1

2008 m. lapkričio 12 d. Sprendime C(2008) 6815 galutinis dėl [SESV 101] straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (COMP/39.125 – Automobilių stiklai) (toliau – sprendimas Automobilių stiklai) Europos Bendrijų Komisija konstatavo, kad įvairios įmonės dalyvavo sudarant susitarimus ir derinant veiksmus automobilių stiklų sektoriuje, ir skyrė joms baudas, kurių bendra suma apytiksliai siekė 1,383 mlrd. EUR.

2

Tarp atitinkamų įmonių ir sprendimo Automobilių stiklai adresačių yra AGC Flat Glass Europe SA (dabar – AGC Glass Europe SA), AGC Automotive Europe SA ir AGC Automotive Germany GmbH (dabar – AGC Glass Germany GmbH) (visos kartu toliau – AGC) ir Saint-Gobain Glass France SA, Saint-Gobain Sekurit France SA ir Saint-Gobain Sekurit Deutschland GmbH & Co. kg (visos kartu toliau – SG).

3

2012 m. vasario 16 d. raštu, įregistruotu nuoroda Gestdem 2012/817, ieškovė Axa Versicherung AG, veikianti automobilių draudimo sektoriuje Vokietijoje, pateikė Komisijai prašymą leisti susipažinti su bylos COMP/39.125 medžiagos turinio integralia versija, remdamasi 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331, toliau – pirmasis prašymas). Šį pirmąjį prašymą ieškovė motyvavo būtinybe pagrįsti 2012 m. sausio 31 d.Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo regioninis teismas, Vokietija) pareikštą ieškinį AGC dėl žalos atlyginimo, dėl kurio SG vėliau priverstinai įtraukta kaip į bylą įstojusi šalis. 2012 m. kovo 7 d. sprendimu Komisija leido jai susipažinti su dalimi prašomo dokumento, nurodžiusi, kad kitų šio dokumento dalių negali jai pateikti, nes joms taikomos tam tikros teisės susipažinti su dokumentais išimtys, numatytos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje (toliau – 2012 m. kovo 7 d. sprendimas).

4

2012 m. birželio 18 d. raštu, įregistruotu nuoroda Gestdem 2012/3021, ieškovė pateikė Komisijai naują prašymą leisti susipažinti su dokumentais; šis prašymas pateiktas dėl visų dokumentų, esančių bylos COMP/39.125 medžiagoje, integralios versijos (toliau – antrasis prašymas). Šis prašymas atmestas 2012 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu.

5

2012 m. kovo 23 d. ir rugpjūčio 17 d. ieškovė pateikė Komisijai du patvirtinamuosius prašymus leisti susipažinti su aptariamais dokumentais. 2013 m. spalio 29 d. sprendimu Gestdem 2012/817 ir 2012/3021 (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija jai leido susipažinti su didesne bylos COMP/39.125 medžiagos turinio dalimi, nei nurodyta 2012 m. kovo 7 d. sprendime, tačiau atmetė abu patvirtinamuosius prašymus dėl likusios dalies.

6

Tokį sprendimą Komisija priėmė konstatavusi, kad, pirma, dviejuose ieškovės prašymuose nurodyti dokumentai yra su procedūra, kuri užbaigta sprendimu Automobilių stiklai, susijusios bylos medžiagos dalis, kad Bendrajame Teisme pareikšti keli ieškiniai dėl šio sprendimo panaikinimo ir kad šios bylos dar nebaigtos nagrinėti. Ji pridūrė, kad Bendrajame Teisme taip pat dar nebaigti nagrinėti ieškiniai, kuriais prašoma panaikinti jos bylas nagrinėjančio pareigūno sprendimus, susijusius su sprendimo Automobilių stiklai galutinės nekonfidencialios versijos paskelbimu (ginčijamo sprendimo 1 punktas).

7

Antra, Komisija patikslino dviejų ieškovės prašymų apimtį. Ji iš esmės konstatavo, kad pirmasis prašymas pateiktas dėl bylos COMP/39.125 medžiagos turinio integralios versijos ir ypač dėl trijų kategorijų informacijos, kurią pateikti ieškovei jau atsisakyta 2012 m. kovo 7 d. sprendimu, būtent, pirma, dėl nuorodų į susirašinėjimą šioje byloje su įmonėmis, pateikusiomis prašymą taikyti joms 2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos pranešimą dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (OL C 298, p. 17, toliau – atleidimo nuo baudų programa), kiek šios informacijos negalima gauti iš pirminės nekonfidencialios sprendimo Automobilių stiklai versijos arba kiek ji nebuvo atskleista pareiškiant ieškinius dėl šio sprendimo panaikinimo, antra, dėl procedūroje dalyvavusių fizinių asmenų vardų ir pavardžių ir trečiųjų įmonių ir advokatų kabinetų pavadinimų ir, trečia, dėl tam tikros neviešos ir galbūt neskelbtinos komercinės informacijos (ginčijamo sprendimo 2.1 ir 2.3 punktai). Dėl antrojo prašymo Komisija nurodė, kad jis pateiktas dėl daugumos dokumentų, esančių bylos COMP/39.125 medžiagoje. Ji taip pat pažymėjo, kad aptariamus dokumentus, atsižvelgdamos į tai, kaip juos pateikė ieškovė, pirmesniame procedūros etape Komisijos tarnybos suskirstė į keturias atskiras kategorijas: susirašinėjimas su sprendimo Automobilių stiklai adresatėmis (A kategorija), susirašinėjimas su trečiaisiais asmenimis (B kategorija), per vykdant procedūrą atliktus patikrinimus paimti dokumentai (C kategorija) ir Komisijos vidaus dokumentai (D kategorija) (ginčijamo sprendimo 2.2 ir 2.3 punktai).

8

Trečia, Komisija nusprendė, kad dėl kelių priežasčių ji turi neigiamai atsakyti į antrąjį prašymą (ginčijamo sprendimo 3 ir 4 punktai). Visų pirma, ji iš esmės padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į specifines nuostatas dėl konkurencijos taisyklių taikymo procedūrų, paskelbtas 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [SESV 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 05) ir 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101] ir [SESV 102] straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81), su konkurencijos taisyklių taikymo procedūromis susijusių bylų medžiagoje esantiems dokumentams taikoma bendroji neprieinamumo pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 prezumpcija (ginčijamo sprendimo 4.1 punktas). Toliau ji nusprendė, kad šiuo atveju apskirtai reikia daryti prielaidą, jog visiems dokumentams, dėl kurių pateiktas antrasis prašymas, taikoma šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta teisės susipažinti su dokumentais išimtis, susijusi su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga, ir to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtis, susijusi su komercinių interesų apsauga (ginčijamo sprendimo 4.2 punktas). Galiausiai, Komisija pridūrė, kad visiems D kategorijos dokumentams taip pat taikoma minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje įtvirtinta išimtis, susijusi su atitinkamos institucijos vidaus reikmėms skirtos nuomonės apsauga (ginčijamo sprendimo 4.2 punktas).

9

Ketvirta, Komisija nusprendė ieškovei papildomai leisti susipažinti su bylos COMP/39.125 medžiagos turiniu (ginčijamo sprendimo 3–5 punktai). Šiuo klausimu Komisija nurodė, kad galėjo jai atskleisti informaciją, iš kurios galima nustatyti procedūroje dalyvavusioms įmonėms atstovavusius advokatų kabinetus, tiek, kiek ji jau buvo vieša. Tačiau ji mano, kad kitos informacijos, su kuria susipažinti ieškovei ji neleido 2012 m. kovo 7 d. sprendimu, ir toliau negalima jai atskleisti, kiek ši informacija susijusi su nuorodomis į susirašinėjimą su įmonėmis, kurios prašė vykdant procedūrą joms taikyti atleidimo nuo baudų programą (ginčijamo sprendimo 5.1 punktas), šioje procedūroje dalyvavusių fizinių asmenų vardais ir pavardėmis (ginčijamo sprendimo 5.2 punktas) ir trečiųjų įmonių pavadinimais (ginčijamo sprendimo 5.3 punktas) ar įvairia neskelbtina komercine informacija (ginčijamo sprendimo 5.4 punktas).

10

Galiausiai, penkta, Komisija nurodė, kad negalėjo leisti ieškovei susipažinti su dalimi aptariamų dokumentų, išskyrus bylos medžiagos turinį (ginčijamo sprendimo 6 punktas). Ji pridūrė, kad negalėjo nustatyti jokio viršesnio viešojo intereso, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1049/2001, kuriuo būtų galima pateisinti šių dokumentų atskleidimą ieškovei, nepaisant taikytinų tam tikrų to paties reglamento 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų išimčių (ginčijamo sprendimo 7 punktas).

11

2013 m. gruodžio 19 d. ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė pareiškimą, kuriuo pareiškė šį ieškinį.

12

Paskelbus 2014 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija / EnBW (C‑365/12 P, Rink., EU:C:2014:112), Bendrasis Teismas paprašė šalių pateikti rašytinių pastabų dėl galimos šio sprendimo reikšmės šiai bylai. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

13

2014 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai Saint-Gobain Sekurit Deutschland GmbH & Co. kg (toliau – SGSD) pateikė atskirą dokumentą, kuriuo paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Šalys šiuo klausimu prieštaravimų nepareiškė.

14

2014 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi SGSD leista įstoti į bylą.

15

Be to, 2014 m. birželio 24 d. nutartimi Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti bylos COMP/39.125 medžiagos turinio integralią versiją, o 2014 m. birželio 25 d. paprašė šalių atsakyti į rašytinius klausimus. Šalys šiuos prašymus įvykdė.

16

Remdamasis 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 47 straipsnio 1 dalimi Bendrasis Teismas nusprendė, kad antrą kartą pasikeisti pareiškimais nebūtina, tada leido šalims papildyti bylos medžiagą, kai ieškovė pateikė motyvuotą prašymą leisti išsamiau išdėstyti savo pastabas dėl 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW (EU:C:2014:112).

17

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

18

Per 2015 m. vasario 11 d. teismo posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

19

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

20

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

21

SGSD Bendrojo Teismo prašo:

22

Grįsdama ieškinį ieškovė pateikia penkis ieškinio pagrindus:

23

Atsižvelgiant į ieškinio pagrindų turinį, reikia kartu nagrinėti pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus ir penktąjį ieškinio pagrindą, kiek jis susijęs su antruoju prašymu (pagal analogiją žr. 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 33 ir 34 punktus), tada reikia nagrinėti ketvirtąjį ieškinio pagrindą ir penktąjį ieškinio pagrindą, kiek jis susijęs su pirmuoju prašymu.

24

Pateikdama pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes, remdamasi nelanksčiais ir abstrakčiais argumentais, kurie galėtų būti pateikti atmetant bet kokį prašymą leisti susipažinti su konkurencijos taisyklių taikymo procedūros dokumentais, nusprendė, kad visiems dokumentams, dėl kurių pateiktas antrasis prašymas, taikoma bendroji neprieinamumo pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 prezumpcija, ir todėl atmetė šį prašymą, pirmiausia konkrečiai ir individualiai nepatikrinusi dokumentų, dėl kurių jis pateiktas.

25

Antruoju ieškinio pagrindu ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija klaidingai aiškino ir taikė tris ginčijamame sprendime nurodytas teisės susipažinti su dokumentais išimtis, tiek spręsdama dėl visų antrajame prašyme nurodytų dokumentų, tiek spręsdama dėl Komisijos tarnybų dirbtinai apibrėžtų dokumentų kategorijų (žr. šio sprendimo 7 punktą). Iš tiesų, nei Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtimi, susijusia su komercinių interesų apsauga, nei šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, susijusia su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga, nei to paties reglamento 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje įtvirtinta išimtimi, susijusia su institucijos vidaus reikmėms skirtos nuomonės apsauga, šiuo atveju nebuvo galima remtis. Šiaip ar taip, Komisija padarė teisės arba vertinimo klaidą, nes neatsižvelgė į viršesnį viešąjį interesą leisti nuo konkurenciją pažeidžiančių veiksmų nukentėjusiems asmenims pasinaudoti savo teise į žalos atlyginimą ir, kiek tai susiję su šio viršesnio viešojo intereso ir kiekviena iš trijų nagrinėjamų išimčių saugomo intereso pusiausvyros nustatymu, neatskleidė ieškovei bylos COMP/39.125 medžiagoje esančius dokumentus, kurių jai reikia, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti šia teise.

26

Pateikdama trečiąjį ieškinio pagrindą ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalį ir proporcingumo principą, neleisdama jai susipažinti su visais antrajame prašyme nurodytais dokumentais ar jų dalimi, kuriems nebuvo galima taikyti išimčių, kuriomis ji remiasi ginčijamame sprendime.

27

Pateikdama penktąjį ieškinio pagrindą ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė SESV 296 straipsnyje nurodytą reikalavimą motyvuoti, sprendimą atmesti antrąjį prašymą grįsdama bendrais ir abstrakčiais argumentais, taikytais visiems ar visų kategorijų aptariamiems dokumentams, užuot atsižvelgdama į kiekvieno iš jų konkretų turinį.

28

Galiausiai, atsakydama į Bendrojo Teismo rašytinius klausimus, pateiktus po to, kai buvo priimtas 12 punkte minėtas Sprendimas Komisija / EnBW (EU:C:2014:112), vėliau – dublike ieškovė iš esmės tvirtina, kad tas sprendimas nekelia abejonių dėl šių įvairių ieškinio pagrindų pagrįstumo.

29

Komisija, palaikoma į SGSD, ginčija visus šiuos argumentus.

30

Pirmiausia reikia išnagrinėti skirtingus ieškovės argumentus, kuriais ji ginčija Komisijos išvadą, kad reikia daryti bendrą prielaidą, jog antrajame prašyme nurodytiems dokumentams taikomos tam tikros Reglamente Nr. 1049/2001 įtvirtintos teisės susipažinti su dokumentais išimtys; toliau reikia nagrinėti argumentus, kuriais ginčijama Komisijos išvada, kad nėra viršesnio viešojo intereso, pateisinančio šių dokumentų atskleidimą.

31

Pagal SESV 15 straipsnio 3 dalį visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais.

32

Tuo remiantis Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiama suteikti visuomenei kuo platesnę teisę susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais, tačiau, kaip matyti iš šio reglamento 4 straipsnyje įtvirtintos išimčių sistemos, šiai teisei taikomi tam tikri apribojimai, pagrįsti viešojo ar privataus intereso pagrindais (2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, Rink., EU:C:2010:376, 51 punktas ir 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 61 punktas).

33

Konkrečiai kalbant, iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmos ir trečios įtraukų matyti, kad institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentu, dėl kurio atskleidimo nukentėtų fizinių arba juridinių asmenų komercinių interesų ir inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga, nebent jį atskleisti reikalautų viršesnis viešasis interesas.

34

Ši išimčių sistema pagrįsta esamų skirtingų interesų pusiausvyra, t. y. interesų, kuriuos atitiktų atitinkamo dokumento (atitinkamų dokumentų) atskleidimas, ir interesų, kuriems šis atskleidimas pakenktų (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, Rink., EU:C:2013:738, 42 punktas ir 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 63 punktas).

35

Kadangi tokiomis numatytomis išimtimis nukrypstama nuo kuo platesnės galimybės visuomenei susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais principo, jos turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai (2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, Rink., EU:C:2013:671, 30 punktas ir 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in’t Veld, C‑350/12 P, Rink., EU:C:2014:2039, 48 punktas).

36

Vadinasi, norint pagrįsti atsisakymą leisti susipažinti su prašomu atskleisti dokumentu, iš principo nepakanka to, kad dokumentas yra susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje minima veikla. Prašymą gavusi institucija iš principo taip pat privalo paaiškinti, kaip galimybė susipažinti su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti jos nurodyta išimtimi ar išimtimis saugomam interesui (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, Rink., EU:C:2008:374, 49 punktas ir 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 64 punktas). Be to, tokios žalos rizika turi būti pagrįstai numatoma, o ne vien hipotetinė (minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba 43 punktas ir 35 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 31 punktas).

37

Tačiau suinteresuotoji institucija gali remtis bendromis prezumpcijomis, kurios taikomos tam tikroms dokumentų kategorijoms, nes bendro pobūdžio svarstymai gali būti taikomi prašymams atskleisti tokio paties pobūdžio dokumentus (32 punkte minėto Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, EU:C:2010:376, 54 punktas ir 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 65 punktas).

38

Kai prašymas pateiktas dėl visų atitinkamo pobūdžio dokumentų, suinteresuotoji institucija gali remtis bendrąja prezumpcija, pagal kurią jų atskleidimas iš principo pakenks kurio nors iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje išvardytų interesų apsaugai; tai leidžia jai atitinkamai nagrinėti bendro pobūdžio prašymą (34 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 47 ir 48 punktai ir 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 67 ir 68 punktai).

39

Dėl atvejo, kai prašymas pateiktas dėl visų dokumentų, esančių su konkurencijos taisyklių taikymo procedūra susijusios bylos medžiagoje, Sąjungos teismas pirmiausia nusprendė, kad Komisija turi teisę, nenagrinėdama kiekvieno iš šių dokumentų konkrečiai ir individualiai, daryti prielaidą, jog juos atskleidus iš principo gali būti pakenkta inspekcijų ir tyrimų tikslų apsaugai ir šioje procedūroje dalyvaujančių ir tokiomis aplinkybėmis glaudžiai susijusių įmonių komercinių interesų apsaugai (šiuo klausimu žr. 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 79–93 punktus ir 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, T‑380/08, Rink., EU:T:2013:480, 30–42 punktus).

40

Atsižvelgiant į šią teismo praktiką grindžiančius pateisinimus (žr. 37 ir 38 punktus) reikia pažymėti, kad tokia prezumpcija taikoma ne vien tuo atveju, kai prašymas pateiktas dėl „visų“ su konkurencijos taisyklių taikymo procedūra susijusios bylos medžiagoje esančių dokumentų, ir ne vien tuo atveju, kai jis pateiktas dėl joje esančios „bendros ir nediferencijuotos“ dokumentų visumos, kaip dublike tvirtina ieškovė. Atvirkščiai, kaip teisingai triplike ir įstojimo į bylą paaiškinime nurodė atitinkamai Komisija ir SGSD, ją taip pat galima taikyti tuo atveju, kai prašymas pateiktas dėl visų konkrečiau apibrėžtos bylos medžiagoje esančių dokumentų visumos, kai tie dokumentai identifikuojami pagal nurodytas bendras jų savybes arba priklausymą vienai ar kelioms bendroms kategorijoms (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, Rink., EU:C:2012:393, 10 ir 123 punktus); būtent taip ieškovė tvirtina padariusi šiuo atveju. Be to, ieškovės atliktas identifikavimas yra visiškai santykinis, nes ji tik suskirstė visus bylos medžiagos turinyje nurodytus dokumentus į tris kategorijas, atsižvelgdama į tai, ar jie jai atrodė „svarbūs“, „galbūt svarbūs“ arba „nesvarbūs“, ir pagal šį suskirstymą atitinkamoje nuorodų paraštėje nurodė 1, 2 arba 3.

41

Toliau Sąjungos teismas nusprendė, jog Komisija turi teisę taikyti tokią bendrąją prezumpciją tol, kol atitinkamos procedūros negalima laikyti baigta todėl, kad dar nepriimtas Komisijos sprendimas, arba todėl, kad pareikšta ieškinių dėl šio sprendimo panaikinimo ir jie dar nebuvo išnagrinėti, kai Komisija gavo prašymą leisti susipažinti su dokumentais, esančiais šios su šia procedūra susijusios bylos medžiagoje, ir dėl šio prašymo priėmė sprendimą (šiuo klausimu žr. 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 70, 98 ir 99 punktus ir 39 punkte minėto Sprendimo Nyderlandai / Komisija, EU:T:2013:480, 43 punktą).

42

Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisijai suteikta galimybė taikyti bendrąją prezumpciją, kai ji nagrinėja prašymą leisti susipažinti su visais dokumentais, reiškia, kad dėl atitinkamų dokumentų visai netaikoma visiško ar dalinio jų turinio atskleidimo pareiga (šiuo klausimu žr. 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 134 punktą ir 2014 m. spalio 7 d. Sprendimo Schenker / Komisija, T‑534/11, Rink, EU:T:2014:854, 108 punktą).

43

Šiuo atveju pirmiausia neginčijama, kad antrasis prašymas pateiktas dėl visų bylos COMP/39.125 medžiagoje esančių dokumentų. Atsakydama į Bendrojo Teismo rašytinius klausimus ieškovė patikslino, kad šis prašymas pateiktas dėl dviejų kategorijų dokumentų: 2425 dokumentų, kuriuos ji laiko „svarbiais“, ir 1523 dokumentų, kurie jai atrodė „galbūt svarbūs“ ieškiniui dėl žalos atlyginimo, kurį ji pareiškė AGC ir SG, taigi iš viso dėl 3948 dokumentų. Komisija nurodė, ir tai nebuvo ginčyta, kad tai sudaro maždaug 90 % atitinkamoje bylos medžiagoje esančių dokumentų.

44

Toliau reikia konstatuoti, kad visi šie 3948 dokumentai susiję su inspekcijomis, tyrimais ir auditu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką. Iš tiesų visus šiuos dokumentus parengė arba surinko Komisija, atlikusi su byla COMP/39.125 susijusį tyrimą ir inspekcijas, kad surinktų informacijos ir įrodymų, iš kurių galėtų spręsti, ar buvo pažeistos Sąjungos konkurencijos taisyklės. Be to, atsižvelgiant į šios procedūros tikslą, reikia manyti, kad šiuose dokumentuose galėjo būti neskelbtinos komercinės informacijos, susijusios su dalyvių strategija, veiksmais ir jų verslo santykiais su trečiaisiais asmenimis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 79 punktą ir 39 punkte minėto Sprendimo Nyderlandai / Komisija, EU:T:2013:480, 34 punktą).

45

Galiausiai neginčyta, kad ir tada, kai ieškovė pateikė Komisijai antrąjį prašymą, ir tada, kai Komisija dėl šio prašymo priėmė sprendimą, Bendrajame Teisme vis dar buvo nagrinėjami keli ieškiniai dėl sprendimo Automobilių stiklai panaikinimo. Dėl šių ieškinių vėliau priimti šie sprendimai: 2014 m. kovo 27 d. Sprendimas Saint-Gobain Glass France ir kt. / Komisija (T‑56/09 ir T‑73/09, Rink. EU:T:2014:160), 2014 m. spalio 10 d. Sprendimas Soliver / Komisija (T‑68/09, Rink. EU:T:2014:867) ir 2014 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Pilkington Group ir kt. / Komisija (T‑72/09, EU:T:2014:1094).

46

Atsižvelgiant į šiuos skirtingus elementus, minėtus ginčijamo sprendimo 1 ir 2.2–2.3 punktuose, reikia pažymėti, kad Komisija galėjo, nepažeisdama pareigos motyvuoti ir nepadarydama teisės ar vertinimo klaidos, nuspręsti, jog visiems ieškovės antrajame prašyme nurodytiems 3948 dokumentams taikoma bendroji prezumpcija, pagal kurią jų atskleidimas iš principo nesuderinamas su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje įtvirtinta išimtimi, susijusia su inspekcijų ir tyrimų tikslų apsauga.

47

Be to, atsižvelgiant į 42 punkte minėtą teismo praktiką, reikia pripažinti, kad ginčijamas sprendimas nebuvo nepakankamai motyvuotas ir kad Komisija nepadarė teisės ar vertinimo klaidos, nuspręsdama, jog negali leisti susipažinti net su dalimi aptariamų 3948 dokumentų.

48

Nė vienas iš kitų ieškovės argumentų, nurodytų pateikiant šiuos ieškinio pagrindus, nekelia abejonių dėl šios išvados.

49

Konkrečiai kalbant, pirma, ieškovė nepagrįstai kaltina Komisiją sukūrus dirbtines dokumentų kategorijas ir joms pritaikius abstrakčius ir bet kuriam atvejui tinkamus argumentus.

50

Žinoma, apibrėždama antrojo prašymo apimtį, Komisija pažymėjo, kad ankstesniu negalutiniu šio prašymo nagrinėjimo etapu jos tarnybos nutarė, jog atitinkami 3948 dokumentai priklauso keturioms atskiroms kategorijoms, remdamosi pačios ieškovės pateiktais duomenimis (ginčijamo sprendimo 2.2 punktas).

51

Tačiau vėliau nagrinėdama šį prašymą Komisija neperėmė anksčiau jos tarnybų atlikto suskirstymo į kategorijas, bet iš esmės nusprendė, kad bendroji prezumpcija, kuria ji nutarė remtis, visiškai taikytina pirmiausia visoms prašyme nurodytoms dokumentų kategorijoms, tada – visiems prie kiekvienos iš šių kategorijų priskiriamiems dokumentams ir galiausiai kiekvienam iš šių dokumentų.

52

Bet kuriuo atveju nesvarbu, kad aptariami 3948 dokumentai priklauso vienai ar kitai Komisijos tarnybų sukurtai kategorijai, nes pagal teismo praktiką ši institucija gali remtis (būtent taip ji ir pasielgė priimdama ginčijamą sprendimą) vienintele bendrąja prezumpcija, bendrai taikoma visiems šiems dokumentams, kurie ją taikant laikomi priklausančiais vienai ir tai pačiai kategorijai (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 32 punkte minėto Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, EU:C:2010:376, 61 punktą ir 34 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 64 punktą), ir nereikia kiekvieno iš jų nagrinėti konkrečiai ir individualiai.

53

Antra, ieškovės kritika, susijusi su konkrečiais argumentais, kuriais Komisija grindžia riziką dėl dokumentų, surinktų taikant atleidimo nuo baudų programą, galimo atskleidimo (ginčijamo sprendimo 4.1 punkto šešta pastraipa ir 4.2 punkto aštunta–dešimta pastraipos), neturi reikšmės nagrinėjant šiuos ieškinio pagrindus.

54

Nagrinėdama antrąjį prašymą (pateiktą dėl 3948 dokumentų, esančių bylos COMP/39.125 medžiagoje, visumos) ir nedarydama įtakos pirmojo prašymo (pateikto tik dėl šios bylos medžiagos turinio) nagrinėjimui, Komisija galėjo nuspręsti, kad šiems dokumentams taikoma 46 ir 52 punktuose nurodyta bendroji prezumpcija, neatsižvelgdama į specifinius svarstymus, susijusius su dokumentų, surinktų taikant jos atleidimo nuo baudų programą, pobūdžiu ar turiniu (12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 97 punktą).

55

Trečia, argumentai, kuriais ieškovė priekaištauja, kad sprendimą atmesti antrąjį prašymą Komisija kumuliatyviai pagrindė būtinybe nepažeisti trečiųjų asmenų komercinių interesų apsaugos (ginčijamo sprendimo 4.2 punkto dvylikta pastraipa) ir, kiek tai susiję su jos vidaus dokumentais, būtinybe nepažeisti vidaus poreikiams skirtų nuomonių apsaugos (ginčijamo sprendimo 4.2 punkto vienuolikta ir dvylikta pastraipos), neturi reikšmės.

56

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tiesa, jog Sąjungos institucija, kaip šiuo atveju pasielgė Komisija, vertindama prašymą leisti susipažinti su jos turimais dokumentais, gali atsižvelgti į kelis atsisakymo motyvus, nurodytus Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 40 punkte minėto Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, EU:C:2012:393, 113 ir 114 punktus).

57

Tačiau Komisijos teisės ar vertinimo klaidos, galimai padarytos taikant išimtis, susijusias su komercinių interesų apsauga ir su vidaus poreikiams skirtų nuomonių apsauga, šiuo atveju nepaveiktų ginčijamo sprendimo teisėtumo, nes, kaip jau nuspręsta 46 punkte, nėra nieko, iš ko būtų galima spręsti, kad neteisėta daryti bendrą prielaidą, jog visiems aptariamiems dokumentams kaip visumai taikoma išimtis, susijusi su inspekcijų ir tyrimų tikslų apsauga.

58

Ketvirta, nauji dublike pateikti argumentai, susiję su 2013 m. birželio 11 d. Komisijos pasiūlymu COM(2013) 404 final dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės aktų nuostatų pažeidimo, atlyginimo, neturi reikšmės, net jei jie būtų priimtini, o tai ginčija Komisija. Iš tiesų, nepriklausomai nuo svarstymų, susijusių su šio pasiūlymo statusu ir turiniu tuo metu, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kaip ji teisingai pabrėžia, jame aiškiai priminta, kad jo nuostatos nedaro įtakos taisyklėms, susijusioms su Reglamente Nr. 1049/2001 įtvirtinta teise susipažinti su dokumentais.

59

Bendrosios prezumpcijos taikymas nepanaikina galimybės įrodyti, kad prašomam atskleisti konkrečiam dokumentui ši prezumpcija netaikoma arba kad egzistuoja viršesnis viešasis interesas, pateisinantis šio dokumento atskleidimą pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį (32 punkte minėto Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, EU:C:2010:376, 62 punktas ir 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 100 punktas). Šiuo tikslu prašymo pateikėjas turi konkrečiai nurodyti aplinkybes, parodančias viršesnį visuomenės interesą, pateisinantį atitinkamo dokumento atskleidimą (34 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 94 punktas).

60

Tačiau reikalavimas patikrinti, ar ši bendroji prezumpcija iš tikrųjų taikoma, negali būti aiškinamas taip, kad Komisija turi individualiai išnagrinėti visus dokumentus, su kuriais konkrečiu atveju prašoma leisti susipažinti. Dėl tokio reikalavimo ši bendroji prezumpcija taptų neveiksminga, t. y. Komisija į bendro pobūdžio prašymą leisti susipažinti negalėtų atsakyti taip pat bendrai (34 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 68 punktas ir 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 101 punktas).

61

Šiuo atveju reikia pirmiausia pripažinti, kad ieškovė nei tvirtina ieškinyje, nei nurodo, kad tvirtino Komisijai, jog vienokiam ar kitokiam konkrečiam dokumentui, kuris yra antrajame prašyme nurodytų dokumentų visumos dalis, netaikoma 46 ir 52 punktuose minėta bendroji prezumpcija.

62

Iš esmės ieškinyje sukritikavusi patį tokios prezumpcijos taikymo principą ieškovė dublike tik nurodė, kad dėl dviejų priežasčių ją reikia laikyti paneigta visų aptariamų dokumentų atžvilgiu. Ieškovė tvirtina, kad, pirma, ji ne numato pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, o jau yra tokį ieškinį pareiškusi Landgericht Düsseldorf. Jos teigimu, antra, prašomi dokumentai yra daugiau nei penkerių metų senumo, todėl jie per seni, kad būtų verta juos saugoti.

63

Kaip pažymi SGSD, pirmasis iš šių tvirtinimų neturi reikšmės. Tiesa, kad 12 punkte minėtas Sprendimas Komisija / EnBW (EU:C:2014:112, 103 ir 106 punktai) priimtas nagrinėjant bylą, kai asmuo, prašęs leisti susipažinti su dokumentais, ketino pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, bet to dar nebuvo padaręs, tačiau tai, kad ieškovė jau pareiškė ieškinį, savaime nereiškia, jog Komisijos taikoma bendroji prezumpcija neapima vienokio ar kitokio šiuo atveju aptariamo dokumento. Kalbant apie antrąjį tvirtinimą, kuris yra labai bendro pobūdžio, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog šiame reglamente įtvirtintos išimtys gali galioti trisdešimt metų ar, jei būtina, ilgiau. Tad aplinkybė, kad šiuo atveju ieškovės prašomiems dokumentams yra daugiau nei penkeri metai, taip pat savaime negali paneigti Komisijos taikomos bendrosios prezumpcijos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, EU:C:2012:393, 124 ir 125 punktus).

64

Kadangi ieškinyje nėra daugiau nieko, kas galėtų paneigti bendrąją prezumpciją, kuria pagrįstas ginčijamas sprendimas, ieškovė negali tvirtinti, jog Komisija turėjo atlikti konkretų ir individualų jos prašomų dokumentų tyrimą (šiuo klausimu žr. 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 128 punktą).

65

Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė teisės arba vertinimo klaidą, nes, pirma, neatsižvelgė į viršesnį viešąjį interesą leisti nukentėjusiesiems nuo konkurenciją pažeidžiančių veiksmų įgyvendinti savo teisę į žalos atlyginimą ir, antra, konkrečiai nenustatė (o tai šiuo atveju privaloma) pusiausvyros tarp šio viršesnio viešojo intereso ir kiekviena iš ginčijamame sprendime nurodytų išimčių saugomo intereso ir nepateikė bylos COMP/39.125 medžiagoje esančių dokumentų, kurie jai būtini, kad galėtų šią teisę įgyvendinti. Dublike ji iš esmės priduria, kad padarė viską, ką galėjo, kad įrodytų būtinybę gauti antrajame prašyme nurodytus 3948 dokumentus arba bent 2425 iš jų, įvertintus kaip „svarbius“, atsižvelgiant į jos turėtą informaciją ir ypač tą, kurią ji gavo iš bylos medžiagos turinio nekonfidencialios versijos, kurią Komisija jai perdavė atsakydama į pirmąjį prašymą.

66

Šiuo klausimu reikia priminti, kad kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo. Tokia teisė sustiprina šių taisyklių efektyvumą, nes gali atgrasyti nuo kartelių kūrimo ar kitų dažnai nuslepiamų veiksmų, galinčių riboti arba iškreipti konkurenciją, ir taip prisidėti prie veiksmingos konkurencijos Sąjungoje išlaikymo (2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Courage ir Crehan, C‑453/99, Rink., EU:C:2001:465, 26 ir 27 punktai ir 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 104 punktas).

67

Vis dėlto tokie bendri argumentai negali pranokti priežasčių, pateisinančių atsisakymą leisti susipažinti su dokumentais, esančiais su konkurencijos taisyklių taikymo procedūra susijusioje bylos medžiagoje, ir pagrįstų tuo, kad visiems šiems dokumentams taikoma bendroji prezumpcija, pagal kurią jų atskleidimas iš principo pakenks inspekcijų ir tyrimų tikslų apsaugai (12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 105 punktas).

68

Iš tiesų, siekiant užtikrinti veiksmingą teisės į žalos atlyginimą apsaugą, nebūtina, kad su tokia procedūra susijusioje bylos medžiagoje esantis dokumentas būtų perduotas asmeniui, kuris, remdamasis Reglamentu Nr. 1049/2001, prašo leisti su juo susipažinti, kad galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes mažai tikėtina, kad toks ieškinys turi būti grindžiamas visais bylos medžiagoje, susijusioje su šia procedūra, esančiais įrodymais (12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 106 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 6 d. Sprendimo Donau Chemie ir kt., C‑536/11, Rink., EU:C:2013:366, 33 punktą). Tas pats pasakytina ir tuo atveju, kai asmuo, prašantis leisti susipažinti su šioje bylos medžiagoje esančiais dokumentais, jau yra pareiškęs ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes, kaip triplike pabrėžia Komisija, taip pat mažai tikėtina, kad šis ieškinys turi būti grindžiamas visa bylos medžiaga.

69

Todėl kiekvienas asmuo, kuris siekia, kad jam būtų atlyginta žala, kaip jis pats mano, patirta dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo, privalo įrodyti, kad jam būtina susipažinti su vienu ar kitu Komisijos bylą sudarančiu dokumentu, kad ši galėtų kiekvienu konkrečiu atveju atskirai palyginti interesus, kuriais pateisinamas tokių dokumentų atskleidimas ir jų apsauga, atsižvelgdama į visas svarbias bylos aplinkybes (12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 107 punktas ir 42 punkte minėto Sprendimo Schenker / Komisija, EU:T:2014:854, 95 punktas).

70

Nesant tokios būtinybės, suinteresuotumas, kad būtų atlyginta dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo patirta žala, negali būti laikomas viršesniu viešuoju interesu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį (12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 108 punktas ir 42 punkte minėto Sprendimo Schenker / Komisija, EU:T:2014:854, 96 punktas).

71

Šiuo atveju ieškovė, kaip jau priminė dublike ir atsakyme į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus, antrajame prašyme nurodė 3948 dokumentus kaip „svarbius“ arba „galbūt svarbius“ pareiškiant ieškinį Landgericht Düsseldorf, bylos medžiagos turinio nekonfidencialioje versijoje, kurią Komisija jai pateikė atsakydama į pirmąjį prašymą, nuorodų paraštėje ties šiais dokumentais atitinkamai nurodydama skaičius 1 arba 2. Be to, ieškinyje ji konkrečiai nurodė aštuonis „svarbius“ arba „galbūt svarbius“ dokumentus, kurie priklauso 3948 dokumentams, dėl kurių pateiktas antrasis prašymas.

72

Tačiau šiuose vienas po kito pateiktuose dokumentuose ji tik bendrai nurodė, kad yra „suinteresuota“ gauti šiuos dokumentus ir kad „turi su jais susipažinti, kad galėtų pagrįsti ieškinį dėl žalos atlyginimo“, nes juose „aiškiai yra informacijos apie susitarimus ir kainų padidinimus, dėl kurių susitarė kartelio [kurio egzistavimas konstatuotas ir dėl kurio pritaikytos sankcijos sprendimu Automobilių stiklai] dalyviai“, ir kad „jai būtina sužinoti šią informaciją, kad galėtų nustatyti ir apskaičiuoti realiai patirtą žalą“.

73

Tačiau, kaip teisingai pažymi Komisija, ji nenurodė pateisinamų priežasčių, kodėl vienas ar kitas iš šių dokumentų jai buvo būtini, pavyzdžiui, patikslindama faktinius argumentus arba specifinius teisinius svarstymus, kuriuos tokio dokumento gavimas galėtų padėti pagrįsti jos reikalavimus nagrinėjančiame nacionaliniame teisme.

74

Nė vienas kitas ieškovės argumentas nekelia abejonių dėl šio vertinimo.

75

Pirma, tvirtinimas, kad ji negalėjo pateikti tikslesnių paaiškinimų, nes Komisija leido iš anksto susipažinti tik su dalimi bylos medžiagos turinio, šiuo atveju neįtikina. Iš tiesų, išskyrus nuorodas į tam tikrų procedūros dalyvių pateiktus „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“ ir nuorodas į Komisijos vidaus dokumentus, kurios buvo visiškai išbrauktos, šiame turinyje pateiktose nuorodose į kitus bylos medžiagoje esančius dokumentus ši institucija užtušavo tik specifinius elementus, kurie, anot jos, yra asmens duomenys arba neskelbtina komercinė informacija. Bendrasis Teismas mano, kad atsižvelgiant į tikslingumą, nuorodų į bylos medžiagoje esančius dokumentus, išskyrus „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“ ir Komisijos vidaus dokumentus, nekonfidenciali versija, kurią ieškovė turėjo, kai pateikė antrąjį prašymą, sudarė jai galimybę tiksliau ir išsamiau nurodyti, nei ji tai padarė kreipdamasi į Komisiją (žr. 40, 71 ir 72 punktus) ir vėliau nagrinėjant šią bylą, priežastis, kodėl ji mano, kad vienas ar kitas iš šių dokumentų būtinas norint įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, pavyzdžiui, kaip jau nurodyta, patikslindama faktinius argumentus arba specifinius teisinius svarstymus, kuriuos tokio dokumento gavimas galėtų padėti pagrįsti jos reikalavimus nagrinėjančiame nacionaliniame teisme.

76

Antra, iš ginčijamo sprendimo neabejotinai matyti, jog „patvirtinamajame prašyme [ieškovė] pabrėžia <...> aplinkybę, kad Vokietijos civilinio proceso teisėje nėra atitinkamų taisyklių, pagal kurias būtų leidžiama [aptariamų] dokumentų reikalauti „inter partes“ (ginčijamo sprendimo 7 punkto trečia pastraipa). Tačiau reikia konstatuoti, kad toks tvirtinimas, paskutinį kartą pakartotas per posėdį, niekada nebuvo išplėtotas ir juo labiau įrodytas ieškovės ieškinyje. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad būtinybė susipažinti su visais dokumentais, esančiais su konkurencijos taisyklių taikymo procedūra susijusioje bylos medžiagoje, negali būti laikoma įrodyta, kai prašytojas tvirtina, jog yra imperatyviai priklausomas nuo galimybės susipažinti su šiais dokumentais, bet neįrodo net to, kad negalėjo niekaip kitaip šių įrodymų gauti (12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 132 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 68 punkte minėto Sprendimo Donau Chemie ir kt., EU:C:2013:366, 32 ir 44 punktus).

77

Tokiomis aplinkybėmis šiuo atveju negalima manyti, kad Komisija padarė teisės arba vertinimo klaidą, nuspręsdama, pirma, kad, „įvertinus visas aplinkybes, interesą, susijusį su veiksmingu konkurencijos taisyklių įgyvendinimu, šioje byloje geriau atitiktų aptariamų dokumentų konfidencialumo išsaugojimas“, antra, kad „nėra jokio viršesnio viešojo intereso, pateisinančio jų atskleidimą, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1049/2001“, ir, trečia, kad „šioje byloje būtų pažeistas interesas, susijęs su tyrimų tikslų apsauga, kaip nurodyta [šio reglamento] 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje“ (ginčijamo sprendimo 7 punkto šešta ir septinta pastraipos).

78

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visus šiuos pagrindus reikia atmesti.

79

Pateikdama ketvirtąjį ieškinio pagrindą ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija neteisingai atsisakė leisti jai susipažinti su vienintelio dokumento, dėl kurio pateiktas pirmasis prašymas, t. y. bylos COMP/39.125 medžiagos turinio, integralia versija.

80

Pirma, ginčijamame sprendime ir 2012 m. kovo 7 d. sprendime Komisijos pateikti labai bendri ir iš dalies spekuliatyvūs svarstymai dėl būtinybės nepakenkti atleidimo nuo baudų programos veiksmingumui ir nepadaryti žalos įmonių, kurios paprašė, nagrinėjant bylą COMP/39.125, taikyti šią programą, komercinių interesų apsaugai ir inspekcijų ir tyrimų tikslų apsaugai savaime nepateisina visiško ir absoliutaus atsisakymo leisti ieškovei susipažinti su šiame turinyje esančiomis nuorodomis į „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“.

81

Antra, Komisija neteisingai atsisakė leisti jai susipažinti su turinyje esančia informacija, susijusia su fizinių asmenų tapatybe, abstrakčiai nurodydama būtinybę nepakenkti asmens duomenų apsaugai, užuot individualiai ir konkrečiai pagrindusi priežastis, kurios yra kliūtis pateikti kiekvieną aptariamą informacijos dalį. Bet kuriuo atveju ieškovė nurodė pakankamas priežastis, kodėl jai būtina su šia informacija susipažinti, kad galėtų įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, kuri atitinka bendrąjį interesą, kad nuo konkurenciją pažeidžiančių veiksmų nukentėjusiems asmenims būtų atlyginta jų patirta žala.

82

Trečia, Komisija neteisingai, neatlikusi individualaus ir konkretaus tyrimo, atsisakė leisti jai susipažinti su turinyje nurodytų trečiųjų įmonių, „veikiančių liftų ir eskalatorių sektoriuje“, pavadinimais, nors tokia nuoroda aiškiai neturi reikšmės ir šios informacijos pateikimas negali pakenkti atitinkamų asmenų komerciniams interesams.

83

Galiausiai, ketvirta, Komisija neteisingai, nurodydama bendrus ir abstrakčius motyvus, atsisakė leisti jai susipažinti su informacija, susijusia su transporto priemonių modeliais, automobilių gamintojų pavadinimais ir kita turinyje esančia neskelbtina komercine informacija, nors ši informacija buvo absoliučiai esminė, kad ji galėtų įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, ir šis interesas turėjo būti viršesnis, palyginti su kitais esamais interesais.

84

Pateikdama penktąjį ieškinio pagrindą ieškovė iš esmės nurodo, kad Komisija neįvykdė SESV 296 straipsnyje įtvirtintos pareigos motyvuoti sprendimą, nes atmetė pirmąjį prašymą dėl bendrų priežasčių, neatsižvelgdama į konkretų atitinkamo dokumento turinį, kaip tai matyti, pavyzdžiui, iš motyvų, kuriais ji grindė atsisakymą pateikti jai turinyje nurodytus trečiųjų įmonių pavadinimus.

85

Komisija, palaikoma SGSD, ginčija visus šiuos argumentus.

86

Pirmiausia reikia nagrinėti ieškovės argumentus, susijusius su turinyje esančia įvairių tipų informacija, su kuria Komisija jai neleido susipažinti, būtent, pirma, nuorodomis į „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“ (ginčijamo sprendimo 5.1 punktas), antra, fizinių asmenų vardais ir pavardėmis (ginčijamo sprendimo 5.2 punktas), trečia, trečiųjų įmonių pavadinimais (ginčijamo sprendimo 5.3 punktas) ir, ketvirta, kita neskelbtina komercine informacija (ginčijamo sprendimo 5.4 punktas). Tačiau nereikia tikrinti ginčijamo sprendimo pagrįstumo, kiek juo atsisakyta ieškovei pateikti nuorodas į Komisijos vidaus dokumentus, nes, nepaisant jos pateikto ketvirtojo ieškinio pagrindo pavadinimo (žr. 22 punktą), ji šiuo klausimu nenurodė jokio konkretaus argumento. Argumentai, susiję su viršesnio viešojo intereso buvimu, kuriuo ieškovė aiškiai remiasi tik dėl tam tikrų tipų aptariamos informacijos, bus nagrinėjami vėliau.

87

Ginčijamo sprendimo 5.1 punkte Komisija nusprendė: „Šiuo etapu negalima atskleisti [turinyje esančio] atleidimo nuo baudų procedūros dokumentų aprašo“„dėl tų pačių priežasčių, kaip paaiškintos 4.2 punkte, nes nuorodos į šiuos dokumentus pateikia informacijos apie šių dokumentų, kurie laikytini konfidencialiais, turinį.“ Priimdama šį sprendimą ji pateikė argumentus, dėl kurių anksčiau ji atsisakė leisti ieškovei susipažinti su visais antrajame prašyme nurodytais dokumentais, motyvuodama tuo, kad visiems šiems dokumentams taikoma bendroji prezumpcija, pagal kurią jų atskleidimas pakenktų trečiųjų asmenų komercinių interesų ir inspekcijų ir tyrimų tikslų apsaugai (žr. 8 punktą).

88

Dėl to, kad Komisija gindamasi teigia, jog „neatsižvelgdama į tai, kad taikoma [ši] bendroji prezumpcija, 2012 m. kovo 7 d. sprendime <...> ir [ginčijamame sprendime] [ji] taip pat išsamiai išdėstė, kad taikomos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje ir trečioje įtraukose numatytos išimtys“, reikia pripažinti, kad šis tvirtinimas tik iš dalies tikslus.

89

Toks vertinimas visiškai neišplaukia iš ginčijamo sprendimo. Atvirkščiai, priminusi Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pripažinta, jog nagrinėdama prašymus, pateiktus dėl visų koncentracijos arba valstybės pagalbos bylos medžiagoje esančių dokumentų, ji gali taikyti bendrąsias prezumpcijas (ginčijamo sprendimo 4.2 punkto pirma–ketvirta pastraipos), Komisija tik paaiškino priežastis, kodėl tokia teismo praktika, kaip ji mano, taikoma ir bylų dėl konkurenciją pažeidžiančių veiksmų medžiagai (ginčijamo sprendimo 4.2 punkto penkta ir šešta pastraipos), ypač joje esantiems „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentams“ (ginčijamo sprendimo 4.2 punkto aštunta–dešimta pastraipos), taip pat ir minėtų bylų medžiagos turinyje pateikiamoms nuorodoms į tokius dokumentus (ginčijamo sprendimo 5.1 punktas).

90

Tokiomis aplinkybėmis, vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą, į 2012 m. kovo 7 d. sprendimo motyvus, kuriuose Komisijos tarnybos išsamiau išdėstė priežastis, kodėl jos mano, kad šiuo laikinu pirmojo prašymo nagrinėjimo etapu pateisinama tokių nuorodų neatskleisti, galima atsižvelgti tik tiek, kiek jie paaiškina argumentavimą, kurį ši institucija galiausiai realiai patvirtino (šiuo klausimu žr. 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimo Kuijer / Taryba, T‑188/98, Rink., EU:T:2000:101, 44 punktą) ir kuris, kaip ką tik priminta, pagrįstas bendrąja prezumpcija.

91

Atsižvelgiant į ieškovės nurodytus argumentus, kuriais ji ginčija šiuos motyvus, pirmiausia reikia nustatyti, ar Komisija galėjo teisėtai atsisakyti leisti susipažinti su aptariama informacija, kaip ir ginčijamame sprendime taikydama bendrąją prezumpciją. Tik jei tai būtų patvirtinta, toliau reikėtų nagrinėti, ar Komisija pagrįstai taiko bendrąją prezumpciją, kuria remiasi šiuo atveju.

92

Kai institucijos prašoma leisti susipažinti su dokumentu, ji kiekvienu atveju turi įvertinti, ar šiam dokumentui taikomos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytos visuomenės teisės susipažinti su institucijų dokumentais išimtys (36 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 35 punktas).

93

Kadangi šias išimtis aiškinti ir taikyti reikia siaurai, prašymą gavusi institucija, kad pateisintų atsisakymą leisti susipažinti su aptariamu dokumentu, taip pat privalo paaiškinti, kaip galimybė susipažinti su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti jos nurodyta viena ar kita iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytų išimčių saugomam interesui. Be to, pakenkimo šiam interesui rizika turi būti pagrįstai nuspėjama, o ne vien hipotetinė (žr. 35 ir 36 punktuose nurodytą teismų praktiką).

94

Atlikdama tokį vertinimą, atitinkama institucija gali remtis bendrąja prezumpcija, net jei aptariamas prašymas pateiktas tik dėl vieno dokumento. Tačiau dėl tokios situacijos, kai bendrosios prezumpcijos taikymo tikslas nėra leisti bendrai nagrinėti prašymą, kuris pats yra bendras, Teisingumo Teismas nusprendė, kad institucija, kuri ketina ja remtis, kiekvienu atveju turi patikrinti, ar vienai konkrečiai dokumentų kategorijai paprastai taikomi bendro pobūdžio pagrindai realiai taikomi dokumentui, kurį prašoma atskleisti (36 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 50 ir 57 punktai; taip pat šiuo klausimu žr. 35 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 72 ir 73 punktus).

95

Šiuo atveju, priešingai, nei ieškovė tvirtina ieškinyje, Komisija galėjo, remdamasi bendrąja prezumpcija, ginčijamo sprendimo 5.1 punkte nuspręsti atmesti pirmąjį prašymą ne visiškai, bet tiek, kiek jis pateiktas dėl informacijos kategorijos, kuriai, anot šios institucijos, taikomos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje ir trečioje įtraukose išvardytos išimtys.

96

Tačiau Komisija neturi pagrindo tvirtinti, kaip ji tai darė gindamasi, jog „turinys yra bylos [COMP/39.125] medžiagos dalis, todėl jam taikoma bendroji [„neprieinamumo“] prezumpcija“, pripažinta 12 punkte minėtame Sprendime Komisija / EnBW (EU:C:2014:112).

97

Iš tiesų, Teisingumo Teismas šiame sprendime nusprendė ne tai, kad „visai“ su konkurencijos taisyklių taikymo procedūra susijusios bylos medžiagai taikoma „bendroji neprieinamumo prezumpcija“, kaip pažymi pati Komisija, atsakydama į pirmą ieškovės pateiktų ieškinio pagrindų grupę (žr. 40 punktą), o tik tai, kad prašymą dėl „visų“ tokioje bylos medžiagoje esančių dokumentų gavusi institucija gali remtis bendrąja prezumpcija, kad šį bendrą prašymą atitinkamai išnagrinėtų. Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos aiškiai matyti, kad teisė taikyti bendrąją prezumpciją Sąjungos institucijoms pripažinta būtent tam, kad jos galėtų nagrinėti ne tik prašymus, pateiktus dėl vieno dokumento, bet ir prašymus dėl visų dokumentų (34 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 47 ir 48 punktai).

98

Ieškovės pirmasis prašymas pateiktas ne dėl visų dokumentų, o dėl vienintelio dokumento. Be to, Komisija netvirtina, kad šis prašymas pateiktas siekiant dirbtinai suskaidyti prašymą dėl visų dokumentų į individualius prašymus. Be to, šiuo atveju ji neturėtų tam pagrindo (žr. 3–5 punktus).

99

Kaip ką tik priminta (žr. 94 punktą), pasirinkusi taikyti bendrąją prezumpciją, kad pagrįstų sprendimą atmesti ieškovės pirmąjį prašymą, kiek jis susijęs su nuorodomis į „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“, esančiomis vieninteliame dokumente, dėl kurio šis prašymas pateiktas, Komisija turėjo remtis bendro pobūdžio pagrindais, kuriuos galima laikyti paprastai taikomais šiai su konkurencijos taisyklių taikymu susijusios bylos medžiagos turinio daliai, ir patikrinti, ar šiuo atveju šie pagrindai realiai taikomi.

100

Šis reikalavimas nebūtinai reiškia, kad Komisija privalo konkrečiai įvertinti aptariamą dokumentą (35 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 73 punktas), kaip ir šios institucijos pareiga patikrinti, ar bendroji prezumpcija, kurią ji ketina taikyti nagrinėdama prašymą dėl visų dokumentų, iš tikrųjų taikoma, negali būti aiškinama taip, kad ji turi individualiai išnagrinėti visus dokumentus, su kuriais prašoma leisti susipažinti (žr. 60 punktą).

101

Tačiau ne mažiau būtina, kad atsisakymą leisti susipažinti su dokumentais Komisija faktiniu ir teisiniu požiūriu pakankamai pagrįstų, remdamasi pagrįstai numatoma rizika, kad bus konkrečiai ir realiai pakenkta vienam ar keliems interesams, saugomiems Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis išimtimis (šiuo klausimu žr. 36 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 49 ir 50 punktus ir 35 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 31, 36–38, 54 ir 74 punktus).

102

Šiuo atveju pirmiausia reikia konstatuoti penkis su tuo susijusius dalykus.

103

Pirma, neginčijama, kad ieškovė pirmuoju prašymu (jos pakartotas 2012 m. kovo 23 d. patvirtinamuoju prašymu) nesiekė leidimo susipažinti su bylos COMP/39.125 medžiagoje esančiais „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentais“. Ji tik norėjo gauti nuorodas į šiuos dokumentus, kurios buvo minėtos bylos medžiagos turinio integralioje versijoje, tačiau jų nebuvo 2012 m. kovo 7 d. Komisijos perduotoje nekonfidencialioje versijoje (žr. 3, 5 ir 7 punktus). Išnagrinėjus šio dokumento integralią versiją, kuri pateikta po to, kai Bendrasis Teismas ėmėsi pasirengimo nagrinėti bylą priemonės (žr. 15 punktą), galima konstatuoti, kad šios nuorodos iš esmės yra dviejų tipų. Vienos iš jų yra datos, kai įmonės, paprašiusios joms taikyti Komisijos atleidimo nuo baudų programą, pateikė jai aptariamus „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“, o kitos – šių atitinkamų dokumentų pavadinimai.

104

Antra, Komisija atsisakė pateikti ne tik visas šias nuorodas, bet ir kiekvienos iš jų integralią versiją. Todėl su šios kategorijos nuorodomis Komisija elgėsi kitaip nei su visomis nuorodomis į turinyje nurodytus kitų tipų dokumentus, dėl kurių pateikti šie ieškinio pagrindai (žr. 86 punktą) ir kuriose Komisija tik užtušavo konkrečią specifinę informaciją dėl to, kad, anot jos, ši informacija apėmė asmens duomenis (kaip antai fizinių asmenų vardai ir pavardės) arba neskelbtiną komercinę informaciją (kaip antai trečiųjų įmonių pavadinimai ar transporto priemonių modelių nuorodos), ir suteikė galimybę susipažinti su likusia šių nuorodų dalimi (žr. 75 punktą).

105

Trečia, išnagrinėjus ginčijamo sprendimo 5.1 punktą kartu su jame nurodytu 4.2 punktu matyti, kad šis nuorodų į „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“ išbraukimas ieškovei perduotoje bylos COMP/39.125 medžiagos turinio nekonfidencialioje versijoje grindžiamas bendrais svarstymais, kad jų atskleidimas „gali pakenkti“ Komisijos atleidimo nuo baudų programos „veiksmingumui“. Šiuo klausimu ginčijamame sprendime Komisija pirmiausia nurodo, kad įmonės, prašančios joms taikyti atleidimo nuo baudų programą, tikisi, kad pagal šią programą jų pateikta informacija bus tvarkoma konfidencialiai, toliau – kad šiuos lūkesčius reikia apsaugoti ir, galiausiai, kad atleidimo nuo baudų programų, kurios yra naudingas įrankis nustatant ir nutraukiant konkurencijos taisyklių pažeidimus, veiksmingumui gali būti pakenkta, aptariamą informaciją paskelbus viešai (ginčijamo sprendimo 4.2 punkto aštunta–dešimta pastraipos).

106

Ketvirta, Komisija patikslina ginantis pateiktų bendrų svarstymų prasmę ir turinį, remdamasi 2012 m. kovo 7 d. sprendime pateikta anksčiau jos tarnybų atlikta analize. Visų pirma ji nurodo, kad, „atskleidus turinius, iš prašymą dėl atleidimo nuo baudų pateikusių asmenų susirašinėjimo aprašo pirmiausia paaiškės [jų] bendradarbiavimo pobūdis ir apimtis“, tada – kad „tam tikri turinio raktiniai žodžiai jau atskleidžia fizinių asmenų tapatybę ir bendradarbiavimą prieš administracinę procedūrą ir jos metu“, be to, kad „tam tikrų turinyje minėtų dokumentų aprašas ir data jau suteikia žinių apie tai, kas juose yra, be kita ko, informacijos apie prašymą dėl atleidimo nuo baudų pateikusių asmenų komercinius santykius, kainas, sąnaudų struktūrą, rinkos dalis ir kitos neskelbtinos komercinės informacijos“, ir, galiausiai, kad „prašymą dėl atleidimo nuo baudų pateikusių asmenų interesas <...> apsaugoti visos jiems žalingos informacijos konfidencialumą“„iš dalies turi būti apsaugotas“. Ji daro išvadą, kad „tokios informacijos pateikimas prieštarauja prašymą dėl atleidimo nuo baudų pateikusių asmenų komercinių interesų apsaugai“ ir kad „rimta žala“, kurią jis gali „lemti“ suinteresuotiems asmenims, gali „juos atgrasyti nuo bendradarbiavimo atliekant būsimus tyrimus“, „net jei akivaizdu, kad turinys nėra toks išsamus kaip [patys atleidimo nuo baudų procedūros] dokumentai“.

107

Penkta, iš visos ginčijamo sprendimo 4.2 punkto struktūros matyti, kad remdamasi šiais bendrais svarstymais Komisija daro bendrą prielaidą, kad ieškovės prašomame turinyje esančių nuorodų į „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“ atskleidimas galų gale pakenktų ir jos inspekcijų ir tyrimų tikslų apsaugai, ir procedūros dalyvių komercinių interesų apsaugai.

108

Kritikuodama šių motyvų pagrįstumą, ieškinio 128–141 punktuose ieškovė iš esmės nurodo, kad Komisija argumentavo taip, lyg pirmasis prašymas būtų pateiktas dėl pačių „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentų“, o ne tik dėl paprastų turinyje esančių nuorodų į tokius dokumentus, ir kad ginčijamame sprendime pateikti bendri spekuliatyvūs svarstymai apie būtinybę nepakenkti atleidimo nuo baudų programai nepateisina šiuo atveju priimto sprendimo atsisakyti jai leisti susipažinti su visomis šiomis nuorodomis.

109

Toliau reikia pripažinti, kad šie argumentai iš dalies pagrįsti.

110

Pirma, reikia konstatuoti, kad nei ginčijamo sprendimo 5.1 punkto, nei jame nurodyto 4.2 punkto, nei 2012 m. kovo 7 d. sprendimo formuluotė, nagrinėjamos kiekviena atskirai ar visos kartu, nepateisina to, kad ginčijamame sprendime paskelbtas atsisakymas yra visiškas.

111

Ginčijamo sprendimo 5.1 punkte Komisija tik nurodo, kad „nuorodos [į] [atleidimo nuo baudų procedūros] dokumentus [, esančios bylos COMP/39.125 medžiagos turinyje,] pateikia informacijos apie šių dokumentų, kurie laikytini konfidencialiais, turinį“. 4.2 punkto aštuntoje ir devintoje pastraipose Komisija pateikia svarstymus, kuriais remdamasi ji bendrai daro prielaidą, kad tam tikrų su konkurencijos taisyklių taikymo procedūromis susijusioje bylos medžiagoje esančių „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentų“ atskleidimas „gali pakenkti“ jos atleidimo nuo baudų programos „veiksmingumui“ ir taip padaryti žalos šių procedūrų dalyvių komercinių interesų apsaugai, kartu ir jos inspekcijų ir tyrimų tikslų apsaugai (žr. 87 ir 105 punktus).

112

Kaip gindamasi tvirtina Komisija, remdamasi 2012 m. kovo 7 d. sprendimu, šie abu svarstymai, kaip ir ieškovės ieškinyje, aiškintini kaip reiškiantys, kad šiuo atveju reikia bendrai daryti prielaidą, jog bylos medžiagos turinyje esančių nuorodų į „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“ pateikimas gali pakenkti Komisijos atleidimo nuo baudų programos veiksmingumui ir dėl to padaryti žalos atitinkamos procedūros dalyvių komerciniams interesams ir su šia procedūra susijusių inspekcijų ir tyrimų tikslams, nes (ir tiek, kiek) šis pateikimas atskleis tretiesiems asmenims šiose nuorodose arba jomis apibūdinamuose „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentuose“ esančią „konfidencialią informaciją“. Konkrečiai tariant, Komisija mano, kad tokią konfidencialią informaciją sudaro nuorodos, susijusios su įmonių, pateikusių prašymą joms taikyti šią programą, bendradarbiavimu ir su tuo susiję jos tarnybų surinkti neskelbtini komerciniai duomenys (žr. 106 ir 107 punktus).

113

Net ir pritarus, kad Komisija gali, pirma, bendrai traktuoti bylos medžiagoje esančius įvairaus tipo dokumentus, ginčijamame sprendime priskiriamus prie „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentų“, atsižvelgdama į jų pobūdį ar turinį, ir, antra, bendrai daryti prielaidą, kad šių dokumentų atskleidimas gali pakenkti jos atleidimo nuo baudų programos veiksmingumui ir padaryti žalos trečiųjų asmenų komercinių interesų apsaugai, o kartu ir jos inspekcijų ir tyrimų tikslų apsaugai, tokie argumentai, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo formuluotės, pateisina tik atsisakymą atskleisti „informaciją apie šių dokumentų, kurie laikytini konfidencialiais, turinį“.

114

Tačiau tuo nepateisinamas visos grupės nuorodų, kuriose yra tokios konfidencialios informacijos, įskaitant neutraliausius ar nereikšmingiausius jų elementus, išbraukimas, palyginti su tikslingumu, kokį Komisija taikė turinyje esančių kitų tipų nuorodų, dėl kurių pateikti šie ieškinio pagrindai, atžvilgiu (žr. 104 punktą).

115

Kitaip tariant, Komisijos pateikti bendri svarstymai, atsižvelgiant į pačias ginčijamo sprendimo formuluotes, negali būti laikomi įprastai ir veiksmingai taikomais visoms aptariamoms nuorodoms. Todėl jais negalima pateisinti visiško atsisakymo atskleisti ieškovei prašomą informaciją – daugiausia gali būti pateisinamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalimi pagrįstas dalinis atsisakymas, apribotas tuo, kas būtina ir proporcinga saugotinai informacijai apsaugoti (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Taryba / Hautala, C‑353/99 P, Rink., EU:C:2001:661, 27–29 punktus ir 2007 m. balandžio 25 d. Sprendimo WWF European Policy Programme / Taryba, T‑264/04, Rink., EU:T:2007:114, 50 punktą).

116

Šio vertinimo nepaneigia aplinkybė, kad bendroji prezumpcija, kuria Komisija gali remtis bendrai nagrinėdama prašymus, kurie patys pateikti dėl visų dokumentų, esančių su konkurencijos taisyklių taikymo procedūra susijusioje bylos medžiagoje, reiškia, jog šiems dokumentams netaikoma visiško ar dalinio jų turinio atskleidimo pareiga (žr. 42 punktą). Iš teismo praktikos aiškiai matyti, kad taip yra būtent tuo atveju, kai institucija taiko bendrąją prezumpciją, nagrinėdama prašymą, kuris pats pateiktas ne dėl vieno, o dėl visų dokumentų (12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 134 punktas ir 40 punkte minėto Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, EU:C:2012:393, 133 punktas). Tačiau tai nereiškia, kad numatant tokias bendrosios prezumpcijos taikymo pasekmes, kai ji taikoma šiuo konkrečiu atveju, Teisingumo Teismas paneigia 115 punkte primintą bendresnę teismo praktiką. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad net ir tokiomis ypatingomis aplinkybėmis atitinkama institucija privalo atskleisti visus prašyme nurodytus dokumentus arba jų dalį, kai nustato, kad dėl procedūros, su kuria tie dokumentai susiję, savybių yra tokia galimybė (34 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 67 punktas). Galiausiai, atsižvelgiant į šį reikalavimą apriboti atsisakymą leisti susipažinti su dokumentais tuo, kas būtina ir proporcinga, siekiant apsaugoti saugotiną informaciją, bendras atsisakymas atskleisti informaciją juo labiau negali būti priimtinas šios bylos aplinkybėmis, kai dėl jo ieškovei tampa praktiškai pernelyg sunku, jei apskritai įmanoma, veiksmingai įgyvendinti pagal Sutartį turimą teisę į žalos atlyginimą (žr. 130–134 punktus).

117

Antra, tai, kad Komisijos atsisakymas ieškovei pateikti aptariamas nuorodas yra absoliutus, kaip ir tai, kad jis yra visiškas, turint mintyje svarstymus, kuriais šis atsisakymas grindžiamas, nėra pakankamai pateisinama nei fakto, nei teisės atžvilgiu.

118

Žinoma, Komisija iš esmės galėjo manyti, kad šių nuorodų pateikimas „gali pakenkti“ jos atleidimo nuo baudų programos veiksmingumui taip pat kaip pačių „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentų“ atskleidimas, kiek dėl šio pateikimo tretiesiems asmenims atskleidžiama neskelbtina komercinė informacija arba konfidencialios nuorodos, susijusios su šalių bendradarbiavimu, esančios šiuose dokumentuose. Iš tiesų, kaip Sąjungos teismas jau nusprendė, atleidimo nuo baudų programos yra naudingos priemonės siekiant nustatyti ir nutraukti konkurencijos nuostatų pažeidimus ir padeda siekti tikslo veiksmingai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius. Be to, šių programų veiksmingumui gali būti sutrukdyta su atleidimo nuo baudų procedūra susijusius dokumentus perdavus asmenims, norintiems pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Logiška, kad darant konkurencijos teisės pažeidimą dalyvavusius asmenis tokio dokumentų pateikimo perspektyva atgraso nuo naudojimosi tokiomis programomis (2011 m. birželio 14 d. Sprendimo Pfleiderer, C‑360/09, Rink., EU:C:2011:389, 26 punktas ir 68 punkte minėto Sprendimo Donau Chemie ir kt., EU:C:2013:366, 42 punktas). Nors ši teismo praktika susijusi su atleidimo nuo baudų programomis, kurias vykdo nacionalinės konkurencijos institucijos, pagal analogiją tokius pačius svarstymus galima taikyti ir Komisijos programai (šiuo klausimu žr. 39 punkte minėto Sprendimo Nyderlandai / Komisija, EU:T:2013:480, 41 punktą ir 12 punkte minėtos generalinio advokato C. Villalón išvados byloje Komisija / EnBW, EU:C:2013:643, 68 ir 69 punktus), kaip, be kita ko, gindamasi pasielgė Komisija.

119

Tačiau taip pat iš teismo praktikos matyti, kad nors šie svarstymai gali pateisinti atsisakymą leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais, esančiais su konkurencijos taisyklių taikymo procedūra susijusioje bylos medžiagoje, jie nereiškia, jog gali būti sistemingai atsisakoma suteikti tokią galimybę, nes kiekvienas prašymas leisti susipažinti su aptariamais dokumentais kiekvienu atveju turi būti vertinamas atskirai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes (žr. 68 punkte minėto Sprendimo Donau Chemie ir kt., EU:C:2013:366, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

120

Atsižvelgiant į nacionaliniams teismams siekiant apsaugoti veiksmingą konkurenciją Sąjungoje pareikštų ieškinių dėl žalos atlyginimo svarbą, vien nuorodos į riziką, jog leidus susipažinti su konkurencijos bylos medžiagoje esančiais įrodymais, kurie yra būtini šiems ieškiniams pagrįsti, gali būti pakenkta atleidimo nuo baudų programos, pagal kurią šie dokumentai buvo pateikti kompetentingai konkurencijos tarnybai, veiksmingumui, negali pakakti, siekiant pateisinti atsisakymą leisti susipažinti su šia informacija (žr. 68 punkte minėto Sprendimo Donau Chemie ir kt., EU:C:2013:366, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; taip pat šiuo klausimu žr. 12 punkte minėtos generalinio advokato C. Villalón išvados byloje Komisija / EnBW, EU:C:2013:643, 70–74 punktus).

121

Atvirkščiai, kadangi toks atsisakymas gali sukliudyti pareikšti minėtus ieškinius ir suteikti atitinkamoms įmonėms, kurios jau galėjo bent iš dalies pasinaudoti teise į atleidimą nuo piniginės baudos, galimybę taip pat nukentėjusių šalių nenaudai išvengti savo pareigos atlyginti žalą, padarytą pažeidus SESV 101 straipsnį, reikalaujama, kad toks atsisakymas būtų pagrįstas svarbesniais pagrindais, susijusiais su nurodyto intereso apsauga ir taikomais kiekvienam dokumentui, su kuriuo neleista susipažinti (68 punkte minėto Sprendimo Donau Chemie ir kt., EU:C:2013:366, 47 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 12 punkte minėtos generalinio advokato C. Villalón išvados byloje Komisija / EnBW, EU:C:2013:643, 78 punktą).

122

Todėl vien rizikos, kad atitinkamas dokumentas pažeis viešąjį interesą, susijusį su aptariamos atleidimo nuo baudų programos veiksmingumu, buvimas gali pateisinti šio dokumento neatskleidimą (68 punkte minėto Sprendimo Donau Chemie ir kt., EU:C:2013:366, 48 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 12 punkte minėtos generalinio advokato C. Villalón išvados byloje Komisija / EnBW, EU:C:2013:643, 77 punktą).

123

Būtent todėl pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kai Komisija arba nacionaliniai teismai, žinoma, remdamiesi skirtingais teisiniais ir procedūriniais pagrindais, sprendžia dėl galimybės susipažinti su dokumentais, surinktais įgyvendinant atleidimo nuo baudų programą ir esančiais konkurencijos taisyklių taikymo procedūros bylos medžiagoje, jie neturėtų priimti nelanksčios ir absoliučios nuostatos, rizikuodami pakenkti veiksmingam konkurencijos taisyklių taikymui, kai šias taisykles taiko viešosios valdžios institucijos, įgaliotos užtikrinti jų laikymąsi, arba iš šių taisyklių kylančių teisių asmenims veiksmingam įgyvendinimui. Tačiau jie turi kiekvieną kartą nustatyti pusiausvyrą tarp skirtingų interesų, pateisinančių aptariamų dokumentų pateikimą arba jų apsaugą. Nustatydami tokią pusiausvyrą jie turi atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes ir ypač į prašymą pateikusio asmens interesą susipažinti su dokumentais, kuriuos jis nori gauti, siekdamas pagrįsti savo ieškinį dėl žalos atlyginimo, turėdami mintyje kitas jo galbūt turimas galimybes ir realiai žalingas pasekmes, kurių tokia galimybė susipažinti su dokumentais gali turėti, atsižvelgiant į viešąjį interesą ar kitų asmenų teisėtus interesus (šiuo klausimu žr. 68 punkte minėto Sprendimo Donau Chemie ir kt., EU:C:2013:366, 30–34, 44 ir 45 punktus ir 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 107 punktą).

124

Šie svarstymai juo labiau taikomi, kai, kaip šiuo atveju, asmuo, kuris laiko save nukentėjusiu nuo konkurencijos taisyklių pažeidimo ir kuris jau pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo nacionaliniame teisme, prašo Komisijos leisti susipažinti ne su „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentais“, esančiais su procedūra, po kurios priimtas sprendimas, kuriame konstatuotas šis pažeidimas, susijusioje bylos medžiagoje, o tik su nuorodomis į šiuos dokumentus, esančiomis minėtos bylos medžiagos turinyje. Iš tiesų, neužtenka vien nurodyti rizikos pakenkti atleidimo nuo baudų programos veiksmingumui, kad būtų pagrįstas sprendimas bendrai ir absoliučiai atsisakyti leisti susipažinti su bylos medžiagoje esančiais „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentais“, o tokio pavojaus – realiai žalingų pasekmių, kurias šių dokumentų atskleidimas gali lemti, – nurodymas juo labiau negali pagrįsti visiško ir absoliutaus atsisakymo pateikti vien nuorodas į šiuos dokumentus asmeniui, kuris prašo leisti su jomis susipažinti, kad galėtų pagrįsti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

125

Šiuo atveju ieškovei pateiktas atsisakymas, kaip ji teisingai tvirtina, pagrįstas bendrais spekuliatyviais svarstymais, kad nuorodų pateikimas „gali pakenkti“ Komisijos atleidimo nuo baudų programos veiksmingumui ir taip padaryti žalos procedūros šalių komercinių interesų apsaugai ir su šia procedūra susijusių inspekcijų ir tyrimų tikslų apsaugai (žr. 105 ir 106 punktus).

126

Tačiau šie bendri spekuliatyvūs svarstymai šiuo atveju neleidžia faktiniu ir teisiniu požiūriu pakankamai įrodyti pagrįstai numatomos rizikos konkrečiai ir realiai pakenkti Komisijos nurodytiems interesams, pateisinančios absoliutų atsisakymą atskleisti datas, pavadinimus ir kitas nuorodas į „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“, esančias turinyje, o ne vien tik konfidencialią informaciją, kurią jos gali apimti arba atskleisti.

127

Toks atsisakymas galiausiai padarytų netaikomą principą, kad teisės susipažinti su dokumentais išimtis reikia aiškinti ir taikyti siaurai, kad būtų garantuojama, jog visus dokumentus arba jų ištraukas, kurių neapima Reglamente Nr. 1049/2001 numatytos išimtys, būtų galima pateikti asmenims, prašantiems leisti su jais susipažinti (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 35 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 40 punktą), jei tam neprieštarauja viršesnis viešasis interesas.

128

Trečia, kadangi abi šalys remiasi 2012 m. kovo 7 d. sprendimu, atitinkamai ginčydamos arba teisindamos atsisakymą pateikti bylos COMP/39.125 medžiagos turinyje esančias nuorodas į „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“, reikia pažymėti, kad jame nurodyti ir Komisijos ginantis priminti argumentai (žr. 106 ir 112 punktus), kaip ir esantys ginčijamame sprendime, nepateisina šiuo atveju ieškovei pateikto bendro ir absoliutaus atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais.

129

Nors 2012 m. kovo 7 d. sprendime pateikiami svarstymai, kuriais galima pagrįsti visišką atsisakymą leisti susipažinti su turinyje esančiomis nuorodomis į tam tikrų tipų „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“, kaip antai nuorodomis į įmonių, prašančių joms taikyti Komisijos atleidimo nuo baudų programą, jai pateiktas „deklaracijas“ (šiuo klausimu žr. 118 punkte minėtos 2010 m. gruodžio 16 d. generalinio advokato J. Mazák išvados byloje Pfleiderer, EU:C:2010:782, 44 ir 47 punktus), jis nepateisina atsisakymo, apimančio nuorodas į visus šiuos dokumentus.

130

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmojo prašymo pateikimo Komisijai momentu (2012 m. vasario 16 d.), tiek šios institucijos galutinio sprendimo šiuo klausimu paskelbimo momentu (2013 m. spalio 29 d.) ieškovė turėjo tik laikiną nekonfidencialią sprendimo Automobilių stiklai versiją.

131

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad nors Komisija šį sprendimą priėmė 2008 m. lapkričio 12 d., šią dieną ji paskelbė tik laikiną nekonfidencialią jo versiją; šią versiją ieškovė pridėjo prie ieškinio. Tik tarp 2011 m. gruodžio mėn. ir 2012 m. rugpjūčio mėn. priėmę kelis aktus atitinkamai Konkurencijos generalinis direktoratas ir sprendimus priimantis Komisijos pareigūnas nusprendė dėl nekonfidencialios galutinės šio dokumento versijos turinio; vėliau dėl paskutinių iš šių aktų Bendrajame Teisme pareikšti du ieškiniai dėl panaikinimo (bylos T‑462/12, Pilkington Group / Komisija, ir T‑465/12, AGC Glass Europe ir kt. / Komisija) ir pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o dėl jo priimta Bendrojo Teismo pirmininko nutartis (2013 m. kovo 11 d. Nutartis Pilkington Group / Komisija, T‑462/12 R, Rink., EU:T:2013:119), vėliau dėl apeliacinio skundo – Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutartis (2013 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija / Pilkington Group, C‑278/13 P(R), Rink., EU:C:2013:558), kaip gindamasi priminė Komisija. Tačiau, atsižvelgiant į šias bylas, reikia pažymėti, kad galutinė nekonfidenciali sprendimo Automobilių stiklai versija dar nebuvo viešai paskelbta nei tada, kai Komisija nagrinėjo du ieškovės prašymus, nei tada, kai pastaroji pareiškė šį ieškinį.

132

Iš negalutinės nekonfidencialios sprendimo Automobilių stiklai versijos ieškovė negalėjo tiksliai nustatyti bylos COMP/39.125 medžiagoje esančių „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentų“. Iš tiesų, nors ir jame pateikta šiuose dokumentuose esančios informacijos, tačiau didžioji dalis elementų, iš kurių galima nustatyti ryšį tarp šios informacijos ir dokumento ar dokumentų, iš kurių ji paimta, ir konkrečiai juos identifikuoti, buvo pašalinta.

133

Šiomis aplinkybėmis negalima manyti, kad ginčijamame sprendime pateiktą bendrą ir absoliutų atsisakymą atskleisti informaciją galima pateisinti 2012 m. kovo 7 d. sprendime Komisijos tarnybų pateiktais svarstymais, pagal kuriuos:

„Siekdama užtikrinti teisėtą interesą, susijusį su administracinių procedūrų skaidrumu, ir interesą išlaikyti atleidimo nuo baudų programos patrauklumą, Komisija paskelbia nekonfidencialią savo galutinių sprendimų versiją, kurioje nurodomi visi kartelio dalyviai ir pateikiami šį konkurencijos taisyklių pažeidimą sudarantys elementai.

Dėl toliau išdėstytų priežasčių informacijai, susijusiai su susirašinėjimu su dalyviais, kurie prašė jiems taikyti atleidimo nuo baudų programą, <...> esančiai turinyje ir iki šiol dar neatskleistai paskelbtame sprendime <...>, taikomos [Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje ir trečioje įtraukose numatytos išimtys].

<...>

Tokiomis aplinkybėmis, jei būtų pateikta informacija apie susirašinėjimą taikant atleidimo nuo baudų programą, kuri nėra pateikta viešoje sprendimo [Automobilių stiklai] versijoje, <...> būtų padaryta žala komercinių interesų apsaugai.

<...>

Sprendimo [Automobilių stiklai] negalutinėje viešai paskelbtoje versijoje Komisija jau pateikė tam tikrą informaciją, pakartotą turinyje (t. y. įmonių, prašiusių joms taikyti atleidimo nuo baudų programą, tapatybę ir sprendimo patenkinti jų prašymą datą). Ji tai padarė palyginusi tokio pateikimo svarbą ir neigiamas pasekmes, kurių dėl jo gali atsirasti veiksmingam atleidimo nuo baudų programos įgyvendinimui (ir todėl SESV 101 straipsnio taikymui). Visos kitos nuorodos į šio tipo susirašinėjimą pridėtame turinyje užtušuotos, nes tikslesnis [aptariamų] dokumentų identifikavimas gali pakenkti „Komisijos tyrimų tikslui“ ir procedūros dalyvių „komerciniams interesams“ (2012 m. kovo 7 d. sprendimo 1.1 punkto priešpaskutinė ir paskutinė pastraipos, 1.2 punkto paskutinė pastraipa ir 1.3 punkto priešpaskutinė pastraipa).

134

Kadangi ginčijamas sprendimas ir 2012 m. kovo 7 d. sprendimas, kuriuose nurodoma negalutinė nekonfidenciali sprendimo Automobilių stiklai versija, suformuluoti taip, kad praktiškai neįmanoma arba bent jau pernelyg sunku identifikuoti į ieškovės prašomą turinį įtrauktus „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“, kitaip nei nuorodų į kitus bylos medžiagoje esančius dokumentus atveju (žr. 75, 104 ir 114 punktus), šie sprendimai neleido ieškovei nei susidaryti nuomonės, ar šie dokumentai gali būti būtini Landgericht Düsseldorf pareikštam ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagrįsti, nei juo labiau pasistengti nurodyti šios būtinybės priežastis. Būtent laikantis tokio reikalavimo, teismo praktikoje numatyta sąlyga, kad šie dokumentai ne tik turi būti atskleisti ir pateikti teismui, kai nagrinėjami nacionaliniame teisme pareikšti ieškiniai dėl žalos atlyginimo (žr. 69 punktą), bet ir kad Komisija pripažintų viršesnį viešąjį interesą, kai jai pateikiamas prašymas pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 (žr. 70 punktą). Taigi ginčijamu sprendimu praktiškai trukdoma ieškovei veiksmingai įgyvendinti Sutartimi užtikrinamą teisę į žalos atlyginimą.

135

Be to, ketvirta, kiek tai susiję su teismo posėdyje Komisijos nurodyta būtinybe bet kuriuo atveju apsaugoti jos atleidimo nuo baudų programą ir su ja susijusius dokumentus, nes ši programa atlieka esminį vaidmenį nustatant konkurencijos taisyklių pažeidimus, kaip tai pripažinta 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo (OL L 349, p. 1), reikia pateikti dvi išvadas. Pirma, teismo praktikoje pripažinta tokios programos vertė, bet taip pat pabrėžiama, kad viešojo intereso išlaikyti jos veiksmingumą negalima bendrai ir absoliučiai laikyti pranokstančiu kitus esamus viešuosius ir privačiuosius interesus, kurie taip pat turi būti apsaugoti ir kiekvienu atveju su juo palyginami (žr. 118–123 punktus). Antra, Direktyvos 2014/104 20 konstatuojamojoje dalyje ir 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad šis aktas nedaro poveikio su galimybe visuomenei susipažinti su dokumentais susijusioms taisyklėms, įtvirtintoms Reglamente Nr. 1049/2001, kaip, beje, pati Komisija pabrėžė triplike (žr. 58 punktą).

136

Iš viso to, kad išdėstyta, matyti, kad ginčijamas sprendimas nėra pakankamai pagrįstas, kiek jame nurodyta, jog galima bendrai, visiškai ir absoliučiai daryti prielaidą, kad leidus ieškovei susipažinti su bylos COMP/39.125 medžiagos turinyje esančiomis nuorodomis į „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“ bus pakenkta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje ir trečioje įtraukose numatytomis išimtimis saugomiems interesams.

137

Ginčijamo sprendimo 5.2 punkte Komisija nusprendė, kad ieškovei negalima pateikti informacijos, susijusios su turinyje nurodyta fizinių asmenų tapatybe. Prieš padarydama tokią išvadą, pirmiausia ji nurodė, kad ši informacija yra asmens duomenys, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą ir 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 26 t., p. 102) 2 straipsnio a punktą ir 8 straipsnio b punktą. Tada Komisija iš esmės įvertino tai, kad ieškovė nepateikė priežasčių, kodėl jai būtina gauti šiuos duomenis, ir kad buvo priežasčių manyti, jog jų perdavimas gali pakenkti teisėtiems asmenų, su kuriais jie susiję, interesams.

138

Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad institucijos atsisako leisti susipažinti su dokumentu, kai tokio dokumento atskleidimas padarytų žalos individo privatumo ir neliečiamumo apsaugai, ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Sąjungos teisės aktus.

139

Šioje nuostatoje, kurioje nustatytas specialus režimas ir sustiprinama asmenų, kurių asmeniniai duomenys tam tikrais atvejais gali būti atskleisti visuomenei, apsauga, reikalaujama, kad galimas jų privataus gyvenimo ir integralumo pažeidimas visada būtų nagrinėjamas ir vertinamas visų pirma pagal Reglamentą Nr. 45/2001 (2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Bavarian Lager, C‑28/08 P, Rink., EU:C:2010:378, 59 ir 60 punktai).

140

Reglamento Nr. 45/2001 2 straipsnyje nurodyta, kad asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu, kurio tapatybė žinoma arba gali būti nustatyta, ir kad asmens duomenų tvarkymas – tai bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas, be kita ko, jų atgaminimas, atskleidimas perduodant, platinant ar kitu būdu padarant juos prieinamus.

141

Reglamento Nr. 45/2001 8 straipsnio b punkte nurodyta, kad asmens duomenys perduodami duomenų gavėjui, tik jei jis įrodo būtinybę gauti perduotus duomenis ir jei nėra priežasties manyti, kad gali būti pažeisti teisėti duomenų subjekto interesai. Ši nuostata taikoma visiems Reglamentu Nr. 1049/2001 pagrįstiems prašymams leisti susipažinti su dokumentais, kuriuose yra asmens duomenų (139 punkte minėto Sprendimo Komisija / Bavarian Lager, EU:C:2010:378, 63 punktas ir 2014 m. spalio 2 d. Sprendimo Strack / Komisija, C‑127/13 P, Rink., Rink., EU:C:2014:2250, 101 punktas).

142

Šiuo atveju ieškovė neginčija Komisijos tvirtinimo, kad turinyje esanti informacija, susijusi su tam tikrų fizinių asmenų tapatybe, yra asmens duomenys. Ji taip pat neginčija, kad jos prašymas pateikti jai šią informaciją yra asmens duomenų tvarkymas. Ieškovė kritikuoja tik Komisijos argumentus, kuriais ši grindžia atsisakymą jai šią informaciją pateikti, iš esmės kaltindama šią instituciją priėmus tokį sprendimą dėl bendrų priežasčių, susijusių su privataus gyvenimo apsauga, užuot išsamiai paaiškinus konkrečias priežastis, kodėl kiekvieni aptariami duomenys negalėjo jai būti pateikti.

143

Tačiau pirmiausia Komisija teisingai reikalavo, kad ieškovė įrodytų būtinybę gauti aptariamus asmens duomenis, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 45/2001 8 straipsnio b punkte. Kai asmuo, prašantis leisti susipažinti su dokumentais, kuriuose yra asmens duomenų, nepateikia jokių aiškių ir pagrįstų įrodymų ir nenurodo kokio nors įtikinamo argumento, kurie patvirtintų tokių duomenų perdavimo būtinybę, Komisija negali įvertinti skirtingų esamų interesų (šiuo klausimu žr. 139 punkte minėto Sprendimo Komisija / Bavarian Lager, EU:C:2010:378, 77 ir 78 punktus ir 141 punkte minėto Sprendimo Strack / Komisija, EU:C:2014:2250, 107 punktą).

144

Antra, atsižvelgdama į ieškovės konkrečiai pateiktus argumentus, Komisija galėjo manyti, kad šiuo atveju nepateikta tokios būtinybės įrodymų.

145

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ieškovė pateisino būtinybę gauti aptariamus duomenis tuo, kad „informacijos apie fizinių asmenų vardus ir pavardes „<...> [buvo] per mažai, kad [ieškovė] galėtų įgyvendinti savo teises““. Šio Komisijos teiginio ieškovė ieškinyje neginčija. Atvirkščiai, Bendrajame Teisme ji tvirtina, kad, pirma, jai „reikia šios informacijos“, antra, „jei atitinkamų asmenų vardų ir pavardžių nėra turinyje, jos teisė susipažinti su dokumentais iš esmės bus susilpninta, nes tai vienintelis būdas jai nustatyti svarbius dokumentus“, ir, trečia, „net jei [ji] privalo įrodyti būtinybę nurodyti fizinių asmenų vardus ir pavardes (nors taip nėra <...>), ši sąlyga bet kuriuo atveju yra įvykdyta“, nes ji „pakankamai įrodė, kad jai reikia šios informacijos, kad galėtų gauti patirtos žalos atlyginimą“.

146

Atsižvelgdama į bendrus ir abstrakčius argumentus šiuo klausimu, Komisija galėjo padaryti bendrą išvadą, kad „nemato jokios priežasties, kuri pateisintų [aptariamų] duomenų atskleidimą“, ir kad „būtinybė perduoti aptariamus asmens duomenis <...> neįrodyta“ (pagal analogiją žr. 12 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 105 ir 132 punktus).

147

Todėl argumentus, kuriais ginčijamas atsisakymas leisti susipažinti su informacija, susijusia su fizinių asmenų tapatybe, reikia atmesti.

148

Ginčijamo sprendimo 5.3 punkte Komisija nusprendė, kad įvairių kategorijų įmonių, „veikiančių liftų ir eskalatorių sektoriuje“ arba palaikančių verslo santykius su įmonėmis, kurioms skirtas sprendimas Automobilių stiklai, pavadinimų negalima perduoti ieškovei, nes atskleidus jų tapatybę, taigi ir informaciją apie jų dalyvavimą procedūroje arba jų verslo santykius su procedūros dalyviais, gali būti pakenkta jų reputacijai ir komerciniams interesams.

149

Šiuo klausimu akivaizdu, kad, nepaisant ginčijamame sprendime padarytos spausdinimo klaidos, negalėjo būti jokios pagrįstos abejonės dėl to, kad Komisija, kaip ji pažymėjo gindamasi, ir šis aspektas neginčytas, turėjo mintyje įmonių, veikiančių ne liftų ir eskalatorių, o automobilių stiklų sektoriuje, su kuriuo vieninteliu susijusi byla COMP/39.125, pavadinimus. Todėl šiuo atžvilgiu negalima nustatyti jokio motyvavimo trūkumo.

150

Dėl esmės pirmiausia reikia priminti, kad Komisija nepadarydama teisės klaidos galėjo atmesti ieškovės pirmąjį prašymą, kiek jis susijęs su aptariamos kategorijos informacija, remdamasi bendrąja prezumpcija (žr. 94 punktą).

151

Toliau reikia manyti, jog remdamasi atitinkamų įvairių kategorijų įmonių „reputacija“ ir „komerciniais interesais“, kad atsisakytų pateikti ieškovei jų pavadinimus, Komisija iš esmės norėjo remtis bendrąja prezumpcija, kad, kaip ši institucija priminė gindamasi, ir šis aspektas neginčytas, šių juridinių asmenų tapatybės atskleidimas iš principo pakenktų trečiųjų asmenų komercinių interesų apsaugai, kuri užtikrinama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką.

152

Galiausiai reikia pripažinti, kad ieškovė šiuo atveju iš esmės neginčija šios bendrosios prezumpcijos taikymo.

153

Iš tiesų ji ginčija pačią Komisijos galimybę tokią prezumpciją taikyti. Iš 39 ir 44 punktuose minėtos teismo praktikos matyti, kad Komisija, kuri vykdydama konkurencijos taisyklių taikymo procedūras turi surinkti neskelbtinos komercinės informacijos, susijusios su procedūros dalyvių strategija, veikla ir jų verslo santykiais su trečiosiomis įmonėmis, turi teisę taip pasielgti.

154

Be to, ieškovė tvirtina, kad verslo santykiams, apie kuriuos gali būti sužinota atskleidus turinyje minimų juridinių asmenų tapatybes, jau daugiau kaip penkeri metai, todėl jie yra per „seni“, kad būtų galima manyti, jog jiems vis dar taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtis. Tačiau toks argumentas ne tik pernelyg bendras, kad paneigtų Komisijos taikytą bendrąją prezumpciją, bet ir nesvarbus. Šiuo klausimu iš teismo praktikos matyti, kad prieš penkerius ar daugiau metų parengta informacija, iš kurios galima sužinoti verslo paslapčių ar kuri yra konfidenciali, turi būti laikoma istorine, nebent išimtiniu atveju būtų įrodyta, kad, nepaisant jos senumo, ši informacija apima pagrindinius duomenis apie įmonės, su kuria ji susijusi, komercinę padėtį (žr. 2005 m. vasario 22 d. Nutarties Hynix Semiconductor / Taryba, T‑383/03, Rink., EU:T:2005:57, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taip pat labiau apibendrinant iš jos matyti, kad kuo ši neskelbtina komercinė informacija senesnė, tuo mažesnių neigiamų pasekmių gali kilti ją atskleidus (šiuo klausimu žr. 1996 m. birželio 19 d. Nutarties NMH Stahlwerke ir kt. / Komisija, T‑134/94, T‑136/94–T‑138/94, T‑141/94, T‑145/94, T‑147/94, T‑148/94, T‑151/94, T‑156/94 ir T‑157/94,EU:T:1996:85, 24 ir 32 punktus). Tačiau, kaip matyti iš 63 punkte nurodytos teismo praktikos, tai nereiškia, kad tokiai informacijai negali toliau būti taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtis.

155

Todėl reikia atmesti argumentus, kuriais ginčijamas atsisakymas leisti susipažinti su trečiųjų įmonių pavadinimais; nereikia nagrinėti, ar šias nuorodas dar reikia laikyti asmens duomenimis, kaip gindamasi tvirtina Komisija, nors šiuo klausimu nėra jokių samprotavimų nei ginčijamame sprendime, nei 2012 m. kovo 7 d. sprendime, kuriame šis atsisakymo motyvas nurodytas tik dėl turinyje esančių fizinių asmenų vardų ir pavardžių.

156

Ginčijamo sprendimo 5.4 punkte Komisija konstatavo, kad turinyje yra neskelbtinos komercinės informacijos, apimančios automobilių gamintojų pavadinimus ir nuorodas į transporto priemonių modelius. Ji pažymėjo, kad tam tikros įmonės, kurioms skirtas sprendimas Automobilių stiklai, Bendrajame Teisme pareiškė ieškinius dėl panaikinimo, kuriuose būtent keliamas klausimas, ar tam tikra šios informacijos dalis ir toliau turi būti tvarkoma konfidencialiai, ar ją galima pateikti nekonfidencialioje galutinėje sprendimo Automobilių stiklai versijoje. Dėl šių priežasčių ji padarė išvadą, kad negali „šiuo etapu atskleisti informacijos, kuri priėmus Bendrojo Teismo sprendimus gali likti konfidenciali“.

157

Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad nors ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti palyginti trumpai, jie pakankamai tikslūs, kad ieškovė galėtų suprasti jų turinį, o Bendrasis Teismas – patikrinti teisėtumą.

158

Antra, dėl esmės reikia konstatuoti, kad ieškovė iš esmės neginčija argumentų, dėl kurių Komisija nusprendė, kad aptariamai informacijai taikoma išimtis, numatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje.

159

Ji tik nurodo, kad ieškiniuose, kuriais remiasi Komisija, keliamas klausimas, ar aptariama informacija turi būti prieinama plačiajai visuomenei, o jos pačios ieškinyje keliamas klausimas, ar ji turi būti suteikta asmeniui, kuris mano, kad nukentėjo nuo sprendime Automobilių stiklai konstatuoto pažeidimo, ir kad šiais dviem atvejais esamų interesų pusiausvyrą reikia nustatyti skirtingais metodais. Iš esmės pateikiant šį argumentą tvirtinama, kad viršesnis viešasis interesas turi būti svarbesnis nei išimtis, kuria remiasi Komisija, prieštaraudama atitinkamų duomenų atskleidimui. Taigi, kaip ieškovė pripažįsta ieškinyje, šis argumentas nesiskiria nuo šiuo klausimu papildomai pateikto argumento. Todėl jis bus nagrinėjamas šiuo aspektu (žr. 162 punktą ir toliau).

160

Dėl argumentų, kuriais ieškovė ginčija bendrąją prezumpciją, kuria papildomai remiasi Komisijos tarnybos 2012 m. kovo 7 d. sprendime, pagrįsdamos atsisakymą jai pateikti aptariamą informaciją, reikia pažymėti, kad šie argumentai nebeturi objekto. Kitaip, nei tvirtina gindamasi, ginčijamame sprendime Komisija nepakartojo tokios bendrosios prezumpcijos, pagal kurią šios informacijos atskleidimas iš principo pakenks procedūros šalių komercinių interesų apsaugai. Be to, ši institucija tik atsisakė juos atskleisti „šiuo etapu“, atsižvelgdama į Bendrajame Teisme nagrinėjamus ieškinius.

161

Todėl argumentams, kuriais ginčijamas atsisakymas leisti susipažinti su kita neskelbtina komercine informacija, negalima pritarti.

162

Pateikdama argumentus, kuriais ginčija atsisakymą leisti susipažinti su informacija, susijusia su fizinių asmenų vardais ir pavardėmis, ir kita neskelbtina komercine informacija, ieškovė tvirtinta, kad Komisija padarė klaidą, nes neatsižvelgė į viršesnį viešąjį interesą leisti nukentėjusiesiems nuo konkurenciją pažeidžiančių veiksmų įgyvendinti savo teisę į žalos atlyginimą ir nenustatė, kad šis viršesnis viešasis interesas pranoksta interesus, saugomus išimtimis, kuriomis remiamasi ginčijamame sprendime grindžiant atsisakymą jai pateikti minėtą informaciją, nors ši informacija jai būtina, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą.

163

Šiuo klausimu iš 66–70 punktuose minėtos teismo praktikos matyti, kad tokie bendri argumentai negali pranokti priežasčių, pateisinančių atsisakymą leisti susipažinti su dokumentais, esančiais su konkurencijos taisyklių taikymo procedūra susijusioje bylos medžiagoje. Todėl kiekvienas asmuo, kuris siekia, kad jam būtų atlyginta žala, kaip jis mano, patirta dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo, privalo įrodyti, kad jam būtina susipažinti su vienu ar kitu iš šių dokumentų, kad Komisija galėtų kiekvienu konkrečiu atveju atskirai palyginti esamus interesus. Nesant tokios būtinybės, suinteresuotumas, kad būtų atlyginta dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo patirta žala, negali būti laikomas viršesniu viešuoju interesu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį.

164

Šiuo atveju ieškovė bendrai ir abstrakčiai nurodo, kad būtina jai pateikti visus turinyje minimų fizinių asmenų vardus ir pavardes ir visą šiame dokumente esančią komercinę informaciją, kad ji galėtų įgyvendinti savo teisę į žalos atlyginimą.

165

Tačiau ji nepateikia šiame ieškinyje konkrečių įrodymų, kurie įtikintų, kad jai būtina gauti vienokią ar kitokią informaciją, ir netvirtina, kad prašyme ir patvirtinamajame prašyme, pirmiau pateiktuose Komisijai, nurodė tokius konkrečius įrodymus, pavyzdžiui, patikslindama faktinius argumentus arba specifinius teisinius svarstymus, kuriuos tokios informacijos gavimas galėtų padėti pagrįsti jos reikalavimus nagrinėjančiame nacionaliniame teisme.

166

Tokiomis aplinkybėmis, kaip teisingai pažymi Komisija, argumentus, susijusius su viršesnio viešojo intereso buvimu, reikia atmesti.

167

Atsižvelgiant į visus išdėstytus svarstymus, šiuos ieškinio pagrindus reikia pripažinti pagrįstais, kiek jie susiję su atsisakymu leisti ieškovei susipažinti su bylos COMP/39.125 medžiagos turinyje esančiomis nuorodomis į „atleidimo nuo baudų procedūros dokumentus“, o likusią jų dalį atmesti.

168

Todėl šią ginčijamo sprendimo dalį reikia panaikinti.

169

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų atmetama, kiekviena iš jų padengia savo išlaidas. Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali nurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nepaminėtam įstojusiam į bylą asmeniui pačiam padengti savo išlaidas.

170

Šiuo atveju atmesta dalis ieškovės ir Komisijos reikalavimų, todėl jos kiekviena padengia savo išlaidas. Be to, SGSD padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia: