1

2002 m. sausio 15 d. ieškovė Red Bull GmbH pagal 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1), kuris pakeistas 2017 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentu (EB) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1), pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.

2

Prekių ženklą, kurį prašyta įregistruoti (toliau – pirmasis ginčijamas prekių ženklas), sudaro toks dviejų spalvų derinys:

3

2003 m. birželio 30 d. pranešimu ieškovė pateikė papildomų dokumentų, kad įrodytų pirmojo ginčijamo prekių ženklo dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį. 2004 m. spalio 11 d. ieškovė pateikė tokį pirmojo ginčijamo prekių ženklo aprašymą: „Apsaugos prašoma mėlynai (RAL 5002) ir sidabro (RAL 9006) spalvoms. Spalvų proporcija yra maždaug 50 % / 50 %.“

4

Prekės, kurioms prašyta įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 32 klasei ir atitinka tokį aprašymą: „Energetiniai gėrimai“.

5

Europos Sąjungos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2005 m. kovo 7 d.Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 10/2005. Pirmasis ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas 2005 m. liepos 25 d. numeriu 002534774, nurodant dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį ir šio sprendimo 3 punkte mintą aprašymą.

6

2013 m. rugsėjo 20 d. įstojusi į bylą šalis Optimum Mark sp. z o.o. pateikė prašymą pripažinti pirmojo ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą (dabar Reglamento Nr. 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies a punktas), siejamą su minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies a, b ir d punktais (dabar Reglamento Nr. 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies a, b ir d punktai), ir to paties reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punktą (dabar Reglamento Nr. 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies b punktas) dėl visų šio sprendimo 4 punkte nurodytų prekių.

7

Prašymas pripažinti registraciją negaliojančia buvo grindžiamas šiais pagrindais:

8

2010 m. spalio 1 d. ieškovė pateikė EUIPO antrąją Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraišką pagal Reglamentą Nr. 207/2009. Prekių ženklas, kurį prašyta įregistruoti (toliau – antrasis ginčijamas prekių ženklas), yra toks dviejų spalvų derinys:

9

Prekės, kurioms prašyta įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos Nicos sutarties 32 klasei ir atitinka šį aprašymą: „Energetiniai gėrimai“.

10

Europos Sąjungos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2010 m. lapkričio 29 d.Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 48/2011.

11

2010 m. gruodžio 22 d. ekspertas pranešė, kad nebuvo laikytasi formos reikalavimų pagal 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, 2017, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 9 taisyklės 3 dalį, ir nurodė, kad prekių aprašymui skirtame laukelyje nebuvo patikslinta, kokiomis proporcijomis kiekviena spalva bus naudojama ant prekių, ir kaip šios spalvos bus pateiktos. Ekspertas paprašė ieškovės patikslinti, „kokiomis proporcijomis kiekviena spalva bus naudojama (pavyzdžiui, lygiomis dalimis), ir kaip šios spalvos bus pateiktos“.

12

2011 m. vasario 10 d. ieškovė ekspertui nurodė, kad, „[r]emdamasi 2010 m. gruodžio 22 d. jo pranešimu, [ji] informavo EUIPO <…> apie tai, kad abi spalvos bus naudojamos vienodomis dalimis viena šalia kitos“.

13

2011 m. kovo 8 d. antrasis ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas, remiantis dėl naudojimo įgytu skiriamuoju požymiu; spalvos „mėlyna (Pantone 2747 C), sidabro (Pantone 877 C)“ buvo nurodytos pateikiant tokį aprašymą: „Abi spalvos naudojamos vienodomis dalimis viena šalia kitos“.

14

2011 m. rugsėjo 27 d. įstojusi į bylą šalis pateikė prašymą pripažinti antrojo ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia visoms prekėms, kurioms prekių ženklas skirtas, pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies a, b ir d punktais, ir pagal to paties reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punktą.

15

Prašymas pripažinti registraciją negaliojančia buvo grindžiamas šiais pagrindais:

16

Dviem 2013 m. spalio 9 d. sprendimais Anuliavimo skyrius pripažino pirmojo ginčijamo prekių ženklo ir antrojo ginčijamo prekių ženklo (toliau kartu vadinami ginčijamais prekių ženklais) registracijas negaliojančiomis ir nurodė, kad jų grafinis vaizdas yra „paprastas dviejų ar daugiau spalvų, kurios pavaizduotos abstrakčiai ir be kontūrų, pateikimas viena šalia kitos“, kaip tai suprantama pagal 2004 m. birželio 24 d. Sprendimą Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384, 34 punktas), kuris neturi Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 2017/1001 4 straipsnis) reikalaujamų tikslumo ir nuoseklumo požymių, nes pagal jį galimi keli skirtingai deriniai, o tai neleistų vartotojui suvokti ir įsiminti konkretaus derinio, kuriuo jis galėtų užtikrintai pasinaudoti, norėdamas vėl įsigyti tą patį pirkinį. Be to, jis neleidžia kompetentingoms institucijoms ir ūkio subjektams sužinoti, kokia yra ginčijamų prekių ženklų savininko saugomų teisių apimtis. Taigi ginčijamų prekių ženklų grafinis vaizdas, prie kurio pateikiamas aprašymas (du variantai, nurodyti šio sprendimo 3 ir 13 punktuose), neleidžia nustatyti konkretaus spalvų išdėstymo, kuris leistų apibrėžti konkretų spalvų, pateiktų vienodomis dalimis, derinį ir ginčijamų prekių ženklų suteikiamos apsaugos dalyką, todėl jis neatitinka Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio. Iš tikrųjų, nors tokiame aprašyme neprivalo būti aprašyta, kaip prekių ženklas bus naudojamas arba taikomas skirtingoms prekėms, juo siekiama apibrėžti tikslų apsaugos, suteiktos įregistravus prekių ženklą pagal šią nuostatą, dalyką. Be kita ko, Anuliavimo skyrius patikslino, kad nors tiesa, jog pagal Reglamento Nr. 2868/95 3 taisyklės 3 dalį neįpareigojama pateikti grafinio vaizdo aprašymo, ja nepanaikinama galimybė atsisakyti įregistruoti prekių ženklą arba pripažinti jo registraciją negaliojančia, kai aprašymas yra būtinas siekiant užtikrinti prekių ženklo registracijos atitiktį Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsniui. Pagaliau Anuliavimo skyrius priminė, kad EUIPO privalo laikytis ne savo ankstesnių sprendimų, o tik teisėtumo principo, ir nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad prašymas pripažinti registraciją negaliojančia buvo visiškai patenkintas pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies a punktą, jis nebenagrinės kitų įstojusios į bylą šalies nurodytų negaliojimo pagrindų.

17

2013 m. spalio 17 d. ieškovė pateikė dvi apeliacijas dėl dviejų Anuliavimo skyriaus sprendimų, o 2014 m. vasario 10 d. – pareiškimus, kuriuose išdėstė apeliacijų motyvus.

18

Dviem 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimais (toliau – skundžiami sprendimai) EUIPO pirmoji apeliacinė taryba atmetė abi apeliacijas kaip nepagrįstas, nes ginčijami prekių ženklai buvo įregistruoti pažeidžiant Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su to paties reglamento 4 straipsniu. Apeliacinė taryba šiuos du sprendimus grindė tapačiais argumentais.

19

Pirmiausia Apeliacinė taryba nusprendė, kad ieškovė negali veiksmingai remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kurį pažeidė Anuliavimo skyrius, nes tai, kad ekspertas prašė įterpti minėto prekių ženklo aprašymą, jam pritarė ar net pasiūlė jo formuluotę, neprilygsta tiksliai, besąlyginei ir nuosekliai informacijai, kuria ji būtų galėjusi grįsti savo teisėtus lūkesčius. Be to, tuo metu, kai buvo įregistruoti ginčijami prekių ženklai, EUIPO dar nebuvo praktikos dėl spalvinių Europos Sąjungos prekių ženklų registracijos; bet kuriuo atveju galima praktika, nepaisant jos dažnumo, neprilygo tiksliai, besąlygiškai ir nuosekliai informacijai ir nebuvo svarbi vertinant, ar grafinis prekių ženklo vaizdas atitinka Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą.

20

Be to, Apeliacinė taryba nurodė, kad Anuliavimo skyrius teisingai nusprendė, jog ginčijami prekių ženklai buvo įregistruoti pažeidžiant Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį, siejamą su 7 straipsnio 1 dalies a punktu.

21

Pirma, Apeliacinė taryba priminė, jog faktas, kad žymuo turi dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį, neatleidžia nuo Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų laikymosi. Jos nuomone, šios nuostatos tikslas yra nustatyti konkretų apsaugos, kurią Europos Sąjungos prekių ženklas suteikia savo savininkui, objektą, kad nebūtų iškraipomos teisės į Europos Sąjungos prekių ženklus siekiant įgyti nepagrįstos komercinės naudos ir kad kompetentingos institucijos galėtų aiškiai ir tiksliai žinoti įregistruotų žymenų pobūdį, o ūkio subjektai gautų tikslios informacijos apie trečiųjų šalių teises, naudodamiesi šių institucijų tvarkomu viešu registru.

22

Antra, Apeliacinė taryba pripažino, kad spalviniai prekių ženklai yra registruotini, ir priminė jurisprudenciją, pagal kurią tam, kad būtų įvykdyti Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio reikalavimai, gali būti reikalinga pateikti aprašymą. Kai grafinis vaizdas pateikiamas kartu su aprašymu, aprašymas yra tokio grafinio vaizdo sudėtinė dalis.

23

Trečia, dėl dviejų ar daugiau spalvų derinių Apeliacinė taryba skundžiamų sprendimų 45 punkte nusprendė, jog 2004 m. birželio 24 d. Sprendime Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) buvo įtvirtintas bendrasis principas dėl Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio aiškinimo, pagal kurį tam, kad būtų įvykdyti jurisprudencijoje įtvirtinti tikslumo ir pastovumo reikalavimai, spalvų deriniai turi turėti sisteminį išdėstymą, kuriame atitinkamos spalvos būtų susietos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu. Šiuo bendruoju principu siekiama, kad grafinis vaizdas, pagal kurį galimi keli skirtingi deriniai, netrukdytų vidutiniam vartotojui užtikrintai vėl įsigyti tą patį pirkinį. Skundžiamų sprendimų 48 punkte jis nusprendė, kad grafinis ginčijamų prekių ženklų vaizdas ir kartu pateikiamas aprašymas (abu jų variantai, nurodyti šio sprendimo 3 ir 13 punktuose), kurie turi būti nagrinėjami kartu ir kuriais nurodomas paprastas dviejų spalvų, identifikuotų kodais, pateikimas viena šalia kitos ir proporcijos, kuriomis šios spalvos pateikiamos, leidžia išdėstyti šias dvi spalvas į daug skirtingų derinių, sukuriančių labai skirtingą bendrą įspūdį. Taigi ginčijami prekių ženklai nėra pakankamai tikslūs ir nuoseklūs.

24

Ketvirta, skundžiamame sprendime byloje T‑101/15 Apeliacinė taryba nusprendė, kad nebūtina atsakyti į klausimą, ar apytikslis spalvų proporcijų nurodymas žodžiu „maždaug“ yra pakankamas pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį, nes net ir be šio žodžio aprašymas yra netikslus.

25

Penkta, dėl ieškovės tvirtinimo, kad grafinis prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizdas yra pakankamai tikslus, nes kairėje pusėje matoma mėlyna spalva, o dešinėje – sidabro, ir jos abi yra viena šalia kitos, t. y. vienodomis proporcijomis atskirtos centrine vertikalia linija, skundžiamo sprendimo byloje T‑101/15 50 punkte ir skundžiamo sprendimo byloje T‑102/15 49 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, jog kartu su minėtu vaizdu turėjo būti pateiktas aiškus aprašymas. Nesant tokio aiškaus aprašymo, pagal grafinį ginčijamų prekių ženklų vaizdą galimi skirtingi spalvų išdėstymai.

26

Šešta, Apeliacinė taryba atmetė ieškovės argumentą, pagal kurį EUIPO turėjo jai leisti pakeisti ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškas, kad būtų ištaisyti nustatyti trūkumai, nes Reglamento Nr. 2868/95 9 taisyklė nėra tam tinkamas teisinis pagrindas.

27

Ieškovė, palaikoma asociacijos Marques (toliau – į bylą įstojusi asociacija), Bendrojo Teismo prašo:

28

EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

29

Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

30

Savo ieškinį ieškovė grindžia dviem pagrindais, atitinkamai susijusiais su, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies a punkto ir proporcingumo bei vienodo požiūrio principų pažeidimu ir, antra, su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu.

31

Pirma, ieškovė, palaikoma į bylą įstojusios asociacijos, mano, kad ginčijami prekių ženklai atitinka Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio reikalavimus ir kad Apeliacinė taryba pateikė per griežtą 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) aiškinimą, dėl kurio spalvinių prekių ženklų vertinimas, palyginti su kitų rūšių prekių ženklų vertinimu, yra neproporcingas ir diskriminuojamojo pobūdžio. Ieškovės nuomone, šis sprendimas netaikomas tokių prekių ženklų, kaip ginčijami, registracijoms. Pirma, jis taikomas tik spalvų derinių registracijos paraiškoms su aprašymu, kuriame, priešingai nei ginčijamų prekių ženklų aprašyme, aiškiai prašoma apsaugos „visoms įmanomoms formoms“. Antra, šio sprendimo 34 punkte proceso kalba, t. y. vokiečių kalba, vartojamu žodžiu „Zusammenstellung“ nurodomas dviejų ar daugiau spalvų „laisvai pasirinktas derinys“, o ne „juxtaposition“ (šis žodis vartojamas prancūziškoje versijoje), kuris reikštų „combinaison précise“ (tikslus derinys). Grafinis ginčijamų prekių ženklų vaizdas susijęs su tiksliu, o ne laisvai pasirenkamu deriniu.

32

Antra, Apeliacinė taryba reikalavo tiksliai aprašyti, kaip spalvos naudojamos ant prekių, taigi kaip ketinama naudoti ginčijamus prekių ženklus; šis klausimas svarbus taikant Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį arba šio reglamento 15 straipsnį (dabar – Reglamento Nr. 2017/1001 18 straipsnis). Norint atsakyti į klausimą, ar žymens įregistravimas kaip Europos Sąjungos prekių ženklo atitinka to paties reglamento 4 straipsnio reikalavimus, reikia išnagrinėti grafinio vaizdo paaiškinimą in abstracto. Be to, toks aprašymas, pirma, nėra teisės aktuose nustatytas reikalavimas ir, antra, suteikia nagrinėjamam žymeniui vaizdinio prekių ženklo savybių.

33

Trečia, dėl minėto aprašymo pažymėtina, jog pripažinimas, kad būtina „aiškiai“ aprašyti spalvinio prekių ženklo realų naudojimą, prilygsta papildomos registravimo sąlygos, taikomos tokios rūšies prekių ženklams, nustatymui; atsižvelgiant į taikytinus teisės aktus arba jurisprudenciją, registruojant Europos Sąjungos prekių ženklą toks reikalavimas būtų neteisėtas, nes to nereikalaujama kitų „netradicinių prekių ženklų“, kaip antai erdvinių arba garsinių prekių ženklų, atveju arba tradicinių vaizdinių arba žodinių prekių ženklų atveju, ir to niekada nebuvo reikalaujama ankstesniuose EUIPO sprendimuose ar ankstesnėje jurisprudencijoje. Taigi Apeliacinė taryba pažeidė proporcingumo ir skirtingų rūšių prekių ženklų vienodo vertinimo principus.

34

Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį, registruojant Europos Sąjungos prekių ženklą, kurį sudaro spalvų derinys, tam, kad prekių ženklą būtų galima registruoti kaip tokios rūšies prekių ženklą, pakanka, kad jis būtų pavaizduotas grafiškai ir kad spalvos būtų identifikuotos nurodant tarptautiniu lygiu pripažįstamus spalvų identifikacinius kodus. Taisyklė „tai, ką matome, yra tai, ką gauname“ vizualiai perteikia likusius parametrus, kurie būtini identifikuojant nagrinėjamą prekių ženklą.

35

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija šiuos argumentus.

36

Papildomai reikia nurodyti, kad įvairūs argumentai, pateikti nagrinėjant pirmąjį pagrindą, iš esmės gali būti grupuojami į tris dalis, atitinkamai susijusias, pirma, su Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio ir 7 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu, antra, su vienodo požiūrio principo pažeidimu ir, trečia, su proporcingumo principo pažeidimu.

37

Pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį Europos Sąjungos prekių ženklas gali būti sudarytas iš bet kokio žymens, kurį galima pavaizduoti grafiškai, visų pirma iš žodžių, įskaitant asmenvardžius, piešinių, raidžių, skaitmenų, išorinio prekių ar jų pakuotės vaizdo, su sąlyga, kad tokie žymenys leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes arba paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių arba paslaugų.

38

Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies a punktą kaip Europos Sąjungos prekių ženklai neregistruojami žymenys, kurie neatitinka šio reglamento 4 straipsnio reikalavimų.

39

Iš jurisprudencijos matyti, jog tam, kad sudarytų Europos Sąjungos prekių ženklą pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį, spalvos ar spalvų deriniai turi atitikti tris sąlygas. Pirmiausia, jie turi būti žymuo. Antra, šį žymenį turi būti galima grafiškai pavaizduoti. Trečia, jis turi leisti atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų (pagal analogiją žr. 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie, C‑49/02, EU:C:2004:384, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, spalvos paprastai yra įprasta daiktų savybė. Netgi konkrečioje prekybos srityje spalvos ir jų deriniai paprastai naudojami dėl jų patrauklumo ar dekoratyvinių savybių, neperteikiant jokios prasmės. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad spalvos ar jų deriniai, naudojami žymint prekę ar paslaugą, gali sudaryti žymenį (žr. 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie, C‑49/02, EU:C:2004:384, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Taikant Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį turi būti nustatyta, ar prašomos įregistruoti spalvos ar spalvų deriniai tame kontekste, kuriame naudojami, iš esmės atrodo kaip žymuo. Šio reikalavimo tikslas – užkirsti kelią teisių į prekių ženklą iškraipymui, siekiant gauti nepagrįstos konkurencinės naudos (pagal analogiją žr. 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie, C‑49/02, EU:C:2004:384, 24 punktą).

42

Be to, dėl reikalavimo, kad žymenį turi būti įmanoma pavaizduoti grafiškai pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį, pažymėtina, jog iš jurisprudencijos matyti, kad grafinis vaizdas turi suteikti galimybę pavaizduoti žymenį vizualiai, konkrečiai kalbant, figūrų, linijų ar rašmenų pavidalu, kad jį galima būtų tiksliai identifikuoti (pagal analogiją žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Sieckmann, C‑273/00, EU:C:2002:748, 46 punktą).

43

Kad atliktų savo funkciją, grafinis vaizdas pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį turi būti aiškus, tikslus, užbaigtas, lengvai prieinamas, suprantamas, pastovus ir objektyvus (pagal analogiją žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Sieckmann, C‑273/00, EU:C:2002:748, 47–55 punktus).

44

Toks aiškinimas yra būtinas geram Europos Sąjungos prekių ženklų registravimo sistemos veikimui. Grafinio vaizdo reikalavimo paskirtis – apibrėžti patį prekių ženklą tam, kad būtų nustatytas tikslus įregistruoto prekių ženklo savininkui suteiktos apsaugos objektas. Prekių ženklo įregistravimo viešajame registre tikslas – kompetentingoms valdžios institucijoms ir visuomenei, ypač ūkio subjektams, suteikti galimybę susipažinti su prekių ženklu. Pirma, kompetentingos valdžios institucijos turi aiškiai ir tiksliai žinoti prekių ženklą sudarančių žymenų pobūdį, kad galėtų vykdyti savo pareigas, susijusias su išankstiniu paraiškų įregistruoti prekių ženklą nagrinėjimu ir su tinkamo bei tikslaus prekių ženklų registro skelbimu ar tvarkymu. Antra, ūkio subjektai turi turėti galimybę aiškiai ir tiksliai žinoti apie esamų ar galimų konkurentų įregistruotus prekių ženklus arba apie pateiktas registracijos paraiškas ir taip gauti svarbią informaciją, susijusią su trečiųjų asmenų teisėmis (pagal analogiją žr. 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie, C‑49/02, EU:C:2004:384, 26–30 punktus).

45

Šiomis aplinkybėmis tam, kad žymuo galėtų atlikti savo, kaip įregistruoto Europos Sąjungos prekių ženklo, vaidmenį, jis turi būti tiksliai, nuosekliai ir pastoviai suvokiamas, kad būtų užtikrinta minėto prekių ženklo pirminė funkcija (žr. 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie, C‑49/02, EU:C:2004:384, 31 ir 32 punktus).

46

Dėl spalvinių prekių ženklų pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog spalvos pavyzdžio pateikimas savaime nėra grafinis vaizdas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį. Tačiau žodinis spalvos aprašymas, kurį sudaro iš simbolių sudaryti žodžiai, yra grafinis jos vaizdas su sąlyga, kad jis atitinka šio sprendimo 44 ir 45 punkte nurodytas sąlygas (pagal analogiją žr. 2003 m. gegužės 6 d. Sprendimo Libertel, C‑104/01, EU:C:2003:244, 33–35 punktus).

47

Dėl prekių ženklų, kuriuos sudaro dviejų ar daugiau spalvų derinys, Teisingumo Teismas paaiškino, jog tam, kad būtų įvykdytos šio sprendimo 44 ir 45 punktuose nurodytos sąlygos, dviejų ar daugiau spalvų, kurios pavaizduotos abstrakčiai ir be kontūrų, grafinis vaizdas turi apimti sisteminį išdėstymą, kuriame spalvos išdėstytos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu. Paprastas dviejų ar daugiau spalvų, kurios pavaizduotos abstrakčiai ir be kontūrų, pateikimas viena šalia kitos ar dviejų ar daugiau spalvų paminėjimas „visomis įmanomomis formomis“ neturi pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį reikalaujamų tikslumo ir nuoseklumo požymių. Iš tiesų dėl tokio pateikimo atsirastų daug skirtingų derinių, neleidžiančių vartotojui suvokti ir įsiminti konkretaus derinio, pagal kurį jis galėtų užtikrintai vėl įsigyti tokį patį pirkinį, o kompetentingoms valdžios institucijoms ir ūkio subjektams – susipažinti su prekių ženklo savininkui suteiktų teisių apsaugos apimtimi (pagal analogiją žr. 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie, C‑49/02, EU:C:2004:384, 33–35 punktus).

48

Atsižvelgiant į šiuos motyvus reikia patikrinti, ar skundžiamuose sprendimuose padaryta vertinimo klaidų.

49

Šiuo atveju Apeliacinė taryba skundžiamo sprendimo 53 punkte byloje T‑101/15 ir skundžiamo sprendimo 52 punkte byloje T‑102/15 patvirtino Anuliavimo skyriaus sprendimus, kuriais ginčijamų prekių ženklų registracija pripažįstama negaliojančia pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį ir 7 straipsnio 1 dalies a punktą, nes jie negali būti laikomi pakankamai tiksliais. Apeliacinė taryba savo išvadą grindė bendra kiekvieno iš ginčijamų prekių ženklų grafinio vaizdo ir aprašymo analize. Kadangi, be dviejų nurodytų spalvų, aprašyme nurodoma tik tam tikra šių spalvų proporcija, Apeliacinė taryba nusprendė, kad vien tik šios proporcijos nurodymas leidžia sujungti šias dvi spalvas į daug skirtingų derinių, todėl nesusieja spalvų iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį, kurio išaiškinimas pateiktas 2004 m. birželio 24 d. Sprendime Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384).

50

Pirma, įstojusios į bylą asociacijos palaikoma ieškovė iš esmės nurodo, kad Apeliacinė taryba klaidingai aiškina ir taiko 2004 m. birželio 24 d. Sprendimą Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384).

51

Konkrečiai ieškovė mano, kad 2004 m. birželio 24 d. Sprendimas Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) taikomas tik grafiniam vaizdui, kurį sudaro paprastas laisvai pasirinktas neapibrėžtas spalvų „derinys“, ir kad jis netaikomas spalvų pateikimui vienai šalia kitos, kuris nėra paprastas „derinys“, kaip tai suprantama pagal minėtą sprendimą. Be to, aptariamas sprendimas iš esmės susijęs su prašymu suteikti apsaugą šioms dviem spalvoms „visomis įmanomomis formomis“. Taigi žodis „arba“, vartojamas 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) 34 punkte, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į žodžių junginį „visomis įmanomomis formomis“. Iš to matyti, kad dviejų spalvų pateikimas viena šalia kitos, kartu tinkamai nurodant jų tarpusavio santykį, išreikštą procentais, nereiškia, kad grafinis vaizdas nėra tikslus ar aiškus, nebent šiems parametrams aiškiai prieštarauja kartu pateiktas aprašymas. Taigi abu elementai turėtų būti vertinami kumuliatyviai. Ginčijamų prekių ženklų nesudaro paprastas spalvų derinys ir jų registracijos paraiškoje neprašoma apsaugos „visoms įmanomoms formoms“. Todėl minėtas sprendimas šiuo atveju neturėtų būti taikomas.

52

Įstojusios į bylą asociacijos nuomone, 2004 m. birželio 24 d. Sprendimas Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) taikomas dviem grafinio vaizdo rūšims: pirma, žymenims, kuriuos sudaro paprastas dviejų ar daugiau spalvų pateikimas viena šalia kitos (aiškintinas kaip „paprastas derinys“) be formos ir kontūrų, ir, antra, žymenims, kuriuos sudaro dvi ar daugiau spalvų, kurios apibrėžiamos kaip vaizduojamos „visomis įmanomomis formomis“. Taigi minėto sprendimo 34 punkte nurodomos dvi alternatyvios situacijos, o ginčijami prekių ženklai nepatenka nė į vieną iš jų.

53

Ieškovės ir įstojusios į bylą asociacijos argumentus dėl 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) apimties reikia atmesti, nes jais klaidingai aiškinamas minėtas sprendimas.

54

Iš tikrųjų šio sprendimo 47 punkte priminti 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) 33–35 punktai turi būti aiškinami kartu ir atsižvelgiant į principus, nurodytus minėto sprendimo 24 ir 26–30 punktuose bei primintus šio sprendimo 41 ir 44 punktuose.

55

Iš šio aiškinimo matyti, kad, siekiant tiksliai nustatyti apsaugos, kurią suteikia iš spalvų derinio sudarytas Europos Sąjungos prekių ženklas, objektą, spalvos turi būti pavaizduotos pagal konkretų išdėstymą ar schemą, kur spalvos susiejamos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu, taip užkertant kelią skirtingiems deriniams, kurie trukdytų vartotojui suvokti ir įsiminti konkretų derinį, kaip Teisingumo Teismas paaiškino 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) 35 punkte.

56

Tokia sąlyga suderinama, pirma, su būtinybe, kad prekių ženklas galėtų atlikti savo kilmės nuorodos funkciją, o tam reikia, kad vartotojai jį suvoktų ir atpažintų tada, kai juo žymimos prekės, atsižvelgiant į tai, kad spalvos paprastai yra įprasta daiktų savybė ir naudojamos dėl patrauklumo ar dekoratyvinių savybių, taip pat neperteikia jokios prasmės; antra, su teisinio saugumo reikalavimu, nes leidžia kompetentingoms institucijoms ir ūkio subjektams aiškiai ir tiksliai žinoti prekių ženklą sudarančių žymenų pobūdį ir trečiųjų asmenų teises; trečia, su reikalavimu vengti nepagrįsto spalvų prieinamumo ribojimo prekyboje, sukuriant vienai įmonei palankią monopolinę situaciją.

57

Taigi svarbu patikrinti, ar ginčijami prekių ženklai leidžia sujungti dvi nagrinėjamas spalvas į daug skirtingų derinių, kaip tai suprantama pagal 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) 35 punktą.

58

Ginčijamų prekių ženklų grafinį vaizdą sudaro vertikalus dviejų spalvų – mėlynos ir sidabro – pateikimas viena šalia kitos santykiu 50 % / 50 %. Prie šio grafinio vaizdo abiem atvejais pateikiamas skirtingas aprašymas. Aprašyme, pateiktame su pirmuoju ginčijamu prekių ženklu (byla T‑101/15), abi spalvos identifikuojamos nurodant tarptautiniu lygiu pripažintą spalvų identifikacinį kodą RAL ir patikslinama, kad jų proporcijos yra „maždaug 50 % / 50 %“. Aprašyme, pateiktame su antruoju ginčijamu prekių ženklu (byla T‑102/15), abi spalvos identifikuojamos nurodant tarptautiniu lygiu pripažintą spalvų identifikacinį kodą „Pantone“ ir patikslinama, kad spalvos „naudojamos vienodomis dalimis viena šalia kitos“.

59

Manytina, kad, pirma, Apeliacinė taryba teisingai konstatavo, jog grafinis ginčijamų prekių ženklų vaizdas yra paprastas dviejų spalvų, be formos ir kontūrų, pateikimas viena šalia kitos, leidžiantis sudaryti kelis skirtingus dviejų spalvų derinius.

60

Antra, Apeliacinė taryba taip pat teisingai nusprendė, jog aprašymai, pateikti su kiekvieno ginčijamo prekių ženklo grafiniu vaizdu, nepateikia papildomų paaiškinimų dėl sisteminio išdėstymo, kuriame spalvos būtų susiejamos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu ir kuris užkirstų kelią skirtingiems šių spalvų deriniams, kaip reikalaujama pagal 2004 m. birželio 24 d. Sprendime Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384).

61

Šių išvadų nepaneigia įvairūs argumentai, kuriuos pateikė ieškovė, palaikoma įstojusios į bylą asociacijos.

62

Pirma, kaip neveiksmingus reikia atmesti ieškovės ir įstojusios į bylą asociacijos argumentus, susijusius su žodžio „Zusammenstellung“ aiškinimu skirtingose 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) 34 punkto kalbinėse versijose, nes žodis „juxtaposition“, nors ir nenurodo tam tikro laisvai pasirinkto derinio, kaip tvirtina ieškovė ir įstojusi į bylą asociacija, nebūtinai sudaro sisteminį išdėstymą, kaip tai suprantama pagal 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) 33 punktą. Nors spalvų pateikimas viena šalia kitos reiškia tiesioginį dviejų ar daugiau spalvų, esančių viena šalia kitos, sujungimą, toks sujungimas gali būti pateikiamas keliais skirtingais variantais. Minėtas spalvų pateikimas viena šalia kitos gali būti skirtingų formų, sudarančių paveikslėlius arba skirtingas schemas, išlaikant „maždaug 50 % / 50 % santykį“ arba „vienodas proporcijas“.

63

Proporcijų nurodymas ginčijamų prekių ženklų aprašyme pateikia tik papildomos informacijos, pagal kurią abi spalvos erdvėje išsidėsto taip, kad, neatsižvelgiant į pateikimo viena šalia kitos formą, kiekviena spalva užima po pusę erdvės. Iš to matyti, kad reikia atmesti ir 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) aiškinimą, kurį siūlo ieškovė, palaikoma įstojusios į bylą asociacijos, pagal kurį skirtingų spalvų proporcijų arba santykio patikslinimo pakanka, kad būtų įvykdytas minėtame sprendime nurodytas sisteminio išdėstymo reikalavimas.

64

Iš tikrųjų dviejų spalvų išdėstymas gali nebūti iš anksto nustatytas ir nuoseklus ne tik dėl skirtingų šių spalvų proporcijų, bet ir dėl skirtingos šių spalvų, pateiktų vienodomis proporcijomis, pozicijos erdvėje.

65

Antra, reikia atmesti įstojusios į bylą asociacijos tvirtinimą, kad vertikalus dviejų spalvotų juostų pateikimas viena šalia kitos (mėlynos spalvos – kairėje pusėje, o sidabro spalvos – dešinėje) maždaug vienodomis proporcijomis yra vienintelis sisteminis išdėstymas, kuriame spalvos susiejamos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu. Iš tikrųjų šio sprendimo 54–60 punktuose buvo aiškiai nurodyta, kad šiuo atveju grafinio dviejų viena šalia kitos pateiktų spalvų vaizdo pateikimo, nurodant atitinkamas jų proporcines dalis, nepakanka, kad būtų nustatytas sisteminis šių spalvų išdėstymas. Be kita ko, svarbu konstatuoti, kad ieškovė kartu su savo registracijos paraiškomis, pagrįstomis ginčijamų prekių ženklų dėl naudojimo įgytu skiriamuoju požymiu, pateikė įrodymų, kad šių prekių ženklų vaizdas labai skiriasi nuo minėtose paraiškose esančio grafinio vaizdo, kuriame abi spalvos pateikiamos vertikaliai viena šalia kitos.

66

Taigi pati ieškovė mano, kad abstrakčiai apibrėžti ginčijami prekių ženklai, t. y. spalviniai prekių ženklai, suteikia apsaugą, kuri apima skirtingus mėlynos ir sidabro spalvos išdėstymus, o ne tik išdėstymą, kurį sudaro dvi vienodos vertikalios juostos (mėlynos spalvos – kairėje, o sidabro spalvos – dešinėje), kaip nurodo įstojusi į bylą asociacija. Taigi ieškovė pripažįsta, kad dėl įregistruoto grafinio ginčijamų prekių ženklų vaizdo galima sukurti daug variantų, kurie nebūtų nei iš anksto nustatyti, nei nuoseklūs.

67

Būtent tokio rezultato siekiama išvengti 2004 m. birželio 24 d. Sprendimu Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384), nes jis nesuderinamas su Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį pagrindžiančiais tikslais, nurodytais šio sprendimo 41 ir 44 punktuose, t. y. siekiu užtikrinti prekių ženklo funkciją ir vartotojų galimybę atpažinti ir įsiminti prekių ženklą, o tai reiškia, kad vizualiai jis turi atrodyti taip, koks buvo įregistruotas.

68

Trečia, jei, kaip tvirtina įstojusi į bylą asociacija, siekiant užtikrinti Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnyje nustatytus tikslumo ir nuoseklumo reikalavimus pakaktų taikyti taisyklę „tai, ką matome, yra tai, ką gauname“, darytina išvada, jog vertikalus dviejų vienodų spalvotų juostų pateikimas viena šalia kitos (mėlynos spalvos – kairėje pusėje, o sidabro spalvos – dešinėje) yra vienintelis išdėstymas, kuriam taikoma ginčijamų prekių ženklų registracijos teikiama apsauga. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 65 punkto, taip negali būti.

69

Priešingai, būtent taikant šią taisyklę reikalaujama, kad grafinis vaizdas – toks, koks jis buvo pateiktas ir koks yra matomas („tai, ką matome“), būtų vienintelis, kuriam taikoma ginčijamų prekių ženklų suteikiama apsauga („tai, ką gauname“). Šiuo požiūriu 2004 m. birželio 24 d. Sprendimas Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) patikslina praktines iš šios taisyklės išplaukiančias pasekmes, susijusias su spalvinių prekių ženklų registracijos sąlygomis.

70

Ketvirta, tai, kad šiuo atveju Apeliacinė taryba taiko 2004 m. birželio 24 d. Sprendimą Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384), nepaneigia, priešingai, nei tvirtina ieškovė ir įstojusi į bylą asociacija, šios rūšies prekių ženklų egzistavimo ar jų registruotino pobūdžio – tai pažeistų Reglamento Nr. 207/2009, iš dalies pakeisto 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/2424, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 207/2009 ir Reglamentas Nr. 2868/95 ir kuriuo panaikinamas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2869/95 dėl Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) mokamų mokesčių (OL L 341, 2015, p. 21), 4 straipsnį, pagal kurį Europos Sąjungos prekių ženklą gali sudaryti bet kokie žymenys, visų pirma žodžiai, tarp jų asmenų pavardės, piešiniai, raidės, skaitmenys, spalvos, išorinis prekių arba jų įpakavimo vaizdas, jeigu jie leidžia, pirma, atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų ir, antra, Europos Sąjungos prekių ženklų registre jie turi būti pavaizduoti taip, kad leistų kompetentingos institucijoms ir visuomenei tiksliai ir aiškiai nustatyti, kas yra jų savininkams suteiktos apsaugos objektas. Bet šis reglamentas taikomas tik nuo 2017 m. spalio 1 d.

71

Tam pakanka, kad prekių ženklo savininkas pateiktų grafinį prekių ženklo vaizdą, kuris tiksliai atitiktų jo siekiamos gauti apsaugos objektą. Tačiau jam draudžiama pateikti grafinį vaizdą siekiant gauti platesnę apsaugą nei ta, kurią suteikia minėtas vaizdas arba kuri jo neatitiktų, o tai tiesiogiai nesuderinama su taisykle „tai, ką matome, yra tai, ką gauname“.

72

Penkta, remdamasi konsultanto nuomone ieškovė pripažino, kad reikalaujamo žymens aprašymo tikslas yra užtikrinti vienodą prekių ženklo atkūrimą praktiškai, leidžiant tam tikrus „nedidelius skirtumus“, kurie neišvengiami atkuriant žymenį komerciniais tikslais. Vis dėlto šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamų prekių ženklų, kaip jie pavaizduoti ir aprašyti, ir prekių ženklų, kaip jie yra atkurti, skirtumai nėra nedideli, nes dviejų vienodų vertikalių juostų pateikimas viena šalia kitos (mėlynos spalvos – kairėje, o sidabro spalvos – dešinėje) nėra pakartotas ant ieškovės prekių.

73

Šešta, ieškovė ir įstojusi į bylą asociacija mano, kad reikalavimas aprašyti sisteminį išdėstymą spalvų, kurios yra prekių ženklo, sudaryto iš spalvų derinio, registracijos paraiškos objektas, iš esmės panaikintų spalvinių prekių ženklų ir vaizdinių prekių ženklų skirtumą.

74

Su šiuo teiginiu negalima sutikti. Iš tikrųjų, net jeigu dėl tikslaus spalvų išdėstymo vaizdo arba aprašymo spalvinis prekių ženklas supanašėja į vaizdinį prekių ženklą, šių dviejų prekių ženklų kategorijų apsaugos objektas yra skirtingas.

75

Be to, kaip teisingai pažymi įstojusi į bylą šalis, spalvinis prekių ženklas be kontūrų gali būti naudojamas ant viso prekių, kurioms jis skirtas, paviršiaus, neatsižvelgiant į jų formą arba pakuotę, o taip nėra vaizdinių prekių ženklų atveju (šiuo klausimu žr. 2015 m. sausio 28 d. Sprendimo Enercon / VRDT (Penki žalios spalvos atspalviai), T‑655/13, nepaskelbtas Rinkinyje, EU:T:2015:49, 16 punktą). Taigi įmonė visada bus suinteresuota įregistruoti spalvinį prekių ženklą dėl to, kad šios rūšies prekių ženklai suteikia platesnę apsaugą nei vaizdiniai prekių ženklai.

76

Ieškovė nurodo, pirma, kad pareiga pateikti tokį aiškų aprašymą, kurią Apeliacinė taryba suformulavo skundžiamo sprendimo 50 punkte byloje T‑101/15 ir skundžiamo sprendimo 49 punkte byloje T‑102/15, neišplaukia nei iš taikytinų teisės aktų, nei iš jurisprudencijos, antra, kad jurisprudencijoje niekada nebuvo nuspręsta, jog tokiame aprašyme turi būti apibūdintas nagrinėjamo prekių ženklo realus naudojimas, ir, trečia, kad toks reikalavimas, kuris taikomas tik spalviniams prekių ženklams, laikytinas vienodo požiūrio principo pažeidimu. Taigi Apeliacinė taryba sukūrė papildomą sąlygą, kuri keliama tik spalviniams prekių ženklams ir nenumatyta Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnyje.

77

Iš anksto reikia patikslinti, kad Apeliacinė taryba skundžiamuose sprendimuose netvirtino, jog egzistuoja pareiga pateikti aiškų prašomo įregistruoti prekių ženklo aprašymą. Ji tik nurodė, kad „šiuo atveju“ reikalingas aiškus aprašymas.

78

Dėl klausimo, ar Apeliacinė taryba galėjo pagrįstai nuspręsti, kad aiškus ginčijamų prekių ženklų aprašymas šiuo atveju yra būtinas, pirma, primintina, jog Reglamento Nr. 2868/95 3 taisyklės 3 dalyje numatyta, kad registracijos paraiškoje „gali būti pateikiamas ženklo aprašymas“.

79

Kaip skundžiamų sprendimų 48 punkte nurodė Apeliacinė taryba, jei registracijos paraiškoje pateiktas aprašymas, jis turi būti nagrinėjamas kartu su grafiniu vaizdu.

80

Be to, kaip Apeliacinė taryba teisingai pažymėjo skundžiamų sprendimų 43 punkte, iš 2003 m. gegužės 6 d. Sprendimo Libertel (C‑104/01, EU:C:2003:244) matyti, jog žymens aprašymas gali būti reikalingas tam, kad būtų įvykdyti Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio reikalavimai.

81

Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai sisteminis išdėstymas, kuriame spalvos susiejamos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu, neišplaukia iš grafinio vaizdo, todėl grafinis vaizdas neleidžia aiškiai apibrėžti apsaugos objekto, kaip kad buvo nurodyta šio sprendimo 59 punkte.

82

Taigi skundžiamo sprendimo 50 punkte byloje T‑101/15 ir skundžiamo sprendimo 49 punkte byloje T‑102/15 Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad šiuo atveju buvo reikalinga pateikti aiškų sisteminio išdėstymo, kuriame spalvos susiejamos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu, aprašymą.

83

Antra, reikia atmesti ir ieškovės kritiką, pagal kurią Apeliacinė taryba reikalavo, kad aprašyme būtų apibūdintas nagrinėjamo prekių ženklo realus naudojimas.

84

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors skundžiamų sprendimų 48 punkte nurodyta žymens suteikiamos apsaugos „apimtis“, t. y. sąvoka, kuri paprastai nagrinėjama vertinant atitinkamą naudojimą pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį arba 15 straipsnį, šiuo atveju šis žodis, kuris naudojamas skundžiamuose sprendimuose, turi būti suprantamas kaip nurodantis Europos Sąjungos prekių ženklo suteikiamos apsaugos „objektą“, kaip per posėdį nurodė EUIPO.

85

Reikalavimas, kad prekių ženklui, kurį sudaro dviejų ar daugiau spalvų derinys, būtų būdingas sisteminis išdėstymas, kuriame spalvos susiejamos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu, neprilygsta reikalavimui apibrėžti realų prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimą. Tačiau dėl tokio prekių ženklo abstraktaus pobūdžio ir riboto spalvų gebėjimo perteikti tam tikrą konkrečią reikšmę ir nurodyti prekės arba paslaugos komercinę kilmę būtina, kad nagrinėjamu prekių ženklu suteikiamos apsaugos objektas būtų apibrėžtas pakankamai tiksliai. Spalviniai prekių ženklai skiriasi nuo kitų rūšių prekių ženklų, kurie savo pobūdžiu yra tikslesni ir gali geriau perteikti tam tikrą reikšmę. Todėl, atsižvelgiant į spalvinių prekių ženklų pobūdį ir jiems būdingas savybes, reikalavimas, kad tokiais prekių ženklais suteikiamos apsaugos objektas būtų apibrėžtas pakankamai tiksliai, neturi būti laikomas vienodo požiūrio principo pažeidimu.

86

Trečia, dėl tariamo vienodo požiūrio principo pažeidimo reikia pridurti, jog spalviniai prekių ženklai, priešingai nei erdviniai prekių ženklai, neribojami nei erdvės, nei formos požiūriu; priešingai nei vaizdiniai prekių ženklai, jų neriboja kontūrai, ir jie išreiškiami vizualiai, o ne garsu ar simboliais, kaip būtų garsinių ar žodinių prekių ženklų atveju.

87

Spalvų derinio atveju vienintelis galimas išdėstymas erdvėje be kontūrų yra spalvų pateikimas viena šalia kitos įvairiais išdėstymo būdais. Taigi galima pateikti tik patikslinimus, susijusius su konkrečiais atitinkamų spalvų atspalviais ir proporcijomis, kuriomis tos spalvos pateikiamos. Toks pavaizdavimas lemia per platų prekių ženklo suteikiamos apsaugos objektą, kuris nesuderinamas su spalvų prieinamumo reikalavimu, todėl turi būti patikslintas, kiek tai susiję su sisteminiu išdėstymu, kuriame spalvos susiejamos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu jau pateikiant registracijos paraišką.

88

Be to, kaip Apeliacinė taryba teisingai nurodė skundžiamo sprendimo 51 punkte byloje T‑101/15 ir skundžiamo sprendimo 50 punkte byloje T‑102/15, iš 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Sieckmann (C‑273/00, EU:C:2002:748) matyti, jog reikalavimas, kad žymuo būtų aiškus, tikslus, užbaigtas, lengvai prieinamas, suprantamas, pastovus ir objektyvus, turi būti vertinamas individualiai pagal kiekvieną prekių ženklų kategoriją, atsižvelgiant į jo pobūdį ir būdingas savybes.

89

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog Apeliacinė taryba nesuklydo, kai skundžiamo sprendimo 48, 49 ir 51 punktuose byloje T‑101/15 ir skundžiamo sprendimo 48 ir 50 punktuose byloje T‑102/15 nusprendė, kad vien mėlynos ir sidabro spalvų proporcijų nurodymas leidžia sukurti daug skirtingų šių spalvų derinių, todėl tai nėra sisteminis išdėstymas, kuriame spalvos susiejamos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu, nes sukuriamas labai skirtingas bendras įspūdis, o vartotojams trukdoma užtikrintai vėl įsigyti tą patį pirkinį. Taigi ji teisingai nusprendė, kad šiuo atveju pateiktas grafinis vaizdas su aprašymu, kuriame nurodytos tik abiejų spalvų proporcijos, negali būti laikomas pakankamai tiksliu, ir kad ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas pažeidžiant Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies a punktą.

90

Be to, kaip Apeliacinė taryba teisingai nurodė skundžiamo sprendimo 49 punkte byloje T‑101/15, ši išvada galioja abiem ginčijamiems prekių ženklams. Žodis „maždaug“, esantis pirmojo ginčijamo prekių ženklo aprašyme, dar labiau sustiprina netikslumą grafinio vaizdo, kuris tapatus abiejų ginčijamų prekių ženklų atveju ir kuris leidžia skirtingus abiejų nagrinėjamų spalvų išdėstymus, nes yra pateiktas su aprašymu, kuriame nepateikta paaiškinimų, leidžiančių manyti, jog yra tik vienas išdėstymas, kuriame spalvos susiejamos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu.

91

Taigi pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

92

Pirmiausia reikia patikslinti, kad vienodo požiūrio principo pažeidimu ieškovė aiškiai remiasi ne ieškinyje, o tik dublike, kai nurodo konsultanto nuomonėje pateiktus argumentus, ir pastabų, pateiktų dėl įstojusios į bylą asociacijos pareiškimo dėl įstojimo į bylą, punktuose, kuriuose kalbama apie proporcingumo principą.

93

Vis dėlto aiški nuoroda dublike į vienodo požiūrio principą iš esmės laikytina tik kaltinimo, kuris jau buvo minėtas ieškinyje, formaliu pristatymu.

94

Šiuo atveju ieškovė nurodo, kad pateikiant registracijos paraišką keliamas reikalavimas aprašyti, kaip prekių ženklo apsaugos objektas realiai taikomas nagrinėjamoms prekėms ir paslaugoms, nekeliamas kitoms prekių ženklų kategorijoms, kaip antai erdviniams prekių ženklams, garsiniams ar žodiniams prekių ženklams. Toks reikalavimas reiškia, kad ginčijami prekių ženklai vertinami skirtingai, atsižvelgiant į EUIPO ir Bendrojo Teismo jurisprudenciją spalvinių prekių ženklų srityje.

95

Pagal Sąjungos teisėje įtvirtintą vienodo požiūrio principą visos panašios situacijos turi būti vertinamos vienodai. Iš jurisprudencijos matyti, kad diskriminacija gali atsirasti tik tuomet, kai panašioms situacijoms taikomos skirtingos taisyklės arba kai ta pati taisyklė taikoma skirtingoms situacijoms (žr. 2012 m. gegužės 10 d. Sprendimo Komisija / Estija, C‑39/10, EU:C:2012:282, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.

96

Pirma, kalbant apie palyginimą su kitų rūšių prekių ženklais, kaip buvo analizuota šio sprendimo 85–88 punktuose, pažymėtina, jog iš prekių ženklo, kurį sudaro spalvų, pateikiamų be kontūrų ar formos, derinys, pobūdžio matyti, jog tam, kad tikslus jo apsaugos dalykas būtų aiškus ir suprantamas vartotojams bei ūkio subjektams ir kad jis atliktų savo esminę kilmės nuorodos funkciją, nesuteikdamas neproporcingos konkurencinės naudos, jo grafinis vaizdas arba kartu pateikiamas aprašymas turi apimti konkrečius nagrinėjamų spalvų atspalvius, proporcijas ir jų išdėstymą erdvėje. Tokio tikslumo laipsnio reikalaujama dėl to, kad spalviniai prekių ženklai dėl savo pobūdžio yra savaime mažiau tikslūs, todėl skiriasi nuo kitų rūšių prekių ženklų. Taigi skirtingas požiūris yra pateisinamas atsižvelgiant į šio sprendimo 95 punkte nurodytą jurisprudenciją.

97

Kalbant apie ankstesnę EUIPO sprendimų priėmimo praktiką, susijusią su spalviniais prekių ženklais, pakanka priminti, kad sprendimai dėl žymens įregistravimo kaip Europos Sąjungos prekių ženklo, kuriuos remdamosi Reglamentu Nr. 207/2009 turi priimti Apeliacinės tarybos, priskiriami prie ribotos kompetencijos, o ne diskrecijos. Todėl Apeliacinių tarybų priimtų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis teismų pateiktu šio reglamento išaiškinimu, o ne ankstesniais jų sprendimais (2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo BioID / VRDT, C‑37/03 P, EU:C:2005:547, 47 punktas).

98

Atsižvelgiant į vienodo požiūrio ir gero administravimo principus buvo nuspręsta, kad EUIPO, nagrinėdama Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraišką, turi atsižvelgti į sprendimus, kurie jau buvo priimti dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą (2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 74 punktas).

99

Vis dėlto šie principai turi būti suderinami su teisėtumo užtikrinimu. Todėl asmuo, prašantis įregistruoti žymenį kaip Europos Sąjungos prekių ženklą, negali savo labui remtis kitų naudai padarytais galbūt neteisėtais veiksmais, siekdamas, kad būtų priimtas tapatus sprendimas (2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 75 ir 76 punktai).

100

Šiuo atveju, pirma, ieškovė remiasi EUIPO gairėmis, pagal kurias: „kai prašoma įregistruoti spalvų derinį, pateiktame grafiniame vaizde šios spalvos turi būti atribotos erdvėje, kad būtų galima nustatyti prašomos teisės apimtį (what you see is what you get – tai, ką matome, yra tai, ką gauname). Grafinis vaizdas turi aiškiai nurodyti skirtingų spalvų proporciją ir poziciją, taip pat apimti sisteminį išdėstymą, kuriame spalvos susiejamos iš anksto nustatytu ir nuosekliu būdu“. Remdamasi tuo ji daro išvadą, kad EUIPO praktikoje numatyta spalvinių prekių ženklų registracijos paraiškų analizė pagrįsta taisykle „tai, ką matome, yra tai, ką gauname“.

101

Šiuo atveju negali būti nurodoma tokios praktikos pažeidimo. Iš tikrųjų iš šio sprendimo 69 punkto matyti, kad sisteminio išdėstymo reikalavimas, apibūdintas 2004 m. birželio 24 d. Sprendime Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384), nėra nesuderinamas su minėta taisykle. Priešingai, reikia konstatuoti, kad toks reikalavimas tiesiogiai išplaukia iš EUIPO gairių punkto, kuriuo rėmėsi ieškovė, formuluotės.

102

Antra, ieškovė remiasi EUIPO praktika, suformuota po 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) priėmimo, iš kurios matyti, kad, remdamasi taisykle „tai, ką matome, yra tai, ką gauname“, ji priėmė paraiškas įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklus, kuriuos sudaro spalvų deriniai ir kurie panašūs į ginčijamus prekių ženklus, ir kad šios paraiškos buvo patvirtintos tam tikrais Apeliacinių tarybų sprendimais.

103

Šiuo klausimu, kaip priminta šio sprendimo 99 punkte, ieškovė negali savo labui remtis kitų naudai padarytais galbūt neteisėtais veiksmais (šiuo klausimu taip pat žr. 2017 m. kovo 22 d. Sprendimo Intercontinental Exchange Holdings / VRDT (BRENT INDEX), T‑430/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:198, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

104

Trečia, ieškovė tvirtina, kad Bendrasis Teismas niekada nebuvo nusprendęs, jog registracijos paraiškoje būtina nurodyti tikslų spalvų, kurios naudojamos ant prekių, išdėstymą. Be kita ko, ji remiasi 2009 m. spalio 28 d. Sprendimu BCS / VRDT – Deere (Žalios ir geltonos spalvų derinys) (T‑137/08, EU:T:2009:417), 2010 m. lapkričio 12 d. Sprendimu Deutsche Bahn / VRDT (Pilkos ir raudonos spalvų horizontalus derinys) (T‑404/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:466), 2010 m. lapkričio 12 d. Sprendimu Deutsche Bahn / VRDT (Pilkos ir raudonos spalvų vertikalus derinys) (T‑405/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:467) ir 2015 m. sausio 28 d. Sprendimu Penki žalios spalvos atspalviai (T‑655/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:49).

105

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad nurodyti sprendimai nesusiję su Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio ir 7 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu, nes Bendrasis Teismas neturėjo išnagrinėti nagrinėjamų žymenų aiškumo ir tikslumo reikalavimų klausimo.

106

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmojo pagrindo antrą dalį.

107

Dėl šios pirmojo pagrindo dalies reikia nurodyti, kad ieškinyje ieškovė aiškiai nesiremia proporcingumo principo pažeidimu ir kad pirmą kartą jį nurodo dublike. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, priešingai, nei tvirtina EUIPO, reikia pripažinti šią pirmojo pagrindo dalį priimtina. Dėl pirmą kartą dublike išdėstytų argumentų primintina, kad iš susijusių Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punkto ir 84 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog ieškinyje turi būti nurodytas bylos dalykas ir teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka, o vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tačiau pagrindas, kuriuo išplečiamas anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai ieškinyje nurodytas pagrindas ir kuris yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu. Tas pats taikoma argumentams, kurie pateikti pagrindui pagrįsti (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2002 m. kovo 21 d. Sprendimo Joynson / Komisija, T‑231/99, EU:T:2002:84, 156 punktą).

108

Šiuo atveju argumentai, susiję su neproporcingais rezultatais, kuriuos lėmė EUIPO atliktas 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) taikymas, kiek tai susiję su spalvinio prekių ženklo grafinio vaizdo atitiktimi Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio reikalavimams, netiesiogiai išplaukia iš ieškinyje pateiktų ieškovės tvirtinimų, kad nebūtina kartu su ginčijamų prekių ženklų grafiniu vaizdu pateikti aiškaus aprašymo, ir iš to, kad nėra teisės aktuose įtvirtinto tokio reikalavimo.

109

Iš to matyti, kad pagrindą, susijusį su proporcingumo principu, kurį įstojusi į bylą asociacija pateikė įstojimo į bylą paaiškinime, taip pat reikia pripažinti priimtinu pagal Procedūros reglamento 142 straipsnio 1 dalį.

110

Dėl šio pagrindo pagrįstumo pažymėtina: kadangi šiuo klausimu ieškovės pateiktais argumentais kritikuojama tai, jog spalviniai prekių ženklai vertinami kitaip nei kitų kategorijų prekių ženklai, jie iš tikrųjų yra susiję su vienodo požiūrio principu, todėl turi būti atmesti, kaip matyti iš šio sprendimo 94–106 punktų.

111

Dėl kritikos, kad Apeliacinės tarybos pasirinktas 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) aiškinimas lemia tai, kad spalvinių prekių ženklų grafiniam vaizdui keliami reikalavimai taikomi per griežtai, atsižvelgiant į šių reikalavimų tikslus, ir kad reikalavimai tampa nepagrįstai dideli, primintina, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl esant galimybei rinktis tarp kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytų tikslų atžvilgiu (2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, EU:C:2001:420, 81 punktas ir 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 50 punktas).

112

Pirmiausia, kaip nurodyta šio sprendimo 41, 43 ir 44 punktuose, pagrindiniai Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio tikslai yra, be kita ko, užtikrinti Europos Sąjungos prekių ženklo kilmės nuorodos funkciją, o tai reiškia, kad jis turi būti tiksliai, nuosekliai ir pastoviai suvokiamas, taip pat prekių ženklo savininko, kompetentingų institucijų ir kitų ūkio subjektų teisinį saugumą, o tai reiškia, kad Europos Sąjungos prekių ženklo suteikiamos apsaugos objektas turi būti tiksliai apibrėžtas, ir apsaugoti visuotinį interesą nepagrįstai neriboti spalvų prieinamumo ir užkirsti kelią teisių į Europos Sąjungos prekių ženklus iškraipymui, siekiant gauti nepagrįstos konkurencinės naudos.

113

Antra, pabrėždamas aiškumo ir tikslumo reikalavimus, kurie spalviniam prekių ženklui keliami siekiant išvengti kelių skirtingų derinių, Teisingumo Teismas įvertino šio reikalavimo proporcingumą atsižvelgiant į minėta nuostata siekiamus tikslus.

114

Trečia, šio prekių ženklams, kuriuos sudaro spalvų derinys, keliamo reikalavimo proporcingumas tiesiogiai išplaukia iš šių prekių ženklų pobūdžio, kaip analizuota šio sprendimo 84–86 punktuose. Iš tikrųjų, siekiant apibrėžti tikslų tokio prekių ženklo suteikiamos apsaugos objektą, būtina, kad paduodant registracijos paraišką jis būtų pavaizduotas objektyviai ir apimtų išdėstymą, pagal kurį vartotojas suvoktų prekių ženklą ir jį įsimintų.

115

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo atveju 2004 m. birželio 24 d. Sprendime Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) nustatytos sąlygos nėra neproporcingos atsižvelgiant į minėtų reikalavimų tikslus.

116

Be to, jeigu EUIPO sutiktų suteikti apsaugą dviejų ar daugiau spalvų deriniui, dėl kurio de facto galimi keli skirtingi deriniai, suteikta apsauga būtų neproporcinga atsižvelgiant į prekių ženklų teisės tikslą, kuris yra vartotojų interesais užtikrinti prekių kilmės nuorodos funkciją komercinėje praktikoje.

117

Ketvirta, įstojusi į bylą asociacija tvirtina, kad proporcingumo principo pažeidimas dar akivaizdesnis dėl to, kad naujajame Reglamente Nr. 2015/2424 panaikintas grafinio vaizdo reikalavimas, o į Reglamentą Nr. 207/2009 įterptas 4 straipsnio b punktas (dabar Reglamento Nr. 2017/1001 4 straipsnio b punktas), kuriame numatytas paprasčiausias reikalavimas, kad žymenis turi būti galima pavaizduoti „tokiu būdu, kad kompetentingos institucijos ir visuomenė galėtų aiškiai ir tiksliai nustatyti jo savininkui suteiktos apsaugos objektą“.

118

Nors Reglamento Nr. 207/2009, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2015/2424, 4 straipsnio b punktas netaikomas šioje byloje, pakanka konstatuoti, jog toks argumentas grindžiamas klaidingu šios nuostatos aiškinimu. Naujojo Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnio, kuriuo veikiau siekiama sustiprinti teisinį saugumą, formuluotė yra griežtesnė už ankstesniąją, nes į ją aiškiai įtraukti tikslai, suformuluoti 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendime Sieckmann (C‑273/00, EU:C:2002:748) ir 2004 m. birželio 24 d. Sprendime Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384); taigi ji puikiai atitinka šią jurisprudenciją ir jos taikymą, kurį Apeliacinė taryba atliko skundžiamuose sprendimuose.

119

Be to, priešingai, nei tvirtina ieškovė, ir kaip nurodo įstojusi į bylą šalis, pažymėtina, jog nėra neįmanoma ir neproporcinga reikalauti, kad prekių ženklo, kurį sudaro spalvų derinys, registracijos paraiškoje būtų pateiktas grafinis vaizdas arba kartu aprašymas, apimantis sisteminį spalvų išdėstymą erdvėje, kad būtų galima aiškiai ir tiksliai suvokti minėto prekių ženklo suteikiamos apsaugos objektą.

120

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti kaip nepagrįstą pirmojo pagrindo trečią dalį, susijusią su proporcingumo principo pažeidimu, todėl – ir visą pirmąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

121

Remdamasi šiuo pagrindu ieškovė, palaikoma įstojusios į bylą asociacijos, kaltina Apeliacinę tarybą nusprendus, pirma, kad faktas, jog pateikiant ginčijamų prekių ženklų registracijos paraiškas ekspertas pritarė ir net pasiūlė aprašymo formuluotę, nepagrindžia teisėtų lūkesčių, ir, antra, kad arba nėra nusistovėjusios EUIPO praktikos, arba ji neprilygsta informacijai, kuri galėtų pagrįsti teisėtus lūkesčius.

122

Galiausiai ieškovė mano, kad EUIPO, kuri ginčijamus prekių ženklus įregistravo remdamasi jų dėl naudojimo įgytu skiriamuoju požymiu, netiesiogiai nusprendė dėl minėtų prekių ženklų atitikties Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsniui.

123

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija šiuos argumentus.

124

Pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą padavus prašymą EUIPO arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, Europos Sąjungos prekių ženklas paskelbiamas negaliojančiu, jeigu Europos Sąjungos prekių ženklas buvo įregistruotas nesilaikant 7 straipsnio reikalavimų.

125

Pagal nusistovėjusią jurisprudenciją galimybę remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu turi kiekvienas privatus asmuo, kuriam konkrečiomis garantijomis institucija sukėlė pagrįstų lūkesčių. Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, besąlyginė ir nuosekli informacija iš teisėtų ir patikimų šaltinių (žr. 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Kachakil Amar / VRDT (Išilginė, trikampiu pasibaigianti linija), T‑388/04, nepaskelbtas Rink., 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

126

Vis dėlto šios garantijos turi atitikti taikytinas nuostatas ir normas, nes pažadai, kuriais neatsižvelgiama į šias taikytinas Sąjungos teisės normas, suinteresuotajam asmeniui negali sukurti teisėtų lūkesčių (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Interkobo / VRDT – XXXLutz Marken (my baby), T‑523/10, EU:T:2012:326, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

127

Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad, norėdamas remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, ieškovas turi galėti remtis lūkesčiais, pagrįstais tiksliomis garantijomis, kurias pateikė administracija ir kurie galėjo lemti teisės subjekto, kuris elgėsi sąžiningai ir parodė tokį rūpestingumą, kokio reikalaujama iš įprastai informuoto ūkio subjekto, pateisinamą klaidą (žr. 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo dm-drogerie markt / VRDT – Distribuciones Mylar (dm), T‑36/09, EU:T:2011:449, 114 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

128

Šiuo atveju skundžiamų sprendimų 29 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, jog ieškovė negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, nes pateikiant registracijos paraišką eksperto pateikti aprašymo pasiūlymai nelaikytini tikslia, besąlygine ir nuoseklia informacija, dėl kurios ji galėtų turėti pagrįstų lūkesčių, kad ginčijamų prekių ženklų registracija galios.

129

Dėl pirmojo ginčijamo prekių ženklo pasakytina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad per telefoninius pokalbius, įvykusius 2004 m. rugpjūčio 11 d.–rugsėjo 3 d. laikotarpiu, ekspertas prašė ieškovės atstovo patikslinti registracijos paraišką atsižvelgiant į 2004 m. birželio 24 d. Sprendime Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) nustatytas registravimo sąlygas ir konkrečiai papildomai pateikti informacijos apie abiejų nagrinėjamų spalvų proporcijas ir apie tai, kaip šios spalvos bus pateikiamos. Po šio eksperto prašymo ieškovė 2004 m. spalio 11 d. pateikė šio sprendimo 3 punkte nurodytą aprašymą; pirmasis ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas 2005 m. liepos 25 d.

130

Dėl antrojo ginčijamo prekių ženklo pažymėtina, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 11–13 punktuose, jog po to, kai ekspertas pranešė apie formos reikalavimų nesilaikymą ir paprašė patikslinti proporcijas, kuriomis kiekviena spalva bus naudojama ant prekių, ir tai, kaip šios spalvos bus pateikiamos, ieškovė pateikė aprašymą, kuriame nurodyta, jog „spalvos naudojamos vienodomis dalimis viena šalia kitos“. 2011 m. kovo 8 d. buvo įregistruotas antrasis ginčijamas prekių ženklas.

131

EUIPO neginčija šių faktinių aplinkybių.

132

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip EUIPO patvirtino per posėdį, abiem atvejais ekspertas tik paprašė ieškovės patikslinti pateiktą aprašymą, t. y. nurodyti abiejų susijusių spalvų proporcijas ir kaip jos bus pateiktos. Ieškovės pateiktiems patikslinimams buvo pritarta. Tačiau tai nereiškia, kad ekspertas abiem atvejais suteikė tikslias, besąlygines ir nuoseklias garantijas, kad šie aprašymai atitiks Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnyje numatytus teisinius reikalavimus.

133

Pirma, nors ekspertas du kartus priėmė du aprašymus, kurie neatitiko 2004 m. birželio 24 d. Sprendime Heidelberger Bauchemie (C‑49/02, EU:C:2004:384) nustatytų reikalavimų, tokios aplinkybės neturėtų sutrukdyti tam, kad ginčijamų prekių ženklų registracija būtų pripažinta negaliojančia, jeigu jie buvo įregistruoti pažeidžiant vieną iš absoliučių atmetimo pagrindų, numatytų Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnyje.

134

Antra, net darant prielaidą, kad eksperto pateikta informacija gali būti laikoma tiksliomis ir besąlyginėmis garantijomis, iš šio sprendimo 126 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti: kadangi tokios garantijos neatitiko taikytinų nuostatų reikalavimų, jos negalėjo pagrįsti teisėtų lūkesčių.

135

Trečia, Europos Sąjungos prekių ženklo įregistravimas, prieš tai įvykus arba neįvykus diskusijoms dėl įrodymų, kuriuos reikia pateikti siekiant užtikrinti paraiškos teisingumą ir išsamumą, neapsaugo minėto prekių ženklo savininko nuo rizikos, kad šio prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalį. Iš šio sprendimo 126 punkte minėtos jurisprudencijos matyti, kad teisinio saugumo reikalavimas, kuris yra šia nuostata siekiamas bendrasis interesas, neišvengiamai nusveria galimus teisėtus lūkesčius ir privataus pobūdžio interesus, kuriais galėtų remtis Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas.

136

Be to, Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies tikslas yra būtent leisti ištaisyti galimas klaidas, eksperto padarytas pateikus registracijos paraišką, nesvarbu, ar prieš padarant klaidą vyko diskusija su prekių ženklo paraišką pateikusiu asmeniu, ar ne, nes abiem atvejais registracija tariamai buvo atlikta teisingai, tačiau ji gali būti panaikinta dėl absoliutaus panaikinimo pagrindo, kaip matyti iš šio straipsnio formuluotės.

137

Antra, Apeliacinė taryba nusprendė, kad ieškovė negalėjo teisėtų lūkesčių grįsti ankstesne EUIPO praktika.

138

Kaip nurodyta šio sprendimo 98 ir 99 punktuose, EUIPO turi įgyvendinti savo įgaliojimus laikydamasi bendrųjų Sąjungos teisės principų. Nors pagal vienodo požiūrio ir gero administravimo principus EUIPO turi atsižvelgti į sprendimus, kurie jau buvo priimti dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, šių principų taikymas vis dėlto turi būti derinamas su teisėtumo principu. Todėl asmuo, prašantis įregistruoti žymenį kaip prekių ženklą, negali savo labui remtis kitų naudai padarytais galbūt neteisėtais veiksmais, siekdamas, kad jo naudai būtų priimtas tapatus sprendimas. Be to, dėl priežasčių, susijusių su teisiniu saugumu, ir, konkrečiai kalbant, su geru administravimu, visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai, siekiant, kad Europos Sąjungos prekių ženklai nebūtų įregistruoti nepagrįstai. Būtent todėl toks nagrinėjimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju. Iš tikrųjų žymens registracija kaip prekių ženklo priklauso nuo specialių kriterijų, kurie taikomi atsižvelgiant į faktines nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir kurie skirti patikrinti, ar nagrinėjamas žymuo patenka į atmetimo pagrindų taikymo sritį, ar ne (žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Comptoir d’Épicure / VRDT – A-Rosa Akademie (da rosa), T‑405/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1072, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139

Iš to matyti, kad Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog ieškovė negali veiksmingai remtis ankstesniais EUIPO sprendimais, kad pagrįstų tariamą teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo da rosa, T‑405/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1072, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

140

Be to, Apeliacinė taryba nesuklydo, kai skundžiamų sprendimų 29 punkte nurodė, jog pagal jurisprudenciją net ir dažna paprasta praktika neprilygsta tiksliai, besąlyginei ir nuosekliai informacijai, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 125 punkte nurodytą jurisprudenciją (žr. 2009 m. kovo 25 d. Sprendimo Anheuser-Busch / VRDT – Budějovický Budvar (BUDWEISER), T‑191/07, EU:T:2009:83, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

141

Be to, kaip skundžiamų sprendimų 30–33 punktuose nurodė Apeliacinė taryba, ieškovė negali remtis ankstesniais EUIPO, Apeliacinių tarybų arba Sąjungos teismų sprendimais, susijusiais su į ginčijamus prekių ženklus panašiais Europos Sąjungos prekių ženklais, kuriuos sudaro spalvų deriniai, ir pagrįstais tik Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktu, kad įrodytų praktikos, susijusios su galimybe registruoti tokius prekių ženklus, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 4 straipsnį, buvimą.

142

Tai, kad ekspertas, Apeliacinė taryba arba Sąjungos teismai nusprendė tik dėl šių prekių ženklų skiriamojo požymio nebuvimo, neleidžia daryti išvados, kad šie prekių ženklai laikytini atitinkančiais Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį. Todėl šie sprendimai negali būti laikomi EUIPO arba Sąjungos teismų praktika, pagal kurią patenkinamos paraiškos įregistruoti šios rūšies prekių ženklus kaip Europos Sąjungos prekių ženklus. Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, pagal kurį EUIPO netiesiogiai nusprendė dėl ginčijamų prekių ženklų suderinamumo su Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsniu, kai šiuos prekių ženklus įregistravo remdamasi dėl naudojimo įgytu skiriamuoju požymiu.

143

Trečia, dėl to, kad įstojusi į bylą asociacija remiasi EUIPO gairėmis, jau buvo nuspręsta, jog nėra pagrindo manyti, kad šios gairės yra viršesnės už šioje srityje taikomus Sąjungos teisės aktus (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 25 d. Sprendimo BUDWEISER, T‑191/07, EU:T:2009:83, 48 punktą).

144

Iš viso to, kas išdėstyta matyti, jog Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog ieškovė negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

145

Taigi antrąjį pagrindą reikia atmesti. Vadinasi, reikia atmesti visą ieškinį, ir nėra būtina nuspręsti dėl antrojo ieškovės reikalavimo priimtinumo.

146

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal EUIPO ir įstojusios į bylą šalies reikalavimus.

147

Be to, remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalimi, Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis, kuri nenurodyta to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse, padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Šiuo atveju asociacija, įstojusi į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia: