EUR-Lex Prieiga prie Europos Sąjungos teisės

Grįžti į „EUR-Lex“ pradžios puslapį

Šis dokumentas gautas iš interneto svetainės „EUR-Lex“

Dokumentas 62008TJ0540

2014 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas.
Esso Société anonyme française ir kt. prieš Europos Komisiją.
Konkurencija – Karteliai – Parafino vaško rinka – Parafino šlamo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkų pasidalijimas – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės – Pažeidimo trukmė – Vienodas požiūris – Proporcingumas – Neribota jurisdikcija.
Byla T-540/08.

Teismo praktikos rinkinys. Bendrasis rinkinys

Europos teismų praktikos identifikatorius (ECLI): ECLI:EU:T:2014:630

Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje T‑540/08

Esso Société anonyme française, įsteigta Kurbevua (Prancūzija),

Esso Deutschland GmbH, įsteigta Hamburge (Vokietija),

ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA , įsteigta Antverpene (Belgija),

Exxon Mobil Corp., įsteigta West Trentone, Naujajame Džersyje (Jungtinės Valstijos),

atstovaujamos QC R. Subiotto, advokatų R. Snelders, L.‑P. Rudolf ir M. Piergiovanni,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą F. Castillo de la Torre, padedamo baristerės M. Gray,

atsakovę,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2008 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimą C(2008) 5476 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla COMP/39.181 – Žvakių vaškas) ir prašymo sumažinti ieškovėms skirtos baudos dydį

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz (pranešėjas), teisėjai I. Labucka ir D. Gratsias,

posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. kovo 21 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

Administracinė procedūra ir ginčijamo sprendimo priėmimas

1. 2008 m. spalio 1 d. Sprendimu C(2008) 5476 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla COMP/39.181 – Žvakių vaškas) (toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Bendrijų Komisija konstatavo, kad ieškovės Esso Deutschland GmbH , Esso Société anonyme française (toliau – Esso France ), ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA (toliau – EMPC) ir Exxon Mobil Corp. (toliau – EMC) (toliau kartu vadinamos ExxonMobil arba ExxonMobil grupė) kartu su kitomis įmonėmis pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (EEE) 53 straipsnio 1 dalį, nes dalyvavo kartelyje, veikiančiame EEE parafino vaško rinkoje ir Vokietijos parafino šlamo rinkoje.

2. Ginčijamo sprendimo adresatės yra ieškovės ir šios bendrovės: ENI SpA , H & R ChemPharm GmbH , H & R Wax Company VertriEB GmbH ir Hansen & Rosenthal KG , Tudapetrol Mineralölerzeugnisse Nils Hansen KG , MOL Nyrt. , Repsol YPF Lubricantes y Especialidades SA , Repsol Petróleo SA ir Repsol YPF SA (toliau kartu vadinamos Repsol ), Sasol Wax GmbH , Sasol Wax. International AG , Sasol Holding in Germany GmbH ir Sasol Ltd (toliau kartu vadinamos Sasol ), Shell Deutschland Oil GmbH ,· Shell Deutschland Schmierstoff GmbH , Deutsche Shell GmbH , Shell International Petroleum Company Ltd , The Shell Petroleum Company Ltd , Shell Petroleum NV ir The Shell Transport and Trading Company Ltd (toliau visos kartu vadinamos Shell ), RWE Dea AG ir RWE AG (toliau kartu vadinamos RWE), taip pat Total SA ir Total France SA (toliau kartu vadinamos Total ) (ginčijamo sprendimo 1 konstatuojamoji dalis).

3. Parafino vaškas išgaunamas iš žalios naftos ją rafinuojant. Parafino vaškas naudojamas tokių produktų, kaip antai žvakių, chemikalų, padangų, kelių transporto priemonėms skirtų produktų gamybai bei gumos, pakuočių, lipnių medžiagų ir kramtomosios gumos pramonėje (ginčijamo sprendimo 4 konstatuojamoji dalis).

4. Parafino šlamas yra parafino vaško gamybai reikalinga žaliava. Parafino šlamas gaunamas perdirbimo įmonėse kaip šalutinis produktas gaminant bazinę alyvą iš žalios naftos. Jis parduodamas ir galutiniams klientams, pavyzdžiui, medžio drožlių plokščių gamintojams (ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamoji dalis).

5. Komisija pradėjo tyrimą po to, kai 2005 m. kovo 17 d. laišku Shell Deutschland Schmierstoff jai pranešė apie kartelio egzistavimą ir pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155) (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis).

6. 2005 m. balandžio 28 ir 29 d. Komisija atliko patikrinimus vietoje H & R/Tudapetrol , ENI, MOL ir grupėms Sasol , ExxonMobil , Repsol ir Total priklausiusių bendrovių patalpose pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnio 4 dalį (ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamoji dalis).

7. 2007 m. gegužės 29 d. Komisija išsiuntė pranešimą apie kaltinimus šio sprendimo 1 punkte išvardytoms bendrovėms, įskaitant ieškoves (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis). 2007 m. rugpjūčio 21 d. raštu ieškovės atsakė į pranešimą apie kaltinimus.

8. 2007 m. gruodžio 10 ir 11 d. Komisija surengė žodinį bylos nagrinėjimą, kuriame dalyvavo ieškovės (ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamoji dalis).

9. Ginčijamame sprendime, atsižvelgusi į turimus įrodymus, Komisija nusprendė, kad adresatės, kurios sudaro EEE parafino vaško ir parafino šlamo gamintojų daugumą, dalyvavo darant vieną, sudėtinį ir tęstinį EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, kuris apėmė EEE teritoriją. Šį pažeidimą sudaro susitarimai ar suderinti veiksmai dėl kainų nustatymo bei keitimasis slapta komercine informacija, susijusia su parafino vašku, ir jos atskleidimas. RWE (vėliau – Shell ), ExxonMobil , MOL, Repsol , Sasol ir Total pažeidimas dėl parafino vaško susijęs ir su klientų ar rinkų pasidalijimu. Be to, RWE, ExxonMobil , Sasol ir Total padarytas pažeidimas susijęs ir su Vokietijos rinkoje galutiniams klientams parduotu parafino šlamu (ginčijamo sprendimo 2, 95, 328 konstatuojamosios dalys ir 1 straipsnis).

10. Neteisėtas elgesys pasireiškė per antikonkurencinius susitikimus, dalyvių vadintus „techniniais susitikimais“ ar kartais „Blauer Salon“ susitikimais, ir per „parafino šlamo susitikimus“, kurie buvo skirti būtent su parafino šlamu susijusiems klausimams.

11. Šiuo atveju skirtos baudos apskaičiuotos, remiantis pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C, 210, p. 2; toliau – 2006 m. gairės), galiojusiomis pranešimo apie kaltinimus šio sprendimo 1 punkte nurodytoms bendrovėms pateikimo momentu.

12. Ginčijamame sprendime išdėstytos, be kita ko, tokios nuostatos:

„1 straipsnis

Šios įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnio 1 dalį ir nuo 1994 m. sausio 1 d. EEE susitarimo 53 straipsnį, nes per nurodytus laikotarpius dalyvavo sudarant tęstinį susitarimą ir (arba) atliko suderintus veiksmus bendrosios rinkos, o nuo 1994 m. sausio 1 d. ir EEE parafino vaško sektoriuje:

< … >

Esso Deutschland GmbH : nuo 2001 m. vasario 22 d. iki 2003 m. lapkričio 20 d.;

Esso Société anonyme française : nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 2003 m. lapkričio 20 d.;

ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA : nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2003 m. lapkričio 20 d.;

Exxon Mobil [Corp.] : nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2003 m. lapkričio 20 d.;

< … >

Šių įmonių pažeidimas susijęs ir su Vokietijos rinkoje galutiniams klientams parduotu parafino šlamu per nurodytus laikotarpius:

< … >

Esso Deutschland GmbH : nuo 2001 m. vasario 22 d. iki 2002 m. gruodžio 18 d.;

Esso Société anonyme française : nuo 1999 m. kovo 8 d. iki 2002 m. gruodžio 18 d.;

ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA : nuo 1999 m. lapkričio 20 d. iki 2002 m. gruodžio 18 d.;

Exxon Mobil [Corp.] : nuo 1999 m. lapkričio 20 d. iki 2002 m. gruodžio 18 d.;

< … >

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios baudos:

ENI SpA : 29 120 000 EUR;

Esso Société anonyme française : 83 588 400 EUR,

iš kurių bendrai solidariai su:

ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA ir ExxonMobil [Corp] atsako už 34 670 400 EUR sumokėjimą, iš kurių bendrai ir solidariai su Esso Deutschland GmbH atsako už 27 081 600 EUR sumokėjimą;

Tudapetrol Mineralölerzeugnisse Nils Hansen KG : 12 000 000 EUR;

Hansen & Rosenthal KG solidariai su H & R Wax Company VertriEB GmbH : 24 000 000 EUR,

iš kurių bendrai ir solidariai su:

H & R ChemPharm GmbH atsako už 22 000 000 EUR sumokėjimą,

MOL Nyrt. : 23 700 000 EUR;

Repsol YPF Lubricantes y Especialidades SA bendrai ir solidariai su Repsol Petróleo SA ir Repsol YPF SA : 19 800 000 EUR;

Sasol Wax GmbH : 318 200 000 EUR,

iš kurių bendrai ir solidariai su:

Sasol Wax International AG , Sasol Holding in Germany GmbH ir Sasol Limited atsako už 250 700 000 EUR sumokėjimą;

Shell Deutschland Oil GmbH , Shell Deutschland Schmierstoff GmbH , Deutsche Shell GmbH , Shell International Petroleum Company Limited , the Shell Petroleum Company Limited , Shell Petroleum NV ir the Shell Transport and Trading Company Limited : 0 EUR;

RWE‑Dea AG bendrai ir solidariai su RWE AG: 37 440 000 EUR;

Total France SA bendrai ir solidariai su Total SA : 128 163 000 EUR.“

Exxon ir Mobil susijungimas ir atsakomybės už pažeidimą priskyrimas ginčijamame sprendime

13. 1999 m. lapkričio 30 d. Exxon Corp. įgijo Mobil Corp. , o vėliau pavadinimas buvo pakeistas į EMC (toliau – Exxon-Mobil susijungimas). 2003 m. gegužės 6 d. bendrovę Mobil Oil Française (toliau – Mobil France ) prisijungė Esso France .

14. Komisija atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimą įvairioms ExxonMobil grupės bendrovėms aprašė, be kita ko, ginčijamo sprendimo 348–352 konstatuojamosiose dalyse:

„6.2.2 ExxonMobil grupė

348) 4 skirsnyje nustatyta, kad savo dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpiu ExxonMobil sudarė slaptą susitarimą tarpininkaujama Mobil [France] (ir jos [teisių ir pareigų perėmėjos]) ir Esso Deutschland darbuotojų.

349) Mobil [France] dalyvavo kartelyje tarpininkaujama kelių jos darbuotojų nuo pažeidimo pradžios [1992 m. rugsėjo 3 d.] iki jo nutraukimo dienos, t. y. 2003 m. gegužės 6 d. Esso Deutschland, kuriai tarpininkavo jos darbuotojai, kartelyje dalyvavo mažiausiai nuo 2001 m. vasario 22 d. Iš pradžių Komisija ketina šias bendroves pripažinti atsakingomis dėl tiesioginio dalyvavimo kartelyje.

< … >

351) Bendrovę Mobil [France] prisijungė [Esso France 2003 m. gegužės 6 d. < ... > ]

352) Todėl [ Esso France ] turi būti pripažinta atsakinga už [antikonkurencinę Mobil France ] veiklą, [vykdytą iki 2003 m. gegužės 6 d.].“

15. EMPC atsakomybė buvo pripažinta nuo Exxon-Mobil susijungimo, t. y. nuo 1999 m. lapkričio 30 d., remiantis tuo, kad ji buvo Esso Deutschland ir Esso France patronuojančioji bendrovė. EMC atsakomybė buvo pripažinta nuo tos pačios datos remiantis tuo, kad ji buvo EMPC patronuojančioji bendrovė (gin čijamo sprendimo 535 ir 354 konstatuojamosios dalys).

Ieškovėms skirtos baudos dydžio apskaičiavimas

16. Šioje byloje apskaičiuodama bazinį baudos dydį Komisija atsižvelgė į ExxonMobil grupės pardavimų EEE vertės procentinę dalį ir tada taip gautą sumą padaugino iš koeficiento, atspindinčio kiekvienos ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmę.

17. Pirma, Komisija nustatė parafino vaško ir šlamo metinę pardavimų vertę. Kiek tai susiję su parafino vašku, apskaičiuodama vidutinę metinę vertę Komisija rėmėsi ExxonMobil grupės 2000–2002 m. pajamomis. Kiek tai susiję su parafino šlamu, apskaičiuodama vidutinę metinę vertę Komisija rėmėsi ExxonMobil grupės 2000–2001 m. pajamomis. Taip buvo gautos tokios sumos: 19 790 382 EUR parafino vaško atveju ir 1 259 217 EUR parafino šlamo atveju. Šios sumos dėl pažeidimo sunkumo buvo padidintos: 18 % – parafino vaško atveju ir 15 % – parafino šlamo atveju.

18. Tuomet Komisija nustatė ieškovių dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, kiek tai susiję su parafino vašku ir parafino šlamu. Šiuo klausimu dėl parafino vaško Komisija konstatavo, kad Esso France darė pažeidimą laikotarpiu, kuris atitinka dauginimo koeficientą 11,5. Esso Deutschland šis koeficientas buvo 3. EMPC ir EMC nustatytas dauginimo koeficientas 4.

19. Antra, remdamasi 2006 m. gairių 25 punktu Komisija prie šių sumų pridėjo papildomą sumą, vadinamą „prisijungimo mokesčiu“, atitinkančią 18 ir 15 % atitinkamai parafino vaško ir parafino šlamo pardavimų vertės.

20. Trečia, nebuvo nustatyta jokių lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, galinčių turėti įtakos baudos dydžiui. Todėl baudų dydžiai nebuvo pakoreguoti dėl tokių aplinkybių.

21. Ketvirta, Komisija konstatavo, kad siekiant atgrasomojo poveikio reikia pritaikyti dauginimo koeficientą dėl ExxonMobil grupės dydžio. Atitinkamai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 2.

22. Penkta, Komisija sumažino baudos dydį 7 % dėl ieškovių pateiktos informacijos ir jų vėlesnio bendradarbiavimo pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju. Taigi galiausiai buvo nustatyti tokie baudų dydžiai: Esso France  – 83 588 400 EUR, iš kurių 27 081 600 EUR mokėtini solidariai su Esso Deutschland, o 34 670 400 EUR – solidariai su EMPC ir EMC.

Procesas ir šalių reikalavimai

23. 2008 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai ieškovės pateikė šį ieškinį.

24. Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones jis paprašė šalių raštu atsakyti į tam tikrus klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

25. 2011 m. vasario 10 d. laišku Komisija paprašė Bendrojo Teismo pašalinti iš bylos medžiagos tam tikrus ieškovių atsakymo į rašytinius klausimus fragmentus. Ieškovės nesutiko su tokiu prašymu. 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) šį prašymą įtraukė į bylos nagrinėjimą iš esmės.

26. Per 2011 m. kovo 21 d. posėdį išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

27. Atsižvelgdamas į faktines sąsajas su bylomis T‑541/08, Sasol ir kt. prieš Komisiją , T‑543/08, RWE ir RWE Dea prieš Komisiją , T‑544/08, Hansen & Rosenthal ir H & R Wax Company VertriEB prieš Komisiją , T‑548/08, Total prieš Komisiją , T‑550/08, Tudapetrol prieš Komisiją , T‑551/08, H & R ChemPharm prieš Komisiją , T‑558/08 ENI prieš Komisiją , T‑562/08, Repsol YPF Lubricantes y especialidades ir kt. prieš Komisiją ir T‑566/08, Total Raffinage et Marketing prieš Komisiją , ir į pateiktų teisinių klausimų panašumą Bendrasis Teismas nusprendė šioje byloje sprendimą priimti tik įvykus posėdžiams minėtose susijusiose bylose; paskutinis vyko 2013 m. liepos 3 d.

28. Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

– iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą,

– sumažinti joms skirtą baudą,

– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

29. Komisija Bendrojo Teismo prašo:

– atmesti ieškinį,

– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

30. Grįsdamos savo ieškinį ieškovės nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas siejamas su teisės klaida, padaryta apskaičiuojant Esso France skirtos baudos bazinį dydį, nes jis esą neatspindi to, kad prieš susijungimą Exxon nedarė pažeidimo. Antrasis pagrindas siejamas su tariamai klaidingai nustatyta ieškovių dalyvavimo pažeidimo epizoduose, susijusiuose su parafino vašku, pabaigos data.

31. Bendrasis Teismas mano, kad šio ieškinio nagrinėjimą reikia pradėti nuo antrojo pagrindo.

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, siejamo su teisės klaida, tariamai padaryta nustatant ieškovių dalyvavimo darant pažeidimą pabaigos datą

Pirminės pastabos

32. Ieškovės mano, kad Komisija klaidingai konstatavo, jog jų dalyvavimas dviejuose pirmuose pažeidimo epizoduose, susijusiuose su parafino vašku, baigėsi 2003 m. lapkričio 20 d. Jos pabrėžia nedalyvavusios techniniuose susitikimuose, įvykusiuose po 2003 m. vasario 27 ir 28 d. susitikimo.

