1

AP 36 straipsnis nustato:

„Prieš paskirdama piniginę sankciją ar periodiškai mokamas baudas, kaip numatyta šioje Sutartyje, Komisija privalo suteikti suinteresuotajai šaliai galimybę pareikšti savo nuomonę.

<…>“

2

AP 47 straipsnis numato:

„Komisija turi teisę gauti informacijos, reikalingos jos užduotims vykdyti. Ji gali atlikti būtinus patikrinimus.

<…>“

3

AP 65 straipsnis numato:

„1.   Visi įmonių tarpusavio susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kuriais siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai sulaikyti, apriboti ar iškreipti normalią konkurenciją bendrojoje rinkoje, yra draudžiami, ypač tokie, kuriais siekiama:

2.   Tačiau Komisija leidžia tam tikriems produktams sudaryti specializacijos sutartis, bendras pirkimo ar bendro pardavimo sutartis, jeigu nutaria, kad (yra tenkinamos kai kurios sąlygos) <…>

3.   Kaip nustatyta 47 straipsnyje, Aukščiausioji valdžios institucija turi teisę gauti jai reikalingą informaciją specialiai kreipdamasi į atitinkamą šalį arba nustatydama taisykles, apie kokius susitarimus, sprendimus ar praktiką reikia jai pranešti.

4.   Bet kuris susitarimas ar sprendimas, draudžiamas šio straipsnio 1 dalyje, automatiškai negalioja ir juo negalima remtis jokiame valstybės narės ar specialiajame teisme.

Jeigu nesinaudojama teise kreiptis į Teismą, tik Aukščiausiosios valdžios institucija gali nuspręsti, ar toks susitarimas bei sprendimas yra suderinami su šiuo straipsniu.

5.   Įmonėms, kurios sudarė automatiškai negaliojančius susitarimus, arba per arbitražą, baudas, boikotą ar kitokiais būdais įgyvendino ar bandė įgyvendinti automatiškai negaliojantį susitarimą ar sprendimą bei susitarimą, kuriam buvo nesuteiktas ar atšauktas leidimas, arba kurios gavo leidimus, sąmoningai pateikusios neteisingą informaciją, arba kurios įsitraukė į šio straipsnio 1 dalyje draudžiamas veikas, Aukščiausioji valdžios institucija gali skirti baudas ar delspinigius, kurių dydis neviršija dvigubos apyvartos tų produktų, kurie buvo šiuo straipsniu draudžiamų susitarimų, sprendimų ar veikų dalykas; tačiau jeigu susitarimo, sprendimo ar veikos tikslas yra apriboti gamybą, techninį vystymąsi ar investavimą, maksimalus baudų dydis gali būti padidintas iki 10 % metinės įmonių pažeidėjų apyvartos, o maksimalus delspinigių dydis – iki 20 % dienos apyvartos.“

4

Pagal AP 97 straipsnį šios sutarties galiojimo terminas baigėsi 2002 m. liepos 23 dieną.

5

2002 m. birželio 18 d. Komisija priėmė Komunikatą dėl kai kurių konkurencijos bylų, susijusių su EAPB sutarties galiojimo pasibaigimu, nagrinėjimo aspektų (OL C 152, p. 5, toliau – 2002 m. birželio 18 d. Komunikatas).

6

2002 m. birželio 18 d. Komunikato 2 punkte patikslinama, kad šiuo komunikatu siekiama:

7

2002 m. birželio 18 d. Komunikato 31 punktas, esantis skyriuje, skirtame dėl perėjimo nuo EAPB prie EB tvarkos atsiradusioms specifinėms problemoms, suformuluotas taip:

„Jei taikant Bendrijos konkurencijos taisykles sutartims Komisija nustato pažeidimą su EAPB sutartimi susijusioje srityje, taikoma pažeidimą įrodančių faktinių aplinkybių atsiradimo metu galiojusi materialinė teisė, nesvarbu, kokia būtų taikymo data. Bet kuriuo atveju pasibaigus EAPB sutarties galiojimui procedūros klausimams yra taikytina EB teisė <…>“

8

Nuo 2000 m. spalio iki gruodžio mėn. Komisija pagal AP 47 straipsnį patikrino Italijos įmones, gelžbetonio armatūros gamintojas, ir Italijos metalurgijos įmonių asociaciją. Remdamasi AP 47 straipsniu, ji taip pat išsiuntė prašymus pateikti informacijos.

9

2001 m. kovo 26 d. Komisija pradėjo administracinę procedūrą ir pareiškė kaltinimus pagal AP 36 straipsnį. Ieškovės šiose bylose taip pat buvo pranešimo apie kaltinimus gavėjos.

10

Ieškovės pateikė su pranešimu apie kaltinimus susijusias rašytines pastabas. Visos ieškovės, išskyrus ieškovę byloje T-80/03, paprašė galimybės išsakyti savo nuomonę žodžiu. Todėl bylas nagrinėjantis pareigūnas 2002 m. birželio 12 d. suorganizavo posėdį.

11

2002 m. rugpjūčio 12 d. Komisija pareiškė papildomus kaltinimus, skirtus pradinio pranešimo apie kaltinimus gavėjams. Šiame pranešime apie papildomus kaltinimus, pagrįstame 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204) 19 straipsnio 1 dalimi, Komisija paaiškino savo poziciją dėl procedūros tęsimo pasibaigus EAPB sutarties galiojimui.

12

Ieškovės pateikė su pranešimu apie papildomus kaltinimus susijusias rašytines pastabas. 2002 m. rugsėjo 30 d., dalyvaujant valstybių narių atstovams, įvyko antrasis posėdis.

13

2002 m. gruodžio 17 d. Komisija priėmė sprendimą C(2002) 5087 galutinis, susijusį su AP 65 straipsnio taikymo procedūra (COMP/37.956 – gelžbetonio armatūra, toliau – ginčijamas sprendimas).

14

Ginčijamo sprendimo konstatuojamojoje dalyje nurodoma:

„atsižvelgusi į Europos anglies ir plieno bendrijos sutartį, būtent į jos 65 straipsnį,

atsižvelgusi į informaciją, kuri buvo Komisijai pateikta, ir pagal AP 47 straipsnį Komisijos pareigūnų atliktus patikrinimus,

atsižvelgusi į pagal AP 36 straipsnį šalių vardu ir jų naudai pateiktas rašytines pastabas ir žodinius paaiškinimus,

pasikonsultavusi su Kartelių ir dominuojančių padėčių patariamuoju komitetu,

<…>“

15

Kalbėdama apie EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo teisines pasekmes, ginčijamo sprendimo 331 punkte Komisija pirmiausia darė nuorodą į 2002 m. birželio 18 d. Komunikato 31 punktą.

16

Ginčijamo sprendimo 333–344 konstatuojamosiose dalyse Komisija nagrinėjo, ar AP 65 straipsnio taikymas nagrinėjamiems veiksmams gali būti ginčijamas lex mitior principo pagrindu.

17

Šiuo atžvilgiu ginčijamo sprendimo 335 konstatuojamojoje dalyje ji priminė, kad „abi EAPB nuostatos, kurios teoriškai galėtų būti kvalifikuotos kaip mažiau palankios, (yra, pirma), AP 65 straipsnio 1 dalis, nes (skirtingai nei EB 81 straipsnio 1 dalis) tam, kad būtų pažeidimas, ji nereikalauja, jog konkurenciją ribojantis kartelis būtų toks, kad galėtų paveikti prekybą tarp valstybių narių <…> ir, (antra), AP 65 straipsnio 5 dalis, nes ji numatė galimybę skirti baudas, kurių dydis neviršija dvigubos apyvartos tų gaminių, kurie buvo kartelio dalykas (o Reglamento Nr. 17 15 straipsnis nenumatė šios galimybės EB teisėje) <…>“

18

Ginčijamo sprendimo 337–341 konstatuojamosiose dalyse nurodžiusi, kad šiame sprendime nagrinėjamas kartelis galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių, Komisija minėto sprendimo 343 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad ji „oficialiai šalims pranešė, jog <…> neketino jokiai įmonei paskirti didesnės baudos nei 10 % metinės apyvartos, gautos iš EAPB gaminių Europos Sąjungoje“, ir kad „ši maksimali riba (bet kuriuo atveju numatyta AP 65 straipsnio 5 dalyje sutartims, kurios, kaip antai šioje byloje, taip pat turi tikslą apriboti gamybą) (yra), be kita ko, labiau palanki įmonėms nei numatyta 1962 m. vasario 6 d. Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje, kuris nustato 10 % visų gaminių pasauliniu lygiu metinės apyvartos maksimalią ribą“.

19

Ji ginčijamo sprendimo 344 punkte padarė išvadą, kad „in concreto EB sutarties taikymas nebūtų naudingesnis ir kad todėl, net jeigu yra galimybė taikyti lex mitior principą, šiuo principu nebūtų galima remtis siekiant užginčyti EAPB materialinės teisės taikymą šio sprendimo adresatų elgesiui“.

20

Kalbėdama apie savo kompetenciją taikyti EAPB sutarties nuostatas pasibaigus pastarosios galiojimui, Komisija ginčijamo sprendimo 348–352 konstatuojamosiose dalyse paaiškino:

21

Ginčijamo sprendimo 358–513 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėjusi AP 65 straipsnio 1 dalies taikymą minėtų įmonių ir įmonių asociacijos veiksmams, Komisija 514 konstatuojamojoje dalyje patvirtino:

„Remdamasi AP 65 straipsnio 2 dalimi, Komisija leidžia sudaryti specializacijos susitarimus arba bendro pirkimo ar pardavimo susitarimus, kurie dėl jų pobūdžio ir poveikio yra visiškai analogiški, jei tenkina nustatytas sąlygas. Šiame sprendime nagrinėjamas konkurenciją ribojantis kartelis negali būti leidžiamas, nes jis neatitinka sutarties, kuriai šis leidimas gali būti suteiktas, pobūdžio. Iš tikrųjų tai yra kartelis dėl kainų patvirtinimo arba nustatymo, gamybos ribojimo arba kontrolės ir rinkų pasiskirstymo. Be to, nebuvo pateiktas joks prašymas šiame EAPB sutarties straipsnyje numatytam leidimui gauti.“

22

Kalbėdama apie AP 65 straipsnio 5 dalį, Komisija ginčijamo sprendimo 515–518 konstatuojamosiose dalyse nusprendė:

23

Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„(Vienuolika įmonių ir įmonių asociacija, kuriai priklauso ir ieškovės) įgyvendino vieną sudėtinį ir tęstinį kartelį Italijos gelžbetonio armatūros strypų ir ritinių rinkoje, kurio tikslas ir pasekmė buvo kainų nustatymas ir kuriuo taip pat buvo suderintai ribojama ar kontroliuojama gamyba arba pardavimas.

Kadangi šio kartelio tikslas riboti arba iškreipti normalią konkurenciją Bendrojoje rinkoje, jis pažeidžia AP 65 straipsnio 1 dalį.“

24

Pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį ieškovės bylose T-27/03, T-46/03, T-58/03, T-79/03, T-80/03 ir T-97/03 dalyvavo kartelyje nuo 1989 m. gruodžio 6 d. iki 2000 m. birželio 27 d., o ieškovė byloje T-98/03 nuo 1989 m. gruodžio 6 d. iki 2000 m. liepos 4 dienos.

25

Iš ginčijamo sprendimo 2 straipsnio išplaukia, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytoms įmonėms, tarp kurių yra ieškovės, buvo paskirta bendra 85,04 milijono eurų dydžio bauda.

26

Pareiškimais, kuriuos Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo nuo 2003 m. sausio 31 d. iki kovo 10 d., ieškovės pareiškė šiuos ieškinius.

27

Atitinkamai 2003 m. gegužės 8 d. ir 15 d. bylose T-79/03 ir T-46/03 Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais atskirais dokumentais ieškovės pateikė prašymą sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą.

28

2003 m. rugpjūčio 5 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi IRO prieš Komisiją (T-79/03 R, Rink. p. II-3027) ir 2003 m. spalio 20 d. Nutartimi Leali prieš Komisiją (T-46/03 R, Rink. p. II-4473) prašymai sustabdyti vykdymą buvo atmesti, atidedant bylinėjimosi išlaidų klausimą.

29

2004 m. birželio 16 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu kiekvienoje byloje Italijos Respublikos vyriausybė pateikė prašymą įstoti į šias bylas ieškovių pusėje.

30

2004 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo pirmosios kolegijos pirmininko nutartimi Italijos Respublikos vyriausybei buvo leista įstoti į kiekvieną bylą ieškovių reikalavimams palaikyti. Per žodinę proceso dalį ji, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalimi, pateikė savo pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo.

31

2005 m. spalio 18 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė byloje T-46/03 pateikė naują prašymą sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą. 2006 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi Leali prieš Komisiją (T-46/03 R II, nepaskelbta Rinkinyje – Rink. 2006, p. II-9*) šis prašymas buvo atmestas.

32

Vadovaudamasis Procedūros reglamento 14 straipsnio 1 dalimi ir pasiūlius ketvirtajai kolegijai, Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalis, pagal minėto reglamento 51 straipsnio 1 dalį nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

33

2006 m. liepos 6 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininkas, išklausęs šalis, nurodė sujungti bylas T-27/03, T-46/03, T-58/03, T-79/03, T-80/03, T-97/03 ir T-98/03, kad būtų kartu vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas sprendimas.

34

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas nusprendė pirmiausia išklausyti šalis dėl pagrindo, pagrįsto tuo, kad Komisija neturėjo kompetencijos priimti ginčijamo sprendimo. Jis, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, raštu pateikė Komisijai klausimą, į kurį ji atsakė per nustatytą terminą.

35

Per 2006 m. rugsėjo 19 d. vykusį posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

36

Byloje T-27/03 ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

37

Byloje T-46/03 ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

38

Byloje T-58/03 ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

39

Byloje T-79/03 ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

40

Byloje T-80/03 ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

41

Bylose T-97/03 ir T-98/03 ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:

42

Komisija kiekvienoje byloje Pirmosios instancijos teismo prašo:

43

Palaikydamos savo reikalavimus visos ieškovės nurodo pagrindą, susijusį su tuo, jog Komisija ginčijamo sprendimo priėmimo metu neturėjo kompetencijos konstatuoti AP 65 straipsnio pažeidimo.

44

Įvairūs su šiuo pagrindu susiję argumentai gali būti sugrupuoti į keturias dalis. Pirmoji argumentų, kurie nurodyti kiekvienoje byloje, dalis susijusi su Komisijos kompetencijos nebuvimu taikyti EAPB sutarties konkurencijos taisykles pasibaigus šios sutarties galiojimui. Antroji argumentų dalis, nurodyta T-27/03, T-46/03 ir T-58/03 bylose, susijusi su 2002 m. birželio 18 d. Komunikato neteisėtumu tiek, kiek jis pratęsė AP 65 straipsnio taikymą pasibaigus EAPB sutarties galiojimui. Trečioji argumentų dalis, nurodyta T-27/03, T-79/03, T-97/03 ir T-98/03 bylose, susijusi su tuo, jog pasibaigus EAPB sutarties galiojimui neteisėtai buvo vykdoma Reglamento Nr. 17 procedūra. Ketvirtoji argumentų, nurodytų T-46/03, T-58/03, T-97/03 ir T-98/03 bylose, dalis susijusi su lex mitior principo pažeidimu. Reikia nagrinėti pirmąją šio pagrindo argumentų dalį.

45

Kiekvienoje byloje ieškovė primena, kad Bendrijos veiksmai turi būti pagrįsti konkrečiu teisiniu pagrindu. Ieškovės pastebi, kad ginčijamame sprendime daroma nuoroda tik į EAPB sutarties nuostatas, būtent į jos 65 straipsnį. Kadangi 2002 m. gruodžio 17 d., t. y. priimant ginčijamą sprendimą, EAPB sutartis nebebuvo Bendrijos teisinės sistemos dalis, ši sutartis negali būti minėto sprendimo teisinis pagrindas.

46

Jos paaiškina, kad remiantis AP 97 straipsniu šia sutartimi įtvirtinta teisinė sistema 2002 m. liepos 23 d. savaime ir visiškai nustojo egzistuoti. Kadangi šią kompetenciją suteikiančios normos nustojo galioti, Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, neturėjo jokios kompetencijos taikyti AP 65 straipsnio. Taigi šis atvejis susijęs ne su teisės aktų tęstinumu laiko atžvilgiu toje pačioje teisinėje sistemoje, bet su sutarties galiojimo pasibaigimu susijusia problema ir susijusios sutarties nustatytos teisinės sistemos išnykimu.

47

Ieškovių nuomone, tik valstybės, pasirašiusios EAPB sutartį, gali savarankiškai nuspręsti, ar Europos Bendrija gali perimti Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) teises, pareigas ir privilegijas ir kokiomis sąlygomis. Šiuo atžvilgiu ieškovės bylose T-27/03, T-79/03, T-80/03, T-97/03 ir T-98/03 daro nuorodą į tarptautinę teisę, būtent į 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 54 ir 70 straipsnius (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, t. 788, p. 354). Iš tikrųjų tarptautinės teisės principai yra teisėtas Bendrijos teisės nuostatų aiškinimo šaltinis (1992 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Poulsen ir Diva Navigation, C-286/90, Rink. p. I-6019, 9 punktas; 1997 m. sausio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Opel Austria prieš Tarybą, T-115/94, Rink. p. II-39, 89–95 punktai).

48

Šiomis aplinkybėmis ieškovės bylose T-46/03, T-58/03, T-79/03 ir T-80/03 nurodo, viena vertus, kad Komisija 2000 m. rugsėjo 27 d. Komunikate COM/2000/588 galutinis „Struktūrinio dialogo, pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, ateitis“ konstatavo, jog „bet kokio svarstymo (dėl EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo) atskaitos taškas turi būti valstybių barių noras nepratęsti EAPB institucijų ir tvarkos galiojimo ilgiau nei sutartyje nustatytas terminas“.

49

Kita vertus, visos ieškovės nurodo vieną ar kitą aiškiai valstybių narių ar Tarybos priimtą protokolą, sprendimą ar reglamentą tam, kad sureguliuotų EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo pasekmes. Tai yra šie dokumentai:

50

Tačiau valstybės narės nesiėmė jokių priemonių EAPB sutartimi nustatytų konkurencijos normų galiojimui pratęsti arba nenumatė joms pereinamojo laikotarpio priemonių. Neesant jokio EAPB sutartį pasirašiusių valstybių narių sprendimo dėl AP 65 straipsnio taikymo pasibaigus minėtos sutarties galiojimui, Komisija nebėra kompetentinga taikyti šios nuostatos. Kitaip tariant, priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pratęsė AP 65 straipsnio, kuris nebegaliojo, galiojimą, nesant jokio teisinio dokumento, aiškiai leidžiančio tai daryti.

51

Ieškovės bylose T-46/03, T-58/03, T-79/03, T-80/03, T-97/03 ir T-98/03 pabrėžia, jog, nepaisant jų bendro įsitikinimo ir reikalavimo, kad EAPB, EB ir EAEB turi būti aiškinamos remiantis loginio nuoseklumo kriterijais, jos yra skirtingos ir savarankiškos sutartys, kurios Bendrijų institucijoms suteikia skirtingą ir aiškiai apibrėžtą kompetenciją. Kiekviena sutartis, vertinama atskirai, yra išsami ir savarankiška normų, kurios visos vykdomos, realizuojamos ir įgyvendinamos specifinėje srityje, sistema. ES 3 straipsnis ir EB 305 straipsnis liudija savarankišką skirtingų sutarčių pobūdį.

52

Kalbėdamos apie Komisijos argumentą, susijusį su 1965 m. balandžio 8 d. Sutartimi, įsteigiančia Europos Bendrijų jungtinę Tarybą ir jungtinę Komisiją (toliau – jungimosi sutartis), kuri buvo Amsterdamo sutarties 9 straipsniu panaikinta, ieškovės bylose T-46/03, T-58/03, T-79/03, T-80/03, T-97/03 ir T-98/03 pabrėžia, kad, nepaisant institucijų sujungimo, skirtingos Bendrijos išliko atskirtos ir skirtingos. Komisija ir toliau vykdė skirtingą kompetenciją ir veikė pagal skirtingus įgaliojimus, atsižvelgdama į tai, ar veikė vienos, ar kitos Bendrijos labui (1994 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, C-327/91, Rink. p. I-3641). Būtų prieštaringa teigti, kad konkurencijos sritis automatiškai iš EAPB sutarties tvarkos perėjo į EB sutarties tvarką dėl tariamos Bendrijos teisės sistemos savarankiškumo, o įvairioms kitoms sritims būtų buvęs reikalingas specifinis valstybių narių sprendimas.

53

Ieškovės bylose T-46/03 ir T-58/03 taip pat ginčija tai, jog EAPB sutartis laikoma lex specialis (ginčijamo sprendimo 348 konstatuojamoji dalis) EB sutarties atžvilgiu, todėl kad EAPB sutartis pasirašyta anksčiau nei EB sutartis. Teismo praktika, kurią savo atsiliepime į ieškinį nurodo Komisija, jokiu būdu nėra susijusi su EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo prielaida ir tik patvirtina, kad EAPB sutartis buvo skirta reglamentuoti plieno rinką, o EB sutartis reglamentavo visas kitas sritis. Bet kuriuo atveju, jei EAPB turėtų būti lex specialis EB sutarties atžvilgiu, EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo pasekmė būtų tai, jog Komisija ginčijamame sprendime turėtų taikyti EB 81 straipsnį.

54

Kalbėdamos apie EB 305 straipsnį, kuris, anot Komisijos, patvirtina EAPB sutarties lex specialis pobūdį, ieškovės bylose T-97/03 ir T-98/03 teigia, kad tai yra visiškai suderinama nuostata, naudojama paprotinėje teisėje ir įtvirtinta Vienos konvencijos 30 straipsnio 2 dalyje. EB 305 straipsniu taip siekiama, kad vėlesnė sutartis – EB sutartis – turėtų pirmenybę ankstesnės sutarties – EAPB sutarties – atžvilgiu pastarosios reglamentuojamame sektoriuje. Vis dėlto ši nuostata neįpareigoja Komisijos taikyti EAPB sutarties pasibaigus jos galiojimui.

55

Komisija teigia, kad EB sutartis ir EAPB sutartis priklauso vienai ir tai pačiai teisinei sistemai, kuri yra Bendrijos teisinė sistema (1991 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo nuomonė 1/91, Rink. p. I-6079, 21 punktas). Ji paaiškina, kad dėl šios teisinės sistemos išskirtinio pobūdžio Bendrijos teismas, darydamas nuorodas į EB sutarties nuostatas, EAPB ir EAEB sutarčių nuostatas aiškino bendrųjų principų, kuriais grindžiamos visos Bendrijų sutartys, pagrindu (1990 m. vasario 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Busseni, C-221/88, Rink. p. I-495, 16 ir 21 punktai). Taigi AP 65 straipsnis turėjo būti aiškinamas suderintai su EB 81 straipsniu (1962 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Geitling Ruhrkohlen-Verkaufsgesellschaft ir kt. prieš Aukščiausiąją vadžios instituciją, 13/60, Rink. p. 165; 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T-141/94, Rink. p. II-347, 262, 266 ir 277 punktai).

56

Bendrijos teisinės sistemos išskirtinį pobūdį pagrindžia institucijų bendrumas. Šiuo atžvilgiu Komisija daro nuorodą į jungimosi sutartį bei į ES 1 straipsnio trečiąją pastraipą, ES 3 straipsnio 1 dalį ir į ES 48 ir ES 49 straipsnius.

57

Komisija pastebi, kad Bendrijos teisės sistemoje EAPB sutartis yra lex specialis, kuri nukrypsta nuo lex generalis, t. y. EB sutarties. Ji šiuo atžvilgiu daro nuorodą į EB 305 straipsnio 1 dalį bei teismų praktiką (1985 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gerlach, 239/84, Rink. p. 3507, 9–11 punktai; 1994 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo nuomonės 1/94, Rink. p. I-5267, 25–27 punktai; generalinio advokato W. Van Gerven išvados byloje, kurioje buvo priimtas 1994 m. balandžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Banks, C-128/92, Rink. p. I-1209, I-1212, 8 punktas; 2001 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ESF Elbe-Stahlwerke Feralpi prieš Komisiją, T-6/99, Rink. p. II-1523, 102 punktas ir 2003 m. liepos 8 d. . Pirmosios instancijos teismo sprendimo Verband der freien Rohrwerke ir kt. prieš Komisiją, T-374/00, Rink. p. II-2275, 68 punktas). Komisija teigia, kad 2002 m. liepos 23 d. pasibaigus lex specialis galiojimui, lex generalis, t. y. EB sutartis, visiškai atgavo savo vis expansiva, kurį per visą EAPB sutarties galiojimo laikotarpį ribojo EB 305 straipsnis, vadinasi, sektoriams, kurie anksčiau priklausė EAPB sutarties taikymo sričiai, pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, taikomos atitinkamos EB sutarties nuostatos. Šiuo atžvilgiu Komisija daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 348 konstatuojamąją dalį.

58

Nuoroda į tarptautinę teisę, būtent į Vienos konvencijos 54 ir 70 straipsnius, paneigtų Bendrijos teisinės sistemos sui generis pobūdį (1964 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Costa, 6/64, Rink. p. 1141 ir 1964 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą ir Belgiją, 90/63 ir 91/63, Rink. p. 1217). Dėl Bendrijos teisinės sistemos vienovės ir lex specialis – lex generalis santykio, esančio tarp EAPB ir EB sutarčių, EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo pasekmių nereglamentuoja tarptautinė teisė, bet jos turi būti įvertintos atsižvelgiant į Bendrijos teisinės sistemos nuostatas.

59

Ieškovių minėta teismų praktika jų argumentui, pagal kurį tarptautinė teisė taip pat gali būti taikoma Bendrijos teisėje, nėra svarbi todėl, kad ji susijusi su santykiais tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių, o ne santykiais, atsiradusiais Bendrijos teisinės sistemos viduje.

60

Pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, perėjimas nuo EAPB sutarties sistemos prie EB sutarties sistemos konkurencijos srityje įvyko savaime pagal normų tęstinumo laiko atžvilgiu principą toje pačioje teisinėje sistemoje. Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad iš esmės proceso taisyklės taikomos visiems nagrinėjamiems ginčams, kai jos įsigalioja, priešingai nei materialinės teisės taisyklės, kurios paprastai aiškinamos kaip nereglamentuojančios situacijų, atsiradusių iki jų įsigaliojimo (1981 m. Teisingumo Teismo sprendimo Salumi, 212/80–217/80, Rink. p. 2735, 9 punktas; 1993 m. Teisingumo Teismo sprendimo CT Control (Roterdamas) ir JCT Benelux prieš Komisiją, C-121/91 ir C-122/91, Rink. p. I-3873, 22 punktas ir 1999 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo De Haan, C-61/98, Rink. p. I-5003, 13 punktas).

61

Atsižvelgdama į šiuos principus, Komisija, pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, taikė Reglamento Nr. 17 procedūros taisykles. Kalbant apie materialinės teisės nuostatas, ginčijamas sprendimas buvo susijęs su karteliu, kuris veikė iki 2000 metų. Todėl vienintelę nuostatą, kurią pažeidė šio sprendimo adresatai, buvo AP 65 straipsnio 1 dalis. Kitaip tariant, EB 81 straipsnis nepaminėtas ginčijamame sprendime todėl, kad AP 65 straipsnis buvo ta materialinės teisės nuostata, kuri galiojo atliekant antikonkurencinius veiksmus. Komisija taip pat teigia, kad tai, jog administracinė procedūra, kurioje taikomas AP 65 straipsnis faktinėms aplinkybėms, susiklosčiusioms, kai galiojo EAPB sutartis, reikalavo terminų, viršijančių EAPB sutarties galiojimo trukmę, negali turėti tokių pasekmių, jog AP 65 straipsnis prarastų savo veiksmingumą iki minėtos sutarties galiojimo pabaigos, o pareiga neiškraipyti konkurencingos dinamikos, kuri minėtame straipsnyje yra nustatyta visiems ūkio subjektams, taptų neveiksminga.

62

AP 65 straipsnio taikymas pažeidimams, padarytiems prieš nustojant galioti EAPB sutarčiai, yra logiška ir nuosekli principų, susijusių su normų tęstinumu laiko atžvilgiu toje pačioje teisinėje sistemoje, pasekmė. Komisija pabrėžia, kad ji teisėtai galėjo priimti ginčijamą sprendimą, nes pasibaigus EAPB sutarties galiojimui ji pagal EB sutartį išliko institucija, kompetentinga nagrinėti konkurencijos taisykles. Ji taip pat pabrėžia, kad taikė tik tas EAPB nuostatas, kurios akivaizdžiai atitiko EB sutarties nuostatas. Be to, pats Teisingumo Teismas toliau, pasibaigus AP 65 straipsnio galiojimui, jas taikė aplinkybėms, kurios įvyko, kai ji dar galiojo (žr., pavyzdžiui, 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo International Power ir kt. prieš NALOO, C-172/01 P, C-175/01 P, C-176/01 P ir C-180/01 P, Rink. p. I-11421, 168 punktą ir 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Eurofer prieš Komisiją, C-179/99 P, Rink. p. I-10725, 22–26 punktus).

63

Komunikatas dėl struktūrinio dialogo pasibaigus EAPB sutarties galiojimui ateities buvo skirtas veiksmams ir situacijoms, galinčioms atsirasti pasibaigus EAPB sutarties galiojimui. Tačiau ginčijamu sprendimu tik nustatytas pažeidimas ir paskirtos baudos už veiksmus, kurie atsirado tada, kai EAPB sutartis dar galiojo.

64

Kalbėdama apie ieškovių argumentams, kad nesant specifinio valstybių narių arba Tarybos sprendimo Komisija, pasibaigus minėtos sutarties galiojimui, nebeturėjo kompetencijos taikyti AP 65 straipsnio, pagrįsti šio sprendimo 49 punkte minėtus įvairius teisės aktus, Komisija teigia, kad Sprendimo 2002/234 priėmimas susijęs su tuo, jog EAPB paveldas negalėjo būti automatiškai perkeltas Europos Bendrijai, nes EB sutartyje nėra jokių nuostatų, pagal kurias Europos Bendrija automatiškai perimtų EAPB turtines teises ir pareigas. Nesant specifinio sprendimo, pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, EAPB fondai turėjo būti perduoti valstybėms narėms (žr. Sprendimo 2002/234 pirmą konstatuojamąją dalį ir 2000 m. rugsėjo 6 d. Komisijos komunikatą COM(2000) 518 galutinis). Taigi buvo būtina, kad valstybės narės priimtų ad hoc teisės aktą, t. y. Nicos sutarties C protokolą, tam, kad EAPB sutarties fondai būtų perduoti Europos Bendrijai. Tačiau EAPB vykdoma konkurencijos apsauga anglies ir plieno sektoriuje pasibaigus EAPB sutarties galiojimui automatiškai perėjo į Europos Bendrijos tvarką ir taip pasibaigė EB 305 straipsnio lex generalis ribojimas vis expansiva.

65

Kalbėdama apie Sprendimą 2002/595, Komisija paaiškina, kad būtinybė sureguliuoti EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo pasekmes tarptautiniams susitarimams priimant specifinį valstybių narių sprendimą atsirado, pirma, iš politinės valios net pasibaigus EAPB sutarties galiojimui išlaikyti „specifinę“ minėtuose susitarimuose su EAPB susijusiems gaminiams numatytą tvarką ir, antra, kadangi Europos Bendrija, remdamasi EB sutarties nuostatomis, negali automatiškai pasiskelbti EAPB teisių perėmėja santykiuose su trečiosiomis šalimis, nes šios negali būti susaistytos tokia Bendrijos tvarkos „vidine“ taisykle, kaip antai EB 305 straipsnis. Taigi Sprendimas 2002/595 aiškiai perdavė Europos Bendrijai EAPB teises ir pareigas santykiuose su trečiosiomis šalimis. 2002 m. liepos 19 d. Tarybos sprendimo 2002/596/EB dėl EAPB sutarties galiojimo pabaigos pasekmių EAPB sudarytiems tarptautiniams susitarimams (OL L 194, p. 36) 1 straipsnis patvirtino šį perdavimą. Komisija priduria, kad pagal šio sprendimo 2 straipsnį ji turėjo pranešti trečiosioms šalims apie šį perdavimą ir prireikus derėtis dėl susitarimų pakeitimų.

66

Kalbėdama apie ieškovių argumentą, susijusį su Reglamentu Nr. 963/2002, Komisija tvirtina, kad šio reglamento priėmimas buvo būtinas dėl to, jog Europos Bendrijos prekybos politikos valdymui būdingas kitoks sprendimų priėmimo procesas nei numatytas EAPB sutartyje. Pirmuoju atveju kompetencija priklauso Tarybai, o antruoju – Komisijai. Taigi pagal AP 74 straipsnį ir 1996 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimo Nr. 2277/96/EAPB dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš EAPB narėmis nesančių valstybių (OL L 308, p. 11) 14 straipsnį Komisija nustatė laikinus ir galutinius dempingo muitus. Be to, Reglamento Nr. 963/2002 priėmimas paaiškinamas Bendrijos įsipareigojimais taikant bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnį. Atitinkamos šalims trečiosiose valstybėse svarbu sužinoti, ar EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo momentu nenutrūks maksimalus aštuoniolikos mėnesių antidempingo procedūros terminas. Manydama, kad trečiosios šalys negalėjo visiškai žinoti nei EB 305 straipsnio taikymo apimties, nei teisės aktų tęstinumo laiko atžvilgiu principo taikymo poveikio, būtent atsižvelgdama į tarp abiejų sutarčių egzistuojančius institucinius skirtumus, Taryba priėmė Reglamentą Nr. 963/2002. Atvirkščiai, tai, kad EAPB ir EB sutartyse už būtinų konkurencijos apsaugos priemonių priėmimą atsakinga institucija yra ta pati, t. y. Komisija, leido, remiantis bendraisiais teisės principais, pereiti nuo vienos sutarties prie kitos. Galiausiai Reglamento Nr. 963/2002 priėmimas susijęs su tuo, kad, priešingai sprendimams, konstatuojantiems konkurencijos normų pažeidimus, EAPB sutartyje numatytos antidempingo priemonės ateičiai nustatė tvarką, susijusią su gaminiais, kurių atžvilgiu buvo naudojamas dempingas, ir todėl turėjo poveikį, kuris galėjo pasireikšti netgi pasibaigus EAPB sutarties galiojimui.

67

Taip pat Reglamentas Nr. 1840/2002 dėl EAPB statistikos sistemos galiojimo pratęsimo ir Reglamentas Nr. 405/2003 dėl akmens anglies, kurios kilmė trečiosios šalys, importo monitoringo yra skirti veiksmams ir situacijoms, kurie atsirado pasibaigus EAPB sutarties galiojimui. Tačiau ginčijamu sprendimu tik nustatyta, jog buvo padarytas pažeidimas, ir paskirta sankcija už laikotarpį, kai EAPB sutartis visiškai galiojo.

68

Kalbėdama apie Reglamentą Nr. 1407/2002, Komisija paaiškina, kad jis įtvirtina su EAPB sektoriumi susijusios pagalbos sistemą tik pagal EB sutarties nuostatas. Jame nustatytos pagalbos pasibaigus EAPB sutarties galiojimui vertinimo materialinės teisės ir procedūros taisyklės. Iki 2002 m. gruodžio 31 d. 14 straipsnio 2 dalyje numatytas pereinamasis laikotarpis buvo nustatytas tam, kad būtų išvengta dviejų pagalbos sistemų – 1993 m. gruodžio 28 d. Komisijos sprendimo Nr. 3632/93/EAPB, nustatančio Bendrijos valstybės pagalbos anglių pramonei taisykles (OL L 329, p. 12), sistemos, veikusios iki 2002 m. liepos 23 d., ir Reglamento Nr. 1407/2002 sistemos, veikusios po šios datos, – taikymo iš eilės tais pačiais metais, nes tokia situacija galėjo įmonėms sukelti sunkumų.

69

Galiausiai Komisija patvirtina, jog ji visada yra kompetentinga konstatuoti AP 65 straipsnio pažeidimus, jei nepasibaigęs jų naikinamasis terminas.

70

Pirmiausia reikia priminti, kad Bendrijos sutartys sukūrė naują teisinę sistemą, kurios labui valstybės, nors ir ne visose srityse, apribojo savo suverenias teises, ir šios teisinės sistemos subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai (55 punkte minėtos Teisingumo Teismo nuomonės 1/91, 21 punktas).

71

Šioje Bendrijos teisinėje sistemoje institucijos turi tik priskirtą kompetenciją (2001 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo nuomonės 2/00, Rink. p. I-9713, 5 punktas; 2001 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-93/00, Rink. p. I-10119, 39 punktas). Todėl Bendrijų teisės aktų preambulėse yra nurodomas teisinis pagrindas, kurio pagrindu atitinkama institucija veikia atitinkamoje srityje. Iš tikrųjų tinkamo teisinio pagrindo parinkimas turi konstitucinę reikšmę (minėtos Teisingumo Teismo išvados 2/00, 5 punktas).

72

Šiuo atveju ginčijamu sprendimu, kuris buvo priimtas tada, kai EAPB jau buvo nustojusi galioti, konstatuojamas AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir tariamai pažeidusioms šią nuostatą įmonėms nustatoma piniginė bauda. Atsižvelgiant į pateiktus su šiuo pagrindu susijusius argumentus, pirma, reikia nustatyti teisinį pagrindą, kuriuo pagrįstas šis sprendimas. Antra, reikia išnagrinėti, ar teisinis pagrindas, kuriuo buvo remtasi, suteikia Komisijai kompetenciją konstatuoti ir bausti už AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą ginčijamo sprendimo priėmimo metu.

73

Turi būti konstatuota, kad ginčijamo sprendimo preambulėje yra nuorodos tik į EAPB sutarties nuostatas, t. y. AP 65, 47 ir 36 straipsnius.

74

Reikia priminti, viena vertus, kad AP 47 straipsnis leidžia Komisijai reikalauti jos uždaviniams atlikti būtinos informacijos ir atlikti patikrinimus; antra vertus, AP 36 straipsnis prieš paskiriant pinigines nuobaudas arba nustatant periodines baudas Komisiją įpareigoja išklausyti suinteresuotąsias šalis. Nuorodos ginčijamo sprendimo preambulėje į šias nuostatas susijusios su prieš ginčijamo sprendimo priėmimą priimtais procedūriniais aktais.

75

Kalbant apie AP 65 straipsnį, reikia pažymėti, kad jame yra ne tik materialinė įmonėms ir įmonių asociacijoms skirta nuostata, draudžianti tam tikrus antikonkurencinius veiksmus (1 dalis); taip pat jis Komisijai suteikia teisinį pagrindą veikti. Iš tikrųjų AP 65 straipsnio 4 dalis Komisijai leidžia konstatuoti AP 65 straipsnio 4 dalies pažeidimus. Be to, AP 65 straipsnio 5 dalis leidžia Komisijai paskirti baudas įmonėms, kurios pažeidė AP 65 straipsnio 1 dalį.

76

Atsižvelgiant į preambulėje paminėtas nuostatas, reikia pripažinti, kad ginčijamo sprendimo, kuris nustato AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir kuriuo šią nuostatą tariamai pažeidusioms įmonėms paskiriamos baudos, teisinis pagrindas dėl pažeidimo konstatavimo yra AP 65 straipsnio 4 dalis, o dėl baudos paskyrimo – AP 65 straipsnio 5 dalis. Be to, Komisija per posėdį pripažino, kad nuoroda į AP 65 straipsnį ginčijamo sprendimo preambulėje susijusi su šios nuostatos 4 ir 5 dalimis.

77

Vis dėlto per posėdį Komisija teigė, kad ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas taip pat buvo Reglamentas Nr. 17.

78

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 17, kuris per tą laikotarpį 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1) 43 straipsniu buvo panaikintas, 3 straipsnis Komisijai suteikia kompetenciją konstatuoti EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimus, o 15 straipsnio 2 dalis – kompetenciją paskirti įmonėms ir įmonių asociacijoms, kurios dalyvavo darant tokius pažeidimus, baudas.

79

Reikia konstatuoti, kad nei ginčijamo sprendimo preambulėje, nei motyvuose nėra nuorodos į su Reglamento Nr. 17 3 straipsniu ar 15 straipsnio 2 dalimi susijusį teisinį pagrindą. Vienintelės nuorodos į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, esančios ginčijamo sprendimo 335 ir 343 konstatuojamosiose dalyse, susijusios su lex mitior diskusija tam, kad šiose bylose pagrįstų AP 65 straipsnio 5 dalies, o ne Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies, taikymą.

80

Per posėdį Komisija pirmiausia nuorodos į Reglamentą Nr. 17 nebuvimą ginčijamo sprendimo preambulėje pripažino technine klaida, vėliau procedūros arba netgi rašybos klaida. Toliau ji paaiškino, kad ginčijamas sprendimas turi būti skaitomas atsižvelgiant į 2002 m. rugpjūčio 12 d. antrąjį pranešimą apie kaltinimus, kurį ji grindė Reglamentu Nr. 17. Galiausiai, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą, Komisija nurodė ginčijamo sprendimo dalis, kurios, anot jos, įrodo, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas Reglamento Nr. 17 3 straipsniu ir 15 straipsnio 2 dalimi. Šios dalys, tai, pirma, konsultacinio komiteto paminėjimas preambulėje, antra, ginčijamo sprendimo 335, 342, 343, 345, 346, 348–350, 352 ir 353 konstatuojamosios dalys.

81

Taigi reikia nagrinėti, ar ankstesniame punkte nurodytos aplinkybės teisiniu požiūriu pakankamai įrodo, kad Komisija ginčijamą sprendimą taip pat grindė Reglamento Nr. 17 3 straipsniu ir 15 straipsnio 2 dalimi, nors šiuo klausimu ginčijamame sprendime nebuvo aiškios nuorodos.

82

Pirma, reikia priminti, kad dėl šio punkto per posėdį klausiama Komisija pripažino, jog šio sprendimo 80 punkte minėti įvairiose konstatuojamosiose dalyse esantys tvirtinimai susiję su taikytina materialine teise (335, 342 ir 343 konstatuojamosios dalys) arba procesine teise (352 ir 353 konstatuojamosios dalys) ir nėra susiję tik su jos kompetencija konstatuoti ir sankcionuoti AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą pasibaigus EAPB sutarties galiojimui. Toliau ji pripažino, kad 345 ir 346 konstatuojamosiose dalyse tik pakartoti ieškovių per administracinę procedūrą pateikti argumentai.

83

Antra, kalbant apie ginčijamo sprendimo 348 ir 349 konstatuojamąsias dalis, reikia pažymėti, kad jose yra bendro pobūdžio nuorodos į lex specialis, jungimosi sutartį ir į EB 305 straipsnį, bet nėra jokios nuorodos, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas Reglamento Nr. 17 3 straipsniu ir 15 straipsnio 2 dalimi.

84

Trečia, nuoroda preambulėje į konsultacinį komitetą yra susijusi su nuoroda į Reglamento Nr. 17 10 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūros etapą ir taip patvirtina, kad Komisija taikė Reglamento Nr. 17 procedūrą pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, o nuorodos į AP 36 ir 47 straipsnius toje pačioje preambulėje patvirtina, kad prieš pasibaigiant EAPB sutarties galiojimui buvo taikomos EAPB sutarties procedūros taisyklės.

85

Vis dėlto nuoroda į konsultacinį komitetą visiškai nepatvirtina, kad Komisija savo kompetenciją šiuo atveju taip pat grindė Reglamento Nr. 17 3 straipsniu ir 15 straipsnio 2 dalimi. Iš tikrųjų vienintelė su Komisijos naudotu teisiniu pagrindu atitinkamam pažeidimui konstatuoti ir sankcionuoti susijusi nuoroda preambulėje yra AP 65 straipsnis. Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad Komisija per posėdį pripažino, jog nuoroda preambulėje į AP 65 straipsnį buvo susijusi su šio straipsnio 4 dalimi dėl pažeidimo konstatavimo ir 5 dalimi dėl baudos paskyrimo.

86

Ketvirta, Komisija per posėdį būtent pabrėžė pirmąjį 350 konstatuojamosios dalies sakinį, kuris netiesiogiai, bet aiškiai, įrodo, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas Reglamento Nr. 17 3 straipsniu ir 15 straipsnio 2 dalimi.

87

Šiuo atveju reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 350 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Vis dėlto turi būti patikslintos lex specialis galiojimo pasibaigimo pasekmės, kiek tai susiję su nuostatomis, kurios Komisijai leidžia paskirti sankcijas. Šiuo atveju atrodo pagrįsta taikyti faktinių aplinkybių atsiradimo metu galiojusį materialinės teisės aktą, o procedūros taisyklės taikomos tos, kurios buvo priimtos vėliau.“

88

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 350 konstatuojamoji dalis susijusi tik su Komisijos kompetencija paskirti baudas. Iš tikrųjų 350 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje daroma nuoroda tik į „nuostatas, kurios Komisijai leidžia paskirti sankcijas“. Antrasis minėtos konstatuojamosios dalies sakinys, kuris turi papildomai, atsižvelgiant į lex specialis galiojimo pasibaigimą, paaiškinti Komisijos kompetenciją, nepatikslina, kokios yra „nuostatos, kurios Komisijai leidžia skirti sankcijas“. Joje tik minimi taikomi materialinės teisės aktai ir procedūros taisyklės, bet niekur nenagrinėjama Komisijos kompetencija „skirti sankcijas“.

89

Taigi ginčijamo sprendimo 350 konstatuojamojoje dalyje nepatikslinama, kokios yra „nuostatos, kurios Komisijai leidžia skirti sankcijas“. Skaitomas atskirai, 350 konstatuojamosios dalies pirmas sakinys galėtų būti grindžiamas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi arba AP 65 straipsnio 5 dalimi.

90

Vis dėlto skaitant ginčijamo sprendimo 350 konstatuojamąją dalį kartu su ginčijamo sprendimo 8 skyriumi, kuris susijęs su baudos skyrimu ir yra pavadintas „AP 65 straipsnio 5 dalies taikymas“, aiškiai matyti, kad Komisija savo kompetenciją skirti baudas šioje byloje grindė AP 65 straipsnio 5 dalimi. 515 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad „remdamasi AP 65 straipsnio 5 dalimi, Komisija gali skirti (atitinkamoms) įmonėms baudas“.

91

Be to, visiškai aiškiai iš 515–518 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas vien AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalimis. Iš tikrųjų 4 dalis pažodžiui cituojama 516 konstatuojamojoje dalyje, kad paaiškintų, jog Komisija yra kompetentinga konstatuoti įmonių asociacijos Federacciai padarytą pažeidimą, tačiau ji neturi kompetencijos pagal AP 65 straipsnio 5 dalį jai skirtį baudos. Iš tikrųjų AP 65 straipsnio 5 dalis Komisijai suteikia kompetenciją tik skirti baudas įmonėms, o ne įmonių asociacijoms. Jeigu, kaip teigia Komisija, ginčijamas sprendimas pagrįstas Reglamentu Nr. 17, toks teisinis vertinimas būtų nesvarbus. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nedaromas joks skirtumas tarp įmonių ir įmonių asociacijų, kalbant apie Komisijos kompetenciją skirti baudas.

92

Be to, ginčijamo sprendimo 7 skyriuje „AP 65 straipsnio 2 dalies netaikymas“ yra kitas požymis, nurodantis, kad Komisija ginčijamą sprendimą grindė AP 65 straipsniu, o ne Reglamento Nr. 17 nuostatomis. Taigi ginčijamo sprendimo 514 konstatuojamojoje dalyje Komisija nagrinėjo, ar ji gali leisti sudaryti kartelį, dėl kurio priimtas ginčijamas sprendimas, pagal AP 65 straipsnio 2 dalį. Vis dėlto Komisija niekur nedarė nuorodos į Reglamento Nr. 17 9 straipsnio 1 dalį, kuri jai suteikia kompetenciją suteikti išimtis, o savo kompetenciją grindė tik AP 65 straipsnio 2 dalimi.

93

Penkta, kalbant apie ginčijamo sprendimo skaitymą atsižvelgiant į 2002 m. rugpjūčio 12 d. pranešimą apie kaltinimus, reikia konstatuoti, kad Komisija jame patvirtina, jog pradėjo naują procedūrą pagal Reglamentą Nr. 17 ir, be kita ko, aiškiai daro nuorodą į minėto reglamento 3 straipsnį (papildomo pranešimo apie kaltinimus 2 punktas).

94

Vis dėlto vien šios aplinkybės neužtenka konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo teisinį pagrindą sudaro Reglamento Nr. 17 3 straipsnis ir 15 straipsnio 2 dalis. Atvirkščiai, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo preambulėje jokios nuorodos į Reglamento Nr. 17 3 straipsnį ir 15 straipsnio 2 dalį nebuvimas bei bet kokios nuorodos į minėtas nuostatas nebuvimas šio sprendimo motyvuose turi būti laikomas sąmoningu Komisijos pasirinkimu. Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis negalima sutikti su tuo, kad Komisija, papildomame pranešime apie kaltinimus pradėjusi ginčą su ieškovėmis dėl prieštaringos nuorodos į Reglamentą Nr. 17, kaip teisinį pagrindą, ginčijamame sprendime paprasčiausia užmiršo paminėti šį teisinį pagrindą.

95

Šešta, tokį ginčijamo sprendimo supratimą, atrodo, patvirtina tai, kad šiose bylose keturios iš septynių ieškovių, t. y. ieškovės bylose T-27/03, T-46/03, T-58/03 ir T-80/03, aiškiai grindė savo ieškinius prielaida, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalimis. Tik dvi ieškovės, t. y. ieškovės bylose T-97/03 ir T-98/03, savo argumentus grindė konstatavimu, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas Reglamentu Nr. 17, kartu manydamos, kad jis šiuo atžvilgiu nesuteikė Komisijai jokios kompetencijos. Galiausiai ieškovė byloje T-79/03 nėra konkreti teisinio pagrindo atžvilgiu ir nagrinėja abi galimybes, t. y. galimybę, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalimis, ir galimybę, kad jis pagrįstas Reglamentu Nr. 17, ir daro išvadą, jog bet kuriuo atveju Komisija neturėjo kompetencijos.

96

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad savo atsiliepimuose į ieškinius bylose, kur ieškovės manė, jog ginčijamas sprendimas pagrįstas AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalimis, Komisija niekada nepatvirtino, kad šių ieškovių argumentai buvo grindžiami klaidinga prielaida. Iš tikrųjų nei jokiame atsiliepime į ieškinį, nei jokiame šiose bylose pateiktame triplike nėra aiškios nuorodos į Reglamento Nr. 17 3 straipsnį arba 15 straipsnio 2 dalį, kaip į ginčijamo sprendimo teisinį pagrindą. Vienintelės nuorodos į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį Komisijos paaiškinimuose susijusios su diskusija dėl lex mitior tam, kad šiose bylose pagrįstų AP 65 straipsnio 5 dalies, o ne Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies, taikymą.

97

Ieškovė byloje T-27/03, susipažinusi su atsiliepimu į ieškinį, savo dupliko 5 punkte patvirtina:

„Taigi atrodo, jog Komisija galutinai sutinka, kad: i) ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis tik AP 65 straipsniu kaip teisiniu pagrindu; ii) baudos paskirtos tik šios nuostatos pagrindu. Visi kiti Komisijos argumentai dėl Bendrijos teisinės sistemos savitumo, dėl kriterijų, lemiančių teisės aktų tęstinumą laiko atžvilgiu, pasirodė esantys akademiniai, bendri ir nereikšmingi vertinimai, kurių Pirmosios instancijos teismas neturėtų nagrinėti.“

98

Be to, byloje T-79/03, kur ieškovė nėra įsitikinusi dėl teisinio pagrindo, kuriuo pagrįstas ginčijamas sprendimas, Komisija nepaaiškino diskusijos dėl šio punkto.

99

Taigi atsiliepimo į ieškinį 58 punkte byloje T-79/03 Komisija patvirtina: „ieškovės argumentavimo pagrindas yra neteisingas: anot jos, Komisija naudojo Reglamento Nr. 17 procedūros taisykles paskirdama baudą pagal AP 65 straipsnį. <…> Reikia <…> pažymėti, kad bauda buvo paskirta ne Reglamento Nr. 17 pagrindu, bet, kaip tai aiškiai pasakyta sprendime, pagal AP 65 straipsnio 5 dalį.“ Išnašoje ji priduria, kad, „priešingai tam, ką teigia ieškovė, iš sprendimo 5 dalies (335 ir paskesnės konstatuojamosios dalys) aiškiai matyti, jog Komisija taiko Reglamentą Nr. 17“. Ieškovė byloje T-79/03 savo dupliko 33 punkte pasipiktinusi teigia:

„<…> Komisija vėl sau prieštarauja ir šį kartą keliuose sakiniuose, o tai parodo, kaip sudėtinga teisiškai pagrįsti prieštaringą teiginį. Ji iš tikrųjų – 58 atsiliepimo į ieškinį punkte – <…> pastraipos pabaigoje patvirtina, kad bauda buvo skirta ne Reglamento Nr. 17 pagrindu, ir išnašoje priduria, jog iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti, kad ji taikė Reglamentą Nr. 17.“

100

Tik per posėdį ir tik atsakydama į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus Komisija pirmą kartą aiškiai nurodė, kad, anot jos, ginčijamas sprendimas buvo taip pat pagrįstas Reglamento Nr. 17 3 straipsniu ir 15 straipsnio 2 dalimi.

101

Atsižvelgiant į visus pirmiau nurodytus argumentus bei į įvairias aiškias teisinio pagrindo nuorodas, kurį sudaro AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalys (ginčijamo sprendimo preambulė ir jo 515–518 konstatuojamosios dalys), ir visiškai nesant nuorodos į Reglamento Nr. 17 3 straipsnį bei 15 straipsnio 2 dalį, kaip į teisinį pagrindą, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas tik AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalimis.

102

Reikia priminti, kad EAPB sutarties dalykinė taikymo sritis buvo apribota. Iš tikrųjų EAPB sutartis buvo susijusi tik su dviem produktais, t. y. anglimi ir plienu, nurodytais AP 81 straipsnyje ir EAPB sutarties I priede. Kadangi EEB (dabar – EB) sutartyje vartojami bendrojo pobūdžio terminai, kurie taikomi visiems ekonomikos sektoriams, taigi iš esmės ir gaminiams, kuriems taikyta EAPB sutartis (šiuo atžvilgiu žr. 57 punkte minėtos Teisingumo Teismo nuomonės 1/94 27 punktą), EB sutarties autoriai į šią sutartį įtraukė nuostatą, kuria siekiama, kad būtų išvengta EB sutarties nuostatų viršenybės EAPB sutarties nuostatų atžvilgiu.

103

EB 305 straipsnio 1 dalis numato:

„<…> (EB) sutarties nuostatos neturi įtakos (EAPB) steigimo sutarčiai, ypač valstybių narių teisėms ir pareigoms, (EAPB) institucijų įgaliojimams ir minėtos Sutarties nustatytoms bendrosios anglių ir plieno rinkos veikimo taisyklėms.“

104

Iš to išplaukia, kad, kalbant apie bendrosios rinkos veikimą, EAPB sutarties taisyklės ir visos jai įgyvendinti skirtos nuostatos liko galioti, nepaisant EB sutarties (57 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Gerlach, 9 punktas ir 2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C-74/00 P ir C-75/00 P, Rink. p. I-7869, 100 punktas).

105

Vis dėlto, kadangi klausimai nebuvo susiję su EAPB sutarties nuostatomis arba šios sutarties pagrindu priimtais teisės aktais, EB sutartis ir jai įgyvendinti skirtos nuostatos galėjo, net prieš pasibaigiant EAPB sutarties galiojimui, būti taikomos gaminiams, kuriems taikoma EAPB sutartis (1987 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo Sprendimo Deutsche Babcock, 328/85, Rink. p. 5119, 10 punktas ir 104 punkte minėto sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 100 punktas; 57 punkte minėtos Nuomonės 1/94 27 punktas).

106

Taip pat reikia priminti, kad pagal AP 97 straipsnį EAPB sutartis nustojo galioti 2002 m. liepos 23 dieną. Kadangi EB sutartis turi bendrą taikymo sritį, sektoriai, kuriems anksčiau taikyta EAPB sutartis, nuo 2002 m. liepos 24 d. pateko į EB sutarties taikymo sritį.

107

2002 m. gruodžio 17 d. AP 65 straipsnio 4 dalies pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas dėl AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir AP 65 straipsnio 5 dalies pagrindu paskirtos baudos tariamai darant AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą dalyvavusioms įmonėms.

108

Kalbėdama apie Komisijos kompetenciją priimti ginčijamą sprendimą AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalių pagrindu pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, Komisija ginčijamo sprendimo 348 konstatuojamojoje dalyje paaiškina, kad „EB ir EAPB sutartys priklauso tai pačiai teisinei sistemai – Bendrijų teisinei sistemai, kurioje iki 2002 m. liepos 23 d. EAPB sutartis buvo lex specialis“. Ji ginčijamo sprendimo 349 konstatuojamojoje dalyje daro nuorodą į EB 305 straipsnio 1 dalį ir į bendrą institucinę sistemą (jungimosi sutartis ir EU 3 straipsnis). Kad pabrėžtų Bendrijos teisinės sistemos savarankiškumą, Komisija savo paaiškinimuose primena, jog Bendrijos teismas, darydamas nuorodas į EB sutarties nuostatas, EAPB ir EAEB sutarčių nuostatas aiškino bendrųjų principų, kuriais grindžiamos visos Bendrijų sutartys, pagrindu (55 punkte minėto sprendimo Busseni 16 ir 21 punktai).

109

Pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, perėjimas nuo EAPB sutarties tvarkos prie EB sutarties tvarkos konkurencijos srityje įvyko automatiškai pagal normų tęstinumo laiko atžvilgiu principą tos pačios teisės sistemos viduje (60 punkte minėto sprendimo Salumi 9 punktas; 60 punkte minėto sprendimo CT Control (Roterdamas) ir JCT Benelux prieš Komisiją 22 punktas ir 60 punkte minėto sprendimo De Haan 13 punktas). Ginčijamo sprendimo 331 konstatuojamojoje dalyje, kurioje yra nuoroda į 2002 m. birželio 18 d. Komunikato 31 punktą, Komisija aiškina, kad „taikoma materialinė teisė“ yra „ta, kuri galiojo pažeidimo faktinių aplinkybių atsiradimo momentu“, ir kad „pasibaigus EAPB sutarties galiojimui procedūros klausimams (taikoma) EB teisė“. Ginčijamo sprendimo 350 konstatuojamojoje dalyje Komisija priduria, kad, „atrodo, pagrįsta taikyti faktinių aplinkybių atsiradimo metu galiojusį materialinės teisės aktą“, ir ginčijamo sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje patvirtina, jog „taikytinos tokios procedūros taisyklės, kurios galiojo priimant nagrinėjamą priemonę“.

110

Taigi reikia išnagrinėti, ar minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalys ginčijamo sprendimo priėmimo metu suteikė Komisijai kompetenciją priimti minėtą sprendimą.

111

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad EAPB sutartis pagal EB 305 straipsnio 1 dalį yra lex specialis, kuri nukrypsta nuo lex generalis, t. y. EB sutarties (57 punkte minėtos generalinio advokato W. Van Gerven išvados byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Banks, 8 punktas; 57 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo ESF Elbe-Stahlwerke Feralpi prieš Komisiją 102 punktas ir 57 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Verband der freien Rohrwerke ir kt. prieš Komisiją 68 punktas).

112

Tai, kad EAPB sutartis yra lex specialis, reiškia, jog pasibaigus minėtos sutarties galiojimui automatiškai pradedamas taikyti lex generalis. Ginčijamo sprendimo 348 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai konstatavo, kad „nuo 2002 m. liepos 24 d. sektoriams, kurie anksčiau pateko į EAPB sutarties, jos procedūros nuostatų ir antrinės teisės taikymo sritį, taikomos atitinkamos EB sutarties nuostatos“. Konkurencijos srityje šis konstatavimas reiškia, kad įmonių ir įmonių asociacijų veiksmai, kuriems anksčiau taikyta EAPB sutartis, nuo 2002 m. liepos 24 d. gali patekti į EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymo sritį.

113

Vis dėlto šis pagrindas visiškai nėra susijęs su EB 81 straipsnio taikymu plieno sektoriuje pasibaigus EAPB sutarties galiojimui. Jis susijęs su Komisijos kompetencija konstatuoti ir sankcionuoti AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalies pagrindu.

114

EAPB sutarties lex specialis pobūdis EB sutarties atžvilgiu nesuteikia jokio pagrindo Komisijos teiginiui, kad pasibaigus šio galiojimui ji vis dar kompetentinga pagrįsti savo sprendimą lex specialis pagrindu. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad EB 305 straipsnio 1 dalis, kuria remdamasis Bendrijos teismas padarė išvadą, jog EAPB sutartis yra lex specialis EB sutarties atžvilgiu, aiškiai ir paprastai patvirtina EAPB sutarties galiojimo pasibaigimą 2002 m. liepos 23 d., nes ji numato, kad EB sutarties nuostatos nekeičia EAPB nuostatų ir kad AP 97 straipsnyje aiškiai nurodoma, jog šią dieną minėta sutartis nustoja galioti.

115

Taip pat Bendrijos teisinės sistemos išskirtinis pobūdis, į kurį ginčijamo sprendimo 349 konstatuojamojoje dalyje daro nuorodą Komisija ir kuris, anot jos, išplaukia iš institucijų bendrumo ir būtinybės nuosekliai aiškinti skirtingose Bendrijų sutartyse esančias nuostatas, nėra toks, kad pasibaigus EAPB sutarties galiojimui Komisijai suteiktų kompetenciją konstatuoti AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir skirti atitinkamoms įmonėms baudas AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalies pagrindu. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad nors jungimosi sutartimi buvo įkurtos bendros institucijos, Bendrijos niekada nebuvo sujungtos. Be to, nuoseklus skirtingų sutarčių materialinės teisės aiškinimas neturi jokio poveikio skirtingų sutarčių įvairioms institucijoms paskirstytų kompetencijų atžvilgiu. Iš tikrųjų pagal kiekvieną sutartį institucijos yra kompetentingos įgyvendinti tik tuos įgaliojimus, kuriuos joms suteikė ši sutartis (šiuo atžvilgiu žr. 2005 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-176/03, Rink. p. I-7879, 38–53 punktus).

116

Kalbant apie argumentą, susijusį su normų tęstinumo laiko atžvilgiu principais, iš teismo praktikos išplaukia, kad Bendrijos materialinės teisės taisyklės turi būti aiškinamos taip, jog tam, kad garantuotų teisės saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, jos iš esmės netaikomos situacijoms, atsiradusioms iki jų įsigaliojimo, o procedūros taisyklės taikomos iš karto (60 punkte minėto sprendimo Salumi 9 punktas; 60 punkte minėto sprendimo CT Control (Roterdamas) ir JCT Benelux prieš Komisiją 22 punktas ir 60 punkte minėto sprendimo De Haan 13 punktas; 1998 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eyckeler & Malt prieš Komisiją, T-42/96, Rink. p. II-401, 55 punktas ir 2004 m. sausio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Euroagri prieš Komisiją, T-180/01, Rink. p. II-369, 36 punktas).

117

Vis dėlto reikia pažymėti, kad institucijos kompetencijos klausimą reikia išnagrinėti prieš sprendžiant klausimą, kokios materialinės ir procesinės teisės normos yra taikytinos. Iš tikrųjų, pirma, nustačius, kad institucija yra kompetentinga priimti teisės aktą sutarties arba antrinės teisės specifinės nuostatos pagrindu, antra, reikia pagal normų tęstinumo laiko atžvilgiu principus nustatyti taikytinas materialines ir procesines taisykles.

118

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad nuostata, esanti teisės akto, leidžiančio Bendrijos instituciją priimti nagrinėjamą teisės aktą, pagrindu, turi galioti šio teisės akto priėmimo metu (2000 m. balandžio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-269/97, Rink. p. I-2257, 45 punktas; taip pat šiuo atžvilgiu žr. 2004 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo MCI prieš Komisiją, T-310/00, Rink. p. II-3253, 78–114 punktus). Tačiau normų tęstinumo laiko atžvilgiu principai gali sukurti situaciją, kai taikomos materialinės teisės nuostatos, kurios nebegalioja Bendrijos institucijos teisės akto priėmimo momentu.

119

Darydama nuorodas į ginčijamo sprendimo 331 ir 350–352 konstatuojamąsias dalis, į normų tęstinumo laiko atžvilgiu principus tam, kad pagrįstų savo kompetenciją priimti ginčijamą sprendimą, Komisija supainiojo įmonėms skirtas materialinės teisės nuostatas, t. y. AP 65 straipsnio 1 dalį, su teisės pagrindu, leidžiančiu Komisiją veikti, t. y. AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalimis. Ji automatiškai, remdamasi taikoma materialinės teisės nuostata, padarė išvadą, jog yra kompetentinga pagrįsti sprendimą negaliojančia nuostata. Per posėdį Komisija, dar kartą kalbėdama apie savo kompetenciją dėl taikytinos materialinės ir procesinės teisės, pažymėjo, kad „abi <…> iš esmės yra tokios pačios“ arba kad „kompetencijos paskirstymas yra glaudžiai susijęs su (taikoma) materialine teise“.

120

Vis dėlto kadangi, pirma, iš 118 punkte minėtos teismų praktikos išplaukia, kad nuostata, kuri yra teisės akto teisinis pagrindas, turi galioti šio teisės akto priėmimo metu, ir, antra, pagal AP  97 straipsnį, AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalis ši sutartis nustojo galioti 2002 m. liepos 23 d., Komisija nebegalėjo grįsti savo kompetencijos minėtomis nuostatomis, kurios nebegaliojo, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, kad konstatuotų AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir paskirtų baudas įmonėms, dalyvavusioms minėtame pažeidime.

121

Galiausiai, kalbant apie argumentą, kad Teisingumo Teismas pats ir toliau taikė AP 65 straipsnį pasibaigus jo galiojimui, reikia pažymėti, jog Komisijos minėtuose sprendimuose (62 šio sprendimo punktas) Bendrijos teismas vykdė teisėtumo kontrolę teisės aktų, kuriuos Komisija priėmė remdamasi EAPB sutartimi, kai ji dar galiojo, atžvilgiu. Taigi šie sprendimai nepagrindžia Komisijos argumentų, pagal kuriuos ji dar buvo kompetentinga priimti sprendimą EAPB sutarties nuostatos pagrindu nustojus šiai sutarčiai galioti.

122

Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad pirmoji argumentų dalis yra pagrįsta ir kad ginčijamas sprendimas neteisėtas. Vis dėlto su ginčijamu sprendimu susijusi klaida neatrodo esanti tokia akivaizdžiai sunki, kad būtų galima patenkinti bylose T-27/03 ir T-80/03 iškeltus reikalavimus, kuriais siekiama konstatuoti, jog ginčijamas sprendimas neegzistuoja (šiuo atžvilgiu žr. 1994 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš BASF ir kt., C-137/92 P, Rink. p. I-2555, 52 punktą).

123

Todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas ieškovių atžvilgiu.

124

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi atsakovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovių išlaidas pagal šių pateiktus reikalavimus, įskaitant išlaidas, susijusias su procedūromis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bylose T-46/03 ir T-79/03.

125

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą valstybės narės, įstojusios į bylą, turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

Teisinis pagrindas

EAPB sutarties nuostatos

Komisijos komunikatas dėl kai kurių konkurencijos bylų, susijusių su EAPB sutarties galiojimo pasibaigimu, nagrinėjimo aspektų

Administracinė procedūra

Ginčijamas sprendimas

Procesas

Šalių reikalavimai

Dėl teisės

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Preliminarios pastabos

Dėl teisinio pagrindo, kuriuo pagrįstas ginčijamas sprendimas

Dėl Komisijos kompetencijos konstatuoti ir sankcionuoti AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą pasibaigus EAPB sutarties galiojimui

— Dėl santykio tarp EAPB ir EB sutarčių

— Dėl klausimo, ar AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalys suteikia Komisijai kompetenciją priimti ginčijamą sprendimą

Dėl bylinėjimosi išlaidų