1

Telekomunikacijos tinklų ir paslaugų operatorė ir tiekėja France Télécom SA (toliau – FT) buvo įsteigta 1991 m. kaip viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, o nuo 1996 m. gruodžio 31 d. įgijo akcinės bendrovės statusą. Nuo 1997 m. spalio mėn. FT akcijomis prekiaujama biržoje. 2002 m. 56,45 % FT kapitalo buvo valdoma valstybės, o likusi dalis – visuomenės (32,25 %), savikontrolės (8,26 %) ir bendrovės darbuotojų (3,04 %).

2

2002 m. pirmąjį ketvirtį FT paskelbė 2001 m. finansines ataskaitas, jose buvo parodyta 63,5 mlrd. EUR grynoji skola ir 8,3 mlrd. EUR nuostoliai.

3

Nuo 2002 m. kovo iki birželio mėn. Moody’s ir Standard & Poor’s (toliau – S & P) reitingų agentūros sumažino FT reitingą ir įvertino jos perspektyvą kaip neigiamą. Konkrečiai kalbant, 2002 m. birželio 24 d.Moody’s pablogino FT trumpalaikio ir ilgalaikio kredito vertinimo reitingą iki paskutinės patikimų investicijų kategorijos pozicijos. Kartu smarkiai smuko ir FT akcijų kursas.

4

Atsižvelgęs į FT finansinę padėtį, Prancūzijos ekonomikos, finansų ir pramonės ministras (toliau – ekonomikos ministras) 2002 m. liepos 12 d. dienraštyje Les Echos išspausdintame interviu pareiškė (toliau – 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas):

„Mes esame didžiausią akcijų dalį, būtent 55 % kapitalo, turintis akcininkas <...> Valstybė akcininkė elgsis kaip apdairi investuotoja, ir jei [FT] susidurtų su sunkumais, mes imtumėmės atitinkamų priemonių <...> Kartoju: jei [FT] turėtų finansavimo problemų – o šiandien taip nėra, valstybė priimtų joms įveikti reikalingų sprendimų. Jūs atgaivinate gandus apie kapitalo didinimą <...> Ne, jokiu būdu! Aš tik sakau, kad laikui atėjus mes imsimės atitinkamų priemonių. Jei to reikės <...>.“

5

Tą pačią dieną S & P paskelbė tokį pranešimą spaudai:

„FT gali būti sunkoka refinansuoti įsipareigojimus pagal obligacijas, kurių išpirkimo terminas sueina 2003 metais. Tačiau dėl [Prancūzijos] valstybės pareiškimų nutarta palikti FT [patikimų] investicijų (kategorijoje) <...> Prancūzijos vyriausybė, valdanti 55 % [FT], aiškiai pareiškė [S & P], kad ji elgsis kaip apdairi investuotoja ir priims atitinkamus sprendimus, jei FT susidurtų su sunkumais. [FT] ilgalaikio kredito reitingas mažinamas iki BBB- <...>“

6

2002 m. rugsėjo 12 d. Prancūzijos valdžios institucijos viešai pareiškė, kad pritaria dėl FT pirmininko ir generalinio direktoriaus atleidimo.

7

2002 m. rugsėjo 13 d. FT paskelbė ketvirčio finansines ataskaitas, iš kurių buvo matyti, kad 2002 m. birželio 30 d. FT bendro nuosavo kapitalo deficitas sudarė 440 mln. EUR, o jos grynoji skola siekė 69,69 mlrd. EUR, iš jų 48,9 mlrd. EUR buvo įsiskolinimas pagal obligacijas, kurių padengimo terminas turėjo sueiti 2003–2005 metais. Remiantis tomis pat ataskaitomis, FT apyvarta padidėjo 10 %, palyginti su tuo pačiu 2001 finansinių metų laikotarpiu, veiklos pelnas iki atskaitymų siekė 6,87 mlrd. EUR arba padidėjo 13,3 %, palyginti su ankstesniu pelnu, ir 9,8 %, palyginti su prognozuojamu rezultatu, o veiklos pelnas –3,18 mlrd. EUR, t. y. padidėjo 15 %, palyginti su prognozuotu rezultatu. Pelnas, atėmus finansinės veiklos sąnaudas (1,75 mlrd. EUR), tačiau prieš mokesčius ir palūkanas siekė 718 mln. EUR, neįskaitant vienkartinių sumų, o 2001 m. birželio 30 d. –271 mln. EUR. Laisvi veiklos pinigų srautai siekė 3,6 mlrd. EUR, t. y. 15 % daugiau nei per pirmąjį 2001 m. pusmetį.

8

2002 m. rugsėjo 13 d. pranešime spaudai dėl FT finansinės padėties (toliau – 2002 m. rugsėjo 13 d. pareiškimas) Prancūzijos valdžios institucijos pareiškė:

„Patyrusi didelių nuostolių pirmąjį pusmetį, [FT] susidūrė su didžiuliu nuosavo kapitalo trūkumu. Tokia finansinė situacija kenkia [FT] potencialui. Todėl [Prancūzijos] vyriausybė yra pasiryžusi imtis atsakomybės <...> Atsižvelgdamas į naują, dėl finansinės būklės pablogėjimo susidariusią situaciją, (buvęs FT pirmininkas ir generalinis direktorius) įteikė [Prancūzijos] vyriausybei atsistatydinimo prašymą, kuriam buvo pritarta. Atsistatydinimas įsigalios po valdybos posėdžio, kuris bus sušauktas artimiausiomis savaitėmis ir per kurį bus pristatytas naujasis pirmininkas <...> Naujasis pirmininkas valdybai turės greitai pateikti sanavimo planą, padėsiantį padengti skolas ir atkurti finansinę [FT] struktūrą, išsaugant jos strateginius privalumus. [Prancūzijos] valstybė suteiks paramą FT įgyvendinant šį planą ir prisidės iš esmės didindama [FT] nuosavą kapitalą pagal tokį grafiką ir tokiomis sąlygomis, kokios bus nustatytos atsižvelgiant į situaciją rinkoje. Iki to laiko [Prancūzijos] valstybė, jei to reikės, imsis priemonių, padėsiančių [FT] išvengti bet kokių finansavimo problemų.“

9

Tą pačią dieną Moody’s pakeitė FT kreditavimo perspektyvos vertinimą iš neigiamo į stabilų ir savo pranešime spaudai nurodė:

„Moody's pasitikėjimą sutvirtino [Prancūzijos] vyriausybės pareiškimas, kai ji dar kartą patvirtino savo tvirtą pasiryžimą remti [FT]. Net jei Moody's abejonės dėl bendro finansinės rizikos lygio ir ypač dėl sunkios FT likvidumo padėties išliko, Moody's ėmė labiau tikėti tuo, kad Prancūzijos vyriausybė [parems FT], jei [ši] susidurtų su sunkumais grąžindama skolą.“

10

2002 m. spalio 2 d. buvo paskirtas naujas FT pirmininkas ir generalinis direktorius. Pranešime spaudai (toliau – 2002 m. spalio 2 d. pareiškimas) dėl šio paskyrimo nurodoma:

„[FT] valdybos teikimu Ministrų taryba nusprendė paskirti [naująjį FT pirmininką ir generalinį direktorių] <...> Naujasis pirmininkas imsis [FT] būklės įvertinimo, apie jo rezultatus informuos valdybą artimiausioms savaitėmis ir juo bus grindžiamas sanavimo ir strateginės plėtros planas, padėsiantis sumažinti [FT] skolą tuo pačiu sustiprinant jos privalumus. Šiai veiklai atlikti [naująjį FT pirmininką ir generalinį direktorių] rems valstybė akcininkė, kuri yra pasiryžusi imtis visos jai tenkančios atsakomybės. [Prancūzijos] valstybė teiks paramą įgyvendinant sanavimo veiksmus ir prisidės didinant [FT] nuosavą kapitalą pagal sąlygas, kurios bus apibrėžtos glaudžiai bendradarbiaujant su [FT] pirmininku ir valdyba. Kaip buvo nurodyta, [Prancūzijos] valstybė iki to laiko imsis, jei to reikės, priemonių, padėsiančių [FT] išvengti bet kokių finansavimo sunkumų.“

11

2002 m. lapkričio 19 d. Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai „informacinį pranešimą“, kuriame, pirma, aprašoma tuometinė FT finansinė padėtis pabrėžiant, jog „jos veiklos rezultatai yra labai geri“, antra, pranešama apie jų ketinimus dalyvauti FT pakartotinoje kapitalizacijoje rinkos sąlygomis ir paaiškinama, kokiomis sąlygomis jos prisidės prie FT sanavimo plano. Šiame pranešime Prancūzijos valdžios institucijos, be kita ko, pažymėjo:

„Siekiant suteikti [FT] veikimo laisvę, būtiną atakuoti rinką geriausiomis sąlygomis ir tinkamiausiu momentu, [Prancūzijos] valstybė ketina dalyvauti didinant kapitalą ir suteikiant akcininko paskolą, kuri virs kapitalu išleidus naujus vertybinius popierius. Šios paskolos dydis bus lygus visoms arba daliai [Prancūzijos] valstybės pasirašymo teisių padidinus kapitalą ir galės siekti 9 [mlrd. EUR]. Ši paskola bus laikina ir ją bus būtina paversti vertybiniais popieriais. Ja bus galima naudotis tik atsižvelgiant į [FT] poreikius. Be to, už ją bus atlyginama galiojančiomis rinkos sąlygomis, o gautos palūkanos bus įtrauktos į kapitalą.

Norėdama dalyvauti [FT] sanavimo plane [Prancūzijos] valstybė pasitelks Entreprise de recherches et d’activités pétrolières (toliau – ERAP), [Prancūzijos] valstybinę pramonės ir prekybos instituciją, kuri suteiks [FT] akcininko paskolą ir taps svarbiu [FT] akcininku, kai ši paskola pavirs vertybiniais popieriais. Šios valstybinės įstaigos turto dalyje atsispindės valstybės dalyvavimas [FT], o nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dalyje – įsiskolinimai pagal obligacijas. Pasirinkdama ERAP [Prancūzijos] valstybė išreiškia savo norą aiškiai apibrėžti suteiktą turtą ir atskirti jį tam skirtoje struktūroje.“

12

2002 m. gruodžio 4 d. FT valdybos posėdyje naujieji FT vadovai pristatė veiksmų planą „Ambition FT 2005“ (toliau – planas Ambition 2005), juo padidinant nuosavą kapitalą 15 mlrd. EUR iš esmės siekiama vėl išlyginti FT balansą.

13

Kartu su planu Ambition 2005 buvo paskelbtas 2002 m. gruodžio 4 d. ekonomikos, finansų ir pramonės ministro spaudos pranešimas (toliau – 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas), jame nurodyta:

„Ekonomikos <...> ministras patvirtino, kad [Prancūzijos] valstybė remia [2002 m.] gruodžio 4 d. [FT] valdybos patvirtintą veiksmų planą. 1) [FT] grupė yra darnus ekonominis darinys, kurio rezultatai įspūdingi. Tačiau šiandien [FT] finansinė struktūra yra nestabili, jai trūksta nuosavo kapitalo ir reikia vidutinės trukmės paskolų. Tokia situacija susidarė nepasiteisinus ankstesnėms investicijoms, kurios buvo blogai valdomos ir atliktos per pačią finansinio „burbulo“ ir apskritai rinkos situacijos keitimosi kulminaciją. Tai, kad [FT] savo plėtros negalėjo finansuoti niekaip kitaip kaip tik skolindamasi, dar labiau apsunkino šią situaciją. 2) [Prancūzijos] valstybė, turinti kontrolinį akcijų paketą, pareikalavo, kad naujieji vadovai atkurtų [FT] finansinę pusiausvyrą išsaugodami grupės vientisumą <...> 3) Pagal vadovų sukurtą veiksmų planą ir investicijų grąžos perspektyvas prie nuosavo kapitalo didinimo 15 mlrd. EUR [Prancūzijos] valstybė prisidės proporcinga jos valdomai bendrovės kapitalo daliai suma, t. y. 9 mlrd. EUR investicija. Taigi valstybė, kaip akcininkė, planuoja elgtis kaip apdairi investuotoja. [FT] turės nustatyti nuosavo kapitalo didinimo sąlygas ir tikslų grafiką. [Prancūzijos] vyriausybė pageidautų, kad ši operacija būtų vykdoma labiausiai atsižvelgiant į atskirų akcininkų ir į akcininkų, dirbančių [FT], situaciją. Siekdama suteikti [FT] galimybę pradėti rinkos operaciją pačiu palankiausiu momentu, [Prancūzijos] valstybė yra pasirengusi investuoti į nuosavą kapitalą, suteikdama [FT] laikinąją akcininko paskolą, už kurią atlyginama rinkos sąlygomis. 4) ERAP, valstybinė pramonės ir prekybos institucija, privalės pervesti visą [Prancūzijos] valstybės į [FT] investuojamą sumą. [Prancūzijos] valstybės dalį [FT] nuosavo kapitalo didinimo operacijoje ji finansuos iš finansų rinkų paimta paskola.“

14

2002 m. gruodžio 11 ir 12 dienomis FT vieną po kitos išleido dvi obligacijų emisijas bendrai 2,9 mlrd. EUR sumai.

15

2002 m. gruodžio 20 d. Prancūzijos valstybinė pramonės ir prekybos institucija ERAP pateikė FT parafuotą ir pasirašytą akcininko paskolos sutarties projektą (toliau – akcininko paskolos pasiūlymas). FT nepasirašė šio sutarties projekto, ir pasiūlyta akcininko paskola taip ir nebuvo suteikta.

16

2003 m. sausio 15 d. FT pasiskolino išleisdama obligacijų emisijas bendrai 5,5 mlrd. EUR sumai. Valstybė nelaidavo ir negarantavo šių paskolų už obligacijas.

17

2003 m. vasario 10 d. FT prasitęsė dalį 15 mlrd. EUR konsorcinio kredito, kuriam artėjo grąžinimo terminas.

18

2003 m. kovo 4 d. buvo pradėta plane Ambition 2005 numatyta nuosavo kapitalo didinimo operacija. 2003 m. kovo 24 d. FT padidino kapitalą 15 mlrd. EUR. Prancūzijos valstybės dalyvavimas, proporcingas jos valdomai FT kapitalo daliai, siekė 9 mlrd. EUR. 6 mlrd. EUR sumą garantavo bankų konsorciumas, sudarytas iš 21 banko. Ši operacija buvo baigta 2003 m. balandžio 11 d.

19

2002 finansinius metus FT baigė turėdama maždaug 21 mlrd. EUR nuostolių ir beveik 68 mlrd. EUR grynosios skolos. 2003 m. kovo 5 d. FT paskelbtose 2002 finansinių metų ataskaitose buvo užfiksuotas 8,4 % apyvartos, 21,1 % veiklos rezultato prieš amortizaciją ir 30,9 % veiklos rezultato padidėjimas. 2003 m. balandžio 14 d. valstybė valdė 58,9 % FT kapitalo, iš jų 28,6 % – per ERAP.

20

2002 m. gruodžio 4 d. Prancūzijos Respublika, remdamasi EB 88 straipsnio 3 dalimi ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 2 straipsniu, pranešė Komisijai apie plane Ambition 2005 numatytas finansines priemones, įskaitant akcininko paskolos pasiūlymą.

21

2003 m. sausio 22 d.Bouygues SA ir Bouygues Télécom SA (toliau kartu – bendrovės Bouygues ), dvi pagal Prancūzijos teisę įsteigtos bendrovės, iš kurių antroji aktyviai veikia Prancūzijos mobiliojo ryšio rinkoje, pateikė Komisijai skundą dėl tam tikros pagalbos, kurią Prancūzijos valstybė suteikė FT ir Orange refinansuodama FT. Šis skundas buvo susijęs, pirma, su pranešimu apie Prancūzijos valstybės 9 mlrd. EUR investiciją ir, antra, su 2002 m. liepos 12 d., rugsėjo 13 d. ir spalio 2 d. pareiškimais (toliau – pareiškimai, padaryti nuo 2002 m. liepos mėn.).

22

2003 m. kovo 12 d. Komisijos sprendimas pradėti šiuo klausimu EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, visų pirma Prancūzijos valstybės patvirtintų finansinių FT rėmimo priemonių tyrimo procedūrą (toliau – sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą), buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 57, p. 5). Suinteresuotosios šalys buvo paragintos pateikti pastabas dėl aptariamų priemonių.

23

Po šio paskelbimo Prancūzijos valdžios institucijos ir nemažai suinteresuotųjų asmenų, tarp jų – bendrovės Bouygues, Association française des opérateurs de réseaux et services de télécommunications (AFORS Télécom, toliau – AFORS) ir FT, pateikė savo pastabas dėl Komisijos sprendimo pradėti tyrimą.

24

2003 m. gegužės 30 d. Komisija paskelbė skelbimą apie konkursą „dėl pagalbos paslaugų teikimo įvertinant, ar FT skirta finansinė pagalba atitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo principą, ir atliekant galimą FT refinansavimo plano analizę“. 2003 m. rugsėjo 24 d. buvo pasirašyta viešojo paslaugų pirkimo sutartis su konsultantu, kuris 2004 m. balandžio 28 d. pateikė ekonominę ataskaitą (toliau – 2004 m. balandžio 28 d. ataskaita). Kartu su šia ataskaita buvo pateikta 2004 m. kovo 22 d. teisinė ataskaita (toliau – 2004 m. kovo 22 d. ataskaita). 2004 m. gegužės 3 d. laišku Komisija išsiuntė šias ataskaitas Prancūzijos valdžios institucijoms ir paragino jas pateikti pastabas. Komisija taip pat pateikė jas FT.

25

2004 m. rugpjūčio 3 d. Komisija pranešė Prancūzijos valdžios institucijoms apie 2004 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimą 2006/621/EB dėl valstybės pagalbos, kurią Prancūzija skiria FT (OL L 257, p. 11, toliau – ginčijamas sprendimas).

26

Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta, kad „2002 m. gruodžio mėn. [Prancūzijos Respublikos] [FT] suteikta paskola 9 mlrd. EUR kredito linijos forma, vertinama kartu su nuo 2002 m. liepos mėn. pareiškimais, yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba“.

27

Atsakydama į šiose bylose raštu dėl to pateiktą Bendrojo Teismo klausimą, Komisija nurodė, kad „nuo 2002 m. <...> liepos [mėn.] padarytų pareiškimų“ nurodymas ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje turi būti suprantamas kaip apimantis ne tik 2002 m. liepos 12 d., rugsėjo 13 d. ir spalio 2 d. pareiškimus, bet ir 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą. Tačiau 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Bouygues ir kt. / Komisija ir kt. (C‑399/10 P ir C‑401/10 P, Rink., toliau – sprendimas dėl apeliacinio skundo, EU:C:2013:175) 132 punkte Teisingumo Teismas nelaikė 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimo paprasta „pagrindo“ dalimi ir nutarė, jog Komisija pagrįstai laikėsi nuomonės, kad šis pranešimas ir akcininko paskolos pasiūlymas, vertinami kartu, suteikė FT pranašumą, reiškiantį įsipareigojimą valstybės ištekliais.

28

Taigi ginčijamo sprendimo 1 straipsnį reikia suprasti kaip tokį, kuriame 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas ir akcininko pasiūlymas kartu laikomi valstybės pagalba, kaip ji suprantama EB 87 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgiant į anksčiau už nurodytą dieną padarytus pareiškimus, t. y. 2002 m. liepos 12 d., rugsėjo 13 d. ir spalio 2 d. pareiškimus.

29

Remiantis ginčijamo sprendimo 2 straipsniu „[1] straipsnyje įvardyta pagalba negali būti susigrąžinta“.

30

Ginčijamo sprendimo 3 dalyje „Chronologinis [FT] faktų ir finansinės padėties aprašymas“ Komisija iš esmės padarė toliau nurodomas išvadas.

31

Pirma, ginčijamo sprendimo 17–34 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad 2002 m. birželio mėn. FT finansinei padėčiai buvo būdingos didelės struktūrinės problemos ir nesubalansuotas balansas. Šiuo atžvilgiu Komisija konkrečiai nurodė, pirma, spartų FT vertinimo pablogėjimą per pirmąjį 2002 m. pusmetį (ginčijamo sprendimo 20–27 punktai) ir, antra, išanalizavusi FT kredito vertės skirtumus, vidutinės trukmės ir ilgalaikių įsiskolinimų rizikos dydį, be kita ko, 2002 m. liepos mėn. pradžioje, palyginti su vidutinės trukmės ir ilgalaikių įsiskolinimų rizikos dydžiu (ginčijamo sprendimo 28–30 konstatuojamosios dalys). Anot Komisijos, šį rizikos padidėjimą patvirtina tai, kad 2002 m. birželio ir liepos mėn. labai sumažėjo FT obligacijų kaina, o tai irgi parodo mažesnę FT skolos vertę dėl rinkos juntamos padidėjusios įsipareigojimų neįvykdymo rizikos (ginčijamo sprendimo 31 konstatuojamoji dalis). Be to, ji nurodė, kad FT akcijų kursas per pirmąjį 2002 m. pusmetį smarkiai smuko (ginčijamo sprendimo 35 konstatuojamoji dalis).

32

Antra, Komisija pripažino, kad 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo dieną bent kiek papildomai sumažinus FT skolinimosi reitingą ji būtų išstumta iš patikimų investicijų kategorijos ir kad reitingų agentūros S & P ir Moody’s planuoja sumažinti šį reitingą iki spekuliatyvaus įsipareigojimo (junk bond) lygio. Pateikusi S & P tos pačios dienos pranešimo spaudai turinį, Komisija ginčijamo sprendimo 39 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad 2002 m. liepos mėn. FT ištiko pasitikėjimo krizė, kuri galėjo sukliudyti numatytam refinansavimui ir sukelti grėsmes jos likvidumui 2003 m. Ji pridūrė, kad vis dėlto reitingų agentūros išlaikė FT vertinimą patikimų investicijų lygyje, atsižvelgusios į „[Prancūzijos] valstybės <...> pareiškimus“.

33

Trečia, Komisija nurodė, kad šio sprendimo 32 punkte pateikta išvada buvo atgaline data patvirtinta 2002 m. rugsėjo mėn., kai buvo paskelbtos FT pusmečio ataskaitos (ginčijamo sprendimo 40–50 konstatuojamosios dalys). Atsižvelgdamos į 2002 m. rugsėjo 13 d. ir spalio 2 d. pareiškimus ir 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą, reitingų agentūros Moody’s ir S & P pakeitė savo vertinimą, susijusį su FT skolos administravimu, ir konstatavo rinkos pasitikėjimo augimą (ginčijamo sprendimo 51–58 konstatuojamosios dalys). Šiuo atžvilgiu Komisija pirmiausia pažymėjo, kad, reaguodama į 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą, S & P 2002 m. gruodžio 17 d. patvirtino, kad, pirma, Prancūzijos valdžios institucijų parama FT, kaip tai buvo nuolat tvirtinama nuo 2002 m. liepos mėn., buvo esminis veiksnys, paskatinęs išlaikyti šios įmonės vertinimą patikimų investicijų lygyje, ir, antra, minėtas pranešimas buvo šios paramos ir reikšmingos FT kreditorių apsaugos įrodymas (žr. ginčijamo sprendimo 58 konstatuojamąją dalį, taip pat 56 ir 57 išnašas).

34

Be to, Komisija pripažino, kad 2003 m. vasario ir kovo mėn. padidinus FT kapitalą vertinimo agentūros jau nebelaikė Prancūzijos valstybės paramos esminiu FT vertinimo veiksniu (ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamoji dalis). Taigi 2003 m. vasario mėn. Moody’s teigė (ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamoji dalis ir 58 išnaša):

„Prancūzijos vyriausybė nuolatos teigė apie savo paramą [FT] ir pasiryžimą teikti finansinę paramą, jeigu jos reikės sprendžiant galimas likvidumo problemas. Ši parama tapo akivaizdi, kai <...> atidarė [FT] naudai 9 mlrd. EUR kredito liniją 18 mėnesių terminui su palūkanomis, kurį grąžinti galima tik [FT] akcijomis. Moody's atsižvelgia į [Prancūzijos] valstybės paramą, suteikdamas Baa3 reitingą <...> Finansinė rizika, susijusi su dideliu FT įsiskolinimu, neatitinka jos investicinio reitingo (pastarąjį kompensuoja geri veiklos rezultatai ir netiesioginė Prancūzijos vyriausybės parama).“

35

Ginčijamo sprendimo 6 skyriuje „Ginčijamo sprendimo dalykas“, pirmiausia jo 185 konstatuojamojoje dalyje, Komisija, be kita ko, nurodė, kad priemonių, apie kurias pranešta, negalima buvo analizuoti „neatsižvelgiant į [Prancūzijos] vyriausybės pareiškimus, skelbtus nuo 2002 m. liepos iki gruodžio“. Iš tiesų šiais pareiškimais Prancūzijos valdžia išreiškė ketinimą imtis atitinkamų priemonių, kad būtų išspręstos FT finansinės problemos. Akcininko paskolos projektas yra anksčiau išreikštų valdžios ketinimų materiali išraiška.

36

Ginčijamo sprendimo 186 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė:

„Šioje byloje Komisija konstatuoja, kad iki pranešime įvardytų 2002 m. gruodžio mėn. priemonių buvo daug nuo [2002 m.] liepos mėn. Prancūzijos valdžios skelbtų pareiškimų ir vykdytų priemonių. Viena vertus, šie pareiškimai ir priemonės padeda geriau suprasti [2002 m.] gruodžio mėn. priemonių priežastis ir reikšmę. Kita vertus, šie pareiškimai ir priemonės turėjo neabejotiną poveikį rinkos ir rinkos dalyvių [ekonominės veiklos vykdytojų] nuomonei apie FT padėtį [2002 m.] gruodžio mėnesį. Kadangi rinkos dalyvių [ekonominės veiklos vykdytojų] elgesiui turėjo įtakos ir valstybės veiksmai, tai nėra objektyvus parametras, pagal kurį vėliau galima būtų vertinti valstybės elgesį. Tad vertinant, ar [2002 m.] gruodžio mėnesio priemonės turi pagalbos požymių, derėtų atsižvelgti į šiuos išankstinius pareiškimus.“

37

Ginčijamo sprendimo 187 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad Prancūzijos valdžios pareiškimus ir priemones, nuo 2002 m. liepos mėn. ėjusius vienas po kito, galima analizuoti „kaip visumą, kuriai konkrečiausią formą suteikė [2002 m.] gruodžio mėn. priemonės“.

38

Tuomet ginčijamo sprendimo 188–191 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė:

39

Ginčijamo sprendimo 7 skyriuje „Tiriamosios priemonės vertinimas pagal [EB] 87 straipsnio 1 dalį“ Komisija, be kita ko, pažymėjo (ginčijamo sprendimo 194 konstatuojamoji dalis):

„Dėl pranašumo Komisija pažymi, jog akcininko paskola (tai yra laukiamas [Prancūzijos] valstybės dalyvavimas restruktūrizuojant [FT] kapitalą) suteikia [FT] pranašumą, nes leidžia jai padidinti finansavimo galimybes ir nuraminti rinkas dėl savo pajėgumo vykdyti būsimas prievoles. Nors [sutartis] dėl akcininko paskolos nebuvo pasirašyta, rinkai sudarytas įspūdis, kad tokia paskola egzistuoja, todėl tai galėjo suteikti FT pranašumą, nes rinka [FT] finansinę būklę ėmė vertinti kaip patikimesnę, o tai galėjo turėti įtakos FT skolinimosi sąlygoms.“

40

Ginčijamo sprendimo 196 konstatuojamojoje dalyje Komisija, analizuodama sąlygą, susijusią su įsipareigojimu valstybės ištekliais, nurodė, kad „papildomą potencialią naštą valstybės lėšoms sukūrė pranešimas apie skiriamą akcininko paskolą, lydimas įvykdytų išankstinių šios priemonės įgyvendinimo sąlygų <...>, rinkai sudarytas įspūdis, kad ši paskola iš tiesų buvo paskirta <...>, ir galiausiai ERAP parafuotos ir pasirašytos paskolos išsiuntimas FT“. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, jog tai, kad FT niekada nepasirašė akcininko paskolos sutarties, nereiškė, kad nebuvo galimo įsipareigojimo valstybės ištekliais. Iš tiesų FT galėjo bet kada jį pasirašyti ir įgyti teisę nedelsiant gauti 9 mlrd. EUR.

41

Padariusi išvadą, kad FT suteiktas pranašumas labai smarkiai iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją bei daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (ginčijamo sprendimo 198–201 konstatuojamosios dalys), Komisija ginčijamo sprendimo 8 skyriuje „Apdairaus privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, principas“, atsižvelgdama į visus Prancūzijos valdžios iki akcininko paskolos projekto padarytus pareiškimus, išnagrinėjo, ar minėto principo buvo laikomasi (ginčijamo sprendimo 203–230 konstatuojamosios dalys). Iš tiesų šių pareiškimų turinys ir poveikis rinkai atskleidė, kad Prancūzijos vyriausybė nusprendė nuo 2002 m. liepos mėn. paremti FT (ginčijamo sprendimo 203 konstatuojamoji dalis).

42

Atsižvelgdama į pareiškimus, padarytus nuo 2002 m. liepos mėn. ir į 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą, Komisija iš esmės laikėsi nuomonės, jog „apskritai galima teigti, kad visais šiais pareiškimais viešai išreiškiami [Prancūzijos] valstybės ketinimai, jei [FT] susidurtų su finansavimo problemomis ar finansiniais sunkumais, imtis būtinų priemonių jiems įveikti“ ir išreiškiamas jos įsipareigojimas šiuo atžvilgiu. Iš tikrųjų šie vieši, pasikartojantys ir nuoseklūs Prancūzijos valstybės pareiškimai yra pakankamai aiškūs, konkretūs ir kategoriški, kad pakankamai patikimai atspindėtų besąlyginį šios valstybės įsipareigojimą, visų pirma finansinei ir pramoninei bendruomenei, kuri juos būtent taip suprato (ginčijamo sprendimo 206–213 ir 217 konstatuojamosios dalys). Be to, Prancūzijos valdžios institucijos ne tik padarė šiuos viešus pareiškimus, bet taip pat susisiekė su „pagrindiniais rinkos dalyviais“, kaip antai S & P, siekdamos informuoti juos apie savo ketinimus skubiai susigrąžinti rinkos pasitikėjimą ir neleisti FT skolos reitingo kritimo iki junk bond lygio (ginčijamo sprendimo 212 konstatuojamoji dalis).

43

Ginčijamo sprendimo 214–218 konstatuojamosiose dalyse Komisija nagrinėjo, „ar pagal vidaus teisę privatus investuotojas, padaręs tokius pat pareiškimus kaip [Prancūzijos] valstybė, būtų įpareigotas laikytis savo pažadų“. Pirmiausia ji manė, jog šiame etape negali atmesti galimybės, kad šie pareiškimai yra privalomi pagal Prancūzijos administracinę, civilinę, komercinę ir baudžiamąją teisę, taip pat pagal Niujorko (JAV) valstijos teisę. Tokie pareiškimai rinkoje gali būti pagrįstai vertinami kaip patikimi, todėl jie sukelia lūkesčių, jog Prancūzijos valstybė „padarys viską kas reikalinga, kad išspręstų bet kurią FT finansinę problemą“. Anot Komisijos, „jei [Prancūzijos] valstybė nepateisintų šių lūkesčių, tai būtų tiesiogiai paveikta jos, kaip biržoje kotiruojamų ar nekotiruojamų bendrovių turto savininkės, akcininkės ar valdytojos, reputacija ir galimybė leisti obligacijų emisijas valstybės skolai finansuoti“ (ginčijamo sprendimo 217 konstatuojamoji dalis). Taigi šie pareiškimai išreiškia strategiją, grindžiamą valstybės reputacija, patikimai įsipareigoti trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu. Todėl šie faktai galėjo būti „suvokiami kaip iš tiesų galintys kelti pavojų valstybės ištekliams (užtraukdami valstybės atsakomybę investuotojų atžvilgiu ar padidindami būsimų valstybės sandorių sąnaudas)“ ir „teiginys, pagal kurį [pareiškimai nuo] 2002 m. liepos [mėn.] galėtų būti pagalba <...> yra novatoriškas, tačiau, ko gera, visai pagrįstas“ (ginčijamo sprendimo 218 konstatuojamoji dalis).

44

Ginčijamo sprendimo 219 konstatuojamojoje dalyje Komisija vis dėlto nusprendė „negalinti remdamasi šiuo pagrindu neginčijamai įrodyti pagalbos atvejo“. Ji manė „galinti įrodyti buvus pagalbos požymių taikydama tradiciškesnį metodą, t. y. remdamasi 2002 m. gruodžio mėn. priemonėmis, apie kurias informuojama pranešime“. Šiuo klausimu pakanka „įrodyti, kad pranešimai turėjo realios įtakos rinkos nuomonei [2002 m.] gruodžio mėn., ir nebūtina pačius pareiškimus laikyti valstybės pagalba“.

45

Remdamasi 2004 m. balandžio 28 d. ataskaita, kurioje buvo konstatuotas neįprastas ir smarkus FT akcijų ir obligacijų vertės padidėjimas dėl 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo, taip pat tos pačios dienos S & P spaudos pranešimu ir 2002 m. liepos 22 d.Deutsche Bank ataskaita, Komisija padarė išvadą, kad „šiuos pranešimus rinka įvertino kaip patikimą [Prancūzijos] valstybės įsipareigojimo remti FT strategiją“ (ginčijamo sprendimo 220–221 konstatuojamosios dalys).

46

Ginčijamo sprendimo 222 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, kad šie pareiškimai turėjo labai didelį poveikį rinkai. Iš tiesų jie padėjo atkurti pasitikėjimą finansų rinkomis ir turėjo lemiamą reikšmę FT vertinimo išlaikymui investicijų kategorijos lygyje. Suprastėjus FT vertinimui akcininko paskolos sutarties sudarymas būtų mažai tikėtinas ir tikrai kainuotų brangiau.

47

Komisijos teigimu, „tai, kad priemonės, apie kurias pranešta [2002 m.] gruodžio mėn., atskirai nagrinėjamos gali sudaryti įspūdį, kad yra visiškai racionalios, vis dėlto tai nepanaikina fakto, kad ekonomikos operatorių [ekonominės veiklos vykdytojų] elgesį gruodžio mėnesį aiškiai veikė anksčiau, ypač nuo 2002 m. liepos mėn., vyriausybės vykdyti veiksmai ir pareikšti pranešimai, liudijantys apie [Prancūzijos] valstybės ketinimus išspręsti [FT] finansavimo problemas“ (ginčijamo sprendimo 225 konstatuojamoji dalis). Šia prasme Prancūzijos valdžios institucijų sprendimas dėl FT kapitalo restruktūrizavimo skiriant kredito liniją yra jos pranešimų įgyvendinimas (ginčijamo sprendimo 226 konstatuojamoji dalis).

48

Komisijos nuomone, neturi lemiamos reikšmės tai, kad 2003 m. balandžio mėn. įvykdytas FT kapitalo didinimas buvo sėkmingas ir kad akcininko paskola taip ir nebuvo suteikta. Taikant apdairaus privataus investuotojo kriterijų reikia remtis informacija, kurią investuotojas turi priimdamas sprendimą investuoti. Be to, kadangi Prancūzijos valdžios institucijų pareiškimai turėjo įtakos rinkai ir ekonominės veiklos vykdytojų elgesiui, vertindama valstybės elgesį Komisija „negali remtis kitų ekonominės veiklos vykdytojų elgesiu ir taikyti lygiagretaus vyksmo principo“. Anot Komisijos, „iš tiesų liepos mėn. padaryti ir vėliau pakartoti [Prancūzijos] valstybės pareiškimai, jog ji imsis visų būtinų priemonių, kad padėtų [FT] išspręsti liepos mėn. kilusias, paskui pasikartojusias finansavimo problemas, iškreipia sutapties testo rezultatus, nes ir šiuo atveju negalima teigti, kad privatūs investuotojai apsisprendė atsižvelgdami vien tik į [FT] situaciją, nesvarbu, ar šie pranešimai [yra] valstybės pagalba, ar ne“. Taikant apdairaus privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, principą, negalima remtis 2002 m. gruodžio mėn. padėtimi rinkoje – logiška būtų remtis „išankstinių pranešimų ir veiksmų nepaveiktos rinkos padėtimi“ (ginčijamo sprendimo 227 konstatuojamoji dalis).

49

Tačiau „atrodytų“, kad, analizuojant nagrinėjamus sprendimus investuoti atsižvelgiant į padėtį, buvusią iki 2002 m. liepos mėn., jais nesilaikoma minėto principo (ginčijamo sprendimo 228 konstatuojamoji dalis). Tuo metu FT ekonominė padėtis buvo sunki ir ji buvo praradusi rinkų pasitikėjimą, o Prancūzijos valdžios institucijos dar nebuvo patvirtinusios jokių priemonių, kad pagerintų FT valdymą ir veiklos rezultatus, nebuvo užsakiusios išsamaus audito, paskyrusios naujos vadovybės nei parengusios jokio įmonės padėties stabilizavimo plano. Šiomis aplinkybėmis „netikėtina, jog apdairus privatus investuotojas būtų nuo 2002 m. liepos mėn. skelbęs pareiškimus, [panašius] į tuos, kokius skelbė Prancūzijos vyriausybė, ekonominiu požiūriu galinčius turėti įtakos jo patikimumui ir reputacijai, o teisiniu požiūriu – netgi priversti nuo tos dienos finansiškai remti [FT], kad ir kas atsitiktų“. Be to, taip elgdamasis investuotojas pats būtų labai rizikingai, be jokio atlyginimo įsipareigojęs FT atžvilgiu. Tačiau net pavyzdinis akcininkas, turintis tą pačią informaciją apie ekonominę FT būklę kaip ir Prancūzijos valdžios institucijos tuo metu, 2002 m. liepos mėn. nebūtų padaręs tokių FT rėmimo pareiškimų prieš tai neatlikęs išsamaus FT finansinės padėties ir sanavimo priemonių audito, kad susidarytų tikslų vaizdą apie riziką, kurią sukelia tokie veiksmai. Be to, tokiam pavyzdiniam akcininkui vis tiek būtų reikėję finansų rinkų pagalbos sanuojant FT. Tačiau minėtos rinkos „tuo metu neatrodė linkusios investuoti ar suteikti FT daug kreditų“ (ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamoji dalis).

50

Taigi, Komisijos teigimu, „mažai tikėtina, kad tokioje pat padėtyje kaip Prancūzijos vyriausybė esantis atsargus privatus investuotojas 2002 m. liepą būtų skelbęs pranešimus apie savo paramą FT turėdamas galvoje ekonominę jos padėtį ir tai, kad nebuvo aiškios ir išsamios informacijos apie ją.“ Buvo dar mažiau tikėtina, kad apdairus privatus investuotojas „būtų skyręs akcininko avansą [paskolą], pats vienas imdamasis labai didelės finansinės rizikos“ (ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamoji dalis).

51

Atsižvelgdama į visa tai, kas buvo išdėstyta, Komisija padarė išvadą, kad „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio apdairaus privataus investuotojo [kriterijaus] nebuvo laikomasi“, „todėl akcininko paskolos suteikimo projektu FT suteiktas pranašumas, išnagrinėtas atsižvelgiant į išankstinius Prancūzijos valdžios institucijų pareiškimus ir veiksmus, yra valstybės pagalba, net jei šio pranašumo dydis [buvo] sunkiai išmatuojamas“ (ginčijamo sprendimo 230 konstatuojamoji dalis).

52

Ginčijamo sprendimo 9 skyriuje „Pagalbos suderinamumas“ Komisija laikėsi nuomonės, kad nagrinėjamos pagalbos priemonės neatitiko leidimo sąlygų, nustatytų jos pranešime dėl Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 288, 1999, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 322) (ginčijamo sprendimo 231–255 konstatuojamosios dalys). Taigi ji padarė išvadą, kad šios priemonės yra valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka (ginčijamo sprendimo 256 konstatuojamoji dalis).

53

Ginčijamo sprendimo 10 skyriuje „Pagalbos išieškojimas“ Komisija pareiškė, kad šiuo etapu negali tiksliai apskaičiuoti nagrinėjamos pagalbos dydžio ar įtraukti į ginčijamą sprendimą pakankamai tikslius parametrus, kurie leistų Prancūzijos Respublikai vėliau įvertinti šį dydį. Ji manė, kad pagal teisės į gynybą paisymo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus ši pagalba negali būti susigrąžinta, remiantis Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsniu (ginčijamo sprendimo 257–264 konstatuojamosios dalys).

54

Prancūzijos Respublika, FT ir bendrovės Bouygues pareiškė po ieškinį dėl viso ginčijamo sprendimo panaikinimo; juos Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarija gavo atitinkamai 2004 m. spalio 13 d. (byla T‑425/04), 2004 m. lapkričio 5 d. (byla T‑444/04) ir 2004 m. lapkričio 9 d. (byla T‑450/04). AFORS pareiškė ieškinį dėl minėto sprendimo 2 straipsnio panaikinimo; jį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2004 m. lapkričio 12 d. (byla T‑456/04).

55

2008 m. sausio 30 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido bendrovėms Bouygues įstoti į žodinę proceso dalį byloje T‑444/04 palaikyti Komisijos reikalavimų.

56

2008 m. vasario 13 d., vadovaudamasis 1991 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 14 straipsniu ir pasiūlius trečiajai kolegijai, Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalis, pagal Procedūros reglamento 51 straipsnį nusprendė perduoti bylas T‑425/04, T‑444/04, T‑450/04 ir T‑456/04 nagrinėti išplėstinei kolegijai.

57

2009 m. vasario 17 d. Pirmosios instancijos teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi visos keturios bylos buvo sujungtos pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

58

2010 m. gegužės 21 d. Sprendimu Prancūzija ir kt. / Komisija (T‑425/04, T‑444/04, T‑450/04 ir T‑456/04, Rink., toliau – 2010 m. gegužės 21 d. sprendimas, EU:T:2010:216) Bendrasis Teismas, pirma, panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį ir, antra pripažino, kad nebereikia priimti sprendimo dėl prašymų panaikinti šio sprendimo 2 straipsnį.

59

Dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį pažymėtina, kad Bendrasis Teismas, pirma, atmetė bylose T‑425/05, T‑444/04 ir T‑450/04 Komisijos nurodytus nepriimtinumo pagrindus ir laikėsi nuomonės, kad nereikia priimti sprendimo dėl nepriimtinumo pagrindo, kurį FT pateikė byloje T‑456/04, gindamasi nuo AFORS tariamo prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 111–134 punktai).

60

Antra, Bendrasis Teismas kartu išnagrinėjo antrąjį ir trečiąjį pagrindus, pateiktus bylose T‑425/04 ir T‑444/04, taip pat pirmąjį ir antrąjį pagrindus, nurodytus dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio byloje T‑450/04, nes visi šie pagrindai buvo iš esmės susiję su tuo, kaip Komisija taiko EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytą valstybės pagalbos sąvoką (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 212–326 punktai).

61

Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas pirmiausia priminė tam tikrus principus, susijusius su pagalbos sąvoka, taip pat su atliktinos teismo kontrolės apimtimi (2010 m. gegužės 21 d. sprendimo 212–220 punktai). Pirmiausia jis pažymėjo, kad, kaip šalys pripažino per posėdį, taikant apdairaus privataus investuotojo kriterijų būtinai daroma prielaida, kad valstybės konkrečios įmonės naudai patvirtintomis priemonėmis suteikiamas valstybės ištekliais garantuojamas pranašumas (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 217 punktas).

62

Antra, Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar pareiškimai, padaryti nuo 2002 m. liepos mėn., ir akcininko paskolos pasiūlymas, vertinami atskirai ar kartu, suteikė vieną ar kelis pranašumus FT (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 222–260 punktai).

63

Šiuo atžvilgiu pateikęs tam tikras pirmines pastabas ir apibrėžęs, jog pranašumas reiškia, kad dėl valstybės įsikišimo turi pagerėti naudos gavėjo ekonominė arba finansinė padėtis (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 222–231 punktai), pirma, Bendrasis Teismas patikrino, ar patys pareiškimai, padaryti nuo 2002 m. liepos mėn., ir 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas reiškė tokio pranašumo suteikimą FT (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 232–242 punktai). Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas iš esmės laikėsi nuomonės, jog šie pareiškimai, vertinami kartu, ir šis pranešimas suteikė didelį pranašumą FT, nes leido atgauti finansų rinkų pasitikėjimą, taip pat lengviau ir pigiau gauti naujas paskolas savo 15 mlrd. EUR skoloms, kurių terminas jau tuoj būtų suėjęs, refinansuoti ir galiausiai padėjo stabilizuoti labai pažeidžiamą finansinę padėtį. Bendrasis Teismas manė, kad šiomis aplinkybėmis nereikia priimti sprendimo dėl klausimo, ar minėtais pareiškimais buvo suteiktas pranašumas FT ir ar jie turėjo teigiamos įtakos jos akcijų ir obligacijų kursui.

64

Antra, Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar vien pats akcininko paskolos pasiūlymas suteikė papildomą ir atskirą pranašumą FT, ir padarė išvadą, kad Komisija pakankamai teisiškai neįrodė šio fakto (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 243–258 punktai). Viena vertus, Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad papildomas pranašumas, kuriuo Komisija rėmėsi ginčijamo sprendimo 194 konstatuojamojoje dalyje, buvo aiškiai painiojamas su pranašumu, kurį suteikė nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai, ypač su pranašumu, siejamu su 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimu. Šiuo atžvilgiu jis konkrečiai pažymėjo, kad akcininko paskolos pasiūlymo išsiuntimas 2002 m. gruodžio 20 d. nebuvo atskirai paviešintas atskiru pranešimu apie šį pasiūlymą 2002 m. gruodžio 4 d. Kita vertus, Bendrasis Teismas manė, jog Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, kad vien FT turima galimybė vienašališkai ir besąlygiškai pasinaudoti akcininko paskolos sutartyje numatyta 9 mlrd. EUR kredito linija jau yra jos pranašumas, net jeigu ji niekada nebuvo pasirašiusi sutarties projekto ir jo nevykdė. Šiuo atžvilgiu jis pripažino, kad Komisija nenustatė ir neįrodė galimo pagal šią „sutartį pateikto pasiūlymo“, kuris buvo šis akcininko paskolos pasiūlymas, nulemto FT ekonominės ar finansinės padėties pagerėjimo, palyginti su padėtimi, kurioje ši buvo atsidūrusi, t. y. po to, kai atsirado galimybė refinansuoti savo skolas 9 mlrd. EUR suma obligacijų rinkoje tuo metu buvusiomis sąlygomis.

65

Trečia, Bendrasis Teismas nagrinėjo sąlygą, susijusią su pervestais valstybės ištekliais (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 262–313 punktai). Šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216) 262 punkte Bendrasis Teismas patikslino, kad tarp nustatyto pranašumo ir įsipareigojimo valstybės ištekliais turi būti ryšys, nes minėtas pranašumas turi būti glaudžiai susijęs su atitinkama našta valstybės biudžetui arba su pakankamai konkrečia ekonomine rizika šiam biudžetui, kylančia dėl valstybės prisiimtų teisiškai privalomų įsipareigojimų.

66

Pirmiausia Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai nereiškė įsipareigojimo valstybės ištekliais, ir atmetė bendrovių Bouygues reikalavimą panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kuriuo Komisija atsisakė laikyti šiuos pareiškimus valstybės pagalba (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 268–290 punktai). Bendrasis Teismas padarė šią išvadą, pirmiausia konstatavęs, kad dėl savo nekategoriškumo, nekonkretumo ir sąlygotumo, ypač kalbant apie galimo valstybės įsikišimo FT naudai pobūdį, mastą ir sąlygas, bei atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis buvo padaryti šie pareiškimai, jie negali būti laikomi valstybės garantija arba aiškinami kaip apimantys neatšaukiamą įsipareigojimą suteikti konkrečią finansinę paramą FT ar kaip sukeliantys grėsmę, kad Prancūzijos valstybės ištekliai bus pervesti.

67

Tuomet Bendrasis Teismas atskirai išnagrinėjo 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 293–298 punktai). Jis laikėsi nuomonės, kad jam nereikia tikrinti, ar šis pranešimas savaime reiškė pakankamai konkretų, kategorišką, besąlyginį, todėl teisiškai privalomą įsipareigojimą, leidžiantį daryti išvadą apie valstybės išteklių pervedimą, nes nei Komisija, nei bendrovės Bouygues nepateikė tokio argumento ir jokių šiuo atžvilgiu svarbių ir įtikinamų įrodymų (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 293–295 punktai).

68

Šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216) 296 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, jog, kad ir kaip būtų, valstybės išteklių pervedimas dėl minėto pranešimo galėtų būti tik pranašumas, kuris suteikiamas atidarant jame aiškiai numatytą 9 mlrd. EUR kredito liniją. Tačiau, pirma, Komisija ginčijamame sprendime pakankamai teisiškai neapibūdino tokio pranašumo ir, antra, šis pranašumas skyrėsi nuo pranašumo, kuris, kaip nustatyta ginčijamame sprendime, buvo suteiktas nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais. To paties sprendimo 297 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo: dėl ryšio tarp šio nustatyto pranašumo ir valstybės išteklių pervedimo daroma prielaida, kad minėtas pranašumas glaudžiai susijęs su atitinkama valstybės biudžetui tenkančia našta, prieš tai pareiškęs, kad vis dėlto taip nėra šiuo atveju, kalbant apie ginčijamame sprendime nustatyto pranašumo, suteikiamo dėl nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų, ir tariamai pervestais valstybės ištekliais, atidarant 9 mlrd. EUR kredito liniją, kaip numatyta 2002 m. gruodžio 4 d. pranešime apie akcininko paskolos projektą, ryšį.

69

Šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216) 298 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog Komisija neįrodė, kad 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas susijęs su pervestais valstybės ištekliais.

70

Be to, dėl akcininko paskolos pasiūlymo šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216) 299 punkte Bendrasis Teismas nutarė: kadangi Komisija ginčijamame sprendime nepakankamai įrodė pasiūlymo suteikiamą pranašumą, Bendrasis Teismas juo labiau negalėjo daryti išvados apie su šiuo pranašumu susijusių pervestų valstybės išteklių egzistavimą.

71

Galiausiai 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216) 302–309 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar Komisija, bendrai išnagrinėjusi nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus kartu su 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimu ir akcininko paskolos pasiūlymu, vis dėlto galėjo padaryti išvadą, kad šioje byloje yra tenkinamas pervestų valstybės išteklių kriterijus.

72

Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216) 303 ir 304 punktuose pripažino, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padarytuose pareiškimuose buvo specifinės finansinės paramos, kuri galiausiai įgijo konkrečią išraišką 2002 m. gruodžio mėn., prielaidų, tačiau, skirtingai nuo 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimo, jie buvo nekategoriški, nekonkretūs ir sąlyginiai, kalbant apie ateityje galimo Prancūzijos valstybės įsikišimo pobūdį, mastą ir sąlygas. Taigi 2002 m. gruodžio mėn. Prancūzijos valstybės priimtas sprendimas paskelbti ir pasiūlyti akcininko paskolos projektą iš esmės pakeitė su FT refinansavimu susijusių įvykių eigą. To paties sprendimo 305 punkte Bendrasis Teismas atmetė Komisijos teiginį, kad akcininko paskolos pasiūlymas buvo ankstesnių Prancūzijos valstybės pareiškimų materiali išraiška.

73

Be to, Bendrasis Teismas šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216) 307 punkte nutarė, kad Komisija negalėjo atsikratyti jai tenkančios prievolės nustatyti konkretų pranašumą, suteikiamą dėl atitinkamo valstybės išteklių pervedimo. To paties sprendimo 308 punkte ji pridūrė, kad, atsižvelgiant į esminius su refinansavimu susijusių įvykių eigos pakeitimus ir Prancūzijos valdžios institucijų veiksmų pasikeitimus 2002 m. gruodžio mėn., Komisija neturėjo teisės nustatyti ryšio tarp numanomo tuometinio įsipareigojimo valstybės ištekliais ir ankstesnėmis priemonėmis, būtent nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais, suteikto pranašumo, juo labiau kad šios priemonės iš esmės skyrėsi nuo priimtų 2002 m. gruodžio mėnesį. Iš tikrųjų toks pagalbos sąvokos reikalavimų ryšys, būtent įvairių atskirose stadijose įvykusių faktinių aplinkybių, prieštarauja ryšio tarp nustatyto pranašumo ir įsipareigojimo valstybės ištekliais reikalavimui.

74

Baigdamas šį nagrinėjimą Bendrasis Teismas šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216) 309 punkte nutarė, kad nors apibūdindama pranašumą Komisija galėjo atsižvelgti į visus įvykius, atsitikusius iki galutinio Prancūzijos valstybės sprendimo paremti akcininko paskola FT priėmimo 2002 m. gruodžio mėn. ir turėjusius jam įtakos, jai nepavyko įrodyti su šiuo pranašumu susijusio valstybės išteklių pervedimo fakto. Kaip konstatavo Bendrasis Teismas, aplinkybė, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais ir 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimu FT buvo suteiktas pranašumas, nes jie padėjo atgauti finansų rinkų pasitikėjimą ir pagerino jos refinansavimo sąlygas, negali būti priešinama su atitinkamu valstybės biudžeto sumažėjimu arba su konkrečia ekonomine šiam biudžetui tenkančios naštos rizika. Bendrasis Teismas konkrečiai pažymėjo, kad šis pranašumas skyrėsi nuo pranašumo, kurį galėjo suteikti 2002 m. gruodžio 20 d. akcininko paskolos pasiūlymas ir kuris buvo nepakankamai įrodytas ginčijamame sprendime.

75

Todėl šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216) 310 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija iškraipė EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytą valstybės pagalbos sąvoką, nes nusprendė, jog akcininko paskola, vertinama kartu su nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais, FT suteikiamas pranašumas, kurį lemia pervesti valstybės ištekliai. Todėl, pirma, jis pripažino Prancūzijos Respublikos ir FT pateikto antrojo pagrindo antrą dalį ir trečiąjį pagrindą pagristais, kiek jais buvo kritikuojamas valstybės pagalbos sąvokos taikymas, ir, antra, laikėsi nuomonės, kad nebūtina nagrinėti Prancūzijos Respublikos ir FT pateikto antrojo pagrindo pirmos dalies ir trečiojo pagrindo, kiek šioje dalyje ir pagrinde buvo ginčijama tai, kaip Komisija taikė apdairaus privataus investuotojo kriterijų (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 311 ir 312 punktai). Jis taip pat laikėsi nuomonės, jog, atsižvelgiant į tai, kad dėl teisės klaidos ir akivaizdžių vertinimo klaidų taikant EB 87 straipsnio 1 dalį reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, taip pat nereikėjo nagrinėti Prancūzijos Respublikos ir FT pateikto pirmojo pagrindo ir Prancūzijos Respublikos pateikto ketvirtojo pagrindo (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 313 punktas).

76

Trečia, Bendrasis Teismas nagrinėjo ir atmetė antrąjį bendrovių Bouygues pagrindą byloje T‑450/04, susijusį su EB 253 straipsnio neatitinkančiais prieštaringais ir nepakankamais motyvais (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 314–324 punktai).

77

Atsižvelgdamas į visa tai, kas nurodyta, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, remdamasis neteisėtumo motyvais, kuriuos Prancūzijos Respublika ir FT nurodė pateikdamos antrąjį ir trečiąjį pagrindą (šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo, EU:T:2010:216, 326 punktas).

78

Galiausiai šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216) 327–330 punktuose Bendrasis Teismas nutarė: kadangi ginčijamo sprendimo 1 straipsnis naikinamas remiantis Prancūzijos Respublikos ir FT bylose T‑425/04 ir T‑444/04 nurodytais pagrindais, jų prašymai, taip pat bendrovių Bouygues prašymas byloje T‑450/04 ir AFORS prašymas byloje T‑456/04 panaikinti minėto sprendimo 2 straipsnį netenka prasmės. Todėl jis laikėsi nuomonės, kad nebereikia priimti sprendimo dėl šių prašymų panaikinti.

79

Bendrovės Bouygues (C‑399/10 P) ir Komisija (C‑401/10 P) pateikė apeliacinius skundus dėl šio sprendimo 58 punkte minėto 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo (EU:T:2010:216); juos Teisingumo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2010 m. rugpjūčio 4 ir 3 d.

80

2011 m. vasario 28 d. nutartimis Teisingumo Teismo pirmininkas leido Vokietijos Federacinei Respublikai įstoti į šias dvi bylas palaikyti Prancūzijos Respublikos reikalavimų.

81

2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas sujungė minėtas bylas, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

82

Sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas panaikino 2010 m. gegužės 21 d. sprendimą, grąžino bylas T‑425/04, T‑444/04 ir T‑450/04 nagrinėti Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl pateiktų pagrindų ir reikalavimų, dėl kurių Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

83

Pirmiausia Teisingumo Teismas nagrinėjo apeliacinius skundus.

84

Šiuo atžvilgiu, pirma, Teisingumo Teismas nagrinėjo bendrovių Bouygues apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su pernelyg siauru valstybės pagalbos sąvokos aiškinimu, Prancūzijos teisės iškreipimu ir tariama teisinio aplinkybių kvalifikavimo klaida, kurią Bendrasis Teismas tariamai padarė, kai atmetė minėtų bendrovių argumentus, kuriais jos siekė įrodyti, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes atsisakė nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus laikyti valstybės pagalba (sprendimo dėl apeliacinio skundo 67–79 punktai).

85

Šiuo atžvilgiu sprendimo dėl apeliacinio skundo 76 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad ginčijamame sprendime nėra pateikta nuomonė dėl 2003 m. sausio 22 d. bendrovių Bouygues skundo, kiek tai susiję su jų teiginiu, jog patys nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai yra valstybės pagalba. Be kita ko, jis pažymėjo, kad į šiuos pareiškimus buvo atsižvelgta tik tiek, kiek jie buvo objektyviai svarbūs vertinant akcininko paskolos pasiūlymą, ir kad Komisija juos nagrinėjo tik tiek, kiek jie sudarė konstatuotos pagalbos pagrindą (sprendimo dėl apeliacinio skundo 73–75 punktai).

86

Taigi sprendimo dėl apeliacinio skundo 77 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo 128 ir 131 punktuose nutarė, jog ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija atsisakė nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus pripažinti valstybės pagalba. Aplinkybė, kad bendrovėms Bouyques pateikus skundą Komisija nepateikė nuomonės dėl pačių šių pareiškimų pripažinimo valstybės pagalba, savaime negali būti prilyginama sprendimui, kuriuo atmetami šių skundo pateikėjų kaltinimai.

87

Sprendimo dėl apeliacinio skundo 78 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad taip Bendrasis Teismas įvertino klausimus, dėl kurių Komisija dar nebuvo priėmusi sprendimo, ir supainiojo įvairias administracinės ir teisminės procedūrų stadijas, o tai nesuderinama su kompetencijų paskirstymo tarp Komisijos ir Sąjungos teismo sistemomis, ESS sutartyje numatytais teisių gynimo būdais ir gero teisingumo vykdymo reikalavimais. Sprendimo dėl apeliacinio skundo 79 punkte jis nutarė, kad pirmasis bendrovių Bouygues apeliacinio skundo pagrindas yra netinkamas.

88

Antra, Teisingumo Teismas kartu nagrinėjo bendrovių Bouygues apeliacinio skundo antro pagrindo pirmąją dalį ir Komisijos apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį, susijusias su teisės klaidomis dėl 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimo ir akcininko paskolos pasiūlymo, vertinamų kartu, kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos. Šios šalys kaltino Bendrąjį Teismą iš esmės tuo, kad jis padarė teisės klaidų, kai siekdamas konstatuoti valstybės pagalbos buvimą reikalavo glaudaus ryšio tarp, pirma, pranašumo, kuris turi būti atskirai nustatytas, kiek jis susijęs su 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimu ir akcininko paskolos pasiūlymu, ir, antra, įsipareigojimo valstybės ištekliais, kuris yra lygiavertis vienam ar kitam taip nustatytam pranašumui arba jį atitinka.

89

Sprendimo dėl apeliacinio skundo 97 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, jog Bendrasis Teismas manė, kad, pirma, kiekvienos konkrečios valstybės pagalbos atveju Komisija privalėjo išnagrinėti, ar iš valstybės išteklių buvo suteiktas konkretus pranašumas, ir, antra, kad sąlygą dėl finansavimo iš valstybės išteklių, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, atitinka tik valstybės biudžeto sumažėjimas arba pakankamai konkreti šiam biudžetui tenkančios naštos, glaudžiai susijusios su taip nustatytu pranašumu arba atitinkančios jį, rizika.

90

Pirmiausia Teisingumo Teismas nagrinėjo pirmąjį iš Bendrojo Teismo vertinimų, nurodytų šio sprendimo 89 punkte (sprendimo dėl apeliacinio skundo 98–105 punktai). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas, be kita ko, pareiškė, kad valstybės intervencijų yra įvairių formų ir jos turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į pasekmes; taip pat negalima atmesti galimybės, kad kelios viena po kitos einančios valstybės intervencijos taikant EB 87 straipsnio 1 dalį laikytinos viena intervencija (sprendimo dėl apeliacinio skundo 103 punktas). Teisingumo Teismo teigimu, tai pirmiausia taikytina tuo atveju, kai tarp viena po kitos einančių intervencijų, atsižvelgiant į jų laiką, tikslą ir įmonės padėtį šių intervencijų metu, yra toks glaudus ryšys, kad jų neįmanoma atskirti (sprendimo dėl apeliacinio skundo 104 punktas). Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tvirtindamas, jog reikėjo nustatyti valstybės biudžeto sumažėjimą arba pakankamai konkrečią ekonominę šiam biudžetui tenkančios naštos, glaudžiai susijusios su konkrečiu pranašumu, kurį lėmė 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas ar akcininko paskolos pasiūlymas, ir atitinkančios arba atsveriančios jį, riziką, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes pritaikė kriterijų, pagal kurį iškart atmetama galimybė aiškinti šias valstybės intervencijas, atsižvelgiant į jų ryšius ir pasekmes, kaip vieną intervenciją (sprendimo dėl apeliacinio skundo 105 punktas).

91

Tuomet Teisingumo Teismas nagrinėjo antrąjį Bendrojo Teismo vertinimą, nurodytą šio sprendimo 89 punkte (sprendimo dėl apeliacinio skundo 106–110 punktai). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas iš esmės pripažino, kad siekdama konstatuoti valstybės pagalbos buvimą Komisija turi įrodyti, kad yra pakankamai tiesioginis ryšys tarp, pirma, gavėjui suteikiamo pranašumo ir, antra, sumažėjusio valstybės biudžeto arba pakankamai konkrečios jam tenkančios naštos ekonominės rizikos, tačiau nebūtina, kad toks sumažėjimas ar tokia rizika atitiktų ar būtų lygiavertė minėtam pranašumui, kad pastarasis būtų tokio sumažėjimo arba tokios rizikos atsvara ir tokio paties pobūdžio kaip jį lemiantis įsipareigojimas valstybės ištekliais (sprendimo dėl apeliacinio skundo 109 ir 110 punktai).

92

Taigi sprendimo dėl apeliacinio skundo 111 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą tiek tikrindamas, kaip Komisija nustatė valstybės intervenciją, kuria suteikiama valstybės pagalba, tiek nagrinėdamas ryšius tarp nustatyto pranašumo ir Komisijos konstatuoto įsipareigojimo valstybės ištekliais. Tad jis panaikino apskųstą sprendimą, pažymėjęs, kad nebūtina nagrinėti kitų apeliacinio skundo pagrindų (sprendimo dėl apeliacinio skundo 113 ir 114 punktai).

93

Antra, Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad turi informacijos, kuri būtina siekiant priimti galutinį sprendimą, pirma, dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek Komisija byloje T‑450/04 atsisakė pripažinti nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus, ir, antra, dėl antrojo pagrindo antros dalies ir trečiojo pagrindo, kuriuos Prancūzijos Respublika ir FT pateikė grįsdamos savo ieškinius bylose T‑425/04 ir T‑444/04, tiek, kiek ši dalis ir šis pagrindas yra susiję su ginčijamame sprendime padaryta išvada apie Prancūzijos Respublikos FT suteiktą pranašumą (sprendimo dėl apeliacinio skundo 116–142 punktai).

94

Dėl pirmos dalies pažymėtina, jog sprendimo dėl apeliacinio skundo 118 punkte Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad ieškinio pagrindai byloje T‑450/04, kuriais siekiama, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnis būtų panaikintas tiek, kiek Komisija atsisakė pripažinti valstybės pagalba nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus, yra netinkami.

95

Dėl antros dalies, pirma, sprendimo dėl apeliacinio skundo 126 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo sprendimo 188 ir 189 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija savo išvados apie valstybės pagalbos buvimą negrindė įsipareigojimu, kurį Prancūzijos valstybė prisiėmė padariusi 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą.

96

Antra, sprendimo dėl apeliacinio skundo 129 punkte Teisingumo Teismas, remdamasis kai kuriomis ginčijamo sprendimo 194 ir 196 konstatuojamųjų dalių ištraukomis, padarė išvadą, kad Komisija manė, jog 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimu ir akcininko paskolos pasiūlymu, vertinamais kartu, buvo suteiktas pranašumas, lėmęs įsipareigojimą valstybės ištekliais pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Tuomet to paties sprendimo 130 ir 131 punktuose Teisingumo Teismas, nurodęs to paties sprendimo 103 ir 104 punktus, nutarė, kad Komisija teisingai nagrinėjo šias abi priemones kartu, nes buvo akivaizdu, kad vienos priemonės negalima atsieti nuo kitos.

97

Trečia, sprendimo dėl apeliacinio skundo 132–136 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, jog Komisija pagrįstai laikėsi nuomonės, kad dėl akcininko paskolos pasiūlymo, apie kurį paskelbta ir pranešta 2002 m. gruodžio 4 d., FT suteiktas pranašumas, kaip jis suprantamas pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, leidžiant jai padidinti savo finansavimo priemones ir nuraminti rinką dėl savo pajėgumo vykdyti prievoles. Dėl sąlygos, susijusios su įsipareigojimu valstybės ištekliais, sprendimo dėl apeliacinio skundo 137 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad akcininko paskola buvo suteikiama atidarant 9 mlrd. EUR kredito liniją ir kad nors tiesa buvo tai, jog FT nepasirašė jai adresuotos paskolos sutarties, ji galėjo bet kada ją pasirašyti ir taip įgyti teisę nedelsiant gauti šią sumą. To paties sprendimo 138 punkte Teisingumo Teismas nurodė, jog Komisija ginčijamame sprendime pažymėjo, kad 2002 m. gruodžio 5 d. FT, rengdama pristatymą investuotojams, apibūdino Prancūzijos valstybės „kredito liniją“ kaip įmanomą gauti nedelsiant, kad tą pačią dieną S & P paskelbė, jog Prancūzijos valstybė nedelsdama suteiks akcininko paskolą, kad Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos finansų komisijai buvo pranešta, jog akcininko paskola „jau buvo suteikta FT“, ir kad 2002 m. gruodžio 9 d.Moody’s paskelbė, jog yra patvirtinta, kad „9 mlrd. EUR kredito linija suteikta“. To paties sprendimo 139 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į galimą papildomą 9 mlrd. EUR naštą valstybės ištekliams, Komisija teisingai konstatavo, kad pirma nurodytas pranašumas buvo suteiktas iš valstybės išteklių, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

98

Galiausiai sprendimo dėl apeliacinio skundo 140 ir 141 punktuose Teisingumo Teismas pripažino, kad sprendimas byloje dar negali būti priimtas dėl Prancūzijos Respublikos ir FT pateiktų antrojo ir trečiojo pagrindų tiek, kiek šie pagrindai susiję su apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymu, kurį atliko Komisija. Jis manė, kad tas pats pasakytina apie Prancūzijos Respublikos ir FT pateiktą pirmąjį pagrindą, susijusį su esminių procedūrinių reikalavimų ir teisės į gynybą pažeidimu, ketvirtąjį Prancūzijos Respublikos pagrindą, susijusį su motyvavimo stoka, ir atitinkamai apie bendrovių Bouygues prašymą panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį. Todėl sprendimo dėl apeliacinio skundo 142 punkte Teisingumo Teismas nutarė grąžinti bylas T‑425/04, T‑444/04 ir T‑450/04 Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl minėtos dalies, minėtų pagrindų ir argumentų, taip pat dėl jam pateikto prašymo, dėl kurio Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo.

99

Priėmus sprendimą dėl apeliacinio skundo, bylos T‑425/04 RENV, T‑444/04 RENV ir T‑450/04 RENV buvo paskirtos nagrinėti Bendrojo Teismo pirmajai išplėstinei kolegijai.

100

2013 m. gegužės 31 d. Prancūzijos Respublika byloje T‑425/04 RENV ir FT byloje T‑444/04 RENV, o 2013 m. liepos 17 d. Komisija kiekvienoje iš šių bylų pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 119 straipsnio 1 dalį pateikė rašytines pastabas. Vokietijos Federacinė Respublika atsisakė šiose bylose pateikti tokias pastabas.

101

2013 m. liepos 22 d. raštu FT pranešė Bendrajam Teismui, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. pakeitė savo pavadinimą į Orange.

102

Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į Bendrojo Teismo ketvirtąją kolegiją, o bylos T‑425/04 RENV, T‑444/04 RENV ir T‑450/04 RENV iš naujo paskirtos Bendrojo Teismo ketvirtajai išplėstinei kolegijai.

103

Kadangi teisėjas pranešėjas negalėjo posėdžiauti, Bendrojo Teismo pirmininkas paskyrė bylą kitam teisėjui pranešėjui ir minėtos bylos buvo iš naujo paskirtos Bendrojo Teismo šeštajai išplėstinei kolegijai.

104

2014 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo šeštosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimis, pirma, bendrovės Bouygues išbrauktos iš bylos T‑444/04 RENV kaip Komisijos reikalavimų palaikyti įstojusios į bylą šalys ir, antra, byla T‑450/04 RENV išbraukta iš Bendrojo Teismo registro, nes minėtos bendrovės atsiėmė savo prašymą leisti įstoti į bylą ir atsisakė ieškinio.

105

2014 m. liepos 15 d. Bendrojo Teismo šeštosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑425/04 RENV ir T‑444/04 RENV buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

106

Teisėjui pranešėjui pasiūlius, Bendrasis Teismas (šeštoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas 1999 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, teismas nusprendė paprašyti Prancūzijos Respublikos ir Komisijos atsakyti į tam tikrus klausimus; šalys tai padarė per nustatytą terminą.

107

2014 m. rugpjūčio 8 d. raštu Vokietijos Federacinė Respublika pranešė Bendrajam Teismui, kad nedalyvaus posėdyje.

108

Per 2014 m. rugsėjo 24 d. posėdį išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

109

Byloje T‑425/04 RENV Prancūzijos Respublika, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:

110

Byloje T‑425/04 RENV Komisija Bendrojo Teismo prašo:

111

Byloje T‑444/04 RENV FT Bendrojo Teismo prašo:

112

Byloje T‑444/04 RENV Komisija Bendrojo Teismo prašo:

113

Per posėdį Komisija taip pat prašė Bendrojo Teismo atmesti ieškinį byloje T‑444/04 RENV kaip nepriimtiną.

114

Per posėdį Komisija teigė, kad FT ieškinys byloje T‑444/04 RENV yra nepriimtinas dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo. Ji tvirtino, kad po to, kai bendrovės Bouygues atsiėmė savo ieškinius ir sprendimu dėl apeliacinio skundo byla T‑456/04 nebuvo grąžinta Bendrajam Teismui, ginčijamo sprendimo 2 straipsnis nebelaikytas prašymo panaikinti dalyku, todėl FT nebebuvo konkrečios, atsiradusios ir esamos grėsmės, kad nagrinėjamą pagalbą teks sugrąžinti.

115

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, prašymuose dėl panaikinimo visada buvo prašoma panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, nes ir Prancūzijos Respublika, ir FT siekė, kad būtų panaikintas visas ginčijamas sprendimas. Beje, šis prašymas panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį bus nagrinėjamas šio sprendimo 264–270 punktuose.

116

Be to, kalbant apie FT prašymą panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nes kitu atveju nebūtų poreikio priimti sprendimą, o tai reiškia, jog ieškinys dėl savo rezultato turi būti naudingas jį pareiškusiai šaliai (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, Rink., EU:C:2007:322, 42 punktas ir 2011 m. gruodžio 7 d. Nutarties Fellah / Taryba, T‑255/11, EU:T:2011:718, 12 punktas).

117

Šioje byloje, pirma, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsniu siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių FT, nes ji yra vienintelė pagalbos priemonės, kuri buvo pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, gavėja.

118

Antra, reikia manyti, kad, nepaisant to, ar FT dar yra kokia nors grėsmė, kad teks grąžinti nagrinėjamą pagalbą, ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimas remiantis šios įmonės pateiktais pagrindais reikštų, kad šios pagalbos priemonės, kuri buvo suteikta konkrečiai jai, pripažinimas neteisėta yra niekinis, o tai yra teisinis padarinys, keičiantis jos teisinę padėtį ir suteikiantis pranašumą.

119

Bet kuriuo atveju iš teismo praktikos matyti, kad ieškovas gali išlaikyti suinteresuotumą panaikinti institucijos aktą, pirma, siekdamas išvengti šio akto tariamo neteisėtumo pasikartojimo ateityje (žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, Rink., EU:C:2007:322, 50 punktą ir nurodytą teismo praktiką), ir, antra, toks sprendimas ateityje gali būti pagrindas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriuo siekiama tinkamai atlyginti ginčijamu aktu padarytą žalą (šiuo klausimu žr. 1980 m. kovo 5 d. Sprendimo Könecke Fleischwarenfabrik / Komisija, 76/79, Rink., EU:C:1980:68, 8 ir 9 punktus ir 1998 m. kovo 31 d. Sprendimo Prancūzija ir kt. / Komisija, C‑68/94 ir C‑30/95, Rink., EU:C:1998:148, 74 punktą).

120

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad FT ir toliau turi atsiradusį ir esamą suinteresuotumą panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį. Todėl reikia atmesti Komisijos per posėdį pateiktą pagrindą dėl šios įmonės pareikšto ieškinio nepriimtinumo.

121

Byloje T‑425/04 grįsdama prašymą panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį Prancūzijos Respublika pateikė keturis pagrindus, būtent, pirma, esminių procedūrinių reikalavimų ir teisės į gynybą pažeidimą, antra, teisės klaidas taikant pagalbos sąvoką, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir ypač apdairaus privataus investuotojo kriterijų, trečia, akivaizdžias klaidas vertinant nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų turinį ir (arba) tariamas pasekmes, ketvirta, motyvavimo stoką, kaip tai suprantama pagal EB 253 straipsnį. 2013 m. gegužės 31 d. raštu pateikdama pastabas Prancūzijos Respublika nurodė, kad toliau palaiko visą pirmąjį ir ketvirtąjį pagrindus, taip pat antrąjį ir trečiąjį pagrindus, kiek jie susiję su apdaraus privataus investuotojo kriterijaus taikymu.

122

Byloje T‑444/04 FT pateikė tris pagrindus savo ieškiniui pagrįsti, ir visi jie taip pat susiję su ginčijamo sprendimo 1 straipsniu bei iš esmės atitinka tris pirmuosius pagrindus, kuriuos Prancūzijos Respublika pateikė byloje T‑425/04. 2013 m. gegužės 31 d. raštu pateiktose pastabose FT nurodo, kad toliau palaiko visą pirmąjį pagrindą ir antrąjį bei trečiąjį pagrindus, kiek jie susiję su apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymu.

123

2013 m. gegužės 31 d. raštu pateiktose pastabose Prancūzijos Respublika ir FT, o 2013 m. liepos 17 d. raštu pateiktose pastabose – Komisija, kalbėdamos apie šitaip apibrėžtus pagrindus, nurodo argumentus, kuriuos pateikė savo procesiniuose dokumentuose bylose T‑425/04 ir T‑444/04 ir, atsižvelgdamos į Teisingumo Teismas sprendime dėl apeliacinio skundo padarytas išvadas, pateikia kai kuriuos papildomus argumentus.

124

Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikėtų išnagrinėti pirmąjį pagrindą, o tuomet kartu – antrąjį ir trečiąjį pagrindus, nes jie abu yra susiję su apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymu.

125

Pirmąjį Prancūzijos Respublikos ir FT pateiktą pagrindą sudaro dvi dalys, iš kurių pirmoji susijusi su esminių procedūrinių reikalavimų, o antroji – teisės į gynybą pažeidimu.

126

Prancūzijos Respublika ir FT kaltina Komisiją esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu dėl to, kad ji neišplėtė formalios tyrimo procedūros taikymo ribų, kad įtrauktų į ją 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą. Jos tvirtina, kad sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą neapėmė šio pareiškimo, nors, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 192–230 konstatuojamųjų dalių, jis yra „esminis aspektas“ įrodant tariamos valstybės pagalbos buvimą šioje byloje, taigi, „reikšminga teisinė ir faktinė aplinkybė“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį.

127

Prancūzijos Respublika priduria, jog Komisija negali remtis tuo, kad Prancūzijos valdžios institucijos plačiai komentavo suinteresuotųjų trečiųjų asmenų pastabas ir 2004 m. balandžio 28 d. ataskaitą, kuri buvo susijusi su 2002 m. liepos 12 d. pareiškimu, nes šios pastabos ar ataskaita negali išplėsti Komisijos pradėtos procedūros taikymo srities ir neleisti jai formaliai išplėsti jos ribų.

128

Prancūzijos Respublika taip pat teigia, kad nors Prancūzijos valdžios institucijos galėjo pareikšti savo nuomonę dėl 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo, Komisija turėjo į ją atsižvelgti ginčijamame sprendime, kuris dėl to galėjo būti kitoks.

129

Komisija atmeta Prancūzijos Respublikos ir FT argumentus. Ji iš esmės tvirtina, kad šioje byloje laikėsi Reglamente Nr. 659/1999 numatytų procedūros taisyklių.

130

Visų pirma reikia priminti, kad Komisija turi pradėti formalią tyrimo procedūrą, pranešdama suinteresuotiesiems asmenims, kai po preliminaraus tyrimo ji pagrįstai abejoja dėl nagrinėjamos finansinės priemonės atitikties bendrajai rinkai. Remiantis tuo darytina išvada, kad pranešime dėl šios procedūros pradžios Komisija negali būti priversta pateikti išsamią nagrinėjamų priemonių analizę. Vis dėlto tam, kad suinteresuotųjų šalių teisė pateikti pastabas neprarastų prasmės, Komisija privalo pakankamai apibrėžti tyrimo ribas (2006 m. gegužės 31 d. Sprendimo Kuwait Petroleum (Nederland) / Komisija, T-354/99, Rink. p. II-137, 85 punktas).

131

Sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą turi sudaryti sąlygas suinteresuotosioms šalims veiksmingai dalyvauti per šią procedūrą, per kurią jos galėtų pateikti savo argumentus. Dėl to pakanka, kad šalys žinotų argumentus, leidusius Komisijai preliminariai nuspręsti, kad nagrinėjama priemonė gali būti nauja su bendrąja rinka nesuderinama pagalba (2002 m. balandžio 30 d. SprendimoGovernment of Gibraltar / Komisija, T-195/01 ir T-207/01, Rink. p. II-2309, 138 punktas ir 2002 m. spalio 23 d. Sprendimo Diputación Foral de Guipúzcoa ir kt. / Komisija, T‑269/99, T‑271/99 ir T‑272/99, Rink., EU:T:2002:258,105 punktas).

132

Taigi iš Reglamento Nr. 659/1999 8 konstatuojamosios dalies ir 6 straipsnio 1 dalies matyti, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis pasiūlytos pagalbos pobūdžio priemonės įvertinimas ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos atitikties bendrajai rinkai, kad suinteresuotoji valstybė narė ir kitos suinteresuotosios šalys galėtų pateikti pastabas ir tai darant suteikti Komisijai visą reikalingą informaciją, kad ji galėtų įvertinti pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka.

133

Šiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalies sąvoką „reikšmingi faktai ir teisės klausimai“ reikia suprasti kaip apimančią esminę informaciją, kuria remdamasi Komisija šiame procedūros etape laikosi nuomonės, kad nagrinėjama priemonė gali būti su bendrąja rinka nesuderinama pagalba.

134

Be to, kadangi formali tyrimo procedūra yra skirta leisti Komisijai įsigilinti į sprendime pradėti šią procedūrą iškeltus klausimus ir juos išsamiau išnagrinėti, būtent gaunant suinteresuotosios valstybės narės ir kitų suinteresuotųjų šalių pastabas, vykstant šiai procedūrai Komisija gali gauti naują informaciją arba pakeisti savo analizę. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal teismo praktiką galutinis Komisijos sprendimas gali šiek tiek skirtis nuo jos sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą, tačiau dėl to šis galutinis sprendimas netampa negaliojantis (2009 m. kovo 4 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑424/05, EU:T:2009:49, 69 punktas). Vis dėlto, nors teisės aktuose, kuriais reglamentuojama procedūra valstybės pagalbos srityje, aiškiai nenumatyta galimybė priimti sprendimą dėl vykstančios procedūros klaidų ištaisymo ir taikymo ribų išplėtimo, teismo praktikoje yra pripažinta, kad po sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą priėmimo pastebėjusi, jog jis pagrįstas nepakankamomis faktinėmis aplinkybėmis ar klaidingu aplinkybių teisiniu vertinimu, Komisija turi turėti galimybę patikslinti savo poziciją ir priimti sprendimą dėl klaidų ištaisymo (2011 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna ir kt. / Komisija, T‑394/08, T‑408/08, T‑453/08 ir T‑454/08, Rink., EU:T:2011:493, 69–72 punktai). Tačiau šis sprendimas nebūtų pateisinamas, jeigu sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą apibrėžtos tyrimo ribos nėra reikšmingai pakeičiamos ir jeigu Komisijos motyvavimo pagrindą sudarančios faktinės ir teisinės aplinkybės išlieka iš esmės tokios pačios.

135

Šioje byloje, atsižvelgiant, be kita ko, į ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, jo 185–230 konstatuojamąsias dalis ir Bendrojo Teismo toliau pateiktus vertinimus, bendrai nagrinėjant antrąjį ir trečiąjį pagrindus, negalima ginčyti, kad nors į pareiškimus, padarytus nuo 2002 m. liepos mėn., ir atskirai į 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą Komisija atsižvelgė tik kaip į parodančius, kokiomis aplinkybėmis buvo paskelbtas ir praneštas 2002 m. gruodžio 4 d. akcininko paskolos pasiūlymas, jie turėjo esminę reikšmę kvalifikuojant šią priemonę kaip neteisėtą pagalbą.

136

Taigi reikia manyti, kad, kaip pagrįstai teigia Prancūzijos Respublika ir FT, 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas neabejotinai yra „reikšmingas fakto ir teisės klausimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį, todėl jis turėjo būti paminėtas sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą.

137

Vis dėlto reikia pripažinti, kad ši dalis neturi faktinio pagrindo. Iš tiesų sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą glaustai, bet pakankamai nurodyti nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai, įskaitant 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą, ir jų vaidmuo Komisijai pateikiant savo motyvus.

138

Sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 70 punkte Komisija pateikė bendrą teiginį: „taip pat reiktų pridurti, kad valstybės išteklius įpareigojantį pobūdį galėtų turėti pranešimas apie valstybės įsipareigojimą, jei šis įsipareigojimas yra neatšaukiamas ir taip sukuria laukimo ir pasitikėjimo atmosferą rinkoje, kuri pasireiškia FT akcijų vertės kilimu ir teigiama reitingų agentūrų reakcija“. Tame pat punkte Komisija šį bendrą teiginį konkrečiai susieja su Prancūzijos valdžios institucijų pranešime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra susijusios tik su 2002 m. gruodžio mėn. priemonėmis, nurodydama, kad „pranešimą apie [Prancūzijos] valstybės įsipareigojimą lydėjęs akivaizdžiai suteiktas avansas [suteikta paskola] verčia Komisiją teigti, kad pagalba galėtų iš tiesų būti vertinama kaip buvusi skirta dar iki pasirašant būsimą ERAP ir FT susitarimą dėl kredito linijos suteikimo“.

139

Aišku, kaip teisingai pažymi Prancūzijos Respublika ir FT, minėtas pranešimas yra 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas. Tačiau iš sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 40 išnašos, į kurią jo 70 punkte daroma nuoroda, matyti, kad Komisija galėjo į savo analizę įtraukti nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus, būtent ir 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą. Iš tiesų jame pabrėžiama, kad „nuo 2002 m. rugsėjo rinka buvo nuraminta dėl [Prancūzijos] valstybės FT naudai suteiktos paramos“. Kartu reikia pažymėti, kad sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 39 išnašoje Komisija parodo šio sprendimo 138 punkte nurodytą laukimo ir pasitikėjimo rinkoje atmosferą, be kita ko, cituodama S & P pareiškimą, kad „nuo 2002 m. liepos [ji] skelbė, kad laukiama 56 % FT kapitalo valdančio akcininko – Prancūzijos valstybės – parama yra įtikinamas veiksnys, palaikantis grupės investicinį reitingą“.

140

Be to, sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 83–85 punktuose analizuodama pranašumo, kurio FT nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis, buvimą Komisija nurodo ne tik akcininko paskolos pasiūlymo pateikimą, bet ir prieš tai pateiktą pranešimą, ir tuomet minėto sprendimo 48 išnašoje pažymi, kad „dar anksčiau padaryti Prancūzijos valdžios institucijų pareiškimai, leidę suprasti, kad jos dalyvaus padidinant kapitalą, turėjo teigiamą poveikį rinkai ir pagerino FT vertinimo perspektyvas“.

141

Reikia daryti išvadą, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą yra pakankamai nurodomi nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai, įskaitant 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą, ir kad jame yra esminės informacijos, leidžiančios suprasti, kad atlikdama analizę Komisija neapsiribojo priemonėmis, apie kurias jai buvo pranešta 2002 m. gruodžio 4 d., tačiau galėjo jas įvertinti kartu su prieš tai buvusiais įvykiais. Kalbant apie pastarąjį aspektą, sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą, be kita ko, pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodyta Prancūzijos valstybės strategija nuo 2002 m. liepos mėn. viešai skelbti apie savo paramą FT siekiant atgauti rinkų pasitikėjimą ir užtikrinti FT vertinimo išlaikymą. Taigi iš sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą matyti, kad Komisija ketino išsamiau analizuoti tikslų ankstesnių Prancūzijos vyriausybės pareiškimų ir pranešimų vaidmenį bei poveikį.

142

Todėl reikia manyti, kad sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą leido Prancūzijos Respublikai ir FT pakankamai sužinoti apie atitinkamas tyrimo ribas ir motyvus, kuriais remdamasi Komisija laikėsi nuomonės, kad nagrinėjamos priemonės galėjo būti su bendrąja rinka nesuderinama pagalba, ir naudingai pateikti savo pastabas per formalią tyrimo procedūrą.

143

Bet kuriuo atveju, kaip bus nurodyta išsamiau nagrinėjant šio pagrindo antrą dalį, nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų teisinio ir ekonominio poveikio klausimas buvo išsamiai aptartas per formalią tyrimo procedūrą, tad ir Prancūzijos Respublika, ir FT galėjo konkrečiai ir išsamiai pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Taigi net tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą nebuvo konkrečiai nurodytas 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas ir kad Komisija neteisėtai nepriėmė sprendimo dėl klaidų ištaisymo ir formalios tyrimo procedūros ribų išplėtimo, reikia daryti išvadą, kad buvo paisoma šių šalių teisės būti išklausytoms ir dalyvauti per procedūrą.

144

Todėl Prancūzijos Respublikos ir FT pateikto pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

145

Prancūzijos Respublika ir FT teigia, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą, nes nė viename administracinės procedūros etape neleido joms naudingai pareikšti savo nuomonės dėl novatoriško požiūrio, kuriuo remiantis šioje byloje buvo konstatuotas valstybės pagalbos buvimas, ir kuris buvo grindžiamas 2002 m. liepos 12 d. pareiškimu vertinant priemones, apie kurias buvo pranešta 2002 m. gruodžio mėn. Iš tiesų Komisija pirmą kartą išreiškė šį požiūrį tik ginčijamame sprendime. Taigi jos negalėjo pateikti pastabų dėl 2002 m. liepos mėn. pareiškimo teisinio ir ekonominio poveikio, turimo akcininko paskolos pasiūlymo kvalifikavimui, atsižvelgiant į valstybės pagalbos taisykles prieš priimant šį sprendimą.

146

Prancūzijos Respublika mano, kad Komisija negali remtis tuo, kad Prancūzijos valdžios institucijos galėjo pateikti savo nuomonę dėl suinteresuotųjų trečiųjų asmenų pastabų ir 2004 m. kovo 22 d. ir balandžio 28 d. ataskaitų, kurios buvo daugiausia susijusios su 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo teisiniu pobūdžiu ir jo poveikiu rinkai, ir daryti išvadą, kad jos teisės į gynybą buvo visiškai paisoma, o suinteresuotųjų trečiųjų asmenų ir ekspertų teiginiai įpareigojo tik juos pačius. Kartu Prancūzijos Respublika ir FT pažymi, kad pastabos, kurias jos pateikė per administracinę procedūrą dėl suinteresuotųjų trečiųjų asmenų pastabų ir minėtų dviejų ataskaitų, buvo skirtos tik užginčyti teiginiui, kad pats minėtas pareiškimas reiškė valstybės pagalbą.

147

Be to, Prancūzijos Respublika pakartoja, kad Komisija turėjo išplėsti formalią tyrimo procedūrą ir įtraukti į jį 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą. Komisija turėjo bent išsiųsti raštą Prancūzijos valdžios institucijoms ir informuoti jas apie nagrinėjamą novatorišką požiūrį, taip pat pakviesti jas pateikti šiuo atžvilgiu savo pastabas.

148

Galiausiai Prancūzijos Respublika ir FT tvirtina, kad jeigu joms būtų buvusi suteikta galimybė naudingai pareikšti savo nuomonę dėl 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo ir novatoriško Komisijos požiūrio, ji būtų turėjusi į tai atsižvelgti ginčijamame sprendime, kuris tikrai būtų buvęs kitoks. Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo 263 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija būtų padariusi išvadą dėl valstybės pagalbos nebuvimo, jeigu nebūtų galėjusi atsižvelgti į šį pareiškimą analizuodama priemones, apie kurias pranešta.

149

Komisija atmeta Prancūzijos Respublikos ir FT argumentus.

150

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką per bet kurią prieš asmenį pradėtą procedūrą, per kurią gali būti priimtas sprendimas asmens nenaudai, teisės į gynybą paisymas yra vienas pagrindinių Sąjungos teisės principų ir jį reikia užtikrinti, net jeigu nėra atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (žr. 1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Belgija / Komisija, 234/84, Rink. p. 302, 27 punktą ir 2000 m. kovo 30 d. Sprendimo Kish Glass / Komisija, C‑65/96, Rink., EU:T:2000:93, 32 punktą).

151

Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar buvo pažeista Prancūzijos Respublikos teisė į gynybą.

152

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, siekiant užtikrinti teisę į gynybą per formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad atitinkama valstybė narė galėtų tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo bei svarbos, taip pat dėl dokumentų, kuriuos Komisija panaudojo savo teiginiui dėl Sąjungos teisės pažeidimo pagrįsti, ir dėl suinteresuotųjų trečiųjų šalių pateiktų pastabų pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Jei valstybei narei nebuvo suteikta galimybė pateikti dėl to pastabas, Komisija negali jomis remtis savo sprendime prieš šią valstybę (žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, Rink., EU:C:2011:732, 165 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

153

Reikia pripažinti, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Prancūzijos Respublika pakankamai pareiškė savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir reikšmingumo ir dėl suinteresuotųjų trečiųjų šalių pateiktų pastabų, todėl buvo visiškai paisoma įpareigojimų, kylančių iš šio sprendimo 152 punkte nurodytos teismo praktikos.

154

Konkrečiau kalbant apie 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą, be to, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą jis buvo pakankamai nurodytas (žr. šio sprendimo 130–142 punktus), reikia pripažinti, kad Prancūzijos Respublika gavo 2004 m. kovo 22 d. ir balandžio 24 d. Komisijos pasamdytų konsultantų ataskaitas ir 2004 m. birželio 10 d. procesiniame dokumente iš esmės pateikė pastabas dėl šių ataskaitų, kurios pagal Komisijos suteiktus įgaliojimus buvo konkrečiai susijusios su pareiškimų, padarytų nuo 2002 m. liepos mėn., ir vien 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo teisiniu pobūdžiu ir poveikiu rinkai.

155

Prieš tai Prancūzijos Respublika 2003 m. liepos 29 d. procesiniame dokumente jau buvo pateikusi pastabas, be kita ko, dėl 2003 m. balandžio 11 d. bendrovių Bouygues pastabų, kuriose taip pat buvo daug informacijos apie pareiškimų, padarytų nuo 2002 m. liepos mėn., įskaitant 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą, teisinį ir ekonominį poveikį.

156

Be to, Prancūzijos Respublika, kaip ji patvirtino atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą per 2014 m. rugsėjo 24 d. posėdį, susitikimuose su Komisijos tarnybomis 2004 m. birželio 16 ir 23 d. dar kartą pareiškė savo nuomonę dėl padarinių, kildintinų iš pareiškimų, padarytų nuo 2002 m. liepos mėn.

157

Taip pat Prancūzijos Respublika negali naudingai remtis tuo, kad pagrindinis teiginys, ginamas 2004 m. balandžio 28 d. ataskaitoje ir kai kurių suinteresuotųjų asmenų pastabose, buvo tas, kad pats 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas reiškė valstybės pagalbą, nes ši aplinkybė iš tikrųjų tik patvirtina, kad dėl šio pareiškimo teisinio ir ekonominio poveikio buvo diskutuojama ir kad Komisija ketino išsiaiškinti šį klausimą.

158

Prancūzijos Respublika negali remtis ir tuo, kad Komisijos neįpareigojo nei suinteresuotųjų asmenų pastabos, nei jos pačios ekspertų ataskaitų išvados. Iš tiesų, nors šios pastabos ir išvados faktiškai neįpareigoja Komisijos, vis dėlto ji turi išnagrinėti jas vadovaudamasi gero pagrindinių Sutarties taisyklių valstybės pagalbos srityje administravimo sumetimais (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink., EU:C:1998:154, 62 punktą). Svarbu tai, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų teisinis ir ekonominis poveikis būtų buvęs aptartas per administracinę procedūrą, o šioje byloje taip ir buvo.

159

Maža to, negalima pritarti Prancūzijos Respublikos argumentui, susijusiam su tariamai novatorišku Komisijos požiūriu šioje byloje darant išvadą dėl neteisėtos valstybės pagalbos buvimo. Iš tiesų Komisija negali būti įpareigota prieš priimdama galutinį sprendimą atitinkamai valstybei narei ar kitoms suinteresuotosioms šalims pateikti teisinį vertinimą, kurį ketina taikyti galutiniame sprendime, kad ir koks novatoriškas toks vertinimas būtų. Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal teismo praktiką jokia valstybės pagalbos reglamentavimo ar teismo praktikos nuostata neleidžia daryti išvados, kad Komisija privalo išklausyti pagalbos gavėją dėl jos pateikto tiriamos priemonės teisinio vertinimo arba informuoti atitinkamą valstybę narę – ir juo labiau pagalbos gavėją – apie savo poziciją iki galutinio sprendimo priėmimo po to, kai suinteresuotiesiems asmenims ir valstybei narei buvo pasiūlyta pateikti savo pastabas (žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija, T-198/01, Rink. p. II-222, 198 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

160

Remiantis tuo darytina išvada, kad Prancūzijos Respublika neturi pagrindo teigti, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą.

161

Antra, kalbant apie FT, reikia priminti, kad administracinė procedūra valstybės pagalbos srityje pradedama tik prieš atitinkamą valstybę narę. Tik atitinkama valstybė narė, kuriai skirtas ginčijamas sprendimas, iš tikrųjų gali remtis teise į gynybą (žr. 2009 m. liepos 1 d. Sprendimo Operator ARP / Komisija, T-291/06, Rink. p. II-2275, 35 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Tik pagalbą gavusios įmonės yra laikomos šios procedūros suinteresuotosiomis šalimis, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį (1999 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Acciaierie di Bolzano / Komisija, T‑158/96, Rink., EU:T:1999:335, 42 punktas). Pagal teismo praktiką per remiantis minėta nuostata pradėtą administracinę procedūrą suinteresuotosios šalys iš esmės atlieka Komisijos informacijos šaltinio vaidmenį. Iš to matyti, kad suinteresuotosios šalys, negalinčios naudotis teisei į gynybą prilyginamomis teisėmis, pripažįstamomis asmenims, kurių atžvilgiu pradėta procedūra, turi tik teisę dalyvauti per administracinę procedūrą tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes (1998 m. birželio 25 d. Sprendimo British Airways ir kt. / Komisija, T-371/94 ir T-394/94, Rink. p. II-140, 59 ir 60 punktai ir 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein‑Westfalen / Komisija, T-228/99 ir T-233/99, Rink. p. II-57, 125 punktas).

162

Be to, buvo nuspręsta, kad suinteresuotųjų asmenų teisė gauti informaciją nėra platesnė, nei teisė būti išklausytiems Komisijos. Visų pirma ji negali apimti bendros teisės išdėstyti savo nuomonę dėl visų potencialiai esminių punktų, iškeltų per formalią tyrimo procedūrą (žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑427/04 ir T‑17/05, Rink., EU:T:2009:474, 149 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

163

Šioje byloje reikia konstatuoti, kad buvo visiškai paisoma FT, kaip suinteresuotosios šalies, procedūrinių teisių. Taigi Komisija informavo visus suinteresuotuosius asmenis, tarp jų – ir FT, apie procedūros, susijusios su nagrinėjamomis pagalbos priemonėmis, pradžią, 2003 m. kovo 12 d. paskelbdama Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje kvietimą teikti pastabas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą ir jo santrauką. Tame sprendime Komisija aiškiai nurodė motyvus, kuriais remdamasi padarė pirminę išvadą, kad nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba (sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 68–71, 81–106 ir 109–115 konstatuojamosios dalys), ir išanalizavo galimą šios pagalbos nesuderinamumą su bendrąja rinka (sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 121–132 konstatuojamosios dalys). Be to, FT, kaip ji pati pripažįsta savo procesiniuose dokumentuose, galėjo naudingai pareikšti savo nuomonę dėl įvairių Komisijos minėtame sprendime nurodytų faktų ir kaltinimų.

164

Taip pat iš šio sprendimo 130–142 punktuose nurodytų konstatuojamųjų dalių matyti, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą buvo pakankamai nurodytas 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas ir kad Komisija, remdamasi suinteresuotųjų šalių procedūrinėmis teisėmis, neprivalėjo nei priimti sprendimo išplėsti procedūros ribas, nei per formalią tyrimo procedūrą išsamiau pateikti šio pareiškimo teisinio vertinimo.

165

Be to, net nagrinėjant FT šiai daliai pagrįsti pateiktus argumentus atsižvelgiant į teisę į gynybą, reikia pripažinti, kad šioje byloje ši teisė nebuvo pažeista.

166

Iš tiesų iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija, nors neturėjo jokios pareigos to daryti, pateikė FT 2004 m. kovo 22 d. ir balandžio 28 d. ataskaitas, o ši pateikė išsamias pastabas dėl jų per įvairius teisinius ir ekonominius tyrimus, kurie buvo pateikti per formalią tyrimo procedūrą ir buvo skirti įrodyti, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai negalėjo būti valstybės pagalba. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad FT perdavė Komisijai 2004 m. sausio 12 d. ataskaitą, kurią parengė vienas iš jos teisės ekspertų, remdamasis, be kita ko, suinteresuotųjų šalių pastabomis. Dėl likusių klausimų reikia nurodyti šio sprendimo 157–159 punktuose esančias konstatuojamąsias dalis, kurios galioja ir FT.

167

Remiantis prieš tai išdėstytais argumentais reikia atmesti pirmojo pagrindo antrą dalį kaip nepagrįstą. Todėl reikia atmesti visą šį pirmąjį pagrindą.

168

Kaip antrąjį pagrindą Prancūzijos Respublika ir FT nurodo, kad Komisija klaidingai pritaikė apdairaus privataus investuotojo kriterijų.

169

Šiuo atžvilgiu, pirma, Prancūzijos Respublika ir FT kaltina Komisiją tuo, kad ji taikė ši kriterijų pareiškimams, padarytiems nuo 2002 m. liepos mėn., pirmiausia 2002 m. liepos 12 d. pareiškimui, nors jų nebuvo galima laikyti valstybės pagalba, nes jie nereiškė neatšaukiamo įsipareigojimo valstybės ištekliais. Jos atmeta Komisijos teiginį, kad šie pareiškimai ir 2002 m. gruodžio mėn. priemonės buvo tęstinio FT gelbėjimo proceso dalis, teigdamos, kad nė vienas iš šio proceso „įvykių“, vertinamų atskirai, negali būti laikomas valstybės pagalba ir kad šio proceso atspirties taškas nebuvo koks nors teisinis valstybės įsipareigojimas. Jos priduria, kad dėl šio teiginio valstybė narė netektų galimybės stropiai ir apdairiai įgyvendinti savo pareigos būti apdairia investuotoja ir prieš prisiimdama bet kokį įsipareigojimą įsitikinti, kad visos reikšmingos sąlygos yra tenkinamos. Galiausiai 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo motyvai nesiskyrė nuo tų, kuriuos panašiomis aplinkybėmis būtų turėjęs privatus akcininkas.

170

Antra, Prancūzijos Respublika ir FT tvirtina, kad Komisija negalėjo taikyti apdairaus privataus investuotojo kriterijaus dviem skirtingiems įvykiams, t. y. nuo 2002 m. liepos mėn. padarytiems pareiškimams ir 2002 m. gruodžio mėn. priemonėms, nes tai nebuvo viena intervencinė priemonė. Valstybės intervencinės priemonės, dėl kurių Teisingumo Teismas sprendime dėl apeliacinio skundo padarė išvadą, jog negalima atmesti, kad jas galima laikyti viena intervencine priemone, buvo 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas ir akcininko paskolos pasiūlymas. Taigi Teisingumo Teismas nemanė, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai ir 2002 m. gruodžio mėn. priemonės buvo viena intervencinė priemonė. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad kriterijai, kuriuos Teisingumo Teismas nurodė sprendimo dėl apeliacinio skundo 103 ir 104 punktuose, kad nustatytų atvejus, kai viena po kitos einančios intervencijos yra tarpusavyje susijusios taip glaudžiai, kad jų neįmanoma atskirti, šioje byloje nėra įvykdyti.

171

Trečia, Prancūzijos Respublika ir FT, taip pat Komisija klaidingai taikė apdairaus privataus investuotojo kriterijų, manydamos, kad 2002 m. gruodžio mėn. priemones reikia analizuoti ne pagal tą dieną, kai jų imtasi, bet pagal padėtį iki 2002 m. liepos mėn., be to, neatsižvelgus į įvykius, įvykusius laikotarpiu nuo vienos datos iki kitos. Jos nesutinka su Komisijos teiginiu, kad padėtis 2002 m. gruodžio mėn. buvo „paveikta“2002 m. liepos 12 d. pareiškimo ir nebeatitiko įprastų rinkos sąlygų. Jos priduria, kad toks požiūris, kuriuo Komisija vadovavosi šioje byloje, akivaizdžiai prieštarauja teisinio saugumo principui, nes pagal jį valstybės narės ir atitinkamos įmonės susiduria su subjektyviu, neapibrėžtu ir savavališku valstybės pagalbos sąvokos aiškinimu.

172

Pateikdamos trečiąjį pagrindą Prancūzijos Respublika ir FT kaltina Komisiją akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, padarytomis taikant apdairaus privataus investuotojo kriterijų.

173

Šiuo atžvilgiu Prancūzijos Respublika iš esmės kaltina Komisiją laikiusis nuomonės, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai rinkose galėjo būti suvokti kaip Prancūzijos valstybės įsipareigojimas. Ji tvirtina, kad darant 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą priemonių, kurių Prancūzijos valstybė buvo numačiusi imtis FT atžvilgiu, dar nebuvo imtasi ir dar nebuvo priimta jokio investavimo sprendimo, kuris galėtų būti laikomas kategorišku Prancūzijos valstybės įsipareigojimu. Be to, Komisijos teiginys prieštarauja labai bendriems ir neapibrėžtiems ekonomikos ministro motyvams, pateiktiems tame pareiškime, iš kurio buvo matyti, kad galimas valstybės kišimasis būtų vykdomas rinkos sąlygomis ir tik jeigu įmonė patirtų įrodytų finansinių sunkumų, tačiau tuo metu taip nebuvo. Kalbant apie Prancūzijos vyriausybės 2002 m. liepos mėn. palaikytus ryšius su reitingų agentūromis, pažymėtina, kad jie tikrai nėra nei neįprasti, nei išimtiniai ir atskleidžia daugumą akcijų turinčio akcininko, kuris elgdamasis apdairiai visų pirma turėjo reguliariai ir atidžiai stebėti savo įmonių reitingą, atsakomybę.

174

Savo ruožtu FT teigia, pirma, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, manydama, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų negalėjo padaryti orientacinis investuotojas, kurio padėtis buvo tokia pati kaip Prancūzijos valstybės. Ji tvirtina, kad 2002 m. liepos 12 d. pareiškimu ši valstybė tiesiog norėjo paveikti rinkos reakciją kaip žinoma kreditorė ir moki bei patikima skolininkė. Reikėjo taikyti ypatingas finansinių rinkų veikimo taisykles, siekiant stabilizuoti FT ekonominę padėtį, kaip tai galėjo padaryti panašioje padėtyje atsidūręs privatus akcininkas. Iš minėto pareiškimo buvo visiškai aišku, kad Prancūzijos valstybė dar nebuvo griežtai ir neatšaukiamai nusprendusi įsikišti. Dėl 2002 m. rugsėjo 13 d. ir spalio 2 d. pareiškimų pažymėtina, kad jie buvo tokie pat bendri ir neapibrėžti. FT, be kita ko, priduria, kad 2002 m. rugsėjo 12 d. paskelbusi pusmečio finansines ataskaitas, kurios leido matyti gerus veiklos rezultatus, tačiau nestabilią finansinę struktūrą, Prancūzijos valstybė ėmėsi tinkamų priemonių.

175

Antra, FT tvirtina, jog Komisija neįrodė, kad 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas darė poveikį padėčiai rinkose; šis poveikis tęsėsi iki 2002 m. gruodžio mėn.

176

Kalbant apie antrąjį pagrindą, pirma, Komisija kaltina Prancūzijos Respubliką ir FT tuo, kad jos nagrinėjamą sandorį aiškino statiškai ir „fotografiškai“, o ginčijamą sprendimą – siaurai, dalinai ir klaidingai. Tačiau įvykių iki akcininko paskolos pasiūlymo pateikimo neįmanoma analizuoti atskirai. Komisija nurodo, kad ginčijamo sprendimo 187 ir 222 bei paskesnėse konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškino priežastis, dėl kurių privalėjo kartu nagrinėti nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus ir akcininko paskolos pasiūlymą. Ji tvirtina, kad, atsižvelgiant į 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo ir akcininko paskolos pasiūlymo faktinį ir ekonominį ryšį, reikėjo išnagrinėti visą Prancūzijos valstybės elgesį nuo 2002 m. liepos mėn. Ji priduria, kad Prancūzijos valdžios institucijos laikėsi tęstinio FT gelbėjimo proceso, apimančio ne tik 2002 m. gruodžio mėn. įvykius, strategijos.

177

Šioje byloje ginčijamo sprendimo 36–56 konstatuojamosiose dalyse pateiktų pagrindinių įvykių eiga aiškiai parodo Prancūzijos Respublikos ketinimą paremti FT ir užkirsti kelią vėlesniam reitingo smukimui. Šiuo atžvilgiu finansų rinkų nebuvo klausiama, ar nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai yra privalomi ir neatšaukiami. Tai veikiau buvo Prancūzijos valstybės sudarytas įspūdis, kad šis įsipareigojimas paremti FT yra privalomas, nulėmęs reitingų agentūrų ir rinkų nuomonę, turint omenyje tai, kad po 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo FT akcijų kursas išaugo. Todėl klausimas, ar nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai yra valstybės pagalba, nebebuvo svarbus, nes kai 2002 m. gruodžio mėn. šie pareiškimai materializavosi patvirtinus akcininko paskolos projektą, buvo nustatyta, pirma, kad įsipareigojimas tapo neatšaukiamas, antra, kad jis neatitiko privataus investuotojo kriterijaus, nes buvo daromas jau neįprastomis rinkos sąlygomis.

178

Komisijos teigimu, privatus investuotojas nebūtų padaręs tokių pareiškimų kaip Prancūzijos valdžios institucijos nuo 2002 m. liepos mėn. Atsižvelgiant į labai nestabilią FT finansinę padėtį 2002 m., į tai, kad jos vadovų 2002 m. kovo mėn. paskelbtas skolų padengimo planas buvo laikomas neįgyvendinamu, į tai, kad FT prarado rinkų pasitikėjimą, į tai, kad tuo metu nebuvo imtasi jokios priemonės pagerinti FT valdymą ir rezultatus ir nebuvo užsakytas joks išsamus auditas, taip pat į tai, kad Prancūzijos vyriausybė, kaip pati teigė, aiškiai neįsivaizdavo, kokį sprendimą reikia priimti siekiant išspręsti FT krizę, nes apdairus privatus investuotojas būtų padaręs apdairesnius pareiškimus, kuriais siekiama iš naujo įtikinti rinkas. Komisija primena, jog šioje byloje manė, kad neturi pakankamai informacijos nepaneigiamai įrodyti, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai reiškia neatšaukiamą įsipareigojimą valstybės ištekliais, taigi ir pagalbą, kaip ji suprantama EB 87 straipsnyje. Tačiau ji turėjo teisę patikrinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kurios buvo susiklosčiusios 2002 m. liepos mėn., apdairus privatus investuotojas būtų prisiėmęs tą pačią riziką, kuri, pirma, buvo ekonominė, susijusi su šių pareiškimų patikimumu rinkoje ir, antra, teisinė, nes šie pareiškimai galėjo būti laikomi privalomais daugelyje nacionalinių teisinių sistemų. Remdamasi tuo ji padarė išvadą, kad nuo 2002 m. liepos mėn. nebeįmanoma lyginti viešojo investuotojo elgesio su privataus investuotojo elgesiu įprastomis rinkos sąlygomis, nes joks privatus investuotojas negalėjo daryti tokio poveikio rinkai, kokį savo pareiškimais nuo 2002 m. padarė Prancūzijos valdžia. Dėl to ji padarė išvadą, kad apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymas atsižvelgiant tik 2002 m. gruodžio mėnesį buvo klaidingas, nes tuo metu nebebuvo įmanoma priimti sprendimo dėl FT padėties įprastomis rinkos sąlygomis.

179

Komisija atmeta kaltinimą, kad savo pozicija ji sutrukdė valstybėms narėms elgtis kaip apdairiems investuotojams. Ji tik palygino Prancūzijos valstybės elgesį su privataus investuotojo elgesiu per visą procesą, kuris paskatino šią valstybę sukonkretinti savo paramą patvirtinant akcininko paskolos projektą, nes ši paskola yra ne kas kita, kaip jos principinio sprendimo paremti FT atitinkamomis priemonėmis, paskelbtomis nuo 2002 m. liepos mėn. padarytuose pareiškimuose, materiali išraiška. Tačiau viešas paskelbimas rinkai apie šį aiškų ir kategorišką įsipareigojimą susijęs su finansine rizika, kurios privatus investuotojas taip neapdairiai nebūtų prisiėmęs, bent jau iš anksto išsamiai nesusipažinęs su FT ekonomine padėtimi. Prancūzijos valdžios institucijos per administracinę procedūrą pačios pripažino, kad iki 2002 m. liepos 12 d. jos nežinojo tikslios FT padėties ir būdų, kaip ją atgaivinti. Esant tokioms aplinkybėms bet koks apdairus investuotojas vengtų daryti įpareigojančius, net ateityje, pareiškimus, dėl kurių galėtų kilti pavojus jo finansinei padėčiai rinkoje.

180

Antra, Komisija tvirtina, jog nepadarė jokios klaidos manydama, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai ir akcininko paskolos pasiūlymas, apie kurį paskelbta ir pranešta 2002 m. gruodžio 4 d., turėjo būti analizuojami kartu, atsižvelgiant į EB 87 straipsnio 1 dalį. Ji tvirtina, kad sprendimo dėl apeliacinio skundo 103 ir 104 punktuose nurodyti Teisingumo Teismo kriterijai šioje byloje yra įvykdyti ir kad iš šio sprendimo 3–19 punktuose išdėstytų faktinių aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad šie du pareiškimai ir šis pasiūlymas yra susiję glaudžiais ir neatsiejamais ryšiais. Šiuo atžvilgiu, pirma, ji teigia, kad nagrinėjama valstybės intervencija vyko panašiu laiku ir pagal bendrą FT gelbėjimo strategiją, antra, kad vienintelis šių įvairių intervencinių priemonių tikslas buvo neleisti, kad FT 2003 m. patirtų didelę likvidumo krizę, ir, trečia, kad nuo 2002 m. liepos mėn. iki gruodžio mėn. FT padėtis iš esmės nepasikeitė.

181

Trečia, Komisija nesutinka su Prancūzijos Respublikos ir FT argumentu, susijusiu su tuo, kad ji negalėjo atsižvelgti į 2002 m. liepos mėn. siekdama taikyti apdairaus privataus investuotojo kriterijų 2002 m. gruodžio mėn. priemonėms. Ji atmeta minėtų šalių kaltinimą, kad atsižvelgė tik į 2002 m. liepos mėn. buvusią padėtį, taip nepaisydama priemonių, kurių imtasi per laikotarpį nuo šios datos iki 2002 m. gruodžio mėn. Komisijos teigimu, visos priemonės, kurių Prancūzijos valdžios institucijos ėmėsi nuo 2002 m. liepos mėn., buvo paveiktos 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo. Taigi bankų konsorciumas galėjo posėdžiauti 2002 m. rugsėjo mėn. tik todėl, kad dėl šio pareiškimo galėjo būti išlaikytas FT reitingas. Ji pakartoja, kad akcininko paskolos pasiūlymas tėra principinio sprendimo materiali išraiška, viešai pasireiškusi 2002 m. liepos mėn. parama FT. Nors apdairaus privataus investuotojo kriterijus buvo taikomas jau šios materialios išraiškos dieną, Komisijai negalima priekaištauti dėl to, kad ji pažeidė teisinio saugumo principą.

182

Dėl trečiojo pagrindo Komisija, pirma, tvirtina, kad Prancūzijos valstybės sprendimas remti FT tapo „iš esmės aiškus“ nuo 2002 m. liepos 12 d., nors tuo metu dar nebuvo nurodyta jos įsipareigojimo įgyvendinimo tvarka. 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas būtų buvęs „patikimo valstybės įsipareigojimo remti FT strategijos“ dalis, ir rinkose būtų buvęs suvoktas būtent taip. Pažodžiui išanalizavus šį pareiškimą ir jo aplinkybes matyti, kad šis įsipareigojimas buvo aiškus, be to, kartotinis. Tai patvirtina faktas, kad Prancūzijos valdžios institucijos tiesiogiai susisiekė su svarbiausiais rinkos dalyviais, kad jie tarpininkautų bendraujant su investuotojais. Komisija priduria įrodžiusi, kad šios rinkų įžvalgos buvo patvirtintos jų reakcija ir finansų analitikų komentarais.

183

Komisijos teigimu, dėl aplinkybės, kad Prancūzijos valstybė kvalifikavo savo elgesį kaip apdairų, jos įsipareigojimas netampa sąlyginis. Be to, užuominos, kad FT gali turėti finansinių problemų, negalima aiškinti kaip šį įsipareigojimą stabdančios ar panaikinančios sąlygos. Iš tikrųjų niekas neleidžia tvirtinti, kad rinka šiuo atžvilgiu įžvelgė kokią nors sąlygą. Jei ekonomikos ministras norėjo, kad jo įsipareigojimas atitiktų Bendrijos teisę, jis turėjo išreikšti aiškią išlygą, kad apie bet kokią paskesnę intervenciją turi būti iš anksto pranešta Komisijai ir ji turėtų būti įgyvendinta tik po to, kai Komisija ją patvirtins.

184

Antra, atsakydama į FT argumentus, Komisija, be kita ko, teigia, kad sprendimo dėl apeliacinio skundo 4, 6, 10, 15 ir 133 punktuose Teisingumo Teismas patvirtino savo analizę, kad 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas turėjo tam tikrą poveikį padėčiai rinkose, o FT reitingas buvo išlaikytas investicijų kategorijoje tik „dėl Prancūzijos valstybės komentarų“. Ji tvirtina, kad jeigu šis pareiškimas turėjo tokį poveikį, tai neabejotinai todėl, kad rinkoje buvo manoma, kad taip buvo išreikštas patikimas valstybės įsipareigojimas. Komisija priduria, jog iš pačios FT argumentų matyti, jog Prancūzijos valstybė tikėjosi, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai paveiks rinką ir kad šis poveikis turėjo esminę reikšmę akcininko paskolos pasiūlymo pateikimui.

185

Reikia priminti, kad pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai Sutartyse nustatyta kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

186

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, kvalifikuojant kaip „pagalbą“, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų tenkinamos visos šioje nuostatoje esančios sąlygos (žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Deutsche Post, C‑399/08 P, EU:C:2010:481, 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

187

Taigi, kad nacionalinė priemonė galėtų būti kvalifikuojama kaip pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, reikia: pirma, valstybės priemonės arba priemonės panaudojant valstybinius išteklius, antra, ši priemonė turi daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, trečia, ja turi būti suteikta atrankinės naudos jos gavėjui ir, ketvirta, ji turi iškraipyti ar galėti iškraipyti konkurenciją (šio sprendimo 186 punkte minėto Sprendimo Komisija / Deutsche Post, EU:C:2010:481, 39 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

188

Kalbant apie pirmąją iš šių sąlygų, iš teismo praktikos darytina išvada, kad tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių suteiktas pranašumas arba pranašumas, dėl kurio valstybė prisiima papildomų įsipareigojimų, laikytinas pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų iš paties šios nuostatos teksto ir EB 88 straipsnyje įtvirtintų procedūros taisyklių matyti, kad kitokiomis nei valstybės ištekliai priemonėmis suteikti pranašumai nepatenka į nagrinėjamų nuostatų taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 17 d. Sprendimo Sloman Neptun, C‑72/91 ir C‑73/91, Rink., EU:C:1993:97, 19 punktą; 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Ecotrade, C‑200/97, Rink., EU:C:1998:579, 35 punktą ir 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, Rink., EU:C:2001:160, 58 punktą).

189

Iš teismo praktikos taip pat darytina išvada, kad nebūtina kiekvienu atveju nustatyti valstybės išteklių perdavimo faktą, kad vienai ar kelioms įmonėms suteiktą pranašumą būtų galima laikyti valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 1994 m. kovo 15 d. Sprendimo Banco Exterior de España, C‑387/92, Rink., EU:C:1994:100 14 punktą; 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑6/97, Rink., EU:C:1999:251, 16 punktą ir 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, Rink., EU:C:2002:294, 36 punktą).

190

Kalbant apie sąlygą, pagal kurią nagrinėjama įsikišimo priemonė turi būti vertinama kaip naudos, kurią sutinkama priimti, suteikimas jos gavėjui, primintina, kad valstybės pagalba laikomos intervencijos, kurios, kad ir kokia būtų jų forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kurios turi būti laikomos ekonomine nauda, kurios įmonė gavėja nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis (žr. šio sprendimo 186 punkte minėto Sprendimo Komisija / Deutsche Post, EU:C:2010:481, 40 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

191

Taigi pagalba pirmiausia laikomos intervencinės priemonės, kuriomis įvairiais būdais sumažinamos išlaidos, paprastai įtraukiamos į įmonių biudžetą, ir nors nebūdamos subsidijos siaurąja šios sąvokos prasme, yra tokio pat pobūdžio ir turi tokį patį poveikį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 189 punkte minėto Sprendimo Banco Exterior de España 13 punktą ir 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C-156/98, Rink. p. I-6857, 25 punktą).

192

Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad viešosios valdžios institucijų dalyvavimas valdant įmonės kapitalą, neatsižvelgiant į jo formą, gali būti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnį, kai įvykdomos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos (žr. 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑278/92–C‑280/92, Rink., EU:C:1994:325, 20 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia / Komisija, C‑399/00 ir C‑328/99, Rink., EU:C:2003:252, 36 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

193

Tačiau iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, jog iš vienodo valstybės ir privačių įmonių vertinimo principo darytina išvada, kad kapitalas, kurį valstybė tiesiogiai arba netiesiogiai suteikia įmonei tokiomis sąlygomis, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, negali būti laikomas valstybės pagalba (žr. šio sprendimo 192 punkte minėto Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia / Komisija, EU:C:2003:252, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi sąlygos, kurias turi atitikti priemonė, kad būtų priskiriama prie sąvokos „pagalba“, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnį, nėra įvykdytos, jei valstybės įmonė, kuriai skirta priemonė, galėjo gauti tą pačią naudą kaip ir ta, kuri jai suteikiama valstybės ištekliais, esant aplinkybėms, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, nes toks valstybės įmonių vertinimas atliekamas iš principo taikant privataus investuotojo testą (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 78 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

194

Pagal teismo praktiką valstybės, kuri yra įmonės akcininkė, ir valstybės, veikiančios kaip viešosios valdžios subjektas, vaidmenys turi būti atskirti. Privataus investuotojo kriterijaus taikymas galiausiai priklauso nuo to, ar atitinkama valstybė narė, veikdama kaip akcininkė, bet ne kaip viešosios valdžios subjektas, suteikia ekonominę naudą įmonei (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 193 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 80 ir 81 punktus).

195

Taigi reikia įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus investuotojas, kuris dėl savo dydžio gali būti lyginamas su viešąjį sektorių valdančiomis įstaigomis, būtų sumokėjęs tokį pat finansinį įnašą visų pirma atsižvelgdamas į turimą informaciją ir įnašų mokėjimo dieną prognozuojamus pasikeitimus (žr. šio sprendimo 192 punkte minėto Sprendimo Italija ir SIM 192 Multimedia / Komisija 38 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

196

Vertinant šį klausimą, ar ta pati priemonė įprastomis rinkos sąlygomis būtų taikoma privačiam investuotojui, kurio situacija kuo panašesnė į atitinkamos valstybės narės, reikia atsižvelgti tik į naudą ir pareigas, susijusias su pastarosios, kaip akcininkės, padėtimi, išskyrus naudą ir pareigas, susijusias su jos, kaip viešosios valdžios subjekto, įgaliojimais (šio sprendimo 193 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 79 punktas).

197

Priminus šiuos principus, reikia trumpai apibūdinti motyvus, kuriais Komisija vadovavosi ginčijamame sprendime, kad jo 230 konstatuojamojoje dalyje padarytų išvadą, jog šioje byloje apdairaus privataus investuotojo kriterijus nėra įvykdytas.

198

Komisija remiasi prielaida, kad 2002 m. liepos 12 d. pareiškimu, kurio turinys buvo patvirtintas ir patikslintas 2002 m. rugsėjo 13 d. ir spalio 2 d. pareiškimais, Prancūzijos valdžios institucijos nuo 2002 m. liepos mėn. priėmė principinį sprendimą remti FT. Akcininko paskolos pasiūlymas, apie kurį buvo paskelbta ir pranešta 2002 m. gruodžio 4 d., tebuvo šio principinio sprendimo „materiali išraiška“ (arba „sukonkretinimas“). Tad Komisija mano, kad negalėjo analizuoti šio pasiūlymo neatsižvelgusi į pareiškimus, padarytus nuo 2002 m. liepos mėn., ir turėjo šiuo atžvilgiu laikytis bendro požiūrio (be kita ko, žr. ginčijamo sprendimo 185–187, 202–207, 213, 222–224 ir 226 konstatuojamąsias dalis).

199

Tuomet Komisija tvirtina, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į sunkią FT finansinę padėtį 2002 m. liepos mėn., rinkų pasitikėjimo praradimą šiuo laikotarpiu, įmonės audito neatlikimą iki 2002 m. spalio mėn., taip pat iki 2002 m. gruodžio mėn. nesant realaus skolų padengimo plano, apdairus privatus investuotojas nebūtų „nuo 2002 m. liepos mėn.“ (arba „2002 m. liepos mėn.“) viešai daręs tokių pareiškimų kaip Prancūzijos valstybė, ekonominiu požiūriu galinčių paveikti jo patikimumą ir reputaciją, o teisiniu požiūriu – įpareigoti nuo šios datos finansiškai remti įmonę (pirmiausia žr. ginčijamo sprendimo 206, 210, 217, 221, 228 ir 229 konstatuojamąsias dalis).

200

Komisijos teigimu, iš tiesų pareiškimai, padaryti nuo 2002 m. liepos mėn., buvo pakankamai aiškūs, konkretūs ir kategoriški, kad pakankamai patikimai išreikštų Prancūzijos valstybės įsipareigojimo remti FT buvimą nuo 2002 m. liepos mėn. Tai visų pirma įrodė aplinkybė, kad 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas išprovokavo „neįprastą ir smarkų“ FT akcijų ir obligacijų vertės padidėjimą, ir kai kurių finansų analitikų komentarai, padaryti po šio pareiškimo, šiuo atveju – pateikti 2002 m. liepos 22 d.Deutsche Bank ataskaitoje ir 2002 m. liepos 12 d. S & P pranešime spaudai (žr. šio sprendimo 5 punktą). Komisija taip pat remiasi aplinkybe, kad nuo 2002 m. liepos mėn. Prancūzijos valstybės paviešinta parama buvo lemiama siekiant išlaikyti FT reitingą investicijų kategorijoje, nes šio reitingo pablogėjimas „būtų turėjęs labai neigiamų pasekmių [b]endrovės finansinei būklei“ (be kita ko, žr. ginčijamo sprendimo 186, 190, 191, 207–212, 219–222, 225 ir 227 konstatuojamąsias dalis).

201

Komisija mano, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai „paveikė“ rinkos nuomonę ir „padarė įtaką“ ekonominės veiklos vykdytojų elgesiui 2002 m. gruodžio mėn. Remdamasi tuo ji daro išvadą, kad rinkos sąlygos, kuriomis 2002 m. gruodžio mėn. buvo paskelbtas akcininko paskolos pasiūlymas, negalėjo būti laikomos įprastomis, ir mano, kad, norint įvertinti šios priemonės ekonominę logiką, reikėjo atsižvelgti į pareiškimų, padarytų nuo 2002 m. liepos mėn., „nepaveiktos“ rinkos padėtį, t. y. į padėtį, buvusią iki šios datos (pirmiausia žr. ginčijamo sprendimo 186, 190, 191, 207–212, 219–222, 225, 227 ir 228 konstatuojamąsias dalis). Tačiau tokiomis aplinkybėmis mažai tikėtina, kad apdairus privatus investuotojas „būtų skyręs akcininko avansą [paskolą] pats vienas imdamasis labai didelės finansinės rizikos“ (ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamoji dalis). Kartu Komisija nurodo, kad, „sumažėjus FT reitingui, bet koks akcininko avansas [bet kokia akcininko paskola] taptų neįmanomas [neįmanoma] arba bent jau brangesnis [brangesnė]“ (ginčijamo sprendimo 222 ir 225 konstatuojamosios dalys).

202

Reikia pažymėti, kad taikant privataus investuotojo kriterijų būtinai preziumuojama, kad valstybės konkrečios įmonės naudai patvirtintomis priemonėmis suteikiamas valstybės ištekliais garantuojamas pranašumas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 193 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF ir kt., EU:C:2012:318, 89 punktą ir šio sprendimo 161 punkte minėto Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein‑Westfalen / Komisija, EU:T:2003:57, 180 ir 181 punktus).

203

Per 2009 m. balandžio 21 d. posėdį anksčiau vykusiame procese Bendrajame Teisme atsakydamos į šio teismo klausimą visos šalys aiškiai pripažino, kad dėl valstybės išteklių atsirandančio pranašumo buvimas yra būtina apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymo sąlyga. Per 2014 m. rugsėjo 24 d. posėdį šiame procese, dar kartą apie tai paklaustos Bendrojo Teismo, Prancūzijos Respublika ir FT pakartojo savo poziciją, o Komisija mėgino laikytis savo ankstesnio požiūrio, gindama teiginį, prieštaraujantį šio sprendimo 202 punkte nurodytai teismo praktikai.

204

Reikia pridurti, kad ginčijamame sprendime Komisija vadovavosi požiūriu, atitinkančiu šio sprendimo 202 ir 203 punktuose nurodytą principą, kai pirmiausia 194–196 konstatuojamosiose dalyse ji siekė įrodyti pranašumo, suteikto panaudojant valstybės išteklius, buvimą ir vėliau 197 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad jai reikia išnagrinėti, ar šis pranašumas „[atitiko] atsargaus [apdairaus] privataus investuotojo principą“.

205

Šioje byloje iš Teisingumo Teismo vertinimų, pateiktų sprendimo dėl apeliacinio skundo 127–139 punktuose, ir šio sprendimo 256–261 punktuose pateiktos informacijos matyti, kad būtent 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas ir akcininko paskolos pasiūlymas abu kartu ginčijamame sprendime buvo laikomi valstybės priemone, suteikusia FT iš valstybės išteklių suteikiamą ekonominį pranašumą ir kvalifikuota kaip valstybės pagalba.

206

Taigi, kaip pagrįstai nurodo Prancūzijos Respublika ir FT, Komisija apdairaus privataus investuotojo kriterijų turėjo taikyti minėtoms dviem priemonėms kartu.

207

Tačiau reikia pripažinti, kad, kaip, be kita ko, matyti iš šio sprendimo 198–201 punktų, Komisija ginčijamame sprendime pirmiausia taikė šį kriterijų pareiškimams, padarytiems nuo 2002 m. liepos mėn., siekdama padaryti išvadą, kad akcininko paskolos pasiūlymas, apie kurį paskelbta ir pranešta 2002 m. gruodžio 4 d., yra valstybės pagalba.

208

Taigi tik todėl, kad Komisija pirmiausia manė, kad pareiškimai, padaryti nuo 2002 m. liepos mėn., neatitiko minėto kriterijaus, ji tik vėliau ir tik nereikšmingai galėjo teigti, kad šis pasiūlymas nebuvo pateiktas įprastomis rinkos sąlygomis, todėl turėjo būti analizuojamas atsižvelgiant į padėtį, buvusią iki 2002 m. liepos mėn., kuriai esant jis būtų buvęs labai mažai tikėtinas.

209

Iš tiesų, nors ginčijamas sprendimas šiuo aspektu yra painokas, iš jo ir iš Komisijos procesiniuose dokumentuose ir per 2014 m. rugsėjo 24 d. posėdį pateiktų paaiškinimų (žr. šio sprendimo 225 punktą) matyti, jog ji laikėsi pozicijos, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai „paveikė“ rinkos padėtį būtent todėl, kad jie tariamai neatitiko apdairaus privataus investuotojo kriterijaus.

210

Be to, kaip pagrįstai nurodo Prancūzijos Respublika ir FT, nors Komisija tvirtino atsižvelgusi į „2002 m. liepos–gruodžio mėn. [Prancūzijos] vyriausybės pareiškimus“ (ginčijamo sprendimo 203 punktas) arba į „šių pareiškimų visumą“ (ginčijamo sprendimo 213 punktas), analizuodama apdairaus privataus investuotojo kriterijų, reikia pripažinti, kad iš tikrųjų ji šiuo atžvilgiu rėmėsi beveik vien 2002 m. liepos 12 d. pareiškimu (be kita ko, žr. ginčijamo sprendimo 221 ir 229 konstatuojamąsias dalis).

211

Šią išvadą dėl to, kad 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas buvo svarbiausias, kiek tai susiję su apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymu, patvirtina nemažai Komisijos teiginių jos procesiniuose dokumentuose, pateiktuose Bendrajam Teismui. Iš tiesų tuose dokumentuose ji, be kita ko, nurodo, kad šis pareiškimas buvo susijęs su rizika, kurios „privatus investuotojas tuo metu nebūtų prisiėmęs“, ir kad „nuo 2002 m. liepos mėn. buvo nebeįmanoma palyginti viešojo investuotojo ir privataus investuotojo elgesio įprastomis rinkos sąlygomis“, „nes visi įvykiai po [2002 m.] liepos mėn. jau klostėsi [minėto pareiškimo] „paveiktoje“ rinkoje“ (atsiliepimo į ieškinį byloje T‑425/04 96–98 ir 138 punktai, tripliko byloje T‑425/04 69–74 ir 82 punktai, 2013 m. liepos 17 d. Komisijos rašytinių pastabų byloje T‑425/04 RENV 106–109 punktai, atsiliepimo į ieškinį byloje T‑444/04 85–87 ir 164 punktai, tripliko byloje T‑444/04 59–64 ir 73 punktai ir 2013 m. liepos 17 d. Komisijos rašytinių pastabų byloje T‑444/04 RENV 78–81 punktai).

212

Apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymas iš esmės tik nuo 2002 m. liepos mėn. padarytiems pareiškimams ir ypač 2002 m. liepos 12 d. pareiškimui yra klaidingas dar ir todėl, kad, kaip Komisija pažymėjo ginčijamo sprendimo 188, 189, 218 ir 219 konstatuojamosiose dalyse, ji neturėjo pakankamai įrodymų, kad galėtų pareikšti savo poziciją dėl to, ar šie pareiškimai patys galėjo būti valstybės pagalba.

213

Aišku, negalima paneigti, kad pareiškimai, padaryti nuo 2002 m. liepos mėn., suteikė ekonominį pranašumą FT.

214

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamame sprendime teisiškai pakankamai įrodė, kad šie pareiškimai, be kita ko, leido išlaikyti FT reitingą investicijų kategorijoje ir atgauti finansinių rinkų pasitikėjimą, sudarė FT sąlygas lengviau ir mažesnėmis sąnaudomis gauti naujų paskolų 15 mlrd. EUR trumpalaikėms skoloms refinansuoti ir galiausiai padėjo stabilizuoti labai nestabilią finansinę padėtį, kuri 2002 m. birželio ir liepos mėn. buvo iš esmės pablogėjusi (be kita ko, žr. ginčijamo sprendimo 212, 221, 222 ir 225 konstatuojamąsias dalis).

215

Reikia pridurti, kad, priešingai, nei teigia FT, Komisija pagrįstai laikėsi nuomonės, kad palankūs padariniai, kuriuos sukėlė nuo 2002 m. liepos mėn. kartojami pareiškimai apie paramą, tęsėsi iki 2002 m. gruodžio mėn. Tai, be kita ko, įrodo 2002 m. gruodžio 17 d. S & P pareiškimas reaguojant į 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą (žr. šio sprendimo 33 punktą) ir 2003 m. vasario mėn. Moody‘s pareiškimas (žr. šio sprendimo 34 punktą).

216

Tačiau nebuvo įrodyta, kad šio sprendimo 214 punkte nurodytas pranašumas atsirado dėl valstybės išteklių. Pagal teismo praktiką siekdama konstatuoti valstybės pagalbos buvimą Komisija turi įrodyti, kad yra pakankamai tiesioginis ryšys tarp, pirma, gavėjui suteikiamo pranašumo, ir, antra, valstybės biudžeto sumažėjimo arba pakankamai konkrečios jam tenkančios naštos ekonominės rizikos (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C-279/08 P, Rink. p. I-551, 111 punktą).

217

Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo 188, 189, 218 ir 219 konstatuojamųjų dalių matyti, jog pati Komisija manė neturinti pakankamai įrodymų, kad galėtų nepaneigiamai įrodyti, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai reiškė įsipareigojimą valstybės ištekliais. Be to, atsakydama į klausimą, kurį Bendrasis Teismas raštu pateikė šiose bylose, Komisija, remdamasi minėtomis konstatuojamosiomis dalimis, patikslino, kad „[nekilo] jokių abejonių, kad [ji] nenagrinėjo klausimo, kaip šie pareiškimai, kuriuos, atsižvelgiant į taikytiną nacionalinę teisę, galima buvo laikyti teisiškai ir ekonomiškai privalomais, dėl to patys galėjo būti laikomi pagalbos priemonėmis, reiškiančiomis įsipareigojimą valstybės ištekliais“. Komisija priduria, jog šitaip ji ketino pabrėžti, kad yra „realus pavojus“, kad minėti pareiškimai, pirma, gali būti suvokiami kaip teisiškai privalomi ir, antra, sukelti ekonominių padarinių, tačiau iš atsargumo ji nenorėjo padaryti išvados dėl įsipareigojimo valstybės ištekliais remdamasi vien šiuo pavojumi.

218

Remiantis tuo, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes taikė apdairaus privataus investuotojo kriterijų pirmiausia ir iš esmės nuo 2002 m. liepos mėn. padarytiems pareiškimams, ypač 2002 m. liepos 12 d. pareiškimui.

219

Pagal teismo praktiką, vertinant priemonę pagal EB 87 straipsnį, reikia atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes ir jų kontekstą (2009 m. gruodžio 15 d. Sprendimo EDF / Komisija, T‑156/04, Rink., EU:T:2009:505, 221 punktas). Kartu Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad norint ištirti, ar valstybė elgėsi kaip apdairus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis investuotojas, reikia atsižvelgti į to laikotarpio, kuriuo imtasi finansinės pagalbos priemonių, aplinkybes ir įvertinti valstybės elgesio ekonominį racionalumą, taigi susilaikyti nuo bet kokio vėlesne situacija paremto vertinimo (šio sprendimo 189 punkte minėto Sprendimo Prancūzija / Komisija, EU:C:2002:294, 71 punktas).

220

Be to, reikia priminti, kad pagal teismo praktiką siekiant nustatyti, ar valdžios institucijų kišimasis į įmonės kapitalą reiškia valstybės pagalbą, reikia įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis panašaus dydžio privatus investuotojas būtų galėjęs skirti tokio pat dydžio kapitalo įnašus, be kita ko, atsižvelgiant į turimą informaciją ir į šių kapitalo įnašų skyrimo dieną galimus numatyti įvykius (žr. šio sprendimo 195 punktą).

221

Taigi pagal šio sprendimo 219 ir 220 punktuose nurodytą teismo praktiką apdairaus privataus investuotojo kriterijų Komisija turėjo taikyti remdamasi tuo momentu, kai buvo imtasi valstybės finansinės paramos priemonės, kuri gali būti laikoma valstybės pagalba.

222

Remiantis tuo darytina išvada, kad šioje byloje Komisija apdairaus privataus investuotojo kriterijų turėjo taikyti ne tik prieš 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą, paskelbtą kartu su akcininko paskolos pasiūlymu (žr. šio sprendimo 202–218 punktus); kad tai padarytų, ji turėjo atsižvelgti į aplinkybes to laikotarpio, kai Prancūzijos valstybė ėmėsi šios priemonės, šiuo atveju – į 2002 m. gruodžio mėn. aplinkybes.

223

Tačiau, nepaisant to, kad Komisija apdairaus privataus investuotojo kriterijų šiai priemonei taikė tik vėliau ir tik nereikšmingai, ji tai padarė atsižvelgdama į padėtį, buvusią iki 2002 m. liepos mėn. (pirmiausia žr. ginčijamo sprendimo 228 konstatuojamąją dalį).

224

Komisija negali savo pozicijos teisinti tuo, kad rinkos sąlygos, buvusios iki 2002 m. gruodžio mėn., buvo „paveiktos“ arba neįprastai iškreiptos dėl pareiškimų, padarytų nuo 2002 m. liepos mėn., visų pirma 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo.

225

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, paklausta Bendrojo Teismo per 2014 m. rugsėjo 24 d. posėdį, Komisija pareiškė, kad jos teiginio, susijusio su minėtų rinkų „paveikimu“, vienintelis teisinis pagrindas buvo EB 87 straipsnis, konkrečiau kalbant, apdairaus privataus investuotojo kriterijus.

226

Tačiau, kaip jau buvo pripažinta šio sprendimo 212–217 punktuose, Komisija ginčijamame sprendime nepareiškė savo pozicijos dėl to, ar pareiškimai, padaryti nuo 2002 m. liepos mėn., kurių atveju ji neįrodė, kad jie reiškė įsipareigojimą valstybės ištekliais, patys galėjo būti valstybės pagalba.

227

Aišku, pagal šio sprendimo 220 punkte nurodytą teismo praktiką lyginti valstybės elgesį su privataus investuotojo elgesiu reikia atsižvelgiant į nagrinėjamos finansinės paramos dieną turimą informaciją ir galimus numatyti įvykius. Tai reiškia, kad ji negalėjo atsižvelgti į įvykius ir informaciją, buvusius po pagalbos suteikimo, tačiau tai niekaip nedraudžia Komisijai atsižvelgti į ankstesnius įvykius, sudarančius nagrinėjamos pagalbos kontekstą, ir į jų padarinius. Taigi siekdama įvertinti Prancūzijos valstybės elgesio ekonominį racionalumą Komisija galėjo atsižvelgti į visas aplinkybes, apibūdinusias šį kontekstą, kuris šioje byloje apėmė ne tik 2002 m. gruodžio įvykius.

228

Kitaip tariant, Komisija turėjo visus įgaliojimus į savo atliekamą nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų analizę įtraukti „anksčiau vykusius objektyviai svarbius faktus“ (ginčijamo sprendimo 185 konstatuojamoji dalis) ir „[padedančius] geriau suprasti 2002 m. gruodžio mėn. priemonių priežastis ir reikšmę“ (ginčijamo sprendimo 186 konstatuojamoji dalis).

229

Tačiau, nors „turima informacija“ gali būti susijusi su praeities įvykiais ir objektyviomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais, negalima sutikti, kad šie įvykiai ir ankstesnės aplinkybės patys yra lemiamas atspirties taškas apdairaus privataus investuotojo kriterijui taikyti. Priešingai, atsižvelgiant į būtinybę atlikti perspektyvinę analizę remiantis turima informacija, atsižvelgimas į praeities įvykius ir aplinkybes neleidžia neatsižvelgti į naujausius įvykius ir aplinkybes, nes jie gali turėti lemiamą reikšmę šiai perspektyvinei analizei, kadangi dėl jų ankstesnės faktinės aplinkybės netenka reikšmės, arba dėl to, kad jie nulemia būsimą gavėjo ekonominės padėties ir jo padėties rinkoje raidą. Taigi, nors ankstesni įvykiai yra objektyvios faktinės aplinkybės, bent iš dalies nulėmusios paskesnių įvykių raidą, jie negali paneigti šių paskesnių įvykių reikšmės, paaiškėjus, kad šie paskesni įvykiai, kaip antai restruktūrizavimo priemonės, turėjo realų poveikį minėtai raidai.

230

Šioje byloje Komisija akivaizdžiai nesilaikė šios prielaidos, nes neatsižvelgė į daugybę reikšmingų įvykių, kurie iš tikrųjų nulėmė Prancūzijos valstybės sprendimą 2002 m. gruodžio mėn., t. y. be finansų rinkų pasitikėjimo atgavimo ir FT vertinimo išlaikymo, pirma, restruktūrizavimo ir balanso išlyginimo priemones, iš jų – planą Ambition 2005, kurį 2002 m. spalio ir gruodžio mėn. parengė naujieji jos vadovai ir kuriame, be kita ko, buvo numatyta įgyvendinti įmonės veiklos gerinimo planą „TOP“. Komisija taip pat neatsižvelgė į kitas esmines aplinkybes, kaip antai 2002 m. rugsėjo mėn. bankų konsorciumo prisiimtą įsipareigojimą garantuoti, kiek tai susiję su privatiems investuotojams skirta dalimi, sėkmingą FT kapitalo padidinimą, strateginės reikšmės neturinčių aktyvų atsisakymą 2002 m. liepos–gruodžio mėn., kurių vertė buvo maždaug 2,5 mlrd. EUR, naujos įmonės administracijos atėjimą 2002 m. spalio mėn. ir FT ginčo su Vokietijos operatoriumi Mobilcom išsprendimą. Be to, dėl visų šių aplinkybių 2002 m. antrąjį pusmetį akivaizdžiai pagerėjo FT veiklos ir rezultatų perspektyvos, kaip Prancūzijos Respublika tai labai įtikinamai įrodė atsakydama į šiame procese raštu pateiktą Bendrojo Teismo klausimą. Reikia pridurti, kad ginčijamo sprendimo 260 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad siekiant įvertinti nagrinėjamos pagalbos dydį netinka remtis vien nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais, nes „iš tiesų rinkos padėties iki [šių] <...> pareiškimų analizė, nors ir leidžia įvertinti išankstinių Prancūzijos vyriausybės pareiškimų poveikį, neleidžia atskirti šio poveikio nuo kitų įvykių galimų poveikių, pavyzdžiui, FT vadovybės pakeitimo ar plano Ambition 2005“.

231

Iš ginčijamo sprendimo 228 konstatuojamosios dalies ir Komisijos procesinių dokumentų matyti, kad, taikydama apdairaus privataus investuotojo kriterijų, iš tiesų ji neįvertino šių įvairių lemiamų aplinkybių. Be to, ji sąmoningai atsisakė į jas atsižvelgti, nes manė, kad atgaline data ir, remiantis jos „poveikio“ teiginiu, pirmenybę reikia teikti praeities įvykiams, konkrečiai patenkantiems į 2002 m. birželio ir liepos mėn. laikotarpį.

232

Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad Komisijos požiūris, kurio laikydamasi ji manė, kad, norint atsižvelgti į tariamą nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų „poveikį“, faktinę padėtį, kuriai esant Prancūzijos vyriausybė 2002 m. gruodžio mėn. galiausiai ėmėsi konkrečių paramos priemonių, reikia prilyginti FT ekonominei ir finansinei padėčiai, buvusiai iki 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo, yra dirbtinas ir akivaizdžiai klaidingas. Todėl Komisija nepagrįstai teigė, kad nereikėjo atsižvelgti į rinkos padėtį 2002 m. gruodžio mėn. ir kad reikėjo remtis šių pareiškimų „nepaveikta“ rinkos padėtimi.

233

Galiausiai Komisijos argumentai, kad apdairus privatus investuotojas nebūtų padaręs tokio pobūdžio pareiškimų kaip Prancūzijos vyriausybė nuo 2002 m. liepos mėn., yra grindžiami akivaizdžia vertinimo klaida, ir tai yra dar viena priežastis atmesti „poveikio“ teiginį, kuriuo ji remiasi.

234

Reikia priminti, kad šie argumentai yra paremti prielaida, jog pareiškimai, padaryti nuo 2002 m. liepos mėn., pirmiausia 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas, „visiškai ekonominiu požiūriu rimtai susaistė [Prancūzijos valstybės] patikimumą ir reputaciją, o teisiniu požiūriu – netgi privertė nuo tos dienos finansiškai remti [FT], kad ir kas atsitiktų“ (ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamoji dalis). Komisijos teigimu, iš tiesų šie pareiškimai buvo „pakankamai aiškūs, tikslūs ir tvirti, todėl reiškia patikimą [Prancūzijos] valstybės įsipareigojimą“ remti FT (ginčijamo sprendimo 208 konstatuojamoji dalis). Bent jau rinkos dalyviai suvokė tokio kategoriško įsipareigojimo buvimą (ginčijamo sprendimo 206, 213, 220 ir 221 konstatuojamosios dalys). Tačiau, Komisijos teigimu, atsižvelgdamas į kritinę FT padėtį 2002 m. liepos mėn., apdairus privatus investuotojas nebūtų viešai daręs tokių pareiškimų apie paramą, galinčių kelti tokią finansinę grėsmę, bent jau jeigu prieš tai gavo visą informaciją apie ekonominę šios įmonės padėtį (ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamoji dalis).

235

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, jog nepakanka, kad rinka suvoktų valdžios institucijų pareiškimus tiesiog kaip kategorišką jų įsipareigojimą, kad būtų galima padaryti išvadą, jog jie gali sukelti tokių žalingų ekonominių ar teisinių padarinių, kuriuos nurodė Komisija. Norint padaryti tokią išvadą reikia, kad atitinkami pareiškimai būtų pakankamai aiškūs, konkretūs ir kategoriški, kad reikštų tokį įsipareigojimą. Iš tiesų pagalbos fakto pripažinimas turi būti pagrįstas objektyviais įrodymais, o ne vien rinkos dalyvių nuomonėmis (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 26 d. Sprendimo SIC / Komisija, T‑442/03, Rink., EU:T:2008:228, 126 punktą). Taigi faktinė aplinkybė, kuri, be to, yra įrodyta (žr. šio sprendimo 214 punktą), kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai darė teigiamą poveikį rinkos dalyvių nuomonei, be kita ko, leido išlaikyti FT vertinimą investicijų kategorijoje ir atgauti finansų rinkų pasitikėjimą, negali būti lemiama.

236

Be to, iš pareiškimų, padarytų nuo 2002 m. liepos mėn., pobūdžio analizės darytina išvada, kad jie nereiškė kategoriško Prancūzijos valstybės įsipareigojimo, galinčio sukelti Komisijos nurodytus žalingus padarinius.

237

Taigi pirmiausia dėl 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo konstatuotina, kad jį padarė ekonomikos ministras, atstovaujantis pagrindinei FT akcininkei, Prancūzijos valstybei („mes esame didžiausią akcijų dalį turintis akcininkas“). Veikdamas kaip valstybės atstovas, jis aiškiai užtikrino, kad nesvarbu, kaip, bet Prancūzijos valstybė planuoja elgtis kaip apdairi investuotoja („valstybė akcininkė elgsis kaip apdairi investuotoja“). Šiuo atžvilgiu Komisija nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad šis Prancūzijos valstybės ketinimas įsikišti ateityje laikantis apdairaus privataus investuotojo kriterijaus darant šį pareiškimą buvo tik deklaratyvaus pobūdžio, netikras ir nerimtas.

238

Be to, kalbant apie paramos priemones, kurių Prancūzijos valstybė galėjo imtis vėliau, tačiau nenurodant kada, pažymėtina, kad 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas yra neaiškus ir nekonkretus („elgsis kaip apdairi investuotoja, ir mes imtumėmės atitinkamų priemonių“). Turint omenyje šio klausimo nekategoriškumą ir neaiškumą, Komisija negalėjo pagrįstai daryti išvados dėl tariamo Prancūzijos valstybės įsipareigojimo, kurio atžvilgiu lieka apibrėžti tik „įsikišimo būdus, t. y. įsipareigojimo vykdymo būdus“, akivaizdumo (ginčijamo sprendimo 209 konstatuojamoji dalis), nes esant tokiam akivaizdžiam įsipareigojimui būtinai reikia nustatyti ateityje galimo kišimosi pobūdį ir mastą. Tačiau, kaip patvirtina 2002 m. liepos 22 d.Deutsche Bank ataskaita, kuria pati Komisija rėmėsi ginčijamo sprendimo 221 konstatuojamojoje dalyje ir 146 išnašoje, dėl 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo, rinka dar negalėjo nustatyti šio būsimo Prancūzijos valstybės įsikišimo pobūdžio ir masto („rinkos pasitikėjimas [FT] padidėjo, nes [Prancūzijos] vyriausybė vienaip ar kitaip paremtų ją kreditu“; ši „numanoma [Prancūzijos] valstybės [parama] <...> galėtų turėti rinkos sąlygomis bankų ar [Prancūzijos] vyriausybės suteiktų paskolų formą“). Be to, patvirtinant būsimą, sąlyginį ir nekonkretų šio įsikišimo pobūdį, 2002 m. liepos 12 d. pareiškimu aiškiai atmetama FT kapitalo padidinimo prielaida, nors Prancūzijos valstybė 2002 m. gruodžio mėn. pritaikė būtent šį variantą („Ne, jokiu būdu! Aš tik sakau, kad laikui atėjus mes imsimės atitinkamų priemonių. Jei to reikės <...>“).

239

Šį aiškinimą patvirtina faktinės aplinkybės, kuriomis buvo padarytas 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas. Kaip, atrodo, pripažįsta pati Komisija (žr. šio sprendimo 179 punktą), neturėdama atitinkamos informacijos apie tikslų FT finansinių sunkumų mastą, apie vėlesnę finansų rinkų reakciją, kurią išprovokavo šis pareiškimas, ir apie po numatytos FT restruktūrizacijos laukiamus pasikeitimus, Prancūzijos valstybė tuo metu negalėjo pakankamai tiksliai žinoti ir apibrėžti numanomos paramos priemonės šiai įmonei suteikimo sąlygų, pobūdžio ir masto. Be to, iš visų Prancūzijos valdžios institucijų 2002 m. liepos 12 d. atliktų veiksmų, įskaitant aplinkybę, kad jos tiesiogiai susisiekė su reitingų agentūromis, matyti, jog šios institucijos skubėjo nuraminti finansų rinkas ateityje dėl galimos Prancūzijos valstybės paramos FT, siekdamos vienintelio tikslo – neleisti dar smukti jos reitingui, nes tai užkirstų kelią galimybei papildomai pasiskolinti obligacijų rinkoje, tačiau tuo metu nesukonkretino šios numanomos paramos. Iš tikrųjų anksčiau laiko sukonkretinus galimas paramos priemones galėjo būti nenaudingai apribotos vėliau atsivėrusios FT skolos refinansavimo galimybės, nes pagal EB 88 straipsnio 3 dalį apie jas reikėtų pranešti Komisijai. Be to, dėl savo skubotumo toks elgesys galėtų pakenkti kreditorių ir investuotojų pasitikėjimui Prancūzijos valstybės veiksmų patikimumu. Šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei nurodyta ginčijamo sprendimo 212 konstatuojamojoje dalyje, tai, kad su reitingų agentūromis buvo susisiekta, nepatvirtina tariamo Prancūzijos valstybės įsipareigojimo kategoriškumo, o buvo tik pirmas žingsnis, skirtas sušvelninti FT padėčiai finansų rinkose 2002 m. liepos mėnesį.

240

Priešingai tam, ką Komisija teigia ginčijamo sprendimo 210 konstatuojamojoje dalyje, vien tai, kad darant 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą FT jau turėjo didelių refinansavimo sunkumų, niekaip nekeičia nei nekategoriško ir neaiškaus viso šio pareiškimo pobūdžio, nei jo reikšmės faktinėms aplinkybėms, kurioms esant jis buvo padarytas. Taigi, net darant prielaidą, jog tuo metu buvo tokių sunkumų, aplinkybė, kad šis pareiškimas teisingai neparodo tuomečių kritinių FT trumpalaikių įsiskolinimų, neturi lemiamos reikšmės („jei [FT] susidurtų su sunkumais“; „jei [FT] turėtų finansavimo problemų – o šiandien taip nėra, [Prancūzijos] valstybė priimtų joms įveikti reikalingų sprendimų“).

241

Be to, pažodžiui aiškindama 2002 m. liepos 12 d. pareiškimą Komisija negali pagrįstai teigti, jog „niekas neleidžia tvirtinti, kad rinka įžvelgė kokią nors sąlygą“ (ginčijamo sprendimo 210 konstatuojamoji dalis), nes ši subjektyvi kai kurių rinkos dalyvių nuomonė nėra lemiama tokio pareiškimo pobūdžiui nustatyti (žr. šio sprendimo 235 punktą). Be to, tokiais samprotavimais neatsižvelgiama į tai, kad, atvirkščiai, tuo metu Deutsche Bank negalėjo numatyti ateityje galimo Prancūzijos valstybės įsikišimo FT naudai pobūdžio ir masto (žr. šio sprendimo 238 punktą).

242

Antra, kalbant apie 2002 m. rugsėjo 13 d. pareiškimą, reikia pažymėti, kad jis taip pat yra orientuotas į ateitį, sąlyginis ir nekonkretus, kalbant apie galimas ilgalaikes priemones, kurių Prancūzijos valstybė numatė imtis („[Prancūzijos] valstybė suteiks paramą [FT] įgyvendinant sanavimo planą ir prisidės iš esmės didindama [FT] nuosavą kapitalą pagal tokį grafiką ir tokiomis sąlygomis, kokios bus nustatytos atsižvelgiant į situaciją rinkoje“), o vienintelis aiškus teiginys yra dėl būsimo prisidėjimo „iš esmės didinant“ FT „nuosavą kapitalą“ ir dėl to, kad tai vyks „[rinkos] sąlygomis“. Be to, kaip ir 2002 m. liepos 12 d. pareiškime, 2002 m. rugsėjo 13 d. pareiškime taip pat nenurodomi būsimo Prancūzijos valstybės įsikišimo FT naudai pobūdis, mastas ir sąlygos, o galimos laikinos paramos priemonės siejamos su būtinybės kriterijumi („iki to laiko [Prancūzijos] valstybė, jei to reikės, imsis priemonių, padėsiančių [FT] išvengti bet kokių finansavimo problemų“).

243

Trečia, dėl 2002 m. spalio 2 d. pareiškimo pabrėžtina, kad jis yra ne mažiau neaiškus ir jame nepateikta jokios tikslesnės informacijos, palyginti su 2002 m. rugsėjo 13 d. pareiškimo tekstu („[Prancūzijos] valstybė teiks paramą įgyvendinant sanavimo veiksmus ir prisidės didinant [FT] nuosavą kapitalą pagal sąlygas, kurios bus apibrėžtos. [Prancūzijos] valstybė iki to laiko imsis, jei to reikės, priemonių, padėsiančių [FT] išvengti bet kokių finansavimo sunkumų“). Iš tikrųjų šiame pareiškime Prancūzijos valstybė apsiriboja tuo, kad neaiškiai apibrėžia savo galimą paramą ateityje didinant FT nuosavus išteklius, nes jos pobūdis, mastas ir sąlygos dar nėra nustatytos. Be to, kaip ir ankstesniuose pareiškimuose, Prancūzijos valstybės numanoma laikina parama, kuri taip pat nedetalizuojama, siejama su būtinybe išspręsti galimus FT finansavimo sunkumus.

244

Iš pateiktų samprotavimų matyti, kad, priešingai Komisijos teiginiams, dėl savo nekategoriško, nekonkretaus ir sąlyginio pobūdžio, visų pirma kiek tai susiję su galimo valstybės įsikišimo FT naudai pobūdžiu, mastu ir sąlygomis, ir atsižvelgiant į šio įsikišimo faktines aplinkybes, nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai negali būti aiškinami kaip reiškiantys konkretų ir kategorišką Prancūzijos valstybės įsipareigojimą suteikti konkrečią paramą FT.

245

Todėl nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai negalėjo Prancūzijos valstybei sukurti kokios nors teisinės prievolės, visų pirma prievolės finansiškai remti FT nuo 2002 m. liepos 12 d.

246

Dėl tų pačių motyvų negalima teigti, kad, nepaisant jokio teisinio įsipareigojimo, šie pareiškimai sukūrė realų lūkestį rinkos požiūriu ir kad jeigu Prancūzijos valstybė nebūtų tesėjusi savo pažado, tuomet ji, kaip įmonių savininkė ar valdytoja, svarbiausia ekonominės veiklos vykdytoja ir reikšminga skolintoja finansų rinkose, būtų patyrusi tam tikrų ekonominių sąnaudų, nes šiose rinkose būtų praradusi patikimumą ir reputaciją (ginčijamo sprendimo 217 ir 221 konstatuojamosios dalys). Bet kuriuo atveju paprasčiausi rinkos lūkesčiai savaime negali sukurti teisėto įsipareigojimo veikti norima linkme (žr. šio sprendimo 235 punktą). Be to, Komisija neįrodė, kad galimas pažado suteikti Prancūzijos valstybės paramą įmonei netesėjimas gali pakenkti jos patikimumui ir reputacijai finansų rinkose. Kaip matyti iš šio sprendimo 238 punkte ir 247 punkte pateiktų samprotavimų, Prancūzijos valdžios institucijos nuo 2002 m. liepos mėn. savo elgesiu siekė būtent išvengti Komisijos nurodytų žalingų padarinių, paliekant tam tikras abejones dėl tikslaus jos būsimo įsikišimo pobūdžio, masto ir sąlygų. Galiausiai ir bet kuriuo atveju, kaip generalinis advokatas P. Mengozzi pažymėjo savo išvadoje sujungtose bylose Bouygues ir kt. / Komisija ir kt. (C‑399/10 P ir C‑401/10 P, Rink., EU:C:2012:392, 64 punktas), reikia priminti, kad Komisija atsisakė pareikšti galutinę poziciją dėl to, ar nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai galėjo lemti valstybės patikimumo praradimą finansų rinkose, dėl kurio šiai valstybei kiltų finansinė rizika, susijusi su būsimųjų sandorių išlaidų padidėjimu.

247

Aišku, nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais ir naudodamasi savo, kaip mokaus ir patikimo skolininko / kreditoriaus reputacija finansų rinkose, Prancūzijos valstybė savanoriškai ketino paveikti šių rinkų reakciją, atgauti jų pasitikėjimą ir pirmiausia surasti būdą, kaip išlaikyti FT vertinimą, galiausiai siekiant pasirengti patikimam ir mažiau sąnaudų sukeliančiam šios įmonės refinansavimui. Tačiau, kaip savo 2013 m. gegužės 31 d. procesiniuose dokumentuose teisingai pažymi FT, Prancūzijos valstybė pasinaudojo specialiomis finansų rinkų veikimo taisyklėmis tam, kad per trumpą laiką stabilizuotų FT finansinę situaciją, ir padarytų tai siekdama įvykdyti verslo ir finansines sąlygas, reikalingas tam, kad ateityje būtų priimtos konkretesnės paramos priemonės prieš galutinai įsikišant. Taip Prancūzijos valstybė laikėsi atsargaus ir stropaus privataus investuotojo požiūrio, kuris užtikrina, kad prieš prisiimant neatšaukiamą paramos investicijomis įsipareigojimą būtų įvykdytos visos reikalingos sąlygos. Šiomis aplinkybėmis labai mažai detalizuoto Komisijos teiginio, kad joks privatus investuotojas nebūtų galėjęs paveikti rinkos taip, kaip tai padarė Prancūzijos valstybė savo nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais, negalima laikyti pagrįstu. Iš tiesų a priori negalima atmesti, kad atitinkamu atveju tarptautinio masto ir didelę ekonominę įtaką turintis privatus investuotojas laikytųsi tokios pačios strategijos ir pasiektų tokį patį rezultatą finansų rinkose.

248

Iš visų šių samprotavimų darytina išvada, kad Komisija akivaizdžiai teisiškai ir faktiškai klaidingai rėmėsi nuo 2002 m. liepos mėn. susiklosčiusia padėtimi apdairaus privataus investuotojo kriterijui taikyti.

249

Komisija negali akivaizdžiai klaidingo apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymo pateisinti teiginiu, kuris iš esmės pateiktas ginčijamo sprendimo 185, 187 ir 226 konstatuojamosiose dalyse, kad akcininko paskolos pasiūlymas, apie kurį paskelbta ir pranešta 2002 m. gruodžio 4 d., tebuvo ankstesnių Prancūzijos valstybės pareiškimų, konkrečiau – 2002 m. liepos 12 d. priimto principinio sprendimo finansiškai remti FT, materiali išraiška.

250

Šiuo teiginiu Komisija iš esmės laikosi nuomonės, kad ji pagrįstai nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus, 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą ir akcininko paskolos pasiūlymą įvertino visus kartu, kad padarytų išvadą, jog Prancūzijos valstybė savo elgesiu nepaisė apdairaus privataus investuotojo kriterijaus.

251

Aišku, akcininko paskolos pasiūlymas, apie kurį paskelbta ir pranešta 2002 m. gruodžio 4 d., atitinka Prancūzijos valstybės veiksmų logiką ir strategiją nuo 2002 m. liepos mėn., ir jo tikslas ir poveikis buvo atgauti rinkų pasitikėjimą, kad būtų galima kuo palankiausiomis sąlygomis refinansuoti FT trumpalaikę skolą (žr. šio sprendimo 247 punktą).

252

Tačiau remiantis minėtu teiginiu negalima daryti tokios išvados, nes nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai jau patys buvo siejami su konkrečios finansinės paramos lūkesčiu, panašiu į lūkestį, kuris galiausiai buvo sukonkretintas 2002 m. gruodžio mėn.

253

Iš šio sprendimo 233–244 punktuose pateiktų samprotavimų matyti, kad, kitaip nei 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas, kuriuo buvo paviešintas pasiūlymas atidaryti FT 9 mlrd. EUR kredito liniją, nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai buvo nekategoriški, nekonkretūs ir sąlyginiai, kalbant apie ateityje galimo Prancūzijos valstybės įsikišimo pobūdį, mastą ir sąlygas. Taigi negalima teigti, kad Prancūzijos valstybė nuo 2002 m. liepos mėn. buvo numačiusi tokią konkrečią finansinę paramą. Jau vien dėl šio iš esmės kitokio nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų pobūdžio 2002 m. gruodžio mėn. Prancūzijos valstybės priimtas sprendimas paskelbti ir pasiūlyti akcininko paskolos projektą iš esmės pakeičia su FT refinansavimu susijusių įvykių eigą.

254

Toks Komisijos teiginys juo labiau neįtikinamas, nes Prancūzijos valstybė iš pradžių turėjo palaukti ir patikrinti, ar po nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų ir jų laukiamo rezultato, būtent finansų rinkų pasitikėjimo atgavimo ir FT reitingo išsaugojimo, taip pat po FT priimtų restruktūrizavimo ir sanavimo [pusiausvyros atkūrimo] priemonių iš tikrųjų buvo įvykdytos tokiam valstybės įsikišimui būtinos ekonominės sąlygos. Iš tiesų, kaip konstatuota šio sprendimo 239 punkte, kadangi darydama šiuos pareiškimus Prancūzijos valstybė neturėjo atitinkamos informacijos visų pirma apie rinkų reakciją ir priimtų priemonių sėkmę, ji dar negalėjo pakankamai žinoti ir nustatyti galimos FT paramos priemonės pobūdžio, masto ir sąlygų, įskaitant galimą kapitalo didinimą, kurį ekonomikos ministras aiškiai paneigė 2002 m. liepos mėnesį. Tik 2002 m. gruodžio mėn. Prancūzijos valstybė nusprendė, jog ekonominės tokios finansinės paramos sąlygos įvykdytos, ir tai šioje stadijoje iš esmės pakeičia su refinansavimu susijusių įvykių eigą.

255

2013 m. liepos 17 d. rašytinėse pastabose Komisija tvirtina, kad sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo dėl to, ar nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus, 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą ir akcininko paskolos pasiūlymą galima kartu laikyti „viena intervencija“, kaip tai suprantama pagal minėto sprendimo 103–105 punktus. Ji tvirtina, kad vis dėlto sprendimo dėl apeliacinio skundo 103 ir 104 punktuose nurodytus kriterijus galima visiškai pritaikyti šioje byloje nagrinėjamu atveju, nes šios skirtingos paeiliui vykdytos intervencijos turi būti laikomos tarpusavyje neatsiejamomis.

256

Sprendimo dėl apeliacinio skundo 127–131 punktuose Teisingumo Teismas, taikydamas savo sprendimo 103 ir 104 punktuose nurodytus kriterijus, nutarė, kad Komisija 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą ir akcininko paskolos pasiūlymą pagrįstai laikė kartu sudarančiais vieną valstybės intervenciją, nes šios dvi intervencijos buvo taip glaudžiai tarpusavyje susijusios, kad buvo neįmanoma jų atsieti. Be to, remiantis tuo darytina išvada, jog Komisija ginčijamame sprendime nustatė, kad būtent ši viena intervencija yra nagrinėjama neteisėtos pagalbos priemonė.

257

Reikia pripažinti, kad, kaip Prancūzijos Respublika ir FT pabrėžė per 2014 m. rugsėjo 24 d. posėdį, ginčijamas sprendimas nėra grindžiamas prielaida, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai taip pat sudaro šią vieną intervenciją kaip nagrinėjamos pagalbos priemonės sudedamosios dalys.

258

Ginčijamame sprendime nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai tikrai analizuojami kartu su viena valstybės intervencija, kuri buvo laikoma valstybės pagalba, šiuo atveju – 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimu ir akcininko paskolos pasiūlymu, tačiau tik kaip sudarantys šios intervencijos „pagrindą“. Tai Teisingumo Teismas patvirtino sprendime dėl apeliacinio skundo, nurodęs, jog „iš ginčijamo sprendimo 185 konstatuojamosios dalies matyti, kad <...> [ginčijamo] sprendimo dalykas yra susijęs su akcininko paskola, apie kurią buvo pranešta Komisijai, ir kad į nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus atsižvelgta tik tiek, kiek jie yra objektyviai svarbūs vertinant minėtą paskolą“ (sprendimo dėl apeliacinio skundo 73 punktas), kad „be to, Komisija išnagrinėjo minėtus pareiškimus tik tiek, kiek jie sudaro pastarosios priemonės pagrindą“, ir kad „iš [ginčijamo] sprendimo 1 straipsnio matyti, kad juo tik pripažįstama, jog akcininko paskola yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, ir <...> nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai jame paminėti tik kaip sudarantys konstatuotos pagalbos pagrindą“ (sprendimo dėl apeliacinio skundo 75 punktas).

259

Ginčijamame sprendime pateiktas Komisijos teiginys, kuris, be to, yra neteisingas (žr. šio sprendimo 249–254 punktus), kad akcininko paskolos pasiūlymas yra 2002 m. liepos 12 d. priimto principinio sprendimo remti FT materiali išraiška, neapima tiek daug, kiek teiginys, kad nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai, panašiai kaip 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas ir akcininko paskolos pasiūlymas, yra vienos intervencijos, įvertintos kaip valstybės pagalba, sudedamosios dalys.

260

Be to, nors 2013 m. liepos 17 d. rašytinėse pastabose ir atsakymuose į raštu šiame procese pateiktus Bendrojo Teismo klausimus Komisija teigia, kad sprendimo dėl apeliacinio skundo 103 ir 104 punktuose nustatyti kriterijai taip pat yra įvykdyti, kiek tai susiję su pareiškimais, padarytais nuo 2002 m. liepos mėn., ji remdamasi tuo sprendžia tik tai, kad šiuos pareiškimus reikia laikyti priemonės, ginčijamame sprendime įvertintos kaip valstybės pagalba, sudedamąja dalimi. Remdamasi aplinkybe, kad šie pareiškimai ir pasiūlymas, pasak Komisijos, yra neatsiejami tarpusavyje, ji turi pagrindą manyti, kad visos šios intervencijos įėjo į tą patį tęstinį Prancūzijos valstybės paramos FT procesą, kad šioje byloje laikytųsi „bendro požiūrio“ (žr. šio sprendimo 176 punktą), taigi analizuotų visas šias skirtingas intervencijas atsižvelgdama į EB 87 straipsnio 1 dalį. Be to, Komisija primygtinai tvirtina, kad į pareiškimus, padarytus nuo 2002 m. liepos mėn., ji atsižvelgė tik kaip į sudarančius konstatuotos pagalbos pagrindą. Be to, per 2004 m. rugsėjo 24 d. posėdį Komisija tvirtino, kad sprendimo dėl apeliacinio skundo 102–104 punktuose Teisingumo Teismas patvirtino bendrą požiūrį, kuriuo ji vadovavosi nuo pat pradžių. Ji taip pat nurodė negalinti patikslinti, ar nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus, 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimą ir akcininko paskolos pasiūlymą visus kartu reikia laikyti „viena intervencija“, kaip tai suprantama sprendime dėl apeliacinio skundo, ir ar tokia išvada reikštų, kad visos šios viena po kitos ėjusios intervencijos yra viena ir ta pati valstybės pagalba, paliekant Bendrajam Teismui galimybę priimti sprendimą šiais klausimais.

261

Kitaip tariant, Komisija savo teiginiais, paremtais sprendimo dėl apeliacinio skundo 103 ir 104 punktais, grindžia tik tuos argumentus, kuriuos pateikė ankstesniuose procesuose Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme ir kurie jau buvo atmesti šio sprendimo 202–254 punktuose kaip klaidingi arba neteisingi dėl akivaizdžios vertinimo klaidos.

262

Remiantis visais pateiktais samprotavimais darytina išvada, kad Prancūzijos Respublikos ir FT pateiktus antrąjį ir trečiąjį pagrindus reikia pripažinti pagrįstais, kiek jais prašoma pripažinti teisės klaidą ir akivaizdžias vertinimo klaidas taikant apdairaus privataus investuotojo kriterijų, taigi ir valstybės pagalbos sąvokos, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, nepaisymą. Todėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnį reikia panaikinti.

263

Šiomis aplinkybėmis nebereikia nagrinėti Prancūzijos Respublikos pateikto ketvirtojo pagrindo, susijusio su motyvų nenurodymu.

264

Reikia priminti, kad Prancūzijos Respublika ir FT prašo panaikinti visą ginčijamą sprendimą, t. y. ir jo 2 straipsnį, nors nepateikia jokio konkretaus argumento pastarajam savo ieškinio aspektui pagrįsti.

265

Sprendimo dėl apeliacinio skundo 141 ir 142 punktuose dėl minėto 2 straipsnio Teisingumo Teismas vis dėlto nurodo tik bendrovių Bouygues pateiktą panaikinimo prašymą, todėl grąžina Bendrajam Teismui nagrinėti tik šį prašymą.

266

Atsižvelgiant į Prancūzijos Respublikos ir FT ieškinių dalyko apimtį, kuri buvo nurodyta šio sprendimo 264 punkte, ir į sprendimo dėl apeliacinio skundo rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriame žodis „prašymai“ vartojamas daugiskaita, Bendrasis Teismas mano, kad taip pat turi išnagrinėti minėtų šalių prašymus panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį.

267

Šiuo tikslu reikia manyti, kad, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimą remiantis Prancūzijos Respublikos ir FT pateiktais antruoju ir trečiuoju pagrindu, jų prašymai panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kuriame konstatuojama, kad nebūtina susigrąžinti 1 straipsnyje nurodytos pagalbos, nebeturi reikšmės.

268

Iš tiesų ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimas turi erga omnes poveikį, kuris gali jam suteikti absoliučią res judicata galią (2006 m. birželio 1 d. Sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya / Komisija, C‑442/03 P ir C‑471/03 P, Rink., EU:C:2006:356, 43 punktas ir 2009 m. kovo 4 d. Sprendimo Tirrenia di Navigazione ir kt. / Komisija, T‑265/04, T‑292/04 ir T‑504/04, EU:T:2009:48, 159 punktas).

269

Dėl šio panaikinimo taip pat ex tunc panaikinama ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje padaryta išvada apie su bendrąja rinka nesuderinamos valstybės pagalbos buvimą. Todėl minėto sprendimo 2 straipsnyje padaryta išvada apie negalėjimą susigrąžinti šią pagalbą netenka prasmės taip pat ex tunc.

270

Šiomis aplinkybėmis nebereikia priimti sprendimo dėl Prancūzijos Respublikos ir FT prašymų panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį.

271

Sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą. Taigi šiame sprendime Bendrasis Teismas pagal Procedūros reglamento 219 straipsnį turi nuspręsti dėl visų išlaidų, patirtų per įvairias procedūras.

272

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį kiekviena šalis padengia savo išlaidas, jeigu dalis kiekvienos šalies reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama. Tačiau jeigu tai atrodo pagrįsta atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengtų dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų.

273

Šioje byloje reikia pažymėti, kad buvo patenkinti Prancūzijos Respublikos ir FT reikalavimai, kiek jie susiję su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimu, ir tai buvo padaryta remiantis jų pateiktais antruoju ir trečiuoju pagrindais. Tačiau jų pirmajam pagrindui nebuvo pritarta. Be to, buvo nuspręsta, kad nebereikia priimti sprendimo dėl prašymų panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį. Įvertinus bylos aplinkybes būtų teisinga, jeigu Komisija padengtų savo bylinėjimosi išlaidas ir 8/10 Prancūzijos Respublikos bei FT patirtų bylinėjimosi išlaidų. Prancūzijos Respublika ir FT kiekviena padengia dešimtadalį savo bylinėjimosi išlaidų.

274

Vokietijos Federacinė Respublika, kuri įstojo į bylą, padengia savo pačios išlaidas pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

Ginčo aplinkybės

1. Bendrosios bylos aplinkybės

2. Administracinė procedūra

3. Ginčijamas sprendimas

Ankstesnis procesas Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme

1. Ankstesnis procesas Bendrajame Teisme

2. Ankstesnis procesas Teisingumo Teisme

Procesas ir šalių reikalavimai po bylos grąžinimo

Dėl teisės

1. Dėl ieškinio priimtinumo byloje T‑444/04 RENV

2. Dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį

Pirminės pastabos

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų ir teisės į gynybą pažeidimu

Dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl teisės į gynybą pažeidimo

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrojo ir trečiojo pagrindų, susijusių su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis taikant apdairaus privataus investuotojo kriterijų

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

– Reikšmingos teismo praktikos priminimas

– Motyvų, kuriais Komisija vadovavosi ginčijamame sprendime, priminimas

– Dėl priemonės, kuriai Komisija turėjo taikyti apdairaus privataus investuotojo kriterijų

– Dėl momento, kuriuo remdamasi Komisija turėjo taikyti apdairaus privataus investuotojo kriterijų

– Dėl klausimo, ar akcininko paskolos pasiūlymas, apie kurį paskelbta ir pranešta 2002 m. gruodžio 4 d., buvo nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų materiali išraiška

– Dėl klausimo, ar nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai, 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas ir akcininko paskolos pasiūlymas visi kartu yra „viena intervencija“

3. Dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį

Dėl bylinėjimosi išlaidų