33. Šiuo atžvilgiu Komisija ginčijamame sprendime nurodė:

„ < ... >

600) ExxonMobil pareiškia, kad paskutinis susitikimas, kuriame dalyvavo vienas iš jos atstovų, yra vasario 27 ir 28 d. Miunchene įvykęs techninis susitikimas. Atsakydamas į [M.] (iš Sasol ) kvietimą į 2004 m. sausio 15 d. < ... > susitikimą, [Hu.] (iš ExxonMobil ), be kita ko, teigia: „Darbotvarkės klausimai yra svarbūs mūsų įmonei. Tačiau atrodo, kad ši konkurentų grupė susitinka neturėdama pramoninės prekybos asociacijos paramos, todėl neturi nei struktūros, nei įstatų. Tokia situacija mums kelia nepatogumų ir norėtume pasiūlyti, kad šie susitikimai vyktų [ European Wax Federation ] žinioje arba kaip techninio komiteto dalis, arba kaip atskiras pakomitetis. ExxonMobil nedalyvaus šiame susitikime nesant įsteigtos pramoninės prekybos asociacijos paramos“. Šis 2003 m. lapkričio 20 d. elektroninis laiškas buvo nusiųstas [M.] iš Sasol , o kopija pridėta [Hu.] vadovams iš ExxonMobil . Komisija neturi jokių įrodymų, kad ExxonMobil ir toliau darė pažeidimą po to, kai buvo išsiųstas šis elektroninis laiškas. Komisija taip pat mano, kad šiuo elektroniniu laišku, adresuotu Sasol (daugumos techninių susitikimų organizatoriui), ExxonMobil viešai atsiribojo nuo kartelio.

601) Tačiau negalima sutikti su teiginiu, kad ExxonMobil nustojo daryti pažeidimą įvykus 2003 m. vasario 27 ir 28 d. techniniam susitikimui. Nepakanka nedalyvauti susitikimuose, kad būtų nutrauktas dalyvavimas darant pažeidimą. Pagal teismo praktiką reikalaujamas viešas atsiribojimas įvyko tik [Hu.] nusiuntus elektroninį laišką 2003 m. lapkričio 20 d. Tai, kad šios bendrovės nedalyvavimo susitikimuose, kiti dalyviai, įskaitant Sasol , nelaikė tokiu viešu atsiribojimu, įrodo aplinkybė, kad ExxonMobil toliau gaudavo kvietimus į techninius susitikimus, o tai galiausiai išprovokavo [Hu.] elektroninio laiško išsiuntimą 2003 m. lapkričio 20 d.“

34. Ieškovės nesutinka su tokiu vertinimu. Jos teigia, kad jos nedalyvavo techniniuose susitikimuose, vykusiuose po 2003 m. vasario 27 ir 28 d. susitikimo, per kurį jų atstovas techniniuose susitikimuose T. oficialiai informavo kitus dalyvius apie savo neišvengiamą išėjimą iš ExxonMobil (tik nepaskelbė, kas eis jo pareigas ), ir nebuvo informuotos apie jų rezultatus. Taip pat esą nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės, atsistatydinus, o paskui į pensiją išėjus T., žinojo apie jo ankstesnį dalyvavimą darant pažeidimą. Priešingai, esami įrodymai patvirtina, kad techninių susitikimų antikonkurencinį turinį T. sąmoningai slėpė nuo savo vadovų ir kolegų.

35. Todėl jos teigia, kad Komisija turėjo konstatuoti, jog ExxonMobil nustojo dalyvauti kartelyje 2003 m. vasario 28 d., kai įvyko paskutinis susitikimas, kuriame dalyvavo T., arba bet kuriuo atveju tada, kai jis atsistatydino iš Sasol , t. y. 2003 m. kovo 31 d., arba jo išėjimo į pensiją dieną, t. y. 2003 m. birželio 30 d.

Dėl būtinybės ExxonMobil atsiriboti nuo kartelio veiklos, kad būtų nustatyta jos dalyvavimo darant pažeidimą pabaigos data

36. Ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog šiuo atveju, remiantis teismo praktika, reikėjo atsiriboti nuo kartelio veiklos tam, kad būtų konstatuotas ExxonMobil dalyvavimo kartelyje nutraukimas.

37. Tačiau toks argumentas prieštarauja teismo praktikai.

38. Bendrasis Teismas nusprendė, kad konstatuoti, jog įmonė galutinai pasitraukė iš kartelio, galima tik jeigu ji viešai atsiribojo nuo kartelio turinio (2006 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją , T‑329/01, Rink. p. II‑3255, 246 punktas ir 2010 m. balandžio 28 d. Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją , T‑446/05, Rink. p. II‑1255, 241 punktas).

39. Todėl šį argumentą reikia atmesti.

Dėl to, kaip kiti kartelio dalyviai suprato tariamą ExxonMobil atsiribojimą

40. Reikia pabrėžti, kad pagal teismo praktiką tai, kaip kiti kartelio dalyviai supranta atitinkamos įmonės ketinimus, turi lemiamą reikšmę vertinant, ar ji norėjo atsiriboti nuo neteisėto susitarimo (2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją , C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 120 punktas).

41. Šiuo atžvilgiu ieškovės teigia, kad per 2003 m. vasario 27 ir 28 d. susitikimą T. paskelbė apie savo išėjimą nenurodydamas jo pareigas eisiančio asmens, kuris galėtų dalyvauti vėlesniuose susitikimuose. Jos taip pat pateikia nuorodą į Shell pareiškimą, kad, išėjus T., S. iš Sasol nebesiuntė laiškų ExxonMobil apie kainų padidinimą.

42. Iš pradžių, kalbant apie įrodinėjimo priemones, kuriomis galima remtis šiuo atžvilgiu, reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos teisę visų pirma reikia remtis laisvo įrodymų vertinimo principu (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją , T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 72 punktas).

43. Kalbant apie atskirų įrodymų įrodomąją galią, pažymėtina, kad vienintelis pateiktiems įrodymams vertinti svarbus kriterijus yra jų patikimumas (42 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 72 punktas).

44. Remiantis bendromis įrodinėjimo taisyklėmis, dokumento patikimumas, taigi ir jo įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją , T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95 ir T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 1053 ir 1838 punktai).

45. Be to, reikia priminti, kad, atsižvelgiant į tai, jog draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus ir sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, jog šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma slapta, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Todėl negalima reikalauti, kad Komisija pateiktų įrodymų, aiškiai patvirtinančių atitinkamų ūkio subjektų kontaktus. Net jeigu Komisija ir randa dokumentų, jie paprastai yra tik fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją , C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 55–57 punktai; taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją , T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 64 ir 65 punktus).

46. Ši teismo praktika pagal analogiją taikytina ir norint išsiaiškinti, kaip kiti kartelio nariai supranta tariamą viešą atsiribojimą ir įmonės nenutrūkstamą dalyvavimą minėtame kartelyje laikotarpiu, kai ji nedalyvauja antikonkurenciniuose susitikimuose. Kiti kartelio dalyviai neturi nurodyti, kaip jie supranta kartelio nario, kurio atstovas nedalyvauja tam tikruose antikonkurenciniuose susitikimuose, nenutrūkstamą dalyvavimą, ar šiuo atžvilgiu pateikti kitų įrodymų, kurių data sutampa su pažeidimo data, būtent todėl, kad jie siekia nepateikti jokių aiškių nuorodų į antikonkurencinius susitarimus tam, kad įrodymų prieš juos būtų kuo mažiau. Todėl apie kitų dalyvių suvokimą prireikus reikia spręsti remiantis Komisijos ir Bendrojo Teismo galimai turimų netiesioginių duomenų ir įrodymų visuma.

47. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas, remdamasis bylos medžiagoje esančiais įrodymais, daro išvadą, kad kiti dalyviai nemanė, jog ExxonMobil viešai atsiribojo nuo kartelio iki 2003 m. lapkričio 20 d. jos laiško.

48. Pirma, kaip Komisija teisingai pažymėjo ginčijamame sprendime, Sasol ir toliau iki 2003 m. lapkričio 20 d. siuntė kvietimus į techninius susitikimus, kai buvo atsiųstas Hu. laiškas, kuriame teigiama, kad ExxonMobil „nedalyvaus šiame susitikime nesant įsteigtos pramoninės prekybos asociacijos paramos“, t. y. siuntė iki datos, kai, Komisijos nuomone, ExxonMobil nustojo dalyvauti kartelyje. Jei Sasol būtų maniusi, kad ExxonMobil nustojo būti kartelio dalyvė išėjus T. (nes jis neįvardijo jo pareigas eisiančio asmens), ji nebūtų siuntusi kvietimų ExxonMobil po 2003 m. kovo 31 d.

49. Be to, kaip teigiama 2006 m. gruodžio 18 d. Sasol atsakyme į Komisijos prašymą pateikti informaciją, T. pareigas perėmęs Hu. niekada nedalyvavo techniniuose susitikimuose, bet palaikė dvišalius santykius bent jau su Sasol .

50. Antra, ieškovės negali pagrįstai remtis 2006 m. birželio 16 d. Shell pareiškimu, kad, išėjus T., S. iš Shell nebesiuntė laiškų ExxonMobil apie ExxonMobil kainas. Kaip teisingai pažymi Komisija, šią aplinkybę taip pat galima paaiškinti tuo, kad, išėjus T., S. neturėjo kuo pasitikėti bendrovėje ExxonMobil . Todėl pareiškimas, kuriuo remiasi ieškovės, neįrodo, kad pasikeitė tai, kaip Shell suprato nenutrūkstamą ExxonMobil dalyvavimą kartelyje. Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš to, kas pasakyta šio sprendimo 48 ir 49 punktuose, minėtas pareiškimas neturi jokios įtakos išvadai, kad techninių susitikimų organizatorė Sasol toliau manė, jog ExxonMobil yra kartelio narė.

51. Be to, reikia priminti, kad nagrinėjamą sudėtinį, vieną ir tęstinį pažeidimą sudarė susitarimai arba suderinti veiksmai, susiję su kainų nustatymu ir keitimusi slapta komercine informacija bei jos atskleidimu, taip pat su klientų ar rinkų pasidalijimu. Tai, kad ExxonMobil nebegavo Shell laiškų apie kainas, yra susiję tik su vienu pažeidimo aspektu, t. y. dalimi, susijusia su kainų padidinimo, dėl kurio dalyviai keletą kartų susitarė per techninius susitikimus, kontrolės mechanizmu. Aplinkybė, kad Shell reguliariai nebeteikė ExxonMobil informacijos apie savo naujas kainas, kartelio dalyvių supratimu, neįrodo, jog ExxonMobil neketino laikytis ankstesnių įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė darydama sudėtinį, vieną ir tęstinį pažeidimą.

52. Trečia, iš Hu. sąžiningumo deklaracijos matyti, kad jis atsakė į gautą M. iš Sasol kvietimą dalyvauti techniniame susitikime 2003 m. birželio 26 d., pažymėdamas, jog negali dalyvauti kitame susitikime dėl „prieštaravimų darbotvarkėje“. Be to, į kvietimą dalyvauti 2003 m. rugsėjo 24 d. susitikime, kurį M. gavo 2003 m. liepos 17 d., jis atsakė, kad rugsėjo mėnesio pabaigoje keliaus ir kad „techninis susitikimas neturėtų būti dėl [jo] atidėtas“.

53. Šie Hu. atsakymai taip pat paneigia ieškovių teiginį, kad buvo galvojama, jog ExxonMobil atsiribojo nuo kartelio po to, kai 2003 m. kovo 31 d. atsistatydino T. Pirma, jei kiti kartelio dalyviai būtų galvoję, kad ExxonMobil jau nėra kartelio narė, jos atstovas nebūtų buvęs elektroninių laiškų, kuriais siekiama nustatyti kito techninio susitikimo datą, adresatas. Antra, nėra pagrindo manyti, kad jeigu kartelio dalyviai būtų galvoję, kad ExxonMobil nuo jo atsiribojo, Hu., kai buvo susirašinėjama elektroniniais laiškais siekiant surasti visiems dalyviams tinkamą datą, būtų nurodęs „prieštaravimus darbotvarkėje“, nes toks elgesys kitiems nariams sudarė įspūdį, kad jis ketino nenutrūkstamai dalyvauti.

54. Todėl reikia patvirtinti Komisijos vertinimą, kad, nesant viešo atsiribojimo, iki 2003 m. lapkričio 20 d. kiti dalyviai galvojo, jog ExxonMobil yra kartelio narė.

Dėl ExxonMobil darbuotojų nežinojimo apie pažeidimo darymą išėjus T.

55. Ieškovės teigia, kad nebuvo galima reikalauti viešo ExxonMobil atsiribojimo, nes nėra jokių įrodymų, jog, išėjus T., ExxonMobil žinojo apie jo ankstesnį dalyvavimą darant pažeidimą ir kad esami įrodymai patvirtina priešingai – T. sąmoningai atskleidė antikonkurencinį techninių susitikimų turinį savo vadovybei ir kolegoms.

– Dėl procedūrinių klausimų

56. Reikia priminti, jog Komisija prie savo tripliko pridėjo dokumentinius įrodymus siekdama paneigti ieškovių teiginius, kad T. buvo vienintelis ExxonMobil darbuotojas, žinojęs apie jos dalyvavimą darant pažeidimą.

57. 2010 m. gruodžio 21 d. atsakyme į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus ieškovės pateikė išsamias pastabas dėl pridėtų prie tripliko įrodymų, nors šie klausimai nebuvo su jais susiję.

58. Pirma, 2011 m. vasario 10 d. laišku Komisija paprašė Bendrojo Teismo pašalinti iš bylos medžiagos tam tikrus ieškovių atsakymo į rašytinius klausimus fragmentus, o ieškovės 2011 m. kovo 11 d. laiške pareiškė nesutinkančios, kad iš bylos medžiagos būtų pašalinta dalis nagrinėjamo dokumento.

59. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pažymi Komisija, savo atsakyme į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus ieškovės ne tik atsakė į to teismo klausimus ir paaiškino šių atsakymų kontekstą, bet ir atsakė į argumentus, kuriuos Komisija pateikė savo triplike, ir prie jo pridėtus įrodymus.

60. Žinoma, rašytinis atsakymas į tripliką nėra numatytas Procedūros reglamente. Vis dėlto, kadangi Bendrasis Teismas neturėjo galimybės prieš teismo posėdį nuspręsti dėl minėto atsakymo kiekvieno punkto priimtinumo, ieškovės turėjo pagrindo manyti, kad visas jų atsakymas yra pridėtas prie bylos medžiagos, taigi, kad jos neturi per teismo posėdį pakartoti tam tikrų fragmentų, net jeigu jos turėjo tokią galimybę.

61. Be to, Bendrasis Teismas mano, kad ieškovių pastabos dėl pridėtų prie tripliko įrodymų yra naudingos sprendžiant ginčą. Todėl, turint mintyje tai, kad taikydamas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas galėjo paprašyti ieškovių pareikšti poziciją dėl minėtų įrodymų, proceso ekonomiškumo sumetimais jis gali nuspręsti nagrinėjamas pastabas palikti bylos medžiagoje.

62. Todėl, atsižvelgdamas tiek į teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tiek į proceso ekonomiškumą, Bendrasis Teismas nusprendžia atmesti Komisijos prašymą pašalinti iš bylos medžiagos dokumentą ir pridėti prie jos visus ieškovių atsakymus į šio teismo klausimus.

63. Antra, minėtame atsakyme į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus ieškovės teigia, kad Komisija turėjo motyvuoti pavėluotą prie tripliko pridėtų įrodymų pateikimą. Nesant tokių motyvų, minėti įrodymai nepriimtini.

64. Pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 1 dalį bylos šalys gali pateikti naujų įrodymų grįsdamos dublike arba triplike pateikiamus argumentus, tačiau jos turi nurodyti priežastis, dėl kurių uždelsė juos pateikti.

65. Šiuo atveju reikia pabrėžti, jog dublike ieškovės gerokai išplėtojo ir pagrindė savo teiginį, kad ExxonMobil nežinojo apie kartelį po to, kai išėjo T., ir kad nė vienas jų darbuotojas nežinojo apie tą kartelį po tos datos. Vadinasi, kadangi Komisija nurodė šiuos dublike pateiktus argumentus pateikdama prie tripliko pridėtus įrodymus, priežastys, dėl kurių Komisija šiuos įrodymus pirmą kartą pateikė savo triplike, yra aiškiai suprantamos. Be to, reikia pabrėžti, kad per teismo posėdį Komisija dar paaiškino, jog prie tripliko pridėti įrodymai buvo pateikti atsakant į ieškovių argumentus, pateiktus dublike ir jo C 1 priede.

66. Taigi Bendrasis Teismas mano, kad Komisija tinkamai motyvavo, kodėl įrodymai buvo pateikti pavėluotai, todėl juos reikia pripažinti priimtinais.

– Dėl esmės

67. Ieškovės pateikia nuorodą į ExxonMobil darbuotojo Hu., kuriam tuo metu T. buvo pavaldus, sąžiningumo deklaraciją. Jis nurodė, kad jam ruošiantis išvykti T. jį informavo apie Sasol 2003 m. kovo mėn. pabaigoje organizuojamus techninius susitikimus. T. nepaminėjo, kad su rinka susiję klausimai taip pat buvo aptarti. Hu. nurodė, kad nepaskyrė jokio asmens į T. pareigas, bet iš pradžių pats planavo dalyvauti viename iš susitikimų, nes nesuprato, apie ką kalbama šiose techninėse diskusijose per šiuos susitikimus, ir norėjo išsiaiškinti, ar ExxonMobil „verta“ toliau juose dalyvauti. Hu. pabrėžė neturėjęs jokio pagrindo tuo metu įtarti, kad šių susitikimų turinys yra antikonkurencinis ar kad T. reguliariai dalyvavo antikonkurenciniuose susitikimuose, nuo kurių jis turėjo pats atsiriboti ExxonMobil vardu.

