–

FD, atstovaujamo Rechtsanwältin N. von Kirchbach,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller, M. Wilderspin ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 6 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies ir 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio ir 2 dalies, taip pat 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, 2008, p. 6; toliau – reglamentas „Roma I“) 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ROI Land Investments Ltd. (toliau – ROI Land) ir FD ginčą dėl to, kad ROI Land, pagal garantinį susitarimą atsakinga FD atžvilgiu už įsipareigojimus, kylančius iš FD ir ROI Land patronuojamosios bendrovės sudarytos darbo sutarties, atsisakė įvykdyti iš tos sutarties išplaukiančius skolinius reikalavimus.

3

Reglamento Nr. 1215/2012 4, 14, 15 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šio reglamento 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.

2.   Asmenims, kurie nėra valstybės narės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, piliečiai, taikomos tos valstybės narės piliečiams taikomos jurisdikcijos taisyklės.“

5

Minėto reglamento 6 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija, laikantis 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 2 dalies, 24 ir 25 straipsnių, nustatoma pagal tos valstybės narės teisę.

2.   Tokio atsakovo atžvilgiu bet kuris asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, neatsižvelgiant į jo pilietybę, gali toje valstybėje narėje naudotis galiojančiomis jurisdikcijos taisyklėmis <…>“

6

To paties reglamento II skyriaus 4 skirsnyje „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis“ esančio 17 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta:

„Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, kurias sudaro asmuo, vartotojas, ir kurių dalykas nėra laikomas šio asmens komercine ar profesinė veikla, nustatoma pagal šį skirsnį, nedarant poveikio 6 straipsniui ir 7 straipsnio 5 punktui, jeigu:

<…>

7

Reglamento Nr. 1215/2012 18 straipsnio, esančio tame pačiame 4 skirsnyje, 1 dalyje nustatyta:

„Vartotojas gali pareikšti ieškinį kitai sutarties šaliai valstybės narės, kurioje yra tos sutarties šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose arba, neatsižvelgiant į kitos sutarties šalies nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, – vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.“

8

Šio reglamento II skyriaus 5 skirsnyje „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis“, be kita ko, yra 20 ir 21 straipsniai. 20 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis, nustatoma pagal šį skirsnį, nedarant poveikio 6 straipsniui, 7 straipsnio 5 punktui ir, kai ieškinys pareiškiamas darbdaviui, 8 straipsnio 1 punktui.

2.   Jeigu darbuotojas sudaro individualią darbo sutartį su darbdaviu, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, bet kuris vienoje iš valstybių narių turi filialą [patronuojamąją bendrovę], atstovybę arba kitokį padalinį, visuose su minėto filialo [minėtos patronuojamosios bendrovės), atstovybės arba padalinio veikla susijusiuose ginčuose laikoma, kad darbdavio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje valstybėje narėje.“

9

Minėto reglamento 21 straipsnyje numatyta:

„1.   Darbdaviui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas:

<…>

2.   Darbdaviui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, valstybės narės teisme galima pareikšti ieškinį pagal 1 dalies b punktą.“

10

To paties reglamento 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šiame reglamente bendrovės ar kito juridinio asmens arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijos buveinės vieta yra ten, kur yra jų:

11

Reglamento 1215/2012 80 straipsnyje nurodyta:

„Šiuo reglamentu panaikinamas [2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42)]. Nuorodos į panaikintą reglamentą laikomos nuorodomis į šį reglamentą ir skaitomos pagal III priede pateiktą atitikties lentelę.“

12

Reglamento „Roma I“ 7 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Šio reglamento materialinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų atitikti [Reglamentą Nr. 44/2001] ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) [(OL L 199, 2007, p. 40)].“

13

Šio reglamento 6 straipsnio „Vartojimo sutartys“ 1 dalyje nustatyta:

„Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą (profesionalas), taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas:

ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį.“

14

Bendrovė ROI Land, kurios buveinė yra Kanadoje, vykdo veiklą nekilnojamojo turto sektoriuje.

15

Vokietijoje gyvenantis FD nuo 2015 m. rugsėjo mėn. dirbo bendrovėje ROI Land kaip „Deputy vice president investors relations“ (už santykius su investuotojais atsakingas viceprezidentas). FD ir ROI Land nusprendus „perkelti“ savo sutartinius santykius į Šveicarijos bendrovę, kurią buvo planuojama įsteigti, 2015 m. lapkričio mėn. jie susitarė atgaline data nutraukti juos siejančią darbo sutartį.

16

2016 m. sausio 14 d. pagal Šveicarijos teisę buvo įsteigta bendrovė R Swiss AG. Roi Land yra šios naujos struktūros patronuojanti bendrovė.

17

2016 m. vasario 12 d. FD sudarė su R Swiss rašytinę darbo sutartį (toliau – nagrinėjama darbo sutartis) dėl FD įdarbinimo direktoriumi; joje numatyta, kad jam bus išmokėta pradinė 170000 JAV dolerių (USD) (maždaug 153000 EUR) dydžio premija ir, be kitų išmokų, mokamas 42500 USD (maždaug 38000 EUR) dydžio mėnesinis darbo užmokestis. Taip pat su ROI Land buvo susitarta dėl paskolos sutarties („loan agreement“), kuri sudaryta atgaline data – 2015 m. spalio 1 d., dėl 170000 USD (maždaug 153000 eurų) paskolos FD suteikimo. Šios sutarties tikslas – pakeisti FD pagal darbo sutartį mokėtiną keturių mėnesių darbo užmokestį į paskolą, kuri turėjo būti grąžinta ROI Land, o sumą, kuri turi būti pervesta FD kaip pradinė premija pradedant eiti pareigas, pagal Šveicarijos mokesčių teisę turėjo sumokėti R Swiss.

18

Tą pačią dieną FD ir ROI Land pasirašė susitarimą, pagal kurį pastaroji tiesiogiai atsako FD už įsipareigojimus, kylančius iš darbo sutarties, sudarytos su R Swiss (toliau – garantinis susitarimas). Į šį susitarimą buvo įtrauktos tokios nuostatos:

„1 straipsnis

[Roi Land] įsteigia patronuojamąją bendrovę [R Swiss] prekybai Europoje. Šiai bendrovei vadovauja direktorius. Tuo remdamasi [Roi Land] pareiškia:

2 straipsnis

[Roi Land] visiškai atsako už įsipareigojimų, kylančių iš bendrovės [R Swiss] sutarčių, vykdymą, remdamasi jos direktoriaus bendradarbiavimu su [R Swiss].“

19

2016 m. liepos 11 d.R Swiss nutraukė darbo sutartį su FD. Tada jis apskundė atleidimą iš darbo Arbeitsgericht Stuttgart (Štutgarto darbo teismas, Vokietija), kurio veiklos teritorijoje buvo FD įprasta darbo vieta, t. y. Štutgarte (Vokietija). Šis teismas 2016 m. lapkričio 2 d. įsiteisėjusiu sprendimu pripažino atleidimą iš darbo negaliojančiu. Be to, minėtas teismas taip pat nurodė R Swiss sumokėti FD 255000 JAV dolerių (apie 230000 EUR) sumą kaip pradinę premiją pradedant eiti pareigas ir 212500 USD (maždaug 191000 EUR) sumą kaip darbo užmokestį už 2016 m. balandžio–rugpjūčio mėnesius. R Swiss neįvykdė šio sprendimo. 2017 m. kovo mėn. pradžioje pagal Šveicarijos teisę R Swiss atžvilgiu pradėta bankroto procedūra, tačiau ji buvo sustabdyta, nesant turto.

20

Tuomet FD pareiškė kitą ieškinį Vokietijos teismuose, kurie, jo nuomone, turi jurisdikciją, ar bent specialiąją jurisdikciją dėl bylų, susijusių su vartotojo sudarytomis sutartimis. Šiuo ieškiniu prašė iš ROI Land priteisti, be kita ko, sumas, kurias R Swiss jam turėjo sumokėti pagal 2016 m. lapkričio 2 d.Arbeitsgericht Stuttgart (Štutgarto darbo teismas) sprendimą, taip pat 595000 USD (apie 536000 EUR) sumą kaip darbo užmokestį, kurį ji turėjo sumokėti už 2016 m. rugsėjo mėn.–2017 m. lapkričio mėn. Grįsdamas šį ieškinį FD rėmėsi garantiniu susitarimu.

21

Arbeitsgericht Stuttgart (Štutgarto darbo teismas) atmetė šį ieškinį kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti bylą. FD pateikus apeliacinį skundą Landesarbeitsgericht Baden-Württemberg (Badeno-Viurtembergo Aukštesnysis darbo teismas, Vokietija), šis teismas pakeitė Arbeitsgericht Stuttgart (Štutgarto darbo teismas) sprendimą ir patenkino ieškinį ir taip patvirtino Vokietijos teismų jurisdikciją. ROI Land kreipėsi su kasaciniu skundu į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą – Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija). Šiam teismui kilo klausimas, ar Vokietijos teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl FD ieškinio, ir, jei taip, kokia teisė taikytina pagrindinės bylos šalių teisiniams santykiams.

22

Dėl šių teisinių santykių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad garantinis susitarimas yra vienašalis įsipareigojimas, kuriuo FD galėjo remtis, nesant būtinybės prieš tai konstatuoti, kad R Swiss neįvykdė įsipareigojimų; taip jis pažymi, kad ROI Land nebuvo perėmusi R Swiss, kaip nagrinėjamos darbo sutarties šalies, teisių ir pareigų ir kad be garantinio susitarimo FD ir R Swiss nebūtų sudarę jokios darbo sutarties.

23

Šiomis aplinkybėmis Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis ir 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad darbuotojas gali pareikšti ieškinį vietos, kurioje arba iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą, arba paskutinės tokios darbo vietos teisme asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra arba nėra valstybėje narėje ir su kuriuo jis nėra sudaręs formalios darbo sutarties, bet kuris, remiantis garantiniu susitarimu, nuo kurio priklausė šios darbo sutarties su trečiuoju asmeniu sudarymas, yra tiesiogiai atsakingas už to trečiojo asmens įsipareigojimų šio darbuotojo atžvilgiu vykdymą.

25

Reikia priminti, kad, kiek tai susiję su ginčais dėl darbo sutarčių, Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 5 skirsnyje, kuriame yra 21 straipsnis, įtvirtintos taisyklės, kuriomis, kaip matyti iš šio reglamento 18 konstatuojamosios dalies, siekiama apsaugoti silpnesniąją sutarties šalį, taikant jos interesams palankesnes jurisdikcijos taisykles (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Petronas Lubricants Italy, C‑1/17, EU:C:2018:478, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26

Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdaviui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, valstybės narės teisme galima pareikšti ieškinį pagal 1 dalies b punktą.

27

To paties straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje numatyta, kad ieškinys darbdaviui gali būti pareikštas vietos, kurioje arba iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą, teismuose arba paskutinės tokios darbo vietos teismuose.

28

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto, matyti, kad šioje nuostatoje esančios teisinės sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, kad būtų užtikrintas vienodas šiame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymas visose valstybėse narėse (šiuo atžvilgiu žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Nogueira ir kt., C‑168/16 ir C‑169/16, EU:C:2017:688, 47 ir 48 punktus).

29

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 80 straipsnį šiuo reglamentu panaikinamas ir pakeičiamas Reglamentas Nr. 44/2001, Teisingumo Teismo pateiktas pastarojo reglamento nuostatų išaiškinimas taikomas ir Reglamentui Nr. 1215/2012, jeigu šias nuostatas galimai laikyti „lygiavertėmis“ (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Tibor-Trans, C‑451/18, EU:C:2019:635, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), juo labiau kad šiame 80 straipsnyje numatyta, jog „nuorodos į [Reglamentą Nr. 44/2001] laikomos nuorodomis į [Reglamentą Nr. 1215/2012] ir skaitomos pagal [pastarojo reglamento] III priede pateiktą atitikties lentelę“. Iš šio priedo matyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 1 dalis atitinka Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punktą. Vadinasi, kaip ir pastarąją nuostatą, Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti autonomiškai.

30

Dėl Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio reikia pažymėti, kad, kaip išplaukia iš šio sprendimo 26 ir 27 punktų, šioje nuostatoje įtvirtintos teismų, nagrinėjančių ginčus „dėl individualių darbo sutarčių“ tarp darbuotojo ir jo darbdavio, jurisdikcijos taisyklės. Taigi šių taisyklių taikymas suponuoja, kad darbuotoją su darbdaviu sieja darbo santykiai.

31

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal objektyvius kriterijus apibrėžtiems darbo santykiams iš esmės būdinga tai, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas teikia paslaugas, už kurias gauna atlyginimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimo Bosworth ir Hurley, C‑603/17, EU:C:2019:310, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32

Vadinasi, nors formalios sutarties nebuvimas nekliudo egzistuoti darbo santykiams, vis dėlto tokie santykiai suponuoja pavaldumo ryšį tarp darbuotojo ir jo darbdavio, ir tai, ar toks ryšys yra, turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visus šalių tarpusavio santykius apibūdinančius elementus ir aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimo Bosworth ir Hurley, C‑603/17, EU:C:2019:310, 26 ir 27 punktus ir juose nurodyta jurisprudencija).

33

Šiomis aplinkybėmis to, kad bendrovė, kaip antai ROI Land pagrindinėje byloje, su darbuotoju sudarė tik garantinį susitarimą, nepakanka, kad iš karto būtų padaryta išvada, jog šio darbuotojo su šia bendrove nesiejo pavaldumo ryšys.

34

Būtent atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas šiuo klausimu, turi atlikti reikšmingų faktinių aplinkybių patikrinimą ir įvertinti, ar šios bylos aplinkybėmis FD ir ROI Land siejo darbo santykiai, kuriems būdingas pavaldumo ryšys.

35

Atliekant šį vertinimą reikšmingos aplinkybės, susijusios su garantinio susitarimo tarp FD ir ROI Land bei nagrinėjamos darbo sutarties tarp FD ir R Swiss sudarymu, pavyzdžiui, tai, kad prieš sudarant tą darbo sutartį FD buvo saistomas kitos darbo sutarties su ROI Land ir kad nagrinėjamos darbo sutarties nebūtų buvę, jei ROI Land nebūtų įsipareigojusi FD atžvilgiu pagal garantinį susitarimą arba tai, kad šiuo susitarimu buvo siekiama būtent užtikrinti FD darbo užmokesčio reikalavimų patenkinimą. Tas pats pasakytina ir apie aplinkybę, susijusią su tuo, kad šių sutarčių sudarymas neturėjo įtakos FD vykdomos veiklos, kuri iš pradžių buvo skirta ROI Land, o vėliau – R Swiss, kuri visiškai priklauso ROI Land, pobūdžiui.

36

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis ir 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad darbuotojas gali pareikšti ieškinį vietos, kurioje arba iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą, arba paskutinės tokios darbo vietos teisme asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra arba nėra valstybėje narėje ir su kuriuo jis nėra sudaręs formalios darbo sutarties, bet kuris, remiantis garantiniu susitarimu, nuo kurio priklausė šios darbo sutarties su trečiuoju asmeniu sudarymas, yra tiesiogiai atsakingas už to trečiojo asmens įsipareigojimų šio darbuotojo atžvilgiu vykdymą, jeigu tą asmenį ir darbuotoją sieja pavaldumo ryšys.

37

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad dėl išlygos, susijusios su šio reglamento 21 straipsnio 2 dalies taikymu, valstybės narės teismas negali remtis šios valstybės teisės aktuose nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis, net jei šios taisyklės būtų palankesnės darbuotojui.

38

Šio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija, laikantis 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 2 dalies, 24 ir 25 straipsnių, nustatoma pagal tos valstybės narės teisę.

39

Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kaip priminta šio sprendimo 26 punkte, kad darbdaviui, kuris neturi nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas valstybės narės teisme pagal Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 1 dalies b punktą.

40

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šio reglamento 21 straipsnis įtrauktas į II skyriaus 5 skirsnį, reglamentuojančiame jurisdikciją dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis, kuris pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją yra ne tik specialus, bet ir išsamus (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Glaxosmithkline ir Laboratoires Glaxosmithkline, C‑462/06, EU:C:2008:299, 18 punktą).

41

Iš to matyti, pirma, kad bet koks ginčas, susijęs su individualia darbo sutartimi, turi būti nagrinėjamas teisme, nustatytame remiantis šio reglamento II skyriaus 5 skirsnyje įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis, ir, antra, kad šios jurisdikcijos taisyklės gali būti pakeistos ar papildytos kitomis tame pačiame reglamente nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis, tik jeigu 5 skirsnyje esančioje nuostatoje daroma aiški nuoroda į šias taisykles (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Glaxosmithkline ir Laboratoires Glaxosmithkline, C‑462/06, EU:C:2008:299, 19 punktą).

42

Dėl nacionalinės teisės ir Reglamente Nr. 1215/2012 numatytų jurisdikcijos taisyklių santykio pažymėtina, kad, kaip matyti iš jo 6 straipsnio 1 dalies, tuo atveju, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, toje nuostatoje iš esmės numatytas nacionalinių jurisdikcijos taisyklių taikymas. Vis dėlto žodžio „laikantis“ vartojimas rodo, kad nacionalinė teisė netaikoma atvejams, kuriuos apima išvardytos nuostatos. Kaip savo išvados 83 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tai yra baigtinis nacionalinių jurisdikcijos taisyklių taikymo principo išimčių sąrašas.

43

Šią išvadą patvirtina Reglamento Nr. 1215/2012 genezė. Kaip matyti iš šio reglamento 14 konstatuojamosios dalies pirmos pastraipos, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje iš principo jam taikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, galiojančios teismo, į kurį buvo kreiptasi, valstybės narės teritorijoje.

44

Vis dėlto šios konstatuojamosios dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad siekiant užtikrinti vartotojų ir darbuotojų apsaugą, taip pat valstybės narės teismų jurisdikciją tais atvejais, kai jie turi išimtinę jurisdikciją, ir gerbti šalių autonomiją, kai kurios šio reglamento jurisdikcijos taisyklės turėtų būti taikomos neatsižvelgiant į atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Kalbant apie taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti darbuotojų apsaugą, tai pasakytina apie šio reglamento II skyriaus 5 skirsnyje įtvirtintas nuostatas, kuriose numatytos jurisdikcijos taisyklės, taikytinos tuo atveju, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra ne valstybėje narėje.

45

Tuo remiantis darytina išvada, kad, kai valstybės narės teismų jurisdikcija neišplaukia iš specialios Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos, nurodytos jo 6 straipsnio 1 dalyje, kaip antai jo 21 straipsnio, valstybės narės pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį gali laisvai taikyti savo nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas taisykles, kad nustatytų teismų jurisdikciją.

46

Bet kai valstybės narės teismų jurisdikcija iš tikrųjų išplaukia iš tokios specialios nuostatos, ta nuostata turi viršenybę prieš nacionalines jurisdikcijos nustatymo taisykles, net jei pastarosios yra palankesnės darbuotojams (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 25 d. Sprendimo Markt24, C‑804/19, EU:C:2021:134, 34 punktą).

47

Kaip savo išvados 86 punkte pažymėjo generalinis advokatas, toks aiškinimas atitinka Reglamento Nr. 1215/2012 4 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą tikslą suvienodinti jurisdikcijos kolizines normas ir jo 15 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo reikalavimą.

48

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad dėl išlygos, susijusios su šio reglamento 21 straipsnio 2 dalies taikymu, kai įvykdytos to 21 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos, valstybės narės teismas negali remtis šios valstybės jurisdikcijos taisyklėmis, net jeigu jos būtų palankesnės darbuotojui. Tačiau jeigu neįvykdytos minėto 21 straipsnio 2 dalies ar bet kurios kitos iš minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalyje išvardytų nuostatų taikymo sąlygos, tas teismas, remdamasis 6 straipsnio 1 dalimi, gali laisvai taikyti minėtas taisykles, kad nustatytų teismų jurisdikciją.

49

Pirmiausia reikia pažymėti, kad atsakymas į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui svarbus tik tuo atveju, jei atlikęs reikiamus patikrinimus jis padarytų išvadą, kad FD ir ROI Land nesieja darbo santykiai, todėl FD situacija nepatenka į Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio taikymo sritį.

50

Be to, kaip matyti iš reglamento „Roma I“ 7 konstatuojamosios dalies, jo materialinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų atitikti Reglamentą Nr. 44/2001. Kadangi pastarasis reglamentas buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 1215/2012, jam taip pat taikomas šis nuoseklumo tikslas (2022 m. vasario 10 d. Sprendimo ShareWood Switzerland, C‑595/20, EU:C:2022:86, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Vadinasi, trečiasis ir ketvirtasis klausimai gali būti nagrinėjami kartu.

52

Jais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis ir reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad sąvoka „profesinė veikla“ apima ne tik savarankišką, bet ir pagal darbo sutartį vykdomą veiklą ir, jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tuo atveju, kai vykdant tokią veiklą pagal darbo sutartį tarp darbuotojo ir trečiojo asmens, kuris nėra darbo sutartyje nurodytas darbdavys, buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį tas asmuo yra tiesiogiai atsakingas darbuotojui už to darbdavio įsipareigojimus, kylančius iš darbo sutarties, toks susitarimas laikytinas sutartimi, niekaip nesusijusia su asmens verslu ar profesija.

53

Kiek tai susiję su trečiojo ir ketvirtojo klausimų pirma dalimi, t. y. ar pagal darbo sutartį vykdoma veikla patenka į sąvoką „profesinė veikla“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį ir reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalį, reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos išplaukia, kad minėtuose reglamentuose nustatytos specialios taisyklės, skirtos vartotojui kaip silpnesnei šaliai apsaugoti, taikomos tik sutartims, niekaip nesusijusioms su asmens verslu ar profesija ir kurios buvo sudarytos siekiant patenkinti privačius asmens poreikius, taigi ši apsauga nėra pateisinama tuomet, kai sutartis buvo sudaryta siekiant su profesine veikla susijusių tikslų (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Personal Exchange International, C‑774/19, EU:C:2020:1015, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad nedaroma jokio skirtumo pagal tai, ar profesinė veikla yra savarankiška, ar vykdoma pagal darbo sutartį, vadinasi, reikia nustatyti tik tai, ar sutartis niekaip nesusijusi su asmens verslu ar profesija.

55

Taigi reikia konstatuoti, kad pagal darbo sutartį vykdoma veikla patenka į sąvoką „profesinė veikla“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį ir reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalį.

56

Dėl antrosios šių klausimų dalies, susijusios su garantinio susitarimo, kaip antai sudaryto tarp FD ir ROI Land, kvalifikavimu, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiuo atveju garantinis susitarimas yra neatsiejamai susijęs su FD vykdoma profesine veikla, nes jis nebūtų sudaręs nagrinėjamos darbo sutarties be garantinio susitarimo.

57

Atsižvelgiant į neatsiejamą garantinio susitarimo ir nagrinėjamos darbo sutarties ryšį, kaip savo išvados 105 punkte pažymėjo generalinis advokatas, negalima teigti, kad jis niekaip nesusijęs su asmens verslu ar profesija.

58

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis ir reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad sąvoka „profesinė veikla“ apima ne tik savarankišką, bet ir pagal darbo sutartį vykdomą veiklą. Be to, siekiant taikyti šias nuostatas tarp darbuotojo ir trečiojo asmens, kuris nėra darbo sutartyje nurodytas darbdavys, sudarytas susitarimas, pagal kurį tas asmuo yra tiesiogiai atsakingas darbuotojui už to darbdavio įsipareigojimus, kylančius iš darbo sutarties, negali būti pripažintas sutartimi, niekaip nesusijusia su asmens verslu ar profesija.

59

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: