Byla T‑138/07

Schindler Holding Ltd ir kt.

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Liftų ir eskalatorių montavimo ir priežiūros rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Manipuliavimas viešaisiais pirkimais – Rinkų pasidalijimas – Kainų nustatymas“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisė į teisingą procesą – Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio netaikymas

(EB 81 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)

2.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas ir skiriamos baudos – Baudžiamasis pobūdis – Nebuvimas

(EB 81 ir 229 straipsniai; Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 5 dalis ir 31 straipsnis)

3.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Kitų įmonių, dalyvavusių darant pažeidimą, pareiškimų panaudojimas kaip įrodymų – Leistinumas – Sąlygos

(EB 81 ir 82 straipsniai)

4.      Institucijų aktai – Pranešimas – Pažeidimai – Poveikis – Termino ieškiniui pareikšti sustabdymas

(EB 230 straipsnio penkta pastraipa ir EB 254 straipsnio 3 dalis)

5.      Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai – Lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro jai 100 % priklausančioms dukterinėms bendrovėms, prezumpcija

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

6.      Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės – Lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro jai 100 % priklausančioms dukterinėms bendrovėms, prezumpcija

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

7.      Sąjungos teisė – Bendrieji teisės principai – Teisinis saugumas – Bausmių teisėtumas – Apimtis

8.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikta diskrecija – Bausmių teisėtumo principo pažeidimas – Nebuvimas – Galimybė numatyti gairėmis padarytus pakeitimus

(EB 229 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis ir 31 straipsnis; Komisijos pranešimai 98/C 9/03 ir 2002/C 45/03)

9.      Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Baudos – Nustatymas – Kriterijai – Bendro baudų lygio padidinimas

(Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

10.    Konkurencija – Baudos – Komisijos kompetencija, pagrįsta Sutartimi

(EB 81, 82 straipsniai, 83 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies a ir d punktai, 202 straipsnio trečia įtrauka ir 211 straipsnio pirma įtrauka; Tarybos reglamentai Nr. 17 ir Nr. 1/2003)

11.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudų nustatymo metodo gairių taikymas – Baudžiamųjų įstatymų negaliojimo atgaline data principo pažeidimas – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

12.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudų nustatymo metodo gairių taikymas – Leistinumas – Teisėtų lūkesčių apsaugos, skaidrumo ir nuspėjamumo principų pažeidimas – Nebuvimas

(Komisijos pranešimas 1998/C 9/03)

13.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymas – Negaliojimo atgal ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimas – Nebuvimas

(Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)

14.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Teisės neteikti parodymų prieš save ir nekaltumo prezumpcijos bei proporcingumo principų pažeidimas – Nebuvimas – Komisijos diskrecijos ribų peržengimas priimant Pranešimą dėl bendradarbiavimo – Nebuvimas

(EB 81 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 18–21 ir 23 straipsniai; Komisijos pranešimo 2002/C 45/03 11 ir 23 punktai)

15.    Sąjungos teisė – Principai – Pagrindinės teisės – Nuosavybės teisė – Apribojimai – Leistinumas

(EB 81, 82 ir 295 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

16.    Konkurencija – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės – Teisinis pobūdis

(Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

17.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Pareiga atsižvelgti į konkretų poveikį rinkai – Nebuvimas – Su pažeidimo pobūdžiu susijusio kriterijaus lemiamas vaidmuo

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)

18.    Konkurencija – Baudos – Sprendimas, kuriuo skiriamos baudos – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(EB 253 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

19.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Pareiga atsižvelgti į rinkos dydį – Nebuvimas

(Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punkto antros pastraipos trečia įtrauka)

20.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Atsižvelgimas į įmonės faktinį ekonominį pajėgumą padaryti žalą – Pareiga nustatyti įmonės dydžiui proporcingą baudą – Nebuvimas – Baudos dydžio nustatymas, remiantis kartelio dalyvių suskirstymu į kategorijas – Sąlygos – Teisminė kontrolė

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)

21.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Pažeidimo nutraukimas prieš įsikišant Komisijai – Sunkaus pažeidimo atvejis – Netaikymas

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto trečia įtrauka)

22.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Komisijos pareiga atsižvelgti į atitinkamos įmonės konkurencijos taisyklių laikymosi programą – Nebuvimas

(EB 81 straipsnis; Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

23.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Baudos sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)

24.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Įmonės elgesys per administracinę procedūrą – Kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės bendradarbiavimo apimties vertinimas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)

25.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijai suteikta diskrecija – Ribos – Proporcingumo principo paisymas – Sąlygos

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

1.      Principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą, yra bendrasis Sąjungos teisės principas, patvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ir užtikrintas Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsniu. Šis principas yra kilęs iš pagrindinių teisių, kurios yra bendrųjų Sąjungos teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktomis nuorodomis, sudedamoji dalis. Nors sukūrę autonominį sąvokos „baudžiamasis kaltinimas“ išaiškinimą Europos žmogaus teisių konvencijos organai parengė pagrindą laipsniškam baudžiamosios 6 straipsnio taikymo srities išplėtimui įtraukiant sritis, kurios formaliai nepriklauso tradicinėms baudžiamosios teisės kategorijoms, pavyzdžiui, finansines sankcijas, skiriamas už konkurencijos teisės pažeidimą, vis dėlto kalbant apie sritis, kurios nepatenka į baudžiamosios teisės branduolį, garantijos, kurios suteikiamos pagal baudžiamąjį šios nuostatos aspektą, nebūtinai turi būti taikomos visu savo griežtumu.

(žr. 51 ir 52 punktus)

2.      Komisijos sprendimai skirti baudas už konkurencijos teisės pažeidimus nėra baudžiamojo pobūdžio. Taigi procedūra, per kurią Komisija priima sprendimą, kuriuo konstatuojamas pažeidimas ir skiriamos baudos ir kuris vėliau gali būti apskųstas Sąjungos teismui, atitinka Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nors Komisija nėra teismas, kaip tai suprantama pagal šios konvencijos 6 straipsnį, vis dėlto per administracinę procedūrą ji privalo laikytis bendrųjų Sąjungos teisės principų.

Be to, Sąjungos teismo vykdoma Komisijos sprendimų kontrole užtikrinama, kad būtų tenkinami sąžiningo proceso, kuris garantuojamas minėtos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, reikalavimai. Šiuo požiūriu būtina, kad suinteresuotoji įmonė dėl bet kokio tokio pobūdžio jos priimto sprendimo galėtų kreiptis į neribotą jurisdikciją turinčią teisminę instituciją, kuri visų pirma turi teisę pakeisti priimtą sprendimą visais klausimais tiek dėl faktinių aplinkybių, tiek dėl teisės. Kai Sąjungos teismas tikrina sprendimo, kuriuo konstatuotas EB 81 straipsnio pažeidimas, teisėtumą, ieškovai gali prašyti jo išsamiai ištirti tiek nustatytas faktines aplinkybes, tiek Komisijos atliktą jų teisinį vertinimą. Be to, kiek tai susiję su baudomis, pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį jis turi neribotą jurisdikciją.

(žr. 53–56 punktus)

3.      Jokia Sąjungos teisės nuostata ar bendrasis principas nedraudžia Komisijai įmonės atžvilgiu remtis kitų įmonių pareiškimais. Jei būtų kitaip, būtų neįmanoma įvykdyti Komisijai nustatytos pareigos įrodyti EB 81 ir 82 straipsniams prieštaraujančius veiksmus ir tai būtų nesuderinama su jai Sutartimi patikėta užduotimi prižiūrėti šių nuostatų tinkamą taikymą. Tačiau dėl dalyvavimo kartelyje kaltinamos įmonės pareiškimas, kurio teisingumą ginčija kelios kitos kaltinamos įmonės, negali būti vertinamas kaip pakankamas nagrinėjamų faktinių aplinkybių įrodymas, jeigu jis neparemtas kitais įrodymais.

(žr. 57 punktą)

4.      Pranešimo apie sprendimą procedūros pažeidimai neturi įtakos paties teisės aktui, todėl negali paveikti jo teisėtumo. Tokie pažeidimai tam tikromis aplinkybėmis gali tik užkirsti kelią EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje numatyto ieškinio pateikimo termino pradžiai. Taip nėra tuo atveju, kai ieškovė neginčijamai susipažino su sprendimo turiniu ir pasinaudojo teise pareikšti ieškinį per tame straipsnyje nurodytą terminą.

(žr. 61 punktą)

5.      Atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, ypač kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės vykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius. Esant tokiai situacijai patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto narės, todėl sudaro vieną įmonę. Taigi aplinkybė, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiajai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą.

Tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui.

Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri turi nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai.

(žr. 69–72, 82 punktus)

6.      Tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, norint inkriminuoti patronuojančiajai bendrovei jos dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus nereikia įrodyti, kad patronuojančioji bendrovė daro įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje buvo padarytas pažeidimas. Kita vertus, tai, kad tarp patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės egzistuoja organizaciniai, ekonominiai ir teisiniai ryšiai, gali įrodyti pirmosios įtaką antrosios strategijai, todėl pateisinti tai, kad jos gali būti suvokiamos kaip vienas ekonominis vienetas. Taigi, jei Komisija įrodo, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, ji gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė įrodytų, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai. Taip pat pažymėtina, kad sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, Komisija gali adresuoti bendrovių grupės patronuojančiajai bendrovei ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė kurstė dukterinę bendrovę padaryti pažeidimą, ir juo labiau ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė dalyvavo darant pažeidimą, o dėl to, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.

Tai, kad patronuojančioji bendrovė nedavė savo dukterinėms bendrovėms nurodymų, kurie leistų arba paskatintų EB 81 straipsniui prieštaraujančius kontaktus, ir nežinojo apie tokius kontaktus, negali įrodyti šių dukterinių bendrovių savarankiškumo. Aplinkybė, kad dukterinės bendrovės keturiose skirtingose šalyse dalyvavo darant atskirus skirtingo pobūdžio pažeidimus, taip pat negali paneigti atsakomybės prezumpcijos, nes pripažindama patronuojančiosios bendrovės atsakomybę už jos dukterinių bendrovių elgesį Komisija nesirėmė galimu konstatuotų pažeidimų lygiagretumu. Taip pat tai, kad patronuojančioji bendrovė priėmė elgesio kodeksą, skirtą užkirsti kelią jų konkurencijos taisyklių pažeidimams, ir atitinkamas gaires, pirma, visiškai nepaneigia jos atžvilgiu konstatuoto pažeidimo fakto ir, antra, neleidžia įrodyti, kad šios dukterinės bendrovės savarankiškai spręsdavo dėl savo komercinės politikos. Atvirkščiai, minėto elgesio kodekso taikymas veikiau liudija apie tai, kad patronuojančioji bendrovė vykdė faktinę savo dukterinių bendrovių komercinės politikos kontrolę.

(žr. 82, 85, 87 ir 88 punktus)

7.      Bausmių teisėtumo principas logiškai kyla iš teisinio saugumo principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas ir pagal kurį visų pirma reikalaujama, kad kiekviena Sąjungos norma, ypač ta, pagal kurią skiriama ar leidžiama skirti sankcijas, būtų aiški ir tiksli, kad suinteresuotieji asmenys galėtų vienareikšmiškai suvokti iš jos išplaukiančias teises ir pareigas ir imtis atitinkamų priemonių.

Bausmių teisėtumo principas, kuris yra bendrųjų Sąjungos teisės principų, kylančių iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, dalis, taip pat buvo įtvirtintas įvairiose tarptautinėse sutartyse, visų pirma Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnyje.

Pagal šį principą reikalaujama, kad įstatyme būtų aiškiai apibrėžti pažeidimai ir už juos skiriamos bausmės. Ši sąlyga tenkinama, jei teisės subjektas iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus pasinaudodamas jos aiškinimu teismų praktikoje gali sužinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą kyla baudžiamoji atsakomybė. Be to, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, įstatymo aiškumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į atitinkamos nuostatos formuluotę, bet ir į patikslinimus, padarytus nusistovėjusioje ir paskelbtoje teismų praktikoje.

Šio principo reikia laikytis tiek baudžiamojo pobūdžio normų, tiek specialių administracinių priemonių, pagal kurias skiriamos administracinės nuobaudos ar leidžiama jas skirti, atveju. Jis galioja ne tik pažeidimo sudėtį nustatančioms normoms, bet ir tokioms normoms, kurios reglamentuoja pirma nurodytų normų pažeidimo pasekmes.

Pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalį nėra būtina, kad nuostatos, kurių pagrindu skiriamos bausmės, būtų suformuluotos taip tiksliai, kad būtų galima visiškai užtikrintai numatyti galimas jų pažeidimo pasekmes. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tai, kad įstatymas suteikia tam tikrą diskreciją, savaime nepažeidžia nuspėjamumo reikalavimo, jei, atsižvelgiant į atitinkamus teisėtus tikslus, yra pakankamai aiškiai nustatyta naudojimosi tokiais įgaliojimais apimtis ir sąlygos, siekiant užtikrinti privatiems asmenims tinkamą apsaugą nuo savivalės. Šiuo klausimu, be paties įstatymo teksto, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia ir į tai, ar nusistovėjusioje ir paskelbtoje teismų praktikoje buvo patikslintos vartojamos neapibrėžtos sąvokos.

(žr. 95–97, 99 punktus)

8.      Kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies teisėtumu bausmių teisėtumo principo atžvilgiu, Sąjungos teisės aktų leidėjas nėra suteikęs Komisijai pernelyg didelės arba savavališkos diskrecijos nustatyti baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą.

Pirma, šia nuostata naudojimasis minėta diskrecija yra apribotas įtvirtinant objektyvius kriterijus, kurių turi laikytis Komisija. Šiuo klausimu, viena vertus, yra nustatytas skaičiais išreikštas ir absoliutus maksimalus baudos dydis, kuris kiekvienai įmonei už kiekvieną pažeidimą apskaičiuojamas taip, kad iš anksto galima numatyti maksimalų galimos baudos dydį. Kita vertus, šia nuostata Komisija įpareigojama kiekvienoje byloje nustatyti baudas atsižvelgiant ne tik į pažeidimo sunkumą, bet ir į jo trukmę.

Antra, naudodamasi savo diskrecija dėl pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamų baudų, Komisija turi paisyti bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų.

Trečia, siekdama užtikrinti savo veiksmų nuspėjamumą ir skaidrumą, Komisija naudojimąsi savo diskrecija taip pat apribojo Pranešime dėl baudų neskyrimo ir sumažinimo kartelių bylose ir Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nusistatytomis elgesio taisyklėmis. Šiuo pranešimu ir šiomis gairėmis, viena vertus, įtvirtintos elgesio taisyklės, nuo kurių Komisija negali nukrypti, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą ir, kita vertus, užtikrinamas suinteresuotųjų įmonių teisinis saugumas, apibrėžus metodą, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamų baudų dydį.

Be to, šių gairių, o vėliau – pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skiriamų baudų nustatymo metodo gairių priėmimas Komisijoje, atsižvelgiant į tai, kad jis patenka į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą teisinio reglamentavimo sritį, tik padėjo aiškiau apibrėžti Komisijai pagal šias nuostatas jau suteiktos diskrecijos taikymo ribas, ir tuo remiantis negalima daryti išvados, kad iš pradžių Sąjungos teisės aktų leidėjas buvo nepakankamai apibrėžęs Komisijos kompetencijos ribas šioje srityje.

Ketvirta, pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį Sąjungos teismas turi neribotą jurisdikciją spręsdamas dėl ieškinių, kuriais ginčijami Komisijos sprendimai skirti baudą, ir gali tiek panaikinti šiuos sprendimus, tiek panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą baudą. Todėl žinomai ir prieinamai Komisijos administracinei praktikai taikoma neribota Sąjungos teismo kontrolė. Ši kontrolė suteikė galimybę, naudojantis nusistovėjusia ir paskelbta teismų praktika, patikslinti neapibrėžtas sąvokas, kurių galėjo būti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje arba Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje. Taigi apdairus ūkio subjektas, prireikus padedamas teisės konsultanto, gali pakankamai tiksliai numatyti už tam tikrą elgesį jam gresiančių baudų apskaičiavimo metodą ir dydį. Tai, kad toks ūkio subjektas negali iš anksto žinoti tikslaus baudų, kurias Komisija skirs kiekvienu konkrečiu atveju, lygio, nėra bausmių teisėtumo principo pažeidimas.

(žr. 101, 102, 105–108 punktus)

9.      Kiek tai susiję su tuo, kad priėmus Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires padidėjo baudų lygis, Komisija bet kuriuo metu gali pakoreguoti baudų lygį, jei tai reikalinga veiksmingam Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymui, todėl tokius administracinės praktikos pokyčius galima laikyti objektyviai pateisintais siekiu apskritai užkirsti kelią Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimams. Taigi baudų lygio pakėlimo atsižvelgiant į bausmių teisėtumo principą negalima savaime laikyti neteisėtu, nes nėra peržengtos Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo ribos.

(žr. 112 punktą)

10.    Kalbant apie Komisijos kompetenciją skirti baudas už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus, pažymėtina, kad teisę skirti tokias baudas visų pirma turi Taryba, kuri šią teisę perdavė Komisijai arba suteikė jai įgyvendinimo įgaliojimus, kaip tai suprantama pagal EB 202 straipsnio trečią įtrauką. Vadovaujantis EB 81, 82 straipsniais, EB 83 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies a ir d punktais bei EB 202 straipsnio trečia įtrauka, šis įgaliojimas iš esmės išplaukia iš Komisijos savarankiškos funkcijos prižiūrėti, kaip taikoma Sąjungos teisė, o kalbant apie EB 81 ir 82 straipsnių taikymą, reglamentais Nr. 17 ir 1/2003 ši funkcija patikslinama, apibrėžiama ir formalizuojama. Taigi šiais reglamentais Komisijai suteiktas įgaliojimas skirti baudas kyla iš pačios Sutarties nuostatų ir turi sudaryti sąlygas veiksmingai taikyti minėtuose straipsniuose numatytus draudimus.

(žr. 115 punktą)

11.    Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintas baudžiamųjų įstatymų negaliojimo atgaline data principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio turi būti laikomasi skiriant baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą ir pagal kurį reikalaujama, kad skirtosios bausmės atitiktų tas, kurios buvo numatytos pažeidimo padarymo metu. Gairių, galinčių pakeisti bendrą Komisijos konkurencijos politiką skiriant baudas, priėmimas iš esmės gali patekti į negaliojimo atgal principo taikymo sritį.

Kiek tai susiję su negaliojimo atgal principo laikymusi Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse, baudų lygio padidinimas atitinka teisinį pagrindą, įtvirtintą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, nes tų gairių 5 punkto a papunktyje aiškiai numatyta, kad skiriamos baudos bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % apyvartos ribos, numatytos šiose nuostatose.

Principinė minėtų gairių naujovė yra ta, kad atskaitos tašku apskaičiuojant baudas laikomas pagrindinės baudos dydis, apibrėžtas atsižvelgiant į gairėse nustatytas ribas, o šios ribos atspindi skirtingą pažeidimų sunkumo laipsnį, tačiau savaime nėra susijusios su atitinkama apyvarta. Taigi šis metodas iš esmės paremtas baudų tarifikacija, nors ji yra santykinė ir lanksti.

Aplinkybė, kad Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai neperžengiant reglamentais Nr. 17 ir 1/2003 nustatytų ribų padidinti baudų lygį, jei to reikia Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Atvirkščiai, dėl veiksmingo Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo veikiau reikalaujama, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį prie šios politikos poreikių.

Iš to išplaukia, kad įmonės, dėl kurių buvo pradėta administracinė procedūra, per kurią gali būti paskirta bauda, negali turėti teisėtų lūkesčių, jog Komisija neviršys anksčiau skirtų baudų lygio arba taikys tą patį baudų apskaičiavimo metodą. Todėl šios įmonės privalo turėti omenyje, kad Komisija bet kada gali nuspręsti pakelti baudų lygį, palyginti su anksčiau taikytomis baudomis.

Šiomis aplinkybėmis minėtomis gairėmis nepažeidžiamas negaliojimo atgaline data principas dėl to, kad jos tariamai nulėmė didesnių baudų, palyginti su anksčiau taikytosiomis, skyrimą arba kad buvo peržengtos nuspėjamumo ribos. Gaires ir ypač jose nustatytą naują baudų apskaičiavimo metodą, kuris tariamai sugriežtino skiriamų baudų lygį, buvo galima protingai numatyti.

(žr. 118 ir 119, 123–128, 133 punktus)

12.    Komisija paskelbė Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires, kuriose nustatė baudų apskaičiavimo metodą, kurį įsipareigojo taikyti kiekvienu konkrečiu atveju, siekdama būtent skaidrumo ir didesnio suinteresuotųjų įmonių teisinio saugumo. Priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi viešai paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą. Gairėse bendrai ir abstrakčiai nustatytas metodas, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama baudų dydį, todėl jomis užtikrinamas įmonių teisinis saugumas. Kita vertus, apdairus ūkio subjektas, prireikus padedamas teisės konsultanto, gali pakankamai tiksliai numatyti už tam tikrą elgesį jam gresiančių baudų apskaičiavimo metodą ir dydį. Tiesa, atsižvelgdamas į šias gaires, ūkio subjektas negali iš anksto žinoti tikslaus baudų, kurias Komisija skirs kiekvienu konkrečiu atveju, dydžio. Tačiau dėl pažeidimų, už kuriuos Komisija baudžia, sunkumo baudžiamieji ir atgrasymo tikslai pateisina tai, kad įmonės negali įvertinti naudos, kurią gautų dalyvaudamos darant tam tikrą pažeidimą, iš anksto atsižvelgdamos į baudos, kuri joms būtų skirta už tokį neteisėtą elgesį, dydį.

(žr. 135–136, 201 ir 202 punktus)

13.    Nustatant baudų, skiriamų už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą, dydį atsižvelgimas į Pranešimą dėl baudų neskyrimo ir sumažinimo kartelių bylose nepažeidžia nei negaliojimo atgal principo, nei teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Pirmasis iš šių dviejų principų neprieštarauja tam, kad būtų taikomos gairės, kuriomis tariamai buvo sugriežtintas baudų lygis, jeigu jomis įgyvendinamą politiką buvo galima protingai numatyti. Kiek tai susiję su antruoju principu, ūkio subjektai neturėtų savo teisėtų lūkesčių grįsti tuo, kad esama situacija, kurią institucijos gali pakeisti naudodamosi savo diskrecija, nepasikeis.

(žr. 143 ir 144 punktus)

14.    Nors tiesa, kad remiantis bendraisiais Sąjungos teisės principais, kurių sudedamoji dalis yra pagrindinės teisės ir kuriais remiantis turi būti aiškinami visi Sąjungos teisės aktai, įmonės turi teisę nebūti Komisijos verčiamos prisipažinti dalyvavusios darant konkurencijos taisyklių pažeidimą, tai Komisijai netrukdo nustatant baudos dydį atsižvelgti į pagalbą, kurią savo gera valia jai suteikė įmonė, kai buvo siekiama įrodyti pažeidimą. Šiuo atžvilgiu bendradarbiavimas pagal Pranešimą dėl baudų neskyrimo ir sumažinimo kartelių bylose yra visiškai savanoriškas atitinkamos įmonės aktas. Ji nė kiek nėra verčiama pateikti įrodymų, susijusių su tariamu karteliu. Taigi bendradarbiavimo mastas, kurį įmonė pasirenka per administracinę procedūrą, yra vien jos laisvo pasirinkimo rezultatas ir jokiu būdu nėra primetamas Pranešimu dėl bendradarbiavimo. Be to, pagal jokią šio pranešimo nuostatą nereikalaujama, kad atitinkama įmonė neginčytų arba netaisytų kitos įmonės nurodytų klaidingų faktinių aplinkybių.

Šiuo pranešimu taip pat nėra pažeidžiamas in dubio pro reo principas arba nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas, be kita ko, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje; jis yra viena pagrindinių teisių, kurios, remiantis Teisingumo Teismo praktika, taip pat patvirtina ES 6 straipsnio 2 dalyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnyje, pripažįstamos Sąjungos teisės sistemoje. Atitinkamos įmonės bendradarbiavimas pagal šį pranešimą, viena vertus, yra visiškai savanoriškas ir jame nėra nustatyta jokio įpareigojimo įmonei pateikti įrodymų ir, kita vertus, neturi įtakos Komisijos, kuriai tenka našta įrodyti savo konstatuotus pažeidimus, pareigai pateikti įrodymų, teisiniu požiūriu pakankamai patvirtinančių pažeidimą sudarančias faktines aplinkybes. Šiuo tikslu, nepažeisdama nekaltumo prezumpcijos principo, Komisija gali remtis ne tik dokumentais, kuriuos rado atlikusi patikrinimus pagal reglamentus Nr. 17 ir 1/2003 arba kuriuos gavo išsiuntusi prašymus pateikti informacijos pagal minėtus reglamentus, bet ir įrodymais, kuriuos įmonė jai savanoriškai pateikė bendradarbiaudama pagal šį pranešimą.

Pranešimu dėl bendradarbiavimo taip pat nepažeidžiamas proporcingumo principas. Šis pranešimas yra tinkama ir būtina priemonė siekiant įrodyti slaptus horizontalius kartelius ir atitinkamai paveikti įmonių elgesį, priverčiant jas laikytis konkurencijos taisyklių. Net jei Reglamento Nr. 1/2003 18–21 straipsniuose numatyti instrumentai, t. y. prašymai pateikti informaciją ir patikrinimai, yra būtinos priemonės persekiojant už konkurencijos teisės pažeidimus, slaptus kartelius dažnai sunku atskleisti ir tirti be atitinkamų įmonių bendradarbiavimo. Taigi kartelio dalyvis, kuris nori nutraukti savo dalyvavimą kartelyje, gali būti atgrasytas nuo pranešimo Komisijai apie kartelį dėl jam gresiančios didelės baudos. Numačius atleidimą nuo baudų arba didelį baudos sumažinimą įmonėms, kurios pateikia Komisijai horizontalaus kartelio įrodymus, Pranešimu dėl bendradarbiavimo siekiama išvengti situacijos, kai toks kartelio dalyvis atsisakytų informuoti Komisiją apie kartelio egzistavimą.

Galiausiai Komisija, neviršydama Reglamento Nr. 1/2003 jai suteiktų įgaliojimų, Pranešime dėl bendradarbiavimo nusistatė elgesio taisykles, kuriomis, naudodamasi savo diskrecija skirti baudas, turi vadovautis tam, kad atsižvelgtų, be kita ko, į įmonių elgesį per administracinę procedūrą ir taip geriau užtikrintų vienodą požiūrį į atitinkamas įmones. Komisija turi teisę, bet ne pareigą skirti baudą įmonei, padariusiai EB 81 straipsnio pažeidimą. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nėra pateiktas galutinis kriterijų, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti nustatydama baudos dydį, sąrašas. Todėl įmonės elgesys per administracinę procedūrą gali būti viena iš aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti nustatant baudos dydį.

(žr. 149 ir 150, 153, 155, 160, 162 ir 163, 168 ir 169, 171, 174–176 punktus)

15.    Bendrijos įgaliojimai turi būti įgyvendinami laikantis tarptautinės teisės. Nuosavybės teisė ne tik saugoma pagal tarptautinę teisę, bet ir yra bendrųjų Sąjungos teisės principų dalis. Tačiau tarptautinės teisės viršenybė Sąjungos teisės atžvilgiu netaikoma pirminei teisei ir būtent bendriesiems principams, kurių dalis yra pagrindinės teisės. Šiuo atžvilgiu nuosavybės teisė nėra absoliuti prerogatyva ir turi būti vertinama lyginant su jos socialine funkcija. Todėl gali būti nustatyti naudojimosi nuosavybės teise apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, iš esmės pažeidžiantis šios garantuojamos teisės esmę. Kadangi EB 81 ir 82 straipsnių taikymas yra vienas iš bendrojo Bendrijos intereso aspektų, pagal šiuos straipsnius gali būti apribotas naudojimasis nuosavybės teise, jei šis apribojimas nėra neproporcingas ir nepažeidžia pačios šios teisės esmės.

(žr. 187–190 punktus)

16.    Nors Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės negali būti kvalifikuotos kaip teisės norma, kurios administracija turi paisyti bet kuriuo atveju, vis dėlto jose nustatyta elgesio taisyklė, nurodanti administracijos praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju ji negali nukrypti, nenurodžiusi vienodo požiūrio principą atitinkančių priežasčių. Priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi viešai paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą. Be to, minėtose gairėse bendrai ir abstrakčiai nustatytas metodas, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama baudų dydį, todėl jomis užtikrinamas įmonių teisinis saugumas.

(žr. 200–202 punktus)

17.    Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų sunkumas turi būti vertinamas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, konkrečiomis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra.

Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 1A punkto pirmą pastraipą Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, konkrečią įtaką rinkai turi išnagrinėti tik tuomet, jei ši įtaka gali būti įvertinta. Norėdama įvertinti šią įtaką, Komisija turi atsižvelgti į įprastą konkurenciją, kuri būtų buvusi, jei nebūtų buvę pažeidimo. Kadangi ieškovės neįrodo, kad buvo galima įvertinti konkrečią kartelių įtaką, Komisija neprivalo atsižvelgti į konkrečią pažeidimų įtaką, vertindama jų sunkumą. Antikonkurencinės praktikos įtaka savaime nėra lemiamas kriterijus vertinant pažeidimo sunkumą. Su tam tikro elgesio ketinimais susiję aspektai gali turėti daugiau reikšmės, nei su šia įtaka susiję aspektai visų pirma tada, kai savo prigimtimi tai yra sunkus pažeidimas, pavyzdžiui, rinkos padalijimas. Atitinkamai pažeidimo pobūdis vaidina lemiamą vaidmenį apibūdinant pažeidimus kaip „labai sunkius“. Iš labai sunkių pažeidimų aprašymo minėtose gairėse matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kuriais, be kita ko, siekiama pasidalyti rinkas, vien dėl savo pobūdžio gali būti pripažinti „labai sunkiais“ ir nebūtina apibūdinti tokių veiksmų konkrečiai pagal jų įtaką arba geografinį paplitimą, o dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į konkrečią pažeidimų įtaką, negalėjo būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Tokiomis aplinkybėmis, nepaisant tariamai skirtingos kartelių struktūros, Komisijos sprendime konstatuoti konkurencijos taisyklių pažeidimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių EB 81 straipsnio pažeidimų, nes jų dalyką sudaro slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros bei modernizavimo. Be sunkių konkurencijos trukdymų, kuriuos sukelia tokie karteliai, jais, įpareigojant šalis paisyti įvairių, dažnai nacionalinėmis sienomis apribotų, rinkų, šios rinkos taip pat atribojamos ir taip paneigiamas pagrindinis EB sutartyje numatytas Bendrijos rinkos integracijos tikslas. Todėl tokie pažeidimai, ypač jei tai yra horizontalūs karteliai, taip pat pripažįstami ypač sunkiais arba akivaizdžiais pažeidimais.

(žr. 198, 214 ir 215, 221–223, 234 ir 235, 254 punktus)

18.    Kiek tai susiję su Komisijos sprendimais, kuriais konstatuojamas Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimas ir skiriamos baudos, esminis formos reikalavimas, kaip antai pareiga motyvuoti, įvykdomas Komisijai savo sprendime nurodžius vertinimo kriterijus, kurie leido jai nustatyti pažeidimo sunkumą ir trukmę, ir ji neprivalo pateikti išsamesnės informacijos arba skaičių, susijusių su baudos apskaičiavimo būdu. Kadangi ginčijamame sprendime Komisija nurodo, kad pradinės baudos buvo nustatytos atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir atitinkamos geografinės rinkos dydį ir kad ji išnagrinėjo pažeidimų sunkumą atsižvelgusi į pažeidimo dalyvių požymius ir kiekvieno pažeidimo atveju diferencijavo atitinkamas įmones pagal jų apyvartą, susijusią su produktais, dėl kurių atitinkamoje pažeidimo paveiktoje šalyje buvo sudarytas kartelis, ginčijamame sprendime išdėstyta pakankamai vertinimo kriterijų, kurie leido Komisijai nustatyti konstatuotų pažeidimų sunkumą laikantis EB 253 straipsnio.

(žr. 203, 240, 243–245 punktus)

19.    Kiek tai susiję su Komisijos sprendimais, kuriais konstatuojamas Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimas ir skiriamos baudos, atitinkamos rinkos dydis iš esmės yra ne privalomas veiksnys, o tik vienas iš reikšmingų veiksnių vertinant pažeidimo sunkumą, ir Komisija neprivalo apibrėžti atitinkamos rinkos arba įvertinti jos dydžio, jei nagrinėjamo pažeidimo dalykas yra antikonkurencinis. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nenumatyta, kad baudų dydis apskaičiuojamas pagal bendrąją apyvartą arba pagal įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje. Vis dėlto gairėse taip pat nedraudžiama į tokią apyvartą atsižvelgti nustatant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kai to reikia atsižvelgiant į aplinkybes.

Tokiomis aplinkybėmis už Liuksemburge padarytą pažeidimą nustatytos pradinės baudos, sudarančios pusę minimalios ribos, kurios pagal gaires labai sunkaus pažeidimo atveju paprastai turi būti laikomasi, nėra per didelės.

(žr. 247 ir 248 punktus)

20.    Apskaičiuojant pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamas baudas, diferencijuotas atitinkamų įmonių vertinimas neatsiejamai susijęs su pagal šią nuostatą Komisijai suteiktų įgaliojimų įgyvendinimu. Naudodamasi savo diskrecija Komisija turi individualizuoti sankciją, atsižvelgdama į atitinkamų įmonių veiksmus ir požymius, kad kiekvienu atveju būtų užtikrintas visiškas Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumas. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nustatyta, kad, esant tam tikram pažeidimo sunkumo laipsniui, jei pažeidimą padaro kelios įmonės (pavyzdžiui, kartelio atveju), gali prireikti pakoreguoti bendrą pradinį dydį, kad būtų nustatytos konkrečios pradinės baudos, kuriomis būtų atsižvelgta į kiekvienos įmonės dydį ir tikrąją jos pažeidimo įtaką konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės. Ypač būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams.

Be to, Sąjungos teisėje nėra bendrai taikomo principo, kad sankcija turi būti proporcinga įmonės dydžiui produktų rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas.

Galiausiai, kiek tai susiję su pažeidimo sunkumo vertinimu, remiantis kartelio dalyvių suskirstymu į kategorijas, siekdamas įvertinti, ar toks suskirstymas yra suderinamas su vienodo požiūrio ir proporcingumo principais, Sąjungos teismas, tikrindamas Komisijos pasinaudojimo šioje srityje turima diskrecija teisėtumą, turi apsiriboti patikrinimu, ar šis suskirstymas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas. Be to, pagal minėtas baudų nustatymo metodo gaires vienodos sankcijos už tokį patį elgesį principas tam tikrais atvejais gali lemti, kad atitinkamoms įmonėms bus nustatyti skirtingi dydžiai, ir ši diferenciacija nepriklausys nuo aritmetinių skaičiavimų.

(žr. 255–258, 263, 265 punktus)

21.    Į Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto trečioje įtraukoje numatytą lengvinančią aplinkybę negalima atsižvelgti, kai pažeidimas jau buvo nutrauktas iki Komisijai pirmą kartą įsikišant. Klausimas dėl lengvinančios aplinkybės, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, taikymo logiškai gali kilti, tik jei nutraukti savo antikonkurencinius veiksmus atitinkamas įmones paskatino Komisijos įsikišimas. Šios nuostatos tikslas – skatinti įmones nedelsiant nutraukti antikonkurencinius veiksmus, kai Komisija pradeda tyrimą šiuo klausimu, todėl pagal šią nuostatą bauda negali būti mažinama tuo atveju, kai pažeidimas buvo baigtas prieš Komisijai pirmą kartą įsikišant. Baudos sumažinimas tokiomis aplinkybėmis reikštų dvigubą atsižvelgimą kartu su tuo, kad apskaičiuojant baudų dydį paisoma pažeidimų trukmės.

(žr. 274 punktą)

22.    Tai, kad Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusi įmonė priėmė konkurencijos taisyklių laikymosi programą, neįpareigoja Komisijos dėl šios aplinkybės sumažinti baudą. Be to, nors svarbu, kad įmonė imtųsi priemonių, siekdama ateityje užkirsti kelią naujiems savo darbuotojų daromiems Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimams, tokių priemonių ėmimasis nekeičia konstatuoto pažeidimo fakto. Todėl Komisija neprivalo tokių veiksmų vertinti kaip lengvinančios aplinkybės, ypač kai ginčijamu sprendimu konstatuoti pažeidimai yra akivaizdus EB 81 straipsnio pažeidimas.

(žr. 282 punktą)

23.    Pranešimas dėl baudų neskyrimo ir sumažinimo kartelių bylose yra instrumentas, kuriuo siekiama patikslinti kriterijus, kuriuos, laikydamasi aukštesnės galios teisės normų, Komisija ketina taikyti, kai naudojasi savo diskrecija nustatydama baudas, skirtas už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą. Iš to kyla šios diskrecijos apsiribojimas, kuris vis dėlto nėra nesuderinamas su didelės Komisijos diskrecijos išsaugojimu.

Taigi Komisija turi didelę diskreciją vertinti, ar įrodymai, kuriuos pateikė įmonė, paprašiusi taikyti Pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal minėto pranešimo 21 dalį.

Taip pat konstatavusi, kad įrodymai turi didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį, Komisija turi diskreciją nustatyti tikslų baudos sumažinimo atitinkamai įmonei lygį. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmoje pastraipoje numatytos baudos dydžio sumažinimo ribos skirtingoms nurodytoms įmonių kategorijoms. Atsižvelgiant į minėtą diskreciją, Sąjungos teismas gali skirti sankciją tik už akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą.

Tokiomis aplinkybėmis Komisija akivaizdžiai neperžengia savo diskrecijos ribų, kai konstatuoja, kad pareiškimas, kuriuo tik iš dalies patvirtinamas Komisijos jau turimas pareiškimas, neturi didelės papildomosios vertės, nes toks pareiškimas labai nepalengvina jos užduoties, todėl yra nepakankamas pagrindas pateisinti baudos sumažinimą dėl bendradarbiavimo.

(žr. 295 ir 296, 298–300, 309, 311 punktus)

24.    Vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą per administracinę procedūrą, Komisija negali nepaisyti vienodo požiūrio principo. Kadangi skirtingų įmonių, kurioms buvo skirtos baudos už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą, padėtys nėra panašios, Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo, kai tam tikroms įmonėms sumažino baudas, atsižvelgusi į atitinkamo jų bendradarbiavimo papildomąją vertę, o vienai įmonei atsisakė sumažinti baudą pagal Pranešimą dėl baudų neskyrimo ir sumažinimo kartelių bylose. Papildomoji bendradarbiavimo vertė nustatoma atsižvelgiant į Komisijos jau turimus įrodymus. Tuo atveju, kai įmonė pateikia įrodymų, kurie neturi lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą, o tik sustiprina Komisijos galimybę įrodyti pažeidimą patvirtindami jos jau turimus įrodymus, arba kai tokia įmonė didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų Komisijai pateikia tik praėjus keliems mėnesiams po to, kai kitos įmonės perdavė pranešimus, ir bet kuriuo atveju nepateikia pažeidimo laikotarpio dokumentinių įrodymų, Komisija akivaizdžiai neperžengia savo diskrecijos ribų, jei tokios įmonės baudą sumažina labai nedidele procentine dalimi.

(žr. 313, 315, 319, 335 ir 336, 344, 347 punktus)

25.    Kiek tai susiję su proporcingumo principo paisymu nustatant baudų už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą dydį, tokios baudos neturi būti per didelės siekiamų tikslų, t. y. konkurencijos taisyklių laikymosi, atžvilgiu, o baudos, kuri skiriama įmonei už pažeidimą konkurencijos srityje, dydis turi būti proporcingas pažeidimui kaip visumai, atsižvelgiant, be kita ko, į jo sunkumą. Be to, nustatydama baudų dydį Komisija pagrįstai gali atsižvelgti į būtinybę užtikrinti pakankamą atgrasomąjį jų poveikį.

Šiuo atžvilgiu, pirma, karteliai, kuriuos iš esmės sudaro slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros bei modernizavimo, yra pažeidimai, kurie dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių EB 81 straipsnio pažeidimų.

Antra, apskaičiuodama baudų dydį Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į atitinkamo ekonominio vieneto, veikiančio kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, dydį ir ekonominį pajėgumą. Tačiau atitinkama įmonė, į kurią turi būti atsižvelgta, yra ne kiekviena dukterinė įmonė, dalyvavusi darant pažeidimą, o patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinės bendrovės. Trečia, kiek tai susiję su baudų proporcingumu atsižvelgiant į atitinkamų ekonominių vienetų dydį ir ekonominį pajėgumą, Komisija yra saistoma 10 % viršutine riba, numatyta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, kuria siekiama išvengti, kad baudos būtų neproporcingos įmonės dydžiui. Bendro baudų dydžio, kuris sudaro maždaug 2 % atitinkamos įmonės konsoliduotos apyvartos per paskutinius finansinius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, negalima laikyti neproporcingu šios įmonės dydžiui.

(žr. 367–370 punktus)

BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 13 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Liftų ir eskalatorių montavimo ir priežiūros rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Manipuliavimas viešaisiais pirkimais – Rinkų pasidalijimas – Kainų nustatymas“

Byloje T‑138/07

Schindler Holding Ltd, įsteigta Hergisvilyje (Šveicarija),

Schindler Management AG, įsteigta Ebikone (Šveicarija),

Schindler SA, įsteigta Briuselyje (Belgija),

Schindler Deutschland Holding GmbH, įsteigta Berlyne (Vokietija),

Schindler Sàrl, įsteigta Liuksemburge (Liuksemburgas),

Schindler Liften BV, įsteigta Hagoje (Nyderlandai),

atstovaujamos R. Bechtold, W. Bosch, U. Soltész ir S. Hirsbrunner, advokatų,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą K. Mojzesowicz ir R. Sauer,

atsakovę,

palaikomą

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos M. Simm ir G. Kimberley,

įstojusios į bylą šalies,

dėl prašymo panaikinti 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimą C (2007) 512 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/E‑1/38.823 – Liftai ir eskalatoriai) arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, – sumažinti ieškovėms skirtų baudų dydį,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė M. E. Martins Ribeiro (pranešėja), teisėjai N. Wahl ir A. Dittrich,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. rugsėjo 17 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Šios bylos dalyką sudaro prašymas panaikinti 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimą C (2007) 512 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/E‑1/38.823 – Liftai ir eskalatoriai) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2008 m. kovo 26 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 75, p. 19), arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, – prašymas sumažinti ieškovėms skirtų baudų dydį.

2        Ginčijamame sprendime Europos Bendrijų Komisija pripažino, kad EB 81 straipsnį pažeidė šios bendrovės:

–        Kone Belgium SA (toliau – Kone Belgija), Kone GmbH (toliau – Kone Vokietija), Kone Luxembourg Sàrl (toliau – Kone Liuksemburgas), Kone BV Liften en Roltrappen (toliau – Kone Nyderlandai) ir Kone Oyj (toliau – KC) (toliau visos kartu arba atskirai – Kone),

–        Otis SA (toliau – Otis Belgija), Otis GmbH & Co. OHG (toliau – Otis Vokietija), General Technic‑Otis Sàrl (toliau – GTO), General Technic Sàrl (toliau – GT), Otis BV (toliau – Otis Nyderlandai), Otis Elevator Company (toliau – OEC) ir United Technologies Corporation (toliau – UTC) (toliau visos kartu arba atskirai – Otis),

–        Schindler SA (toliau – Schindler Belgija), Schindler Deutschland Holding GmbH (toliau – Schindler Vokietija), Schindler Sàrl (toliau – Schindler Liuksemburgas), Schindler Liften BV (toliau – Schindler Nyderlandai) ir Schindler Holding Ltd (toliau visos kartu arba atskirai – Schindler),

–        ThyssenKrupp Liften Ascenseurs NV (toliau – TKLA), ThyssenKrupp Aufzüge GmbH (toliau – TKA), ThyssenKrupp Fahrtreppen GmbH (toliau – TKF), ThyssenKrupp Elevator AG (toliau – TKE), ThyssenKrupp AG (toliau – TKAG), ThyssenKrupp Ascenseurs Luxembourg Sàrl (toliau – TKAL) ir ThyssenKrupp Liften BV (toliau – TKL) (toliau visos kartu arba atskirai – ThyssenKrupp) ir

–        Mitsubishi Elevator Europe BV (toliau – MEE).

3        Schindler yra viena pirmaujančių pasaulio grupių, tiekiančių liftus ir eskalatorius. Jos patronuojančioji bendrovė yra Schindler Holding, įsteigta Šveicarijoje (ginčijamo sprendimo 27 konstatuojamoji dalis). Schindler savo veiklą liftų ir eskalatorių srityje vykdo per nacionalines dukterines bendroves. Šios dukterinės bendrovės yra, be kita ko, Belgijoje – Schindler Belgija, Vokietijoje – Schindler Vokietija, Liuksemburge – Schindler Liuksemburgas, Nyderlanduose – Schindler Nyderlandai (ginčijamo sprendimo 28–32 konstatuojamosios dalys).

 Administracinė procedūra

1.     Komisijos tyrimas

4        2003 m. vasarą Komisijai buvo pateikta informacija apie galimą keturių pagrindinių Europos liftų ir eskalatorių gamintojų, vykdančių komercinę veiklą Sąjungoje, t. y. Kone, Otis, Schindler ir ThyssenKrupp, kartelį (ginčijamo sprendimo 3 ir 91 konstatuojamosios dalys).

 Belgija

5        Nuo 2004 m. sausio 28 d. ir 2004 m. kovo mėn. Komisija, vadovaudamasi 1962 m. vasario 6 d. Reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 sk., p. 3), 14 straipsnio 2 ir 3 dalimis, atliko patikrinimus Kone, Otis, Schindler ir ThyssenKrupp dukterinių bendrovių patalpose Belgijoje (ginčijamo sprendimo 92, 93, 95 ir 97 konstatuojamosios dalys).

6        Viena po kitos Kone, Otis, ThyssenKrupp ir Schindler pateikė prašymus pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155) (toliau – 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo). Šie prašymai atitinkamų įmonių buvo papildyti (ginčijamo sprendimo 94, 96, 98 ir 103 konstatuojamosios dalys).

7        2004 m. birželio 29 d. pagal šio pranešimo 8 dalies b punktą Kone buvo sąlyginai atleista nuo baudos (ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamoji dalis).

8        2004 m. rugsėjo–gruodžio mėn. Komisija, vadovaudamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsniu, taip pat išsiuntė prašymus pateikti informaciją įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Belgijoje, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir Belgijos asociacijai Agoria (ginčijamo sprendimo 101 ir 102 konstatuojamosios dalys).

 Vokietija

9        Nuo 2004 m. sausio 28 d. ir 2004 m. kovo mėn. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimus Otis ir ThyssenKrupp dukterinių bendrovių patalpose Vokietijoje (ginčijamo sprendimo 104 ir 106 konstatuojamosios dalys).

10      2004 m. vasario 12 ir 18 d. Kone papildė savo 2004 m. vasario 2 d. su Belgija susijusį prašymą, pateiktą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, su Vokietija susijusia informacija. 2004 m. kovo–2005 m. vasario mėn. Otis savo 2004 m. kovo 11 d. su Belgija susijusį prašymą taip pat papildė su Vokietija susijusia informacija. 2004 m. lapkričio 25 d. Schindler, remdamasi minėtu pranešimu, pateikė prašymą, kuriame buvo su Vokietija susijusi informacija ir kuris buvo papildytas 2004 m. gruodžio–2005 m. vasario mėn. Galiausiai 2005 m. gruodį ThyssenKrupp, taip pat remdamasi minėtu pranešimu, pateikė Komisijai su Vokietija susijusį prašymą (ginčijamo sprendimo 105, 107, 112 ir 114 konstatuojamosios dalys).

11      2004 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsniu, taip pat išsiuntė prašymus pateikti informaciją įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Vokietijoje, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir asociacijoms VDMA, VFA ir VMA (ginčijamo sprendimo 110, 111 ir 113 konstatuojamosios dalys).

 Liuksemburgas

12      2004 m. vasario 5 d. Kone papildė savo 2004 m. vasario 2 d. su Belgija susijusį prašymą su Liuksemburgu susijusia informacija. Otis ir ThyssenKrupp pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo žodžiu pateikė su Liuksemburgu susijusį prašymą. Pagal tą patį pranešimą buvo pateiktas su Liuksemburgu susijęs Schindler prašymas (ginčijamo sprendimo 115, 118, 119 ir 124 konstatuojamosios dalys).

13      Nuo 2004 m. kovo 9 d. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimus Schindler ir ThyssenKrupp dukterinių bendrovių patalpose Liuksemburge (ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamoji dalis).

14      2004 m. birželio 29 d. pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą Kone buvo sąlyginai atleista nuo baudos, kiek tai susiję su prašymo dalimi dėl Liuksemburgo (ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamoji dalis).

15      2004 m. rugsėjo ir spalio mėn. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsniu, išsiuntė prašymus pateikti informaciją įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Liuksemburge, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir Fédération luxembourgeoise des ascensoristes (Liuksemburgo liftininkų federacija) (ginčijamo sprendimo 122 ir 123 konstatuojamosios dalys).

 Nyderlandai

16      2004 m. kovo mėn., remdamasi 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo, Otis pateikė su Nyderlandais susijusį prašymą, kuris vėliau buvo papildytas. 2004 m. balandžio mėn. remdamasi šiuo pranešimu ThyssenKrupp pateikė prašymą, kuris vėliau taip pat buvo kelis kartus papildytas. Galiausiai 2004 m. liepos 19 d. Kone papildė savo 2004 m. vasario 2 d. su Belgija susijusį prašymą su Nyderlandais susijusia informacija (ginčijamo sprendimo 127, 129 ir 130 konstatuojamosios dalys).

17      2004 m. liepos 27 d. pagal minėto pranešimo 8 dalies a punktą Otis buvo sąlyginai atleista nuo baudos (ginčijamo sprendimo 131 konstatuojamoji dalis).

18      Nuo 2004 m. balandžio 28 d. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimus, be kita ko, Kone, Schindler, ThyssenKrupp ir MEE dukterinių bendrovių patalpose Nyderlanduose, taip pat asociacijos Boschduin patalpose (ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamoji dalis).

19      2004 m. rugsėjo mėn., vadovaudamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsniu, Komisija išsiuntė prašymus pateikti informaciją įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Nyderlanduose, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir asociacijoms VLR bei Boschduin (ginčijamo sprendimo 133 ir 134 konstatuojamosios dalys).

2.     Pranešimas apie kaltinimus

20      2005 m. spalio 7 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, kuris buvo skirtas šio sprendimo 2 punkte minėtoms bendrovėms. Visos pranešimo apie kaltinimus adresatės pateikė rašytines pastabas, atsakydamos į Komisijos pateiktus kaltinimus (ginčijamo sprendimo 135 ir 137 konstatuojamosios dalys).

21      Klausymai nebuvo surengti, nes nė viena pranešimo apie kaltinimus adresatė nepateikė atitinkamo prašymo (ginčijamo sprendimo 138 punktas).

3.     Ginčijamas sprendimas

22      2007 m. vasario 21 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame konstatavo, kad bendrovės, kurioms buvo skirtas šis sprendimas, dalyvavo darant keturis sudėtinius ir tęstinius EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimus keturiose valstybėse narėse, kai pasidalijo rinkas susitardamos arba derindamos veiksmus paskirstant viešuosius pirkimus ir sutartis dėl liftų ir eskalatorių montavimo, priežiūros ir modernizavimo (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).

23      Dėl ginčijamo sprendimo adresačių Komisija nusprendė, kad, be suinteresuotųjų įmonių dukterinių bendrovių Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose, šių dukterinių bendrovių patronuojančiosios bendrovės turi būti pripažintos solidariai atsakingomis už EB 81 straipsnio pažeidimus, kuriuos padarė jų atitinkamos dukterinės bendrovės, nes pažeidimo padarymo laikotarpiu jos galėjo daryti lemiamą įtaką jų komercinei politikai ir galėjo būti preziumuojama, kad jos naudojosi šia galia (ginčijamo sprendimo 608, 615, 622, 627 ir 634–641 konstatuojamosios dalys). MEE patronuojančiosios bendrovės nebuvo pripažintos solidariai atsakingomis už savo dukterinės bendrovės elgesį, nes nepavyko įrodyti, kad jos darė lemiamą įtaką šios elgesiui (ginčijamo sprendimo 643 konstatuojamoji dalis).

24      Apskaičiuodama baudų dydį, ginčijamame sprendime Komisija taikė metodą, apibrėžtą Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse [Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės] (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – 1998 m. gairės). Ji taip pat išnagrinėjo, ar ir kiek atitinkamos įmonės tenkina 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nustatytas sąlygas.

25      Komisija pripažino pažeidimus „labai sunkiais“ dėl jų pobūdžio ir aplinkybės, kad kiekvienas iš jų apėmė visą tam tikros valstybės narės teritoriją (Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo arba Nyderlandų), net jei nebuvo įmanoma įvertinti jų tikros įtakos (ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamoji dalis).

26      Siekdama atsižvelgti į faktinę ekonominę suinteresuotųjų įmonių galimybę padaryti pastebimą žalą konkurencijai, Komisija kiekvienos šalies atveju suskirstė šias įmones į kelias kategorijas pagal jų apyvartą liftų ir (arba) eskalatorių rinkoje, o prireikus – priežiūros ir modernizavimo paslaugų rinkoje (ginčijamo sprendimo 672 ir 673 konstatuojamosios dalys).

27      Kalbant apie kartelį Belgijoje, Kone ir Schindler buvo priskirtos pirmajai kategorijai, kuriai, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, buvo nustatyta 40 000 000 EUR pradinė bauda. Otis buvo priskirta antrajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 27 000 000 EUR pradinės baudos dydis. ThyssenKrupp buvo priskirta trečiajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 16 500 000 EUR pradinės baudos dydis (ginčijamo sprendimo 674 ir 675 konstatuojamosios dalys). Pradinei Otis skirtinai baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,7, o pradinei ThyssenKrupp skirtinai baudai – dauginimo koeficientas 2, siekiant atsižvelgti į jų dydį ir bendrus išteklius, todėl jų pradinės baudos atitinkamai padidėjo iki 45 900 000 EUR ir 33 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 690 ir 691 konstatuojamosios dalys). Kadangi pažeidimas truko septynerius metus ir aštuonis mėnesius (nuo 1996 m. gegužės 6 d. iki 2004 m. sausio 29 d.), Komisija 75 % padidino suinteresuotųjų įmonių pradines baudas. Taigi Kone buvo nustatyta 70 000 000 EUR, Otis – 80 325 000 EUR, Schindler – 70 000 000 EUR ir ThyssenKrupp – 57 750 000 EUR pagrindinė bauda (ginčijamo sprendimo 692 ir 696 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ThyssenKrupp turi būti pripažinta padariusi pažeidimą pakartotinai ir dėl šios sunkinančios aplinkybės 50 % padidino jos baudą (ginčijamo sprendimo 697, 698 ir 708–710 konstatuojamosios dalys). Suinteresuotųjų įmonių atveju nebuvo pripažinta jokių lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 733, 734, 749, 750 ir 753–755 konstatuojamosios dalys). Pritaikius 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Kone buvo visiškai atleista nuo baudos. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje nustatytas ribas, Otis bauda buvo sumažinta 40 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos antroje įtraukoje nustatytas ribas, ThyssenKrupp bauda buvo sumažinta 20 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Schindler bauda buvo sumažinta 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 760–777 konstatuojamosios dalys).

28      Kalbant apie kartelį Vokietijoje, Kone, Otis ir ThyssenKrupp buvo priskirtos pirmajai kategorijai, kuriai buvo nustatyta 70 000 000 EUR pradinė bauda. Schindler buvo priskirta antrajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 17 000 000 EUR pradinės baudos dydis (ginčijamo sprendimo 676–679 konstatuojamosios dalys). Pradinei Otis skirtinai baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,7, o pradinei ThyssenKrupp skirtinai baudai – dauginimo koeficientas 2, siekiant atsižvelgti į jų dydį ir bendrus išteklius, todėl jų pradinės baudos atitinkamai padidėjo iki 119 000 000 EUR ir 140 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 690 ir 691 konstatuojamosios dalys). Kadangi Kone, Otis ir ThyssenKrupp padarytas pažeidimas truko aštuonerius metus ir keturis mėnesius (nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.), Komisija 80 % padidino šių įmonių pradines baudas. Schindler padarytas pažeidimas truko penkerius metus ir keturis mėnesius (nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 6 d.), todėl šiai įmonei Komisija pradinę baudą padidino 50 %. Taigi Kone pagrindinė bauda sudarė 126 000 000 EUR, Otis – 214 200 000 EUR, Schindler – 25 500 000 EUR ir ThyssenKrupp – 252 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 693 ir 696 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ThyssenKrupp turi būti pripažinta padariusia pažeidimą pakartotinai ir dėl šios sunkinančios aplinkybės 50 % padidino jos baudą (ginčijamo sprendimo 697–707 konstatuojamosios dalys). Suinteresuotųjų įmonių atveju nebuvo pripažinta jokių lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 727–729, 735, 736, 742–744, 749, 750 ir 753–755 konstatuojamosios dalys). Kone bauda buvo sumažinta didžiausiu 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje numatytu procentu – 50 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos antroje įtraukoje nustatytas ribas, Otis bauda buvo sumažinta 25 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Atsižvelgus į šio pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos trečioje įtraukoje nustatytas ribas, Schindler bauda buvo sumažinta 15 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. ThyssenKrupp bauda buvo sumažinta 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 778–813 konstatuojamosios dalys).

29      Kalbant apie kartelį Liuksemburge, Otis ir Schindler buvo priskirtos pirmajai kategorijai, kuriai buvo nustatyta 10 000 000 EUR pradinė bauda. Kone ir ThyssenKrupp buvo priskirtos antrajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 2 500 000 EUR pradinės baudos dydis (ginčijamo sprendimo 680–683 konstatuojamosios dalys). Pradinei Otis skirtinai baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,7, o pradinei ThyssenKrupp skirtinai baudai – dauginimo koeficientas 2, siekiant atsižvelgti į jų dydį ir bendrus išteklius, todėl jų pradinės baudos atitinkamai padidėjo iki 17 000 000 EUR ir 5 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 690 ir 691 konstatuojamosios dalys). Kadangi pažeidimas truko aštuonerius metus ir tris mėnesius (nuo 1995 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. kovo 9 d.), Komisija 80 % padidino suinteresuotųjų įmonių pradines baudas. Taigi Kone pagrindinė bauda sudarė 4 500 000 EUR, Otis – 30 600 000 EUR, Schindler –18 000 000 EUR ir ThyssenKrupp – 9 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 694 ir 696 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ThyssenKrupp turi būti pripažinta padariusia pažeidimą pakartotinai ir dėl šios sunkinančios aplinkybės 50 % padidino jos baudą (ginčijamo sprendimo 697, 698 ir 711–714 konstatuojamosios dalys). Suinteresuotųjų įmonių atveju nebuvo pripažinta jokių lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 730, 749, 750 ir 753–755 konstatuojamosios dalys). Pritaikius 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Kone buvo visiškai atleista nuo baudos. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje nustatytas ribas, Otis bauda buvo sumažinta 40 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Schindler ir ThyssenKrupp baudos buvo sumažintos tik 1 % dėl to, kad jos neginčijo faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 814–835 konstatuojamosios dalys).

30      Kalbant apie kartelį Nyderlanduose, Kone buvo priskirta pirmajai kategorijai, kuriai buvo nustatyta 55 000 000 EUR pradinė bauda dydis. Otis buvo priskirta antrajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 41 000 000 EUR pradinės baudos dydis. Schindler buvo priskirta trečiajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 24 500 000 EUR pradinės baudos dydis. ThyssenKrupp ir MEE buvo priskirtos ketvirtajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 8 500 000 EUR pradinės baudos dydis (ginčijamo sprendimo 684 ir 685 konstatuojamosios dalys). Pradinei Otis skirtinai baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,7, o pradinei ThyssenKrupp skirtinai baudai – dauginimo koeficientas 2, siekiant atsižvelgti į jų dydį ir bendrus išteklius, todėl jų pradinės baudos atitinkamai padidėjo iki 69 700 000 EUR ir 17 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 690 ir 691 konstatuojamosios dalys). Kadangi Otis ir ThyssenKrupp padarytas pažeidimas truko penkerius metus ir dešimt mėnesių (nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. kovo 5 d.), Komisija 55 % padidino šių įmonių pradines baudas. Kone ir Schindler padarytas pažeidimas truko ketverius metus ir devynis mėnesius (nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2004 m. kovo 5 d.), todėl Komisija 45 % padidino šių įmonių pradines baudas. MEE padarytas pažeidimas truko ketverius metus ir vieną mėnesį (nuo 2000 m. sausio 11 d. iki 2004 m. kovo 5 d.), todėl Komisija 40 % padidino šios įmonės pradinę baudas. Taigi Kone pradinė bauda sudarė 79 750 000 EUR, Otis – 108 035 000 EUR, Schindler – 35 525 000 EUR, ThyssenKrupp – 26 350 000 EUR ir MEE – 11 900 000 EUR (ginčijamo sprendimo 695 ir 696 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ThyssenKrupp turi būti pripažinta padariusia pažeidimą pakartotinai ir dėl šios sunkinančios aplinkybės 50 % padidino jos baudą (ginčijamo sprendimo 697, 698 ir 715–720 konstatuojamosios dalys). Suinteresuotųjų įmonių atveju nebuvo pripažinta jokių lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 724–726, 731, 732, 737, 739–741, 745–748 ir 751–755 konstatuojamosios dalys). Pritaikius 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Otis buvo visiškai atleista nuo baudos. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje nustatytas ribas, ThyssenKrupp bauda buvo sumažinta 40 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Schindler ir MEE baudos buvo sumažintos 1 % dėl to, kad jos neginčijo faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 836–855 konstatuojamosios dalys).

31      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnis

1.      Kalbant apie Belgiją, toliau nurodytos įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį, nurodytais laikotarpiais nacionaliniu lygmeniu dalyvaudamos su liftais ir eskalatoriais susijusiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose reguliariai sudarydamos kolektyvinius susitarimus, siekdamos pasidalinti rinkas, pasiskirstyti viešuosius ir privačius pirkimus bei kitas pardavimo ir montavimo sutartis pagal iš anksto nustatytas dalis ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl priežiūros ir modernizavimo sutarčių:

–        Kone: [KC] ir [Kone Belgija] – nuo 1996 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. sausio 29 d.,

–        Otis: [UTC], [OEC] ir [Otis Belgija] – nuo 1996 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. sausio 29 d.,

–        Schindler: Schindler Holding <…> ir [Schindler Belgija] – nuo 1996 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. sausio 29 d. ir

–        ThyssenKrupp: [TKAG], [TKE] ir [TKLA] nuo 1996 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. sausio 29 d.

2.      Kalbant apie Vokietiją, toliau nurodytos įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį, nurodytais laikotarpiais nacionaliniu lygmeniu dalyvaudamos su liftais ir eskalatoriais susijusiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose reguliariai sudarydamos kolektyvinius susitarimus, siekdamos pasidalinti rinkas, pasiskirstyti viešuosius ir privačius pirkimus bei kitas pardavimo ir montavimo sutartis pagal iš anksto nustatytas dalis:

–        Kone: [KC] ir [Kone Vokietija] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.,

–        Otis: [UTC], [OEC] ir [Otis Vokietija] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.,

–        Schindler: Schindler Holding <...> ir [Schindler Vokietija] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d. ir

–        ThyssenKrupp: [TKAG], [TKE], [TKA] ir [TKF] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.

3.      Kalbant apie Liuksemburgą, toliau nurodytos įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį, nurodytais laikotarpiais nacionaliniu lygmeniu dalyvaudamos su liftais ir eskalatoriais susijusiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose reguliariai sudarydamos kolektyvinius susitarimus, siekdamos pasidalinti rinkas, pasiskirstyti viešuosius ir privačius pirkimus bei kitas pardavimo ir montavimo sutartis pagal iš anksto nustatytas dalis ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl priežiūros ir modernizavimo sutarčių:

–        Kone: [KC] ir [Kone Liuksemburgas] – nuo 1995 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 29 d.,

–        Otis: [UTC], [OEC], [Otis Belgija], [GTO] ir [GT] – nuo 1995 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. kovo 9 d.,

–        Schindler: Schindler Holding <…> ir [Schindler Liuksemburgas] – nuo 1995 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. kovo 9 d.; et

–        ThyssenKrupp: [TKAG], [TKE] ir [TKAL] – nuo 1995 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. kovo 9 d.

4.      Kalbant apie Nyderlandus, toliau nurodytos įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį, nurodytais laikotarpiais nacionaliniu lygmeniu dalyvaudamos su liftais ir eskalatoriais susijusiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose reguliariai sudarydamos kolektyvinius susitarimus, siekdamos pasidalinti rinkas, pasiskirstyti viešuosius ir privačius pirkimus bei kitas pardavimo ir montavimo sutartis pagal iš anksto nustatytas dalis ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl priežiūros ir modernizavimo sutarčių:

–        Kone: [KC] ir [Kone Nyderlandai] – nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2004 m. kovo 5 d.,

–        Otis: [UTC], [OEC] ir [Otis Nyderlandai] – nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. kovo 5 d.,

–        Schindler: Schindler Holding <…> ir [Schindler Nyderlandai] – nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2004 m. kovo 5 d.,

–        ThyssenKrupp: [TKAG] ir [TKL] – nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. kovo 5 d. ir

–        [MEE] – nuo 2000 m. sausio 11 d. iki 2004 m. kovo 5 d.

2 straipsnis

1.      Už 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus Belgijoje skiriamos tokios baudos:

–        Kone: solidariai [KC] ir [Kone Belgija] – 0 EUR,

–        Otis: solidariai [UTC], [OEC] ir [Otis Belgija] – 47 713 050 EUR,

–        Schindler: solidariai Schindler Holding <…> ir [Schindler Belgija] – 69 300 000 EUR ir

–        ThyssenKrupp: solidariai [TKAG], [TKE] ir [TKLA] – 68 607 000 EUR.

2.      Už 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus pažeidimus Vokietijoje skiriamos tokios baudos:

–        Kone: solidariai [KC] ir [Kone Vokietija] – 62 370 000 EUR,

–        Otis: solidariai [UTC], [OEC] ir [Otis Vokietija] – 159 043 500 EUR,

–        Schindler: solidariai Schindler Holding <…> ir [Schindler Vokietija] – 21 458 250 EUR ir

–        ThyssenKrupp: solidariai [TKAG], [TKE], [TKA] ir [TKF] –374 220 000 EUR.

3.      Už 1 straipsnio 3 dalyje nurodytus pažeidimus Liuksemburge skiriamos tokios baudos:

–        Kone: solidariai [KC] ir [Kone Liuksemburgas] – 0 EUR,

–        Otis: solidariai [UTC], [OEC], [Otis Belgija], [GTO] ir [GT] –18 176 400 EUR,

–        Schindler: solidariai Schindler Holding <…> ir [Schindler Liuksemburgas] – 17 820 000 EUR ir

–        ThyssenKrupp: solidariai [TKAG], [TKE] ir [TKAL] – 13 365 000 EUR.

4.      Už 1 straipsnio 4 dalyje nurodytus pažeidimus Nyderlanduose skiriamos tokios baudos:

–        Kone: solidariai [KC] ir [Kone Nyderlandai] – sumoka 79 750 000 EUR,

–        Otis: solidariai [UTC], [OEC] ir [Otis Nyderlandai] – 0 EUR,

–        Schindler: solidariai Schindler Holding <…> ir [Schindler Nyderlandai] – 35 169 750 EUR,

–        ThyssenKrupp: solidariai [TKAG] ir [TKL] – 23 477 850 EUR ir

–        [MEE] – 1 841 400 EUR.

<…>“

 Procesas ir šalių reikalavimai

32      Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2007 m. gegužės 4 d., ieškovės Schindler Holding, Schindler Management AG, Schindler Belgija, Schindler Vokietija, Schindler Liuksemburgas ir Schindler Nyderlandai pateikė šį ieškinį.

33      Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2007 m. liepos 25 d., Europos Sąjungos Taryba pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2007 m. spalio 8 d. nutartimi Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą leisti įstoti į bylą.

34      2007 m. lapkričio 26 d. Taryba pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimus. Bylos šalys pateikė savo pastabas dėl šių paaiškinimų.

35      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, imdamasis proceso organizavimo priemonių pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį, pateikė šalims rašytinius klausimus ir paprašė Komisijos pateikti vieną dokumentą. Šalys įvykdė prašymus per nustatytą terminą.

36      Per 2009 m. rugsėjo 17 d. posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

37      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą;

–        nepatenkinus šio prašymo, sumažinti skirtų baudų dydžius;

–        pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį konstatuoti, kad nereikia priimti sprendimo dėl ieškinio, kiek jis susijęs su Schindler Management;

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant bylinėjimosi išlaidas dėl to, kad nereikia priimti sprendimo dėl Schindler Management ieškinio.

38      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį;

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

39      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį;

–        tinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą.

 Dėl prašymo konstatuoti, kad nėra reikalo priimti sprendimo dėl ieškinio, kiek jis susijęs su Schindler Management

40      Iki ieškinio pateikimo galiojusioje ginčijamo sprendimo 4 straipsnio redakcijoje kaip viena iš sprendimo adresačių buvo minima Schindler Management.

41      2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimu, kuris buvo pateiktas Bendrajam Teismui 2009 m. birželio 30 d., Komisija pakeitė ginčijamo sprendimo 4 straipsnį ir įteikė šią pataisą Schindler Holding ir Schindler Management. Pakeistame ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje Schindler Management nebeminima.

42      Ieškovių teigimu, pakeitus ginčijamą sprendimą nebeliko ieškinio dalyko, kiek jis susijęs su Schindler Management.

43      Kaip prašo ieškovės, reikia konstatuoti, kad pakeitus ginčijamą sprendimą nebeliko šio ieškinio dalyko, kiek jis susijęs su Schindler Management.

44      Taigi nera reikalo priimti sprendimo dėl ieškinio, kiek jis susijęs su Schindler Management.

 Dėl esmės

1.     Pirminės pastabos

45      Grįsdamos ieškinį, ieškovės savo procesiniuose dokumentuose pateikė argumentus dėl trylikos ieškinio pagrindų, kuriuos išdėstė, kaip nurodyta toliau. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su bausmių teisėtumo principo pažeidimu dėl to, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje Komisijai suteikta neribota diskrecija apskaičiuojant baudas. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su negaliojimo atgaline data principo pažeidimu taikant 1998 m. gaires ir 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su bausmių teisėtumo principo pažeidimu ir Komisijos kompetencijos stoka 1998 m. gairėms priimti. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo neteisėtumu dėl nemo tenetur se ipsum accusare, nemo tenetur se ipsum prodere (toliau kartu – nemo tenetur principas), in dubio pro reo ir proporcingumo principų pažeidimo. Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su valdžių padalijimo principo ir teisinės valstybės principais grindžiamo proceso reikalavimų pažeidimu. Šeštasis ieškinio pagrindas susijęs su nusavinamuoju ieškovėms skirtų baudų pobūdžiu. Septintasis ir aštuntasis ieškinio pagrindai susiję su 1998 m. gairių pažeidimu nustatant pradines baudas ir vertinant lengvinančias aplinkybes. Devintasis ieškinio pagrindas susijęs su 1998 m. gairių ir 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu nustatant baudų už pažeidimus Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge dydžius. Dešimtasis ieškinio pagrindas susijęs su baudų dydžio neproporcingumu. Vienuoliktasis ieškinio pagrindas susijęs su tuo, kad apie ginčijamą sprendimą nebuvo tinkamai pranešta Schindler Holding. Dvyliktasis ieškinio pagrindas susijęs su Schindler Holding atsakomybės stoka. Galiausiai tryliktasis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

46      Nors yra du ieškovių pateikto ieškinio dalykai, t. y. pirmiausia prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą ir, jei šis reikalavimas nebūtų patenkintas, prašymas sumažinti baudų dydį, išdėstant įvairius ieškovių kaltinimus jų pateiktuose procesiniuose dokumentuose nebuvo patikslinta, kokį reikalavimą jie pagrindžia. Per posėdį, atsakydamos į Bendrojo Teismo klausimą, ieškovės iš esmės nurodė, kad dešimčia pirmųjų ir tryliktuoju ieškinio pagrindais siekiama ginčijamo sprendimo 2 straipsnio panaikinimo, vienuoliktuoju ieškinio pagrindu prašoma panaikinti visą ginčijamą sprendimą, kiek jis skirtas Schindler Holding, o dvyliktuoju ieškinio pagrindu siekiama ginčijamo sprendimo 1, 2 ir 3 straipsnių, kiek jie skirti Schindler Holding, panaikinimo.

47      Taigi keli ieškovių kaltinimai susiję su viso ginčijamo sprendimo teisėtumu ir todėl juos reikia išnagrinėti iš pradžių. Tai pasakytina apie ieškovių kaltinimą, pateiktą formuluojant penktąjį ieškinio pagrindą, kuris iš esmės susijęs su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Tarp kaltinimų, susijusių su viso ginčijamo sprendimo teisėtumu, taip pat yra kaltinimai, suformuluoti vienuoliktajame ir dvyliktajame ieškinio pagrinduose, kurie atitinkamai susiję su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, kiek jis skirtas Schindler Holding, nes apie jį nebuvo tinkamai pranešta, ir su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, kiek jame konstatuota solidarioji Schindler Holding atsakomybė.

48      Kaltinimai, susiję su ginčijamo sprendimo 2 straipsnio teisėtumu, suformuluoti kituose ieškinio pagrinduose, bus išnagrinėti vėliau. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas mano, kad ieškovių kaltinimus derėtų išnagrinėti toliau išdėstyta tvarka. Visų pirma bus išnagrinėti pirmasis, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai, kuriuose ieškovės pateikia kelis neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus, susijusius su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, 1998 m. gairėmis ir 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo. Paskui Bendrasis Teismas išnagrinės šeštąjį ieškinio pagrindą, pagal kurį ginčijamas sprendimas yra nusavinamojo pobūdžio. Galiausiai Bendrasis Teismas išnagrinės septintąjį, aštuntąjį, devintąjį, dešimtąjį ir tryliktąjį ieškinio pagrindus, kuriuose ieškovės pateikė kelis kaltinimus, susijusius su joms skirtų baudų dydžio nustatymu.

2.     Dėl prašymo panaikinti visą ginčijamą sprendimą

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu

49      Ieškovės tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog EB sutarties konkurencijos teisės nuostatų pažeidimai priklauso baudžiamajai teisei, procedūra Komisijoje turi atitikti EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Administracinės institucijos gali taikyti baudžiamąsias sankcijas tik esant teisminės kontrolės galimybei, o nagrinėjamu atveju taip nėra. Iš esmės, ieškovių nuomone, ieškinys dėl panaikinimo Sąjungos teisme tėra administracinis apeliacinės kasacijos procedūra, kuri ribojama konkrečiais ieškovo pateiktais pagrindais ir neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) reikalavimų, be kita ko, apibrėžtų 1984 m. vasario 21 d. byloje Öztürk prieš Vokietiją (A serija, Nr. 73). Be to, ieškovės teigia, kad procedūra Komisijoje negali būti pripažinta procedūra nepriklausomame ir bešališkame teisme, nes Komisijos įrodinėjimas pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo grindžiamas tuo, kad remiamasi faktinių aplinkybių aprašymais, gautais subjektams „kaltinant patiems save“, pažeidžia reikalavimus dėl teisinės valstybės principais grindžiamo proceso, juo labiau kad įmonės neturi jokios galimybės patikrinti kaltinimų pagrįstumo, pavyzdžiui, pateikdamos klausimus kaltinimus palaikantiems liudytojams.

50      EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kai yra sprendžiamas [tam tikram asmeniui] <...> pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. <...>“

51      Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs bendrąjį Sąjungos teisės principą, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą (žr. 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter Mannesmann prieš Komisiją, C‑411/04 P, Rink. p. I‑959, 40 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šis principas, kuris, be to, yra įtvirtintas 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) (toliau – Chartija) 47 straipsnyje, yra kilęs iš pagrindinių teisių, kurios yra bendrųjų Sąjungos teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis bei EŽTT pateiktomis nuorodomis, sudedamoji dalis (minėto Sprendimo Salzgitter Mannesmann prieš Komisiją 41 punktas).

52      Pirma, dėl argumento, kad procedūra Komisijoje neatitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pažymėtina, jog pagal EŽTT praktiką tam, kad būtų taikytinas EŽTK 6 straipsnis, pakanka, kad nagrinėjamas pažeidimas būtų baudžiamojo pobūdžio arba kad dėl jo suinteresuotajam asmeniui būtų galima taikyti sankciją, kuri pagal savo pobūdį ir sunkumo laipsnį paprastai priskirtina baudžiamosios teisės sričiai (žr. 2006 m. lapkričio 23 d. EŽTT sprendimo Jussila prieš Suomiją, Recueil des arrêts et décisions, 2006‑XIII, 31 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šiuo klausimu, kaip matyti iš EŽTT praktikos, sukūrę autonominį sąvokos „baudžiamasis kaltinimas“ išaiškinimą, EŽTT organai paruošė pagrindą laipsniškam baudžiamosios 6 straipsnio taikymo srities išplėtimui įtraukiant sritis, kurios formaliai nepriklauso tradicinėms baudžiamosios teisės kategorijoms, pavyzdžiui, finansines sankcijas, skiriamas už konkurencijos taisyklių pažeidimą. Tačiau dėl sričių, kurios nepatenka į baudžiamosios teisės branduolį, EŽTT yra pažymėjęs, kad garantijos, kurios suteikiamos pagal baudžiamąjį 6 straipsnio aspektą, nebūtinai turi būti taikomos visu savo griežtumu (šiuo klausimu žr. minėto EŽTT sprendimo Jussila prieš Suomiją 43 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

53      Be to, pagal Sąjungos teismų praktiką, kaip aiškiai pabrėžta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 5 dalyje, Komisijos sprendimai skirti baudas už konkurencijos teisės pažeidimus nėra baudžiamojo pobūdžio (šiuo klausimu žr. 1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją, T‑83/91, Rink. p. II‑755, 235 punktą, 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 717 punktą ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 390 punktą).

54      Kitaip nei teigia ieškovės, darytina prielaida, kad procedūra, per kurią Komisija priima sprendimą, kuriuo konstatuojamas pažeidimas bei skiriamos baudos ir kuris vėliau gali būti apskųstas Sąjungos teismui, atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tiesa, Komisija nėra teismas, kaip jis suprantamas pagal EŽTK 6 straipsnį (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 1980 m. spalio 29 d. Sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 81 punktą ir 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 7 punktą). Vis dėlto per administracinę procedūrą Komisija privalo laikytis bendrųjų Sąjungos teisės principų (1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shell prieš Komisiją, T‑11/89, Rink. p. II‑757, 39 punktas, 53 punkte minėtų sprendimų Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 718 punktas ir HFB ir kt. prieš Komisiją 391 punktas).

55      Be to, Sąjungos teismo vykdoma Komisijos sprendimų kontrole užtikrinama, kad būtų tenkinami sąžiningo proceso, kuris garantuojamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, reikalavimai (žr. šio sprendimo 50 punktą).

56      Šiuo požiūriu, anot EŽTT, būtina, kad suinteresuotoji įmonė dėl bet kokio tokio tipo dėl jos priimto sprendimo galėtų kreiptis į neribotą jurisdikciją turinčią teisminę instituciją, kuri visų pirma turi teisę pakeisti priimtą sprendimą visais klausimais tiek dėl faktinių aplinkybių, tiek dėl teisės (žr. pagal analogiją 2002 m. liepos 23 d. EŽTT sprendimo Janosevic prieš Švediją, Recueil des arrêts et décisions, 2002‑VII, 81 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Kai Bendrasis Teismas tikrina sprendimo, kuriuo konstatuotas EB 81 straipsnio pažeidimas, teisėtumą, ieškovai gali prašyti jo išsamiai ištirti tiek nustatytas faktines aplinkybes, tiek Komisijos atliktą jų teisinį vertinimą. Be to, dėl baudų pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį jis turi neribotą jurisdikciją (šiuo klausimu žr. 53 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 719 punktą).

57      Antra, reikia atmesti ieškovių argumentą, kad suinteresuotosios įmonės neturėjo galimybės patikrinti Komisijos suformuluotų kaltinimų pagrįstumo, pavyzdžiui, pateikdamos klausimus kaltinimus palaikantiems liudytojams. Iš esmės pagal teismų praktiką jokia Sąjungos teisės nuostata ar bendrasis principas nedraudžia Komisijai įmonės atžvilgiu remtis kitų įmonių parodymais. Jei būtų kitaip, būtų neįmanoma įvykdyti Komisijai nustatytos pareigos įrodyti EB 81 ir 82 straipsniams prieštaraujančius veiksmus ir tai būtų nesuderinama su jai EB sutartimi patikėta užduotimi prižiūrėti šių nuostatų tinkamą taikymą. Tačiau dėl dalyvavimo kartelyje kaltinamos įmonės pareiškimas, kurio teisingumą ginčija kitos kaltinamos įmonės, negali būti vertinamas kaip pakankamas nagrinėjamų faktinių aplinkybių įrodymas, jei jis neparemtas kitais įrodymais (žr. 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 285 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Be to, bet kuriuo atveju konstatuotina, kad šioje byloje ieškovės aiškiai pripažino pranešime apie kaltinimus išdėstytas faktines aplinkybes.

58      Trečia, dėl Komisijos įrodinėjimo būdo taikant 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo dar pažymėtina, kad šis ieškovių kaltinimas sutampa su jų kaltinimu, grindžiamu šio pranešimo neteisėtumu dėl nemo tenetur ir in dubio pro reo principų pažeidimo, kuris atmestinas dėl šio sprendimo 146–164 punktuose išdėstytų priežasčių.

59      Darytina išvada, kad ieškinio pagrindas dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo atmestinas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, kiek jis yra skirtas Schindler Holding, nes apie jį nebuvo tinkamai pranešta

60      Ieškovės pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas buvo įteiktas Šveicarijoje įsikūrusiai Schindler Holding. Tačiau apie jį nebuvo pranešta pagal EB 254 straipsnio 3 dalį. Anot jų, Komisijos veiksmai pažeidė Šveicarijos baudžiamąją teisę ir prieštarauja tarptautinei teisei. Pranešimas apie sprendimą Šveicarijoje suponuoja tarptautinio susitarimo su Šveicarija egzistavimą, o tokio susitarimo nėra, ir todėl, nepranešus apie jį, ginčijamas sprendimas, kiek jis skirtas Schindler Holding, neturi teisinės galios ir yra niekinis.

61      Šiuo atžvilgiu primintina, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pranešimo apie sprendimą procedūros pažeidimai neturi įtakos paties teisės aktui ir todėl negali paveikti jo teisėtumo (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 39 punktas). Tokie pažeidimai tam tikromis aplinkybėmis gali tik užkirsti kelią EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje numatyto ieškinio pateikimo termino pradžiai. Šioje byloje Schindler Holding neginčijamai susipažino su ginčijamo sprendimo turiniu ir pasinaudojo savo teise pareikšti ieškinį per EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje nurodytą terminą.

62      Todėl šis ieškinio pagrindas atmestinas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, kiek juo nustatoma solidarioji Schindler Holding atsakomybė

63      Šiuo ieškinio pagrindu ieškovės ginčija solidariąją Schindler Holding, patronuojančiosios Schindler grupės bedrovės, atsakomybę už savo dukterinių bendrovių antikonkurencinius veiksmus Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose.

64      Kalbant apie patronuojančiosios bendrovės solidariąją atsakomybę už savo dukterinės bendrovės elgesį, primintina, jog aplinkybės, kad dukterinė bendrovė turi savarankišką teisinį subjektiškumą, dar nereiškia, kad jos elgesys negali būti inkriminuotas patronuojančiajai bendrovei (61 punkte minėto Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 132 punktas).

65      Iš esmės Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai ir sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 54 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

66      Sąjungos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sąvoka „įmonė“ šiame kontekste turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Hydrotherm Gerätebau 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktą ir 65 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 55 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; taip pat šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DSG prieš Komisiją, T‑234/95, Rink. p. II‑2603, 124 punktą). Jis taip pat yra pabrėžęs, kad, taikant konkurencijos taisykles, formalus dviejų bendrovių atskyrimas dėl to, kad jos turi atskirą teisinį subjektiškumą, nėra lemiamas veiksnys, svarbiausia tai, ar jos rinkoje veikia kaip vienas asmuo. Todėl gali prireikti nustatyti, ar dvi atskirą teisinį subjektiškumą turinčios bendrovės sudaro ar priklauso vienai įmonei ar ekonominiam vienetui, formuojantiems bendrą elgesį rinkoje (61 punkte minėto Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 140 punktas ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją, T‑325/01, Rink. p. II‑3319, 85 punktas).

67      Kai toks ekonominis vienetas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu jis turi atsakyti už šį pažeidimą (žr. 65 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

68      Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas turi būti vienareikšmiai inkriminuotas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos, o pranešimas apie kaltinimus turi būti adresuotas šiam asmeniui. Taip pat svarbu, kad pranešime apie kaltinimus būtų nurodyta, kokiu statusu juridinis asmuo kaltinamas dėl tariamų faktinių aplinkybių (žr. 65 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

69      Iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, ypač, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (žr. 65 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

70      Tokioje situacijoje patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto nariai ir todėl pagal šio sprendimo 65 ir 66 punktuose minėtą teismų praktiką sudaro vieną įmonę. Pavyzdžiui, aplinkybė, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiajai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą (65 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 59 punktas).

71      Tuo ypatingu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui (žr. 65 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

72      Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri turi nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių parodyti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (žr. 65 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

73      Taip pat, nors teisinga, kad savo 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925) 28 ir 29 punktuose Teisingumo Teismas, be to, kad patronuojančioji bendrovė turi turėti 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, nurodė kitas aplinkybes, kaip antai, kad nebuvo užginčyta, jog patronuojančioji bendrovė darė įtaką savo dukterinės bendrovės komercinei politikai arba kad abiem bendrovėms buvo bendrai atstovaujama per administracinę procedūrą, vis dėlto šias aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė tik siekdamas paminėti visus veiksnius, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas grindė savo motyvus, o ne tam, kad nustatytų, jog šio sprendimo 71 punkte minėtai prezumpcijai taikyti reikalavimą pateikti papildomų netiesioginių įrodymų dėl to, kad patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų darė įtaką (65 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 62 punktas).

74      Šį ieškinio pagrindą reikia išnagrinėti atsižvelgiant į išdėstytus principus.

75      Ginčijamo sprendimo 627 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad Schindler Holding turi būti pripažinta solidariai atsakinga už savo dukterinių bendrovių Schindler Belgija, Schindler Vokietija, Schindler Liuksemburgas ir Schindler Nyderlandai pažeidimus, nes, „būdama vienintelė savininkė ir galutinė patronuojančioji bendrovė, pažeidimo laikotarpiu [ji] galėjo daryti lemiamą įtaką kiekvienos šių dukterinių bendrovių komercinei politikai, ir gali būti preziumuojama, kad ji pasinaudojo šia galia“.

76      Ginčijamo sprendimo 628 ir 629 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, jog Schindler Holding teiginio, kad minėtos dukterinės bendrovės, pačios nustatydamos savo komercinės politikos pagrindus, veikė rinkoje kaip savarankiški teisės subjektai, ir teiginio, pagal kurį ji neturėjo jokios įtakos einamajai šių dukterinių bendrovių veiklai, „nepakanka nuginčyti prezumpciją, kad Schindler Holding dukterinės bendrovės nespręsdavo visiškai savarankiškai dėl savo elgesio rinkoje“.

77      Be to, ginčijamo sprendimo 630 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, jog „per administracinę procedūrą [Schindler Holding] galėjo pateikti įrodymų, kad ji nedarė lemiamos įtakos savo dukterinėms bendrovėms <...>“. Komisijos teigimu, „[Schindler Holding] ir jos dukterinės bendrovės vis dėlto nepateikė [jai] <...> įrodymų, paaiškinančių jų vidinius santykius, hierarchinę struktūrą ir atskaitomybę, kad būtų nuginčyta prezumpcija, [pagal kurią] <...> [Schindler Holding], būdama vienintelė savo dukterinių bendrovių, kurioms buvo skirtas [ginčijamas] sprendimas, savininkė, įgyvendino savo kontrolės teises ir visomis kitomis priemonėmis darė savo turimą lemiamą įtaką“.

78      Ginčijamo sprendimo 631 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, jog „vien tai, kad Schindler viduje buvo priimta konkurencijos taisyklių laikymosi programa, neleidžia nustatyti, ar [Schindler Holding] buvo davusi nurodymus, susijusius su pažeidimu“. Taigi, Komisijos teigimu, „lieka galioti prezumpcija, kad 100 % [Schindler Holding] priklausanti dukterinė bendrovė savarankiškai nespręsdavo dėl savo komercinės politikos rinkoje“.

79      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija ginčijamo sprendimo 632 punkte padarė išvadą, kad „[Schindler Holding] ir 100 % jai priklausančios dukterinės bendrovės nenuginčijo prezumpcijos dėl atsakomybės už Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose padarytus pažeidimus [ir kad] todėl [Schindler Holding] turi būti laikoma solidariai atsakinga su savo dukterinėmis bendrovėmis, padariusiomis EB 81 straipsnio pažeidimus, dėl kurių priimtas [ginčijamas] sprendimas“.

80      Pirma, neginčijama, kad pažeidimo darymo laikotarpiu Schindler Holding tiesiogiai priklausė 100 % Schindler Belgija, Schindler Vokietija ir Schindler Nyderlandai kapitalo ir netiesiogiai, per Schindler Belgija, – 100 % Schindler Liuksemburgas kapitalo. Taigi galiojo prezumpcija, kad Schindler Holding darė lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių elgesiui (žr. šio sprendimo 72 punktą).

81      Schindler negali teigti, kad Komisija turėjo įrodyti, jog minėtų dukterinių bendrovių einamajai veiklai, įskaitant EB 81 straipsniui prieštaraujantį jų elgesį, iš tikrųjų darė įtaką Schindler Holding ir kad ši paskatino padaryti arba palaikė pažeidimą.

82      Norint inkriminuoti patronuojančiajai bendrovei jos dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus nereikia įrodyti, kad patronuojančioji bendrovė daro įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje buvo padarytas pažeidimas. Tačiau tai, kad tarp patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės egzistuoja organizaciniai, ekonominiai ir teisiniai ryšiai, gali įrodyti pirmosios įtaką antrosios strategijai ir todėl pateisinti tai, kad jos gali būti suvokiamos kaip vienas ekonominis vienetas (2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 83 punktas). Taigi, jei Komisija įrodo, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, ji gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė įrodytų, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (žr. šio sprendimo 72 punktą). Taip pat pažymėtina, kad sprendimą, kuriuo paskiriamos baudos, Komisija gali adresuoti bendrovių grupės patronuojančiajai bendrovei ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė kurstė dukterinę bendrovę padaryti pažeidimą, arba juo labiau ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė dalyvavo darant pažeidimą, o dėl to, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį (minėto 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 punktas).

83      Ieškovės taip pat negali remtis tariamu kaltės principo (Schuldprinzip) pažeidimu arba principiniu uždarosios akcinės bendrovės arba akcinės bendrovės akcininko atsakomybės nebuvimu už bendrovės skolas arba valdymo organų veiksmus. Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, jog tokie argumentai grindžiami klaidinga prielaida, kad patronuojančiosios bendrovės atveju nebuvo nustatytas joks pažeidimas, o šioje byloje taip nėra, nes iš ginčijamo sprendimo 632 konstatuojamosios dalies ir 1 bei 2 straipsnių matyti, kad Schindler Holding buvo individualiai nubausta už pažeidimus, kurių atveju daroma prielaida, kad ji juos padarė asmeniškai dėl glaudžių ekonominių ir teisinių ryšių, siejančių ją su jos dukterinėmis bendrovėmis (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją, C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 28 ir 34 punktus ir 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 74 punktą).

84      Antra, reikia išnagrinėti ieškovių pateiktus argumentus, kuriais siekiama nuginčyti šio sprendimo 71 punkte minėtą prezumpciją ir pagal kuriuos Schindler Holding dukterinės bendrovės savarankiškai spręsdavo dėl savo komercinės politikos.

85      Pirmiausia, ieškovių nurodyta aplinkybė, net jei ji būtų laikoma įrodyta, kad Schindler Holding nedavė savo dukterinėms bendrovėms nurodymų, kurie nagrinėjamu atveju leistų arba paskatintų EB 81 straipsniui prieštaraujančius kontaktus, ir nežinojo apie tokius kontaktus, negali įrodyti šių dukterinių bendrovių savarankiškumo. Kaip priminta šio sprendimo 82 punkte, inkriminuojant patronuojančiajai bendrovei jos dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus nereikalaujama įrodyti, kad patronuojančioji bendrovė darė įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje buvo padarytas pažeidimas.

86      Be to, argumentas, kad Schindler Holding dukterinės bendrovės atitinkamose šalyse visada veikė savarankiškai, nepatirdamos Schindler Holding įtakos savo einamajai veiklai, „sutarčių gavimui“, sutarčių sudarymui arba savo kainų politikai, nes Schindler Holding buvo informuojama tik apie kontraktus, dėl kurių galėjo atsirasti nuostolių, taip pat turi būti atmestas. Viena vertus, atitinkamos ieškovės nepateikė įrodymų šiems tvirtinimams pagrįsti ir, kita vertus, tokių tvirtinimų, net ir darant prielaidą, kad jie įrodyti, bet kuriuo atveju nepakanka šio sprendimo 71 punkte nurodytai prezumpcijai nuginčyti, nes iš teismų praktikos išplaukia, kad į dukterinės bendrovės komercinės politikos sąvoką, be ieškovių paminėtųjų, patenka ir kiti aspektai, kai kalbama apie EB 81 straipsnio taikymą jos patronuojančiajai bendrovei. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad analizuodamas, ar kelios vienos grupės bendrovės sudaro vieną ekonominį vienetą, Sąjungos teismas yra nagrinėjęs, ar patronuojančioji bendrovė galėjo daryti įtaką kainų politikai, gamybos ir platinimo veiklai, pardavimo tikslams, bendrajam pelnui, pardavimo sąnaudoms, mokėjimų srautui, ištekliams ir rinkodarai. Vis dėlto, kalbant apie EB 81 ir 82 straipsnių taikymą patronuojančiajai bendrovei, iš to neišplaukia, kad tik šie klausimai patenka į dukterinės bendrovės komercinės politikos sąvoką (žr. 65 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 64 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

87      Toliau pasakytina, jog aplinkybė, kad Schindler Holding dukterinės bendrovės keturiose pažeidimo paveiktose šalyse dalyvavo darant atskirus, skirtingo pobūdžio pažeidimus, o tai turėtų įrodyti, kad ji iš tikrųjų nedarė įtakos savo dukterinių bendrovių įprastai veiklai, taip pat negali nuginčyti atsakomybės prezumpcijos. Iš ginčijamo sprendimo 627–632 konstatuojamųjų dalių matyti, jog nustatydama Schindler Holding atsakomybę už savo dukterinių bendrovių elgesį Komisija nesirėmė galimu keturiose atitinkamose šalyse konstatuotų pažeidimų lygiagretumu. Be to, ieškovių tvirtinimas, kad pažeidimai buvo skirtingo pobūdžio, neteisingas dėl to, kad keturiose atitinkamose šalyse Schindler Holding dukterinės bendrovės laikotarpiais, kurie daugiausia sutampa (1996 m. gegužės 9 d.–2004 m. sausio 29 d. Belgijoje, 1995 m. rugpjūčio 1 d.–2000 m. gruodžio 6 d. Vokietijoje, 1995 m. gruodžio 7 d.–2004 m. kovo 9 d. Liuksemburge ir 1999 m. birželio 1 d.–2004 m. kovo 5 d. Nyderlanduose), dalyvavo darant pažeidimus, kurie turėjo panašų tikslą, kurį sudarė „slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo (išskyrus Vokietiją, kur kartelio dalyvės nesitarė dėl priežiūros ir modernizavimo veiklos)“ (ginčijamo sprendimo 658 konstatuojamoji dalis).

88      Taip pat tai, kad Schindler Holding galėjo visokeriopai stengtis užkirsti kelią savo dukterinių bendrovių veiksmams, prieštaraujantiems EB 81 straipsniui, be kita ko, priėmusi elgesio kodeksą, skirtą užkirsti kelią jų konkurencijos taisyklių pažeidimams, ir atitinkamas gaires, pirma, visiškai nepaneigia jos atžvilgiu konstatuoto pažeidimo fakto (pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 373 punktą) ir, antra, neleidžia įrodyti, kad šios dukterinės bendrovės savarankiškai spręsdavo dėl savo komercinės politikos. Atvirkščiai, minėto elgesio kodekso taikymas Schindler Holding dukterinėse bendrovėse veikiau liudija apie tai, kad patronuojančioji bendrovė vykdė faktinę savo dukterinių bendrovių komercinės politikos kontrolę, juo labiau kad pačios ieškovės teigė, jog elgesio kodekso laikymasis buvo prižiūrimas atliekant reguliarius auditus ir kitomis konkurencijos taisyklių laikymąsi atsakingo Schindler Holding darbuotojo (compliance officer) taikomomis priemonėmis.

89      Dėl vidinių grupės santykių, valdymo struktūros ir su atskaitomybe susijusių gairių Schindler Holding viduje, ginčijamo sprendimo 630 punkte Komisija nurodė, kad Schindler Holding ir jos dukterinės bendrovės nepateikė jai informacijos, atskleidžiančios jų vidinius santykius. Iš bylos dokumentų iš tiesų matyti, kad per administracinę procedūrą ieškovės pateikė Komisijai tam tikrą informaciją apie vidinius grupės santykius, valdymo struktūrą ir atskaitomybės gaires (reporting lines).

90      Vis dėlto ši informacija neleidžia daryti išvados, kad Schindler dukterinės bendrovės veikė savarankiškai. Pateiktoji informacija, kuri, be to, nepatvirtinta įrodymais, yra neišsami ir daugiausia susijusi su tam tikrų Schindler Liuksemburgas ir Schindler Belgija vadovaujančių darbuotojų pareigomis ir atskaitomybės įpareigojimais (reporting obligations) bei su vieno Schindler Vokietija darbuotojo pareigomis, detaliau neatskleidžiant Schindler Holding ir atitinkamose valstybėse veikiančių jos dukterinių bendrovių vidinių santykių arba Schindler Holding įtakos šioms bendrovėms.

91      Atsižvelgiant į šio sprendimo 72 punkte aprašytą atsakomybės prezumpciją ir į tai, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 84–90 punktų, ieškovės šios prezumpcijos nenuginčijo, Komisija pagrįstai inkriminavo Schindler Holding jos dukterinių bendrovių padarytus pažeidimus.

92      Todėl šis ieškinio pagrindas atmestinas.

3.     Dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį

 Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi dėl bausmių teisėtumo principo pažeidimo

93      Ieškovės teigia, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje Komisijai suteikta beveik neribota diskrecija nustatyti baudų dydį, o tai prieštarauja bausmių teisėtumo principui, kuris yra apibrėžtas EŽTK 7 straipsnio 1 dalyje ir kuris taip pat išplaukia iš bendrųjų teisės principų, kylančių iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų.

94      Reikia priminti EŽTK 7 straipsnio 1 dalies tekstą:

„Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo metu.“

95      Iš teismų praktikos išplaukia, kad bausmių teisėtumo principas yra loginė teisinio saugumo principo išdava, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas ir pagal kurį visų pirma reikalaujama, kad kiekviena Sąjungos norma, ypač ta, pagal kurią skiriama ar leidžiama skirti sankcijas, būtų aiški ir tiksli, kad suinteresuotieji asmenys galėtų vienareikšmiškai suvokti iš jos išplaukiančias teises ir pareigas ir galėtų imtis atitinkamų priemonių (žr. 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 66 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 71 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

96      Bausmių teisėtumo principas, kuris yra vienas bendrųjų Sąjungos teisės principų, kylančių iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, dalis, taip pat buvo įtvirtintas įvairiose tarptautinėse sutartyse ir visų pirma EŽTK 7 straipsnyje. Pagal šį principą reikalaujama, kad įstatyme būtų aiškiai apibrėžti pažeidimai ir už juos skiriamos bausmės. Ši sąlyga tenkinama, jei teisės subjektas iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus pasinaudodamas jos aiškinimu teismų praktikoje gali sužinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą kyla baudžiamoji atsakomybė. Be to, remiantis EŽTT praktika, įstatymo aiškumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į atitinkamos nuostatos formuluotę, bet ir į patikslinimus, padarytus nusistovėjusioje ir paskelbtoje teismų praktikoje (žr. 2008 m. gegužės 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą, C‑266/06 P, neskelbiamo Rinkinyje, 38–40 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

97      Šio principo reikia laikytis tiek baudžiamojo pobūdžio normų, tiek specialių administracinių priemonių, pagal kurias skiriamos administracinės nuobaudos ar leidžiama jas skirti, atveju (šiuo klausimu žr. 1987 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Maizena ir kt., 137/85, Rink. p. 4587, 15 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Jis galioja ne tik pažeidimo sudėtį nustatančioms normoms, bet ir tokioms normoms, kurios reglamentuoja pirmiau nurodytų normų pažeidimo pasekmes (žr. 95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 67 punktą ir 83 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

98      Taip pat pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Sąjungos teismas, dalis (1996 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo nuomonės 2/94, Rink. p. I‑1759, 33 punktas ir 1997 m. gegužės 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kremzow, C‑299/95, Rink. p. I‑2629, 14 punktas). Šiuo tikslu Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas vadovaujasi valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir gairėmis, nustatytomis tarptautiniuose dokumentuose žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė. EŽTK šiuo atžvilgiu turi ypatingą reikšmę (Teisingumo Teismo sprendimai: 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, Rink. p. I‑9011, 23 punktas ir minėto Sprendimo Kremzow 14 punktas). Be to, pagal ES 6 straipsnio 2 dalį „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina [EŽTK] ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrieji [Sąjungos] teisės principai“.

99      Kaip jau yra priminęs Bendrasis Teismas (95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 71 punktas), pagal EŽTK 7 straipsnio 1 dalį nėra būtina, kad nuostatos, kurių pagrindu skiriamos bausmės, būtų suformuluotos taip tiksliai, kad būtų galima visiškai užtikrintai numatyti galimas jų pažeidimo pasekmes. Vadovaujantis EŽTT praktika, tai, kad įstatymas suteikia tam tikrą diskreciją, savaime nepažeidžia nuspėjamumo reikalavimo, jei, atsižvelgiant į atitinkamus teisėtus tikslus, yra pakankamai aiškiai nustatyta naudojimosi tokiais įgaliojimais apimtis ir sąlygos, siekiant užtikrinti privatiems asmenims tinkamą apsaugą nuo savivalės (žr. 1992 m. vasario 25 d. EŽTT sprendimo Margareta ir Roger Andersson prieš Švediją, A serija, Nr. 226, 75 punktą). Šiuo klausimu, be paties įstatymo teksto, EŽTT atsižvelgia ir į tai, ar nusistovėjusioje ir paskelbtoje teismų praktikoje buvo patikslintos vartojamos neapibrėžtos sąvokos (žr. 1995 m. rugsėjo 27 d. EŽTT sprendimo G. prieš Prancūziją, A serija, Nr. 325‑B, 25 punktą).

100    Tai, kad atsižvelgiama į valstybėms narėms bendras konstitucines tradicijas, nelemia kitokio teisėtumo principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, aiškinimo, nei išplaukia iš pirmiau išdėstytų samprotavimų (95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 73 punktas). Taigi ieškovių argumentas, kad nacionaliniu lygmeniu nėra panašių valdžios institucijos įgaliojimų, kurie leistų jai „beveik neribotai“ skirti baudas, turi būti atmestas.

101    Šioje byloje, kalbant apie Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies teisėtumą bausmių teisėtumo principo atžvilgiu, visų pirma konstatuotina, kad, priešingai nei teigia ieškovės, Sąjungos teisės aktų leidėjas nėra suteikęs Komisijai pernelyg didelės arba savavališkos diskrecijos nustatyti baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą (95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 74 punktas).

102    Pirma, pažymėtina, kad nors Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje Komisijai suteikiama didelė vertinimo laisvė, naudojimasis šia laisve apribotas įtvirtinus objektyvius kriterijus, kurių turi laikytis Komisija. Šiuo klausimu, viena vertus, primintina, jog yra nustatytas skaičiais išreikštas ir absoliutus maksimalus baudos dydis, kuris kiekvienai įmonei už kiekvieną pažeidimą apskaičiuojamas taip, kad iš anksto galima numatyti maksimalų galimos baudos dydį. Kita vertus, šia nuostata Komisija įpareigojama kiekvienoje byloje nustatyti baudas atsižvelgiant ne tik į pažeidimo sunkumą, bet ir į jo trukmę (96 punkte minėto sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą 50 punktas ir 95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 75 punktas).

103    Ieškovės negali teigti, kad šio sprendimo 95 punkte minėtas Sprendimas Degussa prieš Komisiją (66–88 punktai) arba ten pat minėtas Sprendimas Jungbunzlauer prieš Komisiją (69–92 punktai), kuriame pateiktas bausmių teisėtumo principo aiškinimas atitinka aiškinimą Sprendime Degussa prieš Komisiją (minėtas šio sprendimo 95 punkte), grindžiamas „klaidinga teisine samprata“. Šio sprendimo 96 punkte minėtame Sprendime Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą (36–63 punktai), nagrinėdamas apeliacinį skundą, Teisingumo Teismas patvirtino šio sprendimo 95 punkte minėtame Sprendime Degussa prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismo pateiktą bausmių teisėtumo principo aiškinimą.

104    Teisinga, kad pirmesniame punkte minėti sprendimai susiję su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, o ginčijamu sprendimu skirtos baudos grindžiamos Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi. Vis dėlto, kadangi baudų skyrimo kriterijai ir ribos pagal abi nuostatas yra vienodi, pirmesniame punkte nurodyta teismų praktika gali būti taikoma Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 daliai.

105    Antra, naudodamasi savo diskrecija dėl pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamų baudų, Komisija turi paisyti bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų, kaip jie išplėtoti Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikoje (96 punkte minėto Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą 51 punktas ir 95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 77 punktas).

106    Trečia, siekdama užtikrinti savo veiksmų nuspėjamumą ir skaidrumą, Komisija naudojimąsi savo diskrecija taip pat apribojo 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo ir 1998 m. gairėse nusistatytomis elgesio taisyklėmis. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad šiuo pranešimu ir šiomis gairėmis, viena vertus, įtvirtintos elgesio taisyklės, nuo kurių Komisija negali nukrypti, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą, ir, kita vertus, užtikrinamas suinteresuotųjų įmonių teisinis saugumas, apibrėžus metodą, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamų baudų dydį (šiuo kausimu žr. 96 punkte minėto Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą 52 ir 53 punktus ir 2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 60 punktą, taip pat 95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 78 ir 82 punktus). Be to, priešingai nei teigia ieškovės, 1998 m. gairių, o vėliau – 2006 m. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių (OL C 210, p. 2) priėmimas Komisijoje, atsižvelgiant į tai, kad jis pateko į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą teisinio reglamentavimo sritį, tik padėjo aiškiau apibrėžti Komisijai pagal šias nuostatas jau suteiktos diskrecijos taikymo ribas, ir iš to negalima daryti išvados, kad iš pradžių Sąjungos teisės aktų leidėjas buvo nepakankamai apibrėžęs Komisijos kompetencijos ribas šioje srityje (šiuo klausimu žr. 83 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 44 punktą).

107    Ketvirta, reikia pridurti, kad pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas turi neribotą jurisdikciją spręsdami dėl ieškinių, kuriais ginčijami Komisijos sprendimai skirti baudą, ir gali tiek panaikinti šiuos sprendimus, tiek panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą baudą. Todėl žinomai ir prieinamai Komisijos administracinei praktikai taikoma neribota Sąjungos teismo kontrolė. Ši kontrolė suteikė galimybę, naudojantis nusistovėjusia ir paskelbta teismų praktika, patikslinti neapibrėžtas sąvokas, kurių galėjo būti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje arba Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje (šiuo klausimu žr. 96 punkte minėto Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą 54 punktą ir 95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 79 punktą).

108    Taigi, atsižvelgiant į įvairius pirma nurodytus argumentus, apdairus ūkio subjektas, prireikus padedamas teisės konsultanto, gali pakankamai tiksliai numatyti už tam tikrą elgesį jam gresiančių baudų apskaičiavimo metodą ir dydį. Tai, kad toks ūkio subjektas negali iš anksto žinoti tikslaus baudų, kurias Komisija skirs kiekvienu konkrečiu atveju, lygio, nėra bausmių teisėtumo principo pažeidimas (96 punkte minėto Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą 55 punktas ir 95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 83 punktas).

109    Todėl ieškovės negali teigti, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies tekstu nėra užtikrinamas toks nuspėjamumo laipsnis, kokio reikalaujama pagal pagrindinius baudžiamosios teisės ir teisinės valstybės principus. Ši nuostata leidžia pakankamai tiksliai numatyti apskaičiavimo metodą ir skiriamų baudų lygį (šiuo klausimu žr. 96 punkte minėto Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą 58 punktą).

110    Taip pat, priešingai nei teigia ieškovės, Komisijos sprendimų praktika skiriant baudas nesivystė nenuspėjamai arba nenuosekliai.

111    Pirma, laikotarpiais, per kuriuos pagal ginčijamą sprendimą buvo daromi visi keturi pažeidimai, paskelbus 1998 m. gaires tebuvo pakeistas baudų nustatymo metodas, kurį, kaip pripažino Teisingumo Teismas, buvo galima protingai numatyti (88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 231 punktas).

112    Antra, dėl to, kad priėmus 1998 m. gaires padidėjo baudų lygis, pažymėtina, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija bet kuriuo metu gali pakoreguoti baudų lygį, jei tai reikalinga veiksmingam Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymui (54 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 237 punktas), ir todėl tokius administracinės praktikos pokyčius galima laikyti objektyviai pateisintais siekiu apskritai užkirsti kelią Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimams. Taigi ieškovių nurodyto ir skundžiamo baudų lygio pakėlimo pastaraisiais metais bausmių teisėtumo principo požiūriu negalima savaime laikyti neteisėtu, nes nėra peržengtos Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, kaip jas išaiškino Sąjungos teismai, įtvirtinto teisinio reglamentavimo ribos (šiuo klausimu žr. 95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 81 punktą ir 83 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 43 punktą).

113    Argumentas, kad priėmusi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Taryba neįvykdė savo pareigos aiškiai nustatyti Komisijai suteikiamos kompetencijos ribas ir, pažeisdama EB 83 straipsnį, faktiškai perleido jai savo pagal EB sutartį turimą kompetenciją, laikytinas nepagrįstu.

114    Viena vertus, kaip jau buvo minėta, nors Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje Komisijai suteikta didelė vertinimo laisvė, naudojimasis ja šiomis nuostatomis yra apribojamas, įtvirtinus objektyvius kriterijus, kurių turi laikytis Komisija. Kita vertus, reikia priminti, kad reglamentai Nr. 17 ir Nr. 1/2003 buvo priimti remiantis EB 83 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad „Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, priima atitinkamus reglamentus arba direktyvas dėl [EB] 81 ir 82 straipsniuose išdėstytų principų įgyvendinimo“. Vadovaujantis EB 83 straipsnio 2 dalies a ir d punktais, šių reglamentų ir direktyvų paskirtis visų pirma yra „numatant vienkartines ir reguliariai mokamas baudas užtikrinti, kad būtų laikomasi [EB] 81 straipsnio 1 dalyje ir 82 straipsnyje nurodytų draudimų“, ir „apibrėžti atitinkamas Komisijos ir Teisingumo Teismo funkcijas taikant šioje straipsnio dalyje išdėstytas nuostatas“. Be to, reikia priminti, jog pagal EB 211 straipsnio pirmą įtrauką Komisija „užtikrina, kad šios Sutarties nuostatos ir priemonės, kurių jomis vadovaudamosi imasi institucijos, būtų taikomos“, o pagal šio straipsnio trečią įtrauką ji „turi savarankišką sprendimo teisę“ (95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 86 punktas ir 83 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 48 punktas).

115    Iš to išplaukia, kad neturėtų būti laikoma, jog teisę skirti baudas už EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimą visų pirma turi Taryba, nes šią teisę ji perdavė Komisijai arba suteikė jai įgyvendinimo įgaliojimus, kaip tai suprantama pagal EB 202 straipsnio trečią įtrauką. Vadovaujantis pirma nurodytomis EB sutarties nuostatomis, šis įgaliojimas iš esmės išplaukia iš Komisijos savarankiškos funkcijos prižiūrėti, kaip taikoma Sąjungos teisė, o kalbant apie EB 81 ir 82 straipsnių taikymą, reglamentais Nr. 17 ir 1/2003 ši funkcija patikslinama, apibrėžiama ir formalizuojama. Taigi šiais reglamentais Komisijai suteiktas įgaliojimas skirti baudas išplaukia iš pačios EB sutarties nuostatų ir turi sudaryti sąlygas veiksmingai taikyti minėtuose straipsniuose numatytus draudimus (95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 87 punktas ir 83 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 49 punktas).

116    Iš šių argumentų išplaukia, kad dėl Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, susijęs su bausmių teisėtumo principo pažeidimu, turi būti atmestas.

 Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo dėl 1998 m. gairių, susijusio su negaliojimo atgaline data principo pažeidimu

117    Ieškovės primena, kad Sąjungos teisės aktas negali būti pradėtas taikyti iki jo paskelbimo ir kad Chartijos 49 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje numatyta, jog negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikalstamos veikos padarymo metu. Anot jų, šioje byloje 1998 m. gairėmis pažeidžiamas negaliojimo atgaline data principas, nes yra peržengiamos nuspėjamumo ribos. Šiuo atžvilgiu ieškovės pabrėžia, kad sprendimų politiką skiriant baudas sugriežtino Komisija, o ne teisės aktų leidėjas.

118    Iš teismų praktikos išplaukia, kad EŽTK 7 straipsnyje įtvirtintas baudžiamųjų įstatymų negaliojimo atgaline data principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio turi būti laikomasi skiriant baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą ir pagal kurį reikalaujama, kad skirtosios bausmės atitiktų tas, kurios buvo numatytos pažeidimo padarymo metu (88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 202 punktas, 112 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 218–221 punktai ir 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 39–41 punktai).

119    Taip pat jau buvo nuspręsta, kad gairių, galinčių pakeisti bendrą Komisijos konkurencijos politiką skiriant baudas, priėmimas iš esmės gali patekti į negaliojimo atgaline data principo taikymo sritį (88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 222 punktas).

120    Viena vertus, 1998 m. gairės gali turėti teisinių pasekmių. Šias teisines pasekmes lemia ne 1998 m. gairių norminis pobūdis, o tai, kad jas priėmė ir paskelbė Komisija. 1998 m. gairių priėmimas ir paskelbimas lemia, kad Komisija pati apriboja savo diskreciją ir ji negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų, pažeidimą (šiuo klausimu žr. 88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 209–212 punktus).

121    Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, susijusia su EŽTK 7 straipsnio 1 dalimi, šia nuostata draudžiama kaltinamojo nenaudai atgaline data taikyti naują pažeidimą įtvirtinančios normos aiškinimą (šiuo klausimu žr. EŽTT 1995 m. lapkričio 22 d. sprendimo S. W. prieš Jungtinę Karalystę, A serija, Nr. 335‑B, 34–36 punktus, 1995 m. lapkričio 22 d. Sprendimo C. R. prieš Jungtinę Karalystę, A serija, Nr. 335‑C, 32–34 punktus, 1996 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Cantoni prieš Prancūziją, Recueil des arrêts et décisions, 1996‑V, 29–32 punktus ir 2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Coëme ir kt. prieš Belgiją, Recueil des arrêts et décisions, 2000‑VII, 145 punktą). Pagal šią teismo praktiką tokia situacija pirmiausia susiklosto tuomet, kai kalbama apie teismų išaiškinimą, kurio rezultato nebuvo galima protingai numatyti pažeidimo padarymo metu, visų pirma atsižvelgiant į išaiškinimą, kurio tuo metu buvo laikomasi teismų praktikoje dėl nagrinėjamos teisės nuostatos. Vis dėlto reikia patikslinti, jog iš tos pačios EŽTT praktikos išplaukia, kad nuspėjamumo sąvokos reikšmė didele dalimi priklauso nuo nagrinėjamos nuostatos teksto, nuo ja reglamentuojamos srities bei nuo adresatų skaičiaus ir požymių. Pavyzdžiui, galimybė nuspėti įstatymą neprieštarauja tam, kad suinteresuotasis asmuo būtų priverstas pasinaudoti specialisto patarimais, siekdamas susiklosčiusiomis aplinkybėmis tinkamai įvertinti pasekmes, kurios gali atsirasti dėl tam tikro veiksmo. Konkrečiai kalbant, remiantis minėtu Sprendimu Cantoni prieš Prancūziją (35 punktas), tai visų pirma pasakytina apie profesinę veiklą vykdančius asmenis, įpratusius savo profesijoje elgtis labai apdairiai. Todėl iš jų galima tikėtis, kad jie ypač rūpestingai vertins savo veiklos riziką.

122    Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, ir nagrinėjant, ar buvo paisoma negaliojimo atgaline data principo, turi būti patikrinta, ar nagrinėjamą pakeitimą, kurį sudaro 1998 m. gairių priėmimas, buvo galima protingai numatyti atitinkamų pažeidimų padarymo metu (šiuo klausimu žr. 88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 224 punktą).

123    Šiuo klausimu visų pirma svarbu konstatuoti, kad tariamas baudų lygio padidinimas, kurį nulėmė 1998 m. gairių taikymas, atitinka teisinį pagrindą, įtvirtintą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, nes gairių 5 punkto a papunktyje aiškiai numatyta, kad skiriamos baudos bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % apyvartos ribos, numatytos šiose nuostatose.

124    Toliau konstatuotina, jog principinė 1998 m. gairių naujovė yra ta, kad atskaitos tašku apskaičiuojant baudas laikomas pagrindinės baudos dydis, apibrėžtas atsižvelgiant į gairėse nustatytas ribas, o šios ribos atspindi skirtingą pažeidimų sunkumo laipsnį, tačiau savaime nėra susijusios su atitinkama apyvarta. Taigi šis metodas iš esmės paremtas baudų tarifikacija, nors ji yra santykinė ir lanksti (88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 225 punktas ir 106 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 61 punktas).

125    Galiausiai primintina, jog aplinkybė, kad Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai neperžengiant reglamentų Nr. 17 ir 1/2003 nustatytų ribų padidinti baudų lygį, jei to reikia Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti, ir kad dėl veiksmingo Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo veikiau reikalaujama, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį prie šios politikos poreikių (šiuo klausimu žr. 54 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktą, 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005, 81 punktą ir 88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 227 punktą; taip pat žr. 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑12/89, Rink. p. II‑907, 309 punktą ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Europa Carton prieš Komisiją, T‑304/94, Rink. p. II‑869, 89 punktą).

126    Iš to išplaukia, kad įmonės, dėl kurių buvo pradėta administracinė procedūra, per kurią gali būti paskirta bauda, negali turėti teisėtų lūkesčių, jog Komisija neviršys anksčiau skirtų baudų lygio arba taikys tą patį baudų apskaičiavimo metodą (88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 228 punktas).

127    Todėl šios įmonės privalo turėti omenyje, kad Komisija bet kuriuo atveju gali nuspręsti pakelti baudų lygį, palyginti su anksčiau taikytomis baudomis. Tai galioja ne tik tuomet, kai Komisija pakelia baudų lygį taikydama baudas individualiais sprendimais, bet ir tuomet, kai baudos didinamos, konkretiems atvejams taikant tokias visuotinai taikomas elgesio taisykles, kokios yra 1998 m. gairės (88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 229 ir 230 punktai ir 106 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 59 punktas).

128    Darytina išvada, jog ieškovės nepagrįstai teigia, kad 1998 m. gairėmis pažeidžiamas negaliojimo atgaline data principas, nes jos tariamai nulėmė didesnių baudų, palyginti su anksčiau taikytosiomis, skyrimą, arba kad šiuo atveju buvo peržengtos nuspėjamumo ribos. Gaires ir ypač jose nustatytą naują baudų apskaičiavimo metodą, kuris tariamai sugriežtino skiriamų baudų lygį, tokios įmonės, kaip ieškovės, galėjo protingai numatyti atitinkamų pažeidimų padarymo momentu (šiuo klausimu žr. 88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 231 punktą). Dėl tų pačių priežasčių 1998 m. gairėse Komisija juo labiau neturėjo papildomai nurodyti, kad padidinti baudų lygį yra būtina siekiant užtikrinti Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimą.

129    Dėl argumento, kad sprendimų politiką skiriant baudas sugriežtino Komisija, o ne teisės aktų leidėjas, pažymėtina, jog jis sutampa su argumentu, nurodytu pateikiant neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą dėl Komisijos kompetencijos nebuvimo, ir yra nagrinėjamas šio sprendimo 131–137 punktuose.

130    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad šis neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas taip pat turi būti atmestas.

 Dėl prieštaravimo dėl 1998 m. gairių teisėtumo, susijusio su Komisijos kompetencijos nebuvimu ir, be to, jų skaidrumo ir nuspėjamumo stoka

131    Ieškovės teigia, kad didelė diskrecija, suteikta Komisijai pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, reikalauja abstraktaus ir bendro sukonkretinimo, t. y. materialinės teisės norma. Tačiau, jų nuomone, priešingai nei Taryba, Komisija neturi kompetencijos priimti tokios normos. Be to, net jei Komisijos patvirtintas „baudos pagrindo“ sukonkretinimas būtų buvęs teisėtas, 1998 m. gairės bet kuriuo atveju būtų neveiksmingos dėl to, kad jomis negalima užtikrinti minimalaus skaidrumo ir nuspėjamumo laipsnio, būtino nustatant baudos dydį.

132    Pirma, pažymėtina, kad savo procesiniuose dokumentuose ieškovės nepatikslino nuostatos, kurią tariamai pažeidė Komisija, priėmusi 1998 m. gaires. Pateikus šį klausimą per posėdį, ieškovės nurodė, kad, remiantis bausmių teisėtumo principu, abstrakčias baudų apskaičiavimo taisykles turėjo priimti Taryba.

133    Tačiau gairių priėmimas Komisijoje, atsižvelgiant į tai, kad jis pateko į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą teisinio reglamentavimo sritį, tik padėjo aiškiau apibrėžti Komisijai pagal šias nuostatas jau suteiktos diskrecijos taikymo ribas (šiuo klausimu žr. 83 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 44 punktą). Tokiomis aplinkybėmis argumentas, susijęs su Komisijos kompetencijos stoka priimti gaires, turi būti atmestas.

134    Antra, argumentai, susiję su 1998 m. gairių skaidrumo ir nuspėjamumo stoka, taip pat turi būti atmesti.

135    Viena vertus, Komisija paskelbė minėtas gaires ir jose nustatė apskaičiavimo metodą, kurį įsipareigojo taikyti kiekvienu konkrečiu atveju, siekdama būtent skaidrumo ir didesnio suinteresuotųjų įmonių teisinio saugumo. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi viešai paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad gairėse bendrai ir abstrakčiai nustatytas metodas, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama baudų dydį, ir todėl jomis užtikrinamas įmonių teisinis saugumas (88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 211 ir 213 punktai; taip pat žr. 106 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 60 punktą).

136    Kita vertus, apdairus ūkio subjektas, prireikus padedamas teisės konsultanto, gali pakankamai tiksliai numatyti už tam tikrą elgesį jam gresiančių baudų apskaičiavimo metodą ir dydį (96 punkte minėto Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą 55 punktas). Teisinga, kad, atsižvelgdamas į 1998 m. gaires, ūkio subjektas negali iš anksto žinoti tikslaus baudų, kurias Komisija skirs kiekvienu konkrečiu atveju, dydžio. Tačiau dėl pažeidimų, už kuriuos Komisija baudžia, sunkumo baudžiamieji ir atgrasymo tikslai pateisina tai, kad įmonės negali įvertinti naudos, kurią gautų dalyvaudamos darant tam tikrą pažeidimą, iš anksto atsižvelgdamos į baudos, kuri joms būtų skirta už tokį neteisėtą elgesį, dydį (95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 83 punktas).

137    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad prieštaravimas dėl 1998 m. gairių teisėtumo, susijęs su Komisijos kompetencijos nebuvimu ir, be to, su šių gairių skaidrumo ir nuspėjamumo stoka, nėra pagrįstas.

 Dėl prieštaravimo dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teisėtumo, susijusio su negaliojimo atgaline data ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu

138    Ieškovės nurodo, jog dėl to, kad šioje byloje buvo taikomas 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo, nors dauguma ginčijamame sprendime nurodytų faktinių aplinkybių susiklostė iki jo įsigaliojimo, buvo pažeistas negaliojimo atgaline data principas. Ieškovių teigimu, Komisija turėjo taikyti savo Pranešimą dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių bylose (OL C 207, 1996, p. 4) (toliau – 1996 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo), pagal kurį joms dėl faktinių aplinkybių neginčijimo baudas buvo galima sumažinti 10 %–50 %, užuot simboliškai sumažinus jas 1 %, kaip įvyko pagal ginčijamą sprendimą (ginčijamo sprendimo 777, 806, 835 ir 854 konstatuojamosios dalys). Anot ieškovių, taikydama 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Komisija taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

139    Primintina, jog 1996 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkte buvo nustatyta, kad įmonei „bauda, kuri jai būtų skirta, jei [ji] nebūtų bendradarbiavusi su Komisija, sumažinama 10–50 % <...> tuomet, kai <...> gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad ji neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus“. Savo ruožtu 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo baudos sumažinimas šiuo pagrindu nebėra numatytas.

140    Kalbant apie tariamą 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo galiojimą atgaline data, konstatuotina, jog šio pranešimo 28 dalyje nustatyta, kad „nuo 2002 m. vasario 14 d. šis pranešimas pakeičia 1996 metų pranešimą [dėl bendradarbiavimo] visais atvejais, kai į Komisiją nesikreipė nė viena įmonė siekdama pasinaudoti tame pranešime nurodytu palankiu režimu“. Atsižvelgiant į tai, kad 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo buvo paskelbtas 2002 m. vasario 19 d., jame iš tikrųjų numatytas jo nuostatų taikymas atgaline data, tačiau jis yra apribotas laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 14 d. iki 2002 m vasario 18 d. imtinai. Kadangi iki 2004 m. vasario 2 d. nė viena kartelio dalyvė nebuvo pateikusi prašymo pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo (ginčijamo sprendimo 94, 105, 115 ir 127 konstatuojamosios dalys), galimas neteisėtumas, išplaukiantis iš minėto 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo galiojimo atgaline data, negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

141    Vis dėlto šioje byloje ieškovės ginčija tai, kad 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo buvo nedelsiant taikomas apskaičiuojant baudas už faktines aplinkybes, kurios iš dalies susiklostė anksčiau nei 2002 m.

142    Pirma, kaip matyti iš bylos dokumentų, konstatuotina, kad per administracinę procedūrą ieškovės mažiausiai šešis kartus aiškiai prašė taikyti 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.

143    Antra, iš teismų praktikos bet kuriuo atveju išplaukia, jog negaliojimo atgaline data principas neprieštarauja tam, kad būtų taikomos gairės, kuriomis tariamai buvo sugriežtintas baudų, skiriamų už pažeidimus, padarytus iki jų priėmimo, lygis, jeigu jomis įgyvendinamą politiką buvo galima protingai numatyti atitinkamu pažeidimų padarymo momentu (88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 202–232 punktai, 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 233 punktas, taip pat žr. 106 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 66 punktą). Tačiau ieškovės neteigė, kad nebuvo galima numatyti pasikeitimo, įvykusio priėmus 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.

144    Dėl tariamo ieškovių teisėtų lūkesčių pažeidimo taikius 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pažeidimams, kurie iš dalies buvo padaryti iki jo įsigaliojimo, pakanka konstatuoti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką ūkio subjektai neturėtų savo teisėtų lūkesčių grįsti tuo, kad esama situacija, kurią institucijos gali pakeisti naudodamosi savo diskrecija, nepasikeis (žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš Tarybą, C‑280/93, Rink. p. I‑4973, 80 punktą ir 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Alessandrini ir kt. prieš Komisiją, C‑295/03 P, Rink. p. I‑5673, 89 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Be to, kad ir kaip būtų, ieškovės bet kuriuo momentu galėjo inicijuoti 1996 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymą, pateikdamos Komisijai prašymą pagal šį pranešimą iki 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo įsigaliojimo. Darytina išvada, kad šis kaltinimas atmestinas.

145    Todėl prieštaravimas dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teisėtumo, susijusio su negaliojimo atgaline data principo pažeidimu, ir kaltinimas, susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, turi būti atmesti.

 Dėl prieštaravimo dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teisėtumo, susijusio su bendrųjų teisės principų „nemo tenetur“ ir „in dubio pro reo“ bei proporcingumo principo pažeidimu, taip pat su piktnaudžiavimu diskrecija

146    Ieškovės teigia, kad 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo yra neteisėtas, nes juo pažeidžiami bendrieji teisės principai ir viršijama Komisijai suteikta diskrecija. Pavyzdžiui, anot ieškovių, 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo pažeidžiami nemo tenetur principas, in dubio pro reo principas ir proporcingumo principas. Jis buvo priimtas Komisijai piktnaudžiaujant diskrecija ir todėl jis netaikytinas šioje byloje, o įrodymais, pateiktais pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, negali būti pasinaudota, nes naudoti neteisėtai gautus įrodymus draudžiama.

147    Reikia atskirai išnagrinėti įvairius kaltinimus, formuluojamus pateikiant šį prieštaravimą.

 Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su nemo tenetur principo pažeidimu

148    Ieškovės primena, kad pagal nemo tenetur principą niekas negali būti verčiamas apkaltinti save arba liudyti prieš save. 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo šis principas pažeidžiamas, nes iš tikrųjų juo įmonės verčiamos bendradarbiauti su Komisija ir pateikti jai prisipažinimus. Viena vertus, tik pirmoji įmonė, pateikusi įrodymus, atitinkančius 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a ir b punktų sąlygas, gali tikėtis, kad bauda jai nebus skirta, todėl visos įmonės, „lenktyniaudamos dėl pirmos vietos“, pateikia Komisija išsamius (kartais pernelyg) prisipažinimus, negalėdamos palyginti bendradarbiavimo naudingumo, kuris pasireiškia numatomu baudos sumažinimu, su tokio bendradarbiavimo trūkumais. Kita vertus, bendradarbiaudama pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo įmonė netenka galimybės ginčyti kitų įmonių nurodytų faktinių aplinkybių, net jei jos klaidingos, nes Komisija bet kokį faktinių aplinkybių ginčijimą vertina kaip nepakankamą bendradarbiavimą, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 11 ir 23 dalis, o tai kelia didelę riziką, kad bauda pagal šį pranešimą nebus sumažinta.

149    Iš teismų praktikos išplaukia, viena vertus, kad, remiantis bendraisiais Sąjungos teisės principais, kurių sudedamoji dalis yra pagrindinės teisės ir kuriais remiantis turi būti aiškinami visi Sąjungos teisės aktai, įmonės turi teisę nebūti Komisijos verčiamos prisipažinti dalyvavusios darant pažeidimą (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 1989 m. spalio 18 d. Sprendimo Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 35 punktą ir 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 273 punktą).

150    Kita vertus, nors Komisija negali priversti įmonės prisipažinti dalyvavus darant pažeidimą, tai netrukdo jai nustatant baudos dydį atsižvelgti į pagalbą, kurią savo gera valia jai suteikė įmonė, kai buvo siekiama įrodyti pažeidimą (2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimų Acerinox prieš Komisiją, C‑57/02 P, Rink. p. I‑6689, 87 punktas, ir ThyssenKrupp prieš Komisiją, C‑65/02 P ir C‑73/02 P, Rink. p. I‑6773, 50 punktas).

151    Ieškovės negali teigti, kad buvo „peržengtos“ šio sprendimo 149 ir 150 punktuose nurodytoje teismų praktikoje nustatytos ribos. Atvirkščiai, Teisingumo Teismas ją aiškiai patvirtino atsižvelgdamas į EŽTT praktikos raidą, be kita ko, į 1993 m. vasario 25 d. Sprendimą Funke prieš Prancūziją (A serija, Nr. 256 A) ir 1996 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Saunders prieš Jungtinę Karalystę (Recueil des arrêts et décisions, 1996‑VI), kuriais remiasi ieškovės (149 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 273–280 punktai).

152    Taigi 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teisėtumą nemo tenetur principo požiūriu reikia išnagrinėti atsižvelgiant į principus, suformuluotus šio sprendimo 149 ir 150 punktuose nurodytoje teismų praktikoje.

153    Šiuo požiūriu konstatuotina, kad bendradarbiavimas pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo yra visiškai savanoriškas atitinkamos įmonės aktas. Ji nė kiek nėra verčiama pateikti įrodymus, susijusius su tariamu karteliu. Taigi bendradarbiavimo mastas, kurį įmonė pasirenka per administracinę procedūrą, yra vien jos laisvo pasirinkimo rezultatas ir jokiu būdu nėra primetamas 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo (šiuo klausimu žr. 150 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 52 punktą ir generalinio advokato P. Léger išvados šioje byloje, Rink. p. I‑6777, 140 punktą).

154    Argumentas, kad bendradarbiaujanti įmonė netenka galimybės ginčyti kitų įmonių nurodytų faktinių aplinkybių, net jei jos neteisingos, grindžiamas klaidingu 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo supratimu.

155    Viena vertus, priešingai nei teigia ieškovės, nei šio pranešimo 11 dalyje, pagal kurią reikalaujama, kad atitinkama įmonė „be išlygų, be pertrūkio ir operatyviai bendradarbiautų <...> per administracines procedūras“, nei jo 23 dalyje, kurioje numatyta, kad Komisija „gali atsižvelgti į tai, ar įmonė, įteikusi paraišką, bendradarbiavo nuosekliai ir be išlygų“, nereikalaujama, kad atitinkama įmonė neginčytų arba netaisytų kitos įmonės nurodytų klaidingų faktinių aplinkybių. Be to, ieškovių tvirtinimas grindžiamas klaidinga prielaida, kad klaidingų vienašalių tik vienos kartelyje dalyvavusios įmonės pareiškimų, nepatvirtintų įrodymais, pakanka pažeidimui įrodyti.

156    Kita vertus, kitaip nei 1996 m. pranešime dėl bendradarbiavimo, 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nėra numatyta jokio baudos sumažinimo dėl faktinių aplinkybių neginčijimo. Taigi 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo negali būti laikomas „įpareigojančiu“ įmones, kurios nori bendradarbiauti pagal šį pranešimą, neginčyti kitų įmonių nurodytų faktinių aplinkybių.

157    Tariamas įmonės įpareigojimas neginčyti kitų įmonių nurodytų faktinių aplinkybių bet kuriuo atveju grindžiamas visiškai teorine prielaida, kai įmonė apkaltina save dėl nepadaryto pažeidimo, tikėdamasi baudos, dėl kurios skyrimo ji nuogąstauja, sumažinimo. Tokia prielaida negalima grįsti argumentų, grindžiamų nemo tenetur principo pažeidimu (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Finnboard prieš Komisiją, C‑298/98 P, Rink. p. I‑10157, 58 punktą).

158    Darytina išvada, kad pirmasis kaltinimas pateikiant prieštaravimą dėl 2002 m. gairių teisėtumo atmestinas.

 Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su in dubio pro reo principo pažeidimu

159    Ieškovės nurodo, kad pagal in dubio pro reo principą arba nekaltumo prezumpcijos principą Komisijai tenka našta įrodyti įmonės neteisėtus veiksmus ir kaltę. Jų nuomone, 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, nes šis pranešimas faktiškai lemia, kad būtent įmonės pateikia savo pačių pažeidimo ir kaltės, taip pat kitų įmonių pažeidimų ir kaltės įrodymą.

160    Primintina, kad nekaltumo prezumpcijos principas, kaip jis, be kita ko, įtvirtintas EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje, yra viena pagrindinių teisių, kurios, remiantis Teisingumo Teismo praktika, taip pat patvirtina ES 6 straipsnio 2 dalyje bei Chartijos 48 straipsnyje, pripažįstamos Sąjungos teisės sistemoje. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos skirtų sankcijų pobūdį bei sunkumo laipsnį, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms galiojančių konkurencijos taisyklių pažeidimo, per kurias gali būti skiriamos vienkartinės ar periodiškai mokamos baudos (95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 115 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

161    Priešingai nei teigia ieškovės, 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo nekaltumo prezumpcijos principas nėra pažeidžiamas.

162    Pirma, kaip buvo priminta šio sprendimo 153 punkte, įmonės bendradarbiavimas pagal šį pranešimą yra visiškai savanoriškas. Jame nėra nustatyta jokio įpareigojimo įmonei pateikti pažeidimo, kurį darant ji dalyvavo, įrodymus.

163    Antra, 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo neturi įtakos Komisijos, kuriai tenka našta įrodyti savo konstatuotus pažeidimus, pareigai pateikti įrodymus, teisiniu požiūriu pakankamai patvirtinančius pažeidimą sudarančias faktines aplinkybes. Vis dėlto siekdama įrodyti pažeidimą Komisija gali remtis visais turimais įrodymais. Pavyzdžiui, nepažeisdama nekaltumo prezumpcijos principo, ji gali remtis ne tik dokumentais, kuriuos rado atlikusi patikrinimus pagal reglamentus Nr. 17 ir 1/2003 arba kuriuos gavo išsiuntusi prašymus pateikti informaciją pagal minėtus reglamentus, bet ir įrodymais, kuriuos įmonė jai savanoriškai pateikė bendradarbiaudama pagal šį pranešimą.

164    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad kaltinimas dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teisėtumo, nes juo tariamai pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, taip pat negali būti priimtas.

 Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu

165    Ieškovės teigia, kad 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo nėra nei būtinas, nei tinkamas, ir todėl juo pažeidžiamas proporcingumo principas. Jis nėra būtinas, nes Reglamente Nr. 1/2003, be kita ko, jo 18–21 straipsniuose, Komisijai suteikiami pakankami įgaliojimai tirti kartelius. Taip pat jis nėra nei tinkamas, nei proporcingas siauresne prasme. Iš esmės, net jei šis pranešimas leidžia geriau įrodyti kartelius ir tai tenkina Bendrijos interesą, juo atlyginama EB 81 straipsnį pažeidusioms įmonėms ir sudaromos nepalankesnės sąlygos sąžiningoms įmonėms, nes juo užkertamas kelias skirti baudas įmonėms, kurios dalyvavo kartelyje ir gavo iš jo naudos. Anot ieškovių, 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo taip pat pažeidžia Bendrijos suinteresuotumą persekioti už konkurencijos teisės pažeidimus.

166    Primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagal proporcingumo principą, vieną bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina teisėtiems atitinkamo teisės akto tikslams pasiekti, o, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią ir atsiradę nepalankūs padariniai neturi būti neproporcingi numatytiems tikslams (žr. 2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, Rink. p. I‑5689, 81 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

167    Taip pat primintina, jog pagal Reglamentą Nr. 1/2003 Komisija turi diskreciją nustatyti baudų dydį, kad paveiktų įmonių elgesį, priversdama jas laikytis konkurencijos taisyklių (šiuo klausimu žr. 57 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 134 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Kadangi 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo patenka į Komisijos politikos nustatant baudas už horizontalius kartelius, kuriais pažeidžiamas EB 81 straipsnis, taikymo sritį, į šią diskreciją reikia atsižvelgti nagrinėjant su proporcingumo principu susijusį kaltinimą.

168    Konstatuotina, kad 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo yra tinkama ir būtina priemonė siekiant įrodyti slaptus horizontalius kartelius ir atitinkamai paveikti įmonių elgesį, priverčiant jas laikytis konkurencijos taisyklių.

169    Net jei Reglamento Nr. 1/2003 18–21 straipsniuose numatyti instrumentai, t. y. prašymai pateikti informaciją ir patikrinimai, yra būtinos priemonės persekiojant už konkurencijos teisės pažeidimus, pažymėtina, kad slaptus kartelius dažnai sunku atskleisti ir tirti be atitinkamų įmonių bendradarbiavimo. Net jei kartelio dalyviui visada kyla pavojus, kad kartelis bus vieną dieną atskleistas, be kita ko, pateikus skundą Komisijai arba nacionalinei institucijai, toks dalyvis, kuris norėtų nutraukti savo dalyvavimą kartelyje, gali būti atgrasytas nuo pranešimo Komisijai apie kartelį dėl jam gresiančios didelės baudos. Numačius atleidimą nuo baudų arba didelį baudos sumažinimą įmonėms, kurios pateikia Komisijai horizontalaus kartelio įrodymus, 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo siekiama išvengti situacijos, kai toks kartelio dalyvis atsisakytų pranešti Komisijai apie kartelį.

170    Argumentas, kad 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo leidžia atlyginti tam tikroms įmonėms, kurios dalyvavo pagal EB 81 straipsnį draudžiamuose karteliuose, turi būti atmestas. Kaip šio pranešimo 4 punkte pažymi Komisija, „vartotojų ir piliečių interesai aptikti slaptus kartelius ir juos nubausti yra svarbesni už siekimą nubausti tas įmones, kurios įgalina Komisiją aptikti tokią praktiką ir užkirsti jai kelią“.

171    Todėl 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo akivaizdžiai neviršija to, kas tinkama ir būtina jo teisėtam tikslui pasiekti.

172    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad kaltinimas dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teisėtumo, nes juo tariamai pažeidžiamas proporcingumo principas, nėra pagrįstas.

 Dėl ketvirto kaltinimo, susijusio su piktnaudžiavimu diskrecija

173    Ieškovių teigimu, priimdama 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Komisija viršijo jai pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalis suteiktą diskreciją. Pagal šią nuostatą Komisija įpareigojama nustatant baudos dydį atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę, o tai neįmanoma, kai „visiškai atleidžiama nuo baudos“. Todėl, ieškovių nuomone, 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo A skirsnis yra neteisėtas, o todėl neteisėtas ir visas šis pranešimas.

174    Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį „Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms <...>, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo <...> pažeidžia [EB] 81 ar 82 straipsnio nuostatas“. Tai reiškia, jog net iš paties šios nuostatos teksto išplaukia, kad Komisija turi teisę, bet ne pareigą skirti baudą įmonei, padariusiai EB 81 straipsnio pažeidimą.

175    Be to, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nėra pateikta galutinio kriterijų, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti nustatydama baudos dydį, sąrašo. Todėl įmonės elgesys per administracinę procedūrą gali būti viena iš aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti nustatant baudos dydį (šiuo klausimu žr. 157 punkte minėto Sprendimo Finnboard prieš Komisiją 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

176    Taigi Komisija neviršydama Reglamento Nr. 1/2003 jai suteiktos diskrecijos 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nusistatė elgesio taisykles, kuriomis, naudodamasi savo diskrecija skirti baudas, turi vadovautis tam, kad atsižvelgtų, be kita ko, į įmonių elgesį per administracinę procedūrą ir taip geriau užtikrintų vienodą požiūrį į atitinkamas įmones (šiuo klausimu žr. 157 punkte minėto Sprendimo Finnboard prieš Komisiją 57 punktą).

177    Darytina išvada, kad paskutinis kaltinimas taip pat nėra pagrįstas.

178    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad turi būti atmestas visas prieštaravimas dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teisėtumo .

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad ginčijamas sprendimas pažeidžiant tarptautinę teisę yra nusavinamojo pobūdžio

 Dėl priimtinumo

179    Komisija pažymi, jog ieškinio pagrindas, susijęs su tuo, kad ginčijamas sprendimas pažeidžiant tarptautinę teisę yra nusavinamojo pobūdžio, neatitinka Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimų ir todėl yra nepriimtinas. Faktinių aplinkybių požiūriu ieškinyje visiškai nėra parodyta, kad skirtos baudos iš tikrųjų turėjo sunkių pasekmių Schindler Holding dukterinių bendrovių ekonominio išlikimo galimybei. Anot Komisijos, teisiniu požiūriu ieškovės nenurodė taikytinų sutarčių arba normų, kurios tariamai pažeistos.

180    Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, kuri, vadovaujantis to paties Statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, taikoma procesui Bendrajame Teisme, ir pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą kiekviename ieškinyje turi būti pateikta, be kita ko, pagrindų, kuriais remiamasi ieškinyje, santrauka. Šie duomenys turi būti pakankamai tikslūs ir aiškūs, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai arba kad Bendrasis Teismas galėtų prireikus išspręsti bylą nesiremdamas jokia kita informacija. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą bei gerą teisingumo vykdymą tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste (1997 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Guérin automobiles prieš Komisiją, T‑195/95, Rink. p. II‑679, 20 punktas, 2004 m. gegužės 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Distilleria Palma prieš Komisiją, T‑154/01, Rink. p. II‑1493, 58 punktas ir 2008 m. kovo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Service Network prieš Komisiją, T‑332/03, 229 punktas).

181    Šioje byloje ieškovės savo ieškinyje pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodė, kad ginčijamu sprendimu Schindler skirtos baudos yra nusavinamojo pobūdžio ir pažeidžia tarptautinę teisę.

182    Komisija negali kritikuoti aplinkybės, kad ieškinyje nėra nurodytos taikytinos sutartys. Ieškovės savo ieškinyje nenurodė jokio dvišalės arba daugiašalės investicijų apsaugos sutarties pažeidimo. Jos remiasi tik šių sutarčių buvimu, siekdamos įrodyti tarptautinės paprotinės teisės normos, kuri šiuo atveju, jų nuomone, buvo pažeista, buvimą. Pavyzdžiui, ieškinyje ieškovės aiškina, kad net jei tarp Europos Bendrijos ir Šveicarijos nėra bendros investicijų apsaugos sutarties, negali būti reiškiama rimtų abejonių dėl tarptautinėje paprotinėje teisėje įtvirtinto ekspropriacijos be kompensacijos užsienio investuotojams draudimo. Taigi, priešingai nei teigia Komisija, pažeista norma, t. y. paprotinės tarptautinės teisės norma, ieškinyje aiškiai nurodyta.

183    Be to, ieškovės paaiškina, kad skirtų baudų nusavinamasis pobūdis pasireiškia dideliu Schindler investicijų Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose nuvertėjimu. Ieškovių teigimu, tai, kaip smarkiai buvo pakenkta Schindler Holding turtui, matyti palyginus baudas su Schindler Belgija, Schindler Liuksemburgas ir Schindler Nyderlandai nuosavų kapitalu, metine apyvarta ir finansinių metų rezultatais.

184    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad šis ieškinio pagrindas atitinka šio sprendimo 180 punkte nurodytų nuostatų reikalavimus. Todėl šis ieškinio pagrindas yra priimtinas.

 Dėl esmės

185    Ieškovės pažymi, kad užsienio investuotojų apsauga yra įtvirtinta daugelyje dvišalių ir daugiašalių sutarčių dėl investicijų apsaugos. Pagal šias konvencijas užsienio įmonės kitoje valstybėje dalių turėjimas patenka į investicijų sąvoką ir jam suteikiama apsauga, pagal kurią, pirma, ekspropriacija leidžiama tik laikantis labai griežtų sąlygų ir, antra, reikalaujama lojalaus ir teisingo užsienio investuotojų valstybėje, kurioje jie investuoja, traktavimo. Tokia apsauga, anot jų, taip pat pripažįstama tarptautinėje paprotinėje teisėje.

186    Ieškovių teigimu, Schindler Holding, pagal Šveicarijos teisę įsteigtai bendrovei, skirtos baudos jų ekonominio poveikio požiūriu prilygsta tarptautinei teisei prieštaraujančiai Schindler Holding investicijų Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose ekspropriacijai. Nors baudos skyrimas nėra formali ekspropriacija, tai vis dėlto yra materiali ekspropriacija, nes Schindler Holding investicijos Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose labai nuvertėjo. Jos pabrėžia, kad tai, kaip smarkiai buvo pakenkta Schindler Holding turtui, matyti palyginus baudas su Schindler Belgija, Schindler Liuksemburgas ir Schindler Nyderlandai nuosavu kapitalu, metine apyvarta ir finansinių metų rezultatais.

187    Primintina, kad Bendrijos įgaliojimai turi būti įgyvendinami laikantis tarptautinės teisės (žr. 2002 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 291 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

188    Nuosavybės teisė ne tik saugoma pagal tarptautinę teisę, bet ir yra bendrųjų Sąjungos teisės principų dalis (žr. 187 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 355 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tačiau, kadangi tarptautinės teisės viršenybė Sąjungos teisės atžvilgiu netaikoma pirminei teisei ir būtent bendriesiems principams, kurių dalis yra pagrindinės teisės (187 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 308 punktas), nagrinėjant šį ieškinio pagrindą reikia įvertinti, ar Schindler Holding skirtomis baudomis yra pažeidžiama pagrindinė teisė į nuosavybės gerbimą.

189    Šiuo atžvilgiu primintina, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti prerogatyva ir turi būti vertinama lyginant su jos socialine funkcija. Todėl gali būti nustatyti naudojimosi nuosavybės teise apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas bei neleistinas kišimasis, iš esmės pažeidžiantis šios garantuojamos teisės esmę (1989 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schräder HS Kraftfutter, 265/87, Rink. p. 2237, 15 punktas, 144 punkte minėto Sprendimo Vokietija prieš Tarybą 78 punktas ir 187 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 355 punktas).

190    EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte numatyta, jog siekiant Bendrijos tikslų jos veiklos sritims priklauso „sistema, užtikrinanti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma“. Darytina išvada, kad EB 81 ir 82 straipsnių taikymas yra vienas iš bendrojo Bendrijos intereso aspektų. Todėl pagal šiuos straipsnius gali būti apribotas naudojimasis nuosavybės teise, jei šis apribojimas nėra neproporcingas ir nepažeidžia pačios šios teisės esmės (2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T‑65/98, Rink. p. II‑4653, 170 punktas).

191    Taigi reikia išnagrinėti, ar Schindler Holding skirtos baudos yra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, pažeidžiantis pačią pagrindinės teisės į nuosavybės gerbimą esmę.

192    Pirma, konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas neturi poveikio Schindler grupės nuosavybės struktūrai.

193    Antra, nors baudos sumokėjimas iš tikrųjų turi įtakos bendrovės skolininkės vertei, negali būti laikoma, kad šioje byloje Schindler Holding ir jos dukterinėms bendrovėms skirtomis baudomis buvo visiškai sunaikinta šių bendrovių vertė. Iš bylos dokumentų matyti, kad Schindler grupės bendrovėms skirtos baudos nesiekia 10 % bendros Schindler Holding apyvartos per paskutinius finansinius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo ribos. Tačiau Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatyta 10 % riba kaip tik ir siekiama apsaugoti įmones nuo pernelyg didelio baudos lygio, kuris galėtų jas ekonomiškai sunaikinti (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, 389 punktas).

194    Trečia, kiek ieškovės kritikuoja aplinkybę, kad atitinkamose keturiose šalyse dukterinėms bendrovėms buvo skirtos pernelyg didelės baudos, pažymėtina, jog ginčijamame sprendime Schindler Holding dėl kiekvieno pažeidimo buvo pripažinta solidariai atsakinga už baudos sumokėjimą su atitinkama dukterine bendrove (taip pat žr. šio sprendimo 63–91 punktus). Kaip pabrėžia Komisija, tai, kokią dalį turi sumokėti kiekviena iš tai pačiai grupei priklausančių bendrovių, solidariai atsakingų už tos pačios baudos sumokėjimą, sprendžia pačios šios bendrovės. Taigi ginčijamu sprendimu nebūtinai daromas poveikis Schindler Holding investicijų jos dukterinėse bendrovėse.

195    Ketvirta, kiek ieškovės skundžia pernelyg didelių baudų už pažeidimus skyrimą, palyginti su atitinkamų dukterinių bendrovių apyvarta ir metiniu pelnu, toks argumentas sutampa su ieškinio pagrindu, susijusiu su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, kiek juo buvo pripažinta solidarioji Schindler Holding atsakomybė. Tik jei paaiškėtų, kad nacionalinės dukterinės bendrovės kartu su Schindler Holding nesudaro įmonės kaip už baudžiamus pažeidimus atsakingo ekonominio vieneto, šioje byloje skirtomis baudomis galėtų būti pažeista nuosavybės teisė. Tokios baudos bet kuriuo atveju būtų neteisėtos, nes jomis būtų pažeista Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis. Tačiau iš šio sprendimo 63–91 punktų matyti, kad Komisija pagrįstai inkriminavo atitinkamų nacionalinių dukterinių bendrovių pažeidimus Schindler Holding .

196    Darytina išvada, kad reikia atmesti šį ieškinio pagrindą.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių ir pareigos motyvuoti pažeidimu nustatant pradines baudas

 Pirminės pastabos

197    Visų pirma primintina, jog iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad Komisija turi didelę diskreciją pasirinkti baudų apskaičiavimo metodą. Šiame 1998 m. gairėse apibrėžtame metode yra įvairių lankstumo nuostatų, leidžiančių Komisijai naudotis savo diskrecija laikantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją, C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, Rink. p. I‑7191, 112 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

198    Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų sunkumas turi būti vertinamas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, konkrečiomis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasančiu poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra (106 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 72 punktas ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 54 punktas).

199    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 24 punkte, Komisija šioje byloje baudų dydį nustatė taikydama 1998 m. gairėse apibrėžtą metodą.

200    Nors 1998 m. gairės negali būti kvalifikuotos kaip teisės norma, kurios administracija turi paisyti bet kuriuo atveju, vis dėlto jose nustatyta elgesio taisyklė, nurodanti administracijos praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju ji negali nukrypti, nenurodydama priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą (žr. 88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 209 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 70 punktą).

201    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 135 punkte, priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi viešai paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimą (žr. 88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 211 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 200 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 71 punktą).

202    Be to, 1998 m. gairėse bendrai ir abstrakčiai nustatytas metodas, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama baudų dydį, ir todėl jomis užtikrinamas įmonių teisinis saugumas (88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 211 ir 213 punktai).

203    Galiausiai primintina, jog 1998 m. gairėse numatyta, pirma, kad reikia nustatyti paties pažeidimo sunkumo laipsnį ir tuo remiantis galima nustatyti bendrą pradinį dydį (1A punkto antra pastraipa). Antra, sunkumo laipsnis vertinamas atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį ir atitinkamos įmonės požymius, visų pirma jos dydį ir padėtį atitinkamoje rinkoje, dėl kurių gali būti koreguojamas pradinis dydis, įmonės suskirstytos į kategorijas ir nustatytas specialus pradinis dydis (1A punkto trečia–septinta pastraipos).

 Ginčijamas sprendimas

204    Pirma, ginčijamo sprendimo skyriuje, skirtame pažeidimų sunkumui (13.6.1 skyrius), Komisija lygiagrečiai nagrinėja keturis šio sprendimo 1 straipsnyje konstatuotus pažeidimus dėl to, kad jie visi „turėjo panašių požymių“ (ginčijamo sprendimo 657 konstatuojamoji dalis). Šis skyrius suskirstytas į tris poskyrius, pirmasis pavadintas „Pažeidimų pobūdis“ (13.6.1.1 poskyris), antrasis – „Atitinkamos geografinės rinkos dydis“ (13.6.1.2 poskyris) ir trečiasis – „Išvada dėl pažeidimo sunkumo“ (13.6.1.3 poskyris).

205    Poskyryje „Pažeidimų pobūdis“ ginčijamo sprendimo 658 ir 659 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė:

„658      Pažeidimai, dėl kurių priimtas šis sprendimas, daugiausia buvo slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo (išskyrus Vokietiją, kur kartelio dalyvės nesitarė dėl priežiūros ir modernizavimo veiklos). Tokie horizontalūs apribojimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių [EB] 81 straipsnio pažeidimų. Dėl pažeidimų šioje byloje iš klientų buvo dirbtinai atimta galimybė pasinaudoti konkurencinės pasiūlos privalumais. Taip pat pažymėtina, kad tam tikri projektai, kuriais buvo manipuliuojama, buvo iš mokesčių finansuojami viešieji pirkimai, kaip tik skelbiami tam, kad būtų gauti konkurencingi, be kita ko, gero kokybės ir kainos santykio požiūriu, pasiūlymai.

659      Vertinant pažeidimo sunkumą, su jo tikslu susiję veiksniai, paprastai yra svarbesni nei susiję su jo įtaka, ypač tuomet, kai, kaip yra šioje byloje, susitarimai susiję su labai sunkiais pažeidimais, kaip antai, kainų nustatymu ir rinkos pasidalijimu. Susitarimo įtaka paprastai nėra lemiamas kriterijus vertinant pažeidimo sunkumą.“

206    Komisija teigia, kad „nesiekė įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos, nes buvo neįmanoma pakankamai tikrai nustatyti konkurencijos veiksnių (kaina, komercinės sąlygos, kokybė, inovacijos ir kt.), kurie būtų vyravę, jei nebūtų buvę pažeidimų“ (ginčijamo sprendimo 660 konstatuojamoji dalis). Tačiau ji nusprendė, kad „yra akivaizdu, jog pažeidimai turėjo faktinės įtakos“, ir šiuo atžvilgiu paaiškina, jog „tai, kad kartelio dalyviai įgyvendino įvairius antikonkurencinius susitarimus, savaime suponuoja, jog buvo padaryta įtaka rinkai, net jei tikrąją įtaką sunku įvertinti, nes nėra žinoma, be kita ko, nei tai, ar pateikiant pasiūlymus buvo sukčiaujama dėl kitų projektų ir kiek tokių projektų būta, nei kiek projektų galėjo būti paskirstyta tarp kartelio dalyvių neiškilus būtinybės joms susisiekti tarpusavyje“ (ginčijamo sprendimo 660 konstatuojamoji dalis). Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija priduria, kad „didelės bendros konkurentų rinkos dalys parodo tikėtiną antikonkurencinį poveikį, o santykinis šių rinkos dalių stabilumas per visą pažeidimų laikotarpį patvirtina tokį poveikį“.

207    Ginčijamo sprendimo 661–669 konstatuojamosiose dalyse Komisija atsako į ieškovių per administracinę procedūrą pateiktus argumentus, kuriais siekiama įrodyti nedidelę pažeidimų įtaką rinkai.

208    Poskyryje „Atitinkamos geografinės rinkos dydis“ Komisija ginčijamo sprendimo 670 konstatuojamojoje dalyje nustatė, kad „karteliai, dėl kurių buvo priimtas [ginčijamas] sprendimas, atitinkamai apėmė visą Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų teritoriją“ ir kad „iš teismų praktikos aiškiai išplaukia, jog nacionalinė geografinė rinka, apimanti visą valstybės narės teritoriją, savaime sudaro didelę bendrosios rinkos dalį“.

209    Poskyryje „Išvada dėl pažeidimo sunkumo“ Komisija ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad, „atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir į tai, kad kiekvienas iš jų apėmė visą vienos valstybės narės (Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo arba Nyderlandų) teritoriją“, kiekviena sprendimo adresatė padarė vieną arba kelis labai sunkius EB 81 straipsnio pažeidimus. Ji padarė išvadą, jog „šie veiksniai yra tokio pobūdžio, kad pažeidimai turi būti pripažinti labai sunkiais, net jei nebuvo galima įvertinti jų tikrosios įtakos“.

210    Antra, ginčijamo sprendimo skyriuje „Diferencijuotas požiūris“ (13.6.2 skyrius) Komisija kiekvienai įmonei, dalyvavusiai skirtinguose karteliuose, nustato pradinę baudą (žr. šio sprendimo 27–30 punktus), kuriuo, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 672 konstatuojamojoje dalyje, atsižvelgiama į „faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimą žalą konkurencijai“. Ginčijamo sprendimo 673 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, kad „šiuo tikslu įmonės buvo suskirstytos į kelias kategorijas, atsižvelgiant į jų apyvartą liftų ir (arba) eskalatorių rinkoje, o prireikus – priežiūros ir modernizavimo paslaugų rinkoje“.

 Dėl pažeidimų kvalifikavimo kaip „labai sunkių“

211    Ieškovės pažymi, kad Komisija klaidingai įvertino pažeidimų sunkumą. Ieškovių teigimu, pripažindama pažeidimus „labai sunkiais“ Komisija vertino juos bendrai, neatsižvelgdama nei į tai, kad susitarimų struktūra atitinkamose valstybėse narėse buvo labai skirtinga, nei į konkrečią pažeidimų įtaką. Tačiau ši įtaka buvo minimali.

212    Pavyzdžiui, ieškovės daro nuorodą į kainų kritimą Vokietijos ir Liuksemburgo rinkose, rinkos dalių svyravimą Vokietijos, Belgijos ir Liuksemburgo rinkose, susitarimų neveiksmingumą ir jų nesilaikymą Vokietijos, Belgijos ir Nyderlandų rinkose ir tuo, kad karteliai Liuksemburge ir Nyderlanduose buvo susiję tik su tam tikrais projektais. Be to, ieškovės nurodo, kad Vokietijoje Schindler dalyvavimas buvo susijęs tik su eskalatorių sritimi. Galiausiai kartelis Liuksemburge, atsižvelgiant į Komisijos sprendimų priėmimo praktiką, anot ieškovių, turėtų būti kvalifikuotas kaip „sunkus“, nes jis buvo susijęs tik su nedidele valstybe nare.

213    Primintina, kad, kalbant apie pažeidimo sunkumo vertinimą, 1998 m. gairių 1A punkto pirmoje ir antroje pastraipose nurodyta:

„Vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį.

Pažeidimai skirstomi į tris kategorijas: lengvi pažeidimai, sunkūs pažeidimai ir labai sunkūs pažeidimai.“

214    Taigi pagal 1998 m. gairių 1A punkto pirmą pastraipą Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, konkrečią įtaką rinkai turi išnagrinėti tik tuomet, jei ši įtaka gali būti įvertinta (šiuo klausimu žr. 198 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 74 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką, 118 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 143 punktą ir 95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 216 punktą).

215    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, norėdama įvertinti konkrečią pažeidimo įtaką rinkai, Komisija turi atsižvelgti į įprastą konkurenciją, kuri būtų buvusi, jei nebūtų buvę pažeidimo (žr. 200 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 83 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

216    Šioje byloje, ginčijamo sprendimo 660 punkte, Komisija teigia, kad „[ji] nesiekė įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos, nes buvo neįmanoma pakankamai tikrai nustatyti konkurencijos veiksnių (kaina, komercinės sąlygos, kokybė, inovacijos ir kt.), kurie būtų vyravę, jei nebūtų buvę pažeidimų“. Nors ginčijamo sprendimo 660 punkte Komisija nusprendė, kad akivaizdu, jog karteliai turėjo faktinės įtakos, nes buvo įgyvendinti, o tai savaime suponuoja įtaką rinkai, ir nors 661–669 konstatuojamosiose dalyse Komisija atmetė atitinkamų įmonių argumentus, kuriais buvo siekiama įrodyti nedidelę kartelių įtaką, konstatuotina, kad ginčijamame sprendime vertinant pažeidimo sunkumą nebuvo atsižvelgta į galimą jų įtaką rinkai.

217    Pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamojoje dalyje Komisija savo išvadą dėl pažeidimų sunkumo vertinimo grindžia tik tuo, kad atsižvelgia į minėtų pažeidimų pobūdį ir jų geografinį paplitimą. Šioje konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad, „atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir į tai, kad kiekvienas iš jų apėmė visą vienos valstybės narės (Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo arba Nyderlandų) teritoriją, <...> [laikytina, kad] kiekviena sprendimo adresatė padarė vieną arba kelis labai sunkius EB 81 straipsnio pažeidimus“.

218    Konstatuotina, jog ieškovės neįrodo, kad šioje byloje buvo galima įvertinti konkrečią kartelių įtaką, savo dublike tepažymėdamos, kad yra įvairių mokslinių metodų, leidžiančių apskaičiuoti ekonominę kartelio įtaką, ir tetvirtindamos, kad įtaka neišvengiamai buvo nedidelė. Šiuo klausimu pasakytina, kad ieškovių nurodytos aplinkybės, susijusios su kainų kritimu, rinkos dalių svyravimu arba susitarimų nesilaikymu ar neveiksmingumu (žr. šio sprendimo 212 punktą), net jei jos būtų pripažintos įrodytomis, neleidžia daryti išvados, kad kartelių įtaką atitinkamose rinkose buvo galima įvertinti, juo labiau kad ieškovės neginčija Komisijos tvirtinimų, jog šioje byloje buvo neįmanoma pakankamai užtikrintai nustatyti konkurencijos veiksnių, kurie būtų vyravę, jei nebūtų buvę pažeidimų.

219    Tokiomis aplinkybėmis ieškovės neįrodė, jog pagal 1998 m. gaires ir šio sprendimo 214 punkte nurodytą teismų praktiką šioje byloje Komisija privalėjo atsižvelgti į konkrečią pažeidimų įtaką, vertindama jų sunkumą.

220    Be to, net darant prielaidą, kad konkrečią pažeidimų įtaką buvo galima įvertinti ir kad ieškovių argumentai, išdėstyti šio sprendimo 211 ir 212 punktuose, pagrįsti, kiek jie įrodo nedidelę kartelių įtaką atitinkamoms rinkoms, konstatuotina, kad dėl to šių pažeidimų pripažinimas „labai sunkiais“ netaptų mažiau pagrįstas.

221    Pirma, pažymėtina, kad, nepaisant tariamai skirtingos kartelių struktūros, ginčijamame sprendime konstatuoti pažeidimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių EB 81 straipsnio pažeidimų, nes jų dalyką sudarė „slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo (išskyrus Vokietiją, kur kartelio dalyvės nesitarė dėl priežiūros ir modernizavimo veiklos)“ (ginčijamo sprendimo 658 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu 1998 m. gairėse nurodyta, kad „labai sunkiems“ pažeidimams iš esmės priskiriami horizontalūs apribojimai, pavyzdžiui, kainų karteliai, rinkos pasidalijimo kvotos ir kiti tinkamam vidaus rinkos veikimui pavojų keliantys veiksmai. Šie pažeidimai įtraukti ir į pavyzdinį kartelių, kurie pagal EB 81 straipsnio 1 dalies c punktą tiesiogiai pripažinti nesuderinamais su bendrąja rinką, sąrašą. Be sunkių konkurencijos trukdymų, kuriuos sukelia tokie karteliai, jais, įpareigojant šalis paisyti įvairių, dažnai nacionalinėmis sienomis apribotų, rinkų, šios rinkos taip pat atribojamos ir taip paneigiamas pagrindinis EB sutartyje numatytas Bendrijos rinkos integracijos tikslas. Teismų praktikoje tokie pažeidimai, ypač jei tai yra horizontalūs karteliai, taip pat pripažįstami „ypač sunkiais“ arba „akivaizdžiais pažeidimais“ (šiuo klausimu žr. 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfilunion prieš Komisiją, T‑148/89, Rink. p. II‑1063, 109 punktą, 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141, 136 punktą ir 2005 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Scandinavian Airlines System prieš Komisiją, T‑241/01, Rink. p. II‑2917, 85 punktą).

222    Antra, iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad antikonkurencinės praktikos įtaka savaime nėra lemiamas kriterijus vertinant pažeidimo sunkumą. Su tam tikro elgesio ketinimais susiję aspektai gali turėti daugiau reikšmės, nei su šia įtaka susiję aspektai visų pirma tada, kai savo prigimtimi tai yra sunkus pažeidimas, pavyzdžiui, kainų nustatymas ir rinkos padalijimas (2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 118 punktas ir 198 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 96 punktas; 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 199 punktas ir 95 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 251 punktas).

223    Atitinkamai pažeidimo pobūdis yra svarbiausias apibūdinant pažeidimus kaip „labai sunkius“. Iš labai sunkių pažeidimų aprašymo 1998 m. gairėse matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kuriais, kaip šioje byloje, siekiama pasidalyti rinkas, vien dėl savo pobūdžio gali būti pripažinti „labai sunkiais“ ir nebūtina apibūdinti tokių veiksmų konkrečiai pagal jų įtaką arba geografines ribas (šiuo klausimu žr. 198 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 75 punktą). Šią išvadą patvirtina tai, kad aprašant sunkius pažeidimus aiškiai nurodoma, jog jie turi įtakos rinkai ir veikia didesnes bendrosios rinkos sritis, o labai sunkių pažeidimų aprašyme neminimas joks konkrečios įtakos rinkai arba poveikio tam tikroje konkrečioje teritorijoje reikalavimas (šiuo klausimu žr. 83 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 171 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių argumentą, kad nagrinėjamu atveju kalbama ne apie rinkų pasidalijimą, o apie „iš esmės susitarimus dėl kvotų“, nes rinkos dalių įšaldymas būtinai suponuoja, kad prieš tai pasidalijama atitinkamomis rinkomis.

224    Todėl, atsižvelgiant į pažeidimų dalyką, ginčijamame sprendime nurodyti pažeidimai pagal savo pobūdį yra labai sunkūs, net jei būtų įrodyta, kad karteliai neapėmė visų atitinkamų produktų rinkų ir neturėjo tokios įtakos, kokios buvo tikimasi.

225    Be to, kadangi Komisijos sprendimų praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 201 ir 205 punktus, 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 60 punktą ir 200 punkte minėto Sprendimo Carbone-Lorraine prieš Komisiją 92 punktą) ir bet kuriuo atveju atsižvelgiant į nagrinėjimą šio sprendimo 221–224 punktuose, reikia atmesti ieškovių argumentą, susijusį su Komisijos sprendimų praktika, pagal kurį pažeidimas Liuksemburge, atsižvelgiant į mažą šios valstybės narės dydį, turėjo būti pripažintas „sunkiu“. Šiuo atžvilgiu dar pažymėtina, kad būtent atsižvelgusi į „Liuksemburgo rinkos dydį, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis“ (ginčijamo sprendimo 666 konstatuojamoji dalis), Komisija už šį pažeidimą nustatė bendrą pradinę baudą, sudariusią pusę minimalios 20 mln. EUR ribos, kurios pagal gaires šioje labai sunkių pažeidimų kategorijoje paprastai turi būti laikomasi (žr. 1998 m. gairių 1A punkto antros pastraipos trečią įtrauką).

226    Galiausiai net jeigu būtų daroma prielaida, kad Komisija ketino atsižvelgti į šį papildomą kriterijų, koks yra pažeidimo įtaka rinkai, ir todėl ginčijamame sprendime turėjo pateikti konkrečių, įtikinamų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių įvertinti tikrąją įtaką, kurią pažeidimas galėjo padaryti konkurencijai rinkoje (198 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 82 punktas), laikytina, kad ji bet kuriuo atveju įvykdė šią pareigą.

227    Iš ginčijamo sprendimo matyti, jog dėl pažeidimo Belgijoje Komisija, be kita ko, konstatavo, kad antikonkurenciniai susitarimai apėmė visus liftų ir eskalatorių rinkos sektorius, kad ir kokia būtų projekto suma, ir kad, atsižvelgiant į bendrą didelę atitinkamų įmonių rinkos dalį (ginčijamo sprendimo 50 konstatuojamoji dalis), joms nebuvo didelio pavojaus liftų ir eskalatorių rinkoje susidurti su mažesnių įmonių konkurencija, kurios būtų neleidusios joms nustatyti didesnių nei konkurencingos kainų, turinčių įtakos rinkai (ginčijamo sprendimo 662 konstatuojamoji dalis). Be to, ji pažymėjo, kad keturių įmonių atstovai nuolat susirinkdavo (ginčijamo sprendimo 153 ir 160 konstatuojamosios dalys), taip pat nuolat kalbėjosi telefonu dėl konkrečių projektų (ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamoji dalis) ir numatė kompensavimo mechanizmą tam atvejui, jei atsirastų skirtumas tarp sutartų rinkos dalių ir tikrųjų rinkos dalių (ginčijamo sprendimo 162 ir 175 konstatuojamosios dalys). Taip pat buvo parengti projektų sąrašai, kurie leido atitinkamoms įmonėms nuolat patikrinti ir įsitikinti, ar kiekviena iš jų laikėsi įsipareigojimų, ir imtis reikiamų pakeitimų, jei nebuvo visiškai laikomasi ankstesnio susitarimo (ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamoji dalis). Be to, buvo imtasi specialiai paruoštų priemonių siekiant nuslėpti susitarimus (ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamoji dalis).

228    Dėl pažeidimo Vokietijoje Komisija, be kita ko, nurodė, kad kartelio dalyvių dalys sudarė daugiau nei 60 % liftų ir beveik 100 % eskalatorių rinkos vertės (ginčijamo sprendimo 51 ir 232 konstatuojamosios dalys) ir kad kartelio tikslas buvo įšaldyti kiekvienos atitinkamos įmonės rinkos dalį (ginčijamo sprendimo 236 ir kitos konstatuojamosios dalys). Komisija taip pat pažymėjo susirinkimų dažnumą (ginčijamo sprendimo 217 ir 218 konstatuojamosios dalys) ir atsargumo priemones, kurių dalyvės ėmėsi siekdamos nuslėpti susitarimus (ginčijamo sprendimo 219–221 konstatuojamosios dalys).

229    Dėl pažeidimo Liuksemburge Komisija konstatavo, kad susitarimus sudariusios įmonės 2003 m. realizavo beveik 100 % liftų ir eskalatorių pardavimų, ir pažymėjo, kad vietinės Kone, Otis, Schindler ir ThyssenKrupp dukterinės bendrovės buvo vieninteliai Liuksemburge įsteigti tiekėjai, parduodantys eskalatorius (ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat pažymėjo susirinkimų dažnumą (ginčijamo sprendimo 302 konstatuojamoji dalis), atsargumo priemones, kurių buvo imtasi susirinkimams ir kontaktams nuslėpti (ginčijamo sprendimo 304–307 konstatuojamosios dalys), ir kompensavimo mechanizmo buvimą (ginčijamo sprendimo 317 ir 336 konstatuojamosios dalys).

230    Galiausiai dėl pažeidimo Nyderlanduose Komisija nurodė, kad kartelio dalyvėms kartu priklausė labai didelė rinkos dalis (ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat pažymėjo dalyvių susirinkimų dažnumą (ginčijamo sprendimo 383 ir 397–401 konstatuojamosios dalys), dalyvių parengtą pasiskirstymo tvarką (ginčijamo sprendimo 411 ir paskesnės konstatuojamosios dalys), atsargumo priemones, kurių buvo imtasi dalyvių kontaktams nuslėpti (ginčijamo sprendimo 391 konstatuojamoji dalis), taip pat de facto kompensavimo mechanizmo buvimą (ginčijamo sprendimo 434 konstatuojamoji dalis).

231    Taigi ginčijamo sprendimo 660 punkte Komisija padarė išvadą, jog tai, kad įvairūs antikonkurenciniai susitarimai buvo kartelio dalyvių įgyvendinti, savaime suponuoja, jog buvo padaryta įtaka rinkai, net jei tikrąją įtaką sunku įvertinti, nes nėra žinoma, be kita ko, nei tai, ar pateikiant pasiūlymus buvo sukčiaujama dėl kitų projektų ir kiek tokių projektų būta, nei kiek projektų galėjo būti paskirstyta tarp kartelio dalyvių neiškilus būtinybės joms susisiekti tarpusavyje. Ji pridūrė, kad konkurentams kartu priklausančios didelės rinkos dalys rodo, jog greičiausiai būta antikonkurencinės įtakos, o santykinis šių rinkos dalių stabilumas per visą pažeidimų laikotarpį patvirtina šios įtakos buvimą.

232    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šio sprendimo 211 ir 212 punktuose išdėstyti ieškovių argumentai negali paneigti ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotų pažeidimų kvalifikavimo kaip „labai sunkių“ teisėtumo ir todėl turi būti atmesti.

233    Ieškovės taip pat mano, jog, užkraudama atitinkamoms įmonėms naštą įrodyti, kad jų kartelis neturėjo įtakos, Komisija nepaisė nekaltumo prezumpcijos principo.

234    Konstatuotina, kad pagal 1998 m. gairių 1A punktą būtent Komisija turi įrodyti konkrečią kartelio įtaką, jeigu ji gali būti įvertinta. Tačiau šioje byloje ginčijamo sprendimo 660 punkte Komisija nusprendė, kad konkreti įtaka negali būti įvertinta, ir ieškovės šio vertinimo tinkamai neužginčijo (žr. šio sprendimo 211–232 punktą).

235    Tokiomis aplinkybėmis tuo, kad nebuvo atsižvelgta į konkrečią pažeidimų įtaką, negalėjo būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes šioje byloje pažeidimų sunkumas, remiantis 1998 m. gairių 1A punktu, galėjo būti nustatytas nenustačius šios įtakos.

236    Taigi argumentas dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo taip pat negali būti priimtas.

237    Todėl visi kaltinimai, susiję su pažeidimų kvalifikavimu kaip „labai sunkių“, turi būti atmesti.

 Dėl tariamo pradinių baudų neteisėtumo

238    Ieškovės pažymi, kad Komisija pažeidė 1998 m. gairių 1A punktą, nes ginčijamame sprendime nustatydama pagrindines baudas neatsižvelgė į atitinkamos suinteresuotųjų įmonių kontroliuojamos ir susitarimų paveiktos rinkos dydį. Be to, ieškovės nurodo, kad pagrindinės baudos, atsižvelgiant į atitinkamos rinkos dydį ir į Schindler dukterinių bendrovių apyvartą, yra neproporcingi ir nenuoseklūs. Dublike ieškovės taip pat nurodė, kad nors pažeidimai kvalifikuoti kaip „labai sunkūs“, šio sprendimo 211 ir 212 punktuose išdėstyti argumentai pateisina pradinių baudų dydžių sumažinimą. Taip pat jos mano, kad Komisija pakankamai nediferencijavo atitinkamų įmonių. Per posėdį paklaustos dėl jų ieškinio pagrindo apimties, ieškovės patikslino, kad, priešingai nei jos nurodė savo procesiniuose dokumentuose, jų kaltinimai susiję ne su pagrindinėmis baudomis, o su pradinėmis baudomis.

239    Konkrečiai kalbant, dėl pažeidimo Liuksemburge ieškovės mano, kad 10 mln. EUR pradinė bauda yra neproporcinga, nes atitinka apie trečdalį pažeidimo paveiktos Liuksemburgo rinkos dydžio. Ieškovės priduria, kad šis dydis yra [konfidencialu](1). Kalbant apie kartelį Vokietijoje, konkreti pradinė bauda atitinka [konfidencialu]. Galiausiai dėl kartelio Nyderlanduose ieškovės pabrėžia, kad konkreti pradinė bauda, sudaranti [konfidencialu], yra pernelyg didelė, nors Schindler Nyderlanduose priklauso tik nedidelė rinkos dalis.

240    Kaip buvo priminta šio sprendimo 203 punkte, 1998 m. gairėse numatyta, pirma, kad reikia įvertinti pažeidimo sunkumą ir tuo remiantis galima nustatyti bendrą pradinį dydį (1A punkto antra pastraipa). Antra, pažeidimo sunkumas vertinamas atsižvelgiant į atitinkamos įmonės požymius, visų pirma jos dydį ir padėtį atitinkamoje rinkoje, dėl kurių gali būti pakoreguotas pradinis dydis, įmonės suskirstytos į kategorijas ir nustatytas konkretus pradinis dydis (1A punkto trečia–septinta pastraipos) (200 punkte minėto Sprendimo Carbone-Lorraine prieš Komisiją 73 punktas).

241    Šiuo klausimu pirmiausia pasakytina, kad ieškovių kaltinimai, susiję su 1998 m. gairių arba proporcingumo principo pažeidimu dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į susitarimais paveiktų rinkų dydį ir pradinių baudų dydžiai buvo nenuoseklūs, palyginti su atitinkamų rinkų dydžiu, laikytini susijusiais su bendrais pradinių baudų dydžiais, nes siejasi su pačiu pažeidimų sunkumu. Tas pats pasakytina ir apie kaltinimus, susijusius su susitarimų struktūra arba jų ribota įtaka, kurie, nors ir nurodyti ginčijant pažeidimų kvalifikavimą kaip „labai sunkių“, ieškovių teigimu, pateisintų pradinių baudų sumažinimą. Toliau ieškovių kaltinimai dėl pradinių baudų dydžio proporcingumo stokos arba jų nenuoseklumo, atsižvelgiant į Schindler dukterinių bendrovių apyvartą, arba dėl nepakankamo atitinkamų įmonių diferencijavimo, susiję su konkrečių pradinių baudų nustatymu, nes siejasi su įmonių skirstymu į kategorijas. Galiausiai ieškovės nurodo ieškinio pagrindą dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo stokos nustatant pradines baudas.

–       Dėl tariamos motyvavimo stokos

242    Savo procesiniuose dokumentuose ieškovės teigia, kad ginčijamame sprendime nustatytos pradinės baudos nėra motyvuotos. Kaip nurodyta šio sprendimo 238 punkte, iš jų paaiškinimų per posėdį vis dėlto matyti, kad jų kaltinimas susijęs su nepakankamu pradinių baudų dydžio motyvavimu. Ieškovės tariamai neturėjo galimybės patikrinti, remiantis kokiais principais ir materialiniu pagrindu šios baudos buvo nustatytos. Pradinių baudų dydžiai yra tolesnių apskaičiavimų pagrindas, todėl, ieškovių nuomone, Komisijos kruopštumas apskaičiuojant pradinių baudų sumažinimus ir padidinimus būtų visiškai nereikalingas, jei jų dydis būtų nustatomas savavališkai.

243    Iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad esminis formos reikalavimas, koks yra pareiga motyvuoti, įvykdomas Komisijai savo sprendime nurodžius vertinimo kriterijus, kurie leido jai nustatyti pažeidimo sunkumą bei trukmę, ir ji neprivalo pateikti išsamesnės informacijos arba skaičių, susijusių su baudos apskaičiavimo būdu (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 44 punktas ir 149 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 463 ir 464 punktai; 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 131 punktas).

244    Ginčijamo sprendimo 657–671 punktuose Komisija visų pirma nurodė, kad pradinės baudos buvo nustatytos atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Be to, iš ginčijamo sprendimo 672–685 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija išnagrinėjo pažeidimų sunkumą atsižvelgdama į pažeidimo dalyvių požymius ir kiekvieno pažeidimo atveju diferencijuodama atitinkamas įmones pagal jų apyvartą, susijusią su produktais, dėl kurių atitinkamoje pažeidimo paveiktoje šalyje buvo sudarytas kartelis.

245    Todėl ginčijamame sprendime išdėstyta pakankamai vertinimo kriterijų, kurie leido Komisijai nustatyti konstatuotų pažeidimų sunkumą. Tokiomis aplinkybėmis kaltinimas, susijęs su EB 235 straipsnio pažeidimu, turi būti atmestas.

–       Dėl bendrų pradinių baudų dydžių

246    Pirma, pažymėtina, kad ieškovės neginčija 1998 m. gairių 1A punkte apibrėžto bendrų pradinių baudų dydžių nustatymo metodo teisėtumo. Šis metodas atitinka bendrą logiką, pagal kurią bendras pagal pažeidimo sunkumą nustatomas pradinės baudos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį (gairių 1A punkto pirma pastraipa) (243 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 134 punktas ir 2009 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wieland-Werke prieš Komisiją, T‑116/04, Rink. p. II‑1087, 62 punktas).

247    Be to, atitinkamos rinkos dydis iš esmės nėra privalomas veiksnys, o tik vienas iš reikšmingų veiksnių vertinant pažeidimo sunkumą, ir pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija neprivalo apibrėžti atitinkamos rinkos arba įvertinti jos dydžio, jei nagrinėjamo pažeidimo dalykas yra antikonkurencinis (šiuo klausimu žr. 198 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 55 ir 64 punktus). Taigi nustatydama bendrą pradinės baudos dydį Komisija gali, bet neprivalo atsižvelgti į rinkos, kurioje buvo padarytas pažeidimas, vertę (šiuo klausimu žr. 243 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 134 punktą ir 246 punkte minėto Sprendimo Wieland‑Werke prieš Komisiją 63 punktą). 1998 m. gairėse nenumatyta, kad baudų dydis apskaičiuojamas pagal bendrąją apyvartą arba pagal įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje. Vis dėlto gairėse nedraudžiama į tokią apyvartą atsižvelgti nustatant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų ir, jei tai reikalinga, dėl aplinkybių (118 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 187 punktas).

248    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovių argumentai turi būti atmesti, kiek jais teigiama, kad už pažeidimą Liuksemburge nustatyti pradinių baudų dydžiai tariamai pernelyg dideli. Į šioje valstybėje narėje realizuotą apyvartą buvo atsižvelgta siekiant suskirstyti atitinkamas įmones į kategorijas ir atitinkamai siekiant nustatyti konkrečias pradines baudas minėtoms įmonėms (ginčijamo sprendimo 680 ir 684 konstatuojamosios dalys). Bet kuriuo atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 225 punkte, būtent atsižvelgusi į „Liuksemburgo rinkos dydį, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis“ (ginčijamo sprendimo 666 konstatuojamoji dalis), Komisija už šį pažeidimą nustatė bendrą pradinę baudą, sudariusią pusę minimalios 20 mln. EUR ribos, kurios pagal gaires šioje ypač sunkių pažeidimų kategorijoje paprastai turi būti laikomasi (žr. 1998 m. gairių 1A punkto antros pastraipos trečią įtrauką).

249    Antra, ieškovės nurodo, kad bendri pradiniai dydžiai už skirtingus kartelius nustatyti nenuosekliai, ir pažymi, kad pradinis dydis, atsižvelgiant į Liuksemburgo rinkos dydį, yra neproporcingas.

250    Priešingai nei teigia Komisija, šis argumentas atitinka Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto sąlygas. Šiuo argumentu ieškovės pabrėžia, kad, darant prielaidą, jog skirtingi pažeidimai turi būti laikomi panašiais, Komisija, be kita ko, už Liuksemburge padarytus pažeidimus, turėjo nustatyti tokį pradinį dydį, kuris, išreikštas procentais nuo rinkos dydžio, būtų panašus į už kitus pažeidimus nustatytus pradinius dydžius.

251    Reikia priminti, kad, vadovaujantis bendra logika, pagrindžiančia 1998 m. gairių 1A punkte apibrėžtą metodą, Komisija, nustatydama bendrą pradinės baudos dydį, neprivalo atsižvelgti į paveiktos rinkos dydį (žr. šio sprendimo 246 ir 247 punktus).

252    Net jeigu būtų daroma prielaida, kad tame pačiame sprendime konstatavusi kelis labai sunkius pažeidimus Komisija turi laikytis tam tikro nuoseklumo tarp bendrų pradinių dydžių ir atitinkamų skirtingų rinkų dydžių, šioje byloje niekas neparodo, kad bendri pradiniai dydžiai, nustatyti už pažeidimus Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose, nepakankamai nuoseklūs.

253    Pavyzdžiui, Komisija, netaikydama konkrečios matematinės formulės, kurios taikyti ji bet kuriuo atveju neprivalėjo, nustatė tuo didesnius bendrus pradinius dydžius, kuo didesnis buvo rinkos dydis. Didžiausiai, Vokietijos, rinkai, kurios vertė sudaro 576 mln. EUR, buvo nustatytas 70 mln. EUR bendras pradinis dydis; kitoms dviem pagal dydį rinkoms, t. y. Nyderlandų ir Belgijos, kurių vertė atitinkamai sudaro 363 mln. EUR ir 254 mln. EUR, buvo nustatyti atitinkamai 55 mln. EUR ir 40 mln. EUR bendri pradiniai dydžiai; galiausiai dėl akivaizdžiai mažesnio Liuksemburgo rinkos dydžio, kurios vertė sudaro 32 mln. EUR, Komisija nusprendė, kad bus tinkama šį dydį apriboti 10 mln. EUR, nors 1998 m. gairėse už labai sunkius pažeidimus numatytas baudos dydis, skiriamas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, yra „daugiau kaip 20 mln. [EUR]“.

254    Trečia, ieškovės nurodė, kad minimali pažeidimų įtaka pateisintų mažesnio pradinio dydžio nustatymą. Šis argumentas taip pat atmestinas. Kaip buvo priminta šio sprendimo 213–219 punktuose, vertindama pažeidimo sunkumą Komisija turi atsižvelgti į konkrečią įtaką rinkai, tik jeigu ši įtaka gali būti įvertinta, o šioje byloje taip nebuvo. Be to, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 220–224 punktuose, net darant prielaidą, kad konkrečią pažeidimų įtaką šioje byloje buvo galima įvertinti, dėl to šių pažeidimų kvalifikavimas kaip „labai sunkių“ netaptų mažiau pagrįstas. Ieškovės nepateikia kitų argumentų, kurie leistų pateisinti tai, kad nepaisant pažeidimų kvalifikavimo kaip „labai sunkių“, būtų sumažinti Komisijos nustatytos pradinės baudos.

–       Dėl konkrečių pradinių baudų dydžių

255    Primintina, kad, apskaičiuojant pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamas baudas, diferencijuotas atitinkamų įmonių vertinimas neatsiejamai susijęs su pagal šią nuostatą Komisijai suteiktų įgaliojimų įgyvendinimu. Naudodamasi savo diskrecija Komisija turi individualizuoti sankciją, atsižvelgdama į atitinkamų įmonių veiksmus ir požymius, kad kiekvienu atveju būtų užtikrintas visiškas Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumas (šiuo klausimu žr. 54 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktą ir 225 punkte minėto Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją 44 punktą).

256    1998 m. gairėse nustatyta, kad, esant tam tikram pažeidimo sunkumo laipsniui, jei pažeidimą padaro kelios įmonės (pavyzdžiui, kartelio atveju), gali prireikti pakoreguoti bendrą pradinį dydį, kad būtų nustatytos konkrečios pradinės baudos, kuriomis būtų atsižvelgta į kiekvienos įmonės dydį ir tikrąją jos pažeidimo įtaką konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės (1A punkto šešta pastraipa). Ypač būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams (1A punkto ketvirta pastraipa).

257    1998 m. gairėse taip pat patikslinta, jog vienodos bausmės už tokį pat elgesį principas tam tikrais atvejais gali lemti, kad atitinkamoms įmonėms bus skirtos skirtingos baudos, ir ši diferenciacija nepriklausys nuo konkrečių aritmetinių skaičiavimų (1A punkto septinta pastraipa).

258    Iš teismų praktikos išplaukia, kad 1998 m. gairėse nenumatyta, ar baudų dydis apskaičiuojamas remiantis bendra apyvarta, ar įmonių apyvarta atitinkamoje rinkoje. Tačiau gairėse taip pat neprieštaraujama, kad nustatant baudų dydį į šias apyvartas būtų atsižvelgta, siekiant laikytis bendrųjų Sąjungos teisės principų ir jei tai reikalinga dėl aplinkybių (112 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 283 punktas, 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 82 punktas ir 57 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 157 punktas). Taip pat Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad neturi būti griežtai proporcingo santykio tarp kiekvienos įmonės dydžio ir jai paskirtos baudos dydžio (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 534 punktas).

259    Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo 672–685 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija kiekvienam pažeidimui, konstatuotam ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, taikė „diferencijuotą įmonių vertinimą, siekdama atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimą žalą konkurencijai“ (ginčijamo sprendimo 672 konstatuojamoji dalis). Kad nustatytų konkrečius pradinių baudų dydžius, ji dėl kiekvieno pažeidimo suskirstė įmones į kategorijas pagal jų apyvartą kiekvienoje nacionalinėje atitinkamų produktų rinkoje (ginčijamo sprendimo 673– 685 konstatuojamosios dalys). Išskyrus konkretaus pradinio dydžio nustatymą Schindler už dalyvavimą kartelyje Vokietijoje, siekdama nustatyti konkrečius pradinius dydžius kitoms įmonėms, Komisija dėl kiekvieno pažeidimo rėmėsi apyvarta 2003 m., kurie, Komisijos teigimu, yra paskutiniai metai, kai minėtos įmonės buvo aktyvios atitinkamų kartelių dalyvės (ginčijamo sprendimo 674, 676, 680 ir 684 konstatuojamosios dalys).

260    Vis dėlto ieškovės tvirtina, kad, kiek tai susiję su pažeidimais Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose, konkretaus pradinių baudų už jų dalyvavimą darant atitinkamą pažeidimą dydžio nustatymas grindžiamas klaidingu 1998 m. gairių taikymu ir yra neproporcingas. Jos taip pat teigia, kad atitinkamos įmonės nebuvo pakankamai diferencijuotos.

261    Pirma, dėl pažeidimų Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose ieškovės nurodo 1998 m. gairių ir proporcingumo principo pažeidimą [konfidencialu].

262    Tačiau, viena vertus, kaip matyti iš šio sprendimo 244 punkto, bendras pradinių baudų dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Kita vertus, į atitinkamų įmonių apyvartą Vokietijos rinkoje Komisija atsižvelgė tik diferencijuodama šias įmones, kad atsižvelgtų į jų santykinį dydį rinkoje ir jų faktinę ekonominę galimybę padaryti pastebimą žalą konkurencijai (ginčijamo sprendimo 672 konstatuojamoji dalis), o tai iš esmės atitinka šio sprendimo 255 ir 258 punktuose nurodytą teismų praktiką. Todėl negali būti pritarta ieškovių pasitelktam jų apyvartos atitinkamose rinkose ir pradinių baudų dydžio palyginimui.

263    Todėl, atsižvelgiant į tai, Sąjungos teisėje bet kuriuo atveju nėra bendrai taikomo principo, jog sankcija turi būti proporcinga įmonės dydžiui produktų rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas (118 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 75 punktas), argumentas, kad Schindler už pažeidimus Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose buvo nustatyti pernelyg didelės konkrečios pradinės baudos, turi būti atmestas.

264    Antra, dėl pažeidimo Liuksemburge ieškovės pažymi, kad Schindler buvo priskirta tai pačiai kategorijai kaip ir Otis, nors jos, Liuksemburge turėjusios 9–13 mln. EUR apyvartą ir 35 %–40 % rinkos dalį, ekonominis pajėgumas buvo gerokai didesnis.

265    Šiuo atžvilgiu primintina, kad siekdamas įvertinti, ar kartelio narių suskirstymas į kategorijas yra suderinamas su vienodo požiūrio ir proporcingumo principais, Bendrasis Teismas, tikrindamas Komisijos pasinaudojimo šioje srityje turima diskrecija teisėtumą, turi apsiriboti patikrinimu, ar šis suskirstymas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 406 ir 416 punktus, 243 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 157 punktą ir 83 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 184 punktą). Be to, kaip buvo priminta šio sprendimo 258 punkte, pagal 1998 m. gaires vienodos sankcijos už tokį pat elgesį principas tam tikrais atvejais gali lemti, kad atitinkamoms įmonėms bus nustatyti skirtingi dydžiai, ir ši diferenciacija nepriklausys nuo konkrečių aritmetinių skaičiavimų (1A punkto septinta pastraipa). Šiuo atžvilgiu, kaip matyti iš šio sprendimo 258 punkto, neturi būti griežtai proporcingos sąsajos tarp kiekvienos įmonės dydžio ir jai skirtos baudos dydžio.

266    Šioje byloje konstatuotina, kad, kaip išplaukia iš ginčijamo sprendimo 680 konstatuojamosios dalies, 2003 m. Schindler ir Otis apyvarta Liuksemburgo rinkoje buvo gana panaši ir abiejų buvo nuo trijų iki keturių kartų didesnė nei Kone ir ThyssenKrupp apyvarta šioje rinkoje. Todėl, priskyrusi Schindler ir Otis pirmajai kategorijai, o Kone ir ThyssenKrupp – antrajai kategorijai, Komisija akivaizdžiai neviršijo jai pripažįstamos diskrecijos, nes šis skirstymas atrodo nuoseklus ir objektyviai pagrįstas.

267    Trečia, dėl pažeidimo Nyderlanduose ieškovės teigia, kad „akivaizdžiai nebuvo atsižvelgtą“ į jų mažą rinkos dalį šioje valstybėje narėje. Nustatytas pradinis dydis atitiko [konfidencialu], nepaisant rinkos dalies, sudariusios [konfidencialu].

268    Konstatuotina, kad, atsižvelgiant į didelį kartelio dalyvių apyvartos Nyderlanduose skirtumą, Komisija akivaizdžiai neviršijo jai pripažįstamos diskrecijos, kai konkrečioms pradinėms baudoms nustatyti suskirstė šias įmones į keturias kategorijas ir priskyrė Schindler trečiajai kategorijai, kaip trečią ūkio subjektą Nyderlandų atitinkamo produkto rinkoje.

269    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad visi kaltinimai dėl konkrečių pradinių baudų nustatymo ieškovėms turi būti atmesti.

270    Taigi reikia atmesti visą šį ieškinio pagrindą.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių, neteisėto elgesio ir bausmės atitikties principo, proporcingumo principo ir pareigos motyvuoti pažeidimu taikant lengvinančias aplinkybes

271    Ieškovės pažymi, kad Komisija, nepagrįstai atsisakiusi atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę, pirma, į savanorišką išankstinį pažeidimo nutraukimą Vokietijoje 2000 m. ir, antra, į intensyvias Schindler pastangas išvengti bet kokio EB 81 straipsnio pažeidimo, pažeidė 1998 m. gaires, neteisėto elgesio ir bausmės atitikties bei proporcingumo principus ir pareigą motyvuoti.

272    Pirma, dėl savanoriško išankstinio pažeidimo nutraukimo Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, kad „Schindler pasitraukė iš kartelio Vokietijoje 2000 m.“, bet nusprendė, jog „į tai, kad įmonė savanoriškai nutraukia pažeidimą Komisijai dar nepradėjus savo tyrimo, yra pakankamai atsižvelgiama apskaičiuojant pažeidimo trukmę ir tai nėra lengvinanti aplinkybė“ (ginčijamo sprendimo 742 konstatuojamoji dalis).

273    Ieškovės primena, kad 1998 m. gairių 3 punkte numatytas pagrindinės baudos sumažinimas dėl konkrečių lengvinančių aplinkybių, pavyzdžiui, pažeidimo nutraukimo Komisijai įsikišus. Jų nuomone, ši lengvinanti aplinkybė juo labiau turėtų būti pripažįstama tuo atveju, kai neteisėtas elgesys nutraukiamas iki minėto įsikišimo, kaip buvo nagrinėjamu atveju.

274    Šiam argumentui negali būti pritarta. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas neseniai yra patvirtinęs, kad į 1998 m. gairių 3 punkto trečioje įtraukoje numatytą lengvinančią aplinkybę negalima atsižvelgti, kai pažeidimas jau buvo nutrauktas iki Komisijai įsikišus (198 punkte minėto sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 105 punktas). Klausimas dėl lengvinančios aplinkybės, kaip ji yra suprantama pagal 1998 m. gairių 3 punktą, taikymo logiškai gali kilti, tik jei nutraukti savo antikonkurencinius veiksmus atitinkamas įmones paskatino Komisijos įsikišimas. Šios nuostatos tikslas – skatinti įmones nedelsiant nutraukti antikonkurencinius veiksmus, kai Komisija pradeda tyrimą šiuo klausimu, todėl pagal šią nuostatą bauda negali būti mažinama tuo atveju, kai pažeidimas baigėsi prieš Komisijai įsikišant. Baudos sumažinimas tokiomis aplinkybėmis reikštų dvigubą atsižvelgimą kartu su tuo, kad apskaičiuojant baudų dydį paisoma pažeidimų trukmės (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 328–330 punktai ir 200 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 227 punktas).

275    Be to, primintina, kad toks bazinio baudos dydžio sumažinimas neišvengiamai susijęs su bylos aplinkybėmis, galinčiomis lemti tai, kad Komisija jo netaikys įmonei, kuri yra neteisėto susitarimo šalis (2009 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑511/06 P, Rink. p. I‑5843, 104 punktas). Šiuo požiūriu šią gairių nuostatą ypač tinka taikyti įmonei tada, kai nagrinėjamo elgesio antikonkurencinis pobūdis nėra akivaizdus. Ir, atvirkščiai, iš esmės jos nereikėtų taikyti, jei nagrinėjamas elgesys, jeigu jis įrodytas, yra aiškiai antikonkurencinis (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 281 punktas, 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 497 punktas ir 200 punkte minėto Sprendimo Carbone-Lorraine prieš Komisiją 228 punktas). Todėl lengvinančios aplinkybės pripažinimas situacijose, kai įmonė dalyvavo akivaizdžiai neteisėtame susitarime, žinodama arba negalėdama nežinoti, kad tai – pažeidimas, galėtų paskatinti įmones tęsti slaptą susitarimą kuo ilgiau, tikintis, kad jų elgesys niekada nebus atskleistas, ir žinant, kad jeigu jis bus atskleistas, nutraukus pažeidimą bauda galės būti sumažinta. Toks pripažinimas pašalintų bet kokį atgrasantį paskirtos baudos poveikį ir sumažintų EB 81 straipsnio 1 dalies veiksmingumą (žr. minėto 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 105 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šioje byloje net tai, kad kita įmonė, t. y. Kone, įsikišus Komisijai nedelsdama nutraukė pažeidimą, ginčijamame sprendime nebuvo pripažinta lengvinančia aplinkybe atsižvelgiant į akivaizdų ir tyčinį EB 81 straipsnio pažeidimo pobūdį (ginčijamo sprendimo 744 konstatuojamoji dalis).

276    Taigi, net darant prielaidą, kad 1998 m. gairėse kaip lengvinanti aplinkybė numatytas savanoriškas pažeidimo nutraukimas iki bet kokio Komisijos įsikišimo, būtų galima laikyti, kad akivaizdus ir tyčinis pažeidimo pobūdis, kurio ieškovės neginčijo, ir tai, kad Schindler, kaip matyti iš bylos dokumentų, pasitraukė iš kartelio tik dėl nesutarimų su kitomis dalyvėmis, nes šios atsisakė jai suteikti didesnę rinkos dalį, taip pat prieštarauja pagrindinės baudos sumažinimui šiuo pagrindu. Kitaip nei teigia ieškovės, bet kuriuo atveju nėra pagrindo abejoti dėl šio sprendimo 274 punkte nurodytos teismų praktikos.

277    Galiausiai ieškovės remiasi ankstesniais Komisijos sprendimais, kuriuose ji tariamai pripažino lengvinančia aplinkybe savanorišką pažeidimo nutraukimą iki bet kokio jos įsikišimo.

278    Šiuo klausimu, kaip buvo priminta šio sprendimo 225 punkte, ieškovių nurodyti ankstesni Komisijos sprendimai neturi reikšmės, nes ankstesnė Komisijos sprendimų praktika nėra teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje.

279    Taigi pirmas su šiuo ieškinio pagrindu susijęs kaltinimas turi būti atmestas.

280    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija kaip į lengvinančią aplinkybę neatsižvelgė į Schindler konkurencijos taisyklių laikymosi programą ir net jos nenagrinėjo, o tai yra motyvavimo stoka. Be to, ieškovės mano, kad į konkurencijos taisyklių laikymosi priemones turi būti atsižvelgta apskaičiuojant baudas, nes, viena vertus, imdamosi vidaus priemonių ieškovės padarė viską, kas įmanoma, kad išvengtų pažeidimų, ir, kita vertus, tokių priemonių šalutinis poveikis yra tai, kad pačioje įmonėje pasidaro sunkiau atskleisti pažeidimus, nes darbuotojams gresia sankcijos. Ieškovės taip pat remiasi tam tikrais ankstesniais Komisijos sprendimais, kuriuose į konkurencijos taisyklių laikymosi programą buvo atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę.

281    Dėl tariamo pareigos motyvuoti pažeidimo konstatuotina, jog ginčijamo sprendimo 754 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „nors Komisija palankiai įvertino priemones, kurių įmonės ėmėsi siekdamos ateityje išvengti su karteliais susijusių pažeidimų, tokios priemonės negali pakeisti to, kad pažeidimai padaryti, ir būtinybės skirti už juos sankcijas šiame sprendime“ ir kad „vien tai, kad tam tikruose ankstesniuose savo sprendimuose Komisija atsižvelgė į tokias priemones kaip į lengvinančias aplinkybes, nereiškia, jog ji privalo tai daryti kiekvienoje byloje“. Nors ginčijamo sprendimo 754 konstatuojamoji dalis yra atsakymas į 753 konstatuojamojoje dalyje pateiktą Otis argumentą, jis taip pat leidžia ieškovėms susipažinti su motyvais, dėl kurių Schindler konkurencijos taisyklių laikymosi programa, kaip ir atitinkama Otis programa, negalėjo būti pripažinta lengvinančia aplinkybe, o Bendrajam Teismui – vykdyti savo kontrolę tikrinant grupės Schindler bendrovėms skirtų baudų teisėtumą. Todėl argumentas dėl motyvavimo stokos turi būti atmestas (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktą).

282    Dėl Komisijos požiūrio pagrįstumo jau buvo nuspręsta, kad atitinkamos įmonės konkurencijos taisyklių laikymosi programos priėmimas neįpareigoja Komisijos dėl šios aplinkybės sumažinti baudos (143 punkte minėto Sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją 52 punktas). Be to, nors svarbu, kad įmonė imtųsi priemonių, siekdama ateityje užkirsti kelią naujiems savo darbuotojų daromiems Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimams, tokių priemonių ėmimasis nekeičia konstatuoto pažeidimo fakto. Todėl Komisija neprivalo tokių veiksmų vertinti kaip lengvinančios aplinkybės, ypač kai ginčijamu sprendimu konstatuoti pažeidimai, kaip šioje byloje, yra akivaizdus EB 81 straipsnio pažeidimas (88 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 373 punktas ir 200 punkte minėto Sprendimo Carbone-Lorraine prieš Komisiją 231 punktas). Darytina išvada, kad ieškovių argumentui, susijusiam su tuo, kad Komisija nepaisė būtinybės nustatyti baudų dydį individualiai ir nesumažino Schindler skirtų baudų, atsižvelgdama į tai, kad ši buvo priėmusi konkurencijos taisyklių laikymosi programą, negali būti pritarta.

283    Galiausiai argumentas, susijęs su ankstesne Komisijos sprendimų praktika, atmestinas dėl šio sprendimo 278 punkte išdėstytų motyvų.

284    Taigi taip pat negali būti pritarta antram su šiuo ieškinio pagrindu susijusiam kaltinimui.

285    Kadangi kaltinimus dėl neteisėto elgesio ir bausmės neatitikimo bei dėl proporcingumo principo pažeidimo ieškovės pateikė remdamosi tik tuo, kad nebuvo atsižvelgta į jokias lengvinančias aplinkybes, šie kaltinimai, atsižvelgiant į šio sprendimo 272–284 punktuose išdėstytus argumentus, turi būti atmesti.

286    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad visas šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo, vienodo požiūrio principo ir pareigos motyvuoti pažeidimu sumažinant baudų dydį

287    Ieškovės primena, kad pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo jos pateikė su Belgija, Vokietija ir Liuksemburgu susijusius prašymus atleisti nuo baudų arba sumažinti jų dydį. Tačiau Komisija pažeidė šio pranešimo nuostatas, vertindama jų bendradarbiavimo kokybę ir naudingumą. Ieškovės taip pat teigia, kad, vertindama pagal šį pranešimą taikytiną baudos sumažinimą, Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą. Ieškovės taip pat remiasi ginčijamo sprendimo motyvacijos stoka.

 Dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo

288    Pažymėtina, kad 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo Komisija nustatė sąlygas, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija, siekiant nustatyti kartelį, gali būti neskiriama arba sumažinta bauda, kuri būtų skirta joms nebendradarbiaujant.

289    Visų pirma 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo A skirsnio 8 dalyje numatyta:

„Komisija suteikia įmonei atleidimą nuo baudų, kurios kitaip jai grėstų, jeigu:

a)      įmonė pirmoji pateikia įrodymus, kurie, Komisijos nuomone, leidžia jai priimti sprendimą pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį dėl įtariamo kartelio, darančio įtaką Bendrijai; arba

b)      įmonė pirmoji pateikia įrodymus, kurie, Komisijos nuomone, leidžia nustatyti EB 81 straipsnio pažeidimą dėl įtariamo kartelio, darančio įtaką Bendrijai.“

290    Toliau 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio 20 dalyje nustatyta, kad „įmonėms, kurios neatitinka A skirsnyje numatytų [atleidimo nuo baudos] sąlygų, gali būti sumažinta bauda, kuri kitaip joms būtų paskirta“, o 21 dalyje – jog tam, „kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymus, kurie turėtų ženklią papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu, ir nutraukti savo neteisėtą veiklą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo metu.“

291    Dėl papildomosios vertės sąvokos 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 22 dalyje nustatyta:

„Sąvoka „papildomoji vertė“ reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti minėtus faktus. Šiuo požiūriu Komisija paprastai teikia daugiau reikšmės raštiškiems įrodymams, atsiradusiems laikotarpiu, su kuriuo susiję tie faktai, negu vėliau susiformavusiems įrodymams. Lygiai taip pat tiesiogiai su minėtais faktais susiję įrodymai paprastai laikomi vertingesniais negu netiesioginiai įrodymai.“

292    2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmoje pastraipoje numatyta, kad mažinant baudas įmonės skirstomos į tris kategorijas:

„–      pirmai įmonei, kuri atitinka 21 dalies sąlygas: 30–50 % sumažinimas;

–      antrai įmonei, kuri atitinka 21 dalies sąlygas: 20–30 % sumažinimas;

–      paskesnėms įmonėms, kurios atitinka 21 dalies sąlygas: iki 20 % sumažinimas.“

293    2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto antroje pastraipoje nustatyta:

„Siekdama nustatyti sumažinimo dydį šiuose diapazonuose, Komisija atsižvelgia į laiką, kuomet buvo pateikti įrodymai, atitinkantys 21 dalies sąlygas, ir į jų papildomąją vertę. Ji taip pat gali atsižvelgti į tai, ar įmonė, įteikusi paraišką, bendradarbiavo nuosekliai ir be išlygų.“

294    Galiausiai 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto paskutinėje pastraipoje nustatyta:

„Be to, jeigu įmonė pateikia įrodymus apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus.“

 Dėl Komisijos diskrecijos ir Sąjungos teismo vykdomos kontrolės

295    Primintina, kad Reglamento Nr. 1/2002 23 straipsnio 2 dalimi, kuri yra teisinis baudų skyrimo pažeidus Bendrijos konkurencijos teisės taisykles pagrindas, Komisijai suteikiama diskrecija nustatyti baudas (žr. 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 127 punktą), be kita ko, pagal jos bendrą politiką konkurencijos srityje (54 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 105 ir 109 punktai). Būtent tokiomis aplinkybėmis, siekdama užtikrinti savo sprendimų, kuriais skiriamos baudos, skaidrumą ir objektyvumą, Komisija priėmė ir paskelbė 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Šiuo instrumentu siekiama patikslinti kriterijus, kuriuos, laikydamasi aukštesnės galios teisės normų, ji ketina taikyti naudodamasi savo diskrecija. Taigi ji pati apribojo savo diskreciją (pagal analogiją žr. 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II‑717, 89 punktą), nes Komisija turi laikytis savo pačios nustatytų taisyklių (pagal analogiją žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, Rink. p. II‑2169, 57 punktą).

296    Tai, kad priimdama 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo Komisija pati apribojo savo diskreciją, vis dėlto nėra nesuderinama su didelės Komisijos diskrecijos išsaugojimu (šiuo klausimu žr. 2007 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 81 punktą; pagal analogiją žr. 275 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 224 punktą).

297    Iš tikrųjų 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo yra įvairių lanksčių normų, leidžiančių Komisijai naudotis savo diskrecija laikantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio nuostatų, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas (pagal analogiją žr. 275 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 224 punktą).

298    Taigi pažymėtina, kad Komisija turi didelę diskreciją vertindama, ar įrodymai, kuriuos pateikė įmonė, paprašiusi taikyti 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi didelę papildomąją vertę, kaip ji suprantama pagal minėto pranešimo 21 dalį (šiuo klausimu žr. 296 punkte minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 88 punktą). Kalbant apie 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a ir b punktus, konstatuotina, kad ši diskrecija išplaukia iš pačios šios nuostatos formuluotės, kurioje aiškiai kalbama apie įrodymus, kurie „Komisijos nuomone“ atitinkamai leidžia jai priimti sprendimą pradėti tyrimą arba nustatyti pažeidimą. Įmonės bendradarbiavimo kokybės ir naudos vertinimas susijęs su sudėtingais faktinių aplinkybių vertinimais (šiuo klausimu žr. 296 punkte minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 81 punktą ir 200 punkte minėto Sprendimo Carbone Lorraine prieš Komisiją 271 punktą).

299    Taip pat Komisija, konstatavusi, kad įrodymai turi didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį, turi diskreciją nustatyti tikslų baudos sumažinimo atitinkamai įmonei lygį. 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmoje pastraipoje numatytos baudos dydžio sumažinimo ribos skirtingoms nurodytoms įmonių kategorijoms, o šios dalies antroje pastraipoje nustatyti kriterijai, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti apibrėždama sumažinimo lygį šiose ribose.

300    Atsižvelgiant į diskreciją, kurią turi Komisija vertindama įmonės bendradarbiavimą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Bendrasis Teismas gali skirti sankciją tik už akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą (šiuo klausimu žr. 296 punkte minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 81, 88 ir 89 punktus).

 Dėl Schindler bendradarbiavimo įrodant pažeidimą Belgijoje

301    Schindler, kuri buvo ketvirta įmonė, pateikusi prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, susijusį su jos dalyvavimu darant pažeidimą Belgijoje (ginčijamo sprendimo 775 konstatuojamoji dalis), bauda už šį pažeidimą nebuvo sumažinta (ginčijamo sprendimo 776 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 776 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo:

„776      Nors Schindler pateikė nagrinėjamo laikotarpio įrodymų 2000–2003 m. kartelio sąrašų forma, jie neleidžia patvirtinti Komisijos bylos dokumentų, nes ji jau turėjo to paties laikotarpio kartelio sąrašus. Schindler pateikė savo prašymą [pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo] 2005 m. sausio 21 d., t. y. praėjus metams po pirmo patikrinimo Belgijoje ir tuo metu, kai Komisija Belgijoje jau buvo atlikusi du patikrinimus ir buvo gavusi tris bendradarbiavimo prašymus [pagal minėtą pranešimą]. Be to, labai ribota informacija, kurią Schindler pateikė dėl daugelio 2000–2003 m. kartelio sąrašų, juntamai nepadidino Komisijos galimybės įrodyti nagrinėjamas faktines aplinkybes. Todėl nėra tenkinamos pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalies sąlygos. Pateikusi prašymą <...>, Schindler tęsė bendradarbiavimą su Komisija, tačiau tai neturėjo ženklios papildomosios vertės.“

302    Ieškovės teigia, jog ginčijamame sprendime Komisija neatsižvelgė į tai, kad per administracinę procedūrą Schindler pateikti projektų sąrašai iš tikrųjų turėjo papildomąją vertę, kaip ji suprantama pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Pirma, šiuose sąrašuose yra nurodytos kitokios datos, nei Kone ir Otis pateiktuose sąrašuose. Antra, Schindler sąrašuose buvo nurodyta daugelis projektų, kurių nebuvo Kone ir Otis pateiktuose sąrašuose. Trečia, ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamojoje dalyje (176 išnaša) Komisija aiškiai rėmėsi Kone, Otis ir Schindler pateiktais projektų sąrašais. Ketvirta, Komisija padarė išvadas palygindama projektų sąrašus, kuriuos jai pateikė skirtingos įmonės, o tai rodo, kad visi pateikti projektų sąrašai buvo svarbūs įrodymai nustatant pažeidimą ir kad tik turėdama Kone, Otis ir Schindler projektų sąrašus ji galėjo įrodyti kartelio buvimą. Taigi, remiantis 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirma pastraipa, Schindler, kaip ketvirta bendradarbiavusi įmonė, turėjo teisę į baudos sumažinimą iki 20 %.

303    Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 300 punkte primintą teismų praktiką, reikia išnagrinėti, ar Komisija akivaizdžiai viršijo savo diskreciją, konstatavusi, kad Schindler pateikti įrodymai neturėjo didelės papildomosios vertės, palyginti su įrodymais, kuriuos ji jau turėjo tuo metu, kai minėta įmonė pateikė savo prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.

304    Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad ieškovės, neginčydamos Kone atleidimo nuo baudos, nepaneigia konstatavimo ginčijamo sprendimo 761 konstatuojamojoje dalyje, kad „informacija, kurią jau buvo pateikusi Kone, leido Komisijai konstatuoti pažeidimą Belgijoje“. Taigi tuo metu, kai Schindler pateikė savo prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Komisija jau buvo gavusi įrodymus, kurių pakako pažeidimui Belgijoje konstatuoti.

305    Toliau konstatuotina, kad ieškovės, siekdamos įrodyti didelę papildomąją Schindler bendradarbiavimo vertę, remiasi tik 2000–2003 m. projektų sąrašais, kuriuos ši įmonė perdavė Komisijai pateikdama savo prašymą pagal šį pranešimą.

306    Tačiau, nors Schindler pateiktuose sąrašuose buvo kitokios datos, nei Kone ir Otis pateiktuose sąrašuose, ir nors juose buvo nurodyti keli projektai, neįtraukti į Kone ir Otis pateiktus sąrašus, jie negali būti laikomi stipriai padidinusiais Komisijos galimybę konstatuoti pažeidimą Belgijoje.

307    Pirma, pažymėtina, jog tai, kad buvo įgyvendintas kartelis, susijęs su naujais liftais ir eskalatoriais Belgijoje, ginčijamame sprendime Komisija nustatė ne tik atsižvelgdama į Kone, Otis ir Schindler pateiktus projektų sąrašus, bet ir remdamasi kartelio Belgijoje dalyvių paaiškinimais, kuriuos jos pateikė prašymuose pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir įmonių atsakymais į Komisijos prašymus pateikti informaciją (žr. išnašas prie ginčijamo sprendimo 163–168 konstatuojamųjų dalių). Taigi projektų sąrašai yra tik vienas iš įrodymų nustatant kartelio įgyvendinimą Belgijoje.

308    Antra, nėra ginčijama, kad tuo metu, kai Schindler pateikė Komisijai 2000–2003 m. projektų sąrašus, ši jau turėjo to paties laikotarpio projektų sąrašus, kuriuos anksčiau jai pateikė Kone ir Otis (ginčijamo sprendimo 164 ir 776 konstatuojamosios dalys).

309    Pareiškimas, kuriuo tik iš dalies patvirtinamas Komisijos jau turimas pareiškimas, stipriai nepalengvina jos užduoties ir todėl yra nepakankamas pagrindas pateisinti baudos sumažinimą dėl bendradarbiavimo (šiuo klausimu žr. 57 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 455 punktą).

310    Atsižvelgiant į tai, kas konstatuota pirmesniame punkte, ir į tai, kad ieškovės neginčija, jog Kone bendradarbiavimas jau buvo leidęs Komisijai konstatuoti pažeidimą Belgijoje, ieškovės taip pat negali teigti, kad tik visi ginčijamame sprendime paminėti projektų sąrašai, įskaitant tuos, kuriuos pateikė Schindler, leido Komisijai įrodyti kartelio Belgijoje buvimą.

311    Taigi Komisija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos nusprendusi, kad Schindler pateikti įrodymai neturi didelės papildomosios vertės, kaip ji suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį. Todėl kaltinimas, susijęs su tuo, kad projektų sąrašai, kuriuos Schindler perdavė Komisijai pateikdama savo prašymą pagal minėtą pranešimą, turėjo didelės papildomosios vertės, turi būti atmestas.

312    Ieškovės taip pat teigia, kad palyginimas su Otis ir ThyssenKrupp vertinimu rodo, kad, atsisakiusi sumažinti Schindler baudą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą. Šiuo klausimu jos paaiškina, kad Kone pateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių Komisijai konstatuoti EB 81 straipsnio pažeidimą. Otis pateikė įrodymų, kuriais suteikė tik labai mažai naujos informacijos, o baudos dydis jai buvo sumažintas 40 %. ThyssenKrupp pateikė tik papildomos informacijos apie nedidelį priežiūros projektų skaičių, o Komisija konstatavo, kad nė vienas iš pateiktų įrodymų nebuvo susijęs su faktinėmis aplinkybėmis, apie kurias ji nebūtų anksčiau žinojusi, ir kad pateikta informacija nebuvo parengta kartelio laikotarpiu. Tačiau ThyssenKrupp bauda buvo sumažinta 20 %. Schindler savo ruožtu pateikė sąrašus, susijusius su 2000–2003 m. laikotarpiu, apie kuriuos Komisija anksčiau nežinojo ir kurie buvo parengti pažeidimo laikotarpiu. Todėl, anot ieškovių, Schindler turėjo teisę į baudos dydžio sumažinimą 20 %.

313    Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą, Komisija neturi pažeisti vienodo požiūrio principo (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 394 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

314    Šioje byloje konstatuotina, kad Otis ir ThyssenKrupp bendradarbiavimas labai aiškiai skyrėsi nuo Schindler bendradarbiavimo.

315    Pirma, primintina, kad papildomoji bendradarbiavimo vertė nustatoma atsižvelgiant į Komisijos jau turimus įrodymus. Kadangi Otis ir ThyssenKrupp pradėjo bendradarbiauti anksčiau nei Schindler (ginčijamo sprendimo 96, 98 ir 103 konstatuojamosios dalys), tuo metu, kai Schindler pateikė savo prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Komisija turėjo daugiau įrodymų nei tada, kai prašymus pateikė Otis ir ThyssenKrupp.

316    Antra, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ThyssenKrupp ir Otis bendradarbiavimas turėjo didelės papildomosios vertės, kaip ji suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį.

317    Kalbant apie Otis bendradarbiavimą, pasakytina, kad ši bendrovė pateikė Komisijai „nagrinėjamo laikotarpio dokumentinius įrodymus“ (ginčijamo sprendimo 766 konstatuojamoji dalis) ir šiais įrodymais buvo pateikta, nors ir nedaug, informacijos „apie anksčiau nežinotas faktines aplinkybes“ (ginčijamo sprendimo 766 konstatuojamoji dalis). Kalbant apie ThyssenKrupp bendradarbiavimą, pažymėtina, kad šis taip pat turėjo didelės papildomosios vertės, nes „ji pateikė papildomą informaciją apie priežiūros ir modernizavimo projektus bei išsamius paaiškinimus apie sistemą, naudojamą nustatant priežiūros sutarčių kainas“ (ginčijamo sprendimo 771 konstatuojamoji dalis).

318    Savo ruožtu, kalbant apie Schindler bendradarbiavimą, pasakytina, kad iš šio sprendimo 303–311 punktuose atlikto nagrinėjimo matyti, jog Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad jis neatitiko 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalyje nustatytų sąlygų.

319    Tokiomis aplinkybėmis, kadangi skirtingų įmonių padėtis nebuvo panaši, Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo, kai pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo sumažino baudas Otis (40 %) ir ThyssenKrupp (20 %) ir atsisakė sumažinti baudą Schindler.

320    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad visi Schindler kaltinimai, susiję su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu jos bendradarbiavimui įrodant pažeidimą Belgijoje, turi būti atmesti.

 Dėl Schindler bendradarbiavimo įrodant pažeidimą Vokietijoje

321    Ginčijamo sprendimo 805 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė „sumažinti Schindler baudą 15 % laikantis [2002 m.] pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies [pirmos pastraipos] b [punkto trečioje įtraukoje] numatytų ribų“, atsižvelgusi į jos bendradarbiavimą įrodant pažeidimą Vokietijoje.

322    Ginčijamo sprendimo 803 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad nebuvo galimybės atleisti nuo baudos pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą arba minėto pranešimo 23 dalies b punkto paskutinėje pastraipoje numatyto baudos dydžio sumažinimo 100 %, nes tuo metu, kai Schindler pateikė savo prašymą pagal šį pranešimą, „Komisija jau turėjo įrodymų kompleksą, leidžiantį jai konstatuoti [EB] 81 straipsnio pažeidimą, be kita ko, 1995–2000 m. laikotarpiu“.

323    Ginčijamo sprendimo 804 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė:

„<…> Kadangi Schindler visiškai patenkino 21 dalies sąlygą tik po to, kai 2004 m. lapkričio 25 d. papildė savo prašymą, t. y. praėjus aštuoniems mėnesiams nuo pirmųjų prašymų [pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo] pateikimo, į šį vėlavimą reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudos sumažinimą numatytose ribose. Schindler pareiškimai turėjo tam tikrą papildomąją vertę, kuri padidino Komisijos galimybę įrodyti pažeidimą. Vis dėlto Schindler prašymo, [pateikto pagal minėtą pranešimą], papildomoji vertė yra nedidelė, nes jame iš esmės pakartoti jos pačios pareiškimai, jame nėra jokių dokumentinių įrodymų ir daugiausia patvirtinami Komisijos jau turimi įrodymai.“

324    Ieškovės visų pirma primena, kad Schindler dalyvavo tik karteliuose, susijusiuose su eskalatorių montavimu 1995–2000 m., todėl tik šie karteliai minėtu laikotarpiu turi reikšmės vertinant Schindler bendradarbiavimą. Šis pažeidimas yra savarankiškas pažeidimas, vertintinas atskirai nuo pažeidimų, susijusių su eskalatoriais ir liftais, kuriuos kitos įmonės padarė po 2000 m. Schindler nedalyvavo darant šiuos pažeidimuos ir apie juos nežinojo.

325    Pirma, Schindler teigia, kad ji turėtų būti pripažinta pirma įmone, kuri pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą pateikė įrodymus, leidžiančius Komisijai konstatuoti pažeidimą, ir todėl baudos dydis jai turėjo būti visiškai sumažintas.

326    Ieškovių teigimu, teisinga, kad Komisija su karteliu Vokietijoje susijusius Kone ir Otis prašymus pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo gavo anksčiau nei Schindler prašymą. Vis dėlto remiantis šiais prašymais negalėjo būti įrodytas EB 81 straipsnio pažeidimas, kurį darant dalyvavo Schindler, t. y. 1995–2000 m. sudaryti su eskalatoriais susiję susitarimai. Be Schindler pateiktų įrodymų, Komisija nebūtų turėjusi galimybės konstatuoti EB 81 straipsnio pažeidimo. Savo prašyme ir jį papildydama Schindler nurodė 33 susirinkimus, įvykusius 1994 m. balandžio 29 d.–2000 m. gruodžio 6 d. Vokietijoje. Otis nurodė tik tris susirinkimus 1999 m. (1999 m. sausio 20 d., spalio 28 d. ir gruodžio 22 d.) ir penkis susirinkimus 2000 m. (2000 m. sausio 20 d., vasario 18 d., balandžio 3 d., birželio 16 d. ir gruodžio 6 d.). Kone pareiškimai taip pat neleido įrodyti sistemingų susirinkimų dėl projektų, susijusių su eskalatoriais Vokietijoje 1995–2000 m.

327    Antra, ieškovės dar teigia, kad Schindler bauda bet kuriuo atveju neturėjo būti skirta, remiantis 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto paskutine pastraipa, nes ji vienintelė pateikė pakankamai įrodymų, kad būtų įrodytas pažeidimas Vokietijoje 1995–2000 m. Kone ir Otis pateikti įrodymai apėmė laikotarpį po 2000 m. Be to, kiek ginčijamo sprendimo 803 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigė jau turėjusi įrodymus iki Schindler prašymo pateikimo, tačiau nepatikslino, kokie jie buvo, ieškovės mano, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas.

328    Visų pirma pažymėtina, jog, priešingai nei teigia Komisija, tai, kad ieškovės neginčija pažeidimo Vokietijoje vertinimo kaip vieno pažeidimo, neturi įtakos jų argumentų priimtinumui.

329    Pati Komisija ginčijamame sprendime išskiria dvi pažeidimo Vokietijoje dalis: pirmoji apima 1995 m. rugpjūčio mėn.–2000 m. gruodžio mėn. laikotarpį ir yra susijusi tik su eskalatoriais, o antroji apima 2000 m. gruodžio mėn.–2003 m. gruodžio mėn. laikotarpį ir yra susijusi su eskalatoriais ir liftais (ginčijamo sprendimo 213, 277 ir 278 konstatuojamosios dalys), tačiau šis išskyrimas neturi įtakos šio pažeidimo vertinimui kaip vieno pažeidimo, nes visais susitarimais buvo siekiama tų pačių tikslų ir jų rezultatas buvo toks pat (ginčijamo sprendimo 568 konstatuojamoji dalis). Be to, neginčijama, kad Schindler dalyvavo tik darant tą dalį ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje konstatuoto pažeidimo, kuri buvo susijusi su eskalatoriais, nes 2000 m. pasitraukė iš kartelio (ginčijamo sprendimo 213 konstatuojamoji dalis).

330    Jei, kaip teigia ieškovės, Schindler buvo pirmoji įmonė, pateikusi lemiamus įrodymus, kurie leido Komisijai konstatuoti 1995 m. rugpjūčio mėn.–2000 m. gruodžio mėn. kartelį Vokietijoje, pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto paskutinę pastraipą, nepaisant galimo šio pranešimo 8 dalies b punkto taikymo, ji turėtų teisę į baudos sumažinimą 100 %, nes jos bendradarbiavimas būtų turėjęs tiesioginės įtakos tariamo kartelio laikotarpiui, atitinkančiam visą Schindler dalyvavimo šiame kartelyje laikotarpį.

331    Tačiau iš ginčijamo sprendimo 214 ir 803 konstatuojamųjų dalių matyti, kad 2004 m. lapkričio 25 d. – Schindler prašymo pateikimo dieną – Komisija turėjo pakankamus įrodymus, leidžiančius jai konstatuoti pažeidimą Vokietijoje 1995–2000 m.

332    Pavyzdžiui, savo 2004 m. vasario 12 d. prašyme, pateiktame pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Kone pateikė konkrečių duomenų dėl kartelio Vokietijoje tiek kalbant apie laikotarpį iki Schindler pasitraukimo iš kartelio, tiek apie laikotarpį po šio pasitraukimo. Kalbant apie pirmą pažeidimo dalį, Kone pareiškimu Komisija buvo informuota apie tai, kad kartelis, susijęs su eskalatorių rinkos pasidalijimu, buvo sudarytas jau 1995 m. rugpjūčio 1 d., apie kartelio dalyvių sąrašą, projektų paskirstymo principus ir kitas kartelio įgyvendinimo aplinkybes. Savo prašyme Kone aiškiai nurodė ir tai, kad Schindler iš kartelio pasitraukė „2000 m. pabaigoje“.

333    Savo 2004 m. balandžio 1 d. paaiškinimuose, papildydama 2004 m. kovo 23 d. prašymą, Otis patvirtino kartelio dėl eskalatorių rinkos pasidalijimo Vokietijoje buvimą, kartelio dalyvių sąrašą, projektų paskirstymo principus ir kitą su kartelio įgyvendinimu susijusią informaciją, taip pat Schindler pasitraukimą iš kartelio 2000 m. Be to, savo papildomuosiuose 2004 m. balandžio 29 d. paaiškinimuose Otis nurodė, kad kartelis eskalatorių rinkoje buvo sudarytas devintajame dešimtmetyje.

334    Taigi tuo metu, kai 2004 m. lapkričio 25 d. Schindler pateikė savo prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Komisija jau turėjo du prašymus dėl bendradarbiavimo, leidžiančius jai konstatuoti tą kartelio Vokietijoje dalį, kurioje dalyvavo Schindler.

335    Teisinga, kad savo 2004 m. lapkričio 25 d. prašyme ir jį papildydama 2004 m. gruodžio 7 d. Schindler pateikė Komisijai informaciją, kurios ši dar nežinojo. Be kita ko, tai buvo tam tikros kartelio dalyvių susirinkimų, įvykusių 1994 m. balandžio 29 d.–2000 m. gruodžio 6 d., datos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas konstatuota šio sprendimo 334 punkte, Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad tai buvo įrodymai, turintys didelę papildomąją vertę, kaip ji suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį, suteikiantys teisę į baudos sumažinimą, o ne į visišką atleidimą nuo baudos pagal minėto pranešimo 8 dalies b punktą arba visišką baudos dydžio sumažinimą pagal šio pranešimo 23 dalies b punkto paskutinę pastraipą. Atitinkami įrodymai nebuvo lemiami įrodant Vokietijoje buvus kartelį per visą Schindler dalyvavimo jame laikotarpį, bet padidino Komisijos galimybę įrodyti pažeidimą pasinaudojant jau turimais įrodymais.

336    Toliau, atsižvelgiant į tai, kad Schindler buvo trečioji įmonė, pateikusi prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, buvo galima taikyti baudos sumažinimą, numatytą šio pranešimo 23 dalies b punkte. Tačiau, kadangi didelę papildomąją vertę turintys įrodymai Komisijai buvo pateikti tik praėjus aštuoniems mėnesiams nuo pirmųjų dviejų prašymų pagal minėtą pranešimą pateikimo, ir nėra ginčijama, kad Schindler nepateikė nagrinėjamo laikotarpio dokumentinių įrodymų, Komisija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos nustatydama, kad bauda Schindler sumažinama 15 %.

337    Galiausiai, kalbant apie kaltinimą, susijusį su EB 253 straipsnio pažeidimu, konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo 803 konstatuojamojoje dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti motyvai, kuriais remdamasi Komisija nusprendė, kad įrodymai, kurie buvo Schindler prašyme pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, nesuteikė teisės atleisti nuo baudos. Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo, kad „tuo metu, kai buvo pateikti Schindler paaiškinimai, [ji] jau turėjo įrodymų kompleksą, leidžiantį, konstatuoti [EB] 81 straipsnio pažeidimą“ (ginčijamo sprendimo 803 konstatuojamoji dalis). Savo kontekste šie motyvai aiškiai susiję su įrodymais Kone ir Otis prašymuose, kurių papildomoji vertė apibūdinta ginčijamo sprendimo 792 ir 799 konstatuojamosiose dalyse. Taigi minėtos konstatuojamosios dalys leido suinteresuotiesiems asmenims susipažinti su Komisijos atsisakymo atleisti Schindler nuo baudų dėl jos bendradarbiavimo įrodant kartelį Vokietijoje motyvais, o Bendrajam Teismui – vykdyti teisėtumo kontrolę. Todėl kaltinimas dėl EB 253 straipsnio pažeidimo turi būti atmestas.

338    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad visi Schindler kaltinimai, susiję su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu jos bendradarbiavimui įrodant pažeidimą Vokietijoje, turi būti atmesti.

 Dėl Schindler bendradarbiavimo įrodant pažeidimą Liuksemburge

339    Schindler, kuri buvo ketvirta įmonė, pateikusi prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, susijusį su karteliu Liuksemburge (ginčijamo sprendimo 830 konstatuojamoji dalis), bauda už šį pažeidimą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo nebuvo sumažinta (ginčijamo sprendimo 776 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 831–833 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo:

„831      Schindler prašymą [pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo] iš esmės sudaro rašytinis įmonės pareiškimas ir 2002 m. siekiantys vidaus dokumentai, kurie, Schindler teigimu, buvo parengti vykdant įprastinę įmonės veiklą. Schindler prašyme <...> Komisijai nebuvo nurodyta jokia nauja didelę papildomąją vertę turinti aplinkybė. Nauja informacija iš esmės aprašomas atitinkamas sektorius pažeidimo darymo laikotarpiu ir joje yra kitų mažiau svarbių dalykų. Išskyrus šią informaciją, Schindler prašymas <...> daugiausia patvirtina Komisijai jau žinomą informaciją.

832      Be to, Schindler teigia, kad sutartys, susijusios su naujais liftų ir eskalatorių montavimo, modernizavimo, taisymo ir priežiūros projektais, buvo sudaromos nuo 1993 m. ir kad ji iš kartelio pasitraukė 1994 m., o vėl prie jo prisijungė tik 1999 m. Komisija nerado jokios šį pareiškimą patvirtinančios informacijos. Komisija negali remtis vienašaliu ir nepatvirtintu šalių pareiškimu labai svarbiu klausimu, kuris gali turėti rimtų teisinių pasekmių kitoms dalyvėms.

833      Komisija daro išvadą, kad Schindler paaiškinimuose nėra jokios naujos didelės papildomosios vertės turinčios informacijos, o daugiausia patvirtinamos jai jau žinomos faktinės aplinkybės. Schindler pateikta informacija, palyginti su įrodymais, kuriuos Komisija jau turėjo Schindler pateikiant prašymą <...>, pastebimai nepadidino Komisijos galimybės įrodyti nagrinėjamas faktines aplinkybes. Todėl [2002 m.] pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalies sąlygos nėra tenkinamos. Po savo <...> prašymo Schindler nesuteikė jokios papildomos pagalbos, išskyrus Komisijos prašymu pateiktą informaciją.“

340    Ieškovės teigia, kad pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 ir 23 dalis Schindler turi teisę į baudos sumažinimą 20 %–30 %. Anot jų, Schindler pateikė didelę papildomąją vertę turinčius įrodymus, susijusius su sutartimis priežiūros srityje. Jei nebūtų pateiktas 2004 m. lapkričio 4 d. Schindler prašymas, Komisija nebūtų galėjusi nustatyti, kad buvo sudarytos sutartys šioje srityje, dėl kurios Kone ir ThyssenKrupp prašymuose buvo labai mažai informacijos. Be to, Otis aiškiai nepripažino savo dalyvavimo sudarant sutartis šioje srityje.

341    Be to, kalbant apie Komisijos įrodymų administravimą, Schindler prašymo, pateikto pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, svarbą rodo dažnos nuorodos į jį ginčijamame sprendime, palyginti su nuorodomis į Kone ir ThyssenKrupp prašymus. Komisija ginčijamo sprendimo 831 konstatuojamojoje dalyje atmetė Schindler argumentus, tačiau neatsakė į Schindler argumentus atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, o tai yra motyvavimo stoka, kaip ji suprantama pagal EB 253 straipsnį.

342    Atsižvelgiant į šio sprendimo 300 punkte primintą teismų praktiką, reikia išnagrinėti, ar Komisija akivaizdžiai viršijo savo diskreciją konstatavusi, kad Schindler pateikti įrodymai neturėjo didelės papildomosios vertės, palyginti su įrodymais, kuriuos ji jau turėjo tuo metu, kai ši įmonė pateikė savo prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.

343    Šiuo klausimu pažymėtina, pirma, kad ieškovės, neginčydamos Kone atleidimo nuo baudos pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą, neneigia, kad Kone pateikta informacija jau leido Komisijai konstatuoti pažeidimą Liuksemburge (ginčijamo sprendimo 816 konstatuojamoji dalis). Taigi tuo metu, kai Schindler pateikė savo prašymą pagal šį pranešimą, Komisija jau turėjo įrodymus, pakankamus pažeidimui Liuksemburge konstatuoti. Be to, iki Schindler prašymo pateikimo Komisija 2004 m. kovo mėnesį jau buvo gavusi pagal minėtą pranešimą pateiktą Otis prašymą, dėl kurio bauda buvo sumažinta 40 % (ginčijamo sprendimo 118 ir 823 konstatuojamosios dalys).

344    Antra, dėl to, ar, atsižvelgiant į 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 ir 22 dalis, Schindler pateikti įrodymai turėjo didelę papildomąją vertę, nes padidino Komisijos galimybę įrodyti pažeidimą Liuksemburge, konstatuotina, kad įrodymai, kurie, ieškovių teigimu, turėjo didelę papildomąją vertę, buvo susiję tik su viena iš dviejų ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje konstatuoto pažeidimo dalių, t. y. su priežiūros ir modernizavimo sutarčių rinkų pasidalijimu (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 293 ir 830 konstatuojamąsias dalis).

345    Tačiau iš 2004 m. vasario 5 d. Kone prašymo, kuris buvo papildytas 2004 m. vasario 19 d. informacija, matyti, kad jame jau buvo aiškus kartelio dalies, dėl kurios vėliau bendradarbiavo Schindler, apibūdinimas.

346    Trečia, ieškovės negali remtis tuo, kiek nuorodų ginčijamame sprendime buvo padaryta į jų prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Iš esmės tai, kad ginčijamame sprendime Komisija naudojosi visais turimais įrodymais ir atitinkamai 2004 m. lapkričio 4 d. Schindler prašyme pateikta informacija, neįrodo, kad ši informacija turėjo didelę papildomąją vertę, palyginti su įrodymais, kuriuos Komisija jau turėjo tuo metu.

347    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Komisija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos nusprendusi, kad Schindler pateikti įrodymai neturėjo didelės papildomosios vertės, kaip ji suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį.

348    Kalbant apie kaltinimą, susijusį su EB 253 straipsnio pažeidimu, konstatuotina, kad Komisija neprivalo vertinti visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų ir jai pakanka išdėstyti tik faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminę reikšmę sprendimo struktūroje (žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją, T‑349/03, Rink. p. II‑2197, 64 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 831 ir 833 konstatuojamosiose dalyse Komisija išdėstė pakankamai motyvų, kuriais remdamasi nusprendė, kad įrodymai, kuriuos Schindler pateikė savo 2004 m. lapkričio 4 d. prašyme, neturėjo didelės papildomosios vertės, kaip ji suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį. Šie argumentai leidžia suinteresuotiesiems asmenims susipažinti su Komisijos atsisakymo sumažinti Schindler baudos dydį dėl jos bendradarbiavimo įrodant pažeidimą Liuksemburge motyvais, o Bendrajam Teismui – vykdyti teisėtumo kontrolę. Todėl kaltinimas, susijęs su EB 253 straipsnio pažeidimu, turi būti atmestas.

349    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad visi Schindler kaltinimai dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo jos bendradarbiavimui įrodant pažeidimą Liuksemburge turi būti atmesti.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 2002 m. prašymo dėl bendradarbiavimo ir 1998 m. gairių pažeidimu dėl to, kad baudos buvo nepakankamai sumažintos dėl faktinių aplinkybių neginčijimo

350    Pranešimo apie kaltinimus 614 punkte Komisija paskelbė, kad „ketina sumažinti [baudą] atsižvelgusi į bendradarbiavimą ne pagal [2002 m.] pranešimą dėl bendradarbiavimo, ypač jei tam tikra bendrovė neginčija Komisijos konstatuotų faktinių aplinkybių arba suteikia papildomą pagalbą, leidžiančią jas paaiškinti arba papildyti“.

351    Ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, jog, „kadangi pranešimo apie kaltinimus 614 punktu šioje byloje buvo sukelti lūkesčiai, [ji] nusprendė aiškinti šį punktą įmonių, kurios remdamosi tuo padėjo nustatyti [ginčijamame] sprendime aprašyto pažeidimo faktines aplinkybes, jų neginčydamos arba pateikdamos kitą informaciją ar papildomus patikslinimus, naudai“.

352    Taigi Komisija visoms keturių pažeidimų dalyvėms, išskyrus įmones, kurios buvo atleistos nuo baudos (ginčijamo sprendimo 762, 817 ir 839 konstatuojamosios dalys), ir išskyrus Kone kartelio Nyderlanduose atveju (ginčijamo sprendimo 851 konstatuojamoji dalis), 1 % sumažino baudas dėl jų bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes nebuvo ginčijamos pranešime apie kaltinimus nurodytos faktinės aplinkybės (ginčijamo sprendimo 768, 774, 777, 794, 801, 806, 813, 824, 829, 835, 845, 854, 855 ir 856 konstatuojamosios dalys).

353    Ieškovės mano, pirma, kad gali pretenduoti į mažiausiai 10 %, o ne 1 % baudos sumažinimą, kuris buvo suteiktas atsižvelgiant į jų bendradarbiavimą ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, o tai atitiktų Komisijos sprendimų praktiką kitose bylose. Antra, Komisija, nors jai buvo pateiktas atitinkamas prašymas, neatsižvelgė į tai, kad ieškovių bendradarbiavimas su ja gerokai viršijo paprastą faktinių aplinkybių neginčijimą ir tai joms suteikė teisę į mažiausiai 10 % baudos sumažinimą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo arba į sumažinimą pagal 1998 m. gairių 3 punkto šeštą įtrauką.

354    Visų pirma primintina, kad baudos dydžio sumažinimas dėl bendradarbiavimo per administracinę procedūrą pateisinamas tik tuo atveju, jei atitinkamos įmonės elgesys leido Komisijai lengviau konstatuoti pažeidimą arba prireikus jį nutraukti (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 156 punktas, 222 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 270 punktas ir 57 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 449 punktas).

355    Be to, iš teismų praktikos išplaukia, kad įmonė, aiškiai pareiškianti, kad neginčija faktinių argumentų, kuriais Komisija grindžia savo kaltinimus, gali būti laikoma palengvinusia Komisijos užduotį konstatuoti Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus ir už juos nubausti (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 395 punktas ir 354 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 157 punktas).

356    2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo, priešingai nei 1996 m. pranešime dėl bendradarbiavimo, nėra numatyta jokio baudos sumažinimo įmonėms, neginčijančioms faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus pranešime apie kaltinimus, tikrumo. Tačiau ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, kad pranešimo apie kaltinimus 614 punktas įmonėms sukėlė teisėtų lūkesčių, kad už faktinių aplinkybių neginčijimą bauda bus sumažinta ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje ji pažymėjo, kad „sumažinimo dydis taip pat turi atspindėti tai, kad bendradarbiavimas po pranešimo apie kaltinimus, Komisijai jau nustačius visas pažeidimo aplinkybes ir tuo metu, kai įmonė jau susipažino su visais tyrimo aspektais ir turėjo galimybe susipažinti su tyrimo byla, geriausiu atveju gali tik nedaug padėti Komisijai atlikti tyrimą“. Komisija taip pat pažymėjo, kad „paprastai tokiu atveju sutikimas su faktinėmis aplinkybėmis yra ne daugiau nei įrodymas, patvirtinantis faktines aplinkybes, kurias Komisija laiko pakankamai įrodytomis kitais prie bylos dokumentų pridėtais įrodymais“.

357    Reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Komisija nukrypo nuo savo ankstesnės sprendimų praktikos, kai įmonei, kuri neginčijo pranešime apie kaltinimus nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo, pagal 1996 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo 10 % buvo sumažinta bauda, kuri jai būtų buvusi skirta.

358    Nors iš tikrųjų 1996 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkto 2 papunkčio antroje įtraukoje buvo nustatyta, kad įmonei „bauda, kuri jai būtų skirta, jei nebūtų bendradarbiavusi su Komisija, sumažinama 10–50 % <...> tuomet, kai, <...> gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad ji neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus“, 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo baudos sumažinimo šiuo pagrindu nebėra numatyta. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 142 ir 143 punktų, ieškovių prašymams taikomas tik 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo, kurie, be to, buvo aiškiai suformuluoti pagal šį pranešimą.

359    Bet kuriuo atveju, kaip buvo priminta šio sprendimo 225 punkte, ankstesnė Komisijos sprendimų praktika nėra konkurencijos srityje skiriamų baudų pagrindas.

360    Kalbant apie ieškovių argumentus, kad Schindler per visą procedūrą teikė Komisijai su pažeidimais susijusią informaciją, kuri buvo cituojama svarbiausiose ginčijamo sprendimo dalyse, pakanka konstatuoti, kad ieškovės neteigia, jog šis bendradarbiavimas viršijo bendradarbiavimą, reikalingą 2002 m. pranešimui dėl bendradarbiavimo taikyti, todėl jų kaltinimas turi būti atmestas. Tais pats pasakytina ir kalbant apie dublike suformuluotą ieškinio pagrindą, pagal kurį šis bendradarbiavimas pateisina tai, kad Schindler atveju būtų pripažinta lengvinanti aplinkybė pagal 1998 m. gaires.

361    Darytina išvada, kad visas ieškinio pagrindas atmestinas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu

362    Ieškovės tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje už kiekvieną pažeidimą skirtomis baudomis yra pažeidžiama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis, nes Komisija, nustatydama atitinkamų įmonių 10 % apyvartos ribą, atsižvelgė į atitinkamų bendrovių grupių patronuojančiųjų bendrovių, o ne tiesiogiai darant pažeidimus dalyvavusių dukterinių bendrovių apyvartą.

363    Ieškovės tvirtina, kad nebuvo galima inkriminuoti patronuojančiosioms bendrovėms jų atitinkamų dukterinių bendrovių padarytų pažeidimų, ir todėl 10 % apyvartos riba, numatyta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, turėjo būti apskaičiuota atsižvelgiant į minėtų dukterinių bendrovių apyvartą.

364    Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės neteigia, jog ginčijamu sprendimu skirtos baudos viršijo 10 % Schindler Holding apyvartos per paskutinius finansinius metus ribą, konstatuotina, kad šis kaltinimas sutampa su šio sprendimo 63–91 punktuose nagrinėtais kaltinimais, susijusiais su tuo, kad Schindler Holding buvo inkriminuoti jos dukterinių bendrovių veiksmai. Iš šiuo klausimu išdėstytų argumentų matyti, kad Komisija pagrįstai inkriminavo Schindler Holding jos dukterinių bendrovių, su kuriomis ji sudaro bendrą ekonominį vienetą, veiksmus. Taigi šis ieškinio pagrindas atmestinas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu apskaičiuojant galutinį baudų dydį

365    Ieškovės pažymi, kad galutinis joms skirtų baudų dydis yra neproporcingas, nes nėra nei būtinas, nei tinkamas numatytam tikslui nubausti už neteisėtus veiksmus ir atgrasyti nuo kitų pažeidimų pasiekti. Jų teigimu, ši byla susijusi su keturiais atskirais pažeidimais, kuriuos padarė keturios skirtingos bendrovės, todėl skirtos baudos neturėjo viršyti 10 % kiekvienos bendrovės apyvartos. Ieškovės taip pat mano, kad jei būtų pritarta Komisijos argumentui, jog bauda nėra neproporcinga, jei ji neviršija 10 % atitinkamos įmonės apyvartos, būtų praktiškai neįmanoma taikyti proporcingumo principo. Šioje byloje Schindler Belgija ir Schindler Liuksemburgas buvo skirtos baudos, sudarančios [konfidencialu] % bendros Schindler Belgija ir Schindler Liuksemburgas apyvartos [konfidencialu]. Bauda Schindler Nyderlandai sudarė [konfidencialu].

366    Šiuo atžvilgiu visų pirma primintina, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 96 punktas ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, T‑30/05, 223 punktas).

367    Darytina išvada, kad baudos turi nebūti per didelės siekiamų tikslų, t. y. konkurencijos taisyklių laikymosi, atžvilgiu, ir kad baudos, kuri skiriama įmonei už pažeidimą konkurencijos srityje, dydis turi būti proporcingas pažeidimui kaip visumai, atsižvelgiant, be kita ko, į jo sunkumą (366 punkte minėto 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 224 punktas). Be to, nustatydama baudų dydį Komisija pagrįstai gali atsižvelgti į būtinybę užtikrinti pakankamą atgrasantį jų poveikį (šiuo klausimu žr. 54 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 108 punktą ir 125 punkte minėto Sprendimo Europa Carton prieš Komisiją 89 punktą).

368    Pirma, pažymėtina, kad šioje byloje kartelius iš esmės sudarė slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo (išskyrus Vokietiją, kur kartelio dalyvės nesitarė dėl priežiūros ir modernizavimo veiklos). Tačiau tokie pažeidimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių EB 81 straipsnio pažeidimų (ginčijamo sprendimo 658 konstatuojamoji dalis).

369    Antra, apskaičiuodama baudų dydį Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į atitinkamo ekonominio vieneto, veikiančio kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, dydį ir ekonominį pajėgumą. Tačiau, priešingai nei teigia ieškovės, įmonė, į kurią turi būti atsižvelgta šioje byloje, nėra kiekviena dukterinė įmonė, dalyvavusi darant ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse konstatuotus pažeidimus. Atvirkščiai, iš atlikto vertinimo matyti, kad Schindler inkriminuotus pažeidimus padarė Schindler Holding ir jos dukterinės bendrovės. Tokiomis aplinkybėmis ieškovių argumentai, kuriais apsiribojama įrodymu, kad Komisijos skirtų baudų dydis yra neproporcingas minėtų dukterinių bendrovių apyvartai, neįtraukiant jų patronuojančiosios bendrovės, turi būti atmesti.

370    Trečia, kalbant apie baudų proporcingumą atitinkamų ekonominių vienetų dydžio ir ekonominio pajėgumo požiūriu, primintina, kad iš išdėstytų samprotavimų matyti, jog jos neviršija 10 % ribos, numatytos Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, kuria siekiama išvengti, kad baudos būtų neproporcingos įmonės dydžiui (šiuo klausimu žr. 54 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktą ir 366 punkte minėto 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 229 punktą). Šiuo atžvilgiu iš bylos dokumentų taip pat matyti, kad bendras Schindler ginčijamu sprendimu skirtų baudų dydis sudaro apie 2 % bendros Schindler Holding apyvartos per paskutinius finansinius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, o tai negali būti laikoma neproporcinga, palyginti su šios įmonės dydžiu.

371    Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, ieškinio pagrindas dėl proporcingumo principo pažeidimo apskaičiuojant galutinį baudų dydį turi būti atmestas.

372    Darytina išvada, kad atmestinas visas ieškinys.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

373    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą įstojusios į bylą institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Galiausiai pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 6 dalį, jeigu byloje nereikia priimti sprendimo, Bendrasis Teismas išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.

374    Konstatuotina, kad nebeliko ieškinio, kiek jį pareiškė Schindler Management, dalyko. Atsižvelgiant į tai, kad visos ieškovės nurodė tuos pačius ieškinio pagrindus, ir į tai, kad Schindler Holding, Schindler Belgija, Schindler Vokietija, Schindler Liuksemburgas ir Schindler Nyderlandai reikalavimai buvo atmesti, jos turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Nėra reikalo priimti sprendimą dėl ieškinio, kiek jį pareiškė Schindler Management AG.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Priteisti iš Schindler Holding Ltd, Schindler SA, Schindler Deutschland Holding GmbH, Schindler Sàrl ir Schindler Liften BV bylinėjimosi išlaidas.

4.      Schindler Management padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

5.      Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Martins Ribeiro

Wahl

Dittrich

Paskelbta 2011 m. liepos 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Administracinė procedūra

1.  Komisijos tyrimas

Belgija

Vokietija

Liuksemburgas

Nyderlandai

2.  Pranešimas apie kaltinimus

3.  Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl prašymo konstatuoti, kad nėra reikalo priimti sprendimo dėl ieškinio, kiek jis susijęs su Schindler Management

Dėl esmės

1.  Pirminės pastabos

2.  Dėl prašymo panaikinti visą ginčijamą sprendimą

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, kiek jis yra skirtas Schindler Holding, nes apie jį nebuvo tinkamai pranešta

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, kiek juo nustatoma solidarioji Schindler Holding atsakomybė

3.  Dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį

Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi dėl bausmių teisėtumo principo pažeidimo

Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo dėl 1998 m. gairių, susijusio su negaliojimo atgaline data principo pažeidimu

Dėl prieštaravimo dėl 1998 m. gairių teisėtumo, susijusio su Komisijos kompetencijos nebuvimu ir, be to, jų skaidrumo ir nuspėjamumo stoka

Dėl prieštaravimo dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teisėtumo, susijusio su negaliojimo atgaline data ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu

Dėl prieštaravimo dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teisėtumo, susijusio su bendrųjų teisės principų „nemo tenetur“ ir „in dubio pro reo“ bei proporcingumo principo pa˛eidimu, taip pat su piktnaud˛iavimu diskrecija

Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su nemo tenetur principo pa˛eidimu

Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su in dubio pro reo principo pa˛eidimu

Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su proporcingumo principo pa˛eidimu

Dėl ketvirto kaltinimo, susijusio su piktnaudžiavimu diskrecija

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad ginčijamas sprendimas pažeidžiant tarptautinę teisę yra nusavinamojo pobūdžio

Dėl priimtinumo

Dėl esmės

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių ir pareigos motyvuoti pažeidimu nustatant pradines baudas

Pirminės pastabos

Ginčijamas sprendimas

Dėl pažeidimų kvalifikavimo kaip „labai sunkių“

Dėl tariamo pradinių baudų neteisėtumo

–  Dėl tariamos motyvavimo stokos

–  Dėl bendrų pradinių baudų dydžių

–  Dėl konkrečių pradinių baudų dydžių

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių, neteisėto elgesio ir bausmės atitikties principo, proporcingumo principo ir pareigos motyvuoti pažeidimu taikant lengvinančias aplinkybes

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo, vienodo požiūrio principo ir pareigos motyvuoti pažeidimu sumažinant baudų dydį

Dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo

Dėl Komisijos diskrecijos ir Sąjungos teismo vykdomos kontrolės

Dėl Schindler bendradarbiavimo įrodant pažeidimą Belgijoje

Dėl Schindler bendradarbiavimo įrodant pažeidimą Vokietijoje

Dėl Schindler bendradarbiavimo įrodant pažeidimą Liuksemburge

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 2002 m. prašymo dėl bendradarbiavimo ir 1998 m. gairių pažeidimu dėl to, kad baudos buvo nepakankamai sumažintos dėl faktinių aplinkybių neginčijimo

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu apskaičiuojant galutinį baudų dydį

Dėl bylinėjimosi išlaidų

---

* Proceso kalba: vokiečių.

---

1 – Konfidencialūs duomenys neskelbiami.