68. Reikia pažymėti, kad ieškovių nurodytoms faktinėms aplinkybėms tiesiogiai prieštarauja bylos medžiagoje esantys duomenys, net jeigu atsižvelgdamas į paaiškinimus, ieškovių pateiktus atsakyme į rašytinius klausimus, Bendrasis Teismas nusprendė neatsižvelgti į tam tikrus prie tripliko pridėtus Komisijos dokumentus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Hu. (jis nuo 1996 iki 2000 m. buvo specialių produktų, skirtų tam tikroms Europos Sąjungos valstybėms narėms, administratorius bendrovėje Mobil , o nuo 2000 m. – ExxonMobil grupės vaško ir emulsijų pardavimo administratorius keliuose žemynuose), kuriam T. buvo pavaldus nagrinėjamu laikotarpiu, žinojo apie ExxonMobil dalyvavimą darant pažeidimą.

69. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad 1999 m. birželio 28 d. J. iš Mobil elektroniniame laiške dėl 1999 m. liepos 9 d. Vienoje (Austrija) numatomo techninio susitikimo, skirtame tam tikriems adresatams, įskaitant Hu. ir P. iš ExxonMobil , teigiama, kad „[Sü. iš Sasol ] bando susitarti su gamintojais siekdamas praplėsti gamybą, kad būtų sukurtos kliūtys įeiti į rinką“ ir kad, „jo nuomone, Mobil iš principo yra suinteresuota palaikyti S[ü.] nuomonę“ (ginčijamo sprendimo 154 konstatuojamoji dalis).

70. Be to, 1997 m. rugsėjo 12 d. vidiniu elektroniniu laišku Hu. informavo adresatus apie savo ketinimą taikyti Sü. iš Sasol paskelbtą kainos padidinimą. Vienas iš adresatų, t. y. Su. iš ExxonMobil , atsakė taip:

„Ačiū, gera informacija. Norėčiau (norėtume) padrąsinti kitus pasielgti taip pat.“

71. 2000 m. spalio 10 d. elektroniniu laišku, kurį Hu. nusiuntė P. ir S. iš ExxonMobil , pažymėta, kad „rinka ruošiasi kainos padidėjimui 15 DEM (140 Vokietijos markių minimalus kainos lygis) 2001 m. sausio mėn.“ Atsakyme į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus ieškovės pateikia kitą paaiškinimą, kad informaciją apie planuojamą kainos padidėjimą Hu. gavo ne iš konkurentų, o iš kitų šaltinių – būtent iš klientų. Vis dėlto toks paaiškinimas turi būti atmestas. Nėra tikėtina, kad ExxonMobil klientai, kurie suinteresuoti žemos kainos išlaikymu, jai galėtų pranešti apie tikslų kainos padidinimo dydį (ir minimalų kainos lygį), taikomą nuo konkrečios datos.

72. 2000 m. lapkričio 13 d. elektroniniu laišku Hu. informavo K. iš ExxonMobil apie tai, kad „bendra žinia Europos rinkoje yra 15 % padidinimas“.

73. 2000 m. lapkričio 19 d. elektroninis laiškas, kurį Hu. nusiuntė P. iš ExxonMobil , pavadintas „Vaško kainos padidinimas“, parodo, kad Hu. žinojo apie tai, jog konkurentai keitėsi kainų sąrašais. Tame elektroniniame laiške teigiama, kad „[C. iš ExxonMobil ] dar gavo informacijos (su vašku susijusių laiškų) (EWF, [Sü.], Total )“. Šis laiškas priklausė prie elektroninių laiškų grupės, įskaitant ankstesnį C. iš ExxonMobil laišką, kuriuo Hu. buvo informuotas apie tai, kad „ Total ir [Sü. iš Sasol ] nusiuntė oficialų laišką klientams (kurį jau gavo [ ExxonMobil ] klientai) tam, kad juos informuotų apie kitą kainos padidinimą 2001 m. sausio 1 d.“, į šį laišką Hu. atsakė elektroniniu laišku taip: „Ačiū, [C.], aš tai žinau.“

74. Šie dokumentai aiškiai įrodo, jog Hu. žinojo apie ExxonMobil dalyvavimą kartelyje, nes jie liudija tai, kad Hu. gavo komercinių duomenų iš kitų dalyvių ir kad ExxonMobil komercinę veiklą koregavo atsižvelgdama į šią informaciją.

75. Bendrasis Teismas mano, kad 2007 m. rugpjūčio 6 d. Hu. sąžiningumo deklaracija nepaneigia šio sprendimo 74 punkte padarytos išvados. Kaip pažymėjo Komisija, šis dokumentas buvo parengtas po to, kai ieškovės gavo pranešimą apie kaltinimus, siekiant Komisijoje apginti jų interesus. Per patikrinimus surasti dokumentai turi didesnę įrodomąją galią nei pareiškimai, kuriuos in tempore suspecto parengė kaltinamų įmonių atstovai ar buvę atstovai ir kuriais siekiama sumažinti jų atsakomybę (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją , T‑59/02, Rink. p. II‑3627, 277 punktą ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Lafarge prieš Komisiją , T‑54/03, neskelbiamo Rinkinyje, 379 punktą).

76. Be to, kaip matyti iš 2000 m. spalio 10 d. ir lapkričio 19 d. elektroninių laiškų (žr. šio sprendimo 71 ir 73 punktus), Hu. perdavė pakankamai informacijos apie konkurentų kainas ir jų komercinį elgesį P. (specialių produktų administratoriui Europos, Afrikos ir Vidurinių Rytų teritorijai), kad šis galėtų suprasti, jog ExxonMobil dalyvauja vykdant antikonkurencinius veiksmus. P. ir toliau iki 2005 m. dirbo ExxonMobil.

77. Galiausiai ieškovės teigia, kad vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą Bendrasis Teismas negali atsižvelgti į šio sprendimo 69–73 punktuose minėtus dokumentinius įrodymus, nes Komisija juos pateikė savo tripliko priede, – tai pavėluotai pateikti įrodymai.

78. Tokiam argumentui negalima pritarti.

79. Pirma, ginčijamo sprendimo 154 konstatuojamojoje dalyje Komisija pateikia nuorodą į dokumentą, minėtą šio sprendimo 69 punkte. Antra, visi šio sprendimo 69–73 punktuose minėti dokumentai buvo surasti ExxonMobil patalpose, o, be to, jie buvo tarp bylos dokumentų, su kuriais ieškovės galėjo susipažinti per administracinę procedūrą, todėl jos žinojo jų turinį. Taigi tai nėra nauja informacija, kurią Komisija pirmą kartą pateikė Bendrajam Teismui. Trečia, reikia pabrėžti, kad nors atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovės pagrindinį dėmesį skyrė Hu. sąžiningumo deklaracijai, Bendrajame Teisme, būtent dublike, jos gerokai išplėtojo ir pagrindė savo teiginį, kad ExxonMobil nežinojo apie kartelį po to, kai išėjo T., ir kad nė vienas jų darbuotojas nežinojo apie tą kartelį po tos datos. Tam, kad būtų užtikrinta Komisijos teisė į gynybą, reikia, kad ji turėtų galimybę paneigti faktines aplinkybes, kurias ieškovės nurodė Bendrajame Teisme remdamosi administracinės bylos dokumentais, su kuriais jos turėjo galimybę susipažinti per procedūrą Komisijoje.

80. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovių argumentą, kad ExxonMobil nežinojo apie savo dalyvavimą kartelyje po to, kai išėjo T.

81. Ketvirta, ieškovės teigia, kad T. dalyvavimas techniniuose susitikimuose neturėjo poveikio, kuris galėtų būti juntamas po paskutinio techninio susitikimo, kuriame jis dalyvavo, t. y. po 2003 m. vasario 27 ir 28 d. susitikimo.

82. Pirma, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 74–80 punktuose, šiuo klausimu pateikti ieškovių argumentai turi būti atmesti, nes jie grindžiami teiginiu, kad T. buvo vienintelis ExxonMobil darbuotojas, žinojęs apie jos dalyvavimą kartelyje.

83. Antra, remiantis teismo praktika, sąžiningo konkurento elgesiui būdingas savarankiškumas nustatant savo politiką, kuria jis ketina vadovautis bendrojoje rinkoje. Net jeigu atitinkama įmonė nedalyvavo vykdant kartelio veiklą po tam tikros datos, galima daryti prielaidą, kad ji atsižvelgė į informaciją, kuria jau pasikeista su konkurentais, siekdama nuspręsti, kaip elgtis rinkoje (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni , C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 121 punktą; Sprendimo Hüls prieš Komisiją , C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 162 punktą ir 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Union Pigments prieš Komisiją , T‑62/02, Rink. p. II‑5057, 39 punktą).

84. Vien tai, kad ExxonMobil nedalyvavo techniniuose susitikimuose nuo 2003 m. vasario 28 d. iki lapkričio 20 d., jai nesukliudė atsižvelgti į informaciją apie konkurentų taikomas kainas, gautą per dešimtis ankstesnių techninių susitikimų, kuriuose ji dalyvavo, ir pasinaudoti rinkų ir klientų pasidalijimo susitarimais, sudarytais per ankstesnius techninius susitikimus.

85. Todėl ginčijamame sprendime Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė dalyvavo kartelyje iki 2003 m. lapkričio 20 d.

86. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovių antrąjį pagrindą.

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, siejamo su teisės klaida, padaryta dėl to, kad apskaičiuojant baudos dydį nebuvo atsižvelgta į tai, jog Exxon iki susijungimo nedalyvavo darant pažeidimą

87. Ieškovės ginčija Esso France skirtos baudos dydžio apskaičiavimą, nes jame neatsispindi tai, kad iki Exxon-Mobil susijungimo 1999 m. lapkričio mėn. Exxon nedalyvavo darant pažeidimą.

Pirminės pastabos

88. 2006 m. gairių 13 punkte numatyta, kad apskaičiuodama baudos dydį Komisija paprastai turi remtis pilnų paskutinių įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų pardavimų verte.

89. Šioje byloje pilni paskutiniai pažeidimo darymo metai yra: įmonėms, kurios kartelyje dalyvavo iki jo pabaigos, – 2004 m., o ExxonMobil  – 2002 m. Vis dėlto Komisija referenciniais metais laikė ne pilnus paskutinius dalyvavimo kartelyje metus, o paskutinių trejų pilnų metų vidurkį motyvuodama 2004 m. įvykusia Sąjungos plėtra (ginčijamo sprendimo 634 konstatuojamoji dalis). Komisija apskaičiavo trejų paskutinių dalyvavimo kartelyje metų pardavimų vertės vidurkį visiems kartelio dalyviams.

90. Be to, Komisija atmetė ieškovių atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktą prašymą atsižvelgti į tai, kad Exxon nedarė pažeidimo iki Exxon-Mobil susijungimo, ir teigė:

„ ExxonMobil prašo Komisijos padalyti ExxonMobil dalyvavimo kartelyje laikotarpį į laikotarpius iki susijungimo ir po jo ir atsižvelgti tik į Mobil pardavimus iki susijungimo siekiant atspindėti tai, kad Exxon nedalyvavo darant pažeidimą. ExxonMobil teigia, kad Komisija turi atsižvelgti ne į 2002 m., o į tai, jog 1992–2000 m. Exxon nedalyvavo darant pažeidimą. Komisija šiam požiūriui nepritaria. 2006 m. gairėse < … > numatyta, kad paprastai kaip į referencinius metus atsižvelgiama į paskutinius pilnus dalyvavimo darant pažeidimą metus, t. y. ExxonMobil  – į 2002 m. ExxonMobil nepateikia jokių argumentų, kodėl to daryti nereikėtų. Atsižvelgdama į tai, kad Exxon ir Mobil susijungė 1999 m., Komisija nemato jokių priežasčių, dėl kurių ji neturėtų atsižvelgti į 2002 m. ExxonMobil pardavimų vertę. Kaip nurodyta 6.2.2 punkte [žr. ginčijamo sprendimo 348–352 konstatuojamąsias dalis], atsakomybė už Mobil dalyvavimą tenka ExxonMobil ir būtent šiai bendrovei yra skirta bauda, todėl reikia atsižvelgti į ExxonMobil pardavimų vertę.“

91. Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia pasakyti, kad Komisija, apskaičiuodama baudos dydį, atsižvelgė į ExxonMobil grupės 2000–2002 m. pardavimų vertės vidurkį. Visų ieškovių, įskaitant Esso France , baudos dydis buvo apskaičiuotas remiantis šia pardavimų verte.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo

92. Ieškovės teigia, kad apskaičiuodama Esso France skirtos baudos dydį Komisija padarė klaidą, kai atsižvelgė į pardavimų, įvykdytų po ExxonMobil grupės susijungimo, vertę (2000–2002 m. vidurkį) ir ją padaugino iš metų (nuo 1992 m. iki 1999 m.), kai tik Mobil ( Mobil France , kuri vėliau buvo prijungta prie Esso France ) dalyvavo kartelyje, o Exxon nebuvo jo narė, skaičiaus.

93. Anot ieškovių, taip Komisija paskyrė tokio paties dydžio baudą Esso France , tarsi Exxon iš tikrųjų būtų dalyvavusi darant pažeidimą šiek tiek daugiau nei septynerius metus iki susijungimo (nuo 1992 m. iki 1999 m.). Toks požiūris nesuderinamas su ginčijamame sprendime konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, jis pažeidžia vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, taip pat Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį ir 2006 m. gaires.

94. Iš pradžių reikia pažymėti, kad, remiantis 2006 m. gairių 6 punktu, su pažeidimu susijusių pardavimų vertės ir pažeidimo trukmės derinys laikomas tinkama pakaitine verte, parodančia ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos darant pažeidimą dalyvaujančios įmonės reikšmę.

95. Pagal teismo praktiką, net jeigu Komisija paprastai gali remtis paskutiniais dalyvavimo darant pažeidimą metais kaip referenciniu laikotarpiu pardavimų vertei apskaičiuoti, tai nereiškia, kad visais atvejais reikia pasirinkti šiuos metus. Turi būti pasirinktas apskaičiavimo metodas, kuris leistų atsižvelgti į kiekvienos susijusios įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą, taip pat į kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo mastą vertinant pagal ekonominę padėtį, buvusią pažeidimo darymo laikotarpiu (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sarrió prieš Komisiją , C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, ir 2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Trioplast Industrier prieš Komisiją , T‑40/06, Rink. p. II‑4893, 92 punktas).

96. Tiek, kiek siekiant nustatyti skirtinų baudų proporcijas reikia remtis įmonių, dalyvavusių darant tą patį pažeidimą, apyvarta, laikotarpį, į kurį turi būti atsižvelgta, reikia apibrėžti taip, kad gauti skaičiai būtų kuo lengviau palyginami. Tai reiškia, kad konkreti įmonė gali reikalauti, jog Komisija jos atžvilgiu remtųsi kitokiu laikotarpiu nei tas, į kurį paprastai atsižvelgiama, tik jeigu įrodo, kad apyvarta, kurią ji pasiekė šiuo laikotarpiu, dėl susijusių su ja aplinkybių neparodo nei tikrojo jos dydžio ir ekonominės galios, nei jos padaryto pažeidimo masto (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fiskeby Board prieš Komisiją , T‑319/94, Rink. p. II‑1331, 42 punktas).

97. Ieškovės neginčija, kad ExxonMobil 2000–2002 m. apyvartos su karteliu susijusioje rinkoje vidurkis teisingai atspindi jos padaryto pažeidimo mastą ir santykinę jos reikšmę kartelyje, kiek tai susiję su laikotarpiu po susijungimo, t. y. nuo 1999 m. lapkričio mėn. iki 2003 m. lapkričio mėn. (ketveri metai). Vis dėlto jos kritikuoja tai, kad bazinis dydis, apskaičiuotas remiantis šia apyvarta, buvo padaugintas iš 11,5 Esso France atveju, ir tai, kad dėl šios priežasties Komisija atsižvelgė į ExxonMobil apyvartą po susijungimo laikotarpiu nuo 1992 m. rugsėjo mėn. iki 1999 m. lapkričio mėn. (septyneri su puse metų), kai tik Mobil dalyvavo kartelyje. Anot ieškovių, po ExxonMobil grupės susijungimo pardavimų vertė neatspindi santykinės Mobil reikšmės darant pažeidimą, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 1992 m. rugsėjo mėn. iki 1999 m. lapkričio mėn.

98. Komisija teigia, kad vidutinė ExxonMobil apyvarta 2000–2002 m. laikotarpiu teisingai atspindi santykinę ExxonMobil reikšmę kartelyje didelę šio kartelio trukmės dalį, t. y. laikotarpiu po susijungimo, todėl šie skaičiai buvo reprezentatyvūs. Be to, ji nurodo didelę diskreciją, kurią ji turi pasirinkdama referencinį laikotarpį, ir teismo praktiką šiuo klausimu.

99. Pirma, remiantis teismo praktika, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje minėti pažeidimo sunkumo ir trukmės kriterijai palieka Komisijai didelę diskreciją apskaičiuojant baudos dydį ir dėl to ji gali nustatyti sankcijas, kurias skiriant atsižvelgiama į atitinkamo elgesio neteisėtumo lygį (2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją , T‑279/02, Rink. p. II‑897, 76 punktas ir 2008 m. spalio 8 d. Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją , T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 37 punktas).

100. Be to, nustatydama baudų, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, dydį Komisija turi laikytis bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų (99 punkte minėtų sprendimų Degussa prieš Komisiją 77 ir 79 punktai ir Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 41 punktas).

101. Antra, pagal teismo praktiką vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tik jeigu panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide , 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją , T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 96 punktas).

102. Šiuo atveju ExxonMobil situacija buvo kitokia nei kitų kartelyje dalyvavusių įmonių, nes beveik pusė jos parafino vaško produkcijos ( Exxon produkcija) nebuvo paveikta kartelio iki Exxon-Mobil susijungimo, įvykusio 1999 m. Vis dėlto Komisija ją vertino taip pat kaip ir kitus kartelio dalyvius, nes atsižvelgė į ExxonMobil pardavimų per trejus paskutinius jos dalyvavimo kartelyje metus vertės vidurkį.

103. Todėl Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

104. Trečia, reikia kartu išnagrinėti kaltinimus, siejamus su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies ir proporcingumo principo pažeidimu.

105. Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatant baudos dydį reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

106. Remiantis teismo praktika, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, turint omenyje, kad galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių reikia rinktis ne tokią varžančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fedesa ir kt. , C‑331/88, Rink. p. I‑4023, 13 punktas ir 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją , C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 96 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją , T‑30/05, neskelbiamo Rinkinyje, 223 punktas).

107. Komisijos pradėtoje procedūroje dėl sankcijų skyrimo už konkurencijos taisyklių pažeidimus šio principo taikymas reiškia, kad baudos neturi būti pernelyg didelės, palyginti su siekiamais tikslais, t. y. palyginti su tų taisyklių paisymu, o įmonei skirta bauda už konkurencijos teisės pažeidimą turi būti proporcinga pažeidimui, vertinamam kaip visuma, atsižvelgiant visų pirma į jo sunkumą ir trukmę (šiuo klausimu žr. 106 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 223 ir 224 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką). Konkrečiai kalbant, proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudos dydį, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai ir objektyviai pateisinamai (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją , T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 226–228 punktai ir 38 punkte minėto Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 171 punktas).

108. Reikia priminti, kad pagal 2006 m. gairių 6 punktą „su pažeidimu susijusio pardavimo vertės ir pažeidimo trukmės derinys yra laikomas tinkama pakaitine verte, parodančia ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos pažeidime dalyvaujančios įmonės reikšmę“. Ši nuostata apima pagal minėtas gaires Komisijos taikyto bendro metodo, pagal kurį konkreti pardavimų referenciniu laikotarpiu vertės dalis (šiuo atveju 18 % parafino vaško pardavimų vertės) dauginama iš dalyvavimo darant pažeidimą metų, pagrindimą.

109. Tai, kad pagal šį metodą bazinis dydis yra aritmetiškai proporcingas dalyvavimo darant pažeidimą trukmei (išskyrus mažą dalį, kurią sudaro „prisijungimo mokestis“), rodo, kad taikant 2006 m. gaires pardavimų vertės ir trukmės derinys turi būti pakaitinė vertė visos dalyvavimo trukmės atžvilgiu, o ne tik paskutinių pilnų dalyvavimo darant pažeidimą metų ar „didelės jų dalies“ atžvilgiu. Be to, tokia išvada darytina remiantis šio sprendimo 95 punkte minėta teismo praktika, pagal kurią turi būti pasirinktas apskaičiavimo metodas, kuris leistų atsižvelgti į kiekvienos susijusios įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą, taip pat į kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo mastą vertinant pagal ekonominę padėtį, buvusią pažeidimo darymo laikotarpiu.

110. Bazinis dydis, apskaičiuotas remiantis referencinio laikotarpio pardavimų verte, padauginta iš trukmės koeficiento, yra tinkama pakaitinė vertė, atspindinti ekonominę situaciją per visą pažeidimo laikotarpį, tik jeigu jo sudėtinė dalis, kuri yra pradinis dydis (pardavimų vertė), bent jau apytiksliai apibūdina visą pažeidimo laikotarpį.

111. Žinoma, diskrecija, kurią Komisija turi apskaičiuodama baudos dydį, leidžia jai įprastomis sąlygomis atsižvelgti į paskutinius dalyvavimo darant pažeidimą metus kaip į referencinį laikotarpį. Toks bendras sprendimas pateisinamas, nes minėta diskrecija leidžia Komisijai neatsižvelgti į pardavimų vertės svyravimus per pažeidimo darymo metus, o pardavimų vertės padidėjimą gali lemti pats kartelis.

112. Vis dėlto tuo atveju, kai susijungimas įvyksta veikiant karteliui, kuriame iki susijungimo dalyvavo tik viena iš šalių, po susijungimo atsiradusio ekonominio vieneto paskutinių pilnų metų pardavimų vertė, padauginta ne tik iš atsiradusio po susijungimo ekonominio vieneto, bet ir šalies, kuri viena dalyvavo kartelyje iki susijungimo, dalyvavimo kartelyje metų skaičiaus, negali būti „tinkama pakaitinė vertė, parodanti ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos darant pažeidimą dalyvaujančios įmonės reikšmę“ per visą dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpį. Po susijungimo atsiradusio ekonominio vieneto pardavimų vertę daugindama ir iš metų, kuriais tik viena iš susijungimo šalių dalyvavo darant pažeidimą, skaičiaus Komisija dirbtinai padidino bazinį baudos dydį tokiu būdu, kuris neatspindi ekonominės situacijos laikotarpiu iki susijungimo.

113. Taip atsitiko nagrinėjamu atveju, nes Komisija apskaičiavo bazinį dydį, pagal kurį nustatomas Esso France baudos dydis, ExxonMobil grupės 2000–2002 m. laikotarpio pardavimų vertę padauginusi iš metų, tarp kurių buvo ir tie, kai tik Mobil dalyvavo kartelyje (nuo 1992 m. iki 1999 m.), skaičiaus. Taip gautas bazinis dydis yra neproporcingas pažeidimo sunkumui, nes tinkamai neatspindi nei Mobil France iki susijungimo padaryto pažeidimo ekonominės svarbos, nei jos santykinės reikšmės kartelyje.

114. Todėl Komisija pažeidė Reglamento 1/2003 23 straipsnio 3 dalį ir proporcingumo principą.

115. Kiti Komisijos argumentai negali paneigti to, kas išdėstyta šio sprendimo 103 ir 114 punktuose.

116. Pirma, Komisija teigia, kad ji atsižvelgė į Exxon-Mobil susijungimą apskaičiuodama baudos dydį, nes Esso Deutschland , EMC ir EMPC buvo pritaikyti trumpesnius laikotarpius atitinkantys koeficientai.

117. Vis dėlto reikia pažymėti, kad į ExxonMobil pardavimų vertę, į kurią Komisija atsižvelgė apskaičiuodama Esso France baudos dydį, yra įtraukta pardavimų, susijusių su „hidrovaško“ veikla, perimta iš Exxon , kuri nedalyvavo kartelyje iki Exxon-Mobil susijungimo, vertė.

118. Todėl šis argumentas turi būti atmestas.

119. Antra, reikia išnagrinėti Komisijos argumentus, susijusius su teismo praktika šiuo klausimu.

120. Pirma, per teismo posėdį Komisija pateikė nuorodą į 2011 m. kovo 3 d. Sprendimą Siemens ir VA Tech Transmission & Distribution prieš Komisiją (T‑122/07–T‑124/07, Rink. p. II‑793, 124 ir 127 punktai), kuriame Bendrasis Teismas patvirtino jos poziciją atsižvelgti į įmonės, įkurtos susijungus Reyrolle Ltd , Schneider Electric High Voltage SA (toliau – SEHV) ir Nuova Magrini Galileo SpA (toliau – Magrini ), pardavimų per paskutinius pilnus mokestinius pažeidimo darymo metus vertę, apskaičiuojant bazinį baudos dydį visoms šioms bendrovėms, nors susijungimas įvyko tik praėjus dvejiems metams nuo tada, kai jos pradėjo daryti pažeidimą.

121. Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymėjo ieškovės, Reyrolle, Schneider Electric High Voltage ir Nuova Magrini Galileo , priešingai nei nagrinėjamu atveju Exxon , iki susijungimo kartelyje dalyvavo atskirai (120 punkte minėto Sprendimo Siemens ir VA Tech Transmission & Distribution prieš Komisiją 19 punktas). Bendrasis Teismas mano, kad ši aplinkybė – tai labai svarbus faktinis skirtumas, todėl Komisija tuo sprendimu negali remtis šioje byloje.

122. Antra, Komisija pateikia nuorodą į 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (T‑175/05, neskelbiamas Rinkinyje, 139–146 punktai), kuris taip pat susijęs su karteliu, kuriam esant ieškovės įgijo bendrovę, nedalyvavusią kartelyje iki koncentracijos.

123. Reikia priminti 122 punkte minėtą Sprendimą Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją , priimtą vadinamojoje monochloracto rūgšties byloje (toliau – AMCA), kurioje Komisija taikė Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – 1998 m. gairės).

124. Bendrasis Teismas 122 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 143 punkte nusprendė, kad atsižvelgus į kiekvienos įmonės apyvartą referenciniais metais, t. y. paskutiniais pilnais nustatyto pažeidimo laikotarpio metais, galima įvertinti kiekvienos įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą bei kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo mastą, o šie elementai yra svarbūs vertinant kiekvienos įmonės padaryto pažeidimo sunkumą.

125. Toliau Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos vertinimą, kuriame ji Akzo Nobel priskyrė prie pirmos pažeidėjų kategorijos, kuriai buvo nustatytas 30 mln. EUR bazinis baudos dydis, priešingai negu Hoechst , kuri priskirta prie antros kategorijos, kuriai nustatytas 21 mln. EUR bazinis baudos dydis ir kuri buvo didžiausia AMCA gamintoja didžiąją savo dalyvavimo darant pažeidimą dalį (nuo 1984 m. iki 1994 m.). Akzo dalyvavo kartelyje nuo 1984 iki 1999 m., tačiau tik 1994 m., susijungusi su Nobel Industrier , kuri dalyvavo kartelyje nuo 1993 m., Akzo Nobel tapo didžiausia AMCA gamintoja ir aplenkė Hoechst .

126. Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad bendras metodas, kurio Komisija laikosi remdamasi 2006 m. gairėmis, labai skiriasi nuo to, kuris taikomas pagal 1998 m. gaires.

127. 1998 m. gairėse nebuvo jokios nuostatos, kuria Komisija būtų įpareigota atsižvelgti į atitinkamų įmonių pardavimų vertę su karteliu susijusioje rinkoje. Bazinis baudos dydis turėjo būti nustatytas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, „faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę daryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektam s“, „specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai“, kad būtų užtikrintas „pakankamas atgrasomasis poveikis“ atitinkamai įmonei.

128. Todėl 1998 m. gairės suteikė Komisijai daug didesnę diskreciją nustatant bazinį baudos dydį, o naudodamasi šia diskrecija ji dažnai suskirstydavo kartelyje dalyvavusias įmones į kelias kategorijas, atsižvelgdama, be kita ko, į atitinkamas jų rinkos dalis. Kita vertus, 2006 m. gairėse Komisija nusistatė metodą, kuris reiškia, kad bazinis baudos dydis turi būti aritmetiškai proporcingas pardavimų vertei, nes šis dydis prilygsta „pardavimo vertės daliai, apskaičiuotai remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintai iš pažeidimo metų skaičiaus“, prie to dydžio pridedama suma, vadinama „prisijungimo mokesčiu“, kurią sudaro nuo 15 iki 25 % pardavimų vertės, siekiant atgrasyti įmones dalyvauti sunkiausiuose susitarimuose.

129. Todėl 122 punkte minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją taikant 1998 m. gaires priimto sprendimo negalima pritaikyti šioje byloje, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime, priimtame remiantis 2006 m. gairėmis, Komisija taikė kitokį metodą.

130. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti pagrįstu pirmą ieškinio pagrindą ir panaikinti su Esso France susijusią ginčijamo sprendimo dalį, kiek tai susiję su parafino vaško pardavimų vertės apskaičiavimu, nenagrinėjant ieškovių kitų kaltinimų ir argumentų. Tokio sprendimo padariniai baudos dydžio nustatymui bus nagrinėjami šio sprendimo 134 ir paskesniuose punktuose.

131. Likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

Dėl naudojimosi neribota jurisdikcija ir galutinio baudos dydžio nustatymo

132. Reikia priminti, kad Komisijos priimtų sprendimų teisėtumo kontrolę papildo neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, remiantis SESV 261 straipsniu. Ši jurisdikcija, be sankcijos teisėtumo paprastos kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, todėl ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą. Taigi, sutartyse nustatyta kontrolė reiškia, kad remdamasis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintais veiksmingos teisminės apsaugos principo reikalavimais Sąjungos teismas atlieka tiek teisinę, tiek faktinę kontrolę ir kad jis turi teisę vertinti įrodymus, panaikinti ginčijamą sprendimą ir pakeisti baudų dydį (šiuo klausimu žr. 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją , C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 60–62 punktus ir 2003 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Motors Nederland ir Opel Nederland prieš Komisiją , T‑368/00, Rink. p. II‑4491, 181 punktą).

133. Todėl naudodamasis neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas savo sprendimo priėmimo dieną turi įvertinti, ar ieškovėms buvo skirta bauda, kurios dydis teisingai atspindi nagrinėjamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, taigi, ar minėtos baudos yra proporcingos Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje numatytiems kriterijams (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją , T‑156/94, Rink. p. II‑645, 584–586 punktus ir 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją , T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 93 punktą). Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad naudojimasis neribota jurisdikcija neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva, ir priminti, kad procesas Sąjungos teismuose vyksta pagal rungimosi principą.

134. Tam, kad būtų pašalinti Komisijos padaryti pažeidimai, nurodyti šio sprendimo 103 ir 114 punktuose, reikia remtis skirtingomis pardavimų vertėmis, kiek tai susiję su laikotarpiu iki Exxon-Mobil susijungimo ir laikotarpiu po jo.

135. Kalbant apie Esso France dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 1999 m. lapkričio 29 d., nesant duomenų apie 1999 m., reikia atsižvelgti į Esso France 2000 m. pardavimų vertę ir ją padauginti iš koeficiento 7,5 tam, kad būtų atspindėta šios pažeidimo dalies trukmė.

136. Kalbant apie Esso France dalyvavimą darant pažeidimą po Exxon-Mobil susijungimo nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2003 m. lapkričio 20 d., reikia atsižvelgti į ExxonMobil grupės pardavimų vertę, Komisijos nustatytą ginčijamame sprendime, t. y. 2000–2002 m. pardavimų vertės vidurkį. Paskui šią sumą reikia padauginti iš koeficiento 4 tam, kad būtų atsižvelgta į šios pažeidimo dalies trukmę.

137. Kiti baudos dydžio apskaičiavimo elementai lieka nepakitę. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad pagal 2006 m. gairių 30 punktą siekdama atgrasyti Komisija dėl ExxonMobil grupės dydžio pritaikė dauginimo koeficientą 2, kurį ji nustatė atsižvelgusi tik į pardavimų vertės sąsają su bendra ExxonMobil apyvarta, kartu užtikrindama dauginimo koeficientų, pritaikytų kitoms kartelyje dalyvavusioms įmonėms, proporcingumą ir nenustatydama minimalaus baudos dydžio, kuris atgrasytų (žr. ginčijamo sprendimo 712 ir 713 konstatuojamąsias dalis). Tokiomis aplinkybėmis, nesant priešingų argumentų ir įrodymų, Bendrasis Teismas mano, kad reikia pasielgti taip pat ir dėl ExxonMobil grupės dydžio Esso France skirtos baudos baziniam dydžiui, apskaičiuotam pagal šio sprendimo 135 ir 136 punktuose aprašytą metodą, pritaikyti dauginimo koeficientą 2. Tai reiškia, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje Esso France skirta bauda turi būti 62 712 895 EUR.

138. Be kuriuo atveju naudodamasis neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas mano, kad toks baudos dydis yra tinkamas, atsižvelgiant į Esso France padaryto pažeidimo sunkumą ir trukmę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

139. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai iš jų padengti savo išlaidas.

140. Šioje byloje Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu pirmą ieškovių pagrindą, siejamą su klaidomis, Komisijos padarytomis apskaičiuojant Esso France skirtos baudos dydį, kiek tai susiję su dalyvavimo kartelyje laikotarpiu iki Exxon-Mobil susijungimo. Su šiuo pagrindu susiję argumentai sudarė didžiąją dalį ieškinio, kuris, beje, buvo gerokai mažesnis už maksimalų paaiškinimų puslapių skaičių, nustatytą Praktinių nurodymų šalims Bendrajame Teisme 15 punkte. Kita vertus, buvo atmesti visi antrojo pagrindo argumentai, kuriais grindžiamas prašymas sumažinti baudą už dalyvavimo kartelyje laikotarpį po Exxon-Mobil susijungimo. Baudos, skirtos solidariai Esso Deutschland , EMPC ir EMC, dydis susijęs tik su šiuo antruoju laikotarpiu. Todėl bylos aplinkybės bus tinkamai įvertintos nusprendus, kad Komisija turi padengti savo ir Esso France patirtas bylinėjimosi išlaidas, o Esso Deutschland , EMPC ir EMC kiekviena turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1. Nustatyti, kad Esso Société anonyme française 2008 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimo C(2008) 5476 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla COMP/39.181 – Žvakių vaškas) 2 straipsnyje skirtos baudos dydis yra 62 712 895 EUR.

2. Atmesti likusią ieškinio dalį.

3. Europos Komisija padengia savo ir Esso Société anonyme française patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Esso Deutschland GmbH , ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA ir Exxon Mobil Corp. padengia kiekviena savo bylinėjimosi išlaidas.

Į viršų

BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. liepos 11 d. ( *1 )

„Konkurencija — Karteliai — Parafino vaško rinka — Parafino šlamo rinka — Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas — Kainų nustatymas ir rinkų pasidalijimas — 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės — Pažeidimo trukmė — Vienodas požiūris — Proporcingumas — Neribota jurisdikcija“

Byloje T‑540/08

Esso Société anonyme française, įsteigta Kurbevua (Prancūzija),

Esso Deutschland GmbH, įsteigta Hamburge (Vokietija),

ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA, įsteigta Antverpene (Belgija),

Exxon Mobil Corp., įsteigta West Trentone, Naujajame Džersyje (Jungtinės Valstijos),

atstovaujamos QC R. Subiotto, advokatų R. Snelders, L.‑P. Rudolf ir M. Piergiovanni,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą F. Castillo de la Torre, padedamo baristerės M. Gray,

atsakovę,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2008 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimą C(2008) 5476 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla COMP/39.181 – Žvakių vaškas) ir prašymo sumažinti ieškovėms skirtos baudos dydį

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz (pranešėjas), teisėjai I. Labucka ir D. Gratsias,

posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. kovo 21 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

Administracinė procedūra ir ginčijamo sprendimo priėmimas

1

2008 m. spalio 1 d. Sprendimu C(2008) 5476 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla COMP/39.181 – Žvakių vaškas) (toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Bendrijų Komisija konstatavo, kad ieškovės Esso Deutschland GmbH, Esso Société anonyme française (toliau – Esso France), ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA (toliau – EMPC) ir Exxon Mobil Corp. (toliau – EMC) (toliau kartu vadinamos ExxonMobil arba ExxonMobil grupė) kartu su kitomis įmonėmis pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (EEE) 53 straipsnio 1 dalį, nes dalyvavo kartelyje, veikiančiame EEE parafino vaško rinkoje ir Vokietijos parafino šlamo rinkoje.

2

Ginčijamo sprendimo adresatės yra ieškovės ir šios bendrovės: ENI SpA, H&R ChemPharm GmbH, H&R Wax Company VertriEB GmbH ir Hansen & Rosenthal KG, Tudapetrol Mineralölerzeugnisse Nils Hansen KG, MOL Nyrt., Repsol YPF Lubricantes y Especialidades SA, Repsol Petróleo SA ir Repsol YPF SA (toliau kartu vadinamos Repsol), Sasol Wax GmbH, Sasol Wax. International AG, Sasol Holding in Germany GmbH ir Sasol Ltd (toliau kartu vadinamos Sasol), Shell Deutschland Oil GmbHShell Deutschland Schmierstoff GmbH, Deutsche Shell GmbH, Shell International Petroleum Company Ltd, The Shell Petroleum Company Ltd, Shell Petroleum NV ir The Shell Transport and Trading Company Ltd (toliau visos kartu vadinamos Shell), RWE Dea AG ir RWE AG (toliau kartu vadinamos RWE), taip pat Total SA ir Total France SA (toliau kartu vadinamos Total) (ginčijamo sprendimo 1 konstatuojamoji dalis).

3

Parafino vaškas išgaunamas iš žalios naftos ją rafinuojant. Parafino vaškas naudojamas tokių produktų, kaip antai žvakių, chemikalų, padangų, kelių transporto priemonėms skirtų produktų gamybai bei gumos, pakuočių, lipnių medžiagų ir kramtomosios gumos pramonėje (ginčijamo sprendimo 4 konstatuojamoji dalis).

4

Parafino šlamas yra parafino vaško gamybai reikalinga žaliava. Parafino šlamas gaunamas perdirbimo įmonėse kaip šalutinis produktas gaminant bazinę alyvą iš žalios naftos. Jis parduodamas ir galutiniams klientams, pavyzdžiui, medžio drožlių plokščių gamintojams (ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamoji dalis).

5

Komisija pradėjo tyrimą po to, kai 2005 m. kovo 17 d. laišku Shell Deutschland Schmierstoff jai pranešė apie kartelio egzistavimą ir pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155) (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis).

6

2005 m. balandžio 28 ir 29 d. Komisija atliko patikrinimus vietoje H&R/Tudapetrol, ENI, MOL ir grupėms Sasol, ExxonMobil, Repsol ir Total priklausiusių bendrovių patalpose pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnio 4 dalį (ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamoji dalis).

7

2007 m. gegužės 29 d. Komisija išsiuntė pranešimą apie kaltinimus šio sprendimo 1 punkte išvardytoms bendrovėms, įskaitant ieškoves (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis). 2007 m. rugpjūčio 21 d. raštu ieškovės atsakė į pranešimą apie kaltinimus.

8

2007 m. gruodžio 10 ir 11 d. Komisija surengė žodinį bylos nagrinėjimą, kuriame dalyvavo ieškovės (ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamoji dalis).

9

Ginčijamame sprendime, atsižvelgusi į turimus įrodymus, Komisija nusprendė, kad adresatės, kurios sudaro EEE parafino vaško ir parafino šlamo gamintojų daugumą, dalyvavo darant vieną, sudėtinį ir tęstinį EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, kuris apėmė EEE teritoriją. Šį pažeidimą sudaro susitarimai ar suderinti veiksmai dėl kainų nustatymo bei keitimasis slapta komercine informacija, susijusia su parafino vašku, ir jos atskleidimas. RWE (vėliau – Shell), ExxonMobil, MOL, Repsol, Sasol ir Total pažeidimas dėl parafino vaško susijęs ir su klientų ar rinkų pasidalijimu. Be to, RWE, ExxonMobil, Sasol ir Total padarytas pažeidimas susijęs ir su Vokietijos rinkoje galutiniams klientams parduotu parafino šlamu (ginčijamo sprendimo 2, 95, 328 konstatuojamosios dalys ir 1 straipsnis).

10

Neteisėtas elgesys pasireiškė per antikonkurencinius susitikimus, dalyvių vadintus „techniniais susitikimais“ ar kartais „Blauer Salon“ susitikimais, ir per „parafino šlamo susitikimus“, kurie buvo skirti būtent su parafino šlamu susijusiems klausimams.

11

Šiuo atveju skirtos baudos apskaičiuotos, remiantis pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C, 210, p. 2; toliau – 2006 m. gairės), galiojusiomis pranešimo apie kaltinimus šio sprendimo 1 punkte nurodytoms bendrovėms pateikimo momentu.

12

Ginčijamame sprendime išdėstytos, be kita ko, tokios nuostatos:

„1 straipsnis

Šios įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnio 1 dalį ir nuo 1994 m. sausio 1 d. EEE susitarimo 53 straipsnį, nes per nurodytus laikotarpius dalyvavo sudarant tęstinį susitarimą ir (arba) atliko suderintus veiksmus bendrosios rinkos, o nuo 1994 m. sausio 1 d. ir EEE parafino vaško sektoriuje:

<…>

Esso Deutschland GmbH: nuo 2001 m. vasario 22 d. iki 2003 m. lapkričio 20 d.;

Esso Société anonyme française: nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 2003 m. lapkričio 20 d.;

ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA: nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2003 m. lapkričio 20 d.;

Exxon Mobil [Corp.]: nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2003 m. lapkričio 20 d.;

<…>

Šių įmonių pažeidimas susijęs ir su Vokietijos rinkoje galutiniams klientams parduotu parafino šlamu per nurodytus laikotarpius:

<…>

Esso Deutschland GmbH: nuo 2001 m. vasario 22 d. iki 2002 m. gruodžio 18 d.;

Esso Société anonyme française: nuo 1999 m. kovo 8 d. iki 2002 m. gruodžio 18 d.;

ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA: nuo 1999 m. lapkričio 20 d. iki 2002 m. gruodžio 18 d.;

Exxon Mobil [Corp.]: nuo 1999 m. lapkričio 20 d. iki 2002 m. gruodžio 18 d.;

<…>

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios baudos:

ENI SpA: 29120000 EUR;

Esso Société anonyme française: 83588400 EUR,

iš kurių bendrai solidariai su:

ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA ir ExxonMobil [Corp] atsako už 34670400 EUR sumokėjimą, iš kurių bendrai ir solidariai su Esso Deutschland GmbH atsako už 27081600 EUR sumokėjimą;

Tudapetrol Mineralölerzeugnisse Nils Hansen KG: 12000000 EUR;

Hansen & Rosenthal KG solidariai su H&R Wax Company VertriEB GmbH: 24000000 EUR,

iš kurių bendrai ir solidariai su:

H&R ChemPharm GmbH atsako už 22000000 EUR sumokėjimą,

MOL Nyrt.: 23700000 EUR;

Repsol YPF Lubricantes y Especialidades SA bendrai ir solidariai su Repsol Petróleo SA ir Repsol YPF SA: 19800000 EUR;

Sasol Wax GmbH: 318200000 EUR,

iš kurių bendrai ir solidariai su:

Sasol Wax International AG, Sasol Holding in Germany GmbH ir Sasol Limited atsako už 250700000 EUR sumokėjimą;

Shell Deutschland Oil GmbH, Shell Deutschland Schmierstoff GmbH, Deutsche Shell GmbH, Shell International Petroleum Company Limited, the Shell Petroleum Company Limited, Shell Petroleum NV ir the Shell Transport and Trading Company Limited: 0 EUR;

RWE‑Dea AG bendrai ir solidariai su RWE AG: 37440000 EUR;

Total France SA bendrai ir solidariai su Total SA: 128163000 EUR.“

Exxon ir Mobil susijungimas ir atsakomybės už pažeidimą priskyrimas ginčijamame sprendime

13

1999 m. lapkričio 30 d.Exxon Corp. įgijo Mobil Corp., o vėliau pavadinimas buvo pakeistas į EMC (toliau – Exxon-Mobil susijungimas). 2003 m. gegužės 6 d. bendrovę Mobil Oil Française (toliau – Mobil France) prisijungė Esso France.

14

Komisija atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimą įvairioms ExxonMobil grupės bendrovėms aprašė, be kita ko, ginčijamo sprendimo 348–352 konstatuojamosiose dalyse:

„6.2.2 ExxonMobil grupė

348)

4 skirsnyje nustatyta, kad savo dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpiu ExxonMobil sudarė slaptą susitarimą tarpininkaujama Mobil [France] (ir jos [teisių ir pareigų perėmėjos]) ir Esso Deutschland darbuotojų.

349)

Mobil [France] dalyvavo kartelyje tarpininkaujama kelių jos darbuotojų nuo pažeidimo pradžios [1992 m. rugsėjo 3 d.] iki jo nutraukimo dienos, t. y. 2003 m. gegužės 6 d.Esso Deutschland, kuriai tarpininkavo jos darbuotojai, kartelyje dalyvavo mažiausiai nuo 2001 m. vasario 22 d. Iš pradžių Komisija ketina šias bendroves pripažinti atsakingomis dėl tiesioginio dalyvavimo kartelyje.

<…>

351)

Bendrovę Mobil [France] prisijungė [Esso France2003 m. gegužės 6 d. <...> ]

352)

Todėl [Esso France] turi būti pripažinta atsakinga už [antikonkurencinę Mobil France] veiklą, [vykdytą iki 2003 m. gegužės 6 d.].“

15

EMPC atsakomybė buvo pripažinta nuo Exxon-Mobil susijungimo, t. y. nuo 1999 m. lapkričio 30 d., remiantis tuo, kad ji buvo Esso Deutschland ir Esso France patronuojančioji bendrovė. EMC atsakomybė buvo pripažinta nuo tos pačios datos remiantis tuo, kad ji buvo EMPC patronuojančioji bendrovė (ginčijamo sprendimo 535 ir 354 konstatuojamosios dalys).

Ieškovėms skirtos baudos dydžio apskaičiavimas

16

Šioje byloje apskaičiuodama bazinį baudos dydį Komisija atsižvelgė į ExxonMobil grupės pardavimų EEE vertės procentinę dalį ir tada taip gautą sumą padaugino iš koeficiento, atspindinčio kiekvienos ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmę.

17

Pirma, Komisija nustatė parafino vaško ir šlamo metinę pardavimų vertę. Kiek tai susiję su parafino vašku, apskaičiuodama vidutinę metinę vertę Komisija rėmėsi ExxonMobil grupės 2000–2002 m. pajamomis. Kiek tai susiję su parafino šlamu, apskaičiuodama vidutinę metinę vertę Komisija rėmėsi ExxonMobil grupės 2000–2001 m. pajamomis. Taip buvo gautos tokios sumos: 19790382 EUR parafino vaško atveju ir 1259217 EUR parafino šlamo atveju. Šios sumos dėl pažeidimo sunkumo buvo padidintos: 18 % – parafino vaško atveju ir 15 % – parafino šlamo atveju.

18

Tuomet Komisija nustatė ieškovių dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, kiek tai susiję su parafino vašku ir parafino šlamu. Šiuo klausimu dėl parafino vaško Komisija konstatavo, kad Esso France darė pažeidimą laikotarpiu, kuris atitinka dauginimo koeficientą 11,5. Esso Deutschland šis koeficientas buvo 3. EMPC ir EMC nustatytas dauginimo koeficientas 4.

19

Antra, remdamasi 2006 m. gairių 25 punktu Komisija prie šių sumų pridėjo papildomą sumą, vadinamą „prisijungimo mokesčiu“, atitinkančią 18 ir 15 % atitinkamai parafino vaško ir parafino šlamo pardavimų vertės.

20

Trečia, nebuvo nustatyta jokių lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, galinčių turėti įtakos baudos dydžiui. Todėl baudų dydžiai nebuvo pakoreguoti dėl tokių aplinkybių.

21

Ketvirta, Komisija konstatavo, kad siekiant atgrasomojo poveikio reikia pritaikyti dauginimo koeficientą dėl ExxonMobil grupės dydžio. Atitinkamai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 2.

22

Penkta, Komisija sumažino baudos dydį 7 % dėl ieškovių pateiktos informacijos ir jų vėlesnio bendradarbiavimo pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju. Taigi galiausiai buvo nustatyti tokie baudų dydžiai: Esso France – 83 588 400 EUR, iš kurių 27081600 EUR mokėtini solidariai su Esso Deutschland, o 34670400 EUR – solidariai su EMPC ir EMC.

Procesas ir šalių reikalavimai

23

2008 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai ieškovės pateikė šį ieškinį.

24

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones jis paprašė šalių raštu atsakyti į tam tikrus klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

25

2011 m. vasario 10 d. laišku Komisija paprašė Bendrojo Teismo pašalinti iš bylos medžiagos tam tikrus ieškovių atsakymo į rašytinius klausimus fragmentus. Ieškovės nesutiko su tokiu prašymu. 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) šį prašymą įtraukė į bylos nagrinėjimą iš esmės.

26

Per 2011 m. kovo 21 d. posėdį išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

27

Atsižvelgdamas į faktines sąsajas su bylomis T‑541/08, Sasol ir kt. prieš Komisiją, T‑543/08, RWE ir RWE Dea prieš Komisiją, T‑544/08, Hansen & Rosenthal ir H&R Wax Company VertriEB prieš Komisiją, T‑548/08, Total prieš Komisiją, T‑550/08, Tudapetrol prieš Komisiją, T‑551/08, H&R ChemPharm prieš Komisiją, T‑558/08 ENI prieš Komisiją, T‑562/08, Repsol YPF Lubricantes y especialidades ir kt. prieš Komisiją ir T‑566/08, Total Raffinage et Marketing prieš Komisiją, ir į pateiktų teisinių klausimų panašumą Bendrasis Teismas nusprendė šioje byloje sprendimą priimti tik įvykus posėdžiams minėtose susijusiose bylose; paskutinis vyko 2013 m. liepos 3 d.

28

Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą,

sumažinti joms skirtą baudą,

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

29

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

atmesti ieškinį,

priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

30

Grįsdamos savo ieškinį ieškovės nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas siejamas su teisės klaida, padaryta apskaičiuojant Esso France skirtos baudos bazinį dydį, nes jis esą neatspindi to, kad prieš susijungimą Exxon nedarė pažeidimo. Antrasis pagrindas siejamas su tariamai klaidingai nustatyta ieškovių dalyvavimo pažeidimo epizoduose, susijusiuose su parafino vašku, pabaigos data.

31

Bendrasis Teismas mano, kad šio ieškinio nagrinėjimą reikia pradėti nuo antrojo pagrindo.

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, siejamo su teisės klaida, tariamai padaryta nustatant ieškovių dalyvavimo darant pažeidimą pabaigos datą

Pirminės pastabos

32

Ieškovės mano, kad Komisija klaidingai konstatavo, jog jų dalyvavimas dviejuose pirmuose pažeidimo epizoduose, susijusiuose su parafino vašku, baigėsi 2003 m. lapkričio 20 d. Jos pabrėžia nedalyvavusios techniniuose susitikimuose, įvykusiuose po 2003 m. vasario 27 ir 28 d. susitikimo.

33

Šiuo atžvilgiu Komisija ginčijamame sprendime nurodė:

„<...>

600)

ExxonMobil pareiškia, kad paskutinis susitikimas, kuriame dalyvavo vienas iš jos atstovų, yra vasario 27 ir 28 d. Miunchene įvykęs techninis susitikimas. Atsakydamas į [M.] (iš Sasol) kvietimą į 2004 m. sausio 15 d. <...> susitikimą, [Hu.] (iš ExxonMobil), be kita ko, teigia: „Darbotvarkės klausimai yra svarbūs mūsų įmonei. Tačiau atrodo, kad ši konkurentų grupė susitinka neturėdama pramoninės prekybos asociacijos paramos, todėl neturi nei struktūros, nei įstatų. Tokia situacija mums kelia nepatogumų ir norėtume pasiūlyti, kad šie susitikimai vyktų [European Wax Federation] žinioje arba kaip techninio komiteto dalis, arba kaip atskiras pakomitetis. ExxonMobil nedalyvaus šiame susitikime nesant įsteigtos pramoninės prekybos asociacijos paramos“. Šis 2003 m. lapkričio 20 d. elektroninis laiškas buvo nusiųstas [M.] iš Sasol, o kopija pridėta [Hu.] vadovams iš ExxonMobil. Komisija neturi jokių įrodymų, kad ExxonMobil ir toliau darė pažeidimą po to, kai buvo išsiųstas šis elektroninis laiškas. Komisija taip pat mano, kad šiuo elektroniniu laišku, adresuotu Sasol (daugumos techninių susitikimų organizatoriui), ExxonMobil viešai atsiribojo nuo kartelio.

601)

Tačiau negalima sutikti su teiginiu, kad ExxonMobil nustojo daryti pažeidimą įvykus 2003 m. vasario 27 ir 28 d. techniniam susitikimui. Nepakanka nedalyvauti susitikimuose, kad būtų nutrauktas dalyvavimas darant pažeidimą. Pagal teismo praktiką reikalaujamas viešas atsiribojimas įvyko tik [Hu.] nusiuntus elektroninį laišką 2003 m. lapkričio 20 d. Tai, kad šios bendrovės nedalyvavimo susitikimuose, kiti dalyviai, įskaitant Sasol, nelaikė tokiu viešu atsiribojimu, įrodo aplinkybė, kad ExxonMobil toliau gaudavo kvietimus į techninius susitikimus, o tai galiausiai išprovokavo [Hu.] elektroninio laiško išsiuntimą 2003 m. lapkričio 20 d.“

34

Ieškovės nesutinka su tokiu vertinimu. Jos teigia, kad jos nedalyvavo techniniuose susitikimuose, vykusiuose po 2003 m. vasario 27 ir 28 d. susitikimo, per kurį jų atstovas techniniuose susitikimuose T. oficialiai informavo kitus dalyvius apie savo neišvengiamą išėjimą iš ExxonMobil (tik nepaskelbė, kas eis jo pareigas ), ir nebuvo informuotos apie jų rezultatus. Taip pat esą nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės, atsistatydinus, o paskui į pensiją išėjus T., žinojo apie jo ankstesnį dalyvavimą darant pažeidimą. Priešingai, esami įrodymai patvirtina, kad techninių susitikimų antikonkurencinį turinį T. sąmoningai slėpė nuo savo vadovų ir kolegų.

35

Todėl jos teigia, kad Komisija turėjo konstatuoti, jog ExxonMobil nustojo dalyvauti kartelyje 2003 m. vasario 28 d., kai įvyko paskutinis susitikimas, kuriame dalyvavo T., arba bet kuriuo atveju tada, kai jis atsistatydino iš Sasol, t. y. 2003 m. kovo 31 d., arba jo išėjimo į pensiją dieną, t. y. 2003 m. birželio 30 d.

Dėl būtinybės ExxonMobil atsiriboti nuo kartelio veiklos, kad būtų nustatyta jos dalyvavimo darant pažeidimą pabaigos data

36

Ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog šiuo atveju, remiantis teismo praktika, reikėjo atsiriboti nuo kartelio veiklos tam, kad būtų konstatuotas ExxonMobil dalyvavimo kartelyje nutraukimas.

37

Tačiau toks argumentas prieštarauja teismo praktikai.

38

Bendrasis Teismas nusprendė, kad konstatuoti, jog įmonė galutinai pasitraukė iš kartelio, galima tik jeigu ji viešai atsiribojo nuo kartelio turinio (2006 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T-329/01, Rink. p. II-3255, 246 punktas ir 2010 m. balandžio 28 d. Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją, T-446/05, Rink. p. II-1255, 241 punktas).

39

Todėl šį argumentą reikia atmesti.

Dėl to, kaip kiti kartelio dalyviai suprato tariamą ExxonMobil atsiribojimą

40

Reikia pabrėžti, kad pagal teismo praktiką tai, kaip kiti kartelio dalyviai supranta atitinkamos įmonės ketinimus, turi lemiamą reikšmę vertinant, ar ji norėjo atsiriboti nuo neteisėto susitarimo (2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C-510/06 P, Rink. p. I-1843, 120 punktas).

41

Šiuo atžvilgiu ieškovės teigia, kad per 2003 m. vasario 27 ir 28 d. susitikimą T. paskelbė apie savo išėjimą nenurodydamas jo pareigas eisiančio asmens, kuris galėtų dalyvauti vėlesniuose susitikimuose. Jos taip pat pateikia nuorodą į Shell pareiškimą, kad, išėjus T., S. iš Sasol nebesiuntė laiškų ExxonMobil apie kainų padidinimą.

42

Iš pradžių, kalbant apie įrodinėjimo priemones, kuriomis galima remtis šiuo atžvilgiu, reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos teisę visų pirma reikia remtis laisvo įrodymų vertinimo principu (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T-50/00, Rink. p. II-2395, 72 punktas).

43

Kalbant apie atskirų įrodymų įrodomąją galią, pažymėtina, kad vienintelis pateiktiems įrodymams vertinti svarbus kriterijus yra jų patikimumas (42 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 72 punktas).

44

Remiantis bendromis įrodinėjimo taisyklėmis, dokumento patikimumas, taigi ir jo įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T-25/95, T-26/95, T-30/95-T-32/95, T-34/95-T-39/95, T-42/95-T-46/95, T-48/95, T-50/95-T-65/95, T-68/95-T-71/95, T-87/95 ir T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink. p. II-491, 1053 ir 1838 punktai).

45

Be to, reikia priminti, kad, atsižvelgiant į tai, jog draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus ir sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, jog šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma slapta, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Todėl negalima reikalauti, kad Komisija pateiktų įrodymų, aiškiai patvirtinančių atitinkamų ūkio subjektų kontaktus. Net jeigu Komisija ir randa dokumentų, jie paprastai yra tik fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 55–57 punktai; taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 64 ir 65 punktus).

46

Ši teismo praktika pagal analogiją taikytina ir norint išsiaiškinti, kaip kiti kartelio nariai supranta tariamą viešą atsiribojimą ir įmonės nenutrūkstamą dalyvavimą minėtame kartelyje laikotarpiu, kai ji nedalyvauja antikonkurenciniuose susitikimuose. Kiti kartelio dalyviai neturi nurodyti, kaip jie supranta kartelio nario, kurio atstovas nedalyvauja tam tikruose antikonkurenciniuose susitikimuose, nenutrūkstamą dalyvavimą, ar šiuo atžvilgiu pateikti kitų įrodymų, kurių data sutampa su pažeidimo data, būtent todėl, kad jie siekia nepateikti jokių aiškių nuorodų į antikonkurencinius susitarimus tam, kad įrodymų prieš juos būtų kuo mažiau. Todėl apie kitų dalyvių suvokimą prireikus reikia spręsti remiantis Komisijos ir Bendrojo Teismo galimai turimų netiesioginių duomenų ir įrodymų visuma.

47

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas, remdamasis bylos medžiagoje esančiais įrodymais, daro išvadą, kad kiti dalyviai nemanė, jog ExxonMobil viešai atsiribojo nuo kartelio iki 2003 m. lapkričio 20 d. jos laiško.

48

Pirma, kaip Komisija teisingai pažymėjo ginčijamame sprendime, Sasol ir toliau iki 2003 m. lapkričio 20 d. siuntė kvietimus į techninius susitikimus, kai buvo atsiųstas Hu. laiškas, kuriame teigiama, kad ExxonMobil„nedalyvaus šiame susitikime nesant įsteigtos pramoninės prekybos asociacijos paramos“, t. y. siuntė iki datos, kai, Komisijos nuomone, ExxonMobil nustojo dalyvauti kartelyje. Jei Sasol būtų maniusi, kad ExxonMobil nustojo būti kartelio dalyvė išėjus T. (nes jis neįvardijo jo pareigas eisiančio asmens), ji nebūtų siuntusi kvietimų ExxonMobil po 2003 m. kovo 31 d.

49

Be to, kaip teigiama 2006 m. gruodžio 18 d.Sasol atsakyme į Komisijos prašymą pateikti informaciją, T. pareigas perėmęs Hu. niekada nedalyvavo techniniuose susitikimuose, bet palaikė dvišalius santykius bent jau su Sasol.

50

Antra, ieškovės negali pagrįstai remtis 2006 m. birželio 16 d.Shell pareiškimu, kad, išėjus T., S. iš Shell nebesiuntė laiškų ExxonMobil apie ExxonMobil kainas. Kaip teisingai pažymi Komisija, šią aplinkybę taip pat galima paaiškinti tuo, kad, išėjus T., S. neturėjo kuo pasitikėti bendrovėje ExxonMobil. Todėl pareiškimas, kuriuo remiasi ieškovės, neįrodo, kad pasikeitė tai, kaip Shell suprato nenutrūkstamą ExxonMobil dalyvavimą kartelyje. Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš to, kas pasakyta šio sprendimo 48 ir 49 punktuose, minėtas pareiškimas neturi jokios įtakos išvadai, kad techninių susitikimų organizatorė Sasol toliau manė, jog ExxonMobil yra kartelio narė.

51

Be to, reikia priminti, kad nagrinėjamą sudėtinį, vieną ir tęstinį pažeidimą sudarė susitarimai arba suderinti veiksmai, susiję su kainų nustatymu ir keitimusi slapta komercine informacija bei jos atskleidimu, taip pat su klientų ar rinkų pasidalijimu. Tai, kad ExxonMobil nebegavo Shell laiškų apie kainas, yra susiję tik su vienu pažeidimo aspektu, t. y. dalimi, susijusia su kainų padidinimo, dėl kurio dalyviai keletą kartų susitarė per techninius susitikimus, kontrolės mechanizmu. Aplinkybė, kad Shell reguliariai nebeteikė ExxonMobil informacijos apie savo naujas kainas, kartelio dalyvių supratimu, neįrodo, jog ExxonMobil neketino laikytis ankstesnių įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė darydama sudėtinį, vieną ir tęstinį pažeidimą.

52

Trečia, iš Hu. sąžiningumo deklaracijos matyti, kad jis atsakė į gautą M. iš Sasol kvietimą dalyvauti techniniame susitikime 2003 m. birželio 26 d., pažymėdamas, jog negali dalyvauti kitame susitikime dėl „prieštaravimų darbotvarkėje“. Be to, į kvietimą dalyvauti 2003 m. rugsėjo 24 d. susitikime, kurį M. gavo 2003 m. liepos 17 d., jis atsakė, kad rugsėjo mėnesio pabaigoje keliaus ir kad „techninis susitikimas neturėtų būti dėl [jo] atidėtas“.

53

Šie Hu. atsakymai taip pat paneigia ieškovių teiginį, kad buvo galvojama, jog ExxonMobil atsiribojo nuo kartelio po to, kai 2003 m. kovo 31 d. atsistatydino T. Pirma, jei kiti kartelio dalyviai būtų galvoję, kad ExxonMobil jau nėra kartelio narė, jos atstovas nebūtų buvęs elektroninių laiškų, kuriais siekiama nustatyti kito techninio susitikimo datą, adresatas. Antra, nėra pagrindo manyti, kad jeigu kartelio dalyviai būtų galvoję, kad ExxonMobil nuo jo atsiribojo, Hu., kai buvo susirašinėjama elektroniniais laiškais siekiant surasti visiems dalyviams tinkamą datą, būtų nurodęs „prieštaravimus darbotvarkėje“, nes toks elgesys kitiems nariams sudarė įspūdį, kad jis ketino nenutrūkstamai dalyvauti.

54

Todėl reikia patvirtinti Komisijos vertinimą, kad, nesant viešo atsiribojimo, iki 2003 m. lapkričio 20 d. kiti dalyviai galvojo, jog ExxonMobil yra kartelio narė.

Dėl ExxonMobil darbuotojų nežinojimo apie pažeidimo darymą išėjus T.

55

Ieškovės teigia, kad nebuvo galima reikalauti viešo ExxonMobil atsiribojimo, nes nėra jokių įrodymų, jog, išėjus T., ExxonMobil žinojo apie jo ankstesnį dalyvavimą darant pažeidimą ir kad esami įrodymai patvirtina priešingai – T. sąmoningai atskleidė antikonkurencinį techninių susitikimų turinį savo vadovybei ir kolegoms.

– Dėl procedūrinių klausimų

56

Reikia priminti, jog Komisija prie savo tripliko pridėjo dokumentinius įrodymus siekdama paneigti ieškovių teiginius, kad T. buvo vienintelis ExxonMobil darbuotojas, žinojęs apie jos dalyvavimą darant pažeidimą.

57

2010 m. gruodžio 21 d. atsakyme į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus ieškovės pateikė išsamias pastabas dėl pridėtų prie tripliko įrodymų, nors šie klausimai nebuvo su jais susiję.

58

Pirma, 2011 m. vasario 10 d. laišku Komisija paprašė Bendrojo Teismo pašalinti iš bylos medžiagos tam tikrus ieškovių atsakymo į rašytinius klausimus fragmentus, o ieškovės 2011 m. kovo 11 d. laiške pareiškė nesutinkančios, kad iš bylos medžiagos būtų pašalinta dalis nagrinėjamo dokumento.

59

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pažymi Komisija, savo atsakyme į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus ieškovės ne tik atsakė į to teismo klausimus ir paaiškino šių atsakymų kontekstą, bet ir atsakė į argumentus, kuriuos Komisija pateikė savo triplike, ir prie jo pridėtus įrodymus.

60

Žinoma, rašytinis atsakymas į tripliką nėra numatytas Procedūros reglamente. Vis dėlto, kadangi Bendrasis Teismas neturėjo galimybės prieš teismo posėdį nuspręsti dėl minėto atsakymo kiekvieno punkto priimtinumo, ieškovės turėjo pagrindo manyti, kad visas jų atsakymas yra pridėtas prie bylos medžiagos, taigi, kad jos neturi per teismo posėdį pakartoti tam tikrų fragmentų, net jeigu jos turėjo tokią galimybę.

61

Be to, Bendrasis Teismas mano, kad ieškovių pastabos dėl pridėtų prie tripliko įrodymų yra naudingos sprendžiant ginčą. Todėl, turint mintyje tai, kad taikydamas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas galėjo paprašyti ieškovių pareikšti poziciją dėl minėtų įrodymų, proceso ekonomiškumo sumetimais jis gali nuspręsti nagrinėjamas pastabas palikti bylos medžiagoje.

62

Todėl, atsižvelgdamas tiek į teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tiek į proceso ekonomiškumą, Bendrasis Teismas nusprendžia atmesti Komisijos prašymą pašalinti iš bylos medžiagos dokumentą ir pridėti prie jos visus ieškovių atsakymus į šio teismo klausimus.

63

Antra, minėtame atsakyme į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus ieškovės teigia, kad Komisija turėjo motyvuoti pavėluotą prie tripliko pridėtų įrodymų pateikimą. Nesant tokių motyvų, minėti įrodymai nepriimtini.

64

Pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 1 dalį bylos šalys gali pateikti naujų įrodymų grįsdamos dublike arba triplike pateikiamus argumentus, tačiau jos turi nurodyti priežastis, dėl kurių uždelsė juos pateikti.

65

Šiuo atveju reikia pabrėžti, jog dublike ieškovės gerokai išplėtojo ir pagrindė savo teiginį, kad ExxonMobil nežinojo apie kartelį po to, kai išėjo T., ir kad nė vienas jų darbuotojas nežinojo apie tą kartelį po tos datos. Vadinasi, kadangi Komisija nurodė šiuos dublike pateiktus argumentus pateikdama prie tripliko pridėtus įrodymus, priežastys, dėl kurių Komisija šiuos įrodymus pirmą kartą pateikė savo triplike, yra aiškiai suprantamos. Be to, reikia pabrėžti, kad per teismo posėdį Komisija dar paaiškino, jog prie tripliko pridėti įrodymai buvo pateikti atsakant į ieškovių argumentus, pateiktus dublike ir jo C 1 priede.

66

Taigi Bendrasis Teismas mano, kad Komisija tinkamai motyvavo, kodėl įrodymai buvo pateikti pavėluotai, todėl juos reikia pripažinti priimtinais.

– Dėl esmės

67

Ieškovės pateikia nuorodą į ExxonMobil darbuotojo Hu., kuriam tuo metu T. buvo pavaldus, sąžiningumo deklaraciją. Jis nurodė, kad jam ruošiantis išvykti T. jį informavo apie Sasol 2003 m. kovo mėn. pabaigoje organizuojamus techninius susitikimus. T. nepaminėjo, kad su rinka susiję klausimai taip pat buvo aptarti. Hu. nurodė, kad nepaskyrė jokio asmens į T. pareigas, bet iš pradžių pats planavo dalyvauti viename iš susitikimų, nes nesuprato, apie ką kalbama šiose techninėse diskusijose per šiuos susitikimus, ir norėjo išsiaiškinti, ar ExxonMobil„verta“ toliau juose dalyvauti. Hu. pabrėžė neturėjęs jokio pagrindo tuo metu įtarti, kad šių susitikimų turinys yra antikonkurencinis ar kad T. reguliariai dalyvavo antikonkurenciniuose susitikimuose, nuo kurių jis turėjo pats atsiriboti ExxonMobil vardu.

68

Reikia pažymėti, kad ieškovių nurodytoms faktinėms aplinkybėms tiesiogiai prieštarauja bylos medžiagoje esantys duomenys, net jeigu atsižvelgdamas į paaiškinimus, ieškovių pateiktus atsakyme į rašytinius klausimus, Bendrasis Teismas nusprendė neatsižvelgti į tam tikrus prie tripliko pridėtus Komisijos dokumentus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Hu. (jis nuo 1996 iki 2000 m. buvo specialių produktų, skirtų tam tikroms Europos Sąjungos valstybėms narėms, administratorius bendrovėje Mobil, o nuo 2000 m. – ExxonMobil grupės vaško ir emulsijų pardavimo administratorius keliuose žemynuose), kuriam T. buvo pavaldus nagrinėjamu laikotarpiu, žinojo apie ExxonMobil dalyvavimą darant pažeidimą.

69

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad 1999 m. birželio 28 d. J. iš Mobil elektroniniame laiške dėl 1999 m. liepos 9 d. Vienoje (Austrija) numatomo techninio susitikimo, skirtame tam tikriems adresatams, įskaitant Hu. ir P. iš ExxonMobil, teigiama, kad „[Sü. iš Sasol] bando susitarti su gamintojais siekdamas praplėsti gamybą, kad būtų sukurtos kliūtys įeiti į rinką“ ir kad, „jo nuomone, Mobil iš principo yra suinteresuota palaikyti S[ü.] nuomonę“ (ginčijamo sprendimo 154 konstatuojamoji dalis).

70

Be to, 1997 m. rugsėjo 12 d. vidiniu elektroniniu laišku Hu. informavo adresatus apie savo ketinimą taikyti Sü. iš Sasol paskelbtą kainos padidinimą. Vienas iš adresatų, t. y. Su. iš ExxonMobil, atsakė taip:

„Ačiū, gera informacija. Norėčiau (norėtume) padrąsinti kitus pasielgti taip pat.“

71

2000 m. spalio 10 d. elektroniniu laišku, kurį Hu. nusiuntė P. ir S. iš ExxonMobil, pažymėta, kad „rinka ruošiasi kainos padidėjimui 15 DEM (140 Vokietijos markių minimalus kainos lygis) 2001 m. sausio mėn.“ Atsakyme į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus ieškovės pateikia kitą paaiškinimą, kad informaciją apie planuojamą kainos padidėjimą Hu. gavo ne iš konkurentų, o iš kitų šaltinių – būtent iš klientų. Vis dėlto toks paaiškinimas turi būti atmestas. Nėra tikėtina, kad ExxonMobil klientai, kurie suinteresuoti žemos kainos išlaikymu, jai galėtų pranešti apie tikslų kainos padidinimo dydį (ir minimalų kainos lygį), taikomą nuo konkrečios datos.

72

2000 m. lapkričio 13 d. elektroniniu laišku Hu. informavo K. iš ExxonMobil apie tai, kad „bendra žinia Europos rinkoje yra 15 % padidinimas“.

73

2000 m. lapkričio 19 d. elektroninis laiškas, kurį Hu. nusiuntė P. iš ExxonMobil, pavadintas „Vaško kainos padidinimas“, parodo, kad Hu. žinojo apie tai, jog konkurentai keitėsi kainų sąrašais. Tame elektroniniame laiške teigiama, kad „[C. iš ExxonMobil] dar gavo informacijos (su vašku susijusių laiškų) (EWF, [Sü.], Total)“. Šis laiškas priklausė prie elektroninių laiškų grupės, įskaitant ankstesnį C. iš ExxonMobil laišką, kuriuo Hu. buvo informuotas apie tai, kad „Total ir [Sü. iš Sasol] nusiuntė oficialų laišką klientams (kurį jau gavo [ExxonMobil] klientai) tam, kad juos informuotų apie kitą kainos padidinimą 2001 m. sausio 1 d.“, į šį laišką Hu. atsakė elektroniniu laišku taip: „Ačiū, [C.], aš tai žinau.“

74

Šie dokumentai aiškiai įrodo, jog Hu. žinojo apie ExxonMobil dalyvavimą kartelyje, nes jie liudija tai, kad Hu. gavo komercinių duomenų iš kitų dalyvių ir kad ExxonMobil komercinę veiklą koregavo atsižvelgdama į šią informaciją.

75

Bendrasis Teismas mano, kad 2007 m. rugpjūčio 6 d. Hu. sąžiningumo deklaracija nepaneigia šio sprendimo 74 punkte padarytos išvados. Kaip pažymėjo Komisija, šis dokumentas buvo parengtas po to, kai ieškovės gavo pranešimą apie kaltinimus, siekiant Komisijoje apginti jų interesus. Per patikrinimus surasti dokumentai turi didesnę įrodomąją galią nei pareiškimai, kuriuos in tempore suspecto parengė kaltinamų įmonių atstovai ar buvę atstovai ir kuriais siekiama sumažinti jų atsakomybę (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T-59/02, Rink. p. II-3627, 277 punktą ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Lafarge prieš Komisiją, T‑54/03, neskelbiamo Rinkinyje, 379 punktą).

76

Be to, kaip matyti iš 2000 m. spalio 10 d. ir lapkričio 19 d. elektroninių laiškų (žr. šio sprendimo 71 ir 73 punktus), Hu. perdavė pakankamai informacijos apie konkurentų kainas ir jų komercinį elgesį P. (specialių produktų administratoriui Europos, Afrikos ir Vidurinių Rytų teritorijai), kad šis galėtų suprasti, jog ExxonMobil dalyvauja vykdant antikonkurencinius veiksmus. P. ir toliau iki 2005 m. dirbo ExxonMobil.

77

Galiausiai ieškovės teigia, kad vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą Bendrasis Teismas negali atsižvelgti į šio sprendimo 69–73 punktuose minėtus dokumentinius įrodymus, nes Komisija juos pateikė savo tripliko priede, – tai pavėluotai pateikti įrodymai.

78

Tokiam argumentui negalima pritarti.

79

Pirma, ginčijamo sprendimo 154 konstatuojamojoje dalyje Komisija pateikia nuorodą į dokumentą, minėtą šio sprendimo 69 punkte. Antra, visi šio sprendimo 69–73 punktuose minėti dokumentai buvo surasti ExxonMobil patalpose, o, be to, jie buvo tarp bylos dokumentų, su kuriais ieškovės galėjo susipažinti per administracinę procedūrą, todėl jos žinojo jų turinį. Taigi tai nėra nauja informacija, kurią Komisija pirmą kartą pateikė Bendrajam Teismui. Trečia, reikia pabrėžti, kad nors atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovės pagrindinį dėmesį skyrė Hu. sąžiningumo deklaracijai, Bendrajame Teisme, būtent dublike, jos gerokai išplėtojo ir pagrindė savo teiginį, kad ExxonMobil nežinojo apie kartelį po to, kai išėjo T., ir kad nė vienas jų darbuotojas nežinojo apie tą kartelį po tos datos. Tam, kad būtų užtikrinta Komisijos teisė į gynybą, reikia, kad ji turėtų galimybę paneigti faktines aplinkybes, kurias ieškovės nurodė Bendrajame Teisme remdamosi administracinės bylos dokumentais, su kuriais jos turėjo galimybę susipažinti per procedūrą Komisijoje.

80

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovių argumentą, kad ExxonMobil nežinojo apie savo dalyvavimą kartelyje po to, kai išėjo T.

81

Ketvirta, ieškovės teigia, kad T. dalyvavimas techniniuose susitikimuose neturėjo poveikio, kuris galėtų būti juntamas po paskutinio techninio susitikimo, kuriame jis dalyvavo, t. y. po 2003 m. vasario 27 ir 28 d. susitikimo.

82

Pirma, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 74–80 punktuose, šiuo klausimu pateikti ieškovių argumentai turi būti atmesti, nes jie grindžiami teiginiu, kad T. buvo vienintelis ExxonMobil darbuotojas, žinojęs apie jos dalyvavimą kartelyje.

83

Antra, remiantis teismo praktika, sąžiningo konkurento elgesiui būdingas savarankiškumas nustatant savo politiką, kuria jis ketina vadovautis bendrojoje rinkoje. Net jeigu atitinkama įmonė nedalyvavo vykdant kartelio veiklą po tam tikros datos, galima daryti prielaidą, kad ji atsižvelgė į informaciją, kuria jau pasikeista su konkurentais, siekdama nuspręsti, kaip elgtis rinkoje (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C-49/92 P, Rink. p. I-4125, 121 punktą; Sprendimo Hüls prieš Komisiją, C-199/92 P, Rink. p. I-4287, 162 punktą ir 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Union Pigments prieš Komisiją, T-62/02, Rink. p. II-5057, 39 punktą).

84

Vien tai, kad ExxonMobil nedalyvavo techniniuose susitikimuose nuo 2003 m. vasario 28 d. iki lapkričio 20 d., jai nesukliudė atsižvelgti į informaciją apie konkurentų taikomas kainas, gautą per dešimtis ankstesnių techninių susitikimų, kuriuose ji dalyvavo, ir pasinaudoti rinkų ir klientų pasidalijimo susitarimais, sudarytais per ankstesnius techninius susitikimus.

85

Todėl ginčijamame sprendime Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė dalyvavo kartelyje iki 2003 m. lapkričio 20 d.

86

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovių antrąjį pagrindą.

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, siejamo su teisės klaida, padaryta dėl to, kad apskaičiuojant baudos dydį nebuvo atsižvelgta į tai, jog Exxon iki susijungimo nedalyvavo darant pažeidimą

87

Ieškovės ginčija Esso France skirtos baudos dydžio apskaičiavimą, nes jame neatsispindi tai, kad iki Exxon-Mobil susijungimo 1999 m. lapkričio mėn. Exxon nedalyvavo darant pažeidimą.

Pirminės pastabos

88

2006 m. gairių 13 punkte numatyta, kad apskaičiuodama baudos dydį Komisija paprastai turi remtis pilnų paskutinių įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų pardavimų verte.

89

Šioje byloje pilni paskutiniai pažeidimo darymo metai yra: įmonėms, kurios kartelyje dalyvavo iki jo pabaigos, – 2004 m., o ExxonMobil – 2002 m. Vis dėlto Komisija referenciniais metais laikė ne pilnus paskutinius dalyvavimo kartelyje metus, o paskutinių trejų pilnų metų vidurkį motyvuodama 2004 m. įvykusia Sąjungos plėtra (ginčijamo sprendimo 634 konstatuojamoji dalis). Komisija apskaičiavo trejų paskutinių dalyvavimo kartelyje metų pardavimų vertės vidurkį visiems kartelio dalyviams.

90

Be to, Komisija atmetė ieškovių atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktą prašymą atsižvelgti į tai, kad Exxon nedarė pažeidimo iki Exxon-Mobil susijungimo, ir teigė:

ExxonMobil prašo Komisijos padalyti ExxonMobil dalyvavimo kartelyje laikotarpį į laikotarpius iki susijungimo ir po jo ir atsižvelgti tik į Mobil pardavimus iki susijungimo siekiant atspindėti tai, kad Exxon nedalyvavo darant pažeidimą. ExxonMobil teigia, kad Komisija turi atsižvelgti ne į 2002 m., o į tai, jog 1992–2000 m. Exxon nedalyvavo darant pažeidimą. Komisija šiam požiūriui nepritaria. 2006 m. gairėse <…> numatyta, kad paprastai kaip į referencinius metus atsižvelgiama į paskutinius pilnus dalyvavimo darant pažeidimą metus, t. y. ExxonMobil – į 2002 m. ExxonMobil nepateikia jokių argumentų, kodėl to daryti nereikėtų. Atsižvelgdama į tai, kad Exxon ir Mobil susijungė 1999 m., Komisija nemato jokių priežasčių, dėl kurių ji neturėtų atsižvelgti į 2002 m. ExxonMobil pardavimų vertę. Kaip nurodyta 6.2.2 punkte [žr. ginčijamo sprendimo 348–352 konstatuojamąsias dalis], atsakomybė už Mobil dalyvavimą tenka ExxonMobil ir būtent šiai bendrovei yra skirta bauda, todėl reikia atsižvelgti į ExxonMobil pardavimų vertę.“

91

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia pasakyti, kad Komisija, apskaičiuodama baudos dydį, atsižvelgė į ExxonMobil grupės 2000–2002 m. pardavimų vertės vidurkį. Visų ieškovių, įskaitant Esso France, baudos dydis buvo apskaičiuotas remiantis šia pardavimų verte.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo

92

Ieškovės teigia, kad apskaičiuodama Esso France skirtos baudos dydį Komisija padarė klaidą, kai atsižvelgė į pardavimų, įvykdytų po ExxonMobil grupės susijungimo, vertę (2000–2002 m. vidurkį) ir ją padaugino iš metų (nuo 1992 m. iki 1999 m.), kai tik Mobil (Mobil France, kuri vėliau buvo prijungta prie Esso France) dalyvavo kartelyje, o Exxon nebuvo jo narė, skaičiaus.

93

Anot ieškovių, taip Komisija paskyrė tokio paties dydžio baudą Esso France, tarsi Exxon iš tikrųjų būtų dalyvavusi darant pažeidimą šiek tiek daugiau nei septynerius metus iki susijungimo (nuo 1992 m. iki 1999 m.). Toks požiūris nesuderinamas su ginčijamame sprendime konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, jis pažeidžia vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, taip pat Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį ir 2006 m. gaires.

94

Iš pradžių reikia pažymėti, kad, remiantis 2006 m. gairių 6 punktu, su pažeidimu susijusių pardavimų vertės ir pažeidimo trukmės derinys laikomas tinkama pakaitine verte, parodančia ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos darant pažeidimą dalyvaujančios įmonės reikšmę.

95

Pagal teismo praktiką, net jeigu Komisija paprastai gali remtis paskutiniais dalyvavimo darant pažeidimą metais kaip referenciniu laikotarpiu pardavimų vertei apskaičiuoti, tai nereiškia, kad visais atvejais reikia pasirinkti šiuos metus. Turi būti pasirinktas apskaičiavimo metodas, kuris leistų atsižvelgti į kiekvienos susijusios įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą, taip pat į kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo mastą vertinant pagal ekonominę padėtį, buvusią pažeidimo darymo laikotarpiu (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sarrió prieš Komisiją, C-291/98 P, Rink. p. I-9991, ir 2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Trioplast Industrier prieš Komisiją, T-40/06, Rink. p. II-4893, 92 punktas).

96

Tiek, kiek siekiant nustatyti skirtinų baudų proporcijas reikia remtis įmonių, dalyvavusių darant tą patį pažeidimą, apyvarta, laikotarpį, į kurį turi būti atsižvelgta, reikia apibrėžti taip, kad gauti skaičiai būtų kuo lengviau palyginami. Tai reiškia, kad konkreti įmonė gali reikalauti, jog Komisija jos atžvilgiu remtųsi kitokiu laikotarpiu nei tas, į kurį paprastai atsižvelgiama, tik jeigu įrodo, kad apyvarta, kurią ji pasiekė šiuo laikotarpiu, dėl susijusių su ja aplinkybių neparodo nei tikrojo jos dydžio ir ekonominės galios, nei jos padaryto pažeidimo masto (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fiskeby Board prieš Komisiją, T-319/94, Rink. p. II-1331, 42 punktas).

97

Ieškovės neginčija, kad ExxonMobil 2000–2002 m. apyvartos su karteliu susijusioje rinkoje vidurkis teisingai atspindi jos padaryto pažeidimo mastą ir santykinę jos reikšmę kartelyje, kiek tai susiję su laikotarpiu po susijungimo, t. y. nuo 1999 m. lapkričio mėn. iki 2003 m. lapkričio mėn. (ketveri metai). Vis dėlto jos kritikuoja tai, kad bazinis dydis, apskaičiuotas remiantis šia apyvarta, buvo padaugintas iš 11,5 Esso France atveju, ir tai, kad dėl šios priežasties Komisija atsižvelgė į ExxonMobil apyvartą po susijungimo laikotarpiu nuo 1992 m. rugsėjo mėn. iki 1999 m. lapkričio mėn. (septyneri su puse metų), kai tik Mobil dalyvavo kartelyje. Anot ieškovių, po ExxonMobil grupės susijungimo pardavimų vertė neatspindi santykinės Mobil reikšmės darant pažeidimą, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 1992 m. rugsėjo mėn. iki 1999 m. lapkričio mėn.

98

Komisija teigia, kad vidutinė ExxonMobil apyvarta 2000–2002 m. laikotarpiu teisingai atspindi santykinę ExxonMobil reikšmę kartelyje didelę šio kartelio trukmės dalį, t. y. laikotarpiu po susijungimo, todėl šie skaičiai buvo reprezentatyvūs. Be to, ji nurodo didelę diskreciją, kurią ji turi pasirinkdama referencinį laikotarpį, ir teismo praktiką šiuo klausimu.

99

Pirma, remiantis teismo praktika, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje minėti pažeidimo sunkumo ir trukmės kriterijai palieka Komisijai didelę diskreciją apskaičiuojant baudos dydį ir dėl to ji gali nustatyti sankcijas, kurias skiriant atsižvelgiama į atitinkamo elgesio neteisėtumo lygį (2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T-279/02, Rink. p. II-897, 76 punktas ir 2008 m. spalio 8 d. Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją, T-69/04, Rink. p. II-2567, 37 punktas).

100

Be to, nustatydama baudų, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, dydį Komisija turi laikytis bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų (99 punkte minėtų sprendimų Degussa prieš Komisiją 77 ir 79 punktai ir Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 41 punktas).

101

Antra, pagal teismo praktiką vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tik jeigu panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T-304/02, Rink. p. II-1887, 96 punktas).

102

Šiuo atveju ExxonMobil situacija buvo kitokia nei kitų kartelyje dalyvavusių įmonių, nes beveik pusė jos parafino vaško produkcijos (Exxon produkcija) nebuvo paveikta kartelio iki Exxon-Mobil susijungimo, įvykusio 1999 m. Vis dėlto Komisija ją vertino taip pat kaip ir kitus kartelio dalyvius, nes atsižvelgė į ExxonMobil pardavimų per trejus paskutinius jos dalyvavimo kartelyje metus vertės vidurkį.

103

Todėl Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

104

Trečia, reikia kartu išnagrinėti kaltinimus, siejamus su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies ir proporcingumo principo pažeidimu.

105

Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatant baudos dydį reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

106

Remiantis teismo praktika, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, turint omenyje, kad galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių reikia rinktis ne tokią varžančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fedesa ir kt., C-331/88, Rink. p. I-4023, 13 punktas ir 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C-180/96, Rink. p. I-2265, 96 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, T‑30/05, neskelbiamo Rinkinyje, 223 punktas).

107

Komisijos pradėtoje procedūroje dėl sankcijų skyrimo už konkurencijos taisyklių pažeidimus šio principo taikymas reiškia, kad baudos neturi būti pernelyg didelės, palyginti su siekiamais tikslais, t. y. palyginti su tų taisyklių paisymu, o įmonei skirta bauda už konkurencijos teisės pažeidimą turi būti proporcinga pažeidimui, vertinamam kaip visuma, atsižvelgiant visų pirma į jo sunkumą ir trukmę (šiuo klausimu žr. 106 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 223 ir 224 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką). Konkrečiai kalbant, proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudos dydį, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai ir objektyviai pateisinamai (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T-43/02, Rink. p. II-3435, 226–228 punktai ir 38 punkte minėto Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 171 punktas).

108

Reikia priminti, kad pagal 2006 m. gairių 6 punktą „su pažeidimu susijusio pardavimo vertės ir pažeidimo trukmės derinys yra laikomas tinkama pakaitine verte, parodančia ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos pažeidime dalyvaujančios įmonės reikšmę“. Ši nuostata apima pagal minėtas gaires Komisijos taikyto bendro metodo, pagal kurį konkreti pardavimų referenciniu laikotarpiu vertės dalis (šiuo atveju 18 % parafino vaško pardavimų vertės) dauginama iš dalyvavimo darant pažeidimą metų, pagrindimą.

109

Tai, kad pagal šį metodą bazinis dydis yra aritmetiškai proporcingas dalyvavimo darant pažeidimą trukmei (išskyrus mažą dalį, kurią sudaro „prisijungimo mokestis“), rodo, kad taikant 2006 m. gaires pardavimų vertės ir trukmės derinys turi būti pakaitinė vertė visos dalyvavimo trukmės atžvilgiu, o ne tik paskutinių pilnų dalyvavimo darant pažeidimą metų ar „didelės jų dalies“ atžvilgiu. Be to, tokia išvada darytina remiantis šio sprendimo 95 punkte minėta teismo praktika, pagal kurią turi būti pasirinktas apskaičiavimo metodas, kuris leistų atsižvelgti į kiekvienos susijusios įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą, taip pat į kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo mastą vertinant pagal ekonominę padėtį, buvusią pažeidimo darymo laikotarpiu.

110

Bazinis dydis, apskaičiuotas remiantis referencinio laikotarpio pardavimų verte, padauginta iš trukmės koeficiento, yra tinkama pakaitinė vertė, atspindinti ekonominę situaciją per visą pažeidimo laikotarpį, tik jeigu jo sudėtinė dalis, kuri yra pradinis dydis (pardavimų vertė), bent jau apytiksliai apibūdina visą pažeidimo laikotarpį.

111

Žinoma, diskrecija, kurią Komisija turi apskaičiuodama baudos dydį, leidžia jai įprastomis sąlygomis atsižvelgti į paskutinius dalyvavimo darant pažeidimą metus kaip į referencinį laikotarpį. Toks bendras sprendimas pateisinamas, nes minėta diskrecija leidžia Komisijai neatsižvelgti į pardavimų vertės svyravimus per pažeidimo darymo metus, o pardavimų vertės padidėjimą gali lemti pats kartelis.

112

Vis dėlto tuo atveju, kai susijungimas įvyksta veikiant karteliui, kuriame iki susijungimo dalyvavo tik viena iš šalių, po susijungimo atsiradusio ekonominio vieneto paskutinių pilnų metų pardavimų vertė, padauginta ne tik iš atsiradusio po susijungimo ekonominio vieneto, bet ir šalies, kuri viena dalyvavo kartelyje iki susijungimo, dalyvavimo kartelyje metų skaičiaus, negali būti „tinkama pakaitinė vertė, parodanti ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos darant pažeidimą dalyvaujančios įmonės reikšmę“ per visą dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpį. Po susijungimo atsiradusio ekonominio vieneto pardavimų vertę daugindama ir iš metų, kuriais tik viena iš susijungimo šalių dalyvavo darant pažeidimą, skaičiaus Komisija dirbtinai padidino bazinį baudos dydį tokiu būdu, kuris neatspindi ekonominės situacijos laikotarpiu iki susijungimo.

113

Taip atsitiko nagrinėjamu atveju, nes Komisija apskaičiavo bazinį dydį, pagal kurį nustatomas Esso France baudos dydis, ExxonMobil grupės 2000–2002 m. laikotarpio pardavimų vertę padauginusi iš metų, tarp kurių buvo ir tie, kai tik Mobil dalyvavo kartelyje (nuo 1992 m. iki 1999 m.), skaičiaus. Taip gautas bazinis dydis yra neproporcingas pažeidimo sunkumui, nes tinkamai neatspindi nei Mobil France iki susijungimo padaryto pažeidimo ekonominės svarbos, nei jos santykinės reikšmės kartelyje.

114

Todėl Komisija pažeidė Reglamento 1/2003 23 straipsnio 3 dalį ir proporcingumo principą.

115

Kiti Komisijos argumentai negali paneigti to, kas išdėstyta šio sprendimo 103 ir 114 punktuose.

116

Pirma, Komisija teigia, kad ji atsižvelgė į Exxon-Mobil susijungimą apskaičiuodama baudos dydį, nes Esso Deutschland, EMC ir EMPC buvo pritaikyti trumpesnius laikotarpius atitinkantys koeficientai.

117

Vis dėlto reikia pažymėti, kad į ExxonMobil pardavimų vertę, į kurią Komisija atsižvelgė apskaičiuodama Esso France baudos dydį, yra įtraukta pardavimų, susijusių su „hidrovaško“ veikla, perimta iš Exxon, kuri nedalyvavo kartelyje iki Exxon-Mobil susijungimo, vertė.

118

Todėl šis argumentas turi būti atmestas.

119

Antra, reikia išnagrinėti Komisijos argumentus, susijusius su teismo praktika šiuo klausimu.

120

Pirma, per teismo posėdį Komisija pateikė nuorodą į 2011 m. kovo 3 d. Sprendimą Siemens ir VA Tech Transmission & Distribution prieš Komisiją (T-122/07-T-124/07, Rink. p. II-793, 124 ir 127 punktai), kuriame Bendrasis Teismas patvirtino jos poziciją atsižvelgti į įmonės, įkurtos susijungus Reyrolle Ltd, Schneider Electric High Voltage SA (toliau – SEHV) ir Nuova Magrini Galileo SpA (toliau – Magrini), pardavimų per paskutinius pilnus mokestinius pažeidimo darymo metus vertę, apskaičiuojant bazinį baudos dydį visoms šioms bendrovėms, nors susijungimas įvyko tik praėjus dvejiems metams nuo tada, kai jos pradėjo daryti pažeidimą.

121

Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymėjo ieškovės, Reyrolle, Schneider Electric High Voltage ir Nuova Magrini Galileo, priešingai nei nagrinėjamu atveju Exxon, iki susijungimo kartelyje dalyvavo atskirai (120 punkte minėto Sprendimo Siemens ir VA Tech Transmission & Distribution prieš Komisiją 19 punktas). Bendrasis Teismas mano, kad ši aplinkybė – tai labai svarbus faktinis skirtumas, todėl Komisija tuo sprendimu negali remtis šioje byloje.

122

Antra, Komisija pateikia nuorodą į 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (T‑175/05, neskelbiamas Rinkinyje, 139–146 punktai), kuris taip pat susijęs su karteliu, kuriam esant ieškovės įgijo bendrovę, nedalyvavusią kartelyje iki koncentracijos.

123

Reikia priminti 122 punkte minėtą Sprendimą Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, priimtą vadinamojoje monochloracto rūgšties byloje (toliau – AMCA), kurioje Komisija taikė Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – 1998 m. gairės).

124

Bendrasis Teismas 122 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 143 punkte nusprendė, kad atsižvelgus į kiekvienos įmonės apyvartą referenciniais metais, t. y. paskutiniais pilnais nustatyto pažeidimo laikotarpio metais, galima įvertinti kiekvienos įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą bei kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo mastą, o šie elementai yra svarbūs vertinant kiekvienos įmonės padaryto pažeidimo sunkumą.

125

Toliau Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos vertinimą, kuriame ji Akzo Nobel priskyrė prie pirmos pažeidėjų kategorijos, kuriai buvo nustatytas 30 mln. EUR bazinis baudos dydis, priešingai negu Hoechst, kuri priskirta prie antros kategorijos, kuriai nustatytas 21 mln. EUR bazinis baudos dydis ir kuri buvo didžiausia AMCA gamintoja didžiąją savo dalyvavimo darant pažeidimą dalį (nuo 1984 m. iki 1994 m.). Akzo dalyvavo kartelyje nuo 1984 iki 1999 m., tačiau tik 1994 m., susijungusi su Nobel Industrier, kuri dalyvavo kartelyje nuo 1993 m., Akzo Nobel tapo didžiausia AMCA gamintoja ir aplenkė Hoechst.

126

Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad bendras metodas, kurio Komisija laikosi remdamasi 2006 m. gairėmis, labai skiriasi nuo to, kuris taikomas pagal 1998 m. gaires.

127

1998 m. gairėse nebuvo jokios nuostatos, kuria Komisija būtų įpareigota atsižvelgti į atitinkamų įmonių pardavimų vertę su karteliu susijusioje rinkoje. Bazinis baudos dydis turėjo būti nustatytas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, „faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę daryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams“, „specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai“, kad būtų užtikrintas „pakankamas atgrasomasis poveikis“ atitinkamai įmonei.

128

Todėl 1998 m. gairės suteikė Komisijai daug didesnę diskreciją nustatant bazinį baudos dydį, o naudodamasi šia diskrecija ji dažnai suskirstydavo kartelyje dalyvavusias įmones į kelias kategorijas, atsižvelgdama, be kita ko, į atitinkamas jų rinkos dalis. Kita vertus, 2006 m. gairėse Komisija nusistatė metodą, kuris reiškia, kad bazinis baudos dydis turi būti aritmetiškai proporcingas pardavimų vertei, nes šis dydis prilygsta „pardavimo vertės daliai, apskaičiuotai remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintai iš pažeidimo metų skaičiaus“, prie to dydžio pridedama suma, vadinama „prisijungimo mokesčiu“, kurią sudaro nuo 15 iki 25 % pardavimų vertės, siekiant atgrasyti įmones dalyvauti sunkiausiuose susitarimuose.

129

Todėl 122 punkte minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją taikant 1998 m. gaires priimto sprendimo negalima pritaikyti šioje byloje, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime, priimtame remiantis 2006 m. gairėmis, Komisija taikė kitokį metodą.

130

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti pagrįstu pirmą ieškinio pagrindą ir panaikinti su Esso France susijusią ginčijamo sprendimo dalį, kiek tai susiję su parafino vaško pardavimų vertės apskaičiavimu, nenagrinėjant ieškovių kitų kaltinimų ir argumentų. Tokio sprendimo padariniai baudos dydžio nustatymui bus nagrinėjami šio sprendimo 134 ir paskesniuose punktuose.

131

Likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

Dėl naudojimosi neribota jurisdikcija ir galutinio baudos dydžio nustatymo

132

Reikia priminti, kad Komisijos priimtų sprendimų teisėtumo kontrolę papildo neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, remiantis SESV 261 straipsniu. Ši jurisdikcija, be sankcijos teisėtumo paprastos kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, todėl ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą. Taigi, sutartyse nustatyta kontrolė reiškia, kad remdamasis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintais veiksmingos teisminės apsaugos principo reikalavimais Sąjungos teismas atlieka tiek teisinę, tiek faktinę kontrolę ir kad jis turi teisę vertinti įrodymus, panaikinti ginčijamą sprendimą ir pakeisti baudų dydį (šiuo klausimu žr. 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C-3/06 P, Rink. p. I-1331, 60–62 punktus ir 2003 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Motors Nederland ir Opel Nederland prieš Komisiją, T-368/00, Rink. p. II-4491, 181 punktą).

133

Todėl naudodamasis neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas savo sprendimo priėmimo dieną turi įvertinti, ar ieškovėms buvo skirta bauda, kurios dydis teisingai atspindi nagrinėjamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, taigi, ar minėtos baudos yra proporcingos Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje numatytiems kriterijams (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, T-156/94, Rink. p. II-645, 584–586 punktus ir 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T-220/00, Rink. p. II-2473, 93 punktą). Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad naudojimasis neribota jurisdikcija neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva, ir priminti, kad procesas Sąjungos teismuose vyksta pagal rungimosi principą.

134

Tam, kad būtų pašalinti Komisijos padaryti pažeidimai, nurodyti šio sprendimo 103 ir 114 punktuose, reikia remtis skirtingomis pardavimų vertėmis, kiek tai susiję su laikotarpiu iki Exxon-Mobil susijungimo ir laikotarpiu po jo.

135

Kalbant apie Esso France dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 1999 m. lapkričio 29 d., nesant duomenų apie 1999 m., reikia atsižvelgti į Esso France 2000 m. pardavimų vertę ir ją padauginti iš koeficiento 7,5 tam, kad būtų atspindėta šios pažeidimo dalies trukmė.

136

Kalbant apie Esso France dalyvavimą darant pažeidimą po Exxon-Mobil susijungimo nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2003 m. lapkričio 20 d., reikia atsižvelgti į ExxonMobil grupės pardavimų vertę, Komisijos nustatytą ginčijamame sprendime, t. y. 2000–2002 m. pardavimų vertės vidurkį. Paskui šią sumą reikia padauginti iš koeficiento 4 tam, kad būtų atsižvelgta į šios pažeidimo dalies trukmę.

137

Kiti baudos dydžio apskaičiavimo elementai lieka nepakitę. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad pagal 2006 m. gairių 30 punktą siekdama atgrasyti Komisija dėl ExxonMobil grupės dydžio pritaikė dauginimo koeficientą 2, kurį ji nustatė atsižvelgusi tik į pardavimų vertės sąsają su bendra ExxonMobil apyvarta, kartu užtikrindama dauginimo koeficientų, pritaikytų kitoms kartelyje dalyvavusioms įmonėms, proporcingumą ir nenustatydama minimalaus baudos dydžio, kuris atgrasytų (žr. ginčijamo sprendimo 712 ir 713 konstatuojamąsias dalis). Tokiomis aplinkybėmis, nesant priešingų argumentų ir įrodymų, Bendrasis Teismas mano, kad reikia pasielgti taip pat ir dėl ExxonMobil grupės dydžio Esso France skirtos baudos baziniam dydžiui, apskaičiuotam pagal šio sprendimo 135 ir 136 punktuose aprašytą metodą, pritaikyti dauginimo koeficientą 2. Tai reiškia, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje Esso France skirta bauda turi būti 62712895 EUR.

138

Be kuriuo atveju naudodamasis neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas mano, kad toks baudos dydis yra tinkamas, atsižvelgiant į Esso France padaryto pažeidimo sunkumą ir trukmę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

139

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai iš jų padengti savo išlaidas.

140

Šioje byloje Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu pirmą ieškovių pagrindą, siejamą su klaidomis, Komisijos padarytomis apskaičiuojant Esso France skirtos baudos dydį, kiek tai susiję su dalyvavimo kartelyje laikotarpiu iki Exxon-Mobil susijungimo. Su šiuo pagrindu susiję argumentai sudarė didžiąją dalį ieškinio, kuris, beje, buvo gerokai mažesnis už maksimalų paaiškinimų puslapių skaičių, nustatytą Praktinių nurodymų šalims Bendrajame Teisme 15 punkte. Kita vertus, buvo atmesti visi antrojo pagrindo argumentai, kuriais grindžiamas prašymas sumažinti baudą už dalyvavimo kartelyje laikotarpį po Exxon-Mobil susijungimo. Baudos, skirtos solidariai Esso Deutschland, EMPC ir EMC, dydis susijęs tik su šiuo antruoju laikotarpiu. Todėl bylos aplinkybės bus tinkamai įvertintos nusprendus, kad Komisija turi padengti savo ir Esso France patirtas bylinėjimosi išlaidas, o Esso Deutschland, EMPC ir EMC kiekviena turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

 

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

 

1.

Nustatyti, kad Esso Société anonyme française2008 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimo C(2008) 5476 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla COMP/39.181 – Žvakių vaškas) 2 straipsnyje skirtos baudos dydis yra 62712895 EUR.

 

2.

Atmesti likusią ieškinio dalį.

 

3.

Europos Komisija padengia savo ir Esso Société anonyme française patirtas bylinėjimosi išlaidas.

 

4.

Esso Deutschland GmbH, ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA ir Exxon Mobil Corp. padengia kiekviena savo bylinėjimosi išlaidas.

 

Czúcz

Labucka

Gratsias

Paskelbta 2014 m. liepos 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: anglų.

Į viršų