rimtai sutrukdyta 2016 m. birželio 7 d. plenariniam posėdžiui ar sutrikdytas darbas, pažeidžiant Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnį taip, kad šių taisyklių 166 straipsnyje nurodytos esminės sąlygos gali būti laikomos iš tikrųjų įvykdytos.

33

Trečia, ieškovas teigia, kad iš Biuro sprendimo motyvų matyti, kad jam taip pat pritaikyta nuobauda už pareiškimus, išdėstytus per 2016 m. birželio 7 d. plenarinį posėdį ar jam įgyvendinant savo teisę į gynybą, o tai nepatenka į Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio taikymo sritį.

34

Parlamentas visų pirma nurodo, kad vertinti, ar galioja Biuro sprendimas, reikia atsižvelgiant tik į Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijoje (toliau – Chartija) užtikrinamas pagrindines teises, ypač į jos 11 straipsnį, kuriame įtvirtinta saviraiškos laisvė, ir į tai, kaip jį yra išaiškinęs Europos Sąjungos teismas. Taigi EŽTT jurisprudencija, kuria remiasi ieškovas, šiuo atveju netaikytina, o ja būtų galima remtis nebent kaip įkvėpimo šaltiniu. Net jeigu ji būtų taikytina, ja remiantis negalima daryti išvados, kad ieškovo žodžio laisvė yra neribota.

35

Be to, Parlamentas pabrėžia, kad vykdydami Darbo tvarkos taisyklių 166 ir 167 straipsniuose numatytus įgaliojimus Parlamento pirmininkas ir prireikus Biuras turi tam tikrą diskreciją. Taigi atlikdamas kontrolę Bendrasis Teismas turėtų tik išnagrinėti, ar vykdant tokius įgaliojimus nepadaryta akivaizdžios vertinimo klaidos arba nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais, taip pat ar laikytasi procesinių garantijų.

36

Galiausiai Parlamentas tvirtina, kad, priešingai nei teigia ieškovas, Biuro sprendimas nebuvo priimtas pažeidžiant jo saviraiškos laisvę ir atitinka Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 2 ir 3 dalis ir 166 straipsnį. Be to, jis mano, kad ieškovo argumentai nepagrįsti faktais, nes minėtame sprendime iš tiesų atsižvelgta į aplinkybę, kad jo pareiškimai išdėstyti vykdant jo, kaip Parlamento nario, funkcijas.

37

Svarbu iš karto konstatuoti, kad Parlamentas negali paneigti EŽTK ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos svarbos šioje byloje, vertinant Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio pažeidimą.

38

Iš tiesų, nors tol, kol Sąjunga neprisijungė prie EŽTK, ši konvencija iš tikrųjų nėra į Sąjungos teisės sistemą oficialiai įtraukta teisės priemonė (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 44 punktas ir 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Komisija, C‑398/13 P, EU:C:2015:535, 45 punktas), todėl nagrinėjant Sąjungos antrinės teisės akto galiojimą turi būti remiamasi tik pagrindinėmis teisėmis, kurios užtikrinamos Chartijoje (2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 46 punktas), primintina, kad, pirma, pagal ESS 6 straipsnio 3 dalį EŽTK pripažįstamos pagrindinės teisės yra Sąjungos teisės dalis, kaip bendrieji principai, ir, antra, iš Chartijos 52 straipsnio 3 dalies matyti, kad šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK užtikrinamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokios pat kaip EŽTK įtvirtintų teisių. Kaip nurodyta su šia nuostata susijusiuose išaiškinimuose, į kuriuos, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, reikia atsižvelgti ją aiškinant, užtikrinamų teisių esmė ir taikymo sritis apibrėžiamos ne tik EŽTK tekste, bet ir, be kita ko, EŽTT jurisprudencijoje (žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Toma ir Biroul Executorului Judecătoresc Horațiu-Vasile Cruduleci, C‑205/15, EU:C:2016:499, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, iš šių išaiškinimų matyti, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį siekiama užtikrinti būtiną Chartijoje įtvirtintų teisių ir atitinkamų EŽTK užtikrinamų teisių darną, nedarant neigiamos įtakos Sąjungos teisės ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo autonomijai (2016 m. liepos 28 d. Sprendimo JZ, C‑294/16 PPU, EU:C:2016:610, 50 punktas). Taip pat reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su saviraiškos laisve, šis Chartijoje ir EŽTK užtikrinamų teisių lygiavertiškumas oficialiai patvirtintas (2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 147 punktas).

39

Visų pirma, kalbant apie saviraiškos laisvę, reikia priminti, kad demokratinėse visuomenėse ji užima esminę vietą ir yra pagrindinė teisė, užtikrinama, be kita ko, pagal Chartijos 11 straipsnį, EŽTK 10 straipsnį ir 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Patriciello, C‑163/10, EU:C:2011:543, 31 punktą).

40

Atsižvelgiant į tai reikia priminti, kad iš EŽTT jurisprudencijos matyti, jog pagal EŽTK 10 straipsnio 2 dalį saviraiškos laisvė taikoma ne tik informacijai arba idėjoms, kurioms pritariama arba kurios laikomos nepavojingomis ar nereikšmingomis, bet ir informacijai bei idėjoms, kurios sukrečia, šokiruoja arba trikdo valstybę ar kurią nors visuomenės dalį. To reikia siekiant užtikrinti pliuralizmą, toleranciją ir atvirumą, be kurių nėra demokratinės visuomenės (1976 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendimo Handyside prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:1976:1207JUD000549372, 49 punktas).

41

Vis dėlto teisė į saviraiškos laisvę nėra absoliuti ir naudojimasis ja, esant tam tikroms sąlygoms, gali būti ribojamas.

42

Atsižvelgiant į tai, kad saviraiškos laisvė labai svarbi, jos apribojimai turi būti vertinami griežtai ir, kaip matyti tiek iš EŽTK 10 straipsnio 2 dalies, tiek iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, kištis į saviraiškos laisvę leidžiama tik jeigu yra įvykdytos trys sąlygos. Pirma, nagrinėjamas apribojimas turi būti „numatytas įstatyme“. Kitaip tariant, Sąjungos institucija, priimanti priemones, galinčias riboti asmens saviraiškos laisvę, turi turėti tam teisinį pagrindą. Antra, nagrinėjamu apribojimu turi būti siekiama Sąjungos pripažinto bendrojo intereso tikslo. Trečia, nagrinėjamas apribojimas neturi būti pernelyg didelis – tai reiškia, kad, pirma, jis turi būti būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui ir, antra, neturi būti pažeista nurodytos laisvės esmė (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Kiselev / Taryba, T‑262/15, EU:T:2017:392, 69 ir 84 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

43

Taip pat svarbu pažymėti, kad kišimasis į saviraiškos laisvę arba jos ribojimas gali būti laikomi „numatytais įstatyme“ tik jeigu teisės norma yra išdėstyta gana tiksliai – taip, kad būtų nuspėjamas jos poveikis, ir kad jos adresatas galėtų pagal tai priderinti savo elgesį (šiuo klausimu žr. 2004 m. vasario 17 d. EŽTT sprendimo Maestri prieš Italiją, CE:ECHR:2004:0217JUD003974898, 30 punktą).

44

Be to, pažymėtina, kad demokratinėje santvarkoje Parlamentas arba panašūs organai yra politinei diskusijai būtina tribūna. Taigi kišimąsi į saviraiškos laisvę, kuria naudojamasi šiuose organuose, galima pateisinti tik privalomaisiais pagrindais (2002 m. gruodžio 17 d. EŽTT sprendimo A. prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2002:1217JUD003537397, 79 punktas).

45

Be to, kaip savo jurisprudencijoje ne kartą nurodė EŽTT, Parlamento narių saviraiškos laisvė yra labai svarbi. Iš tikrųjų saviraiškos laisvė, kuri yra vertybė kiekvienam asmeniui, ypač svarbi tautos išrinktiesiems; jie atstovauja savo rinkėjams, išreiškia jų susirūpinimą ir gina jų interesus. Todėl kišdamasis į opozicijai priklausančio Parlamento nario (tokio kaip ieškovas) saviraiškos laisvę, teismas privalo atlikti vieną griežčiausių kontrolių (1992 m. balandžio 23 d. EŽTT sprendimo Castells prieš Ispaniją, CE:ECHR:1992:0423JUD001179885, 42 punktas).

46

Taigi darytina išvada, kad turi būti užtikrinta didesnė Parlamento narių saviraiškos laisvės apsauga, atsižvelgiant į didžiulę Parlamento svarbą demokratinėje visuomenėje.

47

Vis dėlto EŽTT, pabrėžęs, kad visoms Parlamente pasakytoms kalboms turi būti taikoma aukšto lygio apsauga, neseniai pripažino, kad atsižvelgiant į tai, jog iš tikrųjų demokratinis politinis režimas ir Parlamento veikla glaudžiai susiję, kartais pirmenybė turi būti teikiama ne naudojimuisi saviraiškos laisve Parlamente, o teisėtiems interesams – tinkamos tvarkos vykdant parlamento veiklą užtikrinimui ir kitų parlamento narių teisių apsaugai (2016 m. gegužės 17 d. EŽTT sprendimo Karácsony ir kt. prieš Vengriją, CE:ECHR:2016:0517JUD004246113, 138–141 punktai).

48

Pažymėtina, kad EŽTT, pirma, Parlamento galimybę skirti nuobaudą už vieno iš savo narių elgesį susiejo su būtinybe užtikrinti tinkamą Parlamento darbo tvarką ir, antra, pripažino plačią Parlamentų autonomiją reglamentuoti Parlamento narių savo kalboms pasirenkamą būdą, laiką ir vietą (taigi EŽTT vykdoma kontrolė yra ribota), tačiau labai mažą diskreciją apibrėžti narių pareiškimų turinį (todėl EŽTT vykdoma kontrolė yra griežtesnė). Savo jurisprudencijoje EŽTT šiuo klausimu nurodo tik „tam tikro masto reglamentavimą <…>, reikalingą siekiant užtikrinti, kad nebūtų naudojamasi tokiomis saviraiškos priemonėmis, kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas imtis smurto“ (2016 m. gegužės 17 d. EŽTT sprendimo Karácsony ir kt. prieš Vengriją, CE:ECHR:2016:0517JUD004246113, 140 punktas).

49

Tai reiškia, kad, pirma, Parlamento darbo tvarkos taisyklėse galimybė skirti nuobaudą už narių pareiškimus galėtų būti numatyta tik tuo atveju, kai jais trukdoma sklandžiai Parlamento veiklai arba keliamas didelis pavojus visuomenei, pavyzdžiui, kurstomas smurtas ar rasinė neapykanta.

50

Antra, Parlamentui pripažįstama teisė skirti drausmines nuobaudas siekiant užtikrinti sklandų veiklos vykdymą ar apsaugoti tam tikras teises, principus ar pagrindines laisves turėtų derėti su būtinybe užtikrinti narių saviraiškos laisvės gerbimą.

51

Taigi, atsižvelgiant į Parlamento narių saviraiškos laisvės ypatingą svarbą ir griežtas šios laisvės apribojimams taikomas ribas, vadovaujantis EŽTT jurisprudencijoje šiomis aplinkybėmis suformuluotais principais, reikia patikrinti, ar paskirdamas nagrinėjamą drausminę nuobaudą Parlamentas laikėsi savo Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų.

52

Šioje byloje Darbo tvarkos taisyklių redakcijos, galiojusios tuo metu, kai įvyko nagrinėjami įvykiai, ir kuria vadovavosi Parlamento biuras, VII antraštinės dalies 4 skyriuje „Priemonės, taikomos nesilaikant narių elgesio normų“ numatytos neatidėliotinai taikomos priemonės, kurias gali skirti posėdžio pirmininkas, siekdamas atkurti tvarką (Darbo tvarkos taisyklių 165 straipsnis), ir drausminės nuobaudos, kurias Parlamento nariui gali skirti Parlamento pirmininkas (Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnis).

53

Pagal Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalį, taikytą šioje byloje, Parlamento pirmininkas priima motyvuotą sprendimą, kuriuo paskiriama tinkama nuobauda „[r]imto trukdymo posėdžio darbui ir sutrikimų Parlamento darbe atvejais, kai pažeidžiami 11 straipsnyje nustatyti principai <…>“.

54

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad šių Darbo tvarkos taisyklių įvairiose kalbinėse versijose 166 straipsnio 1 dalies formuluotė skiriasi. Taigi, skirtingai nei šios nuostatos versijoje prancūzų kalba, kurią Teismo prašymu pateikė Parlamentas ir kuri cituojama šio sprendimo 53 punkte bei Biuro sprendimo 38 punkte, ir, be kita ko, vokiečių, italų, ispanų, nyderlandų ir graikų kalbomis, versijoje anglų kalba nenurodomi Parlamento „darbo“ ar „veiklos“ sutrikimai, o vartojamas terminas „disruption of Parliament“. Parlamento teigimu, šis terminas susijęs ne tik su Parlamento darbu posėdžių salėje, tačiau reiškia platesnę nei posėdis situaciją, apimančią taip pat ir poveikį jo, kaip institucijos, reputacijai ar pagarbai.

55

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją būtinybė nuostatą aiškinti vienodai, reikalauja, kad, esant įvairių kalbinių versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata būtų aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, kontekstą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Bayer CropScience ir Stichting De Bijenstichting, C‑442/14, EU:C:2016:890, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Taigi negalima pritarti Parlamento per teismo posėdį pateiktam argumentui, kad, aiškinant teisės aktų leidėjo valią ir visas kalbines versijas, reikia remtis Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio versija anglų kalba.

57

Iš tiesų, atsižvelgiant į Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio kontekstą ir tikslą, jame numatyti atvejai, kai trukdoma sklandžiai vykti Parlamento veiklai ar darbui, taigi juo siekiama nustatyti nuobaudas už dalyvaujančio posėdyje ar Parlamento veikloje Parlamento nario elgesį, kuriuo gali būti rimtai jiems kliudoma. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 48–50 punktuose, toks aiškinimas atitinka parlamento drausminių nuobaudų skyrimo taisyklėmis bendrai siekiamą tikslą, kurį teisėtu pripažino EŽTT (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 17 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Karácsony ir kt. prieš Vengriją, CE:ECHR:2016:0517JUD004246113, 138 –140 punktus).

58

Taip pat reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio formuluotę laikytina, kad nuobauda gali būti paskirta dviem atvejais, būtent „[r]imto trukdymo posėdžio darbui“ arba „sutrikimų Parlamento darbe <…>, kai pažeidžiami 11 straipsnyje nustatyti principai“, atvejais.

59

Šiuo klausimu svarbu konstatuoti, kad nei iš Biuro sprendimo, nei iš šalių rašytinių dokumentų nematyti, kad ieškovo per 2016 m. birželio 7 d. plenarinį posėdį Parlamente pasakyti pareiškimai kaip nors sutrukdė šį posėdį, kaip tai suprantama pagal Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje numatytą pirmąją alternatyvą. Šiame sprendime tik nurodoma, kad po ieškovo kalbos diskusijoms vadovavusi Parlamento pirmininko pavaduotoja paprašė jo laikytis tvarkos, nes parlamento narys pasinaudojo „mėlynosios kortelės“ procedūra – visiškai įprasta ir nereiškiančia, kad buvo kokių nors posėdžio trukdymų – ir paprašė ieškovo pateikti jo teiginius patvirtinančių įrodymų.

60

Be to, Parlamentas savo rašytiniuose atsakymuose į Bendrojo Teismo klausimus ir per teismo posėdį patvirtino, kad vykstant 2016 m. birželio 7 d. plenariniam posėdžiui bei diskusijoms po ieškovo išsakytos nuomonės neįvyko rimtų trukdymų ar sutrikimų Parlamento darbe. Tačiau Parlamentas tvirtino, kad ieškovo atvejis vis dėlto atitinka Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje numatytą alternatyvą, susijusią būtent su „sutrikim[ais] Parlamento darbe“, tiesiogiai atsiradusiais dėl šių taisyklių 11 straipsnyje, kuriame nustatomos Parlamento narių elgesio taisyklės, įtvirtintų principų pažeidimo. Šiuo klausimu Parlamentas teigė, kad „sutrikim[ai]“, kuriais pateisintas drausminių nuobaudų skyrimas ieškovui, atsirado ne per posėdį, o pažeidžiant jo, kaip institucijos, reputaciją ir rodant jam nepagarbą. Be to, Parlamentas patikslino, kad Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje nurodyti sutrikimai darbe siejami ne tik su Parlamento diskusijomis ar darbu, bet turi būti suprantami plačiau, kaip apimantys visą Parlamentą, pagarbą jam, jo reputaciją, taigi ir jo veiklą.

61

Su šiais argumentais negalima sutikti.

62

Pirma, reikia konstatuoti, kad per teismo posėdį Parlamento išsakytas teiginys, jog ieškovo situacijai taikoma antroji Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje numatyta alternatyva, susijusi būtent su sutrikimais Parlamento darbe, nenurodytas Biuro sprendime, kuriame nepateikiamas tikslus pagrindas, kuriuo remiantis konkretus pažeidimas šioje byloje laikytas vienu iš minėtoje nuostatoje numatytų atvejų. Be to, minėto sprendimo 40 punkte padaryta išvada, kad pažeisti šių Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnyje įtvirtinti principai ir kartu ypač rimtai sutrukdyta posėdžiui ar darbui Parlamente. Vis dėlto šiuo klausimu pakanka priminti, kad ne Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnyje, o būtent jų 166 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant Parlamento nariui gali būti paskirta nuobauda. Iš tiesų šių taisyklių 11 straipsnyje, nurodant principus ir vertybes, kuriais turi vadovautis parlamento nariai, įtvirtintos elgesio taisyklės, ir tik numatyta, kad nesilaikant šių taisyklių gali būti taikomos priemonės pagal šių Darbo tvarkos taisyklių 165–167 straipsnius. Taigi Biuro sprendimo 40 punkte išdėstyta išvada, kad pažeidus šių taisyklių 11 straipsnyje įtvirtintus principus ipso facto konstatuojamas „ypač rimtas trukdymas posėdžiui ar darbui Parlamente“, visiškai negali būti padaryta remiantis šia nuostata.

63

Antra, kiek tai susiję su trukdymo Parlamento darbui sąlyga, reikia pažymėti, kad nors Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į tų pačių taisyklių 11 straipsnyje įtvirtintus principus, pirmąją iš šių nuostatų aiškinant pažodžiui, reikėtų laikyti, kad minėtų principų pažeidimas yra ne savarankiškas kaltinimo pagrindas, o papildoma sąlyga, būtina tam, kad būtų galima skirti nuobaudą už Parlamento darbo sutrikdymą, o tai, beje, Parlamentas patvirtino per teismo posėdį. Remiantis tuo, kas pasakyta, vien už patį Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimą, laikant, kad jis nustatytas, negali būti skirta nuobauda; ji skiriama, jei dėl jo sutrinka darbas Parlamente, o tai Parlamentas taip pat patvirtino per posėdį.

64

Trečia, priešingai, nei Parlamentas tvirtino per teismo posėdį, Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje nurodyti Parlamento darbo sutrikimai, pasireiškiantys ne posėdžio salėje dėl ieškovo išsakytų kalbų poveikio už Parlamento ribų, neturi būti suprantami kaip jo, kaip institucijos, reputacijos pažeidimas ar nepagarba jam. Taip pat Biuro sprendime šiuo klausimu nepateikta jokios nuorodos ir nėra jokio vertinimo, susijusio su kriterijais, kuriais vadovaudamasis Parlamento biuras galėjo konstatuoti tariamai rodomą nepagarbą Parlamentui. Be to, neapibrėžus objektyvių vertinimo kriterijų, reikalingų siekiant nustatyti tokio pažeidimo buvimą, ir atsižvelgiant į mažų mažiausiai sąvokos „pagarba Parlamentui“ neapibrėžtumą ar jos nebuvimą, taip pat į Parlamento turimą didelę diskreciją šioje srityje, taip aiškinant būtų savavališkai varžoma parlamento narių saviraiškos laisvė.

65

Be to, reikia pabrėžti, kad Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa susijusi su Parlamento narių „elgesiu“ ir joje numatyta, kad šis turi atitikti tam tikrus reikalavimus, būtent, būti paremtas abipuse pagarba, Sąjungos principais ir vertybėmis, taip pat pagarba Parlamentui, netrukdyti sklandžiam Parlamento darbui ir nedrumsti rimties Parlamento pastatuose. Minėtų taisyklių 166 straipsnio 2 dalis taip pat susijusi su Parlamento narų elgesiu ir joje numatyta, kad jį vertinant turi būti atsižvelgta į vienkartinį, pasikartojantį ar nuolatinį pobūdį, taip pat į jo šiurkštumo laipsnį remiantis XV gairių, pridėtų prie šių taisyklių, priedu. Atvirkščiai, pareiškimai, nuomonės ar kalbos neminimi, todėl negali, kaip tokie, būti nuobaudos dalykas.

66

Tokį aiškinimą patvirtina ir Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, pagal kurią „[t]aikant šį straipsnį jokiais būdais neturi būti trukdomas Parlamento diskusijų gyvybingumas ar suvaržoma Parlamento narių žodžio laisvė“. Be to, tokį šių taisyklių 11 straipsnio 2 dalies aiškinimą sustiprina neseniai atliktas Parlamento darbo tvarkos taisyklių pakeitimas, įsigaliojęs 2017 m. sausio 16 d., kuriuo siekiama išplėsti drausminių nuobaudų taikymo sritį. Iš tiesų į Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą buvo įtrauktas bet kokios žeminančios, rasistinės ar ksenofobiškos kalbos ar elgesio aiškus draudimas. Be to, Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, dabar šių taisyklių 11 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa, taip pat buvo pakeista ir nuo pakeitimo joje numatyta, kad „[t]aikant šį straipsnį neturi būti kitaip ribojamas Parlamento diskusijų gyvybingumas ar suvaržoma Parlamento narių žodžio laisvė“. Iš to išplaukia, kad šioje byloje net laikant, kad vykdant Parlamento nario funkcijas išdėstyti pareiškimai galėjo būti prilyginami elgesiui ir kad dėl to jie galėjo pažeisti bylos aplinkybių metu galiojusios redakcijos Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 2 dalyje numatytus principus, jie negalėjo būti nuobaudos dalykas, nes jais nebuvo ypač rimtai sutrukdyta darbui Parlamente ar jis sutrikdytas.

67

Be to, kadangi gairių, į kurias daroma nuoroda Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 2 dalyje (žr. šio sprendimo 65 punktą), XV priedo 1 punkte skiriamas, viena vertus, matomas elgesys, kuris esant tam tikroms aplinkybėms gali būti toleruojamas, ir, kita vertus, „[elgesys], kuriuo aktyviai trikdoma kuri nors Parlamento veikla“, negalima laikyti, kad per Parlamento posėdį išdėstyti pareiškimai gali patekti į pastarąją elgesio kategoriją ir tokiu atveju už juos paskirta nuobauda, nekonstatavus, kad buvo ypač rimtai sutrukdyta darbui Parlamente ar jis sutrikdytas.

68

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad Parlamento narių saviraiškos laisvės ypač svarbi, o šios laisvės apribojimams taikomos griežtos ribos, nurodytos šio sprendimo 37–50 punktuose, šioje byloje taikytinos Darbo tvarkos taisyklių redakcijos 11 ir 166 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos neleidžiama skirti nuobaudos Parlamento nariui už pareiškimus, padarytus vykdant Parlamento nario pareigas. Net laikant, kad tokie pareiškimai gali būti prilyginti Parlamento nario elgesiui, jie bet kuriuo atveju negalėjo būti nuobaudų dalykas, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo ypač rimto posėdžio trukdymo ar sutrikdymo Parlamento darbe, pažeidžiant Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnį.

69

Šiomis aplinkybėmis ir nepaisant ypač šokiruojančių ieškovo kalboje per 2016 m. birželio 7 d. plenarinį posėdį pavartotų žodžių, Parlamentas šiuo atveju negalėjo skirti jam drausminės nuobaudos pagal savo Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalį. Be to, jis negali tvirtinti, kaip tai padarė per teismo posėdį, kad nuobauda iš tiesų buvo paskirta dėl ieškovo nuomonėje vartojamos kalbos, o ne dėl jos turinio, atsižvelgiant, be kita ko, į Biuro sprendimo 34 ir 36 punktų formuluotes, kuriose nurodomas „[ieškovo] siekis išsakyti savo asmeninę nuomonę“ ar ieškovo išreikšta „mintis“.

70

Be to, net jei būtų laikoma, kad sutrikimai darbe neapima stricto sensu darbo posėdžių salėje, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje „posėd[is]“ nurodomas tik pirmosios alternatyvos, susijusios būtent su ypač rimtu trukdymu, atveju, tokiam plačiam supratimui, kaip pateikiamas Parlamento, negali būti pritarta dėl šio sprendimo 64 punkte išdėstytų motyvų.

71

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmasis ieškinio pagrindas turi būti patenkintas, nesprendžiant dėl ieškovo argumentų, kad jam taip pat buvo paskirta nuobauda dėl pareiškimų, išsakytų per 2016 m. birželio 7 d. plenarinį posėdį ar įgyvendinant savo teisę į gynybą.

72

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia tenkinti antrąjį reikalavimą ir panaikinti Biuro sprendimą, nenagrinėjant kitų pagrindų, kuriais grindžiamas reikalavimai dėl panaikinimo. Šiomis aplinkybėmis nereikia spręsti dėl ieškovo prašomos proceso organizavimo priemonės, susijusios su antruoju ieškinio pagrindu, taikymo.

73

Savo reikalavimuose dėl žalos atlyginimo ieškovas teigia, kad panaikinus Biuro sprendimą jam nebus atlyginta visa patirta žala. Taigi jis prašo, pirma, atlyginti 3060 EUR turtinę žalą, patirtą dėl teisės gauti dienpinigių išmoką atėmimo. Antra, jis reikalauja priteisti iš Parlamento 10000 EUR sumą kaip neturtinės žalos, patirtos dėl uždraudimo dalyvauti Parlamento veikloje ir dėl pakenkimo jo reputacijai ir garbei, atlyginimą.

74

Parlamentas teigia, kad ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo nepriimtinas. Be to, jis mano, kad Biuro sprendimo panaikinimas būtų tinkamas ieškovo patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Jei ieškovo reikalavimai būtų patenkinti, jis mano, kad turėtų būti atlyginta ne didesnė kaip 1000 EUR suma.

75

Šioje byloje, pirma, dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą, patirtą dėl teisės gauti dienpinigių išmoką atėmimo, pakanka nurodyti, kad ieškovas nepaaiškina kodėl, net ir panaikinus Biuro sprendimą, dėl aplinkybės, kad nagrinėjama nuobauda jam jau pritaikyta, nebus atlyginta visa jo patirta žala, juo labiau, kad jis tik reikalauja sumokėti sumą, atitinkančią išmoką, kurią būtų gavęs, jei nebūtų paskirta nuobauda, būtent 3060 EUR. Vis dėlto atsižvelgiant į Biuro sprendimo panaikinimą ir į SESV 266 straipsnį, Parlamentas privalės imtis priemonių šiam sprendimui įvykdyti, o tai apima ir dienpinigių išmoką atitinkančių sumų, kurių mokėjimas buvo sustabdytas, grąžinimą.

76

Darytina išvada, kad reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas.

77

Antra, dėl reikalavimo atlyginti ieškovo tariamai patirtą neturtinę žalą reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją neteisėto akto panaikinimas pats savaime gali būti tinkamas ir iš esmės pakankamas bet kokios neturtinės žalos, galėjusios atsirasti dėl šio akto, atlyginimas (1987 m. liepos 9 d. Sprendimo Hochbaum ir Rawes / Komisija, 44/85, 77/85, 294/85 ir 295/85, EU:C:1987:348, 22 punktas ir 2004 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Montalto / Taryba, T‑116/03, EU:T:2004:325, 127 punktas), nebent ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, nesusijusią su neteisėtumu, kuriuo grindžiamas akto panaikinimas, ir negalinčią būti visiškai atlyginta panaikinus šį aktą (žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo EE / Komisija, F‑55/14, EU:F:2015:66, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

78

Remiantis šios bylos medžiaga negalima konstatuoti, kad pirmininko sprendimas ir Biuro sprendimas priimti tokiomis sąlygoms, dėl kurių ieškovas patyrė neturtinės žalos, neatsižvelgiant į panaikintą aktą. Taigi reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas.

79

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šioje byloje patenkintas tik reikalavimas dėl panaikinimo, reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia: