1

Ieškiniu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo:

2

Susitarimas dėl išstojimo, Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (EAEB) vardu patvirtintas 2020 m. sausio 30 d. Tarybos sprendimu (ES) 2020/135 (OL L 29, 2020, p. 1), įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d.

3

Šio susitarimo 86 straipsnio „Nebaigtos nagrinėti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Europos Sąjungos Teisingumo Teismas toliau turi jurisdikciją visose bylose, kurias Jungtinė Karalystė iškėlė arba kurios jai iškeltos iki pereinamojo laikotarpio pabaigos. <…>

<…>

3.   Šiame skyriuje laikoma, kad byla iškelta Europos Sąjungos Teisingumo Teisme <…> tuo momentu, kai atitinkamai Teisingumo Teismo <…> kanceliarija užregistravo dokumentą, kuriuo pradedama byla.“

4

Pagal minėto susitarimo 126 straipsnį pereinamasis laikotarpis prasidėjo šio susitarimo įsigaliojimo dieną ir baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d.

5

Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnyje „Pereinamojo laikotarpio aprėptis“ nurodyta:

„1.   Jei šiame Susitarime nenustatyta kitaip, pereinamuoju laikotarpiu Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje taikoma Sąjungos teisė.

<…>

3.   Pereinamuoju laikotarpiu pagal 1 dalį taikytina Sąjungos teisė Jungtinės Karalystės atžvilgiu ir jos teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sąjungoje bei jos valstybėse narėse ir yra aiškinama bei taikoma vadovaujantis tais pačiais metodais ir bendraisiais principais, kurie taikytini Sąjungoje.

<…>

6.   Jei šiame Susitarime nenustatyta kitaip, laikoma, kad pereinamuoju laikotarpiu bet kuri pagal 1 dalį taikytinoje Sąjungos teisėje, įskaitant valstybių narių įgyvendinamą ir taikomą teisę, esanti nuoroda į valstybes nares apima Jungtinę Karalystę.

<…>“

6

Šio susitarimo 131 straipsnyje „Priežiūra ir vykdymo užtikrinimas“ nustatyta:

„Pereinamuoju laikotarpiu Sąjungos institucijos, įstaigos, organai ir agentūros turi jiems pagal Sąjungos teisę suteiktus įgaliojimus Jungtinės Karalystės ir Jungtinėje Karalystėje gyvenančių arba įsisteigusių fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu. Visų pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi Sutartyse nustatytą jurisdikciją.

Pereinamuoju laikotarpiu pirma pastraipa taip pat taikoma šio Susitarimo aiškinimui ir taikymui.“

7

Prie Susitarimo dėl išstojimo pridėto Protokolo dėl Airijos ir Šiaurės Airijos (toliau – Protokolas dėl Airijos ir Šiaurės Airijos) 8 straipsnio „PVM ir akcizai“ pirmoje pastraipoje numatyta:

„Jungtinei Karalystei, kiek tai susiję su Šiaurės Airija, ir jos teritorijoje taikomos šio protokolo 3 priede išvardytos Sąjungos teisės nuostatos, susijusios su prekėmis.“

8

Protokolo dėl Airijos ir Šiaurės Airijos 12 straipsnio „Įgyvendinimas, taikymas, priežiūra ir vykdymo užtikrinimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Nedarant poveikio 4 daliai, už Sąjungos teisės nuostatų, kurios taikytinos pagal šį protokolą, įgyvendinimą ir taikymą Jungtinei Karalystei, kiek tai susiję su Šiaurės Airija, ir jos teritorijoje atsako Jungtinės Karalystės institucijos.“

9

Šio protokolo 3 priede nurodyta, be kita ko, 1995 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 95/60/EB dėl gazolių ir žibalo žymėjimo mokesčių tikslams (OL L 291, 1995, p. 46; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 9 sk., 1 t., p. 289).

10

Direktyvos 95/60 pirmoji ir trečioji konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„kadangi šioje direktyvoje nustatytos Bendrijos priemonės yra ne tik būtinos, bet ir privalomos siekiant įgyvendinti vidaus rinkos tikslus; kadangi valstybės narės šių tikslų negali įgyvendinti atskirai; <…> kadangi ši direktyva atitinka subsidiarumo principą;

<…>

kadangi tinkamam vidaus rinkos veikimui dabar yra reikalinga nustatyti bendras gazolių ir žibalo, kuriems nebuvo pritaikytas standartinis tarifas, nustatytas naftos produktams, naudojamiems kaip variklių kuras, žymėjimo mokesčių tikslams taisykles.“

11

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeisdamos nacionalinės teisės nuostatų dėl žymėjimo mokesčių tikslams, valstybės narės pagal šios direktyvos nuostatas naudoja žyminčiąją medžiagą:

<…>“

12

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad užkirstų kelią netinkamam žyminčiąja medžiaga pažymėtų produktų naudojimui, visų pirma, kad atitinkami naftos produktai nebūtų naudojami kaip kuras motorizuotos kelių transporto priemonės variklyje arba laikomi jos kuro bake, išskyrus atvejus, kai taip juos naudoti galima valstybių narių kompetentingų institucijų nustatytais konkrečiais atvejais.

Valstybės narės nustato, kad nurodytų naftos produktų naudojimas pirmojoje pastraipoje nurodytais atvejais turi būti laikomas pažeidimu pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę. Kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių, kad būtų visiškai įgyvendintos visos šios direktyvos nuostatos, ir visų pirma nustato baudas, taikytinas minėtų priemonių nevykdymo atveju; tokios baudos turi atitikti savo paskirtį ir būti veiksminga atgrasančia priemone.“

13

Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Be [1992 m. vasario 25 d. Tarybos] Direktyvoje 92/12/EEB [dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (OL L 76, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 179)] pateiktų bendrųjų nuostatų, atleidžiančių nuo mokesčio apmokestinamus produktus, ir, nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės savo pačių nustatytomis sąlygomis, siekdamos užtikrinti teisingą tokių išimčių taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui [bet kokiam sukčiavimui mokesčių srityje, mokesčių vengimui arba piktnaudžiavimui], atleidžia nuo apmokestinimo šiuos produktus:

<…>

<…>“

14

Hydrocarbon Oil Duties Act 1979 (1979 m. Angliavandenilių alyvų apmokestinimo akcizu įstatymas), kuriuo reglamentuojamas degalų apmokestinimas, be kita ko, buvo iš dalies pakeistas Finance Act 2012 (2012 m. Finansų įstatymas). Atsižvelgiant į ginčo faktinių aplinkybių susiklostymo datą, šiai bylai taikomas 1979 m. įstatymas, iš dalies pakeistas 2012 m. įstatymu (toliau – 1979 m. įstatymas).

15

1979 m. įstatymo 14E straipsnyje buvo reglamentuojamas privačių pramoginių laivų navigacijai naudojamų degalų apmokestinimas. Jame buvo numatyta:

„Sunkioji alyva ir biomišinys, kuriems taikomas lengvatinis tarifas: privatūs pramoginiai laivai

<…>

<…>“

16

1979 m. įstatymo 14E straipsnis pakeistas Schedule 11 to Finance Act 2020 (2020 m. Finansų įstatymo 11 priedas); šis įsigaliojo 2021 m. spalio 1 d. ir iš esmės uždraudė Šiaurės Airijoje naudoti žymėtus degalus privatiems pramoginiams laivams varyti.

17

Sprendime, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[l]eidusi naudoti žymėtuosius degalus privatiems pramoginiams laivams, nors šie degalai nėra atleisti nuo akcizo mokesčio ir jiems netaikoma akcizo mokesčio lengvata, Jungtinė <…> Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal [Direktyvą 95/60].“

18

Paskelbus sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, 2018 m. spalio 22 d. raštu Komisija paprašė Jungtinės Karalystės per du mėnesius pranešti apie priemones, kurių ji ketina imtis šiam sprendimui įvykdyti.

19

2018 m. gruodžio 19 d. raštu Jungtinė Karalystė nurodė ketinanti 2019 ir 2020 m. iš dalies pakeisti savo teisės aktus, įskaitant 1979 m. įstatymą ir atitinkamus antrinės teisės aktus, kad būtų uždrausta naudoti žymėtus degalus privatiems pramoginiams laivams varyti. Tame rašte ši valstybė taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į reikšmingas praktines šių pakeitimų pasekmes, bus surengtos viešos konsultacijos.

20

Manydama, kad Jungtinė Karalystė nesiėmė būtinų priemonių sprendimui, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, įvykdyti, 2020 m. gegužės 15 d. Komisija, remdamasi SESV 260 straipsnio 2 dalimi, išsiuntė jai oficialų pranešimą, prašydama per keturis mėnesius nuo šio pranešimo gavimo dienos, t. y. ne vėliau kaip 2020 m. rugsėjo 15 d., pateikti savo pastabas.

21

2020 m. rugsėjo 11 d. Jungtinė Karalystė atsakė į oficialų pranešimą ir nurodė sunkumus, susijusius su sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, vykdymu, be kita ko, dėl 2019 m. gruodžio mėn. šioje valstybėje vyksiančių visuotinių rinkimų. Minėta valstybė taip pat pažymėjo, kad teisėkūros įgaliojimai buvo įtraukti į 2020 m. Finansų įstatymą ir kad tai buvo būtinas išankstinis etapas prieš priimant antrinės teisės aktus, reikalingus tam sprendimui įvykdyti. Be to, ji nurodė, kad buvo pasiūlytos platesnės reformos dėl teisės naudoti žymėtus degalus daugelyje sektorių panaikinimo nuo 2022 m. balandžio mėn. Šiuo klausimu ta pati valstybė patikslino, kad konsultacijos dėl šių reformų bus baigtos 2020 m. spalio 1 d. ir kad sprendimas dėl teisės naudoti žymėtus degalus privatiems pramoginiams laivams varyti panaikinimo termino bus priimtas po šių konsultacijų kartu su galutiniais sprendimais dėl platesnių su šiais degalais susijusių reformų.

22

Šiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

23

Kadangi Susitarimo dėl išstojimo 126 straipsnyje numatytas pereinamasis laikotarpis baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d., Direktyvos 95/60 nuostatos nuo 2021 m. sausio 1 d. nebetaikomos Jungtinei Karalystei, išskyrus Šiaurės Airiją, kurioje šios nuostatos po tos datos liko galioti pagal Protokolo dėl Airijos ir Šiaurės Airijos 8 straipsnį, siejamą su šio protokolo 3 priedu.

24

2021 m. gegužės 21 d. Jungtinė Karalystė išsiuntė Komisijai raštą, jame pranešė, kad 2021 m. liepos 1 d. Jungtinės Karalystės parlamentas priims galutinius teisės aktus, pagal kuriuos draudžiama naudoti žymėtus degalus taikant lengvatinį akcizo tarifą privatiems pramoginiams laivams varyti Šiaurės Airijoje. Be to, Jungtinė Karalystė nurodė, kad privatūs degalų tiekėjai per navigacijos sezoną negali pastatyti papildomos infrastruktūros, reikalingos tam, kad dyzelinius degalus privatiems pramoginiams laivams būtų galima tiekti taikant standartinį akcizo tarifą, o dyzeliną komerciniams laivams – taikant lengvatinį akcizo tarifą, todėl šis draudimas įsigalios 2021 m. spalio 1 d.

25

Taigi 2021 m. gegužės 21 d. Jungtinė Karalystė atnaujino pranešimą dėl privačių pramoginių laivų naudojamiems degalams taikomų akcizų, jo 2.3 punkte nuo tol nurodyta:

„Nuo 2021 m. spalio 1 d. Šiaurės Airijoje privatūs pramoginiai laivai, turintys vieną degalų baką (varyti ir kitiems nei varymo tikslams), negali naudoti [žymėtų degalų], nebent jie buvo įpilti į degalų baką Šiaurės Airijoje iki 2021 m. spalio 1 d. arba teritorijoje, kurioje [žymėti degalai] vis dar gali būti teisėtai naudojami varyti. <…>“

26

Nagrinėjami antrinės teisės aktai buvo priimti 2021 m. birželio 28 d. ir leido įsigalioti 2020 m. Finansų įstatymo nuostatoms, todėl nuo 2021 m. spalio 1 d. Šiaurės Airijoje privačių pramoginių laivų valdytojams draudžiama naudoti žymėtus degalus šiems laivams varyti.

27

2022 m. vasario 11 d. raštu Komisija informavo Teisingumo Teismą, kad atsisako ieškinio dalies dėl periodinės baudos už kiekvieną dieną, nes 2021 m. spalio 1 d. įsigaliojus 2020 m. Finansų įstatymo nuostatoms šis reikalavimas neteko dalyko. Vis dėlto ji paliko savo prašymą priteisti iš Jungtinės Karalystės 35873,20 EUR už dieną vienkartinę sumą už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 17 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d., skaičiuojamą nuo sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, paskelbimo iki dienos, kai ši valstybė įvykdė tą sprendimą.

28

Komisija tvirtina, kad Jungtinė Karalystė nesiėmė būtinų priemonių sprendimui, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, įvykdyti. Ši valstybė turėjo keturis mėnesius nuo oficialaus pranešimo gavimo dienos, t. y. ne vėliau kaip 2020 m. rugsėjo 15 d., pateikti savo pastabas. Tačiau iš atsakymo į šį oficialų pranešimą aiškiai matyti, kad, nepaisant tam tikrų išankstinių teisėkūros priemonių priėmimo, teisė naudoti žymėtus degalus privatiems pramoginiams laivams varyti bus panaikinta tik 2022 m. balandžio mėn. Šiuo klausimu Komisija teigia, kad valstybė narė negali remtis teisėkūros proceso lėtumu ar vidaus sunkumais, kad pateisintų Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymą laiku.

29

Jungtinė Karalystė atsikerta, kad nepažeidė savo pareigos vykdyti sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, nes oficialus pranešimas ir šis Komisijos ieškinys buvo pateikti per anksti. Iš tiesų remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota, be kita ko, 2000 m. liepos 4 d. Sprendime Komisija / Graikija (C‑387/97, EU:C:2000:356, 82 punktas) ir 2013 m. birželio 25 d. Sprendime Komisija / Čekijos Respublika (C‑241/11, EU:C:2013:423, 44 punktas), pagal kurią sprendimas, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, turi būti įvykdytas per trumpiausią įmanomą laiką, galima daryti išvadą, kad Teisingumo Teismas turi nagrinėti praktinius sunkumus, su kuriais susiduria atitinkama valstybė narė. Iš 2003 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (C‑278/01, EU:C:2003:635, 30 punktas) taip pat matyti, jog siekdamas konstatuoti SESV 260 straipsnio 2 daliai prieštaraujantį neįvykdymą Teisingumo Teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamą sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo buvo galima įvykdyti anksčiau, nei jis faktiškai įvykdytas.

30

Šiomis aplinkybėmis Komisija turi išnagrinėti praktinius sunkumus, kuriuos turi įveikti atitinkama valstybė narė, kad įvykdytų sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas. Ši institucija turėtų įrodyti, kad, nepaisydama sunkumų, ta valstybė narė pagrįstai galėjo įvykdyti reikalavimus per oficialiame pranešime nustatytą terminą. Atsižvelgiant į užduoties įvykdyti sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, sudėtingumą ir apimtį, 23 mėnesių laikotarpio nuo šio sprendimo paskelbimo iki šiame pranešime nustatyto termino pabaigos akivaizdžiai nepakako, kad Jungtinė Karalystė įvykdytų minėtą sprendimą.

31

Be to, objektyvia atsakomybe grindžiamas požiūris netaikomas pagal SESV 260 straipsnį iškeltoms byloms. Prireikus Komisija kartu su ieškiniu, kurį ji pareiškė pagal SESV 258 straipsnį, turėjo prašyti skirti Jungtinei Karalystei finansines sankcijas pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, tačiau ji to nepadarė. Galiausiai Komisija painioja praktinius sunkumus, su kuriais susiduria valstybės narės, į kuriuos Teisingumo Teismas turi atsižvelgti, ir šių valstybių vidaus teisines ar politikos problemas, į kurias negalima atsižvelgti.

32

Šiuo atveju Jungtinė Karalystė tvirtina, kad įgyvendindama Direktyvą 95/60 ir vykdydama sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, ji susidūrė su unikaliais praktiniais sunkumais ir apie tai pranešė Komisijai. Iš tiesų sunkumai buvo susiję, pirma, su konkrečiomis geografinėmis Jungtinės Karalystės savybėmis dėl pakrantės ilgio, taip pat uostų ir reidų skaičiaus, antra, su uostų, kuriuose laivai gali pasipildyti degalų, dydžių įvairove, trečia, su fizinėmis kliūtimis, su kuriomis susiduria maži uostai, siekdami tiekti ir nežymėtus, ir žymėtus degalus, ketvirta, su ekonominiais ir saugumo klausimais, be kita ko, dėl sukčiavimo mokesčių srityje, dyzelino pablogėjimo rizikos, laikinų antrinių talpyklų įrengimo, turizmo pajamų paskirstymo ir žymėtų degalų naudojimo kitiems nei varymo tikslams, ir, penkta, su COVID-19 pandemija.

33

Dublike Komisija pažymi, pirma, kad Jungtinė Karalystė neginčija, jog 2020 m. rugsėjo 15 d. neįvykdė sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas.

34

Antra, šios valstybės teiginys, kad Komisija turi įrodyti, jog pagrįstai galėjo įvykdyti šį sprendimą iki šios datos, nepagrįstas jurisprudencija.

35

Trečia, Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal kurią valstybė narė negali remtis praktiniais sunkumais, kad pateisintų SESV 260 straipsnio 1 dalies nesilaikymą, neapsiriboja vien politiniais ir teisiniais sunkumais. Be to, teigdama, kad objektyvia atsakomybe grindžiamas požiūris negali būti taikomas per SESV 260 straipsnyje numatytą procedūrą, Jungtinė Karalystė supainiojo jai pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį tenkančią pareigą su įsipareigojimų neįvykdymo sunkumo vertinimu pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį.

36

Bet kuriuo atveju Jungtinės Karalystės nurodytos aplinkybės nėra praktiniai sunkumai, galintys pateisinti sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, neįvykdymą. Iš tiesų, pirma, kiek tai susiję su tariamu teisės aktų leidybos vėlavimu, šios valstybės pareiga įvertinti prieplaukas ir komercinius uostus siekiant nustatyti galimas korekcines priemones, būtinas šiam sprendimui įvykdyti, negali paaiškinti priežasčių, dėl kurių praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo jo paskelbimo minėta valstybė nepriėmė antrinės teisės aktų, būtinų minėtam sprendimui įvykdyti. Antra, dėl sunkumų, tariamai kylančių dėl infrastruktūros, pavyzdžiui, dėl to, kad yra atokių uostų arba labai mažų uostų, kuriuose nėra pakankamai vietos tiekti žymėtus degalus ir nežymėtus degalus, Komisija mano, kad šie galimi sunkumai yra veikiau išimtis, o ne taisyklė. Be to, kitos valstybės narės jau įveikė tokio paties pobūdžio sunkumus. Trečia, dėl COVID-19 pandemijos Komisija suteikė Jungtinei Karalystei išimtinį keturių mėnesių terminą atsakyti į oficialų pranešimą, nors paprastai terminas yra tik du mėnesiai. Be to, 2020 m. vasarą COVID-19 atvejų skaičius šioje valstybėje buvo vienas jos žemiausių.

37

Ketvirta, priešingai, nei teigia Jungtinė Karalystė, iš jos 2020 m. rugsėjo 11 d. rašto aiškiai matyti, kad teisė naudoti žymėtus degalus daugelyje sektorių panaikinama tik nuo 2022 m. balandžio mėn. Šios valstybės prisiimtų įsipareigojimų laiku įvykdyti sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, ir apčiuopiamų rezultatų nebuvimo artimiausioje ateityje skirtumas paskatino Komisiją pradėti SESV 260 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Tik jai pareiškus ieškinį pagal šią nuostatą, minėta valstybė įsipareigojo priimti būtinus antrinės teisės aktus.

38

Penkta, Jungtinė Karalystė klaidingai remiasi SESV 260 straipsnio 3 dalimi, nes procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, po kurios buvo priimtas sprendimas, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, buvo susijusi su neteisingu direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, o ne su nepranešimu apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones.

39

Triplike Jungtinė Karalystė pirmiausia atsikerta, kad 2020 m. Finansų įstatymas nuo jo įsigaliojimo 2021 m. spalio 1 d. leido jai laikytis Direktyvos 95/60.

40

Antra, ji teigia, kad SESV 260 straipsnio 1 dalis negali būti pažeista vien dėl to, kad ji nesiėmė būtinų priemonių iki oficialiame pranešime nustatyto termino pabaigos, nes priešingu atveju Komisijai būtų suteikti įgaliojimai, kurie jai nesuteikiami pagal šią nuostatą, nustatyti Teisingumo Teismo sprendimo, konstatuojančio įsipareigojimų neįvykdymą, įvykdymo terminą. Be to, įgyvendindama savo diskreciją ši institucija negali, nepažeisdama teisinio saugumo ir proporcingumo principų, kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, kai ji to pageidauja, nevertindama, ar Teisingumo Teismo sprendimą įvykdyti buvo „įmanoma“. Be to, turėtų būti pripažintas vienodo požiūrio principo pažeidimas, nes terminai, kuriuos Komisija suteikė kitoms valstybėms narėms įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, tam tikrais atvejais buvo daug ilgesni nei šiuo atveju suteiktas terminas.

41

Galiausiai, trečia, Komisija iškraipė Jungtinės Karalystės teiginius, susijusius su aptariamais praktiniais sunkumais, ir tinkamai nenagrinėjo šių sunkumų. Be to, ji kreipėsi į Teisingumo Teismą remdamasi klaidingu 2020 m. rugsėjo 11 d. rašto aiškinimu. Priešingai, nei teigia Komisija, jame nenurodyta, kad draudimas naudoti žymėtą kurą privatiems pramoginiams laivams taikomas tik nuo 2022 m. balandžio mėn., bet patikslinta, kad pakeitimai, viršijantys sprendime, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, nustatytus reikalavimus, įsigalioja tą dieną.

42

Pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, jei Komisija mano, kad atitinkama valstybė narė nesiėmė būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, suteikusi tai valstybei galimybę pateikti savo pastabas ji gali kreiptis į Teisingumo Teismą ir kartu nurodyti iš tos valstybės pagal aplinkybes atitinkamai reikalaujamos sumokėti vienkartinės sumos arba periodinės baudos dydį.

43

Taip pat reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, referencinė data, į kurią būtina atsižvelgti vertinant tokio įsipareigojimų neįvykdymo buvimą, yra diena, kai baigėsi pagal šią nuostatą pateiktame oficialiame pranešime nurodytas terminas (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Be to, reikia priminti, kad procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo grindžiama objektyviu konstatavimu, jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutartį ar antrinės teisės aktą (2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 92 punktas).

45

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 20 punkto, 2020 m. gegužės 15 d. Komisija išsiuntė Jungtinei Karalystei oficialų pranešimą pagal SESV 260 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Taigi šio sprendimo 43 punkte nurodyta referencinė data yra tame rašte nustatyto termino pabaigos data, t. y. 2020 m. rugsėjo 15 d.

46

Akivaizdu, kad tą dieną Jungtinė Karalystė nebuvo ėmusis visų būtinų priemonių sprendimui, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, įvykdyti. Iš tiesų, nors tą dieną jau buvo priimtas 2020 m. Finansų įstatymas, kuriame numatyti teisėkūros įgaliojimai, būtini tam, kad ši valstybė įvykdytų tą sprendimą, jis įsigaliojo tik 2021 m. spalio 1 d., todėl iki šios datos visoje minėtoje valstybėje buvo leidžiama naudoti žymėtus degalus privatiems pramoginiams laivams varyti.

47

Šios išvados nepaneigia Jungtinės Karalystės argumentai. Pirma, dėl šios valstybės argumento, jog Komisija turi įrodyti, kad ji pagrįstai galėjo įvykdyti sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, iki oficialiame pranešime nustatyto termino pabaigos, pakanka pažymėti, kad nors per procedūrą pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį Komisija turi pateikti Teisingumo Teismui informaciją, būtiną nustatyti, kaip valstybė narė vykdo sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo (2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑196/13, EU:C:2014:2407, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), negalima įpareigoti Komisijos įrodyti, kad sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, galima įvykdyti iki šios institucijos atitinkamai valstybei narei išsiųstame oficialiame pranešime nustatyto termino pabaigos.

48

Antra, dėl Jungtinės Karalystės argumento, kad oficialus pranešimas ir šis ieškinys buvo pateikti per anksti, visų pirma dėl to, kad dėl praktinių sunkumų ji negalėjo visiškai įvykdyti sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, iki šiame pranešime nustatyto termino pabaigos, reikia priminti, pirma, kad nors SESV 260 straipsnio 1 dalyje nenurodytas terminas, per kurį turi būti įvykdytas sprendimas, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, pagal suformuotą jurisprudenciją interesas nedelsiant ir vienodai taikyti Sąjungos teisę reikalauja, kad toks vykdymas būtų pradėtas nedelsiant ir užbaigtas kuo greičiau (2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 123 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Antra, priešingai, nei teigia Jungtinė Karalystė, remiantis jurisprudencija negalima daryti išvados, kad siekdama pateisinti Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymą atitinkama valstybė narė gali remtis praktiniais sunkumais. Iš tiesų, remiantis suformuota jurisprudencija, valstybė narė negali remtis vidaus teisės nuostatomis, praktika ar padėtimi, kad pateisintų Sąjungos teisėje nustatytų pareigų neįvykdymą (2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 89 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Kaip išvados 18 ir 20 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, negalima teigti, kad ši jurisprudencija susijusi tik su teisiniais ir politiniais sunkumais, todėl praktiniai sunkumai gali pateisinti Teisingumo Teismo sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas pagal SESV 258 straipsnį, neįvykdymą.

51

Šiomis aplinkybėmis nagrinėjamu atveju sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, neįvykdymo negalima pateisinti nei vidaus ar praktiniais sunkumais, nei ypatingomis aplinkybėmis, Jungtinės Karalystės nurodytais per ikiteisminę procedūrą ir šiame procese, susijusiais, be kita ko, su teisėkūros procedūra, visuotiniais rinkimais, viešosiomis konsultacijomis, geografinėmis savybėmis, uostų dydžio įvairove, sunkumais tiekti ir žymėtus, ir nežymėtus degalus, ekonominiais ir saugumo klausimais, taip pat COVID-19 pandemija.

52

Taip pat reikia atmesti Jungtinės Karalystės argumentus, kad Komisija, pirma, iškraipė jos teiginius, susijusius su praktiniais sunkumais, su kuriais ji būtų susidūrusi vykdydama šį sprendimą, ir, antra, netinkamai įvertino šiuos sunkumus.

53

Trečia, dėl Jungtinės Karalystės argumento, kad Komisijos oficialiame pranešime suteiktas keturių mėnesių terminas pastaboms dėl sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, įvykdymo pateikti buvo neprotingas ir nepakankamas, reikia pažymėti, kad iš jurisprudencijos matyti, jog ikiteisminės procedūros tikslai, t. y. suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę įvykdyti iš Sąjungos teisės kylančius įsipareigojimus ir tinkamai apsiginti nuo Komisijos suformuluotų priekaištų, įpareigoja Komisiją suteikti valstybėms narėms protingą terminą atsakyti į oficialų pranešimą ir įvykdyti atitinkamą sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, priimtą remiantis SESV 258 straipsniu, arba prireikus pasirengti gynybai, o nustatyto termino pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (Kova su pinigų plovimu), C‑549/18, EU:C:2020:563, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Komisijos oficialiame pranešime nustatytas keturių mėnesių terminas nebuvo nei nepagrįstas, nei nepakankamas, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad bendrai nuo sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, paskelbimo iki šio termino pabaigos praėjo beveik 23 mėnesiai.

55

Ketvirta, dėl Jungtinės Karalystės teiginio, kad šis ieškinys pareikštas per anksti, pakanka priminti, kad iš jurisprudencijos matyti, jog Komisija, kaip Sutarčių sergėtoja, pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies antrą sakinį turi diskreciją nuspręsti, ar tikslinga pareikšti ieškinį valstybei narei ir kada prieš ją pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, o šį sprendimą lemiantys motyvai negali turėti įtakos ieškinio priimtinumui ir Teisingumo Teismas negali atlikti jų teisminės kontrolės (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Komisija / Slovėnija (MiFID II), C‑628/18, EU:C:2021:1, 47 ir 48 punktus ir 2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė (Kova su sukčiavimu nuvertinant prekes), C‑213/19, EU:C:2022:167, 203 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Atsižvelgiant į šią diskreciją, taip pat reikia atmesti Jungtinės Karalystės argumentą, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, nes kitoms valstybėms narėms suteikė daug ilgesnius terminus nei jai sprendimui, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, įvykdyti (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Komisija / Slovėnija (MiFID II), C‑628/18, EU:C:2021:1, 53 punktą).

57

Penkta, dėl Jungtinės Karalystės argumento, kad šis ieškinys grindžiamas šios institucijos aiškinimo klaida, dėl kurios iškreiptas 2020 m. rugsėjo 11 d. raštas, net darant prielaidą, kad jame nenurodyta, priešingai, nei teigia Komisija, jog draudimas naudoti žymėtus degalus privatiems pramoginiams laivams taikomas tik nuo 2022 m. balandžio mėn., pažymėtina, kad ši aplinkybė neturi reikšmės vertinant šio ieškinio pagrįstumą ir negali paneigti šio sprendimo 46 punkte padarytos išvados, kad 2020 m. rugsėjo 15 d. Jungtinė Karalystė nebuvo ėmusis visų būtinų priemonių sprendimui, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, įvykdyti.

58

Galiausiai, šešta, priešingai, nei teigia Jungtinė Karalystė, pareikšdama ieškinį byloje, kurioje priimtas sprendimas, konstatuojantis įsipareigojimų neįvykdymą, Komisija negalėjo pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį prašyti Teisingumo Teismo skirti šiai valstybei pinigines baudas. Iš tiesų šis ieškinys buvo pareikštas ne dėl to, kad minėta valstybė neįvykdė savo pareigos pranešti apie Direktyvos 95/60 perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, bet dėl neteisingo šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę. Tačiau Teisingumo Teismas, vykstant pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį pradėtam teismo procesui, neturi nagrinėti, ar valstybė narė teisingai perkėlė direktyvą į nacionalinę teisę (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 25 d. Sprendimą Komisija / Ispanija (Direktyva dėl asmens duomenų apsaugos – Baudžiamosios teisės sritis), C‑658/19, EU:C:2021:138, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad iki Komisijos pateiktame oficialiame pranešime nustatyto termino pabaigos, t. y. 2020 m. rugsėjo 15 d., nesiėmusi visų būtinų priemonių sprendimui, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, įvykdyti, Jungtinė Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį.

60

Komisija mano, kad kiekvienas užsitęsęs Teisingumo Teismo sprendimo nevykdymas savaime yra rimtas teisėtumo principo ir teisinio saugumo pažeidimas, todėl remdamasi 2005 m. gruodžio 12 d. Komunikato SEC(2005) 1658 „[SESV 260] straipsnio įgyvendinimas“ (OL C 126, 2007, p. 15, toliau – 2005 m. komunikatas) 10 ir paskesniais punktais prašo skirti vienkartinę sumą Jungtinei Karalystei.

61

Komisija remiasi 2005 m. komunikatu ir Komunikatu „Duomenų, naudojamų apskaičiuojant vienkartines sumas ir baudas, kurias Komisija siūlys taikyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui vykdant pažeidimo tyrimo procedūrą, atnaujinimas“ (OL C 301, 2020, p. 1, toliau – 2020 m. komunikatas), prašydama šią vienkartinę sumą apskaičiuoti 35873,20 EUR sumą už dieną padauginus iš dienų, praėjusių nuo sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, paskelbimo dienos iki dienos, kai Jungtinė Karalystė įvykdė šį sprendimą, skaičiaus. Ši suma gaunama standartinę fiksuoto dydžio sumą padauginus iš sunkumo koeficiento ir koeficiento „n“. Komisija nurodo, kad taip gauta vienkartinė suma negali būti mažesnė nei 8901000 EUR.

62

Pirma, Komisija nurodo, kad iš 2020 m. komunikato matyti, jog pirmiausia nustatyta, kad standartinė fiksuoto dydžio suma yra 1052 EUR, o koeficientas „n“, į kurį atsižvelgiama siekiant užtikrinti atgrasomąjį sankcijos poveikį, Jungtinei Karalystei yra 3,41.

63

Antra, dėl pažeidimo sunkumo Komisija pažymi, kad Direktyvos 95/60 tikslas yra papildyti Direktyvą 2003/96 ir skatinti vidaus rinkos įgyvendinimą bei gerą veikimą, sudarant sąlygas lengvai ir greitai nustatyti gazolį, kuriam netaikomas įprastas apmokestinimo lygis. Šiai valstybei nesiėmus būtinų priemonių išvengti netinkamo žymėtų produktų naudojimo, kitų valstybių narių, ypač tų, kurios turi kaimyninius vandenis su Jungtine Karalyste, valdžios institucijoms tapo sudėtinga ar net neįmanoma nustatyti, ar privatus pramoginis laivas, įsigijęs žymėtų degalų Jungtinės Karalystės uostuose ir vėliau patekęs į šių valstybių narių vandenis, gabena degalus, teisėtai apmokestintus standartiniu mokesčio tarifu Jungtinėje Karalystėje. Be to, iš 2019 m. liepos 15 d. Jungtinės Karalystės vyriausybės dokumento „Implementation of the Court of Justice of the European Union (CJEU) judgment on diesel fuel used in private pleasure craft“ (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimo dėl gazolių naudojimo privačių pramoginių laivų navigacijai vykdymas), kuriuo šioje valstybėje buvo pradėtos viešos konsultacijos, matyti, kad daug privačių pramoginių laivų nukentėjo dėl to, jog minėta valstybė nesiėmė šių būtinų priemonių. Todėl reikia taikyti sunkumo koeficientą 10 iš 20.

64

Jungtinė Karalystė atsikerta, kad net tuo atveju, jei Teisingumo Teismas pripažintų sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, neįvykdymą, jai neturėtų būti skirta jokia piniginė bauda, o, jei nebūtų pritarta šiam reikalavimui, ši bauda turėtų būti tik vienkartinė suma, neviršijanti 250000 EUR.

65

Kalbant apie pažeidimo sunkumo laipsnį ir valstybės narės mokumą, pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją reikia atsižvelgti, viena vertus, į nagrinėjamo sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo nevykdymo pasekmes privatiems ir viešiesiems interesams ir, kita vertus, į tai, kaip skubiai reikia priversti atitinkamą valstybę narę įvykdyti įsipareigojimus (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑304/02, EU:C:2005:444, 104 punktą; 2006 m. kovo 14 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑177/04, EU:C:2006:173, 62 punktą ir 2008 m. sausio 10 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑70/06, EU:C:2008:3, 39 punktą).

66

Pirma, dėl neįvykdymo sunkumo pažymėtina, kad tai gali būti tik nedidelis ir nelabai sunkus pažeidimas, todėl reikėtų laikytis požiūrio, analogiško tam, kurio Teisingumo Teismas laikėsi 2008 m. sausio 10 d. Sprendime Komisija / Portugalija (C‑70/06, EU:C:2008:3), taigi taikyti ne didesnį nei 3 sunkumo koeficientą.

67

Iš pradžių Jungtinė Karalystė pažymi, kad Komisijos ieškinyje neanalizuojama Sąjungos normos, kuri yra nagrinėjamo pažeidimo dalykas, svarba.

68

Toliau ji teigia, kad Komisija turi nustatyti ne tik sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo nevykdymą, bet ir šio nevykdymo pasekmes vidaus rinkai ir bendriems bei privatiems interesams. Tačiau, Jungtinės Karalystės teigimu, Direktyvos 95/60 pažeidimai turi tik labai ribotas pasekmes šiems interesams, atsižvelgiant į visą jos nustatytą sistemą, skirtą patikrinti, ar privačių pramoginių laivų valdytojai sumokėjo atitinkamą mokesčio sumą. Todėl vidaus rinkai nėra nei mokestinių nuostolių, nei žalos. Be to, dėl Komisijos nurodytų sunkumų, susijusių su kitų valstybių narių atliekamu patikrinimu, ar mokestis buvo tinkamai sumokėtas Jungtinėje Karalystėje, ši valstybė tvirtina, pirma, kad šie sunkumai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, ir, antra, kad jos įdiegtą patikrinimo sistemą galėjo naudoti šių kitų valstybių narių valdžios institucijos.

69

Beje, neatitiktis yra minimali, nes 2017–2019 m. laikotarpiu Jungtinėje Karalystėje mažiau nei 0,2 % žymėtų degalų buvo panaudota privatiems pramoginiams laivams varyti.

70

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos, 2020 m. gruodžio 31 d., Jungtinės Karalystės pareiga įvykdyti sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, susijusi tik su Šiaurės Airija. Šiuo klausimu Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Šiaurės Airijoje yra 1500 privačių pramoginių laivų ir kad 2021 m. sausio 1 d.–kovo 22 d. šių laivų valdytojams buvo patiekta tik 132 litrai žymėtų degalų.

71

Galiausiai iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nustatydamas įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą jis atsižvelgia į įvykdymo sunkumus. Be to, 2019 m. surengusi viešas konsultacijas ir priėmusi nagrinėjamus pirminės teisės aktus Jungtinė Karalystė padarė didelę pažangą nuo sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, paskelbimo. Taip pat ji veikė sąžiningai, nes nuolat informavo Komisiją apie priemones, kurių buvo imtasi. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad tai yra pirmasis ieškinys, pareikštas šiai valstybei dėl Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymo.

72

Antra, kiek tai susiję su įsipareigojimų nevykdymo trukme, nevykdymo laikotarpis pradedamas skaičiuoti tik nuo to momento, nuo kurio, Teisingumo Teismo manymu, praktiškai buvo įmanoma įvykdyti sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas. Iš 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Komisija / Liuksemburgas (C‑576/11, EU:C:2013:773) matyti, kad vertinant šią trukmę reikia atsižvelgti į praktinius sunkumus.

73

Trečia, Jungtinė Karalystė nurodo, kad 2020 m. komunikate nurodytas koeficientas „n“, lygus 3,41, yra per didelis.

74

Pirmiausia mokumas nebegali būti grindžiamas visu Jungtinės Karalystės bendruoju vidaus produktu (BVP), nes Direktyvoje 95/60 ir SESV 260 straipsnyje nustatyti įpareigojimai nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos Jungtinei Karalystei taikomi tik tiek, kiek jie susiję su Šiaurės Airija. Jos ekonomika 2018 m. sudarė apie 2,28 % Jungtinės Karalystės ekonomikos, todėl koeficientas „n“ turėtų būti proporcingai pakoreguotas. Šiuo klausimu reikia atskirti šią bylą nuo bylos, kurioje priimtas 2012 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Komisija / Ispanija (C‑610/10, EU:C:2012:781), – jame Teisingumo Teismas atmetė Ispanijos Karalystės argumentą, kad reikia atsižvelgti tik į Baskų krašto BVP, nes Sąjungos normų pažeidimas susijęs tik su šia Ispanijos Karalystės dalimi. Iš tiesų toje byloje Sąjungos normos buvo taikomos visai šiai valstybei narei, o nagrinėjamu atveju Direktyva 95/60 Jungtinei Karalystei tebetaikoma tik tiek, kiek tai susiję su Šiaurės Airija. Be to, kadangi Komisija nusprendė, kad koeficientas „n“ turėtų būti perskaičiuotas pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, būtų prieštaringa po šio laikotarpio toliau naudoti visą Jungtinės Karalystės BVP.

75

Toliau reikėtų atsižvelgti į tai, kad Jungtinė Karalystė nebeturi vietų Europos Parlamente.

76

Galiausiai Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti į naujausią informaciją apie BVP. Šiuo klausimu Jungtinės Karalystės atstovas per posėdį nurodė, kad 2020 m. šios valstybės BVP siekė 2156073 mln. svarų sterlingų (GBP) (apie 2423426 mln. EUR).

77

Dublike Komisija pažymi, kad Teisingumo Teismas gali skirti Jungtinei Karalystei didesnę baudą, nei ji pasiūlė.

78

Pirma, dėl įsipareigojimų neįvykdymo sunkumo Komisija primena, kad pažeistos pareigos aiškumas turi didelę reikšmę vertinant pažeidimo sunkumą. Taip pat reikia išsiaiškinti ne tai, ar Jungtinė Karalystė laikėsi Direktyvos 2003/96 tikslo, o tai, ar ji įvykdė aiškią ir būtiną Direktyvoje 95/60 numatytą pareigą panaikinti privačių pramoginių laivų teisę naudoti žymėtus degalus. Be to, Komisija neprivalo įrodyti, kad pažeidimo pasekmės iš tikrųjų pasireiškė.

79

Komisijos teigimu, svarbu tik tai, kad privatūs pramoginiai laivai galėjo patekti į įvairių valstybių narių vandenis su žymėtais degalais, dėl kurių šių valstybių valdžios institucijos galėjo pagrįstai manyti, kad jie nebuvo apmokestinti.

80

Beje, Jungtinė Karalystė du kartus atidėjo reikšmingų antrinės teisės aktų priėmimą. Tik pareiškus šį ieškinį ta valstybė pagreitino jų priėmimą. Galiausiai Komisija atsižvelgė į tai, kad tai yra pirmoji byla dėl Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymo prieš šią valstybę.

81

Per posėdį Komisija teigė, kad nereikia mažinti sunkumo koeficiento dėl to, kad sumažėjo teritorinė pažeidimo aprėptis, nes šį sumažėjimą lėmė Susitarimas dėl išstojimo, o ne priemonės, kurių ėmėsi Jungtinė Karalystė, kad įvykdytų sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas.

82

Antra, kalbant apie pažeidimo trukmę, nereikia atsižvelgti nei į praktinius sunkumus, nei į tai, kad Jungtinė Karalystė sąžiningai dėjo pastangas.

83

Trečia, dėl koeficiento „n“ Komisija pirmiausia primena, kad ši byla pradėta iki pereinamojo laikotarpio pabaigos ir kad pagal Susitarimo dėl išstojimo 127 ir 131 straipsnius visa Jungtinė Karalystė liko atsakinga už Sąjungos teisės taikymą ir laikymąsi minėtu laikotarpiu.

84

Taip pat valstybės narės Parlamente turimų vietų skaičius yra naudojamas kaip kintamasis, siekiant nustatyti koeficientą „n“, nes tai yra naudingas šios valstybės narės dydžio rodiklis, todėl tai, kad Jungtinė Karalystė nebeturi vietų Parlamente, neturi reikšmės, be to, yra tiesioginė jos pasirašyto Susitarimo dėl išstojimo pasekmė. Bet kuriuo atveju Komisija tvirtina, kad 2018 m. šiai valstybei buvo atstovaujama Parlamente tuo metu, kai buvo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas.

85

Galiausiai dėl Jungtinės Karalystės teiginio, kad koeficientas „n“ turėtų būti sumažintas dėl ekonominių priežasčių, Komisija per posėdį nurodė, kad Jungtinės Karalystės pateikti 2020 m. skaičiai gali būti laikomi patikimais. Be to, pagal Komisijos komunikatą „Vienkartinių sumų ir baudų, kurias Komisija siūlo taikyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose dėl pažeidimų, apskaičiavimo koregavimas išstojus Jungtinei Karalystei“ (OL C 129, 2021, p. 1, toliau – 2021 m. komunikatas) koeficientas „n“ nuo šiol turėtų būti 3,70, kiek tai susiję su šios valstybės padarytais pažeidimais, o minimali vienkartinė suma – 8215000 EUR.

86

Triplike Jungtinė Karalystė nurodo, kad laikysis Direktyvos 95/60 nuo 2021 m. spalio 1 d. Taigi Komisija negali daryti išvados, kad turi būti skirtos piniginės baudos, nes iš 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑584/14, EU:C:2016:636, 70 punktas) matyti, kad jomis siekiama paskatinti greitai įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, jeigu šie įsipareigojimai ir toliau nevykdomi.

87

Pirma, dėl įsipareigojimų neįvykdymo sunkumo ši valstybė atmeta Komisijos argumentą, kad iš Direktyvos 95/60 pirmos konstatuojamosios dalies matyti, jog įsipareigojimai pagal šią direktyvą turi būti laikomi svarbiais. Iš tiesų, viena vertus, kaip matyti iš 2013 m. birželio 25 d. Sprendimo Komisija / Čekijos Respublika (C‑241/11, EU:C:2013:423, 54 punktas), konstatuojamojoje dalyje pateiktos nuorodos turi nedidelę analitinę vertę vertinant santykinę normos svarbą kitų Sąjungos normų atžvilgiu; kita vertus, daugelyje direktyvų yra tokių nuostatų.

88

Be to, svarbu atsižvelgti į galutinį Direktyvos 95/60 tikslą – įgyvendinti suderintą gazolių akcizų sistemą. Komisija painioja atitikties šiai direktyvai ir veiksnių, reikšmingų vertinant neatitikties sunkumą, klausimus.

89

Beje, lemiama yra aplinkybė, kad Jungtinėje Karalystėje privačių pramoginių laivų valdytojams tiekiami žymėti degalai sudarė 0,2 % šioje valstybėje platinamų žymėtų degalų ir kad Šiaurės Airijoje šiems valdytojams tiekiami žymėti degalai 2019 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais sudarė 0,02 % Jungtinės Karalystės rinkos.

90

Tai, kad Komisija tik nurodė neparemtas spaudos ištraukas dėl vienoje valstybėje narėje skirtų baudų Jungtinės Karalystės privačių pramoginių laivų valdytojams ir nepateikė jokio įrodymo dėl tokios baudos skyrimo nuo 2018 m. gegužės mėn., įrodo ribotą Direktyvos 95/60 nesilaikymo poveikį. Taigi, remiantis 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimu Komisija / Portugalija (C‑457/07, EU:C:2009:531, 98 punktas), jei valstybė narė, kaip šioje byloje, pateikė išsamią informaciją, patvirtinančią pažeidimo ribotą poveikį ar tokio poveikio nebuvimą, Komisija turi įrodyti priežastis, dėl kurių Teisingumo Teismas turėtų palaikyti jos poziciją. Galiausiai Komisija, ginčydama jos sąžiningumą, negali remtis pradiniu įsipareigojimų neįvykdymu.

91

Antra, kalbant apie koeficientą „n“, reikia atsižvelgti į tai, kad Sąjungos teisė Jungtinei Karalystei tebetaikoma tik tiek, kiek tai susiję su Šiaurės Airija, kuri, kaip per posėdį tvirtino Jungtinė Karalystė, 2020 m. sudarė 2,25 % Jungtinės Karalystės BVP. Iš tiesų Teisingumo Teismas turėtų remtis teritorijos, kuriai Sąjungos teisė taikoma tuo metu, kai bus priimtas sprendimas šioje byloje, ekonomikos dydžiu.

92

Per teismo posėdį Jungtinė Karalystė taip pat teigė, kad po išstojimo iš Sąjungos jos padėtis skyrėsi nuo valstybių narių padėties, todėl ją reikia vertinti skirtingai, visų pirma kiek tai susiję su koeficientu „n“, ir sumažinti vienkartinės sumos dydį.

93

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad nors 2021 m. spalio 1 d. Jungtinė Karalystė įvykdė pareigą – visiškai įvykdė sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, taigi šiuo atveju įsipareigojimų neįvykdymas netruko tol, kol Teisingumo Teismas išnagrinėjo faktines aplinkybes, Komisija, kaip matyti iš šio sprendimo 27 punkto, tebeprašo priteisti iš šios valstybės vienkartinę sumą.

94

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškinys, kuriuo Komisija prašo įpareigoti sumokėti vienkartinę sumą, negali būti atmestas vien dėl to, kad susijęs su įsipareigojimų neįvykdymu, kuris, nors ir tęsėsi tam tikrą laiką, baigėsi Teisingumo Teismui nagrinėjant ginčijamas faktines aplinkybes (2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Komisija / Slovėnija (MiFID II), C‑628/18, EU:C:2021:1, 70 punktas).

95

Visų pirma reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, kiekvienoje byloje remdamasis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į pakankamą, kaip jis mano, įtikinamumo ir atgrasymo laipsnį, turi nustatyti tinkamas pinigines baudas, kad, be kita ko, būtų užkirstas kelias pakartoti analogiškus Sąjungos teisės pažeidimus (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

96

Įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą ir šios sumos galimo dydžio nustatymas kiekvienu atveju turi priklausyti nuo visų svarbių veiksnių, susijusių ir su konstatuoto pažeidimo ypatybėmis, ir su atitinkamos valstybės narės, prieš kurią pradėta procedūra pagal SESV 260 straipsnį, požiūriu. Šiuo klausimu pagal tą straipsnį Teisingumo Teismui suteikta didelė diskrecija nuspręsti, ar reikia skirti tokią sankciją, ir prireikus nustatyti jos dydį. Be to, naudodamasis savo diskrecija Teisingumo Teismas turi nustatyti šios vienkartinės sumos dydį taip, kad, pirma, ji atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Tarp šiuo klausimu svarbių veiksnių yra konstatuoto pažeidimo sunkumas, jo trukmė po to, kai paskelbtas sprendimas, kuriuo šis pažeidimas konstatuotas, ir atitinkamos valstybės narės mokumas (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 113 ir 114 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

97

Pirma, dėl pažeidimo sunkumo reikia priminti pažeistos normos svarbą vidaus rinkos sukūrimui, kuris, kaip matyti iš 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 98 punktas), yra viena pagrindinių Sąjungai pagal ESS 3 straipsnio 3 dalį suteiktų užduočių.

98

Šiuo klausimu, kaip matyti iš sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, 44 ir 46 punktų, viena vertus, pagal Direktyvos 95/60 1 straipsnį, siejamą su jos trečia konstatuojamąja dalimi, valstybės narės privalo taikyti šioje direktyvoje numatytą žymėjimo mokesčių tikslams sistemą, be kita ko, gazoliui, kuris neapmokestinamas visu tarifu; kita vertus, minėta direktyva siekiamas tikslas, t. y. papildyti Direktyvą 2003/96 ir skatinti vidaus rinkos sukūrimą bei gerą veikimą, sudarant sąlygas lengvai ir greitai identifikuoti gazolį, kuriam netaikomas įprastas apmokestinimo lygis, negalėtų būti pasiektas, jei valstybės narės galėtų leisti žymėti mokesčių tikslams ir gazolį, kurio naudojimas apmokestinamas taikant įprastą mokesčio tarifą.

99

Be to, Direktyvoje 95/60 numatytos priemonės pagal jos pirmą konstatuojamąją dalį yra ne tik reikalingos, bet ir būtinos vidaus rinkos tikslams pasiekti.

100

Žinoma, Jungtinė Karalystė tvirtina, kad nustatė išsamią sistemą, leidžiančią patikrinti, ar privačių pramoginių laivų valdytojai sumokėjo atitinkamą mokesčio sumą, ir kad valstybių narių valdžios institucijos šia sistema taip pat gali naudotis atlikdamos vėlesnius patikrinimus, kurie bet kuriuo atveju nėra pagrindinis Direktyvos 95/60 tikslas.

101

Atsižvelgiant į tai, šiuo klausimu pakanka priminti, kad sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, 52 ir 53 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvoje 95/60 numatytu gazolių, kurie atleisti nuo mokesčio arba jiems taikomas lengvatinis mokesčio tarifas, žymėjimu mokesčių tikslams siekiama būtent palengvinti patikrinimą, ar atitinkami akcizai faktiškai sumokėti išleidimo naudoti valstybėje narėje, atliekamą kitos valstybės narės mokesčių institucijų, ir nesvarbu, kad yra kitų kontrolės priemonių, pavyzdžiui, galima pateikti kvitą, patvirtinantį, kad akcizo skirtumas sumokėtas, kaip siūlo Jungtinė Karalystė.

102

Be to, taip pat reikia priminti, jog pareiga priimti nacionalines priemones, kad būtų užtikrintas visiškas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę, yra esminė valstybių narių pareiga, siekiant užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą, todėl šios pareigos neįvykdymas neabejotinai turi būti laikomas sunkiu (pagal analogiją žr. 2021 m. vasario 25 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (Direktyva dėl asmens duomenų apsaugos – Baudžiamosios teisės sritis), C‑658/19, EU:C:2021:138, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

103

Dėl Jungtinės Karalystės teiginio, kad pažeidimo sunkumas yra minimalus, nes privačių pramoginių laivų valdytojams Jungtinėje Karalystėje tiekiami žymėti degalai sudarė 0,2 % šioje valstybėje platinamų žymėtų degalų, reikia konstatuoti, kaip tai padarė Komisija, kad dėl nagrinėjamo įsipareigojimų neįvykdymo galėjo nukentėti daug privačių pramoginių laivų valdytojų, taigi galėjo būti pažeisti atitinkami privatūs ir viešieji interesai. Iš tiesų tiek Jungtinės Karalystės piliečiai, kurie norėjo vykti į Jungtinės Karalystės kaimyninių valstybių narių vandenis, tiek šių kaimyninių valstybių narių piliečiai, kurie norėjo patekti į Jungtinės Karalystės vandenis ir turėjo ten pasipildyti žymėtų degalų, prieš grįždami į tų valstybių narių vandenis galėjo patirti sunkumų, jei šios valstybių narių valdžios institucijos būtų atlikusios patikrinimus ir, be kita ko, skyrusios jiems baudas.

104

Be to, pati Jungtinė Karalystė rašytinėse pastabose nurodė, kad draudimas naudoti žymėtus degalus šiems laivams varyti turėjo reikšmingų praktinių pasekmių, o tai neturėtų prasmės, jei šiuo tikslu patiektų žymėtų degalų kiekis būtų nedidelis. Be to, iš 2019 m. liepos 15 d. dokumento „Implementation of the Court of Justice of the European Union (CJEU) judgment on diesel fuel used in private pleasure craft“, kuriuo Jungtinėje Karalystėje buvo pradėtos viešos konsultacijos, matyti, kad šioje valstybėje buvo daug privačių pramoginių laivų ir jiems varyti naudotas didelis žymėtų degalų kiekis.

105

Kalbant apie Jungtinės Karalystės nurodytas galimas lengvinančias aplinkybes, pirmiausia, atsižvelgiant į šio sprendimo 49–51 punktus, reikia atmesti šios valstybės argumentus, kad šis įsipareigojimų neįvykdymas nėra labai sunkus, turint omenyje aptariamus praktinius sunkumus. Iš tiesų Teisingumo Teismas, vertindamas įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą, ne kartą priminė, kad valstybė narė negali remtis vidaus teisės nuostatomis, praktika ar padėtimi, kad pateisintų Sąjungos teisėje nustatytų pareigų neįvykdymą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑243/13, EU:C:2014:2413, 53 punktą; 2017 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑388/16, EU:C:2017:548, 41 punktą ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑205/17, EU:C:2018:606, 62 punktą).

106

Dėl to, kad Jungtinė Karalystė per ikiteisminę procedūrą reguliariai teikė Komisijai informaciją apie priemones, kurių ketina imtis, kad įvykdytų sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, reikia priminti, kad lojalaus bendradarbiavimo su Komisija pareiga bet kuriuo atveju tenka valstybėms narėms pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį, o tai reiškia, kad kiekviena valstybė narė turi padėti šiai institucijai atlikti užduotį pagal ESS 17 straipsnį kaip Sutarčių sergėtojai užtikrinti Sąjungos teisės taikymą, kontroliuojant Teisingumo Teismui (2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė (Kova su sukčiavimu nuvertinant prekes), C‑213/19, EU:C:2022:167, 527 punktas).

107

Taigi tik į bendradarbiavimą su Komisija, kuris pasireikštų veiksmais, patvirtinančiais ketinimą kuo greičiau įvykdyti pagal SESV 258 straipsnį priimtą atitinkamą sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, būtų galima atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę, vertinant pažeidimo sunkumą.

108

Vis dėlto nagrinėjamu atveju, priešingai, nei Komisijai skirtame 2018 m. gruodžio 19 d. rašte nurodė Jungtinė Karalystė, 2019 ir 2020 m. ji nepadarė būtinų teisės aktų pakeitimų, kad būtų įvykdytas sprendimas, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas. Be to, ši valstybė, 2020 m. rugsėjo 11 d. rašte nurodžiusi, kad sprendimas dėl teisės naudoti žymėtus degalus privatiems pramoginiams laivams varyti panaikinimo termino bus priimtas tik po viešų konsultacijų dėl šios teisės panaikinimo kitose nei šių laivų varymas srityse, pripažino, kad šis sprendimas galėjo būti įvykdytas greičiau.

109

Tokiomis aplinkybėmis į Jungtinės Karalystės bendradarbiavimą su Komisija per ikiteisminę procedūrą negalima atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę.

110

Nepaisant to, kaip į lengvinančią aplinkybę reikia atsižvelgti į tai, kad Jungtinė Karalystė ėmėsi tam tikrų priemonių tiek prieš pareiškiant šį ieškinį, tiek vykstant procesui, kad įvykdytų sprendimą, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas; visų pirma 2021 m. spalio 1 d. įsigaliojus 2020 m. Finansų įstatymo nuostatoms ji nutraukė įsipareigojimų nevykdymą, dėl kurio priekaištaujama (pagal analogiją žr. 2011 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑407/09, EU:C:2011:196, 41 punktą).

111

Be to, nors atitinkamos valstybės narės dydis savaime neturi reikšmės vertinant įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą, reikia atsižvelgti į tai, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. Direktyva 95/60 Jungtinei Karalystei tebetaikoma tik tiek, kiek tai susiję su Šiaurės Airija, todėl nuo šios datos įsipareigojimų neįvykdymo pasekmės sumažėjo.

112

Galiausiai kaip į lengvinančią aplinkybę reikia atsižvelgti į tai, kad Jungtinė Karalystė anksčiau nėra neįvykdžiusi jokio Teisingumo Teismo sprendimo, priimto pagal SESV 258 straipsnį (žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑270/11, EU:C:2013:339, 55 punktą).

113

Antra, dėl pažeidimo trukmės pakanka priminti, kad ji turi būti vertinama atsižvelgiant į laikotarpį, praėjusį nuo atitinkamo sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo, priimto pagal SESV 258 straipsnį, paskelbimo dienos iki momento, kai Teisingumo Teismas vertina faktines aplinkybes, arba datos, kai atitinkama valstybė narė įvykdo tą sprendimą, jei ši data yra ankstesnė (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑407/09, EU:C:2011:196, 35 punktą ir 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 122 punktą).

114

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad nuo sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, paskelbimo iki tada, kai Jungtinė Karalystė jį įvykdė, praėjo 1079 dienos, taigi beveik treji metai.

115

Trečia, kiek tai susiję su mokumu, iš jurisprudencijos matyti: siekiant įvertinti atitinkamos valstybės narės mokumą ir nustatyti pakankamai atgrasančias ir proporcingas sankcijas, kad būtų veiksmingai užkirstas kelias analogiškų Sąjungos teisės pažeidimų pasikartojimui ateityje, reikia remtis šios valstybės narės BVP kaip pagrindiniu veiksniu (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 116 ir 130 punktus).

116

Šiuo klausimu Jungtinė Karalystė tvirtina, pirma, kad reikia remtis tik Šiaurės Airijos BVP dėl viso pažeidimo laikotarpio, o Komisija mano, kad šiuo laikotarpiu reikia atsižvelgti į visą Jungtinės Karalystės BVP.

117

Nagrinėjamu atveju, nors pagal Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnio 1 dalį pereinamuoju laikotarpiu, t. y. iki 2020 m. gruodžio 31 d., Sąjungos teisė išties buvo taikoma visai Jungtinei Karalystei, nagrinėjamas įsipareigojimų neįvykdymas nuo 2021 m. sausio 1 d. susijęs tik su Šiaurės Airija.

118

Vis dėlto iš Protokolo dėl Airijos ir Šiaurės Airijos 12 straipsnio 1 dalies matyti, kad Jungtinės Karalystės, o ne Šiaurės Airijos, institucijos yra atsakingos už Sąjungos teisės nuostatų, kurios pagal šį protokolą taikytinos Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje, kiek tai susiję su Šiaurės Airija, įgyvendinimą ir taikymą. Šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei teigia Jungtinė Karalystė, tai, kad nuo 2020 m. vasario 1 d. ji nebėra valstybė narė, neturi įtakos vertinant jos mokumą, todėl šiuo klausimu jos nereikia vertinti kitaip nei valstybių narių.

119

Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 115 punkte nurodytos jurisprudencijos, į mokumą atsižvelgiama siekiant nustatyti pakankamai atgrasančias ir proporcingas sankcijas, kad būtų veiksmingai užkirstas kelias analogiškų Sąjungos teisės pažeidimų pakartojimui ateityje. Tačiau bauda Jungtinei Karalystei, apskaičiuota, kalbant apie mokumo vertinimą, tik pagal Šiaurės Airijos BVP, kiek tai susiję su įsipareigojimų nevykdymo tęsimu pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, nebūtų pakankamai atgrasanti, todėl neleistų pasiekti šio tikslo.

120

Beje, kaip matyti iš šio sprendimo 111 punkto, tai, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui Sąjungos teisė Jungtinei Karalystei taikoma tik tiek, kiek tai susiję su Šiaurės Airija, yra lengvinanti aplinkybė, turinti reikšmės vertinant įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą, todėl nepagrįsta iš naujo atsižvelgti į šią aplinkybę vertinant Jungtinės Karalystės mokumą.

121

Remiantis tuo, kas išdėstyta, siekiant nustatyti šios valstybės mokumą reikia atsižvelgti į visą Jungtinės Karalystės BVP per visą pažeidimo laikotarpį.

122

Šio vertinimo nepaneigia Jungtinės Karalystės nurodyti argumentai. Iš tiesų, nors pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją (2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 124 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) reikia atsižvelgti į naujausius BVP pokyčius, iš šios jurisprudencijos negalima daryti išvados, priešingai, nei teigia Jungtinė Karalystė, kad Teisingumo Teismas turi atsižvelgti tik į teritorijos, kuriai Sąjungos teisė taikoma tuo metu, kai Teisingumo Teismas nagrinėja faktines aplinkybes, BVP.

123

Dėl to, kad, viena vertus, Komisija teigia, jog pagal 2021 m. komunikatą koeficientas „n“ turėtų būti 3,70, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės padarytais pažeidimais, o minimali vienkartinė suma – 8215000 EUR, ir, kita vertus, ši valstybė teigia, kad šios institucijos argumentai dėl jos mokumo ir 2021 m. komunikatas prieštarauja vienas kitam, pakanka priminti, kad gairės, kaip antai nustatytos Komisijos komunikatuose, nėra privalomos Teisingumo Teismui, tačiau padeda užtikrinti pačios Komisijos veiksmų skaidrumą, nuspėjamumą ir teisinį saugumą, kai ši institucija teikia pasiūlymus Teisingumo Teismui (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 95 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

124

Antra, dėl Jungtinės Karalystės argumento, kad Komisijos nurodytas koeficientas „n“ grindžiamas valstybės narės vietų Parlamente skaičiumi, nors Jungtinė Karalystė šioje institucijoje jų nebeturi, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad atsižvelgti į atitinkamos valstybės narės institucinę svarbą nėra būtina siekiant užtikrinti pakankamą atgrasymą ir paskatinti šią valstybę narę pakeisti savo dabartinį ar būsimą elgesį (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 115 punktas).

125

Trečia, kaip nurodyta šio sprendimo 122 punkte, iš jurisprudencijos matyti, kad reikia atsižvelgti į atitinkamos valstybės narės naujausius BVP pokyčius tuo metu, kai Teisingumo Teismas nagrinėja faktines aplinkybes (2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 124 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

126

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į bylos aplinkybes bus tinkamai atsižvelgta nustačius 32000000 EUR dydžio vienkartinę sumą, kurią Jungtinė Karalystė turės sumokėti už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 17 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d.

127

Taigi reikia įpareigoti Jungtinę Karalystę sumokėti Komisijai 32000000 EUR vienkartinę sumą.

128

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš Jungtinės Karalystės bylinėjimosi išlaidas ir buvo nustatyta, kad neįvykdyti įsipareigojimai, pastaroji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: